What do you think?
Rate this book
البحيرة
حصلت رواية البحيرة للأديبة التشيكية بيانكا بيلوفا على أكبر جائزة أدبية تشيكية عام 2017. كما حصلت نفس الرواية على جائزة الاتحاد الأوروبي للأدب في نفس العام
256 pages, Paperback
First published January 1, 2016
34 people are currently reading
1638 people want to read
About the author
Bianca Bellová
37 books83 followersBianca Bellová se narodila roku 1970 v Praze. Vystudovala Vysokou školu ekonomickou v Praze, přispívala do časopisů, pracovala v nadnárodních společnostech.
Je autorkou novely Sentimentální román (2009) a Mrtvý muž (2011). Publikuje povídky (ve sbírce O čem ženy píší, v povídkových sbírkách edice Česká povídka, Salon, Dobrá adresa). Živí se překladatelstvím a tlumočnictvím z angličtiny.
Je autorkou novely Sentimentální román (2009) a Mrtvý muž (2011). Publikuje povídky (ve sbírce O čem ženy píší, v povídkových sbírkách edice Česká povídka, Salon, Dobrá adresa). Živí se překladatelstvím a tlumočnictvím z angličtiny.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 314 reviews
October 24, 2016
Podobný překvapení jsem hodně dlouho nezažil. Přeci jen je mi třicet pryč a to už člověka vykolejí jen sud jägermeistra, jakákoli nová kniha od Palahniuka v komiksové podobě nebo celer v polívce. Biance Bell se naštěstí povedlo úplně opačné překvapení.
Jezero mi atmosférou přípomínalo Jeskyni od Saramaga, což je sice píčovina jako plyšovej potah na volant, ale popisované prostředí tam má velmi sweet chilly atmosféru. Takovou roztahanou a neuchopitelnou, jako kdyby čtenář sledoval příběh ze zamlženýho auta. A stejnou atmosféru má i Jezero. Na rozdíl od Jeskyně se ale paní Bellová rozhodla zakomponovat do knihy i příběh a to je většinou dobrej nápad. Když ten příběh samozřejmě neni blbej. To je pak blbej nápad.
Jezero je však případ dobrýho příběhu. Krom toho ve mne příběh matku-pak-otce-hledajícího-věčně-nemocnýho-vesnickýho-rozbiju-ti-hubu-divňáka Namiho evokoval dietní vzdálenou light verzi Sestry od Jáchyma Topola, takže už jenom z toho důvodu tomu musím dát plnou palbu. A to i přesto, že jsem si Namiho vizualizoval jako Sagvana Tofiho.
Kdybych si ho tak mohl vizualizovat jako paní Bellovou.. To bych si asi šel dát dlouhou sprchu, takhle ale bohužel.
Jezero mi atmosférou přípomínalo Jeskyni od Saramaga, což je sice píčovina jako plyšovej potah na volant, ale popisované prostředí tam má velmi sweet chilly atmosféru. Takovou roztahanou a neuchopitelnou, jako kdyby čtenář sledoval příběh ze zamlženýho auta. A stejnou atmosféru má i Jezero. Na rozdíl od Jeskyně se ale paní Bellová rozhodla zakomponovat do knihy i příběh a to je většinou dobrej nápad. Když ten příběh samozřejmě neni blbej. To je pak blbej nápad.
Jezero je však případ dobrýho příběhu. Krom toho ve mne příběh matku-pak-otce-hledajícího-věčně-nemocnýho-vesnickýho-rozbiju-ti-hubu-divňáka Namiho evokoval dietní vzdálenou light verzi Sestry od Jáchyma Topola, takže už jenom z toho důvodu tomu musím dát plnou palbu. A to i přesto, že jsem si Namiho vizualizoval jako Sagvana Tofiho.
Kdybych si ho tak mohl vizualizovat jako paní Bellovou.. To bych si asi šel dát dlouhou sprchu, takhle ale bohužel.
October 18, 2020
Nu jo, cia tai sakes.
Sie metai, kartu su 2666, Patria ir siaja, Ezeru, pasidaro labai knygiskai neblogi.
Kazkas snekejo, kad praplaukta Ezero pavirsiumi. Absoliuciai nesutinku. Simboliu ir ivykiu cia taip tirsta, lyg bristum to pacio ezero smaluotu krantu.
Man nunese stoga autores talentas kuriant Tokia slogia ir makabriska erdve, bet joje neuzdustant ir neuzsmaugiant nei heroju, nei skaitytojo. Zinoma, buvo keletas epizodu, kurie neitiko, knygos viduryje masciau, kad ne, plyz, miela autore, neik situo susiktu keliu. Ir ji nenuejo. Finalas buvo isvis wow ir istampe nervus, sudraske sirdi ir vel ja susiuvo.
Rekomenduoju: ieskantiems netipiniu personazu, kuriuos, net ir uzvertus knyga nezinai, ar myli, ar nekenti.
Nerekomenduoju: nenorintiems veltis i neisnarpliojama ir baugia istorija.
Keturi kablis septyni.
Sie metai, kartu su 2666, Patria ir siaja, Ezeru, pasidaro labai knygiskai neblogi.
Kazkas snekejo, kad praplaukta Ezero pavirsiumi. Absoliuciai nesutinku. Simboliu ir ivykiu cia taip tirsta, lyg bristum to pacio ezero smaluotu krantu.
Man nunese stoga autores talentas kuriant Tokia slogia ir makabriska erdve, bet joje neuzdustant ir neuzsmaugiant nei heroju, nei skaitytojo. Zinoma, buvo keletas epizodu, kurie neitiko, knygos viduryje masciau, kad ne, plyz, miela autore, neik situo susiktu keliu. Ir ji nenuejo. Finalas buvo isvis wow ir istampe nervus, sudraske sirdi ir vel ja susiuvo.
Rekomenduoju: ieskantiems netipiniu personazu, kuriuos, net ir uzvertus knyga nezinai, ar myli, ar nekenti.
Nerekomenduoju: nenorintiems veltis i neisnarpliojama ir baugia istorija.
Keturi kablis septyni.
August 10, 2020
Bianca Bellova. EŽERAS.
Viena ausim girdėjęs, tačiau niekada visų gijų nesurišęs į vieną mazgą. Po knygos pasiskaičiau plačiau internete Aralo jūros katastrofą. Kiek medžiagos, kokių tik nuotraukų, kiek kaltų ir nekaltų ir kaip, vis tik, yra dabar. Rekomenduoju pasidomėti. Ši katastrofa – tai kaip vienas iš Dievo pirštų, nukreiptas į žmogaus padarytą žalą gamtai, kai tik jis manosi galįs įsikišti ir paveikti dalykus savo naudai. Vaizduojasi visagaliu. Tfpu, toks jis ir visagalis..
Jis – veikėjas Namis. Su juo augame ir užaugame. Sekame paskui jį. Darome kvailystes ir jaučiamės drąsūs. Ieškome pateisinimų, tačiau tuo pačiu metu ir gėdiname. Drauge giliname problemą. Jis – velnioniškai nepatogus. Jo jausmai atbukę, dažnai pagaudavau, kad esu empatiškas už mus abu. Išjaučiantis už mus abu. Jis mėtomas ir vėtomas gyvenimo, nelaimių, situacijų ir akimirkų, o jo sprendimai, rodos, neturi jokios logikos ir sveiko pagrindo. Tu nori jausti jam užuojautą, tačiau jis kaskart susimauna. Šalia jo jaučiausi purvinas, nuolatos niežėjo kūną, mintyse buvo skysta, o pasąmonė minėjo, kad sprukčiau nuo jo kuo toliau.
Kūrinys priminė Bukowskį. Matyt tik dėl labai dažnai pasikartojančios erekcijos. To nešvaraus vulgarumo, kuris yra menamas, neužrašytas. Erekcija tampa simboliu, gyvulišku ir vieninteliu įrodymu, kad tai, ką matai, darai, jauti, užuodi, junti yra gerai – reiškias patinka. Kur kiekvienas susižavėjimas vertas erekcijos. Vienintelis arbitras, kuris parodo, kad visam druskiningam krašte yra šis tas dar gero (ne doro, bet gero). O kaip kiekvienas supranta tą „gerą“, jau belieka spręsti skaitytojui. Dažnai turėtumėte pagauti save barant bei kvestionuojant iš naujo ir iš naujo savas moralės svarstykles.
