Faire l'amour

Marie Madelaine Marguerite de Montalte #1

by Jean-Philippe Toussaint

C'est l'histoire d'une rupture amoureuse, une nuit, à Tokyo. C'est la nuit où nous avons fait l'amour ensemble pour la dernière fois. Mais combien de fois avons-nous fait l'amour ensemble pour la dernière fois ? Je ne sais pas, souvent.

Genres: Fiction, France, Roman, Romance, French Literature, Novels, Novella

184 pages, Paperback

First published August 30, 2002

About the author

Jean-Philippe Toussaint (born 29 November, 1957, Brussels) is a Belgian prose writer and filmmaker. His books have been translated into more than twenty languages and he has had his photographs displayed in Brussels and Japan. Toussaint won the Prix Médicis in 2005 for his novel Fuir. The 2006 book La mélancolie de Zidane (Paris: Minuit, 2006) is a lyrical essay on the headbutt administered by the French football player Zinedine Zidane to the Italian player Marco Materazzi during the 2006 World Cup final in Berlin. An English translation was published in 2007 in the British journal New Formations. His 2009 novel La Vérité sur Marie won the prestigious Prix Décembre.

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Prigriebiau biblėj - tokia trumpa, o ir kinematografinė, o ir visa tetralogija visokiais prizais apdovanota, o ir "Odilė" išleido. O ir prancūziška. O man prancūzai nepatinka. O dabar dar labiau nepatinka.

Vyras, kuris viduj jaučiasi TOKS SENAS, nors dar tik po poros mėnesių sueis 40, atvažiuoja su savo femme fatale į Tokiją, kur ji rengia parodą (yra dizainerė or smth), kontrabanda įsiveža druskos rūgšties buteliuką. Per visą knygą jo femme fatale vaikšto su akiniais nuo saulės, miega, guli nuoga, verkia. Per visą knygą pasakotojas bando su ja pasimylėt, galvoja kur čia išpilt druskos rūgšties buteliuką (gal į veidą mylimajai? What an idea!), serga, galvoja kaip čia išsiskirt su mylimąja (žinok jei išpilsi ant jos / jos parodos druskos rūgštį, tai irgi skaitysis kaip išsiskyrimas), blaškosi iš To-kyo į Kyo-to (what an idea!). Nesakysiu, kur išpila druskos rūgštį, nes būtų major spoileris. Pasakysiu, kad pabaiga (kur išpila druskos rūgštį, nes juk šautuvas turi iššauti, o druskos rūgštis išsipilti) savo Di Di Be ir Sim Bo Leis panaši į Koršunovo "Katedros" pabaigą.

Gal šios knygos vertė yra jos lėtas, svajingas, neramus stilius? Gal jis atskleidžia plevenantį ir sunkiai apčiuopiamą meilės jausmą? What an idea!

Prieš septynerius metus ji man pasakė, kad su niekuo nepatyrė tokio jausmo, tokio jaudulio, tokio švelnios ir šiltos melancholijos antplūdžio, koks apėmė ją dėl tokio paprasto, tokio, regis, nieko nereiškiančio mano rankos judesio, kai per vakarienę labai lėtai ir labai atsargiai priliečiau jos taurę savąja, ir, nepaisydamas jokio mandagumo, nes mes dar buvome mažai pažįstami ir tik kartą matęsi anksčiau, priglaudžiau savo taurę prie jos taurės kraštelio, palenkiau ją ir tyliai skambtelėjau, lyg norėdamas susidaužti, bet taip ir nesusidauždamas, taigi buvo neįmanoma išradingiau, subtiliau ir išraiškingiau pasielgti, kaip ji pati man paaiškino, sykiu atskleisti protą, švelnumą ir stilių. Ji nusišypsojo, o vėliau prisipažino, kad tą akimirką mane ir pamilo. Man pavyko perduoti jai tą gyvenimo grožio ir prasmės pojūtį, kurį ji taip intensyviai išgyveno mano akivaizdoje, išreikšti jį ne žodžiais, žvilgsniu ar poelgiais, o paprastu elegantišku judesiu, kai mano ranka lėtai išsitiesė prie jos su tokiu metaforišku subtilumu, kad ji staiga pajuto santarvę su pasauliu ir po kelių valandų taip pat drąsiai, naiviai ir spontaniškai, taip pat įžūliai pasakė: gyvenimas gražus, mano meile. (p. 15-16)

Nežinau, jei mano significant other man tokį dalyką pasakytų, aš to niekam nepasakočiau :D
Bet... Gal čia ironija? What an idea! Ak, tos moterys...

