Visomis prasmėmis tai buvo vieno įkvėpimo istorija. Autoriui HANS-ULRICH TREICHEL išlieti „dūšią“, o pačiam – nepaleisti PRAŽUVĖLIO istorijos, kol ji dar nepasibaigė. Imtis jos, tai tikėtis trumpo, konkretaus ir įdomaus pasakojimo. Įsipainiojau į autoriaus paauglystės laikotarpį. Turėjau sužinoti, norėjau susipažinti, negalėjau suprasti, nesugebėjau atleisti.
Taip, sakoma, kad tai autobiografinis kūrinys. Daugiau apie tai nesidomėjau, kadangi sugriautų lygybės ženklą tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo. O pastarojo kelias, matyt, tikrai nebuvo lengvas. Staiga, kai supranti, kad tau melavo. Kai tu tampi „antrasis“, kai tu tampi „sunkiu“, kai tu nenori dalintis, kai tu jautiesi jau nebe toks svarbus. Tikėtina, kad pavyko suprasti, ką jaučia istorijos herojus. Įžvelgiu jame save – nenore dalintis, nenore būti „nesvarbiu“, nenore būti „antru“ ir „jaunesniu“. Panirau į savo paauglystę.
Istorijoje susipažįstame su tėvais. Deja, pats nesu tėvas, todėl, matyt, ir negaliu rasti pateisinimo jų elgesiui. Aklas, nesuvokiamas, nepaaiškinamas, o vėliau ir nesveikas noras ištaisyti klaidą? atsiprašyti? atrasti ramybę? Sudėtinga. Santykiai yra darbas, rūpestis yra darbas, visa kita yra darbas. Atmetu juos, jaučiu šiems personažams neapykantą.
Ir tai, kas pasižymėjo kaip šios istorijos absurdo simbolis. Testai, tyrimai, analizai. Įdomu žinoti, kokie metodai buvo „anksčiau“, kokie dabar jie atrodo „juokingi“ ir kaip, rezultate, nieko nenurodantys. Tačiau grįžkime prie absurdo linijos – tai nevilties apimtų užgaida. Neracionalus noras ištaisyti padarytas klaidas, tuo pačiu sukuriant precedentą neįtikėtinai skriaudai.
Juokas pro ašaras. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad pyktis per absurdą. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta, kai, rodos, matomi visiški kraštutinumai. Ir tuomet, kai žalojamas taip brangus paauglio pasaulis, griaunama iliuzija į gėrį ir grožį bei elgesys, rodos, neturi jokių pateisinimų. Matyt, kad knyga vertinga, kai sukyla tulžis ir emocijos ne dėl knygos struktūros detalių, bet dėl pačios istorijos ir veiksmo joje.