Šį romaną sudaro septyni atskiri pasakojimai. Juos jungianti grandis – istorinės asmenybės, įvairiu metu ilgesniam ar trumpesniam laikui apsilankiusios Lietuvoje.
Kilus Šiaurės karui, į Lietuvą pagaliau išsiruošia Rusijos caras Petras I. Rumšiškėse Jonines mini karvedys Napoleonas. Gelgaudiškio vaikų namuose bręsta būsimasis pasaulinio garso psichiatras Hanibalas Lekteris. Ne pramogauti, o megzti ryšių į Vilnių atvyksta Vladimiras Leninas. Klaipėdos kraštą prijungts prie III-jo Reicho, uostamiestį aplanko Adolfas Hitleris. Minint LTSR 40-metį, šalyje vieši TSKP CK sekretorius, atsakingas už žemės ūkį, Michailas Gorbačiovas. Žlugus komunizmui, 1992 m. į Lietuvą atvyksta Monako princesė Karolina.
Už efemeriškos realybės durų visada lieka daug nesuspėtų pastebėti ir suprasti dalykų. Tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, kiti atgimsta mitais ar legendomis. Šiandien niekas negali dorai pasakyti, koks pasaulis buvo prieš šimtą ar daugiau metų, nes istorija mėgsta meluoti, o dabartis ją gundo suvokti savaip. Iš dabarties perspektyvos dairausi po Lietuvą, į kurią čia užklysta vienadieniai sąjungininkai bei amžini užkariautojai, proletariato vadai, komunizmo piligrimai bei kilmingi nuotykių ieškotojai. – Herkus Kunčius.
Šioje knygoje rasite tai, ką ir galima tikėtis rasti H. Kunčiaus knygose - tai gerai, kita vertus, nerasite kažko, ko nesitikėtumėte rasti H. Kunčiaus knygose.
Skaitymo džiaugsmas bent jau man kyla iš to, kaip, atrodo, lygioje vietoje viskas staiga susiintensyvina ir išbujoja iki neregėtų mastų, tampa lyg ir visos apybraižos širdimi (pavyzdžiui, kaip Petras I nueina į pirtį ir kokia ten orgija prasideda, ir kaip sunku ją nutraukti). O tada staiga apsigręžia, lyg ir ima bujoti į priešingą pusę (Petrą I, prievarta nutemptą į cerkvę, ištinka atgaila, jis ima raudoti), bet nežinai, ar išbujos, ar ne. Personažų psichologinių portretų nelabai yra, visi svyruoja ir vartosi, kas gali sukelti galvos svaigimą, o gali ir džiuginti.
Skaityti reikėtų po vieną apybraižą, ne kelias sykiu, nes jose daug kas kartojasi - atvyksta koks nors garbus / žinomas svečias, ir lygioje vietoje randasi girtuoklystės, nesusipratimai, muštynės, įvairiausi lytiniai santykiai etc, viskas pagardinta atitinkamam periodui būdingomis detalėmis, pvz, apie 1992 metus:
Restorane prie dar nenurinktų stalų jau niekas nebesėdėjo. Tik lordas Menuchinas, įsitaisęs kamputyje, dalino interviu keliems žurnalistams, kurie viską užsirašinėjo į mokyklinius sąsiuvinius.
Arba dar: Napoleonas reikalauja maisto davinių savo kariuomenei, vilniečiai atsako, kad nėra ko duoti, nes patys badauja.
Napoleonas, iš Kosakovskio sužinojęs, ką vilniečiai valgo, ėmė žiaukčioti. Vos valdėsi, įsivaizduodamas vietoj varlės raugintą agurką.
Jei skaitai kelias apybraižas vienu ypu, pasidaro kiek monotoniška. Gal apybraižų gausa, gal nedidelė apimtis neleido išbujoti taip, kaip kartais H. Kunčiaus knygose dalykai išbujoja, ar pasiekti kokių tai netikėtumų.
Lietuvių rašytojams jau seniai derėjo pastatyti šituos pasipūtėlius užsieniečius į atitinkamą vietą (pavyzdžiui, suviduriavusį Hitlerį – į išvietę). H. Kunčiaus pasakotojas puikiai žongliruoja istoriniais kontekstais ir virtuoziškai minko faktus su išmone, apverčia politines konjunktūras aukštyn kojomis. Knygos pasakotojas yra konkretus lyg istorikas, todėl tekstas teka sklandžiai, be filosofinių, psichologinių ar peizažinių nuokrypių. Vis dėlto kūrinio pagrindu tapus anekdotui, teksto visuma darosi lėkštoka.
Žmogus rašo vieną ir tą pačią knygą. Tik leidžia atskirais tomais. Kaip Leninas. Perskaičius bet kurį, kitų galima ir neskaityti. Šito neskaiciau, bet teko dėti prie perskaitytų, nes kitaip gudrydsas komentuoti neleidžia.