What do you think?
Rate this book
Os homens que salvavam livros: A luta para proteger os tesouros judeus das mãos dos nazistas
Uma saga de heroísmo e resistência, amizade e romance, e uma devoção inabalável à literatura e à arte, mesmo sob o risco de morte.
Os homens que salvavam livros é a incrível história real dos habitantes do gueto de Vilna, na Lituânia, que resgataram milhares de livros e manuscritos raros da cultura judaica por duas vezes – primeiro das mãos dos nazistas, depois dos soviéticos. Tendo como base documentos judaicos, alemães e soviéticos, incluindo diários, cartas, memórias e entrevistas do autor com vários participantes da história, o livro registra as atividades ousadas de um grupo de poetas e eruditos que se tornaram combatentes e contrabandistas na cidade conhecida como a "Jerusalém da Lituânia".
Partindo de uma extensa pesquisa do principal estudioso do gueto de Vilna, de estilo e ousadia excepcionais, Os homens que salvavam livros é uma história épica de heroísmo, um conto pouco conhecido dos dias mais sombrios da guerra.
Vencedor do National Jewish Book Award 2017 – Categoria Holocausto
Os homens que salvavam livros é a incrível história real dos habitantes do gueto de Vilna, na Lituânia, que resgataram milhares de livros e manuscritos raros da cultura judaica por duas vezes – primeiro das mãos dos nazistas, depois dos soviéticos. Tendo como base documentos judaicos, alemães e soviéticos, incluindo diários, cartas, memórias e entrevistas do autor com vários participantes da história, o livro registra as atividades ousadas de um grupo de poetas e eruditos que se tornaram combatentes e contrabandistas na cidade conhecida como a "Jerusalém da Lituânia".
Partindo de uma extensa pesquisa do principal estudioso do gueto de Vilna, de estilo e ousadia excepcionais, Os homens que salvavam livros é uma história épica de heroísmo, um conto pouco conhecido dos dias mais sombrios da guerra.
Vencedor do National Jewish Book Award 2017 – Categoria Holocausto
356 pages, Kindle Edition
First published January 1, 2017
88 people are currently reading
2068 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 125 reviews
January 13, 2021
Must-read Lietuvos istorijos tarpsnis (knyga bus Knygų mugėje lietuviškai). Apie Vilniaus gete veikusią "Popieriaus brigadą" - nedidelę grupę žmonių, kuriems buvo priskirta ar kurie savo noru pasiprašė dirbti su nacių grobstomomis bibliotekomis ir lobynais (vertingiausius eksponatus naciai vežėsi į Vokietiją - kai ką - studijuoti "žydų klausimui" arba mokslinio antisemitizmo tikslais, kai ką - turbūt šiaip grobti ir tt). Tie žmonės, negalėdami žiūrėti, kaip naikinami jiems brangūs kultūriniai dokumentai (nes tuos dalykus, kurių neatsirinkdavo pavogti, įvairiais būdais naikindavo ar "perdirbdavo", pvz - spausdinimo mašina --> šoviniai ir pan.), vykdė savitą kontrabandą - vogė ir įvairiose slėptuvėse slapstė, ką galėjo. Didelė dalis tų išgelbėtų kultūros objektų dabar yra JAV YIVO, dar dalis - Izraelyje, dalis, deja, nerasta ir galbūt pražuvę.
Knyga istorinė, joje iš esmės plėtojami 2 tarpusavy susipynę naratyvai. Pirmas - gelbėtų kultūros objektų: kurie jų buvo išgelbėti (atskiruose skyriuose net pateikiami kai kurių perrašai ar aprašai), kas su jais nutiko, kaip jie "pergyveno" nacistinį Lietuvos laikotarpį ir kaip po to tvėrė sovietiniame, kaip jie iškeliavo - jei iškeliavo - į užsienį. Antras - žmonių, kultūros gelbėtojų: iš kokios aplinkos jie pakliuvo į getą, kokio būdo buvo, kaip sutarė (ir nesutarė) tarpusavyje, kaip stengėsi iš paskutiniųjų išgyventi nesuvokiamomis sąlygomis. Kaip išgyveno - nors ne visi išgyveno - nacistinį laikotarpį, kur pasidėjo vėliau, kaip toliau klostėsi jų gyvenimas.
Tas antras naratyvas toks netgi išvirkščiai arendtiškas: nors apie kultūros gelbėtojus kalbama kaip apie herojus ir herojes, tačiau bendroje perspektyvoje jie pasirodo tokie... banalūs ir paprasti, taigi perskaičius lieka kažkoks "gėrio banalumo" arba "herojiškumo banalumo" įspūdis. Ir man atrodo, kad tai labai stipri knygos pusė, leidžianti adekvačiau formuoti savo santykį su dalykais, kuriuos - kai bandai suvokti ir artikuliuoti - išties sunku išreikšti žodžiais. Čia visas kultūros gelbėjimas, šiaip jau galintis pasirodyti labai donkichotiškas dalykas, pateikiamas kaip natūralus, atsiradęs gana spontaniškai, be didelių lozungų ar programų. Taip, kaip vyksta visi istoriniai dalykai, tik aišku retrospektyviai mes jiems prirašinėjam visokius epitetus kaip kad "tai buvo neišvengiama", "toks buvo likimas, taip turėjo būti" ir t. t. Kai gerą dalyką, turintį herojiškumo reikšmę, imi matyti kaip sąlygišką - kaip tokį, kurio galėjo ir nebūti, - pradedi biški kitaip žiūrėti į tarsi protu nesuvokiamus dalykus. Taip pat ir blogus (čia vėl išlenda Arendt) - Eichmanną, Holokaustą, daugybę kitų. Galėjo ir nebūti. Žmonės galėjo ir nenaikinti savo kaimynų, valdžia galėjo ir nepasirašinėti leidimų naikinti didelę dalį LT gyventojų. Vien tokia mintis nupurto.
Dar vienas iš daugybės knygos pliusų - kad herojais joje tampa lygiai tiek našlaitis tūsovčikas, kiek pasaulinio garso bibliotekininkas (LT turbūt nelabai žinomas - man nebuvo žinomas, ir čia dar edukacinis pliusas), kiek Avromas Seckeveris ir Ona Šimaitė. Nesu didelė istorinių veikalų skaitytoja, bet bent LT knygose tas herojų iškėlimas, o "visų kitų" pamenkinimas - nereta tendencija, tad čia tiesiog džiūgavau.
Must must must read.
Knyga istorinė, joje iš esmės plėtojami 2 tarpusavy susipynę naratyvai. Pirmas - gelbėtų kultūros objektų: kurie jų buvo išgelbėti (atskiruose skyriuose net pateikiami kai kurių perrašai ar aprašai), kas su jais nutiko, kaip jie "pergyveno" nacistinį Lietuvos laikotarpį ir kaip po to tvėrė sovietiniame, kaip jie iškeliavo - jei iškeliavo - į užsienį. Antras - žmonių, kultūros gelbėtojų: iš kokios aplinkos jie pakliuvo į getą, kokio būdo buvo, kaip sutarė (ir nesutarė) tarpusavyje, kaip stengėsi iš paskutiniųjų išgyventi nesuvokiamomis sąlygomis. Kaip išgyveno - nors ne visi išgyveno - nacistinį laikotarpį, kur pasidėjo vėliau, kaip toliau klostėsi jų gyvenimas.
Tas antras naratyvas toks netgi išvirkščiai arendtiškas: nors apie kultūros gelbėtojus kalbama kaip apie herojus ir herojes, tačiau bendroje perspektyvoje jie pasirodo tokie... banalūs ir paprasti, taigi perskaičius lieka kažkoks "gėrio banalumo" arba "herojiškumo banalumo" įspūdis. Ir man atrodo, kad tai labai stipri knygos pusė, leidžianti adekvačiau formuoti savo santykį su dalykais, kuriuos - kai bandai suvokti ir artikuliuoti - išties sunku išreikšti žodžiais. Čia visas kultūros gelbėjimas, šiaip jau galintis pasirodyti labai donkichotiškas dalykas, pateikiamas kaip natūralus, atsiradęs gana spontaniškai, be didelių lozungų ar programų. Taip, kaip vyksta visi istoriniai dalykai, tik aišku retrospektyviai mes jiems prirašinėjam visokius epitetus kaip kad "tai buvo neišvengiama", "toks buvo likimas, taip turėjo būti" ir t. t. Kai gerą dalyką, turintį herojiškumo reikšmę, imi matyti kaip sąlygišką - kaip tokį, kurio galėjo ir nebūti, - pradedi biški kitaip žiūrėti į tarsi protu nesuvokiamus dalykus. Taip pat ir blogus (čia vėl išlenda Arendt) - Eichmanną, Holokaustą, daugybę kitų. Galėjo ir nebūti. Žmonės galėjo ir nenaikinti savo kaimynų, valdžia galėjo ir nepasirašinėti leidimų naikinti didelę dalį LT gyventojų. Vien tokia mintis nupurto.
Dar vienas iš daugybės knygos pliusų - kad herojais joje tampa lygiai tiek našlaitis tūsovčikas, kiek pasaulinio garso bibliotekininkas (LT turbūt nelabai žinomas - man nebuvo žinomas, ir čia dar edukacinis pliusas), kiek Avromas Seckeveris ir Ona Šimaitė. Nesu didelė istorinių veikalų skaitytoja, bet bent LT knygose tas herojų iškėlimas, o "visų kitų" pamenkinimas - nereta tendencija, tad čia tiesiog džiūgavau.
