„Apšviestųjų slėnis - saugiausia vieta žemėje“, - bent jau taip teigia jam vadovaujantys vikaras ir egzekutorius. Visi, kas peržengia slėnio teritoriją, tampa prarastaisiais. Slėnyje gyvena ir Sofija, penkiolikmetė mergaitė, kuri kaip ir kiti gyventojai laikosi griežtų krikščioniškų nuostatų bei tradicijų. Šioje gyvenvietėje netoleruojamos kalbos apie mokslą ar evoliucijos teoriją (sakoma, kad tai šėtono pramanai), o eretikai be gailesčio baudžiami. Visą gyvenimą Sofija tokioms kalboms nesipriešino, nors jos pačios tėtis to neapsikentė ir jau prieš daugelį metų išvyko iš slėnio, palikdamas ją ir jos mamą. Tačiau vieną dieną mergaitės gyvenime pasirodo Mirkas. Vaikinas, kuris apie pasaulio sukūrimą turi kitokią nuomonę. Jis Sofijai parodo slėnyje uždraustas knygas, kurios kalba apie: mokslininkus, žemės kilmę, istoriją, atradimus bei išradimus. Pradžioje toks Mirko poelgis išgąsdina Sofiją ir ji liepia vaikinui šias knygas sudeginti, antraip jų santykiai - neturi ateities. Tačiau, kai Mirkas dingsta, mergaitė pasiryžta jį surasti, net jei tam reikės palikti slėnį ir susipažinti su kitokiu pasauliu. Už slėnio ribų Sofija atranda visai kitokią, aukštųjų technologijų visuomenę. Ar tikrai šis pasaulis toks "blogas", kaip sakė vikaras ir egzekutorius? Kas tiesa, o kas tik iliuzija?
Pripažinsiu, jog ši, antroji, trilogijos dalis man patiko labiau nei „Berniukas baltame kambaryje“. Taip nutiko todėl, kad joje buvo truputį mažiau sunkiai suprantamų fantastinių dalykų, o ir paliečiama dar viena paauglių mylima tema - jaunų žmonių meilė. Žinoma, ši knyga, kaip ir pirmoji dalis, taip pat turi filosofinio cinkelio, kuris mane abiejose istorijose žavėjo labiausiai (matyt, todėl, kad man įdomi ši sritis).
Pirmiausia, mane labai įtraukė knygos pradžia. Tiesa, gal šiek tiek netinkamas pasirinkimas būtent taip pateikti religiją, nes jaunesnieji skaitytojai gali pamanyti, jog autorius neigiamai vertina šią sritį. Tačiau man asmeniškai įdomumą kėlė tai, kaip buvo pateiktas vikaro ir egzekutoriaus santykis su slėnio gyventojais. Jiedu - tarsi diktatoriai, kurių visi prisibijo, todėl nuolankiai klauso jų nuomonės, neprieštarauja ir bijo sužinoti, domėtis kažkuo nauju, mat tai - uždrausta. Ši situacija iškart priminė senesnius, mums gerai žinomus, istorinius laikotarpius, kai žmonės privalėjo paklusti diktatoriams.
Kitas dalykas, kuris man paliko didžiulį įspūdį ir nuostabą, - knygoje aprašyta ateitis. Kai Sofija atsiduria už slėnio ribų, ji pamato visiškai kitokius žmones: jie praktiškai nebendrauja tarpusavyje, labai retai išeina iš namų, o išėję dėvi šalmus arba kaukes, visur pilna dezinfekcinių priemonių. Visa tai vyksta dėl vienos priežasties - lauke pilna įvairių bakterijų bei virusų, kurių reikia saugotis. Jei knyga būtų parašyta tais metais, kai atsirado koronavirusas, sakyčiau, kad autorius rėmėsi šia patirtimi. Kadangi knyga parašyta anksčiau, belieka tik spėti, jog autorius, rašydamas istoriją apie ateitį, ją labai teisingai nuspėjo, nes visa tai jau pildosi.
Kas liečia filosofinę ribą, iš visų šių dalykų išplaukia dar viena liūdna ateities vizija - žmonės užsisklendė savyje, nebejaučia noro bendrauti, mylėti, o širdyse nebeliko gerumo ir žmogiškumo. Pripažinkime, kad šis scenarijus, deja, tikrai įmanomas, ypač, kai viską pamažu užvaldo technologijos.
Jeigu trumpai apie pagrindinę veikėją, mane be galo žavėjo jos užsispyrimas, atkaklumas, nepasidavimas kitų peršamai nuomonei, drąsa bei ryžtas.
Rekomenduoju tiems, kam patinka tokios knygos, kuriose susipina keletas aktualijų: aukštosios technologijos, jaunatviška, bet stipri meilė, tikėjimo klausimas ir, žinoma, visiems svarbi žmonijos ateitis.
P.S. Skaityti knygas tikrai reikėtų iš eilės, nes nedidelis tęstinumas su pirmąja dalimi yra.
4/5⭐