Kilstelėjusi galvą nuo pagalvės, Mari ilgesingai pasisuko savo suknelių jūroje, subangavusioje ir susiraukšlėjusioje nuo jos apnuoginto kūno svorio, ir tyliu, kiek užsimiegotu balsu paprašė gerti - vandens arba šampano. Tik vandens arba šampano, ji, mano meilė, visada pasižymėjo išskirtinio paprastumo skoniu, antai po pirmosios nakties, kai atsikėliau ruošti pusryčių ir pasiteiravau, ko ji nori - arbatos ar kavos, ji po ilgų dvejonių, patempusi lūpą, pareiškė, kad ir to, ir to. (p. 20-21)

Ak...

Net jei druskos rūgštį užskaitysim kaip metaforą, tie jų santykiai per visą knygą taip nejaukiai balansuoja ant smurto ribos:

[...] vos Mari ištarė pirmą žodį, - dėl kažko papriekaištavo ar pasiskundė, nepamenu, nesvarbu, - jos balsas man pasirodė nepakenčiamas ir aš paspartinau žingsnį, palikdamas ją gatvėje. Atiduok man bent skėtį, sušuko ji, kai jau laviravau minioje. Aš sugrįžau prie jos ir ištiesiau skėtį, bet, matyt, per staigiai, o gal ji nesėkmingai jį paėmė, nežinau, tačiau jis nukrito ant žemės mums prie kojų, virbais į viršų.

Pakelk, paliepė ji. Aš tylėjau. Pakelk, pakartojo ji. Aš žiūrėjau jai į akis, įsmeigęs į ją nuožmų žvilgsnį. Aš nejudėjau. Mes stovėjome ant šaligatvio, abipus ant sniego apversto skėčio, žmonės ėjo pro šalį, svarstydami, kas čia dedasi, trumpam žvilgtelėdavo į mus ir traukdavo savo keliu, o kartais dar atsisukdavo ir mesdavo paskutinį žvilgsnį. Aš nejudėjau. Jutau, kaip dilgsi smilkiniuose, man norėjosi ją primušti. (p. 62)

Ak... bet ar nesako liaudies išmintis - muša, vadinasi, myli? Gal ne veltui šita scena, kaip jie vaikšto po gatvę, pajunta žemės drebėjimą ir sustoję ant tilto puola vienas kitam į glėbį, baigiasi taip:

Virš Tokijo aušo, ir aš įkišau pirštą jai į išangę. (p. 69)

Vienoj apžvalgoj rašė, kad čia juokingiausias knygos sakinys. Nu gal, tam tikra prasme. O kita prasme galvoju, kad daug juk yra tų knygų apie Vyro Kančią, naujesnė iš skaitytų ir tam tikra prasme panaši - Paskutinė vasara mieste, bet "Paskutinė vasara" neturi tos pompos, didibės, turi tik beveik kamiujišką užsiknisimą pasauliu ir tuo retrospektyviai man vis dar labai patinka. O Toussaint'as turi smarkiai per daug didibės, smarkiai per daug mačo, smarkiai per daug Prasmės. Ir gal nemušk tos savo mylimosios, yra ir geresnių būdų išsiskirt. Nors gal čia tik metafora ir ironija... ak.

Baigiamajam žody vertėjas rašo: "Toussaint'as iš dalies seka tokių rašytojų kaip Robertas Musilis, Georges'as Perecas, Vladimiras Nabokovas pėdomis" (p. 141). Kaip čia geriau apibūdinti, sakyčiau gal tiksliausia būtų pasakyti taip: NE. Nors gal, tam tikra prasme, ir galima sakyti, kad iš dalies seka, nes jis irgi, kaip tokie rašytojai kaip Musilis, Perecas ir Nabokovas, vartoja kalbą, kad sukurtų sakinius, iš jų sudeda knygą ir ją išleidęs tampa rašytoju. Nors gal čia metafora ar ironija...