Must must must read.
June 3, 2020
Tesouros Espirituais
“Os livros são o nosso único alívio no gueto!
Os livros ajudam a esquecer a triste realidade.
Os livros podem transportá-lo para mundos bem distantes do gueto.
Os livros podem acalmar a sua fome quando não tem o que comer.
Os livros têm-lhe permanecido fiéis; seja fiel aos livros também.”
“Preserve os nossos tesouros espirituais — os livros!”
Por isso eles salvavam livros!...
——————————-+++-+++++++++————————
Spiritual Treasures
“Books are our only relief in the ghetto!
Books help to forget the sad reality.
Books can transport you to worlds far from the ghetto.
Books can calm your hunger when you have nothing to eat.
Books have remained faithful to you; be faithful to books too. ”
"Preserve our spiritual treasures — books!"
That's why they saved books! ...
“Os livros são o nosso único alívio no gueto!
Os livros ajudam a esquecer a triste realidade.
Os livros podem transportá-lo para mundos bem distantes do gueto.
Os livros podem acalmar a sua fome quando não tem o que comer.
Os livros têm-lhe permanecido fiéis; seja fiel aos livros também.”
“Preserve os nossos tesouros espirituais — os livros!”
Por isso eles salvavam livros!...
——————————-+++-+++++++++————————
Spiritual Treasures
“Books are our only relief in the ghetto!
Books help to forget the sad reality.
Books can transport you to worlds far from the ghetto.
Books can calm your hunger when you have nothing to eat.
Books have remained faithful to you; be faithful to books too. ”
"Preserve our spiritual treasures — books!"
That's why they saved books! ...
March 17, 2019
Minint knygnešių dieną. Perskaičiau DAVID E. FISHMAN kūrinį, kuris pasakoja labai svarbią ir įdomią KNYGŲ GELBĖTOJŲ VILNIAUS GETE istoriją.
Žaviuosi autoriaus kantrybe. Negaliu negerbti žmonių, kurie skiria dalį savo gyvenimo laiko tam, kad galėtų parašyti tokį leidinį. Matyt, kad pirminis jų tikslas ne visada yra parašyti knygą, o natūraliai paaiškinamas smalsumas. Kiek daug ieškota, apklausta, atrasta, surasta. Ir kuo pasidalinta! Daug knygų, dienoraščių, laiškų, atsiminimų, leidinių. Atrodo reikia atskiro gyvenimo išstudijuoti tam tikro laikotarpio tautos gyvenimą.
Perskaityti verta. Dabar, kai žinau, į tam tikrus taškus Vilniuje galėsiu žiūrėti kiek kitaip. Stovėdamas prie Katedros akimis ieškosiu piršto, nukreipto į tam tikrą vietą. Vokiečių gatvėje šaligatviai turės visai kitokią reikšmę, o lipti į Profsąjungų rūmus laiptais bus jau kiek nemandagu. Ir taip, vieta, kur buvo žydų kapinės – viena ausim girdėjau, viena akim mačiau, bet dabar tai jau visai kas kita.
Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Žinojote? Kokia daugybė įdomių istorijų, faktų, sąvokų ir paaiškinimų, apie kuriuos nyčnieko nežinai. Ką Žygimantas Augustas 1551 m. leido daryti Lietuvos teritorijoje, kas yra „Trečiasis getas“, kokia baisybė buvo „Geltonųjų pažymėjimų akcija“, kas buvo „Popieriaus brigados“ nariai ir kokia jų svarba visoje istorijoje. Galiausiai, ką dabar reiškia 1941 rugsėjo 15 diena Vilniaus geto kontekste? Į šitą atsakysiu – geto gyventojai masiškai pradėjo skaityti knygas!
„Vilnius – ne miestas, o idėja“. Leisčiausi pono Šmerkės ekskurijos keliu, į kurį kviesdavo garbius svečius. Atsidurti gete nenorėčiau, tačiau patirti jame tvyrojusią atmosferą – kai, rodos, pasaulis griūna, bet tu jauti meilę, tu atrandi teatrą, tu panyri į muziką, tu susilieji su poezija, tu esi bardas – norėčiau. Akvilina, šioje knygoje esančią poeziją supratau! Niekada nesugebėsiu pamiršti pono Suckeverio eilėraščio mirusiam savo vaikui. Menininkai – tai „tieji“, bet būtent tokiomis akimirkomis jie yra optimizmo šaltinis, jėga, įkvėpimas!
Žydai. Jie, rodos, visiems užkliuvo. „Žydų nacionalizmas“, kokia tai „tiems“ buvusi baisi reikšmė. Nesupraskite neteisingai – man nėra liūdna, didžiuojuos už šią tautą. Ją matau kitaip, jų bendruomenė stipri, kolegiška, beribė ir betarpiška pagalbai. Kiek daug tauta turi stiprybių, kokie jie yra vieningi, kokie yra nostalgiški ir sentimentalūs. „Vieni“ jų bijojo, o „kiti“ juos naudojo tarsi ginklus prieš „anuos“ (nors taip pat bijojo).
Draugai, kiek daug daug visko. Kazys Boruta, ir jis turėjo savo vaidmenį. Emanuelis Zingeris, juk aš jam kažkada knygyne pardaviau knygas! Niurnbergo procesas, kokios tai svarbos įvykis, kuriame apie „dezinfekuojamus rūbus“ sužinojo visi ten esantys ir plačiau. Toros ritiniai buvo naudojami kaip apavo detalė, Panerių kapavietės reikšmė, kaimynės Estijos vaidmuo, Vilniuje išsibarsčiusios „malinos“, ginkluotų sukilėlių ir „Popieriaus brigados“ bendradarbiavimas bei savitarpio pagalba, „atėjo svečių“ kodas. Net Šolem-Aleichemas įgavo visai kitą reikšmę, ir tai nėra vien tik Žvėryne esančios mokyklos pavadinimas!!
Pasakojime buvo minimas „Keturiasdešimt Muso Dago dienų“ kūrinys, kurį skaitė Vilniaus geto asmenybės. Buvo mėginama sugretinti abi tautas. Paralelė tarp to, ką tie išgyveno ir to, kas galbūt laukia jų. Skaitymas buvo jų dvasinė atrama.
„Prieš prašydami pagalbos, kiekvienas tarp savo daiktų, savo aplinkoje paieškokime nužudyto savo gyvenimo liekanų“.
Labai rekomenduoju. Besidomintiems žydų tauta ir jų kultūra, literatūra ir jos išsaugojimu, Vilniumi ir jo istorija, naciais ir bolševikais. Susipažinti su drąsia „Popieriaus brigada“ bei visais, kurie jiems vienaip ar kitaip padėjo. Tiems, kam skaitymas yra tiek pat dvasinė atrama, kaip kad ir šio kūrinio herojams.
Žaviuosi autoriaus kantrybe. Negaliu negerbti žmonių, kurie skiria dalį savo gyvenimo laiko tam, kad galėtų parašyti tokį leidinį. Matyt, kad pirminis jų tikslas ne visada yra parašyti knygą, o natūraliai paaiškinamas smalsumas. Kiek daug ieškota, apklausta, atrasta, surasta. Ir kuo pasidalinta! Daug knygų, dienoraščių, laiškų, atsiminimų, leidinių. Atrodo reikia atskiro gyvenimo išstudijuoti tam tikro laikotarpio tautos gyvenimą.
Perskaityti verta. Dabar, kai žinau, į tam tikrus taškus Vilniuje galėsiu žiūrėti kiek kitaip. Stovėdamas prie Katedros akimis ieškosiu piršto, nukreipto į tam tikrą vietą. Vokiečių gatvėje šaligatviai turės visai kitokią reikšmę, o lipti į Profsąjungų rūmus laiptais bus jau kiek nemandagu. Ir taip, vieta, kur buvo žydų kapinės – viena ausim girdėjau, viena akim mačiau, bet dabar tai jau visai kas kita.
Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Žinojote? Kokia daugybė įdomių istorijų, faktų, sąvokų ir paaiškinimų, apie kuriuos nyčnieko nežinai. Ką Žygimantas Augustas 1551 m. leido daryti Lietuvos teritorijoje, kas yra „Trečiasis getas“, kokia baisybė buvo „Geltonųjų pažymėjimų akcija“, kas buvo „Popieriaus brigados“ nariai ir kokia jų svarba visoje istorijoje. Galiausiai, ką dabar reiškia 1941 rugsėjo 15 diena Vilniaus geto kontekste? Į šitą atsakysiu – geto gyventojai masiškai pradėjo skaityti knygas!
„Vilnius – ne miestas, o idėja“. Leisčiausi pono Šmerkės ekskurijos keliu, į kurį kviesdavo garbius svečius. Atsidurti gete nenorėčiau, tačiau patirti jame tvyrojusią atmosferą – kai, rodos, pasaulis griūna, bet tu jauti meilę, tu atrandi teatrą, tu panyri į muziką, tu susilieji su poezija, tu esi bardas – norėčiau. Akvilina, šioje knygoje esančią poeziją supratau! Niekada nesugebėsiu pamiršti pono Suckeverio eilėraščio mirusiam savo vaikui. Menininkai – tai „tieji“, bet būtent tokiomis akimirkomis jie yra optimizmo šaltinis, jėga, įkvėpimas!
