What do you think?
Rate this book
Pražuvėlis
„Jei būtų priklausę nuo manęs, kaip niekur nieko būčiau pakeitęs jos Arnoldą. Juk suvalgyti galėjau už du. Žiūrėti televizorių – irgi. Ir blogų pažymių parsinešdavau pakankamai. Tiems dalykams Arnoldo nereikėdavo. Bet manęs jai buvo negana. Aš buvau tik tai, ko ji neturėjo. Buvau pirštas žaizdoje, krislas akyje, akmuo ant širdies. Nors kauk, bet tik daug vėliau supratau, kodėl taip buvo.“
6-tasis dešimtmetis, pokarinė Vokietija. Mama pasikviečia ūgtelėjusį sūnų pasišnekėti apie tai, kas iš tikrųjų nutiko jo vyresniam broliui Arnoldui, kai ji su tėvu traukėsi iš rytų į vakarus. „Jis visai nemirė, jis prapuolė“, – paaiškina ir priduria, kad galbūt jį rado. Netikėta žinia supurto paauglio vidinį pasaulį – jis nepasiruošęs su broliu dalytis kambariu, daiktais, tėvais ir ima nekęsti Arnoldo dar jo nesutikęs. Lyg to būtų maža, tėvai įtraukia sūnų į ekspertizę rasto vaiko giminystei nustatyti.
Jaunuolis niekaip negali suprasti, kodėl nuo pat gimimo gyvena su kaltės ir gėdos jausmu, nors nėra kaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kodėl mamos veide tiek skausmo? Kodėl ji negali susitaikyti su pirmagimio netektimi? Kodėl nesiliauja jo ieškoti, užuot meile ir šiluma apgaubusi jį – vienintelį ir tikrą sūnų...
Hansas Ulrichas Treichelis (g. 1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs gausybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas Hermanno Hessės premija. Autorius išleido kelias poezijos rinktines, tačiau labiau pripažinta jo proza. Pirmasis romanas „Pražuvėlis“ susilaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir palankaus kritikų įvertinimo, buvo ekranizuotas. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas.
6-tasis dešimtmetis, pokarinė Vokietija. Mama pasikviečia ūgtelėjusį sūnų pasišnekėti apie tai, kas iš tikrųjų nutiko jo vyresniam broliui Arnoldui, kai ji su tėvu traukėsi iš rytų į vakarus. „Jis visai nemirė, jis prapuolė“, – paaiškina ir priduria, kad galbūt jį rado. Netikėta žinia supurto paauglio vidinį pasaulį – jis nepasiruošęs su broliu dalytis kambariu, daiktais, tėvais ir ima nekęsti Arnoldo dar jo nesutikęs. Lyg to būtų maža, tėvai įtraukia sūnų į ekspertizę rasto vaiko giminystei nustatyti.
Jaunuolis niekaip negali suprasti, kodėl nuo pat gimimo gyvena su kaltės ir gėdos jausmu, nors nėra kaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kodėl mamos veide tiek skausmo? Kodėl ji negali susitaikyti su pirmagimio netektimi? Kodėl nesiliauja jo ieškoti, užuot meile ir šiluma apgaubusi jį – vienintelį ir tikrą sūnų...
Hansas Ulrichas Treichelis (g. 1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs gausybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas Hermanno Hessės premija. Autorius išleido kelias poezijos rinktines, tačiau labiau pripažinta jo proza. Pirmasis romanas „Pražuvėlis“ susilaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir palankaus kritikų įvertinimo, buvo ekranizuotas. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas.
126 pages, Hardcover
First published January 1, 1998
17 people are currently reading
548 people want to read
About the author
Hans-Ulrich Treichel
45 books13 followersHans-Ulrich Treichel has quickly developed a literary reputation in Germany for writing which is readable, humorous and yet challenging. He enjoyed huge popular and critical success with the publication of his first major prose work, Der Verlorene (translated into English as Lost), in 1998. This work is a poignant re-working of an experience through which Treichel’s own family went towards the end of the Second World War. Since Der Verlorene his career has developed through a series of prose works and novels which combine an acute sense of time and place with appealing comic irony (Tristanakkord, Der irdische Amor, Heimatkunde, among others). It was as a poet that he first began to write, however, and his anthologies of poetry have enjoyed renewed success as a result of his rise to fame as one of Germany’s leading prose writers. Hans-Ulrich Treichel is also an academic and has published widely on German literature of the modern period. He is currently director of the Deutsche Literaturinstitut in Leipzig.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 128 reviews
April 5, 2017
2.5 Sterne
Lässt sich sehr leicht lesen, aber hinterlässt keinen bleibenden Eindruck. Und: hab ich schon mal gesagt, dass ich es gar nicht mag, wenn es keine Kapitel gibt in Büchern?
Lässt sich sehr leicht lesen, aber hinterlässt keinen bleibenden Eindruck. Und: hab ich schon mal gesagt, dass ich es gar nicht mag, wenn es keine Kapitel gibt in Büchern?
September 15, 2022
This is a very unusual story, one I should have read years ago. A couple fleeing from the Red Army in the final year of World War II suddenly and unexpectedly comes face to face with them. In desperation, the mother thrusts her baby boy into the arms of a complete stranger. Years later, they have a second son and after having built up a new existence in the Germany of the economic wonder, they decide to search for their “lost” son. It is such a fascinating tale, I read it in a single day
December 24, 2020
Trumpas romaniukas, toks net labiau apysaka nei romanas (gaila, kad žanras pradingo). Užmanymas geras: pasakojama pokario vaiko akimis, jo šeima per karą, užpuolus "rusui", neteko pirmo sūnaus ir dabar nieko kito negalvoja, tik tai, kaip surasti tą pražuvėlį. Važinėja po genetinius tyrimus, samdo detektyvus etc. Likęs vaikas užsiparinęs, vis galvoja, o tai negi manęs neužtenka, wtf. Kai atsiranda kandidatas į brolius, tai išvis pyksta ir tikisi, kad tas kandidatas nepaeis, nafik viskuo dalintis.