[Karolina · Rating 5 out of 5]

Jean-Philippe Toussaint, įsimylėjau tave!

Jausmas perskaičius, lyg išėjus iš gero nekomercinio kino seanso, kur dialogų buvo mažai, bet pati kinematografija išnešė tave ir sužadino visas jusles, piešė vaizdus prieš akis, palindo po oda ir, tikriausiai, pasiliko. Atrodo, paprasta. Baigėsi meilė, visi išsiskirsto kas sau ir bando iš naujo. Bet ar visada taip yra? Kai pasąmonėje jau kurį laiką žinai įvykių baigtį, bet delsi, ieškai, kabiniesi už meilės likučių, kuriuos dar pavyksta rasti, nes nenori pasiduoti. Pasitelki visus turimus prisiminimus ir susikuri meilės iliuziją, nors iš tikro ta meilė jau ir yra tik prisiminimas. Ši knyga, tai atsisveikinimas su meile. Jautrus, tikroviškas, elegiškas. Viskas perteikiama per išorinį vyksmą, ne vidinį, bet to visiškai pakanka. Kartais pasakoma daugiau sakant mažiau. Hemingvėjiškai. O lįsti į dviejų personažų širdis ir mintis ne visada atrodo etiška ir tinkama. Ypač, kai jų išgyvenimai gan universalūs. Kiekvienam tenka arba teks patirt vienokią ar kitokią meilės baigtį. ši knyga, dabar pagalvojau, kam nors galėtų būti kaip terapija.

Mes važiavome pro industrines zonas ir tankiai išrikiuotus pilkšvus namus, virš kurių stogų kyšojo antenos. Aš žiūrėjau į juos ir apie nieką negalvojau, pasyviai stebėdamas erdvės ir laiko koncentraciją, ir man atrodė, kad pro langus lekia ne peizažas, o laikas.

Mari verkė mano glėbyje ir glaudėsi šlapia suknele, šlapiais plaukais, tiesė lūpas prie mano lūpų ir drebėdama klausė, kodėl nenoriu jos pabučiuoti...

Nesvarbu, kas buvo kaltas, veikiausiai niekas. Mes mylėjome vienas kitą, bet nebegalėjome vienas kito pakęsti. Mūsų meilei nutiko štai kas: iš esmės mes davėme vienas kitam daugiau gero negu blogo, tačiau tas truputis blogo mums tapo nepakeliamas.

[Povilas Šklėrius · Rating 1 out of 5]

Man patinka romanai apie nieką, kur tarsi nėra veiksmo, bet yra daug visokių dūsavimų ir niekur nevedančių pagalvojimų. Ir man patinka šito rašytojo anksčiau skaitytas romanas "Vonios kambarys". Taigi perskaitęs knygos "Mylėtis" pirmuosius puslapius galėjau viltis, kad tai bus dar viena man patinkanti knyga be veiksmo, su daug padūsavimų ir visokių estetinių išvedžiojimų.

Bet nebuvo.

Nors knyga plona, skaityti ją buvo kančia. Suprantu autoriaus stilių, suprantu apie ką čia, bet nei tas stilius, nei pats sumanymas nieko nekeičia - knyga manęs niekaip neveikė.

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 5 out of 5]

www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#176
Trumpa knyga, bet savyje tiek daug visko talpinanti,o kartu viliojanti į tam tikrus spąstus. Neskaičius knygos galima pamanyti, kad bus persmelkta daugybę erotikos elementų, su savotišku trileriu, jei kalbama apie veikėjo gabenamą HCl, bet visai tai pasineigia vos pradėjus skaityti šią nuostabią prancūzų rašytojo knygą. Jam būdingas minimalistinis rašymo stilius, kuriame išgaunamas absoliutus maksimumas. Pagrindinis dėmesys skiriamas detalėms, tikrovės atvaizdavimui. Knygoje veikėjai nuolat tarpusavyje kovoja, neigią vienas kitą mylintis, tačiau tai tik parodo kokie vieniši jie jaučiasi viduje. Labai daug japoniškojo neono, šviesų, kurie labai patiks šios kultūros mėgėjams.