Žydai. Jie, rodos, visiems užkliuvo. „Žydų nacionalizmas“, kokia tai „tiems“ buvusi baisi reikšmė. Nesupraskite neteisingai – man nėra liūdna, didžiuojuos už šią tautą. Ją matau kitaip, jų bendruomenė stipri, kolegiška, beribė ir betarpiška pagalbai. Kiek daug tauta turi stiprybių, kokie jie yra vieningi, kokie yra nostalgiški ir sentimentalūs. „Vieni“ jų bijojo, o „kiti“ juos naudojo tarsi ginklus prieš „anuos“ (nors taip pat bijojo).
Draugai, kiek daug daug visko. Kazys Boruta, ir jis turėjo savo vaidmenį. Emanuelis Zingeris, juk aš jam kažkada knygyne pardaviau knygas! Niurnbergo procesas, kokios tai svarbos įvykis, kuriame apie „dezinfekuojamus rūbus“ sužinojo visi ten esantys ir plačiau. Toros ritiniai buvo naudojami kaip apavo detalė, Panerių kapavietės reikšmė, kaimynės Estijos vaidmuo, Vilniuje išsibarsčiusios „malinos“, ginkluotų sukilėlių ir „Popieriaus brigados“ bendradarbiavimas bei savitarpio pagalba, „atėjo svečių“ kodas. Net Šolem-Aleichemas įgavo visai kitą reikšmę, ir tai nėra vien tik Žvėryne esančios mokyklos pavadinimas!!
Pasakojime buvo minimas „Keturiasdešimt Muso Dago dienų“ kūrinys, kurį skaitė Vilniaus geto asmenybės. Buvo mėginama sugretinti abi tautas. Paralelė tarp to, ką tie išgyveno ir to, kas galbūt laukia jų. Skaitymas buvo jų dvasinė atrama.
„Prieš prašydami pagalbos, kiekvienas tarp savo daiktų, savo aplinkoje paieškokime nužudyto savo gyvenimo liekanų“.
Labai rekomenduoju. Besidomintiems žydų tauta ir jų kultūra, literatūra ir jos išsaugojimu, Vilniumi ir jo istorija, naciais ir bolševikais. Susipažinti su drąsia „Popieriaus brigada“ bei visais, kurie jiems vienaip ar kitaip padėjo. Tiems, kam skaitymas yra tiek pat dvasinė atrama, kaip kad ir šio kūrinio herojams.
December 17, 2020
Tikra neviltis apima pagalvojus, kad Lietuvoje labai populiari buvo tokia nesąmonė kaip "Aušvico tatuiruotojas" ir bemaž nepastebėta (išskyrus akademinę bendruomenę ir vieną kitą akylą skaitytoją) ši Davido E. Fishmano knyga. Ne akademiškas, ne sausas, ne grand teorijomis apipintas, o labai žmogiškas, tikras, nuostabiai parašytas pasakojimas. Tai - ne penkios varganos vertinimo žvaigždutės, o penki (iš tikrųjų kur kas daugiau) puikūs kino scenarijai išeitų.
Vilniaus geto istorija ir istorijos jau žinomos iš kitų šaltinių, liudijimų ir tyrimų, bet visi siužetai knygoje puikiai supinti į naują pasakojimą. Knyga iš naujo parodo, ko Lietuvoje dar nesugebame vertinti - kokia didelė jėga yra kultūros istorija, kurios pjūviu galima pasakoti net Holokausto istoriją. Šios knygos atveju kultūros istorijos pjūvis mums leidžia suprasti, kad po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje ir konkrečiai Lietuvoje vykęs ne tik karas po karo (partizanų kova), bet ir Holokaustas po Holokausto: naciams sunaikinus beveik visą žydų bendruomenę, sovietai tęsė jų darbą - ne tik naujomis valstybinio antisemitizmo kampanijų bangomis, bet ir žydų palikimo naikinimo vajais. Kaip yra rašęs Leizeris Ranas, vyko atminties Paneriai.
Profesionalios istorijos požiūriu, knygą būtų galima kritikuoti, kad pasakotojui trūksta kritiškesnio santykio su šaltiniais. Jis kuria istoriją stipriai remdamasis išlikusių žydų paliktais liudijimais, pavyzdžiui, geto dienoraščiais, nors tie dienoraščiai nėra toks paprastas šaltinis - jų rašymo, išlikimo ir sudarymo (kartais - sudurstymo iš po kiemą pabirusių lapų) aplinkybės kelia nemažai klausimų. Bet Fishmanas aiškiai apsisprendęs kalbėti būtent iš Holokaustą išgyvenusių žydų perspektyvos, ir ar įmanoma būtų abejoti, kad toks apsisprendimas daugiau nei teisėtas?
Toji pasakojimo perspektyva, matyt, vadintina Vilniaus žydų, o ne Lietuvos žydų, ir dėl to kai kurios knygos formuluotės, sampratos, pozicijos, interpretacijos šiuolaikiniam Lietuvos skaitytojui su savuoju nacionaliniu pasakojimu gali pasirodyti keistos ar įtartinos. Bet, tiesą sakant, knyga, parašyta būtent iš Vilniaus, o ne Lietuvos žydų perspektyvos, mums yra daug vertingesnė, nes: a) primena, kad Vilnius turi daug tapatybių ir daug atminčių, b) Vilniaus žydų tapatybė po karo vystėsi siejant(is) su miesto atminties vietomis, kurios visiškai nematomos kaip Lietuvos erdvė, ir kultūriškai reikšmingomis institucijomis (pirmiausia YIVO), kurių tradicija ir/ar reali veikla puoselėjama kituose pasaulio taškuose, c) ir patys kalti, kad tiek laiko matėme žydus Vilniuje, bet ne Vilniaus žydus, ir apskritai - žydus Lietuvoje, bet ne Lietuvos žydus.
Simboliška, kad Fishmanas knygą rašė ir Niujorke, YIVO instituto išskirtame kabinete.
Vilniaus geto istorija ir istorijos jau žinomos iš kitų šaltinių, liudijimų ir tyrimų, bet visi siužetai knygoje puikiai supinti į naują pasakojimą. Knyga iš naujo parodo, ko Lietuvoje dar nesugebame vertinti - kokia didelė jėga yra kultūros istorija, kurios pjūviu galima pasakoti net Holokausto istoriją. Šios knygos atveju kultūros istorijos pjūvis mums leidžia suprasti, kad po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje ir konkrečiai Lietuvoje vykęs ne tik karas po karo (partizanų kova), bet ir Holokaustas po Holokausto: naciams sunaikinus beveik visą žydų bendruomenę, sovietai tęsė jų darbą - ne tik naujomis valstybinio antisemitizmo kampanijų bangomis, bet ir žydų palikimo naikinimo vajais. Kaip yra rašęs Leizeris Ranas, vyko atminties Paneriai.
Profesionalios istorijos požiūriu, knygą būtų galima kritikuoti, kad pasakotojui trūksta kritiškesnio santykio su šaltiniais. Jis kuria istoriją stipriai remdamasis išlikusių žydų paliktais liudijimais, pavyzdžiui, geto dienoraščiais, nors tie dienoraščiai nėra toks paprastas šaltinis - jų rašymo, išlikimo ir sudarymo (kartais - sudurstymo iš po kiemą pabirusių lapų) aplinkybės kelia nemažai klausimų. Bet Fishmanas aiškiai apsisprendęs kalbėti būtent iš Holokaustą išgyvenusių žydų perspektyvos, ir ar įmanoma būtų abejoti, kad toks apsisprendimas daugiau nei teisėtas?
Toji pasakojimo perspektyva, matyt, vadintina Vilniaus žydų, o ne Lietuvos žydų, ir dėl to kai kurios knygos formuluotės, sampratos, pozicijos, interpretacijos šiuolaikiniam Lietuvos skaitytojui su savuoju nacionaliniu pasakojimu gali pasirodyti keistos ar įtartinos. Bet, tiesą sakant, knyga, parašyta būtent iš Vilniaus, o ne Lietuvos žydų perspektyvos, mums yra daug vertingesnė, nes: a) primena, kad Vilnius turi daug tapatybių ir daug atminčių, b) Vilniaus žydų tapatybė po karo vystėsi siejant(is) su miesto atminties vietomis, kurios visiškai nematomos kaip Lietuvos erdvė, ir kultūriškai reikšmingomis institucijomis (pirmiausia YIVO), kurių tradicija ir/ar reali veikla puoselėjama kituose pasaulio taškuose, c) ir patys kalti, kad tiek laiko matėme žydus Vilniuje, bet ne Vilniaus žydus, ir apskritai - žydus Lietuvoje, bet ne Lietuvos žydus.
Simboliška, kad Fishmanas knygą rašė ir Niujorke, YIVO instituto išskirtame kabinete.
June 16, 2019
Reading this book was like reading the best thriller or mystery story - it was unputdownable. So many names, so many facts, so many layers of information. Knowing that I walk the streets of Vilna every day - the exact streets mentioned in the book - added it even more special atmosphere, although it was a rather sad thing. It was like watching Atlantis drowning, probably.
Much respect goes to people who chose to save books and wisdom and culture instead of their own asses. Many of them had to pay for it the highest imaginable price. Although I'm not sure, what was worse - dying with the knowledge that the books were safe and hidden from nazis, or surviving the hell and seeing that all that was saved is going to be neglected or destroyed by soviet bureaucracy and antisemitism.
It's a very important book for everyone who wants to learn history of this part of multicultural Europe in time of WWII and especially for those who hear the term "Lithuanian Jerusalem" for the first time it's a must read.