Priminė Černobylį. Pastaroji katastrofa įvyko kiek vėliau nei Aralo katastrofa. Šiuo du jungia viena ir ta pati nelaimės priežastis – valdžia. Tas „nesveikumo“ motyvas sekė paskui. Jau minėjau, koks veikėjas pasirodė nepatogus ir nešvarus. Nuolatos jaučiau gerą druskos sluoksnį ant savo odos, karštį, dulkes. Ir tas išsigimimas.
Natūralistinė tematika išjudina visą kūrinio tekstą. Ežeras senka ne be priežasties. Tikima Dvasiomis taipogi ne be priežasties. Medvilnė pati neužaugs, o Valstybės Vadovas taip ir nėra įvardijamas. Visi žinome kas jis ir kas per vienas operavo penkmečio planais – turi būti! nieko nežinau! bet kokia kaina! Nafta, medvilnė, koks skirtumas – tuojaus pat! dabar pat! Įžvelgiau netgi vartotojiškumo kultūros problemos pradmenus.
Pats kūrinys yra kapotas. Laikas juda pakankamai greitai. Tekstas nėra agresyvus, netgi atvirkščiai ramus. Tarsi dykumos prislopintas garsas. Gali numanyti. Ir gali kliautis tik savo paties mintimis. Nelengva patikėti, kad taip galėjo nutikti - atrodo tuomet civilizacija, žmogiškumas, protas ir bendras suvokimas jau buvo išrasti.
Ar motina atpažintų savo vaiką po ilgo laiko nesimatymo? Po, pavyzdžiui, 15 ar 25 metų nesimatymo? Namiui, manau, gyvenime trūko motinos figūros. Net Zazos krūtyse, jei ne jis, tai tikrai aš, įžvelgiau motiniško pieno simboliką. Ir kiekviena sutikta moteris tarsi prarasta mama, pasitinkanti jį su šilto pieno stikline, o jis jas – su nepažabojama meile, aklumu ir atsidavimu.
Rekomenduoju. Tamsokas, purvinas, duslus ir slogios nuotaikos kūrinys, kuris savyje turi neaprėpiamą kiekį medžiagos apmąstymams. Mėgstu kūrinius, kurie yra nepatogūs, diskutuotini. Juos galima pjaustyti įvairiais kampais, matuoti sprindžiais, supykti bei jausti pačius įvairiausius jausmus. O tuomet atsisuki į save ir analizuoji savo aplinką, kurioje gargaliuoji. Ką tu, kaip žmogus, darai ir kurioje barikadų pusėje tu esi. Galimai kūrinį galėčiau rekomenduoti labai plačiam skaitytojų ratui, o tuo pačiu, rodos, labai siauram. Aš, asmeniškai, likau ne tiek šokiruotas, kiek „sunepatogintas“ ir prislopintas. Jėga.
Viena ausim girdėjęs, tačiau niekada visų gijų nesurišęs į vieną mazgą. Po knygos pasiskaičiau plačiau internete Aralo jūros katastrofą. Kiek medžiagos, kokių tik nuotraukų, kiek kaltų ir nekaltų ir kaip, vis tik, yra dabar. Rekomenduoju pasidomėti. Ši katastrofa – tai kaip vienas iš Dievo pirštų, nukreiptas į žmogaus padarytą žalą gamtai, kai tik jis manosi galįs įsikišti ir paveikti dalykus savo naudai. Vaizduojasi visagaliu. Tfpu, toks jis ir visagalis..
Jis – veikėjas Namis. Su juo augame ir užaugame. Sekame paskui jį. Darome kvailystes ir jaučiamės drąsūs. Ieškome pateisinimų, tačiau tuo pačiu metu ir gėdiname. Drauge giliname problemą. Jis – velnioniškai nepatogus. Jo jausmai atbukę, dažnai pagaudavau, kad esu empatiškas už mus abu. Išjaučiantis už mus abu. Jis mėtomas ir vėtomas gyvenimo, nelaimių, situacijų ir akimirkų, o jo sprendimai, rodos, neturi jokios logikos ir sveiko pagrindo. Tu nori jausti jam užuojautą, tačiau jis kaskart susimauna. Šalia jo jaučiausi purvinas, nuolatos niežėjo kūną, mintyse buvo skysta, o pasąmonė minėjo, kad sprukčiau nuo jo kuo toliau.
Kūrinys priminė Bukowskį. Matyt tik dėl labai dažnai pasikartojančios erekcijos. To nešvaraus vulgarumo, kuris yra menamas, neužrašytas. Erekcija tampa simboliu, gyvulišku ir vieninteliu įrodymu, kad tai, ką matai, darai, jauti, užuodi, junti yra gerai – reiškias patinka. Kur kiekvienas susižavėjimas vertas erekcijos. Vienintelis arbitras, kuris parodo, kad visam druskiningam krašte yra šis tas dar gero (ne doro, bet gero). O kaip kiekvienas supranta tą „gerą“, jau belieka spręsti skaitytojui. Dažnai turėtumėte pagauti save barant bei kvestionuojant iš naujo ir iš naujo savas moralės svarstykles.
Priminė Černobylį. Pastaroji katastrofa įvyko kiek vėliau nei Aralo katastrofa. Šiuo du jungia viena ir ta pati nelaimės priežastis – valdžia. Tas „nesveikumo“ motyvas sekė paskui. Jau minėjau, koks veikėjas pasirodė nepatogus ir nešvarus. Nuolatos jaučiau gerą druskos sluoksnį ant savo odos, karštį, dulkes. Ir tas išsigimimas.
Natūralistinė tematika išjudina visą kūrinio tekstą. Ežeras senka ne be priežasties. Tikima Dvasiomis taipogi ne be priežasties. Medvilnė pati neužaugs, o Valstybės Vadovas taip ir nėra įvardijamas. Visi žinome kas jis ir kas per vienas operavo penkmečio planais – turi būti! nieko nežinau! bet kokia kaina! Nafta, medvilnė, koks skirtumas – tuojaus pat! dabar pat! Įžvelgiau netgi vartotojiškumo kultūros problemos pradmenus.
Pats kūrinys yra kapotas. Laikas juda pakankamai greitai. Tekstas nėra agresyvus, netgi atvirkščiai ramus. Tarsi dykumos prislopintas garsas. Gali numanyti. Ir gali kliautis tik savo paties mintimis. Nelengva patikėti, kad taip galėjo nutikti - atrodo tuomet civilizacija, žmogiškumas, protas ir bendras suvokimas jau buvo išrasti.
Ar motina atpažintų savo vaiką po ilgo laiko nesimatymo? Po, pavyzdžiui, 15 ar 25 metų nesimatymo? Namiui, manau, gyvenime trūko motinos figūros. Net Zazos krūtyse, jei ne jis, tai tikrai aš, įžvelgiau motiniško pieno simboliką. Ir kiekviena sutikta moteris tarsi prarasta mama, pasitinkanti jį su šilto pieno stikline, o jis jas – su nepažabojama meile, aklumu ir atsidavimu.
Rekomenduoju. Tamsokas, purvinas, duslus ir slogios nuotaikos kūrinys, kuris savyje turi neaprėpiamą kiekį medžiagos apmąstymams. Mėgstu kūrinius, kurie yra nepatogūs, diskutuotini. Juos galima pjaustyti įvairiais kampais, matuoti sprindžiais, supykti bei jausti pačius įvairiausius jausmus. O tuomet atsisuki į save ir analizuoji savo aplinką, kurioje gargaliuoji. Ką tu, kaip žmogus, darai ir kurioje barikadų pusėje tu esi. Galimai kūrinį galėčiau rekomenduoti labai plačiam skaitytojų ratui, o tuo pačiu, rodos, labai siauram. Aš, asmeniškai, likau ne tiek šokiruotas, kiek „sunepatogintas“ ir prislopintas. Jėga.
January 6, 2022
Thank you, Parthian Books and the author, for the advance reading copy.
I like the idea of the story and yes, the book won an award. It's a coming of age story
However, I feel the story and the translation is not for me. The strong language, maybe I'd rather say, the straightforwardness made me a little uncomfortable.
Hopefully I get the chance to read another book by the author as I like the quirky kind of humour.
I like the idea of the story and yes, the book won an award. It's a coming of age story
However, I feel the story and the translation is not for me. The strong language, maybe I'd rather say, the straightforwardness made me a little uncomfortable.