[Domantė · Rating 2 out of 5]

Pamenu, kai buvau pradinukė ir lietuvių kalbos pamokai reikėdavo parašyti kūrybinį rašinėlį. Mama visada rėkdavo, kad per daug smulkiai viską pasakoju, niekam nereikia žinoti "kiekvieno pabezdėjimo" (taip mano mama taip sakydavo). Ir aš pamoką išmokau.

Šio autoriaus mama jam taip tikrai nesakydavo ir autorius pamokos neišmoko, aprašinėjo kiekvieną "bezdėjimą".

Pirma knygos dalis buvo labai įdomi, nepaisant to, kad abu veikėjai kentė nuo "main character syndrome", bet tai atleistina, nes jie tikrai buvo pagrindiniai, ir praktiškai vieninteliai, knygos veikėjai. Bet dievai mano, likusi knygos dalis buvo tikra kova su savimi. Jau perskaičius "ir tada jis įkišo pirštą į jos išangę" turėjau suprasti, kad antroji knygos dalis bus, atsiprašant, tikra šiknaskylė.

Jei pirmoje knygos dalyje vyksta veiksmas ir mes susipažįstame su Mari, jos asmenybe, būdo bruožais ir apie jos ir bevardžio veikėjo santykius, meilę ir geismą tarp jų, tai antroje knygos dalyje tiesiog sekame paskui bevardį veikėją į Kiotą ir jo karščiavimo kelionę. Suprantu, kad autoriaus braižas yra minimalistinis pasakojimas, bet jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia, mieliau jau būčiau skaičiusi Hugo "Paryžiaus katedros" Paryžiaus aprašinėjimus, nes ten bent rašo apie KAŽKĄ. Aprašomas kiekvienas, net menkiausias žingnis, daiktas, jausmas, visa kelionė nuo pradžios iki pabaigos su visomis smulkmenomis ir skaitant kyla tik vienas klausimas: "kam viso to reikia?"

Labai norėjau, kad man ši knyga patiktų, padariau mini fotosesiją su ja net, laikiau pasidėjusi ant stalo, mečiau ilgesingus žvilgsnius atsiskaitymų metu ir laukiau to momento, kada paimsiu ją į rankas. Ir dėl KO?

Blogiausia, kad jie knygoje praktiškai NET NESIMYLĖJO.

Papildoma žvaigždutė, nes draugės padovanojo, o jos nedovanoja siaubingų knygų.

[Hope · Rating 1 out of 5]

A man and his girlfriend Marie travel to Japan - their love tearing them apart at this seams - to break up.

Ok, this is why, despite living in France and being perfectly bilingual, I rarely read books in French. This book is literally everything I hate about contemporary French literature: navel gazing, pretentious and in love with the melodrama of the everyday. I hate the way the main character's girlfriend is always crying (and this is what he's attracted to about her), the way he never says what he means or owns his desires. Instead, he prefers wander through his hotel in the middle of the night, musing (with hit-you-over-the-head symbolism) on the signs that say "EXIT-EXIT-EXIT".

The friend who gave me this book and loves Toussaint thinks it's beautiful the way he never talks about feelings. Instead they are reflected in the descriptions he gives of the buildings, the streets, the earthquakes. In my opinion, the narrator is so self-obsessed that he goes to Tokyo and all he sees is himself. He goes to Kyoto and can't leaves the apt because all he thinks about is Marie. I don't care! Proust may have managed to make the personal universal, but the French authors who try to follow in his footsteps, usually just make the personal boringly narcissistic.

[Belén · Rating 4 out of 5]

Bof. Tan cortito y tan perfecto. Me flipan la atmósfera y las descripciones y la disección de dos personajes que se quieren y a la vez se odian.

[Renata Vysniauskaite · Rating 4 out of 5]

3,5

[Rose Gowen · Rating 2 out of 5]

Having read three of Toussaint's novels, I feel confident in saying he is at his best in the comic mode, writing about the day-to-day. He is a good noticer, and can be very funny.

This one, however, is, I think, supposed to be stylish and sexy.

The story has a lot in common with Lost in Translation-- an artsy Parisian couple is ending their relationship in Tokyo (I did a search to see if, in fact there is a connection between the movie and the book, and only came up with a page that says "some people think" Coppola based her movie on Toussaint's novel)-- but where Lost in Translation is wistful and melancholy, Making Love is overwrought and melodramatic.