Much respect goes to people who chose to save books and wisdom and culture instead of their own asses. Many of them had to pay for it the highest imaginable price. Although I'm not sure, what was worse - dying with the knowledge that the books were safe and hidden from nazis, or surviving the hell and seeing that all that was saved is going to be neglected or destroyed by soviet bureaucracy and antisemitism.
It's a very important book for everyone who wants to learn history of this part of multicultural Europe in time of WWII and especially for those who hear the term "Lithuanian Jerusalem" for the first time it's a must read.
March 16, 2019
/Sunaikink kultūra ir tauta išnyks pati./
Ilgai delsiau prieš pasiimdama skaityti šią knygą. Iškart buvo aišku, kad tai nebus lengvas skaitalas prieš miegą, arba knyga, kuri sukeltų ypatingai daug gražių emocijų ar estetinių patyrimų. Galiausiai pradėjau skaityti... Galvoje visą laiką sukosi viena mintis - kiek siekia žmogaus žiaurumas... Atrodo, kad visi baisiausi ,,atradimai" priklauso ne kam kitam kaip žmogui. Ir jis jau tiek ,,patobulėjęs" šioje srityje, kad skaitant kiekvieną ,,Knygų gelbėtojų" puslapį veidas vis labiau nejučioms persikreipdavo.
Šioje knygoje nėra B. Sruogos ,,Dievų miškui" būdingo sarkazmo, grotesko ar ironijos, bet pasakojimas įtraukiantis, dažnai stipriai griebiantis už gerklės. Pasakojimo ašis - drauge su žydų tauta naikinama kultūra. Negaliu teigti, kad pasirinktas naujas Holokausto tyrimo rakursas, nes ne tiek dažnai susiduriu su panašiomis temomis, bet vis tik pasirinkimas mane sudomino. Absoliučiai nesuvokiamai atrodo ,,Popieriaus brigados" narių sprendimas į getą ir iš jo gabenti kontrabandines knygas, paveikslus, dokumentus ir paminklus, užuot atsigabenus maisto ar kitų išgyvenimui būtinų dalykų. Kita vertus, toks kalinių sprendimas paprastai paaiškinamas ir pateisinamas - suvokimas, kad greičiausiai paties kelionė baigsis Paneriuose, gete vykdomoje ,,Akcijoje", ar, geriausiu atveju, dujų kameroje, matyt skatina gelbėti ne laikiną savo kūną, o bent kokią išliekamąją vertę turinčius kultūrinius reliktus.
Viena iš ,,Popieriaus brigados" narių Rachelė Krinski pastebi: ,,Tuomet nemaniau, jog mano gyvybė priklauso man. Manėme, kad galime šį tą nuveikti ateities labui" (p. 344).
Absoliuti kulminacija įvyksta suniokotų Torų laidojimo scenoje (pagal tradicijas, sugadintos ir naudojimui nebetinkamos Toros sudedamos į karstą ir, skambant maldoms, palaidojamos), kurioje, atrodo, drauge su savo sunaikintu Šventuoju Raštu pasilaidoja visa žydų tauta. Tik jų kapai visur - Paneriuose, Štuthofe, Dachau, Aušvice...
Tokios knygos verčia susimąstyti, kad turbūt nėra vietos, kurioje nebūtų užkastas kažkieno lavonas. Ir kasdien trypiami kažkieno kūnai ar užkasti kultūros paminklai.
Turbūt ,,Knygų gelbėtojus Vilniaus gete" būtų galima dėti į dokumentikos ,,lentynėlę" (juk knyga šiaip ar taip primena istorijos studiją), tačiau aptinkame nemažai meninei literatūrai būdingų požymių (kelios siužetinės linijos, meniniai intarpai ir kt.). Pasirinktas įdomus naratyvas (istorinis), vis papildomas ištraukomis iš geto kalinių laiškų, eilėraščių, dienoraščių...
Estetiškas pasakojimas apie siaubingus dalykus.
/O tauta vis tik išliko savojoje, iš Vilniaus geto kišenėse ir po marškiniais išneštoje kultūroje./
Ilgai delsiau prieš pasiimdama skaityti šią knygą. Iškart buvo aišku, kad tai nebus lengvas skaitalas prieš miegą, arba knyga, kuri sukeltų ypatingai daug gražių emocijų ar estetinių patyrimų. Galiausiai pradėjau skaityti... Galvoje visą laiką sukosi viena mintis - kiek siekia žmogaus žiaurumas... Atrodo, kad visi baisiausi ,,atradimai" priklauso ne kam kitam kaip žmogui. Ir jis jau tiek ,,patobulėjęs" šioje srityje, kad skaitant kiekvieną ,,Knygų gelbėtojų" puslapį veidas vis labiau nejučioms persikreipdavo.
Šioje knygoje nėra B. Sruogos ,,Dievų miškui" būdingo sarkazmo, grotesko ar ironijos, bet pasakojimas įtraukiantis, dažnai stipriai griebiantis už gerklės. Pasakojimo ašis - drauge su žydų tauta naikinama kultūra. Negaliu teigti, kad pasirinktas naujas Holokausto tyrimo rakursas, nes ne tiek dažnai susiduriu su panašiomis temomis, bet vis tik pasirinkimas mane sudomino. Absoliučiai nesuvokiamai atrodo ,,Popieriaus brigados" narių sprendimas į getą ir iš jo gabenti kontrabandines knygas, paveikslus, dokumentus ir paminklus, užuot atsigabenus maisto ar kitų išgyvenimui būtinų dalykų. Kita vertus, toks kalinių sprendimas paprastai paaiškinamas ir pateisinamas - suvokimas, kad greičiausiai paties kelionė baigsis Paneriuose, gete vykdomoje ,,Akcijoje", ar, geriausiu atveju, dujų kameroje, matyt skatina gelbėti ne laikiną savo kūną, o bent kokią išliekamąją vertę turinčius kultūrinius reliktus.
Viena iš ,,Popieriaus brigados" narių Rachelė Krinski pastebi: ,,Tuomet nemaniau, jog mano gyvybė priklauso man. Manėme, kad galime šį tą nuveikti ateities labui" (p. 344).
Absoliuti kulminacija įvyksta suniokotų Torų laidojimo scenoje (pagal tradicijas, sugadintos ir naudojimui nebetinkamos Toros sudedamos į karstą ir, skambant maldoms, palaidojamos), kurioje, atrodo, drauge su savo sunaikintu Šventuoju Raštu pasilaidoja visa žydų tauta. Tik jų kapai visur - Paneriuose, Štuthofe, Dachau, Aušvice...
Tokios knygos verčia susimąstyti, kad turbūt nėra vietos, kurioje nebūtų užkastas kažkieno lavonas. Ir kasdien trypiami kažkieno kūnai ar užkasti kultūros paminklai.
Turbūt ,,Knygų gelbėtojus Vilniaus gete" būtų galima dėti į dokumentikos ,,lentynėlę" (juk knyga šiaip ar taip primena istorijos studiją), tačiau aptinkame nemažai meninei literatūrai būdingų požymių (kelios siužetinės linijos, meniniai intarpai ir kt.). Pasirinktas įdomus naratyvas (istorinis), vis papildomas ištraukomis iš geto kalinių laiškų, eilėraščių, dienoraščių...
Estetiškas pasakojimas apie siaubingus dalykus.
/O tauta vis tik išliko savojoje, iš Vilniaus geto kišenėse ir po marškiniais išneštoje kultūroje./
July 31, 2020
Reikia žinoti ir prisiminti, be abejonės. Tad skaityti - verta.
Apie tų jau surastų po n metų knygų surašinėjimą ir tyrimus (svarbiausia, jausmus, kuriuos kėlė prisilietimas prie šitokio lobio) galite paskaityti atsiminimų (straipsnių ir kalbų įvairiuose renginiuose) rinkinyje: Prie judaikos lobio = Bam oicer fun jidiš by Esfir Bramson-Alpernienė.
Gal dėl to, kad jau buvau skaičiusi šia tema, gal dėl to, kad Fishman knyga pasirodė itin sausai parašyta, o Bramson-Alpernienės - labiau asmeniška, toks mano vertinimas.
Apie tų jau surastų po n metų knygų surašinėjimą ir tyrimus (svarbiausia, jausmus, kuriuos kėlė prisilietimas prie šitokio lobio) galite paskaityti atsiminimų (straipsnių ir kalbų įvairiuose renginiuose) rinkinyje: Prie judaikos lobio = Bam oicer fun jidiš by Esfir Bramson-Alpernienė.
Gal dėl to, kad jau buvau skaičiusi šia tema, gal dėl to, kad Fishman knyga pasirodė itin sausai parašyta, o Bramson-Alpernienės - labiau asmeniška, toks mano vertinimas.
January 27, 2021
David E. Fishman knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ asmeninėje bibliotekoje atsirado Paulius Ambrazevičius įrašo dėka, ir kaip gerai, kad tai nutiko. Aš paprastai vengiu knygų, kurios apie ar liečia holokausto temą. Man jos tiesiog emociškai per sunkios. Niekaip nesuprantu, iš kur žmonija turėjo tiek neapykantos, kaip nužmogėjimas tapo užkrečiamas ir kiek dėl to gimė kakinimo, žeminimo ir naikinimo scenarijų.