Hopefully I get the chance to read another book by the author as I like the quirky kind of humour.
January 29, 2020
I do understand why this novel won so many important prizes. It is in many ways a compelling story. I didn't particularly like the way it was told, but I must admit there is something in it. Moreover, I must admit that I struggled with this novel, especially in the start. The middle part dragged on for a bit too long as well. In addition, I had a few issues with the writing, one of them being the portrayal of the protagonist Nami. I did feel sorry for him, but because of the way he was written it was hard for me to deeply care about him. I understand that Nami has been traumatized and that obviously influenced his thinking and numbed emotions, yet as a reader I needed to know more a bit more about him. Why he does think and feel is often a mystery.
Nami is thrown from one horrible living situation into another, from one toxic environment to another, without much explanation and with many disturbing things were just left without a comment or conclusion of some sort. Now, the writing style didn't help either. I can get why the author choose to focus on bleak and dark things, such as lack of hygiene, pollution, poverty but there needs to be some balance. This book is incredibly grim, there isn't a single decent character in it. The society is all rotten, the individuals are all horrible abusers, nothing makes any sense. In fact, everything is so dark and terrible, that the book stopped making sense. It is only towards the end of the book that I really got into the story and started really wondering and caring about Nami.
Jezero is one of the most depressing books I have ever read and I do read a lot. I typically enjoy realism and naturalism, but I felt like this book tried too hard to be both. The author put together all kinds of horrible subjects and topics, from mass murders to revolutions, to all kinds of abuse and toxic life situations that it ended up feeling surreal. It just feels too much for one book. I got this feeling that the book wanted to be hyper realistic but ended up being too gory and disguising. I mean if I had a penny for every time Nami got sick. He was doing so much detailed and endless vomiting, I wonder he didn't die from it. Not to mentioned all the times he was beaten up, abused, survived the most horrible of things and so on. How statistically probable it is that your entire life will be a series of complete and utter abuse? I did kind of like the ending, it made sense, but I didn't always enjoy getting there. Nevertheless, I have to admit that it is a powerful story. There is strength in this book, but it lacks balance to be able to tell a more layered story. That's my opinion anyway. I certainly don't regret reading it. In conclusion, it is an interesting and potent but an extremely depressing and one sided read.
Nami is thrown from one horrible living situation into another, from one toxic environment to another, without much explanation and with many disturbing things were just left without a comment or conclusion of some sort. Now, the writing style didn't help either. I can get why the author choose to focus on bleak and dark things, such as lack of hygiene, pollution, poverty but there needs to be some balance. This book is incredibly grim, there isn't a single decent character in it. The society is all rotten, the individuals are all horrible abusers, nothing makes any sense. In fact, everything is so dark and terrible, that the book stopped making sense. It is only towards the end of the book that I really got into the story and started really wondering and caring about Nami.
Jezero is one of the most depressing books I have ever read and I do read a lot. I typically enjoy realism and naturalism, but I felt like this book tried too hard to be both. The author put together all kinds of horrible subjects and topics, from mass murders to revolutions, to all kinds of abuse and toxic life situations that it ended up feeling surreal. It just feels too much for one book. I got this feeling that the book wanted to be hyper realistic but ended up being too gory and disguising. I mean if I had a penny for every time Nami got sick. He was doing so much detailed and endless vomiting, I wonder he didn't die from it. Not to mentioned all the times he was beaten up, abused, survived the most horrible of things and so on. How statistically probable it is that your entire life will be a series of complete and utter abuse? I did kind of like the ending, it made sense, but I didn't always enjoy getting there. Nevertheless, I have to admit that it is a powerful story. There is strength in this book, but it lacks balance to be able to tell a more layered story. That's my opinion anyway. I certainly don't regret reading it. In conclusion, it is an interesting and potent but an extremely depressing and one sided read.
June 2, 2017
no do prdele.
holoubku.
tohle byl natolik weird shit, že z toho budu mimo ještě pěkných pár dní.
město Boros byla Pustina v jiném kabátu. mlha stoupající z Jezera. Duch Jezera aneb týpek, kterému by obyvatelé města obětovali i vlastní zadek. nechutný ruští vojáci znásilňující ženy. trouchnivějící desky přístavu. je to zkrátka hodně dark a ty to vnímáš každou buňkou.
pak je tu ještě hlavní město, které už nebylo tak chytlavé, ale aspoň tu byli zajímaví lidé. někteří.
Nami. to je příběh sám o sobě. lidi, kteří ho obklopovali by ho těžko mohli nějak tvarovat.
ten holoubek si stejně dělal, co uznal sám za vhodné. a většinou mu to vyšlo.
bavit se o jeho rodičích nemá cenu. matka je sice jistá. ale otec? hm hm hm.
pro mě to byl tělo-drásající zážitek. nevíš proč, ale cítíš, jak to na tebe dolehlo. tato 186 stránková knížka tě tlačí někam hluboko. na dno. Jezera. pak už je jen tma. bahno. a Boros.
holoubku.
tohle byl natolik weird shit, že z toho budu mimo ještě pěkných pár dní.
město Boros byla Pustina v jiném kabátu. mlha stoupající z Jezera. Duch Jezera aneb týpek, kterému by obyvatelé města obětovali i vlastní zadek. nechutný ruští vojáci znásilňující ženy. trouchnivějící desky přístavu. je to zkrátka hodně dark a ty to vnímáš každou buňkou.
pak je tu ještě hlavní město, které už nebylo tak chytlavé, ale aspoň tu byli zajímaví lidé. někteří.
Nami. to je příběh sám o sobě. lidi, kteří ho obklopovali by ho těžko mohli nějak tvarovat.
ten holoubek si stejně dělal, co uznal sám za vhodné. a většinou mu to vyšlo.
bavit se o jeho rodičích nemá cenu. matka je sice jistá. ale otec? hm hm hm.
pro mě to byl tělo-drásající zážitek. nevíš proč, ale cítíš, jak to na tebe dolehlo. tato 186 stránková knížka tě tlačí někam hluboko. na dno. Jezera. pak už je jen tma. bahno. a Boros.
September 28, 2016
Bianca Bellová, Jezero. Vidím, že je to z Hostu, tak jsem se toho zhostil (lol). Prvně jsem tedy nechtěl, protože mi jméno nic neříkalo a evokovalo mi spíš nějaký ty jména který znám z PornHubu, ale nakonec se ukázalo, že Jezero není o nepovedeném gangbangu, nýbrž o hledání života nebo co. A jelikož já taky ještě pořád hledám na playstationu život a jeho smysl, byl jsem knihou potěšen.
Hlavní hrdina se jmenuje Nami a musím říct, že volba tohoto jména byla hodně nešťastná, protože někde během první třetiny si můj mozek začal zpívat "many many many, mast by fany" pokaždé když jsem to jméno zahlédl, a jelikož je tam pořád, ke konci jsem už byl vyčerpaná psychická troska. Ale to možná není chyba autorky, ale moje. No nic. Nami many many many, mast by fany žije na vesnici a jak všichni víme, tam je to těžký. Člověk musí chodit ven místo na internet a sem tam dělat i dobrodružnější úkoly, jako třeba vykydat nebo sbírat brambory. No a do podobně barbarské doby se narodí Nami many many many, mast by fany. První polovina tak působí jako česká verze Velkýho sešitu od Agóty Kristoff, i když není tak explicitní a šokující. Pak se to všechno začne zvrhávat a z Namiho many many many, mast by fany, se stane takovej východní Forest Gump, kterej si to žine od jedný podivný existence k ještě podivnější, aby se na konci dostal obloukem tam, odkud vyšel - tedy do prdele.
V půlce bych dal ještě pět bludišťáků, ale pak se mi to v hlavním městě nějak začalo rozpadat a moc jsem nevěděl, proč to Bianca Bell šťourá tím prapodivným směrem, kterej sice rozšiřoval celej ten vesmír kolem Jezera, ale zároveň zabíjel intimitu té strašidelné, vesnické třídy. No nic. Letos s Bizomem od Fischerový nejlepší česká knížka. Many many many, mast by fany.
