Ši istorija apie tai, kiek daug vienas žmogus gali padaryti dėl kito, net jeigu jų nesieja kraujo ryšys.
Aštuoniolikmetės Minos gimtasis miestelis – mažas ir pilkas, tačiau tai nereiškia, kad toks yra ir jos gyvenimas. Mergina kasdien gyvena jausdama, kad ją supa daugybė paslapčių. Nuo ko prieš daugelį metų mirė jos gražuolė mama? Kodėl tikra senelė taip jos nekenčia? Kodėl tėvas taip mažai kalba apie praeitį? Ypatingi santykiai su tėvu, netikrumo jausmas sutikus pirmąją meilę, likimo jai ruošiami posūkiai augina abejones ir kuria trapų Minos pasaulį, kuris, regis, pasmerktas bet kurią akimirką sudužti. Ir kartais merginai tenka priimti gerokai per sunkius sprendimus...
Kodėl paslaptys šitaip rūpestingai nuo jos slepiamos, tarytum užrakintos devyniais užraktais? Ko jai nieku gyvu nevalia sužinoti? O gal ne visas paslaptis gyvenime reikia atrakinti, gal visai nebūtina atverti visas duris, kad būtum laimingas...
Daina Opolskaitė gimė 1979 m. Vilkaviškyje, baigė lituanistikos studijas. „Dienų piramidės" – antrasis autorės novelių rinkinys, kurio teko laukti net 18 metų. Jame sugulė laiko patikrinti ir literatūrologų įvertinti tekstai, skelbti įvairiuose literatūriniuose ir kultūriniuose leidiniuose. 2018 metais novelė „Grotos" pelnė „lietuviškosios novelės Nobelį" – rašytojo Antano Vaičiulaičio premiją, o novelė „Ateik per ledą" tais pačiais metais buvo apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija.
Nors tai ir jaunesnei kartai skirta knyga, bet tikrai pasirodė esanti gera. Paliečiamos tikrai realistiškos problemos ir parodomas koks gali būti realus ir žiaurus gyvenimas. Tiek žanras, tiek rašymo stilius, tiek veikėjai yra labai tikroviški, apčiuopiami ir įtraukiantys. Tikrai nesitikėjau, kad atsivertus paauglišką knygą, joje rasiu tiek daug brandos.
Smagu skaityti lietuvišką knygą. Skirta paaugliams,bet kodėl gi ne? Nebloga istorija, žinoma, jau daug kur panašiai parašyta ir vis gi, galima atrasti sau ir kažką naujo, o gal prisiminti ir savo mokyklinį gyvenimą...Struktūriškai stiprus kūrinys.
Pradėjus šių metų vasaros skaitymo iššūkį teko susidurti tikrai su nemenku išbandymu – rasti knygą, prasidedančią mano vardo raide „U“. Bet vos pradėjus ieškoti iš bibliotekos lentynų pradėjo šypsotis net keletas variantų, o pasirinktas buvo „Metų knygos rinkimai 2017“ paauglių kategorijos nugalėtoja. Negano to, buvau jau skaičius dar vieną šios autorės romaną „Eksperimentas gyventi“, kuris paliko tikrai didelį įspūdį. Nors knygos aprašymas labai ir nesužavėjo – žadėjo paslaptim apgaubtą paauglės gyvenimo dramą, - tačiau čiupau šį ploną darbą ir suskaičiau per dvi dienas.
Aštuoniolikmetės Minos ramų gyvenimą su paminklų dirbtuvėse dirbančiu tėvu ir jos nemėgstančia senele Ksaverina gaubia paslaptys - tylūs, atsargūs šešėliai, plevenantys namuose. Nauja pažintis su vaikinu, savų paslapčių turinti draugė, persekiojantis klasės draugas ir pagaliau į dienos šviesą išlįsti nusprendusios paslaptys - šiais metais viskam lemta pasikeisti.