Negaliu suvokti ir niekada negebėsiu suvokti to jausmo, kurį patiria žydai kiekvieną dieną žinodami savo istoriją ir vienaip ar kitaip ją išgyvendami ir šiandien, nors gal jau ir kitoje kartoje yra gimę. Mane surakina vien pagalvojus apie tuo laikmečiu gyvenusius, bijojusius, kentėjusius. Ir tai jaučiu aš, gimusi ir augusi nepriklausomoje Lietuvoje, negirdėjusi tų istorijų iš artimos aplinkos. Man skauda pagalvoti apie jausmus tų, kurie tai patyrė ir turi asmeninę istorinę atmintį.
David E. Fishman knygoje sugeba dar kartą pažadinti tą negebėjimo suprasti siaubą. Visų pirma, kartais pamiršti, kad skaitai pasakojimą, sudėtą iš dokumentų ir liudijimų, o ne grožinį kūrinį. Tai trileris, detektyvas ir išgyvenimo, drąsos drama, kurios cetre knygos, dokumentai ir „Popieriaus brigada“. Čia paminimi ir Knygų rūmai kuriuose, jau Martyno Mažvydo bibliotekos II rūmų vardu, teko dirbti ir man. O, kad būtumėte matę tuos trijų aukštų, kuriuose lentynos buvo virš galvų, stelažus Šv. Jurgio bažnyčioje iki pat lubų, pilnus knygų. Vaizdas tikrai užburiantis ir įspūdingas.
Šių knygų perkėlimo į Centrinius rūmus metu buvo pakartotinai pakelta kiekviena knyga, peržiūrėta, pažymėta. Jų tarpe buvo randama ir jidiš kalba parašytų. Kaip man dabar gaila, kad mano 23-24 metų protui nebuvo taip įdomi jų ir įspaudų juose istorija. Nors, tiesą sakant, tik perskaičius „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ suvokiau, kiek darbo, pasiaukojimo ir troškimo išlikti buvo įdėta į kiekvieną iš jų. Ir kaip skaudėjo kiekvieną kartą, praradus dar vieną saugotą ir puoselėtą vertybę.
Labai rekomenduoju šią knygą. Net jei vengiate istorinių studijų, pabandykite perskaityti, nes stilius, kuria ji parašyta, prikausto. Ir nepamirškime istorinės atminties, ji moko bus būtų geresniais, suprasti ir atjausti.
#WeRemember
Negaliu suvokti ir niekada negebėsiu suvokti to jausmo, kurį patiria žydai kiekvieną dieną žinodami savo istoriją ir vienaip ar kitaip ją išgyvendami ir šiandien, nors gal jau ir kitoje kartoje yra gimę. Mane surakina vien pagalvojus apie tuo laikmečiu gyvenusius, bijojusius, kentėjusius. Ir tai jaučiu aš, gimusi ir augusi nepriklausomoje Lietuvoje, negirdėjusi tų istorijų iš artimos aplinkos. Man skauda pagalvoti apie jausmus tų, kurie tai patyrė ir turi asmeninę istorinę atmintį.
David E. Fishman knygoje sugeba dar kartą pažadinti tą negebėjimo suprasti siaubą. Visų pirma, kartais pamiršti, kad skaitai pasakojimą, sudėtą iš dokumentų ir liudijimų, o ne grožinį kūrinį. Tai trileris, detektyvas ir išgyvenimo, drąsos drama, kurios cetre knygos, dokumentai ir „Popieriaus brigada“. Čia paminimi ir Knygų rūmai kuriuose, jau Martyno Mažvydo bibliotekos II rūmų vardu, teko dirbti ir man. O, kad būtumėte matę tuos trijų aukštų, kuriuose lentynos buvo virš galvų, stelažus Šv. Jurgio bažnyčioje iki pat lubų, pilnus knygų. Vaizdas tikrai užburiantis ir įspūdingas.
Šių knygų perkėlimo į Centrinius rūmus metu buvo pakartotinai pakelta kiekviena knyga, peržiūrėta, pažymėta. Jų tarpe buvo randama ir jidiš kalba parašytų. Kaip man dabar gaila, kad mano 23-24 metų protui nebuvo taip įdomi jų ir įspaudų juose istorija. Nors, tiesą sakant, tik perskaičius „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ suvokiau, kiek darbo, pasiaukojimo ir troškimo išlikti buvo įdėta į kiekvieną iš jų. Ir kaip skaudėjo kiekvieną kartą, praradus dar vieną saugotą ir puoselėtą vertybę.
Labai rekomenduoju šią knygą. Net jei vengiate istorinių studijų, pabandykite perskaityti, nes stilius, kuria ji parašyta, prikausto. Ir nepamirškime istorinės atminties, ji moko bus būtų geresniais, suprasti ir atjausti.
#WeRemember
May 26, 2019
Skaitant liko įspūdis, kad kai kurios karo paliktos žaizdos niekada neužgyja ir kai kurie klausimai, kokie atsakymai į juos bebūtų, niekad nenutyla.
November 19, 2017
This book was a page-turner for me, and I couldn't put it down. I received this book from LibraryThing Early Reviewers about 27 hours ago. I read it straight through.
Although factual, it often reads like a spy thriller.
The historical factor is important, and written with intensity and with minute details, details that had my heart beating fast, and my curiosity moving full speed ahead.
No review of mine can compare to the original description/detailed thematics of the story line. It encapsulates everything that the book illuminates.
Books, manuscripts, letters, diaries, Torah scrolls, etc., all smuggled from the outside of the Vilnius ghetto, were then smuggled into the ghetto for storage. What amazing accomplishments and steadfast dedication and determination to Jewish culture and religion!
Heroes, one and all!
Although factual, it often reads like a spy thriller.
The historical factor is important, and written with intensity and with minute details, details that had my heart beating fast, and my curiosity moving full speed ahead.
No review of mine can compare to the original description/detailed thematics of the story line. It encapsulates everything that the book illuminates.
Books, manuscripts, letters, diaries, Torah scrolls, etc., all smuggled from the outside of the Vilnius ghetto, were then smuggled into the ghetto for storage. What amazing accomplishments and steadfast dedication and determination to Jewish culture and religion!
Heroes, one and all!
March 21, 2021
Pasakojimas apie Vilniaus gete veikusia “Popieriaus brigada” - apie zmones, kurie, nepaisant visu riziku, stengesi bent dalele issaugoti zydu kulturos dokumentu (knygas, dienorascius, paveikslus). Ju “isgelbeti” kuriniai siandien yra svarbus tragiskos zydu istorijos liudijimas - dalis ju siuo metu yra JAV YIVO, dalis Izraejyje, Nacionalineje bibliotekoje. Herojai sugebejo savo rankomis isnesti ir paslepti sias knygas. “Visi buvome tikri, jog greitai zusime. Taigi kodel nepadarius gero darbo ir neisgelbejus keliu vertybiu?”... “Tikrai taip. Jie isgelbejo savo ir musu zmogiskuma.”
Knygoje aprasyti tikri faktai kaip vyko si “kontrobanda”, minimi placiai zinomi veikejai - H. Krukas, R. Krinski, Z. Kalmanovicius, Smerke Kacerginskis, A. Suckeveris ir J. Polis. Tuo pat metu smagu buvo sekti minimas Vilniaus miesto gatves, kuriuose buvo ikurtos knygu sleptuves: Siauliu g., Zamaitijos g. ir tt.
Kita knygos puse - paciu heroju gyvenimas, badas, nuolatine kova, ju susiklostes likimas ir nesuvokiamos kancios siame istorijos etape.
“Vertetu akimirkai sustoti ir uzduoti esmini klausima: kodel? Kodel sie zmones del knygu ir dokumentu rizikavo gyvybe? Jiems tai buvo egzistencinis teiginys, tikejimo aktas. Egzistencinis teiginys buvo tas, jog literatura ir kultura - pirmines vertybes, svarbesnes uz bet kokio individo ar grupes gyvybe. Isitikine, jog netrukus zus, gyvenimo likuti, o reikalui esant - ir mirti jie rinkosi susieti su tuo, kas is tiesu svarbu.”
Knygoje aprasyti tikri faktai kaip vyko si “kontrobanda”, minimi placiai zinomi veikejai - H. Krukas, R. Krinski, Z. Kalmanovicius, Smerke Kacerginskis, A. Suckeveris ir J. Polis. Tuo pat metu smagu buvo sekti minimas Vilniaus miesto gatves, kuriuose buvo ikurtos knygu sleptuves: Siauliu g., Zamaitijos g. ir tt.
Kita knygos puse - paciu heroju gyvenimas, badas, nuolatine kova, ju susiklostes likimas ir nesuvokiamos kancios siame istorijos etape.
“Vertetu akimirkai sustoti ir uzduoti esmini klausima: kodel? Kodel sie zmones del knygu ir dokumentu rizikavo gyvybe? Jiems tai buvo egzistencinis teiginys, tikejimo aktas. Egzistencinis teiginys buvo tas, jog literatura ir kultura - pirmines vertybes, svarbesnes uz bet kokio individo ar grupes gyvybe. Isitikine, jog netrukus zus, gyvenimo likuti, o reikalui esant - ir mirti jie rinkosi susieti su tuo, kas is tiesu svarbu.”
January 22, 2022
It should not have been possible for this book to be boring, but unfortunately it was. The two stars are for the shreds of interesting content and the possibility that this might have been better if I read it in print, rather than listening to the world’s most bland, emotionless audio narrator. If you’re looking for high intensity smuggling of literature under the eyes of the Nazis…oddly you won’t find it here.