PS: Fotka Bellové v knize - 10/10
Hlavní hrdina se jmenuje Nami a musím říct, že volba tohoto jména byla hodně nešťastná, protože někde během první třetiny si můj mozek začal zpívat "many many many, mast by fany" pokaždé když jsem to jméno zahlédl, a jelikož je tam pořád, ke konci jsem už byl vyčerpaná psychická troska. Ale to možná není chyba autorky, ale moje. No nic. Nami many many many, mast by fany žije na vesnici a jak všichni víme, tam je to těžký. Člověk musí chodit ven místo na internet a sem tam dělat i dobrodružnější úkoly, jako třeba vykydat nebo sbírat brambory. No a do podobně barbarské doby se narodí Nami many many many, mast by fany. První polovina tak působí jako česká verze Velkýho sešitu od Agóty Kristoff, i když není tak explicitní a šokující. Pak se to všechno začne zvrhávat a z Namiho many many many, mast by fany, se stane takovej východní Forest Gump, kterej si to žine od jedný podivný existence k ještě podivnější, aby se na konci dostal obloukem tam, odkud vyšel - tedy do prdele.
V půlce bych dal ještě pět bludišťáků, ale pak se mi to v hlavním městě nějak začalo rozpadat a moc jsem nevěděl, proč to Bianca Bell šťourá tím prapodivným směrem, kterej sice rozšiřoval celej ten vesmír kolem Jezera, ale zároveň zabíjel intimitu té strašidelné, vesnické třídy. No nic. Letos s Bizomem od Fischerový nejlepší česká knížka. Many many many, mast by fany.
PS: Fotka Bellové v knize - 10/10
October 10, 2020
2/5
Praplaukta tik ežero paviršiumi. Pačiais pakraščiais. Net ne plaukta, labiau pabraidžiota kelius sulenkus. Murkdantis ir skaitytoją murkdant viskame, su kuo ir siejame sovietinę tapatybę – degtinėje, purve, skausme, vienatvėje, baimėje, jausmų nugrūdime į tolimiausią kampą. Kur net pats sau nesi draugas, o ką jau bekalbėti apie visus kitus. Viskas jau girdėta ir matyta, o žaizda, dar neužgijusi, tik prakrapštyta tiek, kad ir vėl atsivertų – bet siūti nereikės, ne taip giliai. Užverti knygą, užklijuoji pleistrą ir judi toliau.
Tokios knygos primena kiek daug ir kaip gerai mes turim. Ir nesinori man tame purve dusti, nesinori. Galiu kapstytis po žmonių skaudulius, kai jie tikri. Nebūtinai negirdėti, nebūtinai nauji, bet jei purvas įtikina. O čia jis toks tarsi specialiai labiau pamozotas, be jokių prošvaisčių, be jokios galimybės atsikvėpti, lyg prilipdytas prie kelių tragedijų vienu metu, toks sovietinių klišių rinkinukas, pradžiamokslis. Bet man nebeįdomu. Nejaudina. Kai tema tokia nutampyta, reikia daugiau šašo padrąskymo nagu. Ir ne apimtyje problema. Tiesą sakant, net geriau, kai viskas taip greitai. Užverčiu knygą, užklijuoju pleistrą, plaukiu toliau.
Praplaukta tik ežero paviršiumi. Pačiais pakraščiais. Net ne plaukta, labiau pabraidžiota kelius sulenkus. Murkdantis ir skaitytoją murkdant viskame, su kuo ir siejame sovietinę tapatybę – degtinėje, purve, skausme, vienatvėje, baimėje, jausmų nugrūdime į tolimiausią kampą. Kur net pats sau nesi draugas, o ką jau bekalbėti apie visus kitus. Viskas jau girdėta ir matyta, o žaizda, dar neužgijusi, tik prakrapštyta tiek, kad ir vėl atsivertų – bet siūti nereikės, ne taip giliai. Užverti knygą, užklijuoji pleistrą ir judi toliau.
Tokios knygos primena kiek daug ir kaip gerai mes turim. Ir nesinori man tame purve dusti, nesinori. Galiu kapstytis po žmonių skaudulius, kai jie tikri. Nebūtinai negirdėti, nebūtinai nauji, bet jei purvas įtikina. O čia jis toks tarsi specialiai labiau pamozotas, be jokių prošvaisčių, be jokios galimybės atsikvėpti, lyg prilipdytas prie kelių tragedijų vienu metu, toks sovietinių klišių rinkinukas, pradžiamokslis. Bet man nebeįdomu. Nejaudina. Kai tema tokia nutampyta, reikia daugiau šašo padrąskymo nagu. Ir ne apimtyje problema. Tiesą sakant, net geriau, kai viskas taip greitai. Užverčiu knygą, užklijuoju pleistrą, plaukiu toliau.
August 17, 2020
4/5
Tamsus ir gąsdinantis, tačiau visada primenantis namus. Visa aprėpiantis, daugumos pragyvenimo šaltinis, tačiau senkantis. Apipintas mitų ir legendų, magiškas, tačiau pražūtingas. Kartais teikiantis vilties, o kartais skelbiantis pavojų. Neišvengiamas kaip ir bėgantis gyvenimas, kaip mirtis. Užsitarnaujantis pasitikėjimą, tačiau galiausiai apgaunantis. Atsakymas į daugelį klausimų ir kartu viena didelė mįslė. Toks man buvo Ežeras.
Ežere sutinkame ir dvasių, ir daug labai tikrų veikėjų bei jų ieškojimų. Jo aplinka pažįstama – karšta, lipni, atsiduodanti prakaitu ir degtine, tokia, kurioje aidi močiutės rūpestis ir senelio pamokymai. Čia kiekvienas ištiesia pagalbos ranką tiek toli, kiek tai naudinga jam pačiam, o empatiją ir užuojautą spėja užgožti savos problemos. Šis pasaulis nemielas – nei skaitytojui, nei Namiui, su kuriuo per jį keliaujame. Turime galimybę stebėti jo paauglystę, pirmąją meilę, tokią artimą ir tikrą, netobulą, kūnišką ir skaudžią. Jaučiame jo bundančius poreikius, ne vien kūniškus, kuriais vaikinas dažnai remiasi ir iškelia į priekį kaip reiškinių ir žmonių matą, bet ir visus kitus – artumo, draugo, žmogaus šalia, atsakymų. Matome, kaip iš vienišo ir užmiršto vaiko jis tampa sužalotu jaunu vyru, nemokančiu nei tinkamai išreikšti savo mintis, nei tuo labiau emocijas. Jis grubus ir tiesmukas, tačiau norintis to, ką dauguma mūsų gauname per daug nesusimąstydami ir nedėkodami. Ežere šviesos nedaug, ir nors jaučiame spaudimą, panašų į tą, kai paneri kiek giliau po vandeniu, atsitraukti sunku. Tačiau čia daug pasiryžimo – ieškoti, klausti, reikalauti.
Aplink Ežerą daug purvino ir sunkaus darbo, daug pavargusių žmonių, smurto ir prievartos. Vyrauja neteisybė ir viltis įsižiebia labai trumpam. Ežeras kiek fantastiškas, neegzistuoja jokiame laike ir vietoje, tačiau tuo pat metu be galo konkretus kiekvienam jį skaitančiam. Ir nors norėjosi sužinoti daugiau „kaip“ ir „kodėl“ apie Namį, geriau jį pažinti ir giliau jį suprasti, galbūt autorės tikslas ir buvo palikti šiuos klausimus užsipildyti patiems.
Tai viena tų knygų, iš kurios skaitytojas gali pasiimti tiek daug, kiek pakelia. Ir iš tiesų verta pasiimti daug - net šalia viso purvo bei tamsos čia nesunku atrasti šį tą žmogiško, artimo ir neleidžiančio panirti į neviltį. Verta tai padaryti dėl Namio – jis nusipelnė tos empatijos.
Tamsus ir gąsdinantis, tačiau visada primenantis namus. Visa aprėpiantis, daugumos pragyvenimo šaltinis, tačiau senkantis. Apipintas mitų ir legendų, magiškas, tačiau pražūtingas. Kartais teikiantis vilties, o kartais skelbiantis pavojų. Neišvengiamas kaip ir bėgantis gyvenimas, kaip mirtis. Užsitarnaujantis pasitikėjimą, tačiau galiausiai apgaunantis. Atsakymas į daugelį klausimų ir kartu viena didelė mįslė. Toks man buvo Ežeras.
