Un apmāksies tie, kuri skatās pa logu

by Sauļus Toms Kondrots

Genres: Fiction

368 pages, Hardcover

First published January 1, 1985

Reviews

[Indrė Tumosienė]

Romane pateikiama moderni Kaino ir Abelio biblinės istorijos interpretacija, kuri perteikia ne tik moralinius bei filosofinius svarstymus. Per šią skaudžią šeimos istoriją kuriama ir totalitarizmo, diktatūtos, fanatizmo kritika.

Pasakojimas gana mistiškas: čia vyksta neįprasti dalykai, veikėjų gyvenimai paženklinti netgi siaubo istorijomis. Tai ypač būdinga moterų paveikslams. Apskritai, moterys romane susijusios su tragedija, trauma, beprotyste, nesveiku seksualumu (panašiai kaip ir kitame autoriaus romane ŽALČIO ŽVILGSNIS). Net antgamtiški padarai: negimdžiusių arba gimdymo metu mirusių moterų vėlės kelia siaubą, klampina į tamsią mistiką.

Rašymo stilius virtuoziškas: ilgi, vaizdingi, meniški, giliamintiški sakiniai. Tai pareikalavo itin įdėmaus skaitymo, susikaupimo. Šį romaną vertinu puikiai ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste.

[June]

Labai patiko. Ko gero, nusipelno aukščiausio vertinimo, bet kažkaip nesinori skirti, nes žinau, kad nepaisant knygos nuostabumo ji man neįsiminė taip gerai, kad po to galėčiau sau paaiškinti, kuo ji to aukščiausio vertinimo nusipelnė. O gal ir įsiminė, nežinau. Laikas parodys. Tada gal ir vertinimą pakeisiu.

Dalis knygos nuostabumo sudaro tai, kad ją kažkokiu nesuvokiamu būdu visą laiką magėjo skaityti toliau, nors aš 50% turinio nesupratau. Būdavo, perskaitau ištisus skyrius ir po to galiu visiškai neprisiminti, apie ką jie buvo, bet tai ir nesvarbu. Svarbu tai, kad po to jautiesi taip, lyg knygos žodžiai tarsi bangos krantą paglostė tavo smegenų žievę. Supernepoetiškai aš čia išsireiškiau, bet jausmas būtent toks. Bangos atslūgsta, nuslūgsta, o po jų nieko nelieka, tik švarus, lygus krantas.

Buvo ten keletas tokių įdomių minčių, kurias dar turiu pagromuliuoti. Viena apie išdavystę, kita apie neapykantą vs. panieką. Nevisiškai su jomis sutinku, tai dabar pamąstysiu, ar verta nesutikti, ar neverta.

Bet žodžiu. Puiki knyga, nuostabūs psichologiniai portretai. Imkiet ir skaitikiet.

[Aurimas Novikovas]

tai, matyt, pirmasis lietuvio autoriaus romanas, kurį teko skaityti.
ir, matyt, tai romanas, kurį vertėtų paskaityti daugeliui.
tekstas oponuoja skaitytojo mąstymą, kad ir koks jis būtų savitas, kad ir kiek "pakrypęs". tai ne šiaip gūdus klaidinantis tekstas. jis klaidina ir patį skaitantįjį, užbrėžia liniją kažkur sąmonės vingiuose, kurios pradžią nori nenori reikia surasti.

[Diana BB]

Atrodo, kad geriausia, ką iki šiol esu skaičiusi iš lietuvių literatūros. Kalbu apie abi dalis. Tai knygos, kurių tekstas įtraukia kaip koks sūkurys ir užsiveria virš galvos, ir lieki tu ir knyga. Knyga, kurios ilgi sakiniai nei kiek neerzina, ir tiesiog nenori, kad tie sakiniai baigtųsi, nes kiekvienas pasibaigęs sakinys priartina knygos pabaigą. Stilius, žodžių pasirinkimas, išraiškos priemonės tiesiog varo į neviltį savo poveikiu ir tikslumu. Kaip ir knygos veikėjai (visi be išimties kupini tragizmo) ir temos (Kainas ir Abelis, Judas ir jo meilė Kristui, vienatvė, laisvė nuo bet ko, mirtis, be abejo, vadas vs. varovas ir t.t., čia tik kelios iš daugelio).

[Aurimas Nausėda]

Seno žmogaus pasakojimas apie praeitį, buvimą provincialioje vietoje, du sūnus ir egzistencines problemas. Pasakojimas įdomus, nes pasakoja senas žmogus, miestelio gyventojai, kuriamas dislogas tarp gyvo tėvo ir mirusio sūnaus. Egzistencinės problemos apmąstomos rašant apie kaltę, atsakomybę prieš žmones, garbės siekius.

Knygoje daug magiško realizmo, biblijinių nuorodų.

[Laura Repšytė]

“Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kambarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių.” :)

[Ugnė Gudaitytė]

*Įvertinimas pirmai daliai, nes nors antrąją skaičiau, nusprendžiau atidėti ateičiai.
Tekstas tiek neprikaustė, kad galėčiau įsigilinti į veikėjų būsenas, o gal tiesiog turėjau per didelius lūkesčius. Greitai visos tos peripetijos tiesiog tapo ne taip paveikiančios ir jaučiaus lyg skaitant jos plaukiojo kažkur virš galvos.
Savo ruožtu teksto stilius tikrai ypatingas, buvo daug svarių vietų. Galiausiai buvo įdomu stebėti kaip šiame kaimo pasaulyje Kondrotas konstruoja Kaino ir Abelio istoriją.

[Aistė Viktorija]

Senokai skaityta, bet stipriai mane sukrėtusi knyga. Niūri, stipri, alsuojanti kažkokia sunkiai nusakoma emocina įtaiga. Na ir, aišku, kalba - gražioji lietuvių kalba, kurios šiandienos "rašytojų" knygose vis mažiau ir mažiau...

[Liutauras]

Deja nebaigiau, kiek patiko kitos, tiek šitai niekaip neradau nuotaikos

[Gediminas Kontrimas]

Parašė, išleido ir pabėgo iš sovietijos. Žvelgiantys pro Kremliaus langus apsiniaukė ir liepė išimti visas Kondroto knygas iš knygynų ir bibliotekų.