February 8, 2018
This was an excellent book if more than a little harrowing. The most surprising aspect (aside from the gut-punch of Nazi horrors) is the reader finding themselves in a Vilna liberated by the Red Army but only half-way through the book. All the exploits of the paper brigade, the choices to smuggle books out of Nazi hands and into the ghetto, are amazing, but also just so foreign to my experience that I find myself detached from the story. Who am I to judge the benefits of smuggling books versus smuggling weapons or food or medicine. It is all too terrible for someone sitting warm and safe at home with their family to ever know what they would choose to do.
But after the Nazis are gone, the work is not done. As someone with a masters degree in Library Sciences, I can relate to facing a heap of unorganized books and archival materials, I can imagine the feeling of literally digging-up hidden troves of books or despairing to see a load of valuable papers carted-off as trash. The second half of the book feels much more in line with other works like The Bad-Ass Librarians of Timbuktu: And Their Race to Save the World's Most Precious Manuscripts, with perhaps even more sorrow at the loss of societal support.
One of the best features of this book is the "Saved Gems" vignettes. Sandwiched between several of the chapters in the otherwise chronological story are short pauses to inform the reader of the history and fate of one of the books, manuscripts, diaries, or even sculptures that the Paper Brigade risked their lives to try and preserve. It's nice to neither interrupt the main story while at the same time giving these works room to tell their own stories.
But after the Nazis are gone, the work is not done. As someone with a masters degree in Library Sciences, I can relate to facing a heap of unorganized books and archival materials, I can imagine the feeling of literally digging-up hidden troves of books or despairing to see a load of valuable papers carted-off as trash. The second half of the book feels much more in line with other works like The Bad-Ass Librarians of Timbuktu: And Their Race to Save the World's Most Precious Manuscripts, with perhaps even more sorrow at the loss of societal support.
One of the best features of this book is the "Saved Gems" vignettes. Sandwiched between several of the chapters in the otherwise chronological story are short pauses to inform the reader of the history and fate of one of the books, manuscripts, diaries, or even sculptures that the Paper Brigade risked their lives to try and preserve. It's nice to neither interrupt the main story while at the same time giving these works room to tell their own stories.
November 20, 2017
I won this book on Goodreads. It was sad to me, because I love books, so much. This book is about Lithuania Jews during WWII and how some of them begin smuggling books to keep them safe from the Nazis.
These people risked their lives everyday. They were trying to keep their great collection of Jewish books out of Germany's hands. They knew if they were caught, they would face excution right where they were, or be sent to death camps. This group, "the paper brigade", smuggled thousand of books and manuscripts past German guards.
After they were librated, by the Soviet Union, they thought they were safe. Fooled, again, some of them escaped to Poland, and on into Western Europe. They learned that the USSR was no more welcoming toward their Jewish culture.
I had never heard of the Book Smugglers, before this book. It is thoroughly researched. A story of unwavering devotion to literature and art.
These people risked their lives everyday. They were trying to keep their great collection of Jewish books out of Germany's hands. They knew if they were caught, they would face excution right where they were, or be sent to death camps. This group, "the paper brigade", smuggled thousand of books and manuscripts past German guards.
After they were librated, by the Soviet Union, they thought they were safe. Fooled, again, some of them escaped to Poland, and on into Western Europe. They learned that the USSR was no more welcoming toward their Jewish culture.
I had never heard of the Book Smugglers, before this book. It is thoroughly researched. A story of unwavering devotion to literature and art.
January 25, 2019
I was lucky enough to meet the author, David Fishman, and hear his wonderful presentation at the Yiddish Book Center in Western Massachusetts. I was so taken by the story that I bought a copy for myself and another that I sent to my agent. Since then, I've bought more copies as gifts. It's an incredible and inspirational true-life story about courage in the face of lethal danger and oppression. The tale of the "Paper Brigade" who risked their lives to save the literature of Jewish culture in Lithuania, needs to be remembered and treasured. And the book is so well written that the reader will be completely engrossed. Highly recommended.
January 22, 2020
Labai įdomu, labai rekomenduoju!! Ypač Vilnių pažįstantiems. Labai įdomiai skaitosi, pagal tikrus faktus, be brutualumų bet su stipriais herojais, įdomiom įtraukiančiom istorijom. Netflix’o serialas! O dar tiksliau (perduokit režisieriams) - galimybė daugiabiudžetiniam istoriniam epui (apie kurį vis galvojame). Labai rekomenduoju!!
January 6, 2019
This is a story about the Holocaust that was new to me and I think unknown by many. Men and women that risked their lives to save Jewish historical and religious documents and books from the looting and destruction led by the Nazis. This book had to grow on me, because there are portions of the stories that are repeated and every time it happened I was taken out of the story. But I was captured as soon as I read...
Why did these men and women risk their lives for the sake of books and papers? Basically, they were making an existential statement and performing an act of faith. The existential statement was that literature and culture were ultimate values, which were greater than the life of any individual or group.
I connected to this incredibly tragic statement and I was all in for this incredible Holocaust story. The men and women that fought back in ways that spoke to their heart through hate and torture that I cannot fathom.
My heart broke more than once while reading what members of the paper brigade lived through. But my breath was taken away reading a letter Abraham Sutzkever wrote to Rachela Krinsky about living after their liberation.
"Rachela. I can feel (I used to think that I couldn't feel anything) how your heart is contorted with pain. But I don't believe that life deserves to be taken so seriously.... We must accept reality as it is. We must learn to discover the chemical formula for transforming sorrow into joy. Otherwise, it is impossible to live.... I reject resignation."
This story made an impact on my mind and heart. I'm grateful to the friend that gifted me the book and I want to thank all of the people that fought back any way they could during the Holocaust to allow for a future of Judiasm and Jewish culture and ideas.
Why did these men and women risk their lives for the sake of books and papers? Basically, they were making an existential statement and performing an act of faith. The existential statement was that literature and culture were ultimate values, which were greater than the life of any individual or group.
I connected to this incredibly tragic statement and I was all in for this incredible Holocaust story. The men and women that fought back in ways that spoke to their heart through hate and torture that I cannot fathom.
My heart broke more than once while reading what members of the paper brigade lived through. But my breath was taken away reading a letter Abraham Sutzkever wrote to Rachela Krinsky about living after their liberation.
"Rachela. I can feel (I used to think that I couldn't feel anything) how your heart is contorted with pain. But I don't believe that life deserves to be taken so seriously.... We must accept reality as it is. We must learn to discover the chemical formula for transforming sorrow into joy. Otherwise, it is impossible to live.... I reject resignation."
This story made an impact on my mind and heart. I'm grateful to the friend that gifted me the book and I want to thank all of the people that fought back any way they could during the Holocaust to allow for a future of Judiasm and Jewish culture and ideas.
Read
June 27, 2021Įstabi knyga. Aišku, prie šešių milijonų prisideda papildomas bandymo ištrinti žydus sluoksnis ir tai truputį gniuždo, bet kai prisideda papildomas sluoksnis, tai ir suvokimas prasiplečia. Ir nors knyga istorinė, bet parašyta nepaprastai aiškiai ir vaizdingai, rodos, Šmerkė Kačerginskis tampa draugeliu, o iš dienoraščių pažįstami Krukas ir Kalmanovičius autoritetingais mokytojais. Apskritai tai skaitant apima kažkoks laiką ir erdvę peržengiantis pasididžiavimas tuo, ką žmogus sugeba nuveikti nežmogiškomis sąlygomis. Vilniečiams paskaityt būtina, ne vilniečiams irgi.
July 14, 2019
4+
Antrojo pasaulinio karo metai ir dešimtmetis po jo kitu - žydų kultūros vertybių naikinimo ir slaptų jos gelbėjimo žygių - žvilgsniu.
Nors skaitymas buvo šiek tiek "darbas" dėl galybės naujos informacijos, pavadinimų, asmenvardžių, bet buvo įdomu, vertinga.
Man pačiai vietomis atrodė šiek tiek patosiškai aprašomi knygų gelbėtojai žydai, pateikiant jų asmenybes labai vienpusiškai, bet tai ką.. žinant visą istoriją, jie tikrai verti tokio didvyriško atminimo.
Antrojo pasaulinio karo metai ir dešimtmetis po jo kitu - žydų kultūros vertybių naikinimo ir slaptų jos gelbėjimo žygių - žvilgsniu.
Nors skaitymas buvo šiek tiek "darbas" dėl galybės naujos informacijos, pavadinimų, asmenvardžių, bet buvo įdomu, vertinga.
Man pačiai vietomis atrodė šiek tiek patosiškai aprašomi knygų gelbėtojai žydai, pateikiant jų asmenybes labai vienpusiškai, bet tai ką.. žinant visą istoriją, jie tikrai verti tokio didvyriško atminimo.
August 27, 2018
The Book Smugglers: Partisans, Poets, and the Race to Save Jewish Treasures from the Nazis by David E. Fishman
This is an interesting and moving book about a group of prisoners in Vilnius, Poland whose monumental efforts saved Jewish literature for future generations. This is a scholarly work that cannot be read quickly. There is too much to absorb. There is much written on these pages that I already am aware of, but there is also still so much recorded there that shocked me. I find that no matter how much I read on this subject, man’s inhumanity to man, man’s justification for it, and man’s implementation of the mass murder of millions of people still retains the power to horrify me. Yet on the flip side, there are these stories of courageous men and women that will live on in perpetuity and that continue to amaze me and challenge my own ideas of whether or not I, too, could have risen to the occasion as they did.