Ežere sutinkame ir dvasių, ir daug labai tikrų veikėjų bei jų ieškojimų. Jo aplinka pažįstama – karšta, lipni, atsiduodanti prakaitu ir degtine, tokia, kurioje aidi močiutės rūpestis ir senelio pamokymai. Čia kiekvienas ištiesia pagalbos ranką tiek toli, kiek tai naudinga jam pačiam, o empatiją ir užuojautą spėja užgožti savos problemos. Šis pasaulis nemielas – nei skaitytojui, nei Namiui, su kuriuo per jį keliaujame. Turime galimybę stebėti jo paauglystę, pirmąją meilę, tokią artimą ir tikrą, netobulą, kūnišką ir skaudžią. Jaučiame jo bundančius poreikius, ne vien kūniškus, kuriais vaikinas dažnai remiasi ir iškelia į priekį kaip reiškinių ir žmonių matą, bet ir visus kitus – artumo, draugo, žmogaus šalia, atsakymų. Matome, kaip iš vienišo ir užmiršto vaiko jis tampa sužalotu jaunu vyru, nemokančiu nei tinkamai išreikšti savo mintis, nei tuo labiau emocijas. Jis grubus ir tiesmukas, tačiau norintis to, ką dauguma mūsų gauname per daug nesusimąstydami ir nedėkodami. Ežere šviesos nedaug, ir nors jaučiame spaudimą, panašų į tą, kai paneri kiek giliau po vandeniu, atsitraukti sunku. Tačiau čia daug pasiryžimo – ieškoti, klausti, reikalauti.
Aplink Ežerą daug purvino ir sunkaus darbo, daug pavargusių žmonių, smurto ir prievartos. Vyrauja neteisybė ir viltis įsižiebia labai trumpam. Ežeras kiek fantastiškas, neegzistuoja jokiame laike ir vietoje, tačiau tuo pat metu be galo konkretus kiekvienam jį skaitančiam. Ir nors norėjosi sužinoti daugiau „kaip“ ir „kodėl“ apie Namį, geriau jį pažinti ir giliau jį suprasti, galbūt autorės tikslas ir buvo palikti šiuos klausimus užsipildyti patiems.
Tai viena tų knygų, iš kurios skaitytojas gali pasiimti tiek daug, kiek pakelia. Ir iš tiesų verta pasiimti daug - net šalia viso purvo bei tamsos čia nesunku atrasti šį tą žmogiško, artimo ir neleidžiančio panirti į neviltį. Verta tai padaryti dėl Namio – jis nusipelnė tos empatijos.
October 14, 2020
Tamsus, purvinas, slogus kūrinys, kurį it egzemą norisi krapštyti kolei nukrapštysi. Bet sykiu nepaprastai lengvai skaitomas ir savitai gražus. Ir kaip dažnai būna - kuo plonesnė knyga, tuo joje visko daugiau yra. Pradedant identiteto problema, gamtinėmis katastrofomis, baigiant socialinėmis ir politinėmis aktualijomis. Ne visos idėjos pasirodė išbaigtos, bet tai nesutrukdė mėgautis kūriniu. Kai pagalvoji, o gal ir gerai, kad knyga nedidelės apimties - daugiau turbūt būtų sunku ištverti. Vis tik nepatogus kūrinys - bet tik gerąja prasme.
August 23, 2025
LT/ ENG
🖋️Nedidelių laimės gabalėlių-štai ko jam visiškai pakaktų...
🖋️savo fragmentus Namis paliko žmonėse, kuriuos mylėjo, pačiam nebeliko nieko...
Emocijos...ieškojau, domėjausi, skaičiau, šiurpau nuo Aralo jūros istorijos...įklimpau tarsi į buitinį rusišką filmą- tiek gyvenimišką, kuriuo norisi nusikratyti, bet gyveni visas sunkias, šlykščias buitines scenas kartu su herojais... atradau turinį, tik perskaičius knygą, kuris suklijavo visą istorijos liniją...mintys vis dar nepaliaujamai klajoja po klampią ir viltimi nealsuojančia knygos atmosferą. Kyla mintis, kad autorei nebuvo sunku aprašyti realų gyvenimą, bet o tačiau, būtent autorės meistriškumas panardina mus tarsi į realų gyvenimą...Man labai svarbu, kad skaitant tekstas turėtų melodiją. Ši istorija, net ir gromuliuojant ir paspringstant vimdančia realybe, sklinda tarsi rauda po besidriekiančias stepes, aižėjančius likimus, ir viską ryjantį ežerą...
***********************************************
Emotions... I searched, read, and was terrified by the story of the Aral Sea... I got stuck as if in a domestic Russian film - so life-like that you want to shake yourself off, but you live all the difficult, disgusting domestic scenes together with the heroes... I discovered the content, only after reading the book, which glued the whole storyline together..my mind still wanders incessantly around the dense and hopeless atmosphere of the book. It comes to mind, that it was not difficult for the author to describe real life, but nevertheless, it is the author's master skill that immerses us as if in real life... It is essential for me that the text has a melody while reading. This story, even when ruminating and choking with the suffocating reality, spreads like a wail across the sprawling steppes, cracking destinies, and the all-consuming lake.
🖋️Nedidelių laimės gabalėlių-štai ko jam visiškai pakaktų...
🖋️savo fragmentus Namis paliko žmonėse, kuriuos mylėjo, pačiam nebeliko nieko...
Emocijos...ieškojau, domėjausi, skaičiau, šiurpau nuo Aralo jūros istorijos...įklimpau tarsi į buitinį rusišką filmą- tiek gyvenimišką, kuriuo norisi nusikratyti, bet gyveni visas sunkias, šlykščias buitines scenas kartu su herojais... atradau turinį, tik perskaičius knygą, kuris suklijavo visą istorijos liniją...mintys vis dar nepaliaujamai klajoja po klampią ir viltimi nealsuojančia knygos atmosferą. Kyla mintis, kad autorei nebuvo sunku aprašyti realų gyvenimą, bet o tačiau, būtent autorės meistriškumas panardina mus tarsi į realų gyvenimą...Man labai svarbu, kad skaitant tekstas turėtų melodiją. Ši istorija, net ir gromuliuojant ir paspringstant vimdančia realybe, sklinda tarsi rauda po besidriekiančias stepes, aižėjančius likimus, ir viską ryjantį ežerą...
***********************************************
Emotions... I searched, read, and was terrified by the story of the Aral Sea... I got stuck as if in a domestic Russian film - so life-like that you want to shake yourself off, but you live all the difficult, disgusting domestic scenes together with the heroes... I discovered the content, only after reading the book, which glued the whole storyline together..my mind still wanders incessantly around the dense and hopeless atmosphere of the book. It comes to mind, that it was not difficult for the author to describe real life, but nevertheless, it is the author's master skill that immerses us as if in real life... It is essential for me that the text has a melody while reading. This story, even when ruminating and choking with the suffocating reality, spreads like a wail across the sprawling steppes, cracking destinies, and the all-consuming lake.
December 30, 2018
dažkārt bezcerība ir tik sasodīti skaista. īpaši, ja labi pierakstīta.
šī noteikti ir grāmata, kurā nav absolūti neviena cerības stara, taču bez tiem ir skaidrāk un skaudrāk saredzamas cilvēka alkas, bēgot pašam no sevis, ieskriet sev tieši rokās.
šī, iespējams, ir mana 2018. gada nogales skaistākā grāmata.
šī noteikti ir grāmata, kurā nav absolūti neviena cerības stara, taču bez tiem ir skaidrāk un skaudrāk saredzamas cilvēka alkas, bēgot pašam no sevis, ieskriet sev tieši rokās.
šī, iespējams, ir mana 2018. gada nogales skaistākā grāmata.
November 22, 2021
Nežinau, kokiame dumble tuo metu braidžiojau, kai ši knyga pasirodė, bet kad tikrai gėrį praleidau, tai faktas.
Ir vis graibiau graibiau iš to tamsaus Namio dugno ir išgraibiau penkias nukritusias iš dangaus.
Tegu...
Ir vis graibiau graibiau iš to tamsaus Namio dugno ir išgraibiau penkias nukritusias iš dangaus.
Tegu...
May 16, 2021
Labai įdomi ir puikiai parašyta knyga.
Po knygos dar gerą valandėlę apie Aralo jūrą internete skaičiau.
Po knygos dar gerą valandėlę apie Aralo jūrą internete skaičiau.
August 23, 2022
„Jezioro” Bianci Bellova to wspaniała książka!
