4/5
Kalbant apie istoriją, ypač Rusijos, sunku pasakoti nesitaškant kraujais ir žarnomis, degtine ir purvu. Nerodant visų, kurie žudė ir buvo žudomi, kankino ir buvo kankinami, alko ir skurdo, gyveno baimėje, siaube ir terore, buvo mėtomi iš vienos valdžios rankų į kitas, tik peršokdami nuo vilko ant meškos. Vis dėlto, jei norisi pasakojimo, kuriame kančios yra tinkamos filmui, pažymėtam N-7 ženklu, o kraujas veikiau primena braškių uogienę, kuriame visi truputį geresni, truputį gražesni ir fainesni, nesusitepę rankų ir sielų, o jei ir susitepę, tai nebent ta pačia braškių uogiene, kur problemos prasideda viename skyriuje ir pasibaigia kitame vien tam, kad užleistų vietą kitoms... C.W. Gortner – tobulas pasirinkimas.
Istorija, pasakojama pirmuoju asmeniu, imperatorienės Dagmaros balsu, neišvengia to pakylėto balso tono ir tokios švelnios istorinės propagandėlės, kuri nuo „istorinių“ romanų nėra atsiejama. Ne ne, nestovi autorius ant vieno laiptelio nei su Mantel, nei su Sabaliauskaite, bet ir nebando apsimesti stovintis – čia tokia populiarioji istorija visai šeimai, be išpuvusių dantų ir pajuodusių panagių, pakvėpinta ir pagražinta. Todėl ir „istoriniai“. Ir autorius remiasi tikrove, leidžia sau prikurti ir žongliruoti faktais, prieš šį tą užsimerkti, o kažką sudėlioti taip, kad pačiam būtų patogiau. O svarbiausia – to neneigia. Ir nors vietomis norėtųsi, kad nebūtų viskas rožėmis ir auksu klota, o ir ne visi skyriai būtų iš imperatorienės perspektyvos (nes visgi toks sprendimas padėtų autoriui pasiūlyti įvairiapusiškesnį tuometinės Rusijos paveikslą), nei politinis, nei ekonominis ar socialinis portretas nėra Gortner tikslas. Tą reikia labai aiškiai suvokti dar prieš paimant į rankas Imperatorienę. Tikintis tikslumo ar realizmo, gali tekti skaudžiai nusivilti, tačiau norint paslampinėti prabangiuose salonuose ir pavėpsoti į perlais puoštus deimantus – pats tas. Ypač kai autorius viską daro tvarkingai ir kokybiškai, sušvelnintą istorijos variantą skirdamas skaitytojui, kuris įvertins ir veiksmą vejantį veiksmą, ir realistiškus dialogus, ir akivaizdžiai milžinišką autoriaus įdirbį, norint į 600 puslapių sutalpinti daugiau nei šimtmetį istorijos. O kur dar talentingoji Lina Būgienė ir vertimas, toks malonus akiai – dar vienas deimantas į imperatorienės tiarą.
Todėl supratus, kad Gortner joja emociniu, blizgiu ir prabangiu arkliuku, ant kurio vietos politiniams niuansams ir griežtai istorinei teisybei nebelieka, kai reikia sutalpinti Rusijos prabangą, meilužius ir meilužes, legendas apie Rasputiną ir hemofiliją, belieka nusiteikti nei kiek geriausiems Philippos Greggory darbams nenusileidžiančiai kelionei. Žinoma, truputį cukruotai ir apvyniotai vata, tačiau skaitytojo, visai nenorinčio leistis į sudėtingus istorinius niuansus, nelaikančio kvailiu, kuriam būtų galima pakišti bet kaip sumestą pasakojimą.