Esminis knygos blogis - bjaurus ir tikrai prastai išrašytas vaiko balsas. Neaišku, kiek jam metų, bet jis toks demonstratyviai, suaugėliškai susipratęs, psichologiškai pasikaustęs ir vis pasakojantis apie savo jausmus ir susierzinimus. Kartais demonstratyviai naivus ir niekaip nesupranta to ar ano. Come onnnn.
Sriūb sriūb berniuko dryžuota pižama stiliumi:
Esminis knygos gėris - graži, tikrai labai graži pabaiga, truputį kaip indie filmo (tokio standartinio festivalinio, nieko kas atimtų kvapą), bet gera. Už ją vienintelę 3*, šiaip tai būtų buvę gaila laiko.
Esminis knygos blogis - bjaurus ir tikrai prastai išrašytas vaiko balsas. Neaišku, kiek jam metų, bet jis toks demonstratyviai, suaugėliškai susipratęs, psichologiškai pasikaustęs ir vis pasakojantis apie savo jausmus ir susierzinimus. Kartais demonstratyviai naivus ir niekaip nesupranta to ar ano. Come onnnn.
Sriūb sriūb berniuko dryžuota pižama stiliumi:
O dabar reikėjo, kad matyčiausi kuo aiškiau, tai, be kita ko, reiškė, kad mane apvilko baltais marškiniais su atlapa apykakle, o tėvas liepė trumpai nusikirpti, dėl tos šukuosenos atrodžiau lyg koks lagerio kalinys. (p. 48)
Esminis knygos gėris - graži, tikrai labai graži pabaiga, truputį kaip indie filmo (tokio standartinio festivalinio, nieko kas atimtų kvapą), bet gera. Už ją vienintelę 3*, šiaip tai būtų buvę gaila laiko.
October 28, 2018
Bir ailenin savaş sırasında kaybolan oğullarını savaş sonrası arama çabalarını okurken bir yandan da evin küçük oğlunun telaşına şahit oluruz; ya bulunursa, ya odamı onunla paylaşmak zorunda kalırsam, ya beni ikinci plana atarlarsa gibi. Küçük oğulun ağzından yazılmış kitap aslında ciddi bir dram içerse de çocuğun anlatımı yer yer yüzlerde gülümsemeye neden oluyor. İyi bir çeviri ve okunası bir kitap...
April 10, 2021
Der namenlose Ich-Erzähler wächst in dem Glauben auf, sein älterer Bruder Arnold sei bei der Flucht der Eltern während des Krieges verhungert. Schließlich erfährt er jedoch, dass Arnold keineswegs gestorben, sondern verlorengegangen ist und die Eltern schon länger auf der Suche nach ihm sind. Der Leser erfährt von typischen Motiven von Familienromanen in diesem Buch, beispielsweise von Schuld- und Schamgefühlen sowie von einer gewissen Tabuisierung der Fluchterfahrungen, mit denen der Ich-Erzähler aufwächst.
Gut dargestellt ist meiner Meinung nach, wie die Traumata der Eltern an den Ich-Erzähler weitergegeben werden und wie sehr er Gefühle von Schuld und Scham verinnerlicht, ohne überhaupt genau zu wissen, weshalb. Er fühlt sich fehl am Platz und weder gut genug für seine Eltern, noch wirklich als eigene Person mit eigener Identität wahrgenommen. All dies bekommt man als Leser mit, jedoch fühlt man sich währenddessen durchweg distanziert von den Geschehnissen. Der Schreibstil vermittelt einen relativ körperlosen, verschwommenen Eindruck vom Ich-Erzähler und obwohl dies zu seiner mangelnden eigenen Identität beisteuert, erschwert es dem Leser, sich in die Geschichte hineinzuversetzen. Der Großteil des Buches hält sich außerdem an verhältnismäßig unwichtigen Details fest, sodass man das Buch leicht hätte auf die Hälfte reduzieren können. Alles in allem aber trotzdem ein Buch, dass es wert ist gelesen zu werden, insbesondere da es die kollektive Traumatisierung ganzer Generationen gut verdeutlicht - die Umsetzung des Ganzen finde ich persönlich aber leider nicht besonders gut gelungen.
Gut dargestellt ist meiner Meinung nach, wie die Traumata der Eltern an den Ich-Erzähler weitergegeben werden und wie sehr er Gefühle von Schuld und Scham verinnerlicht, ohne überhaupt genau zu wissen, weshalb. Er fühlt sich fehl am Platz und weder gut genug für seine Eltern, noch wirklich als eigene Person mit eigener Identität wahrgenommen. All dies bekommt man als Leser mit, jedoch fühlt man sich währenddessen durchweg distanziert von den Geschehnissen. Der Schreibstil vermittelt einen relativ körperlosen, verschwommenen Eindruck vom Ich-Erzähler und obwohl dies zu seiner mangelnden eigenen Identität beisteuert, erschwert es dem Leser, sich in die Geschichte hineinzuversetzen. Der Großteil des Buches hält sich außerdem an verhältnismäßig unwichtigen Details fest, sodass man das Buch leicht hätte auf die Hälfte reduzieren können. Alles in allem aber trotzdem ein Buch, dass es wert ist gelesen zu werden, insbesondere da es die kollektive Traumatisierung ganzer Generationen gut verdeutlicht - die Umsetzung des Ganzen finde ich persönlich aber leider nicht besonders gut gelungen.
Read
October 2, 2021deutschunterricht/abi lässt grüßen, lol
September 14, 2019
Trumputė knyga, istorija, kuri galėtų būti lengvai išsprendžiama šiais laikais, kai mokslas toli pažengęs ir tėvystės nustatymas tapo paprasta procedūra. Tik ne pokario laikotarpiu.
Autoriaus šeima, bėgdama nuo raudonosios armijos iš rytų Vokietijos, pameta savo vaiką. Vėliau gimęs brolis apie tai nieko nežino, mano, kad vaikas miręs. Tėvai intensyviai ieško dingusio sūnaus, įsivelia į makabriškus tėvystės nustatymo būdus. Įveliamas ir jaunesnysis vaikas, turintis iškentėti įvairiausias kūno matavimo procedūras, kurios vis tiek nieko neišsprendžia, tik dar labiau sujaukia.