The only funny line is this: "Day was dawning over Tokyo, and I plunged a finger into her asshole." It's funny because the couple has just spent all night wandering the streets of Tokyo-- she in a ball gown, he in her too-small leather coat and a t-shirt, both wearing wool knee socks-- in the snow, eating noodles, smoking cigarettes, weeping (the end of love has made them crazy, you see)-- and then we have this sentence, which very dramatically ends the section. A lot of white space follows.

The best part of the book is the few pages where the narrator goes to Kyoto and spends a few days moping around his friend's house, noticing the details of his home there.

Perhaps the worst thing about this book (if you're planning to read it, you might want to stop reading my review) is that throughout, the narrator has been carrying around a bottle of hydrochloric acid-- to symbolize the corrosive nature of his relationship, I guess. On the first page, his girlfriend worries that the acid will wind up in his face, or hers. And so, you would think one of them has to get it, right? But no, he pours it on a delicate wildflower in the woods-- to symbolize...

[FabledHeartless · Rating 4 out of 5]

La peinture d’une capitale aussi froide que l’histoire en train de se jouer. La redondance de motifs, de questionnements, qui renforce une impression de spirale infernale dans laquelle on ne peut que perdre pied. Le contraste entre une proximité qui laisse le sentiment d’avoir le contrôle et un éloignement qui ne fait que souligner toute la vacuité de ce qui s’offre à nous désormais. Toussaint écrit sans pudeur le moment vertigineux pendant lequel, entre deux battements de cœur, l’esprit comprend que ce qui nous attache à l’autre n’est plus que le reflet de notre propre nostalgie ; rien d’autre que l’affection attribuée au souvenir d’une histoire révolue. Je me suis perdue dans cette histoire d’amour et de désamour, dans ce subtil mélange de passions et de langueur, suspendue aux mots qui ne sont jamais prononcés, déçue par les gestes retenus, et blessée par les prises de conscience qui ont peut-être trouvé une résonance trop forte. Je me suis abîmée dans la rupture de cet équilibre fragile, dans ce moment de lecture qui retranscrit la précarité des émotions quand la tension des corps est le seul recours à la soumission des cœurs, mais que même elle ne suffit plus. Faire l’amour pourrait se définir par l’alliance sublime de la simplicité poétique et de l’érosion mélancolique. Mais Faire l’amour ne se définit pas. Il se vit en 146 pages terribles d’intensité.

[Zygintas · Rating 3 out of 5]

Pirmas sakinys: Įsigijau buteliuką druskos rūgšties ir nuolat turėjau jį su savimi, galvodamas, kad vieną gražią dieną šliūkštelėsiu jį kažkam į snukį.

Minimalistinis romanas. Pavadinimas – spąstai: nesitikėkite nei erotikos, nei pornografijos.

Iš pradžių nervino, nes daug detalaus aplinkos aprašymo, kuris iš pirmo žvilgsnio nieko neduoda istorijai. Lyg skaitytum detaliai aprašytus lėto filmo kadrus. Atrodo, kad filmą susukti būtų lengva, gal tik rekvizitų kūrėjams reikėtų įdėti daugiau darbo, nes režisierius su knyga rankose tikrintų, ar viskas teisingai padaryta.

Skaityti neprailgo, nes autorius išlieka ištikimas minimalizmui – kūrinys iš tiesų labai trumpas. Pirma reakcija perskaičius – už ką visi taip giria? Tačiau praėjus laikui, atrodo, kad gal visai ir patiko. Beveik susigundyčiau skaityti ir antrą tetralogijos M. M. M. M. dalį.

Vertas dėmesio literatūroje ieškantiems stiliaus. Arba besimokantiems rašyti.

Tiksliausias apibūdinimas – pirštas į išangę: vieniems – žaidimas, kitiems – atradimas, tretiems – iškrypimas.

[Adam Dalva · Rating 4 out of 5]

Quick, evocative travelogue that kicks off Toussaint's Marie tetralogy. I read Running Away out of order (not knowing that it was part of a series, vexingly) and preferred it - more mature, less melodramatic, more sense of wonder - but curiously enough, I believe this book comes chronologically second anyway. It's a lingering examination of the last days of a relationship, with almost no exposition (save for a flashback to one telling, touchingly repeated gesture), all of it set in Japan.