Jest to historia Namiego, którego poznajemy w wieku dziecięcym i śledzimy jego dorostanie. Akcja dzieje się nad wysychającym, skażonym jeziorem. Chłopiec dotychczas mieszkał z babcią i dziadkiem, ale pewnego dnia zostaje zupełnie sam i wyrusza do stolicy, aby odnaleźć siebie.
Mimo niewielkiej objętości dzieje się tu bardzo dużo, a akcja nawet na chwilę nie zwalnia. Ma w sobie ta historia coś nieoczywistego, co nie pozwala się od niej oderwać. Dawno mnie żadna historia nie pochłonęła do tego stopnia, że cały dzień o niej myślałam i nie mogłam się doczekać, aż wrócę do czytania.
A oprócz tego, że jest wspaniale napisana i niezwykle wciągająca, to do tego jest dystopią ekologiczną! Ważnym elementem jest tytułowe jezioro, które zawsze jest gdzieś w tle. Początkowo woda była turkusowa i zdatna do kąpieli, ale z czasem ludzka działalność coraz bardziej je niszczyła i stało się skażone i niebezpieczne. Inspiracją autorki było jezioro Aralskie, które praktycznie zniknęło na skutek działalności człowieka.
Ale to nie jest książka tylko o ekologii i katastrofie ekologicznej. Jest ona na tyle uniwersalna, że każdy znajdzie coś dla siebie. Opowiada również o dojrzewaniu, poszukiwaniu siebie czy samotności. Jest brutalna, smutna i przygnębiająca. Na bohatera spada wiele nieszczęść, musi sobie radzić z trudnymi sytuacji i podejmować ciężkie decyzje.
Myślę, że nie jest to książka, która zachwyci każdego, ale do mnie całkowicie trafiła. Lubię smutne, wciągające i nieoczywiste historie z katastrofą ekologiczną w tle. Ostatnio tak mnie zachwyciły „Migracje” Charlotte McConaghy, która jest zupełnie inna niż „Jezioro”, ale jednak mają kilka wspólnych filarów. Przeogromnie polecam i mam nadzieję, że zachwyci was równie mocno!
Jest to historia Namiego, którego poznajemy w wieku dziecięcym i śledzimy jego dorostanie. Akcja dzieje się nad wysychającym, skażonym jeziorem. Chłopiec dotychczas mieszkał z babcią i dziadkiem, ale pewnego dnia zostaje zupełnie sam i wyrusza do stolicy, aby odnaleźć siebie.
Mimo niewielkiej objętości dzieje się tu bardzo dużo, a akcja nawet na chwilę nie zwalnia. Ma w sobie ta historia coś nieoczywistego, co nie pozwala się od niej oderwać. Dawno mnie żadna historia nie pochłonęła do tego stopnia, że cały dzień o niej myślałam i nie mogłam się doczekać, aż wrócę do czytania.
A oprócz tego, że jest wspaniale napisana i niezwykle wciągająca, to do tego jest dystopią ekologiczną! Ważnym elementem jest tytułowe jezioro, które zawsze jest gdzieś w tle. Początkowo woda była turkusowa i zdatna do kąpieli, ale z czasem ludzka działalność coraz bardziej je niszczyła i stało się skażone i niebezpieczne. Inspiracją autorki było jezioro Aralskie, które praktycznie zniknęło na skutek działalności człowieka.
Ale to nie jest książka tylko o ekologii i katastrofie ekologicznej. Jest ona na tyle uniwersalna, że każdy znajdzie coś dla siebie. Opowiada również o dojrzewaniu, poszukiwaniu siebie czy samotności. Jest brutalna, smutna i przygnębiająca. Na bohatera spada wiele nieszczęść, musi sobie radzić z trudnymi sytuacji i podejmować ciężkie decyzje.
Myślę, że nie jest to książka, która zachwyci każdego, ale do mnie całkowicie trafiła. Lubię smutne, wciągające i nieoczywiste historie z katastrofą ekologiczną w tle. Ostatnio tak mnie zachwyciły „Migracje” Charlotte McConaghy, która jest zupełnie inna niż „Jezioro”, ale jednak mają kilka wspólnych filarów. Przeogromnie polecam i mam nadzieję, że zachwyci was równie mocno!
January 6, 2024
Nazbyt turpistyczne i przygnębiające, bez puenty choć język zgrabny
To całkiem interesująca wizja dystopii ekologicznej, entropii świata, obraz umierającej przyrody, może wizja tego, co czai się za rogiem, czegoś co niebawem spotka naszą planetę
To całkiem interesująca wizja dystopii ekologicznej, entropii świata, obraz umierającej przyrody, może wizja tego, co czai się za rogiem, czegoś co niebawem spotka naszą planetę
November 28, 2018
Es noguru lasīt. Tas Ezers ir smags.
Tas ir stāsts par zēnu Nami, kam lemta pieaugšana visai apokaliptiskā vidē.
Tas grāmatas smeķis ir vidē un stāstā, izzūdošajā ezerā un ezera Garā, fonā ar totālas nolemtības vaibstiem ainavā un cilvēkos, brīžiem ar visnotaļ naturālām darbībām (masturbācija), tajā visā neiederīgājā aristokrātiskajā Vecajā dāmā.
Man bija sirreāla sajūta, lasot šo grāmatu – it kā es skatītos melnbaltu filmu.
Vairāk šeit - https://lililasa.wordpress.com/2018/1...
Tas ir stāsts par zēnu Nami, kam lemta pieaugšana visai apokaliptiskā vidē.
Tas grāmatas smeķis ir vidē un stāstā, izzūdošajā ezerā un ezera Garā, fonā ar totālas nolemtības vaibstiem ainavā un cilvēkos, brīžiem ar visnotaļ naturālām darbībām (masturbācija), tajā visā neiederīgājā aristokrātiskajā Vecajā dāmā.
Man bija sirreāla sajūta, lasot šo grāmatu – it kā es skatītos melnbaltu filmu.
Vairāk šeit - https://lililasa.wordpress.com/2018/1...
February 18, 2023
رواية لم أجد لها أي مراجعة باللغة العربية 😁😁
غامضة الى حد ما، بطل الرواية شاب نشأ في بلدة بوروس الموجودة تقريبا في جمهورية التشيك اثناء الاحتلال الروسي.. يعتقد أهل البلدة بوجود جنية في البحيرة تغضب عليهم ويحاولون إرضائها بإلقاء القرابين البشرية.
نعيش مع البطل منذ طفولته التي يعيشها مع جده وجدته وبحثه عن والديه وانتقاله من بلدته الي العاصمة في سبيل ذلك.
تتعرض الرواية لقضايا الفقر والظلم والاضطهاد.
رواية لا بأس بها وإن كنت أنتظر من يقرأها لأحاول فهم بعض ما غمض من احداثها.
غامضة الى حد ما، بطل الرواية شاب نشأ في بلدة بوروس الموجودة تقريبا في جمهورية التشيك اثناء الاحتلال الروسي.. يعتقد أهل البلدة بوجود جنية في البحيرة تغضب عليهم ويحاولون إرضائها بإلقاء القرابين البشرية.
نعيش مع البطل منذ طفولته التي يعيشها مع جده وجدته وبحثه عن والديه وانتقاله من بلدته الي العاصمة في سبيل ذلك.
تتعرض الرواية لقضايا الفقر والظلم والاضطهاد.
رواية لا بأس بها وإن كنت أنتظر من يقرأها لأحاول فهم بعض ما غمض من احداثها.
November 1, 2021
Moja prvá česká beletria to takto surovo odpálila. Drsnosť, z ktorej je vám tak trochu zle, prekvapí, no zaujme a časom si na ňu zvyknete. Pekne vykonštruované hľadanie samého seba, prekonávanie predsudkov s mnohými otáznikmi na konci. Aj takto by sa dala opísať Namiho cesta k dospelosti. Plus tématika vysychajúceho jazera na pozadí takej enviromentálnej dystópie (neďalekej budúcnosti, no možno alternatívnej prítomnosti) ma ozaj zaujala a niečo podobné som videla spracované prvýkrát. Až ma úprimne prekvapilo, že ide v podstate „iba“ o českú knihu.
Som nesmierne rada, že som po nej siahla, za čo v podstate vďačím Laure (@trblietava), pretože som to našla na jej poličke kníh, ktoré si chce prečítať.
Som nesmierne rada, že som po nej siahla, za čo v podstate vďačím Laure (@trblietava), pretože som to našla na jej poličke kníh, ktoré si chce prečítať.