Nors knygoje pasakojama iš vaiko pusės – kaip jis tai išgyvena, kaip mąsto ir jaučiais, o jaučias kaip koks pakaitalas, nuolatos primenantis, kad šeimoje kažko trūksta – labiausiai įsijaučiau į motinos personažą, mane tiesiog persmelkė klaikumos, kai nežinai, kur yra tavo vaikas jausmas. Viltis, kad jau jau atsirado, neviltis, kai biurokratija, o kartais tiesiog pats gyvenimas stoja skersai kelio. Ir prarasto vaiko tuštuma, juodoji skylė, neleidžianti gyvenimui judėti į priekį – motinai tai tiesiog yra neįmanoma. Ir dar knygos pabaiga. Lyg ir užbaigianti knygą, bet kartu skaitytojo galvoje pradedanti istorijos tęsinį.
Autoriaus šeima, bėgdama nuo raudonosios armijos iš rytų Vokietijos, pameta savo vaiką. Vėliau gimęs brolis apie tai nieko nežino, mano, kad vaikas miręs. Tėvai intensyviai ieško dingusio sūnaus, įsivelia į makabriškus tėvystės nustatymo būdus. Įveliamas ir jaunesnysis vaikas, turintis iškentėti įvairiausias kūno matavimo procedūras, kurios vis tiek nieko neišsprendžia, tik dar labiau sujaukia.
Nors knygoje pasakojama iš vaiko pusės – kaip jis tai išgyvena, kaip mąsto ir jaučiais, o jaučias kaip koks pakaitalas, nuolatos primenantis, kad šeimoje kažko trūksta – labiausiai įsijaučiau į motinos personažą, mane tiesiog persmelkė klaikumos, kai nežinai, kur yra tavo vaikas jausmas. Viltis, kad jau jau atsirado, neviltis, kai biurokratija, o kartais tiesiog pats gyvenimas stoja skersai kelio. Ir prarasto vaiko tuštuma, juodoji skylė, neleidžianti gyvenimui judėti į priekį – motinai tai tiesiog yra neįmanoma. Ir dar knygos pabaiga. Lyg ir užbaigianti knygą, bet kartu skaitytojo galvoje pradedanti istorijos tęsinį.
December 15, 2021
Két állítás:
a.) Ez a könyv a háborúról szól.
b.) Pont ellenkezőleg.
Az ellentét feloldása: ha "pont ellenkezőleg", akkor tulajdonképpen mégis a háborúról szól.
Vonzanak a rejtett főszereplős regények. És ennek a könyvnek rejtett főszereplője van: Arnold, az elbeszélő bátyja, aki még csecsemőként veszett el a második világháború kaotikus kavargásában. Ezzel pedig megszűnt Arnoldnak lenni, helyette 2307. számú eltűnt gyermek lett, aki egy áthatolhatatlan bürokratikus labirintus másik oldalán várja, hogy rátaláljanak. Illetve dehogy, mit tudom én, hogy várja-e, lehetséges, ő ennek az egésznek a tragédiájából semmit sem érzékel. Nem ismerjük őt meg a kínjait - ettől rejtett főszereplő. Ismerjük viszont a szülőket, meg az ő megküzdési stratégiáikat. Az anya depresszióját, az apa munkamániáját. És a kamaszelbeszélőt, aki nem igazán tudja átélni ezt az egészet. Neki Arnold nem elveszett, hanem soha nem is volt, ami - valljuk meg - kényelmes állapot. Fázik is a gondolattól, hogy még a végén számból emberré változik. Számára mindazok a traumák, amelyeket a háborúra lehet visszavezetni, idegenek és távoliak. Nincs átjárás szülei és saját tapasztalatai között, ezért nem is lehet empatikus velük szemben. Az empátia hiánya sajátosan hideg elbeszélői pozíciót eredményez, neki ez az egész csak egy hercehurca. Rajta keresztül pedig az olvasó is belekényszerül egy olyan nézőpontba, ahol egy közösség traumája csak bakfitty, irritáló háttérzaj, ami nem hagy minket nyugodtan lenni. Pedig mi csak azt akarunk: lenni, mégpedig nyugodtan. Na, hát erről szól ez a könyv. Legalábbis szerintem.
a.) Ez a könyv a háborúról szól.
b.) Pont ellenkezőleg.
Az ellentét feloldása: ha "pont ellenkezőleg", akkor tulajdonképpen mégis a háborúról szól.
Vonzanak a rejtett főszereplős regények. És ennek a könyvnek rejtett főszereplője van: Arnold, az elbeszélő bátyja, aki még csecsemőként veszett el a második világháború kaotikus kavargásában. Ezzel pedig megszűnt Arnoldnak lenni, helyette 2307. számú eltűnt gyermek lett, aki egy áthatolhatatlan bürokratikus labirintus másik oldalán várja, hogy rátaláljanak. Illetve dehogy, mit tudom én, hogy várja-e, lehetséges, ő ennek az egésznek a tragédiájából semmit sem érzékel. Nem ismerjük őt meg a kínjait - ettől rejtett főszereplő. Ismerjük viszont a szülőket, meg az ő megküzdési stratégiáikat. Az anya depresszióját, az apa munkamániáját. És a kamaszelbeszélőt, aki nem igazán tudja átélni ezt az egészet. Neki Arnold nem elveszett, hanem soha nem is volt, ami - valljuk meg - kényelmes állapot. Fázik is a gondolattól, hogy még a végén számból emberré változik. Számára mindazok a traumák, amelyeket a háborúra lehet visszavezetni, idegenek és távoliak. Nincs átjárás szülei és saját tapasztalatai között, ezért nem is lehet empatikus velük szemben. Az empátia hiánya sajátosan hideg elbeszélői pozíciót eredményez, neki ez az egész csak egy hercehurca. Rajta keresztül pedig az olvasó is belekényszerül egy olyan nézőpontba, ahol egy közösség traumája csak bakfitty, irritáló háttérzaj, ami nem hagy minket nyugodtan lenni. Pedig mi csak azt akarunk: lenni, mégpedig nyugodtan. Na, hát erről szól ez a könyv. Legalábbis szerintem.
