Vienos originaliausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų – rašytojos ir dailininkės Jolitos Skablauskaitės novelių ir apsakymų knyga „Fatum“ atveria gilius, antgamtinių jėgų valdomus, žmogaus protui nesuvokiamus pasaulius.
„Fatum“ – knyga, išleidžiama jau po rašytojos mirties, rašyta bene tris dešimtmečius ir neįtikėtinai tiksliai įkūnijanti rašytojos kūrybos idėjas ir savitą stilių. J. Skablauskaitė visuomet žavėjosi ir daug rašė apie kitus pasaulius, kurie pralenkia žmogaus protą, išsiveržia už mūsų suvokimo rėmų. Kitokia tikrovė, kartais menanti pirmykščių civilizacijų brutalumą ir primityvumą, kartais įžengianti į sapnų pasaulį, kuriame siautėja antgamtiškos būtybės – tai tikrovė, kurios duris skaitytojams atveria J. Skablauskaitė.
Knygoje „Fatum“ (lotyniškai „fatum“ reiškia likimą) – į mūsų pasaulį veržiasi tokios būtybės kaip velniažmogiai, harpijos, žmogiapaukščiai, dvergai, jie skleidžia savo velniškus kerus ir sukelia nelaimes, atneša mirtį.
Visai Jolitos Skablauskaitės kūrybai būdinga ryški maginė pasaulėjauta, neaiški riba tarp tikrovės ir fantazijos, joje gausu mistinių potyrių, sapnų ir regėjimų. Veikėjai pasaulį dažnai suvokia per garsus, kvapus, spalvas. Kraštovaizdžiai nejučia pereina į veikėjų jausmus. Veikėjai valdomi griaunančių aistrų (meilės, neapykantos, keršto, kaltės) dramatiškai slysta į mirtį, kupiną šiurpaus siurrealistinio grožio.
Jolita Skablauskaitė (1950–2018) – lietuvių poetė, rašytoja, dailininkė. Septynių romanų, kelių apysakų ir apsakymų knygų bei poezijos rinkinio autorė. Jos kūriniuose daug slėpiningų įvykių, vizijų, pojūčių, seksualinių fantazijų.
J. Skablauskaitė baigė menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. Yra surengusi keletą parodų. Gyveno Kaune, o nuo 1987 m. – Vilniuje. Vasaras leisdavo gimtinėje, Kuisiuose, Joniškio rajone. Ten ir parašė didžiąją dalį savo kūrinių.
Pirmoji knyga „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ išėjo 1986 m., už ją autorė buvo apdovanota Antano Jonyno premija. 1998 m. už romaną „Mėnesienos skalikas“ apdovanota Žemaitės literatūrine premija. 2010 m. romanas „Sado sindromas“ nominuotas Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje. Romanų siužetai – painios meilės istorijos su trilerio, detektyvo elementais. J. Skablauskaitė iliustravo visus savo apsakymų rinkinius ir romanus (išskyrus pirmąją knygą).
Pagal J. Skablauskaitės knygas „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ ir „Liūnsargių moteris“ režisierius Algimantas Puipa sukūrė kino filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“.
Jolita Skablauskaitė (1950 m. rugsėjo 20 d. Joniškio raj., Kuisiuose – 2018 m. kovo 10 d. Joniškyje) – lietuvių poetė, prozininkė, dailininkė.
Jolitos Skablauskaitės Kūryboje ryški maginė pasaulėjauta, neaiški riba tarp tikrovės ir fantazijos, būdingi mistiniai sapno, regėjimo potyriai, pabrėžiama metų laikų kaita. Kraštovaizdžiai nejučia pereina į veikėjų jausmus. Veikėjai valdomi griaunančių aistrų (meilės, neapykantos, keršto, kaltės) ir dramatiškai slysta į mirtį, kupiną šiurpaus siurrealistinio grožio. Veikėjai pasaulį dažnai suvokia per garsus, kvapus, spalvas. Romanų siužetai – painios meilės istorijos su trilerio, detektyvo elementais.
Jolitos Skablauskaitės, Petro ir Povilo Dirgėlų apsakymų motyvais Algimantas Puipa sukūrė filmą „Žaibo nušviesti“ (1996 m.).
Beveik keturis kūrybos dešimtmečius apimanti „Fatum“ - neypatingai sudaryta, tačiau graži knyga. Po jos man tapo keista, kad Skablauskaitę kas nors laikė postmoderniste, ji tiesiog gotiška romantikė, kurios ezoterišką vaizduotę stimuliuoja konservatyvi lietuviška aplinka. Plačiau: Lietuviškai rafinuota ezoterika
Savitas stilius. Graži kalba. Dėl to rekomenduoju. Visgi kai kurie apsakymai, ypač pirmieji, man pasirodė neišbaigti. Prireikė laiko ir puslapių, kad įsijausčiau į rašytojos kuriamą pasaulį.
Gaila, bet nieko ypatingo. Didžioji knygos dalis -- padrikos sapalionės be minties, pojūčio, ar struktūros. Geras siurrealizmas tai nėra rašymas bet ko bet kokia tvarka. Nesakau, kad Skablauskaitė rašė bet ką, bet panašu, kad ne visada jai pavykdavo tai, ką rašė, sėkmingai apjungti. Didelė dalis apsakymų atrodo kiek nemokšiški. Tiesa, apysakos tikrai išbaigtesnės stiliaus ir idėjine prasme, bet kol iki jų nusigavau (visos sudėtos į knygos pabaigą), jau buvo nusibodę nuolat besikartojančios Skablauskaitės niekur nevedančios mintys ir pagoniškos mistikos vaizdiniai.
Iš tikrųjų, toks įspūdis, kad rinkinyje per daug to paties per tą patį -- skaitant viskas susimaišė į visišką košę. Esu linkęs dėl to iš dalies kaltinti knygos sudarytojus (bet tik iš dalies; akivaizdu, kad Skablauskaitė turėjo labai konkrečias temas, kurios ją domino, tad bet kokiame didesniame rinkinyje pasijustų panašus pasikartojimas). Rinkinys padalintas į du skyrius: pirmame daugiausia trumpos novelės, antrame pagrinde apysakos. Bet neskaitant šito, čia nėra jokios struktūros, jokio sąryšio ar natūraliai plaukiančios sekos tarp novelių. O juk tikrai buvo tokių novelių, kurios, atrodo, vieną kitą atkartoja ar kažkaip viena kitai atsiliepia. Labai keista, kad tai nebuvo struktūriškai išnaudota. Toks jausmas, kad viskas, ką autorė paliko, buvo tiesiog sumesta į knygą, kad kuo greičiau išspausdinti.
Aišku, ne viskas čia buvo blogai. Ta pagoniška mistika visai graži, tik ne visada iki galo atidirbta. Apysakos neblogos, norėtųsi grįžti prie jų kada nors, kai nebūsiu jau išvargintas 200 puslapių tokių pačių novelių. Iš vis čia yra keletas tikrai gerų kūrinių, taip gražiai parašytų, kad net keista, jog čia ta pati autorė. Man įstrigo "Topolis", "Fatum", "Mėlynoji ugnis".