December 29, 2021
Turbūt daugumai, perskaičius knygos anotaciją ar kurį nors atsiliepimą, kvapą užgniaužia ir labiausiai sujaudina šie du žodžiai: ARALO JŪRA. Čia panašus kodas, kaip kad ČERNOBYLIS, arba man netgi siejosi su Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ atveju - kai skaitytojo dėmesį pritraukia klonavimas - o liūdesį sukelia tai, jog tokia mistiška tema ne tokia jau ir ryški pačiame kūrinyje. Tai taip, noriu pasakyti, kad jei jus labiausiai intriguoja Aralo jūra ir jos katastrofa, tai šis kūrinys ne jums. Palyginimui - Lietuvoje gan didelės sėkmės susilaukusi ir daug kam žinoma „Baba Dunja“ - tai kiek šiame kūrinyje Černobylio, tiek „Ežere“ Aralo. (P.S. visų trijų knygų panašiomis šiaip nelaikyčiau)
Taigi, visas šis siaubingas žmogaus ir gamtos konfliktas, katastrofa - tampa tik fonu, natūralia knygos veikėjų kasdiene atributika, o ne kažkuo kvapą gniaužiančiu ar stebinančiu. O knygos nuotaika tamsi, bjauri ir klampi, taigi tas minėtas fonas jai labai tinka; dar, atrodo, šimtąkart girdėtas ir taip ilgai besitęsiantis pokaris bei jo skurdas ir keli ryškūs kontrastai, istorija šalta ir lipni, nemaloni; nejausminga - taip, būtent - veikėjai nelabai įsileidžia į savo jausmus, daugiau belieka pačiam juos kažkaip užjausti. Tačiau šįkart toks jųjų užsidarymas nuo skaitytojo čia labai derėjo, lyg pabrėžė visą tą apatišką visuomenę, dar labiau sustiprino šio kūrinio niūrą ir šaltą nuotaiką, išryškino to laikmečio dvasią: abejingą žmogaus išgyvenimams, individualumui.
Ir taip, man atrodo, ši knyga turi pilną teisę būti nepatikusia; na kitokia ji, bet su ryškia, atmintin įsirėžiančia nuotaika, todėl, turbūt, negalėtum jos pavadinti blankia, nesvarbu - geraja ar blogaja prasme. Taigi ta dargana už lango ir „Ežeras“, man asmeniškai, suderėjo puikiai, gal kad tą skaudžią ir to laiko temą aš narplioti vis dar mėgstu, gal kad tas pasakojimas daugumos būtų pavadintas keistu, kitokiu, savotišku, o gal tiesiog - nes tai puikus Bianca Bellová darbas.
Taigi, visas šis siaubingas žmogaus ir gamtos konfliktas, katastrofa - tampa tik fonu, natūralia knygos veikėjų kasdiene atributika, o ne kažkuo kvapą gniaužiančiu ar stebinančiu. O knygos nuotaika tamsi, bjauri ir klampi, taigi tas minėtas fonas jai labai tinka; dar, atrodo, šimtąkart girdėtas ir taip ilgai besitęsiantis pokaris bei jo skurdas ir keli ryškūs kontrastai, istorija šalta ir lipni, nemaloni; nejausminga - taip, būtent - veikėjai nelabai įsileidžia į savo jausmus, daugiau belieka pačiam juos kažkaip užjausti. Tačiau šįkart toks jųjų užsidarymas nuo skaitytojo čia labai derėjo, lyg pabrėžė visą tą apatišką visuomenę, dar labiau sustiprino šio kūrinio niūrą ir šaltą nuotaiką, išryškino to laikmečio dvasią: abejingą žmogaus išgyvenimams, individualumui.
Ir taip, man atrodo, ši knyga turi pilną teisę būti nepatikusia; na kitokia ji, bet su ryškia, atmintin įsirėžiančia nuotaika, todėl, turbūt, negalėtum jos pavadinti blankia, nesvarbu - geraja ar blogaja prasme. Taigi ta dargana už lango ir „Ežeras“, man asmeniškai, suderėjo puikiai, gal kad tą skaudžią ir to laiko temą aš narplioti vis dar mėgstu, gal kad tas pasakojimas daugumos būtų pavadintas keistu, kitokiu, savotišku, o gal tiesiog - nes tai puikus Bianca Bellová darbas.
May 13, 2022
The Lake is a raw, unusual, and pretty dark novel.
Nami lives with his grandparents by the polluted lake. His mother vanished from his life when he was very young. So he only vaguely remembers her. His grandparents don’t want to talk about his parents. After a series of unfortunate events, he leaves his home village of Boros and needs to grow up quickly.
The Lake is a coming-of-age story in a cruel and toxic world. Not only environment is toxic (vomiting and eczema are pretty common), but also many relationships. Some places (and also events) in the story are very extraordinary, but on the other hand, they also seem a bit familiar. The novel feels post-apocalyptical because we can’t imagine places like this on our planet. But they do exist.
All in all, I enjoyed this different and unique novel. I stopped at a few places, and it made me think. But it will not appeal to all readers, especially those that expect a typical post-apocalyptical or dystopian novel.
Thanks to Parthian Books for the ARC and this opportunity! This is a voluntary review, and all opinions are my own.
Nami lives with his grandparents by the polluted lake. His mother vanished from his life when he was very young. So he only vaguely remembers her. His grandparents don’t want to talk about his parents. After a series of unfortunate events, he leaves his home village of Boros and needs to grow up quickly.
The Lake is a coming-of-age story in a cruel and toxic world. Not only environment is toxic (vomiting and eczema are pretty common), but also many relationships. Some places (and also events) in the story are very extraordinary, but on the other hand, they also seem a bit familiar. The novel feels post-apocalyptical because we can’t imagine places like this on our planet. But they do exist.
All in all, I enjoyed this different and unique novel. I stopped at a few places, and it made me think. But it will not appeal to all readers, especially those that expect a typical post-apocalyptical or dystopian novel.
Thanks to Parthian Books for the ARC and this opportunity! This is a voluntary review, and all opinions are my own.
July 1, 2025
Kai pirmi puslapiai privertė krizenti, apsigavau – maniau, kad čia bus daug čekiškų pokštų. Bet veiksmas vyksta niūroj sovietinėj žvejų gyvenvietėj šalia mirštančio ežero. Vaikinukas ten užaugintas senelių, mamos iš esmės nematęs, tad patraukia jos ieškoti. O pats ežeras romane veikia su tamsiais stebukliniais elementais. Iš pradžių įsitraukiau, bet keli siužeto posūkiai neįtikino, buvau padėjęs knygą į šalį. Galop pabaigiau – sakyčiau, buvo verta dėl finalo. Kartu aplankiau mintyse pažįstamus, kuriuos pridusino panašios sovietinės gyvenvietės.
December 24, 2018
Iespējams, ka autore ir kaut kādā anti Kaķīša dzirnavu biedrībā, kuras dalībnieku misija ir vairot pasaulē slikto. Jo šī nu reiz ir grāmata, par to, ka viss ir slikti. Patiesībā man tas pat varētu patikt, bet Ezerā viss ir slikti diezgan garlaicīgā, nodeldētā un klišejiskā veidā - ļaunie krievi, ekoloģiskā katastrofa, dgradējušies iedzimtie, pūstoše rietumi, cēlā veco laiku inteliģence, u. c. Grāmata nudien varētu būt sarakstīta aiz gara laika, aplūkot bildītes internetā.
January 6, 2019
Jezero je naturalistickou novelou o zničené krajině, společnosti a jedné tápající duši. Tohle mohlo být skvělé, bohužel ale nebylo. Atmosféra, děj i postavy jsou úžasně nastřeleny, ale chybí tomu všemu hloubka, smysl. Oceňuji zacyklení příběhu a využití jezera v plném rozsahu (okolí, hladina i podvodní svět), ale novela jako taková se mě nedotkla ani v nejmenším tolik jako debut Sentimentální román. Po jejím dokončení mám neurčitý pocit; pocit, že Namimu ani mně ta pouť vlastně nic nedala...