March 14, 2019
Visomis prasmėmis tai buvo vieno įkvėpimo istorija. Autoriui HANS-ULRICH TREICHEL išlieti „dūšią“, o pačiam – nepaleisti PRAŽUVĖLIO istorijos, kol ji dar nepasibaigė. Imtis jos, tai tikėtis trumpo, konkretaus ir įdomaus pasakojimo. Įsipainiojau į autoriaus paauglystės laikotarpį. Turėjau sužinoti, norėjau susipažinti, negalėjau suprasti, nesugebėjau atleisti.
Taip, sakoma, kad tai autobiografinis kūrinys. Daugiau apie tai nesidomėjau, kadangi sugriautų lygybės ženklą tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo. O pastarojo kelias, matyt, tikrai nebuvo lengvas. Staiga, kai supranti, kad tau melavo. Kai tu tampi „antrasis“, kai tu tampi „sunkiu“, kai tu nenori dalintis, kai tu jautiesi jau nebe toks svarbus. Tikėtina, kad pavyko suprasti, ką jaučia istorijos herojus. Įžvelgiu jame save – nenore dalintis, nenore būti „nesvarbiu“, nenore būti „antru“ ir „jaunesniu“. Panirau į savo paauglystę.
Istorijoje susipažįstame su tėvais. Deja, pats nesu tėvas, todėl, matyt, ir negaliu rasti pateisinimo jų elgesiui. Aklas, nesuvokiamas, nepaaiškinamas, o vėliau ir nesveikas noras ištaisyti klaidą? atsiprašyti? atrasti ramybę? Sudėtinga. Santykiai yra darbas, rūpestis yra darbas, visa kita yra darbas. Atmetu juos, jaučiu šiems personažams neapykantą.
Ir tai, kas pasižymėjo kaip šios istorijos absurdo simbolis. Testai, tyrimai, analizai. Įdomu žinoti, kokie metodai buvo „anksčiau“, kokie dabar jie atrodo „juokingi“ ir kaip, rezultate, nieko nenurodantys. Tačiau grįžkime prie absurdo linijos – tai nevilties apimtų užgaida. Neracionalus noras ištaisyti padarytas klaidas, tuo pačiu sukuriant precedentą neįtikėtinai skriaudai.
Juokas pro ašaras. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad pyktis per absurdą. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta, kai, rodos, matomi visiški kraštutinumai. Ir tuomet, kai žalojamas taip brangus paauglio pasaulis, griaunama iliuzija į gėrį ir grožį bei elgesys, rodos, neturi jokių pateisinimų. Matyt, kad knyga vertinga, kai sukyla tulžis ir emocijos ne dėl knygos struktūros detalių, bet dėl pačios istorijos ir veiksmo joje.
Taip, sakoma, kad tai autobiografinis kūrinys. Daugiau apie tai nesidomėjau, kadangi sugriautų lygybės ženklą tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo. O pastarojo kelias, matyt, tikrai nebuvo lengvas. Staiga, kai supranti, kad tau melavo. Kai tu tampi „antrasis“, kai tu tampi „sunkiu“, kai tu nenori dalintis, kai tu jautiesi jau nebe toks svarbus. Tikėtina, kad pavyko suprasti, ką jaučia istorijos herojus. Įžvelgiu jame save – nenore dalintis, nenore būti „nesvarbiu“, nenore būti „antru“ ir „jaunesniu“. Panirau į savo paauglystę.
Istorijoje susipažįstame su tėvais. Deja, pats nesu tėvas, todėl, matyt, ir negaliu rasti pateisinimo jų elgesiui. Aklas, nesuvokiamas, nepaaiškinamas, o vėliau ir nesveikas noras ištaisyti klaidą? atsiprašyti? atrasti ramybę? Sudėtinga. Santykiai yra darbas, rūpestis yra darbas, visa kita yra darbas. Atmetu juos, jaučiu šiems personažams neapykantą.
Ir tai, kas pasižymėjo kaip šios istorijos absurdo simbolis. Testai, tyrimai, analizai. Įdomu žinoti, kokie metodai buvo „anksčiau“, kokie dabar jie atrodo „juokingi“ ir kaip, rezultate, nieko nenurodantys. Tačiau grįžkime prie absurdo linijos – tai nevilties apimtų užgaida. Neracionalus noras ištaisyti padarytas klaidas, tuo pačiu sukuriant precedentą neįtikėtinai skriaudai.
Juokas pro ašaras. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad pyktis per absurdą. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta, kai, rodos, matomi visiški kraštutinumai. Ir tuomet, kai žalojamas taip brangus paauglio pasaulis, griaunama iliuzija į gėrį ir grožį bei elgesys, rodos, neturi jokių pateisinimų. Matyt, kad knyga vertinga, kai sukyla tulžis ir emocijos ne dėl knygos struktūros detalių, bet dėl pačios istorijos ir veiksmo joje.
May 9, 2021
Pasakotojas - bjaurus (ir tikrai visapusiškai bjaurus, ne priešokiais, bet visada ir viskuo) vaikas. Anaiptol ne utiutiū vaikutis. Tuo pat metu lyg supranti dėl ko jis toks bjaurus (nes tėvai traumuoti pokariu bėgant bėgant nuo rusų, tai ir vaiką traumuoja non-stop), bet nuo to ne lengviau. Skaitant pasakotojas nepasidaro nei artimas, nei suprantamas. Tai rašant irgi turėtų būti sunkoka kalbėti balsu kažkieno, kas nei simpatiškas, nei išmintingas.