Pačioje romano pradžioje iškyla nemažai intriguojančių klausimų: kodėl Minos motinos taip nemėgsta senelė? Kodėl ji tokia šalta savo anūkei? Kokios priežasties vedamas Minos tėvas nenori kalbi su dukra apie praeitį? Pamažu verčiant skyrius atsakymai iš lėto gražiai dėliojasi keliais sluoksniais, kartu pasakojamas lėtą tempą išlaikantis abiturientės Minos gyvenimas. Manau, būtent šis aspektas ir buvo įdomiausias skaitant. Nors mokyklos kasdienybė buvo maksimaliai nudailinta – nepateikiama milžiniško krūvio, tėvų ir mokytojų spaudimo, sekinančio streso ruošiantis per dieną kokiems trims atsiskaitymams, tačiau nepamiršta paminėti gražiausių to laiko įvykių: šimtadienio, egzaminų sesijos pabaigos, išleistuvių. Skaityti šią knygą buvo verta jau vien dėl to, kad galėjau prisiminti neseniai prabėgusius paskutinius metus gimnazijoje.
Skaityti tokios mažos apimties knygą tikrai buvo lengva ir įdomu. Romanas įtraukiantis ir neverčiantis nuobodžiauti, nors padėti knygą į šalį jokių sunkumų tikrai nebuvo ir skaityti toliau viliojo labiau viso siužeto perspektyva nei trumpos situacijos. Neilgi skyriai neslėpė intriguojančios istorijos, nebuvo ir daug aikčiojimų skaitymo procese (nors viena situacija kiek nustebino). Bendrai tai buvo labiau rami, lėtai pasakojanti savo istoriją knygą, nei greito tempo pasakojimas, pripildytas daug įtampos, netikėtumų ar siužeto posūkių. Tuo labai priminė taip pat paaugliams skirtą suomių rašytojos romaną „Vandens skonis“.
Greitai skaitomas romanas, lėtai pasakojantis abiturientės merginos istoriją, įtraukia paprastu rašymo stiliumi, yra praturtintas lietuviškais vardais, mokyklos kasdienybe, tačiau anksčiau skaitytas autorės romanas „Eksperimentas gyventi“ patiko labiau. Knyga kiek nuspėjama, tačiau kartu šiek tiek bandė nagrinėti ir stiprias temas. Nors labai ir nesužavėjo pati pasakojama istorija, buvo smagu prisiminti paskutinius metus mokykloje, todėl ši knyga yra tarsi lengva dviejų trijų valandų didelių pastangų nereikalaujanti gero laiko praleidimo galimybė.
oj, net nežinau ką čia ir pasakyti... tikrai labai daug darbo trūko. siužetas silpnas, visiškai neįtraukė, veikėjai irgi silpni - tiesiog viskas buvo nuobodu. istorija mažame lietuvos miestelyje, kur ir taip aišku kad daug veiksmo nesitikėti, na tada aš tikiuosi kad bent jau veikejai bus įdomus ir man rūpės jų istorija ir kas jiem atsitiks. toks jausmas kad šita knyga gavos “tekšt plekšt ir leidžiam”. nerekomenduočiau, yra įdomesnių knygu kurios vertesnės ir jūsų dėmesio ir pinigėliu.
Knygos ,,Užraktas” autorė Daina Opolskaitė jau nepirmą kartą mane nustebino tokia įtraukiančią į siužetą knyga. Joje yra pasakojama apie paauglę Miną ir jos gyvenimo istoriją. Minos gyvenimas buvo sunkus dėl mamos netekties, bet knygai rutuliojantis Mina suprato, kad ji neteko daugiau negu tikėjosi. Šioje knygoje papasakojami visi Minos ir jos artimų žmonių gyvenimai ir gyvenimų nesėkmės. Todėl šią knygą patarčiau skaityti visoms merginoms, kurios supranta koks gali būti gyvenimas neteisingas ir negailestingas.
Nelabai suprantu, kodėl šita knyga buvo išleista – juk čia juodraščių juodraštis, kuriam dar vaje kiek darbo reikia... Skaičiau ir pykau: istorija visiškai neįdomi, veikėjų veiksmai absurdiškai nemotyvuoti, teksto kalba taip pat juodraštinė – nuolatiniai pasikartojimai, pertekliniai sakiniai, aštuoni tokie patys daiktavardžiai vienoje pastraipoje. Didelis nusivylimas, o dar didesnis žinant, kad autorė tikrai geba daug kartų geriau...
Įvertinčiau geriau, jei ne nesibaigiantys retoriniai klausimai, labai apsunkino skaitymą. Istorija turėjo didelį potencialą, bet pasirodė ne iki galo išplėtota, o herojai gana lėkštoki.