Poslouchala jsem jako audioknihu, kterou namluvila Lucka Žáčková, její hlas mi sedl a i hudební předěly se povedly, pokud Vás Jezero láká, tuto formu můžu doporučit :)
Poslouchala jsem jako audioknihu, kterou namluvila Lucka Žáčková, její hlas mi sedl a i hudební předěly se povedly, pokud Vás Jezero láká, tuto formu můžu doporučit :)
March 27, 2017
Tohle mě hodně bavilo. Možná je to tím že mě vždycky fascinoval smutný osud Aralského jezera a je úplně jasné, že zrovna tím je Jezero inspirované. Přesně takhle syrově a depresivně si to tam představuju.
August 27, 2019
Přečetl jsem na dva zátahy ve vřavě výstřelů vyvolaných zlým a přehlíživým článkem Proč nejsem feministkou. A vzpomněl jsem si na zápisek z Divišových deníků: „Ezra Pound byl prej fašista. Jenže obrovskej básník. A teď si uvědom, kamaráde, že ty si komunista, zato básník mikroskopickej.“
November 6, 2022
Bianca Bellová’s Jezero won the 2017 EU Prize for Literature and is now being published in English as The Lake, in a translation from the Czech by Alex Zucker for Parthian Books.
The novel is set in a dystopian world which is, alas, not too far from removed from present realities. Indeed, the backdrop to the story is easily recognisable as a decaying, post-Soviet landscape, dotted with rural settlements, ambitious but crumbling Russian edifices, and pompous monuments to “The Statesman”. Russian platoons still police the area, occasionally indulging in senseless violence and rape. An added nightmarish element is provided by the threats of pollution and climate change. The eponymous lake is possibly radioactive – a swim guarantees vomiting and the intensification of the eczema which plagues the inhabitants of the surrounding villages. It rarely rains, and the fishing industry which used to guarantee a meagre living to the fishermen in the area is dying out. The future holds little hope – even babies are born with serious malformations and mutations. The men drown their sorrows in vodka, the woman indulge in uneasy friendships plagued by envy and betrayals.
The novel’s protagonist, Nami, is born and raised by his grandparents in this forbidding environment. He has no idea of his father’s identity, and only a vague recollection of his absent mother. Following the death of his grandparents, he sets off on a journey of discovery with the elusive and distant aim of eventually finding his mother and reconciling himself with his hidden past.
I can understand the critical acclaim received by the novel. Through its theme of the “personal Odyssey”, it taps into the reserves of myth and legend which give gravitas to this coming-of-age story. At the same time, the dystopian elements and reference to climate change give The Lake a gritty, contemporary edge. Yet, it is a novel which I found difficult to actually “like”. It is unremittingly, uncompromisingly bleak and confronts the protagonist (and reader) with all sorts of tragedies and degrading situations. I’ve read countless horror stories which are jollier than this. Although the ending vaguely suggests the possibility of hope, this remains a distant glimmer. None of the characters is perfect (not least Nami himself) although possibly some of the stronger female characters, Zaza in particular, come close.
A well-written novel then and, in its own dark way, an unforgettable experience but one which should be approached in the right mood, and with full understanding that this will be no comfort read.
https://endsoftheword.blogspot.com/20...
The novel is set in a dystopian world which is, alas, not too far from removed from present realities. Indeed, the backdrop to the story is easily recognisable as a decaying, post-Soviet landscape, dotted with rural settlements, ambitious but crumbling Russian edifices, and pompous monuments to “The Statesman”. Russian platoons still police the area, occasionally indulging in senseless violence and rape. An added nightmarish element is provided by the threats of pollution and climate change. The eponymous lake is possibly radioactive – a swim guarantees vomiting and the intensification of the eczema which plagues the inhabitants of the surrounding villages. It rarely rains, and the fishing industry which used to guarantee a meagre living to the fishermen in the area is dying out. The future holds little hope – even babies are born with serious malformations and mutations. The men drown their sorrows in vodka, the woman indulge in uneasy friendships plagued by envy and betrayals.
The novel’s protagonist, Nami, is born and raised by his grandparents in this forbidding environment. He has no idea of his father’s identity, and only a vague recollection of his absent mother. Following the death of his grandparents, he sets off on a journey of discovery with the elusive and distant aim of eventually finding his mother and reconciling himself with his hidden past.
I can understand the critical acclaim received by the novel. Through its theme of the “personal Odyssey”, it taps into the reserves of myth and legend which give gravitas to this coming-of-age story. At the same time, the dystopian elements and reference to climate change give The Lake a gritty, contemporary edge. Yet, it is a novel which I found difficult to actually “like”. It is unremittingly, uncompromisingly bleak and confronts the protagonist (and reader) with all sorts of tragedies and degrading situations. I’ve read countless horror stories which are jollier than this. Although the ending vaguely suggests the possibility of hope, this remains a distant glimmer. None of the characters is perfect (not least Nami himself) although possibly some of the stronger female characters, Zaza in particular, come close.
A well-written novel then and, in its own dark way, an unforgettable experience but one which should be approached in the right mood, and with full understanding that this will be no comfort read.
https://endsoftheword.blogspot.com/20...
November 2, 2020
✨Kažkada teko matyti dokumentinį filmą apie Aralo jūrą. Dykvietė, kur sūrias, išdžiūvusio ežero smiltis nešioja vėjas, laivų kapinynas. Tie galvoje likę vaizdiniai neapleido manęs skaitant knygą. Nors joje ežero pavadinimas neįvardyjamas, tačiau autorę įkvėpė parašyti knygą būtent Aralo jūros tragedija.
✨Realybė yra baisesnė nei knyga, bet ir joje, jokios vilties nėra. Greitai keliaujame laiku kartu su Namiu ir matome, kaip daiktai apsineša laiko smiltimis. O pats Namis, nors ir auga, bet jo siela tampa vis didesniu niežtinčios egzemos plotu. Sunki, skausminga jo kelionė ieškant savo paties šaknų, kai aplink tvyro lyg pasaulio pabaigos nuojauta. Depresyvi nuotaika lydi visą 192 puslapių knygos skaitymo laiką.
✨Ją perskaičiau per vakarą ir man buvo baisu. Viskas taip realu, tad tai baugina. Itin atmosferiškas kūrinys neduoda nė trupučio atsikvėpti.
✨Buvo dalykų, kurie nepatiko, kad ir dažnai minima erekcija. Kažkaip keista visame kūrinio kontekste. Nors pati knyga man patiko, bet tai suvulgarino ją. Galbūt, per tai parodė, kad personažas dar gyvas.
✨Knyga - tamsių, grėsmingų, apokaliptinių nuotaikų mėgėjams.
✨Realybė yra baisesnė nei knyga, bet ir joje, jokios vilties nėra. Greitai keliaujame laiku kartu su Namiu ir matome, kaip daiktai apsineša laiko smiltimis. O pats Namis, nors ir auga, bet jo siela tampa vis didesniu niežtinčios egzemos plotu. Sunki, skausminga jo kelionė ieškant savo paties šaknų, kai aplink tvyro lyg pasaulio pabaigos nuojauta. Depresyvi nuotaika lydi visą 192 puslapių knygos skaitymo laiką.
✨Ją perskaičiau per vakarą ir man buvo baisu. Viskas taip realu, tad tai baugina. Itin atmosferiškas kūrinys neduoda nė trupučio atsikvėpti.
✨Buvo dalykų, kurie nepatiko, kad ir dažnai minima erekcija. Kažkaip keista visame kūrinio kontekste. Nors pati knyga man patiko, bet tai suvulgarino ją. Galbūt, per tai parodė, kad personažas dar gyvas.
✨Knyga - tamsių, grėsmingų, apokaliptinių nuotaikų mėgėjams.
February 12, 2021
Vieglāk iegrimt mēmumā nekā atzīt, ka mani šis darbs neuzrunāja. Tas mani lamāja. Pēra. Purināja ārā no panskām. Sāpīgi bakstīja. Bet tik un tā nespēja atrast ieeju uz manas dvēseles vienistabas dzīvokli, kurā tā (kā izslāpis suns) šobrīd lok bezalkoholisko vīnu no divlitru burkas.
Spiežu 3 ⭐, bet domāju 2.6
Spiežu 3 ⭐, bet domāju 2.6
Read
April 19, 2024Slogi knyga. Galiausiai net skubėjau skaityti, kad tik mažiau laiko reikėtų praleisti su Namiu. Turbūt iki gyvenimo galo esu atsiganėdinusi sovietais dvokiančių knygų, nes šįkart tiesiog nerūpėjo, nenorėjau murkdytis tame dumble.
Displaying 1 - 30 of 314 reviews