Bet (!) paskui sužinojau, kad išvis knyga autobiografinė, kad autorius pasakoja apie savo paties vaikystę. Tada kažkokia didžiulė pagarba apėmė. Kaip tam žmogui, kuris gali nepaversti savęs (o ypač mažo ir nelaimingo savęs) nuskriaustuoju, giliai suvokusiu visas pasaulio tiesas, ir galinčiu jas paaiškinti klystantiems.
Ir šiaip neįtikėtinai gerai: per tą bjaurų vaiką rodoma (taip aiškiai kišama į akis), kad smurtas ir traumos jokios išminties negimdo ir net artyn neprisileidžia. Kad nelaimingas traumuotos ir į save panirusios mamos vaikas, deja, netampa nuostabaus jautrumo ir kilnumo būtybe, o būna bjaurus, asocialus ir savanaudis. Kad iš karo, arba iš smurto niekada nieko gero nebūna - nei fizinėj, nei dvasinėj, nei ekonominėj, nei kultūrinėj, nei socialinėj plotmėj. Bet smagu, kad tas vaikas užaugo ir pasikeitė, ir dar parašė gerą knygą, kurioj nė kiek savo nykios vaikystės nepasaldino.
Bet (!) paskui sužinojau, kad išvis knyga autobiografinė, kad autorius pasakoja apie savo paties vaikystę. Tada kažkokia didžiulė pagarba apėmė. Kaip tam žmogui, kuris gali nepaversti savęs (o ypač mažo ir nelaimingo savęs) nuskriaustuoju, giliai suvokusiu visas pasaulio tiesas, ir galinčiu jas paaiškinti klystantiems.
Ir šiaip neįtikėtinai gerai: per tą bjaurų vaiką rodoma (taip aiškiai kišama į akis), kad smurtas ir traumos jokios išminties negimdo ir net artyn neprisileidžia. Kad nelaimingas traumuotos ir į save panirusios mamos vaikas, deja, netampa nuostabaus jautrumo ir kilnumo būtybe, o būna bjaurus, asocialus ir savanaudis. Kad iš karo, arba iš smurto niekada nieko gero nebūna - nei fizinėj, nei dvasinėj, nei ekonominėj, nei kultūrinėj, nei socialinėj plotmėj. Bet smagu, kad tas vaikas užaugo ir pasikeitė, ir dar parašė gerą knygą, kurioj nė kiek savo nykios vaikystės nepasaldino.
September 5, 2022
3.5
mais ??? what happened ? je comprends carrément iris, cette fin est très frustrante..
mais malgré les répétitions et les longueurs j'ai vraiment apprécié le bouquin, il y avait comme une énergie macabre un peu qui en sortait mais beaucoup d'innocence aussi ?
par contre (ATTENTION SPOIL NE LISEZ PAS LA PHRASE SUIVANTE REPRENEZ À L'EMOJI ICH BIN EIN BAUM) la mort du paternel j'ai pas compris vraiment à quoi cela servait dans l'intrigue ?
🌳🌳
c'etait un roman très particulier mais que j'ai hâte d'étudier en classe, ne serait-ce que pour avoir les ressentis de chacun et les différentes interprétations possibles.
mais ??? what happened ? je comprends carrément iris, cette fin est très frustrante..
mais malgré les répétitions et les longueurs j'ai vraiment apprécié le bouquin, il y avait comme une énergie macabre un peu qui en sortait mais beaucoup d'innocence aussi ?
par contre (ATTENTION SPOIL NE LISEZ PAS LA PHRASE SUIVANTE REPRENEZ À L'EMOJI ICH BIN EIN BAUM) la mort du paternel j'ai pas compris vraiment à quoi cela servait dans l'intrigue ?
🌳🌳
c'etait un roman très particulier mais que j'ai hâte d'étudier en classe, ne serait-ce que pour avoir les ressentis de chacun et les différentes interprétations possibles.
January 20, 2019
Dar viena knyga iš eilės, kur vaikas kenčia dėl mamos traumos. Nebloga knyga.
August 30, 2018
🌿Dar kartą įsitikinau, kad mažos apimties knygos puslapiuose galima sutalpinti nepaprastą istoriją, kuri apima tik vos 127 puslapius, bet galinti taip stipriai paveikti skaitytojo širdį, kad pabaigus skaityti, sau užduodi vieną klausimą: KODĖL? "Pražuvėlis" - vokiečių rašytojo autobiografinis kūrinys apie skaudžius autoriaus paauglystės išgyvenimus dėl karo įkarštyje prapuolusio ir galbūt dabar atsiradusio brolio. Veiksmas plėtojasi 6 -tame dešimtmetyje, pokarinėje Vokietijoje. Šeima, kuri atrodo, kad turi viską ir gyvena pilnavertį gyvenimą, vieną dieną nusprendžia savo paaugliui sūnui atskleisti paslaptį, kurią giliai nešiojosi savo širdyje. Kaip jauniausias sūnus priims atskleistą tiesą apie kadaise dingusį vyresnį jo brolį? Kaip tai pakeis vaiko gyvenimą? Kokie bus jo tolimesni santykiai su tėvais? Žinoma, kad tai supurtys jo vidinį pasaulį taip, kad jis net ir dabar negali suprasti, kodėl nuo pat gimimo gyvena su kaltės ir gėdos jausmu? Skaudu buvo skaityti apie tai, kaip tėvai pasinėrę į pirmojo vaiko paieškas, nesugeba ir net nemoka apgaubti meile šio vienintelio savo sūnaus. Skaitydama bandžiau pateisinti ir tėvus, kad jiems sunku susitaikyti su pirmagimio netektimi ir kad vienintelis jų gyvenimo tikslas yra surasti pradingusį sūnų. Sunkiausia skaitant buvo tai, kad tėvai savo sūnų įtraukia į ekspertizę rasto vaiko giminystei nustatyti. Jūs neįsivaizduojat, ką patiria mažas vaikas vien dėl to, kad jo tėvai išgirstų teigiamą atsakymą, kad rastas kitas vaikas yra jų pamestinukas sūnus. Kaip visas šis eksperimentas sukrečia vaiko pasaulį sunku net žodžiais apsakyti. Skaudi, slogi istorija, kuri nepalieka abejingų, kurios nesinori taip greitai pamiršti, kurią norisi dar ilgai nešioti savo širdyje, tik ne kaip skaudulį, o kaip pavyzdį, ko gyvenime kartais geriau nedaryti ir palikti viską taip, kaip yra. Kad kartais vaikas ir jo išgyvenimai yra svarbiau už viską...📕
August 12, 2015
İkinci Dünya Savaşında yerlerinden olmuş bir çiftin, göç ederken kaybolan çocuklarını arayışının, daha sonra doğan ikinci çocuklarının gözünden anlatıldığı etkileyici bir kısa roman. Konunun tüm dramatikliğine karşın, küçük çocuğun bakış açısı farklı bir okuma tecrübesi sunuyor. Kayıp kardeşin bulunması halinde anne ve babasını, odasını, yemeğini "başka biri"yle paylaşması gerekeceğine dair endişleri, yer yer mizahi ama gayet doğal, batmayan şekilde işlenmiş olması bence bu kitabın en önemli özelliği. Bunun yanı sıra, baba figürü aracılığıyla Alman çalışma etiğine yapılan değinmeler de dikkate değer. Savaşın yarattığı acıların çok farklı bir şekilde yansıtıldığı, psikolojik boyutu güçlü bu kitabı ben çok beğendim doğrusu. Çevirmenin, önemli aydınlarımızdan Tanıl Bora olması da kitabı okumamda etken oldu. Gerçi, Osmanlıca'ya kayan bazı kelime tercihlerini biraz yadırgadım, ama çeviri yine de iyi, yanlış izlenim vermek istemem.