I had not known of the organization Hitler created to study Judaica, using the Jews’ own literature and religious books to justify their criminal status in order to legitimize Germany’s practice of rampant anti-Semitism and mass murder. The persecution of Jews, once begun, permeated German society in every country Germany invaded. Even, although difficult to believe, the church had members who were complicit in the brutality inflicted on those that Hitler deemed unfit. There was little opportunity for escape for the Jew who was caught in the web. Still, many unsung heroes risked life and limb to preserve their history and protect their written culture from literally being burned at the stake.
Books not deemed useful to the despicable effort of Hitler’s minions were burned in bonfires. Books deemed helpful in their effort to justify their heinous behavior were preserved. Jews were recruited and imprisoned for that particular intellectual pursuit. They were to decide which book lived and which book died. This book is the story of the salvation of the Jewish books that would eventually preserve Jewish history, heritage and culture, and defeat Hitler’s effort to destroy an entire people. The people featured in this book were their saviors.
This is an interesting and moving book about a group of prisoners in Vilnius, Poland whose monumental efforts saved Jewish literature for future generations. This is a scholarly work that cannot be read quickly. There is too much to absorb. There is much written on these pages that I already am aware of, but there is also still so much recorded there that shocked me. I find that no matter how much I read on this subject, man’s inhumanity to man, man’s justification for it, and man’s implementation of the mass murder of millions of people still retains the power to horrify me. Yet on the flip side, there are these stories of courageous men and women that will live on in perpetuity and that continue to amaze me and challenge my own ideas of whether or not I, too, could have risen to the occasion as they did.
I had not known of the organization Hitler created to study Judaica, using the Jews’ own literature and religious books to justify their criminal status in order to legitimize Germany’s practice of rampant anti-Semitism and mass murder. The persecution of Jews, once begun, permeated German society in every country Germany invaded. Even, although difficult to believe, the church had members who were complicit in the brutality inflicted on those that Hitler deemed unfit. There was little opportunity for escape for the Jew who was caught in the web. Still, many unsung heroes risked life and limb to preserve their history and protect their written culture from literally being burned at the stake.
Books not deemed useful to the despicable effort of Hitler’s minions were burned in bonfires. Books deemed helpful in their effort to justify their heinous behavior were preserved. Jews were recruited and imprisoned for that particular intellectual pursuit. They were to decide which book lived and which book died. This book is the story of the salvation of the Jewish books that would eventually preserve Jewish history, heritage and culture, and defeat Hitler’s effort to destroy an entire people. The people featured in this book were their saviors.
November 24, 2017
Such a good book . . . the story of the Jewish community in Vilna, the "Jerusalem of Lithuania", and particularly their poets and scholars who struggled to save their history,archives and books. Before the war, the YIVO (Yiddish Institute of Jewish Research in Vilno) consisted of a book, archives and museum collection -- when the Germans arrived they wanted to send its most important works to German institutions and destroy the rest. There are several people whose stories are followed: Shmerke, a poet and partisan, Zelig Kalmanovitch, Rachela Krinsky, a young high school history teacher, Herman Kruk, a librarian, and Abraham Sutzkever, the "poet laureate" of the Young Vilna literary group, as they struggle to save what they can from the collections, as they are forced to sort and catalog it .
Vilna changes hands several times before and during the war, first independent, then controlled by Russia, then the Nazis and then absorbed into the Soviet Union. Even when it is liberated from the Nazis, the Jewish cultural heritage that has been hidden is still in danger and again, when possible, the book smugglers do all they can to get the artifacts and books out to Israel and to the YIVO branch in New York City.
Stories and background are well told; the author is knowledgeable and has a feel for the times and people. He's made a real effort to not be an academic but a storyteller (pages of footnotes at the end). Learned so much from this.
Vilna changes hands several times before and during the war, first independent, then controlled by Russia, then the Nazis and then absorbed into the Soviet Union. Even when it is liberated from the Nazis, the Jewish cultural heritage that has been hidden is still in danger and again, when possible, the book smugglers do all they can to get the artifacts and books out to Israel and to the YIVO branch in New York City.
Stories and background are well told; the author is knowledgeable and has a feel for the times and people. He's made a real effort to not be an academic but a storyteller (pages of footnotes at the end). Learned so much from this.
March 5, 2020
Quando falamos em Holocausto, pensamos obviamente no maior genocídio da História. Mas além de todas as vidas que destruiu, o Holocausto foi também um acto de destruição cultural, de pilhagem.
Este é um livro sobre um grupo de pessoas que resistiu, que não quis aceitar de modo nenhum que a sua cultura fosse destruída. Conta-nos a história de homens e mulheres cuja devoção à arte e à literatura foi inabalável, ao ponto de arriscarem as suas vidas por elas.
É um livro poderoso e intenso.
Este é um livro sobre um grupo de pessoas que resistiu, que não quis aceitar de modo nenhum que a sua cultura fosse destruída. Conta-nos a história de homens e mulheres cuja devoção à arte e à literatura foi inabalável, ao ponto de arriscarem as suas vidas por elas.
É um livro poderoso e intenso.
May 9, 2018
This book was very long and tiring but was one of the most interesting books I have ever read. I had never heard of Vilna but I had heard that there were large Jewish communities in Lithuania. I found it so intriguing how hard the people worked to save the books and relics from the German army. It was very inspiring and very well written.
October 29, 2017
Not only was this an incredible and captivating story, it was also extremely educational for me. I learned so much and had so many revelations while reading this book. While the subject matter is very heavy, and at times gruesome, at the end I felt enlightened, hopeful and inspired.
April 19, 2018
The Book Smugglers: Partisans, Poets, and the Race To Save Jewish Treasures from the Nazis is written by David E. Fishman. This book takes place in Vilno, Lithuania. It is the story of a group of men who gathered together to save at least some of the Jewish treasures among the books gathered in Vilno.
Prior to World War II, Vilna was known as the “Jerusalem of Lithuania” for its collections of Jewish books. There were several libraries in Vilna which all had early editions of books on Jewish matters as well as Soviet books. Some of these were very valuable and some were priceless. The Nazis decided to collect the best of the books for a library in Berlin where they could study the Jews to best facilitate their demise. They sent “Dr. Johannes Pohl, a Nazi expert on Jews to Vilna to organize the destruction and deportation of Vilna’s great collections of Jewish books.” He used slave laborers to form the “paper brigade” to go through the books and decide which were to be saved and which were to be destroyed. This “paper brigade” consisted of poets, librarians, and professors who were horrified at the destruction of these treasures. Once the first man started saving books, the others joined him. They chose these books in front of the Nazis as they went through the books and papers deciding on their value. When possible, they hid the books they felt were absolutely to be saved and later smuggled them into the ghetto. There they hid them in various places. They also hid some in the attics of the libraries they were denuding. When the Soviets took over, they smuggled the books across the Soviet-Polish border. These men risked their lives to keep the history and culture of the Jews of Lithuania alive after the destruction of so many lives. To them, culture was as important as lives.
The book is quite informative and very interesting. It is due to them that we have some of the oldest books and papers about Jews after the destructiveness of the Nazis and Soviets. Despite the threat of a firing squad at Ponar after severe beatings, these few men did their best to save as many books as they could.
Prior to World War II, Vilna was known as the “Jerusalem of Lithuania” for its collections of Jewish books. There were several libraries in Vilna which all had early editions of books on Jewish matters as well as Soviet books. Some of these were very valuable and some were priceless. The Nazis decided to collect the best of the books for a library in Berlin where they could study the Jews to best facilitate their demise. They sent “Dr. Johannes Pohl, a Nazi expert on Jews to Vilna to organize the destruction and deportation of Vilna’s great collections of Jewish books.” He used slave laborers to form the “paper brigade” to go through the books and decide which were to be saved and which were to be destroyed. This “paper brigade” consisted of poets, librarians, and professors who were horrified at the destruction of these treasures. Once the first man started saving books, the others joined him. They chose these books in front of the Nazis as they went through the books and papers deciding on their value. When possible, they hid the books they felt were absolutely to be saved and later smuggled them into the ghetto. There they hid them in various places. They also hid some in the attics of the libraries they were denuding. When the Soviets took over, they smuggled the books across the Soviet-Polish border. These men risked their lives to keep the history and culture of the Jews of Lithuania alive after the destruction of so many lives. To them, culture was as important as lives.
The book is quite informative and very interesting. It is due to them that we have some of the oldest books and papers about Jews after the destructiveness of the Nazis and Soviets. Despite the threat of a firing squad at Ponar after severe beatings, these few men did their best to save as many books as they could.
June 25, 2024
This book. THIS BOOK.
This book is a wonderful, meticulously researched, emotionally devastating read of the “Paper Brigade” a group of Jews who worked to save priceless Jewish literature, records, art, and culture from destruction during the Holocaust.
The author starts in pre-war Vilna showcasing the magnificence of “the Jerusalem of Lithuania”, and later you feel as the reader the increasing dread for the horrific fate that awaits all of Europe’s Jews, as Hitler gains power.
The book continues detailing just how depraved the Nazis were and how merely murdering the Jews was not enough, they must also erase every inch of their culture. The Paper Brigade begins their work as they are all sentenced to the ghetto. Instead of smuggling in food they smuggle in books, with the hope that their efforts will ensure that some aspect of the Jewish people survive the Holocaust, outweighing their desperate need for nourishment. The author quotes that one of the members felt that he and his colleagues were “unwilling grave diggers. Who were being forced to dispose of the dismembered remains of their own culture.”