I loved the book's second half and a wonderful scene in a hotel swimming pool early on, but felt frustrated by the basic premise that the lead is carrying around hydrochloric acid with random, violent intention. It felt like an artificial way to add suspense when Toussaint's writing is more than enough to carry us through. Certainly worth reading (the character of Bernard is a masterclass in understatement), but a bit more restraint would have made it special.

[Laura Prades · Rating 1 out of 5]

La historia tiene una premisa interesante: cómo dos personas resisten a desenamorarse en medio de un viaje. Sabe reflejar bien cómo el amor se va apagando poco a poco y la resistencia de ambos personajes para mantenerlo. Pero más allá de eso, el autor parece más obsesionado con describir paisajes, luces y detalles mínimos (que son 5-10 páginas por completo y que la trama solo ocupa mediapágina) (Por ejemplo un capítulo entero describiendo una piscina, estructura, luz, arquitectura, paisaje, la madre que me...) que con contar lo que realmente pasa entre los personajes. Al final, la trama queda tan desplazada que cuesta conectar. No le vi mucho sentido, la verdad.

[Alexandra Le Trionnaire · Rating 5 out of 5]

The last excruciating days of a love story. When there is still love, or rather its inertia, but being together has become unbearable. When a kiss, once a simple fact, has become impossible, soured by the deceptions and fights, and making love a battlefield where the last strengths are burnt, in self immolation

A universal story, chiseled in fine French. Highly recommended

[Justin Evans · Rating 2 out of 5]

Since I care nothing for heartbreak, and don't like to read about sex, this was quite dull for me. Thankfully, I read it last, instead of first, so I got to enjoy the two middle books in the quartet.

[Jolanta Čes. · Rating 2 out of 5]

Trumpametražių filmų gerbėjams gal ir turėtų patikti. Skaitau ir nesuprantu, kas vyksta. Visiškai padrikos mintys, šokinėjantys vaizdai. Knyga tikrai ne mano skoniui.

[Daiva Boleišienė · Rating 4 out of 5]

Jei is pavadinimo tikimasi, kad knyga bus persmelkta erotika, tai smarkiai klista. Knygoje to nera. Tai pasakojimas apie nepazistama vyra ir jo meile moteriai, tarsi tos meiles pabaiga.

[Ana Crouseilles · Rating 5 out of 5]

nunca había leído una descripción tan fiel al final del amor; crudo y perfecto

[Giedrė · Rating 4 out of 5]

Lėta ir minimalistiška knyga. Daug aprašymų, jausmų, mažai veiksmo. Man patiko. Puikiai jautėsi įtampa ir veikėjų nuotaikos. Knyga iš esmės apie išsiskyrimą ar negalėjimą išsiskirti. Labai patiko viena citata: “Mes mylėjome vienas kitą, bet nebegalėjome vienas kito pakęsti. Mūsų meilei nutiko štai kas: iš esmės mes davėme vienas kitam daugiau gero negu blogo, tačiau tas truputis blogo mums tapo nepakeliamas.”.

[marcela]

El residuo. El rastro. La huella del deseo, acto de desesperación. (Se acaba el amor (¿algo mental?) y nos aferramos a lo primitivo. El cuerpo busca y ansía el cuerpo del otro.) ¿Qué nivel de honestidad hay en el hábito? ¿Qué nivel de honestidad hay en lo primitivo que nos une a los otros? ¿Se puede hablar de honestidad en estos casos?

Hay una escena donde, en medio del sexo, Marie llora y el narrador lame su lágrima, y es un acto cercano al erotismo. Realmente, es la escena más erótica del libro. Como una especie de rendición. Quiere absorber con su propio cuerpo lo que queda del cuerpo de Marie, o más bien lo que queda de él dentro de Marie.

Leyendo pienso cómo cuándo qué indicios hay etc. de que el sexo con alguien lo vivimos por última vez. Cómo cuándo qué indicios hay de que se apaga, de que nos apagamos. En ese sentido, el libro magistral. No hay erotismo en el propio cuerpo, no hay gestos de apreciación; es solo observación, lo que se ve en el sexo es lo meramente objetivo, tampoco Marie como Otro parece desearle verdaderamente, solo aferrarse con desesperación al sexo conjunto como último acto compartido, última manera de unión. Triste, triste, triste, notar el fin del amor, a través del fin (la toma de conciencia del fin, como un golpe) de la pasión. Qué bonita y triste representación.