November 29, 2018
Negali likti abejingas skaitydamas tokią knygą. Trumpą, tačiau tikrą ir ypač stiprią. Skaitydama pykau ir liūdėjau. Vis pykau ant tėvo, ant mamos, kartais ir ant pagrindinio veikėjo. Bandžiau teisinti ir suprasti. Tačiau kad ir kiek supratau jų poelgius tėvų pateisinti negaliu. Žinoma, skaudu taip prarasti vaiką, o stengiantis jį susigrąžinti vis išgirsti neigiamą atsakymą. Tačiau šįkart tėvai bandydami susigrąžinti pradingėlį atstūmė savo esamą sūnų. O kaip jaustis vaikui, kuris vis atsidūria dingusio brolio šešėlyje, kuris jaučia gėdą, kurios nesupranta. Kuris nori meilės ir šilumos, tačiau jos negauna? O jei ir gauna, nežino, kaip su tuo tvarkytis? MAn patiko ši knyga, patiko ir autoriaus stilius, ta ironija. Paėmusi knygą į rankas tikėjausi šiek tiek ko kito, galvojau, kad ir vėl tai tebus tik kelių valandų skaitinys, kuris nepaliks neatsakytų klausimų, tačiau taip nebuvo.
July 7, 2025
3.5
Welcome to: Random Reads 📖
Where I go to the library and pick a book that looks interesting without any prior knowledge on its contents!
This one was interesting 🧐
The premise: A family had fled during the Russian invasion of Germany in ww2. When the parents were confronted by a Russian soldier, the mother feared for her newborn son Arnold and placed him in the arms of a woman who she didn’t know or get to say a word to. The title Lost refers to Arnold who was swept away in the craze and never found.
The start of the book takes place after the war when the mother and father of Arnold had another kid (the narrator of the book).
This boy tells the story of his parent’s search for Arnold and gives a detailed account of his mother’s declining mental health, and the relationship he has with his father.
Apparently the book is supposed to be very funny in German..not so much in English let’s just say. 😭
It was more disturbing and bleak than anything. You read about how many of the narrators boundaries were crossed in the search for his missing brother, and how deep a hole that can leave in a family.
Long story short: I wish I knew German.
Welcome to: Random Reads 📖
Where I go to the library and pick a book that looks interesting without any prior knowledge on its contents!
This one was interesting 🧐
The premise: A family had fled during the Russian invasion of Germany in ww2. When the parents were confronted by a Russian soldier, the mother feared for her newborn son Arnold and placed him in the arms of a woman who she didn’t know or get to say a word to. The title Lost refers to Arnold who was swept away in the craze and never found.
The start of the book takes place after the war when the mother and father of Arnold had another kid (the narrator of the book).
This boy tells the story of his parent’s search for Arnold and gives a detailed account of his mother’s declining mental health, and the relationship he has with his father.
Apparently the book is supposed to be very funny in German..not so much in English let’s just say. 😭
It was more disturbing and bleak than anything. You read about how many of the narrators boundaries were crossed in the search for his missing brother, and how deep a hole that can leave in a family.
Long story short: I wish I knew German.
March 6, 2019
لم أرَ اي احداث مثيرة بهذه الرواية كما شعرت بالملل مرات عدّة من السرد القصصي.
الوراية تتحدث عن عائلة المانية فقدت ابنها الاكبر في ضروف مأساوية في الحرب العالمية الثانية ويحاول الابوان الساخطان على الطفل الاصغر من العثور بدون جدوى على ابنهم الاكبر لكن هذا لم يحصل. حصلت الفرصة للبحث عن تطابق مع صبي يدعى ٢٣٠٧ الاّ ان التطابق لم يتم. لقاء اخير غير مشوّق ووداع الى الابد!
الوراية تتحدث عن عائلة المانية فقدت ابنها الاكبر في ضروف مأساوية في الحرب العالمية الثانية ويحاول الابوان الساخطان على الطفل الاصغر من العثور بدون جدوى على ابنهم الاكبر لكن هذا لم يحصل. حصلت الفرصة للبحث عن تطابق مع صبي يدعى ٢٣٠٧ الاّ ان التطابق لم يتم. لقاء اخير غير مشوّق ووداع الى الابد!
February 2, 2023
Nuo pat knygos pasirodymo lietuviškai norėjau ją perskaityti, tačiau tenka pripažinti, kad nieko nebūčiau praradusi, jei būčiau neperskaičiusi.