I often beg and plead non-Jews to read Holocaust fiction or non-fiction written by Jews. This book is a perfect example of why, the quotes the author uses, the quotes he includes, they speak to the very heart of every Jewish soul. One member of the brigade tells the others, “they can’t hurt me! I have a son in the Land of Israel.” I teared up while reading that quote.
The book also chronicles how even after the Nazis are defeated, the Soviets are NO better. They may not put the Jews in death camps or ghettos, but they desire to erase Jewish culture all the same.
And indeed, the book also chronicles the abhorrent antisemitism still flourishing in Europe after WWII ends.
This is a must read and is joining my list of the best books I’ve read this year. I think anyone who loves and appreciates books should read this. You will not regret it.
This book is a wonderful, meticulously researched, emotionally devastating read of the “Paper Brigade” a group of Jews who worked to save priceless Jewish literature, records, art, and culture from destruction during the Holocaust.
The author starts in pre-war Vilna showcasing the magnificence of “the Jerusalem of Lithuania”, and later you feel as the reader the increasing dread for the horrific fate that awaits all of Europe’s Jews, as Hitler gains power.
The book continues detailing just how depraved the Nazis were and how merely murdering the Jews was not enough, they must also erase every inch of their culture. The Paper Brigade begins their work as they are all sentenced to the ghetto. Instead of smuggling in food they smuggle in books, with the hope that their efforts will ensure that some aspect of the Jewish people survive the Holocaust, outweighing their desperate need for nourishment. The author quotes that one of the members felt that he and his colleagues were “unwilling grave diggers. Who were being forced to dispose of the dismembered remains of their own culture.”
I often beg and plead non-Jews to read Holocaust fiction or non-fiction written by Jews. This book is a perfect example of why, the quotes the author uses, the quotes he includes, they speak to the very heart of every Jewish soul. One member of the brigade tells the others, “they can’t hurt me! I have a son in the Land of Israel.” I teared up while reading that quote.
The book also chronicles how even after the Nazis are defeated, the Soviets are NO better. They may not put the Jews in death camps or ghettos, but they desire to erase Jewish culture all the same.
And indeed, the book also chronicles the abhorrent antisemitism still flourishing in Europe after WWII ends.
This is a must read and is joining my list of the best books I’ve read this year. I think anyone who loves and appreciates books should read this. You will not regret it.
May 16, 2019
„Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ – istorinis kūrinys pasakojantis apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“, kurios nariai rizikuodami savo gyvybėmis bandė išsaugoti knygas, dokumentus bei kitus žydų kultūrą simbolizuojančius daiktus.
Knygoje didžiausias dėmesys skiriamas penkioms asmenybėms, kūnu ir dvasia kovojusiems už tuomet utopine laikytos idėjos įgyvendinimą – Šmerkė Kačerginskis, Zeligas Kalmanovičius, Rachelė Krinski, Hermanas Krukas bei Abraomas Suckeveris. Tačiau jie nebuvo vieninteliai – skaitant susidaro įspūdis, kad dauguma Vilniaus žydų buvo pasiryžę paaukoti viską dėl kultūros išsaugojimo ateities kartoms, nes patys jau buvo susitaikę praradę dabartį, praradę gyvenimą.
Po šios knygos daugybė Vilniaus vietų turės kitokią reikšmę: Paneriai – masinio žudymo mėsmalė, senamiestis – getas, o jo pastatai primins kitokias, į atmintį įsirėžusias ten gyvenusių, kentėjusių ir už savo ateitį ir kultūrą kovojusių žmonių istorijas. Pavyzdžiui, kokią paslaptį ir istoriją slepia Vivulskio g. 18? O Šiaulių g. 6? Dabar jau žinau. Šie bei kiti pastatai dabar pasakoja istoriją, kuri taip giliai įsirėžė į atmintį.
Šią knygą galėčiau prilyginti emociniam atominės bombos sprogimui... Protu nesuvokiama, ką žmonės aukojo gete, kad tik išsaugotų dalelę savo kultūros, dalelę savasties. Ši knyga ar bent jau jos ištraukos turėtų būti įtrauktos į istorijos pamokų rekomenduojamos perskaityti literatūros sąrašą, nes tik kalbėdami apie praeities žiaurumą ir mokydami ateinančias kartas galime pakeisti ateitį, kad daugiau niekada tokie dalykai nepasikartotų prieš jokią kitą žmonių grupę.
„Pasibaigus renginiui, jauna žurnalistė uždavė Rachelei klausimą. Kodėl ji rizikavo gyvybe dėl knygų? Nė nesusimąsčiusi, ši atsakė:
‘Tuomet nemaniau, jog mano gyvybė priklauso man. Manėme, kad galime šį tą nuveikti ateities labui.‘ “.
Knygoje didžiausias dėmesys skiriamas penkioms asmenybėms, kūnu ir dvasia kovojusiems už tuomet utopine laikytos idėjos įgyvendinimą – Šmerkė Kačerginskis, Zeligas Kalmanovičius, Rachelė Krinski, Hermanas Krukas bei Abraomas Suckeveris. Tačiau jie nebuvo vieninteliai – skaitant susidaro įspūdis, kad dauguma Vilniaus žydų buvo pasiryžę paaukoti viską dėl kultūros išsaugojimo ateities kartoms, nes patys jau buvo susitaikę praradę dabartį, praradę gyvenimą.
Po šios knygos daugybė Vilniaus vietų turės kitokią reikšmę: Paneriai – masinio žudymo mėsmalė, senamiestis – getas, o jo pastatai primins kitokias, į atmintį įsirėžusias ten gyvenusių, kentėjusių ir už savo ateitį ir kultūrą kovojusių žmonių istorijas. Pavyzdžiui, kokią paslaptį ir istoriją slepia Vivulskio g. 18? O Šiaulių g. 6? Dabar jau žinau. Šie bei kiti pastatai dabar pasakoja istoriją, kuri taip giliai įsirėžė į atmintį.
Šią knygą galėčiau prilyginti emociniam atominės bombos sprogimui... Protu nesuvokiama, ką žmonės aukojo gete, kad tik išsaugotų dalelę savo kultūros, dalelę savasties. Ši knyga ar bent jau jos ištraukos turėtų būti įtrauktos į istorijos pamokų rekomenduojamos perskaityti literatūros sąrašą, nes tik kalbėdami apie praeities žiaurumą ir mokydami ateinančias kartas galime pakeisti ateitį, kad daugiau niekada tokie dalykai nepasikartotų prieš jokią kitą žmonių grupę.
„Pasibaigus renginiui, jauna žurnalistė uždavė Rachelei klausimą. Kodėl ji rizikavo gyvybe dėl knygų? Nė nesusimąsčiusi, ši atsakė:
‘Tuomet nemaniau, jog mano gyvybė priklauso man. Manėme, kad galime šį tą nuveikti ateities labui.‘ “.
May 9, 2019
Tai viena tų knygų, kurios negalima skaityti vienos. Žydai II Pasaulinio karo metu, Vilniaus getas, rusai "gelbėtojai" ir Stalino politika. Lietuva, Lenkija, Vokietija, JAV, Prancūzija, Izraelis, Palestina. Labai daug informacijos, faktų, istorijų ir žmonių liudijimų sudėta į šią knygą, bet mėgstu daugiau tos pačios tematikos knygų, kad pasitikrinčiau faktus. Labai įdomu sužinoti apie Vilniaus getą, kur, kurioj gatvėj koks namas stovėjo, kuriame bute kas gyveno ar slėpė knygas. Tik man jautėsi nemažai prieštaravimų - viskas tarsi minimiems asmenims paliaupsinti, bet jų pačių veiksmai kėlė abejonių tuo "šventumu". Tam tikri skyriai lyg skirtingų žmonių rašyti. Žodžiu, suguldysiu viską į savo tinklaraštį bookitook.com 🤔
March 24, 2021
Po "Aušvico tatuiruotojo" į šią knygą žiūrėjau labai rezervuotai, galvodamas ar tik nebus tai dar vienas atvejis, kai prisidengus holokausto tematika bandyta sukurti gerai perkamą produktą. Galbūt todėl "Knygų gelbėtojai Vilniaus gete" savo eilės mano knygų lentynoje laukė kokius metus, o gal ir ilgiau. Sulaukė ir tikrai praturtino krūva istorinių faktų, su kuriais reikėtų susipažinti visiems besidomintiems Lietuvos istorija. Išvengta sauso akademinio teksto, o ir atidus žvilgsnis į knygų gelbėtojų likimus po karo man išties imponavo. Pasirodė taip tikra, kad kalbama ne apie kažkokius mitinius, iki padebesių išaukštintus herojus, o apie herojiškus darbus atlikusius, bet visgi tikrus žmones.
January 25, 2021
O tu Lietuvi ar gelbėtum knygas? Ar jaunas asmuo vertina išspausdinta išminti taip, kad paaukotu save vardan knygos ar kultūros?
Ši knyga leidžia prisiminti, kad Vilniuje buvo tokių žmonių, kurie rizikavo ir aukojosi dėl išminties išsaugojimo. Ši knyga apie nemirtingus didvyrius apie tikrus Homo Vilnensis, kurie negali būti užmiršti!
Ši knyga leidžia prisiminti, kad Vilniuje buvo tokių žmonių, kurie rizikavo ir aukojosi dėl išminties išsaugojimo. Ši knyga apie nemirtingus didvyrius apie tikrus Homo Vilnensis, kurie negali būti užmiršti!
Displaying 1 - 30 of 125 reviews