[Gintarė Lialienė · Rating 2 out of 5]

Sudomino knygos reklama ir ją išleidusi leidykla "Odilė". O, bet, tačiau... Vienas iš didžiausių paskutinių metų nusivylimų. Tuščia knyga apie nieką. Pristatoma kaip originalaus stiliaus, įdomus kūrybinis eksperimentas. Aš neatradau nei stiliaus, nei ko nors verto eksperimento. Beprasmių, nieko nekeičiančių detalių (druskos rūgšties buteliukas, vagina ir vulva, odinis ir vilnonis paltas, lietus ir sniegas, šaltis ir karštis) kratinys, gal kiek pateisinamas ieškant pasakojimo kinematogafiškumo. Pati istorijo be jokios krypties, aiškesnio tikslo, detalės tik tam, kad būtų išvardintos, sakiniai elementarūs. Tiesiog žongliravimas žodžiais, vietomis ir aprangos detalėmis.

[Miguel · Rating 4 out of 5]

El ciclo de pasar de «¿A quién no le gusta prolongar la deliciosa espera que precede al primer beso, cuando dos personas que se atraen han decidido tácitamente que van a besarse (sus ojos lo saben, sus sonrisas lo intuyen, sus labios y sus manos lo presienten) pero postergan el momento de rozar con ternura sus bocas por primera vez?» a «Siempre mitigamos la crueldad de una constatación con la satisfacción de haber sido nosotros quienes hemos establecido su pertinencia.»

Probablemente también es la portada más bonita que he visto

[Krystel Kabboul · Rating 4 out of 5]

Il ne s'agit point de "l'histoire" d'une rupture amoureuse plutôt que de "l'état" de celle-ci. L'auteur choisit de décrire plutôt que de narrer. Il affleure poétiquement l'aspect psychologique d'un couple qui se sépare tout en décrivant leur souffrance physique et leur environnement mouvementé et instable. C'est un roman idéal pour ceux qui adorent les passages descriptifs, piliers de la littérature, et pour ceux qui ont envie de vivre une situation plutôt qu'une action.

[Andrea Montero · Rating 3 out of 5]

“Era lo que ocurría con nuestro amor: aunque en general nos hacíamos más bien que mal, el poco daño que nos hacíamos se había vuelto insoportable.”

Sobre el final del amor. Me ha dejado el corazón roto, es tremendamente triste.

Demasiado descriptivo en su totalidad y eso hace que sea complicado seguir el hilo, hay que estar bastante concentrado. Me ha gustado por cómo trata el crudeza del fin del amor, pero se me ha hecho un poco pesado.

[Nadia Costa · Rating 3 out of 5]

3.5
Première incursion dans le monde romanesque de Toussaint ici inaugurant le premier volet d'une saga au genre d'auto-fiction. Intimiste et torturé, le récit découpe une crise amoureuse racontée avec poésie, mélancolie, douleur et violence qui conjure une symbolique qui évoque si bien les "désastres infinitésimales" de l'amour.
A suivre avec 'Fuir', deuxième volet de la collection sur Marie.

[M🌷 · Rating 3 out of 5]

Me ha encantado la forma en la que se describen las escenas, mientras leía tenía la sensación de estar viendo una película, muy Lost in Translation. Entiendo que también influye que ambas historias transcurran en Japón.

La historia es bastante real y reconocible, pero el final me ha dejado un poco traspuesta, y de ahí las 3⭐️

[Carole · Rating 3 out of 5]

3.5/5
Probablement pas la meilleure lecture quand on vient de se séparer de quelqu’un. J’ai plus accroché au dernier tiers du roman, lorsque le narrateur se retrouve seul à Kyoto et se rend compte petit à petit que la rupture est bien réelle et inéluctable.

[Arsen]

Սեր անել

https://online.fliphtml5.com/nfycf/ctet/

[Álvaro Ruiz · Rating 1 out of 5]

si quisiera ver una película francesa me pondría amelie

[Mamen Monsoriu · Rating 4 out of 5]

Me quedaría a vivir en muchas de sus frases.