August 23, 2022
C’était une lecture pas si mal malgré quelques passages long ou peu intéressants.
C’est une œuvre que j’ai quand même hâte d’étudier car elle a l’air très riche en analyses !
C’est une œuvre que j’ai quand même hâte d’étudier car elle a l’air très riche en analyses !
June 28, 2020
still don't really know how i feel about this book. just finished it a few minutes ago and i feel kind of UNSATISFIED with its ending. the author is really talented at making the reader feel uncomfortable and shameful the whole time just like the storyteller, it's a quick read, it could have been so much more but it isn't. and all these assessments (gutachten, for my fellow germans) were really annoying... all in all interesting topic, but the book wasn't my cup of tea..
April 14, 2022
Ich hab es jetzt zum 2 Mal gelesen. Spoiler: Das macht es nicht besser. Trigger für ekliges Schweinekopfessen, Kindesvernachlässigung, Rape, Traumaverdrängung, Kindesverlust, Krieg, Gewalt, psychosomatische Erkrankungen, major character death, Depression, PTSD, komische kannibalische Krematoriumsbesitzer
(Seriously, wieso lesen wir dieses Buch in der Schule??)
(Trotzdem 3 Sterne, weil besser als goldner Topf und wenigstens halbwegs spannende Storyline)
(Seriously, wieso lesen wir dieses Buch in der Schule??)
(Trotzdem 3 Sterne, weil besser als goldner Topf und wenigstens halbwegs spannende Storyline)
February 8, 2008
According to a friend of mine who is fluent in German, the English edition omits the humor from the original. Humor, I asked? Yeah, he said, it's actually funny in places, in a low-key, wise-ass German kind of way. You won't find that here--in fact the prose seems fairly leaden--but the story itself is unforgettably bleak and harrowing.
September 21, 2015
I know a thing or two about family guilt. Sometimes heaviness of one’s family is just unbearable. It's like endless emotional maze that leads to destruction, darkness and psychosomatic maladies. The biggest objection that I have with this book is structure: 130 pages as one sentence. It's a bit difficult to read it without paragraphs and no end no beginning.
November 1, 2021
Für einen Lesekreis habe ich dieses Buch aufgeschlagen- und in einem Rutsch durchgelesen. Die Sprache ist schlicht und klar. Die Beschreibungem sind sehr detailliert, fast grotesk. Der Leser kann sich sehr gut in den Erzähler einfühlen. Mit hat die Lektüre gefallen.
March 23, 2016
If I just saw the surface meaning, this book would have been a 1 star for me. The allegory made it a 2 star book, and only because I like allegories, not because this was a particularly good one. The narrator as West Germany, Arnold as East Germany, his parents as the Third Reich -- if you were wondering. The "terrible thing that happened" was Die Flucht, The Trek, when twelve million Germans migrated away from the Russians advancing. Many Germans who didn't get out in time were murdered, women of all ages raped. I wish this went into what that was like for his parents more.
May 29, 2010
I don't even have words for this book. It had potential to be good, even great. The story was there, the writing was there, but I didn't get it. I don't feel like the bulk of the book was even about the story I was promised on the inside flap. I am sure that this review of Lost will get me a lot of haters since it was critically acclaimed...I just didn't get "lost" in the story and that is what for me defines a good book.
June 7, 2020
Pribeh rozpravany z pohladu detskeho rozpravaca o tom, ake je to zit v tieni strateneho brata, ktoreho rodicia neustale hladaju. Kratke, ale vyborne!
June 10, 2023
Ich hasse Bücher on Kapitel
January 9, 2022
„Der Verlorene“ ist für eine Schullektüre (Deutsch LK lässt grüßen) sehr schnell und leicht zu lesen. Das liegt vermutlich zum einen an der modernen, leicht verständlichen Sprache im Vergleich zu z. B. Faust, und zum anderen daran, dass das Buch gerade einmal 175 Seiten hat und eine so riesige Schrift, dass es einem vorkommt, als müsse man alle drei Sätze umblättern. Wahrscheinlich sollten einfach nur mehr Seiten herausgeholt werden, ist aber trotzdem nervig.
Ich fand das Buch okay, aber nichts, was ich freiwillig lesen würde. Man ist ziemlich distanziert von den Geschehnissen im Buch und (zumindest ich persönlich) baut keinerlei Bindung zu den Charakteren auf. Ich war oft einfach nur genervt, besonders von den Eltern.
Die langen Passagen, in denen z. B. die Untersuchungsergebnisse vorgetragen oder irgendwelche irrelevanten Nebengeschichten beschrieben werden (z. B. die Erzählungen des Leichenwagenfahrers), waren unglaublich langatmig und ich war (im Fall der Ergebnisse) mehrmals versucht, sie einfach zu überspringen.
Eine Geschichte war zwar da, ihr Ausgang war mir aber relativ egal, das Buch hat mich einfach nicht gepackt.
Gut gefallen hat mir hingegen die Darstellung der Gefühle, die in der Familie herrschen: Die Scham und das Unbehagen, das der Erzähler und Sohn schon zeit seines Lebens empfindet, ohne zu wissen, warum. Die Schuldgefühle, die die Eltern haben und die sich auf ihr Kind übertragen haben. Es wird deutlich, dass der Erzähler sich oft nicht wie eine eigene Person vorkommt oder das Gefühl hat, nicht als solche wahrgenommen zu werden, sondern eher als Ersatz für Arnold dient, und am Ende das Gefühl hat, er würde mit ihm verschmelzen.
Anderen scheint das Buch sehr gut zu gefallen, wie man hier an den Bewertungen und Rezensionen sieht, für mich war es eine Schullektüre, die schnell gelesen ist, aber keinen bleibenden Eindruck hinterlässt.
Ich fand das Buch okay, aber nichts, was ich freiwillig lesen würde. Man ist ziemlich distanziert von den Geschehnissen im Buch und (zumindest ich persönlich) baut keinerlei Bindung zu den Charakteren auf. Ich war oft einfach nur genervt, besonders von den Eltern.
Die langen Passagen, in denen z. B. die Untersuchungsergebnisse vorgetragen oder irgendwelche irrelevanten Nebengeschichten beschrieben werden (z. B. die Erzählungen des Leichenwagenfahrers), waren unglaublich langatmig und ich war (im Fall der Ergebnisse) mehrmals versucht, sie einfach zu überspringen.
Eine Geschichte war zwar da, ihr Ausgang war mir aber relativ egal, das Buch hat mich einfach nicht gepackt.
Gut gefallen hat mir hingegen die Darstellung der Gefühle, die in der Familie herrschen: Die Scham und das Unbehagen, das der Erzähler und Sohn schon zeit seines Lebens empfindet, ohne zu wissen, warum. Die Schuldgefühle, die die Eltern haben und die sich auf ihr Kind übertragen haben. Es wird deutlich, dass der Erzähler sich oft nicht wie eine eigene Person vorkommt oder das Gefühl hat, nicht als solche wahrgenommen zu werden, sondern eher als Ersatz für Arnold dient, und am Ende das Gefühl hat, er würde mit ihm verschmelzen.
Anderen scheint das Buch sehr gut zu gefallen, wie man hier an den Bewertungen und Rezensionen sieht, für mich war es eine Schullektüre, die schnell gelesen ist, aber keinen bleibenden Eindruck hinterlässt.
November 20, 2024
Sunku tiksliai papasakoti kokius jausmus sukėlė ši knyga. Apie ką ji? Galbūt iki galo ir nesupratau, bet širdį tikrai suvirpino.
Pati knyga lėta, melancholiška, tiksliai perduodanti atstumto, nepripažinto vaiko jausmus ir jo liūdesį, psichologines problemas kylančias iš tėvų šaltumo ir bendravimo nebūvimo. Vaikui gėda visko ką jis daro, jis jaučiasi neįvertintas, nereikalingas, tėvai nekomunikuoja su juo, nelaiko svarbiu asmeniu. Jo savivertė labai žema.
Abu tėvai susiduria su neeiline problema. Jų pirmagimis sūnus prieš daug metų prapuolė. Tiksliau tėvai, susiklosčius aplinkybėms jį atidavė nepažįstamai moteriai, kad išgelbėtų jį. Tuomet jie dar nežinojo, kad nelabai buvo nuo ko gelbėti. Tad liko jie tryse: tėvas, motina ir antrasis sūnus, kurio gyvavimas ryškiai nesvarbus tėvams. Tėvai visą savo rūpestį, mintis, sąžinės graužatį ir širdgėlą sutelkę ties pirmagimiu, kad antrojo vaiko nė nepaiso…
Netrukus paaiškėja, kad galimai jų sūnus atsirado. Tačiau tam, kad pripažinti faktą visiems trims tenka pereiti ilgus patikrinimus, ekspertizes, tyrimus. Kasdien vaikas vis labiau save kankina, matydamas nelaimingą mamą, tėtį ir, kad galbūt net nebeegzistuojantis vaikas yra daug svarbesnis už tikrąjį.
Rekomenduočiau perskaityti šią knygą visiems turintiems vaikų, kad pamatyti ir dar kartą prisiminti pasaulį vaiko akimis, kaip skirtingai jie galvoja nei mes, kaip skirtingai jaučia. Ir kaip svarbu yra tėvų aiškus ir nuoširdus bendravimas su vaikais.
Ypatingai skiriu šią knygą tiems, kuriems nors kartą gyvenime yra iškilęs klausimas: “Augo vienoj šeimoj, augino vienodai, bet vienas vaikas toks, o kitas toks,” arba “Ko tiems vaikams dar reikia: pavalgydintas, aprengtas, visko turi, o nuėjo klystkeliais.”
Pati knyga lėta, melancholiška, tiksliai perduodanti atstumto, nepripažinto vaiko jausmus ir jo liūdesį, psichologines problemas kylančias iš tėvų šaltumo ir bendravimo nebūvimo. Vaikui gėda visko ką jis daro, jis jaučiasi neįvertintas, nereikalingas, tėvai nekomunikuoja su juo, nelaiko svarbiu asmeniu. Jo savivertė labai žema.
Abu tėvai susiduria su neeiline problema. Jų pirmagimis sūnus prieš daug metų prapuolė. Tiksliau tėvai, susiklosčius aplinkybėms jį atidavė nepažįstamai moteriai, kad išgelbėtų jį. Tuomet jie dar nežinojo, kad nelabai buvo nuo ko gelbėti. Tad liko jie tryse: tėvas, motina ir antrasis sūnus, kurio gyvavimas ryškiai nesvarbus tėvams. Tėvai visą savo rūpestį, mintis, sąžinės graužatį ir širdgėlą sutelkę ties pirmagimiu, kad antrojo vaiko nė nepaiso…
Netrukus paaiškėja, kad galimai jų sūnus atsirado. Tačiau tam, kad pripažinti faktą visiems trims tenka pereiti ilgus patikrinimus, ekspertizes, tyrimus. Kasdien vaikas vis labiau save kankina, matydamas nelaimingą mamą, tėtį ir, kad galbūt net nebeegzistuojantis vaikas yra daug svarbesnis už tikrąjį.
Rekomenduočiau perskaityti šią knygą visiems turintiems vaikų, kad pamatyti ir dar kartą prisiminti pasaulį vaiko akimis, kaip skirtingai jie galvoja nei mes, kaip skirtingai jaučia. Ir kaip svarbu yra tėvų aiškus ir nuoširdus bendravimas su vaikais.
Ypatingai skiriu šią knygą tiems, kuriems nors kartą gyvenime yra iškilęs klausimas: “Augo vienoj šeimoj, augino vienodai, bet vienas vaikas toks, o kitas toks,” arba “Ko tiems vaikams dar reikia: pavalgydintas, aprengtas, visko turi, o nuėjo klystkeliais.”
Displaying 1 - 30 of 128 reviews