2017 metų rudenį autorė su kunigu Algirdu TOLIATU ir fotomenininku, Nacionalinės premijos laureatu Algimantu ALEKSANDRAVIČIUMI leidosi į piligriminę kelionę dailininkų romantikų kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Per penkias dienas keliautojai nuėjo 65 kilometrus, 100 tūkstančių žingsnių, kalbėdamiesi apie Dievą, žmogų ir gamtą, apie tai, kam reikalingas kelias, kaip rasti drąsos juo žengti sąmoningo gyvenimo link. Knyga sudaryta iš penkių skyrių – penkių dienų. Kasdien „Kelyje“ aprašomi vis kitokie gamtos ir žmonių sukurti paminklai, einant nagrinėjamos vis naujos temos – apie tikėjimą ir kūrybiškumą, atjautą ir atleidimą, nuolankumą ir ryžtą, šeimą ir draugystę, pareigą ir pašaukimą, meilę sau ir kitam.
Lina Ever (Neverbickienė) gimė Panevėžy 1970 m. Studijuodama žurnalistiką Vilniaus Universitete pradėjo dirbti Respublikoje. Vėliau jai teko išbandyti ryšių su visuomene konsultantės, verslininkės, įmonės vadovės, valdininkės kėdes,tačiau ji sakosi širdyje likusi žurnaliste ir geriausiai jaučiasi tarškindama klavišais. Todėl neatsitiktinai jos pirmasis romanas - apie žurnalistų darbo užkulisius. Dabar Lina su vyru fotografu ir jauniausiuoju sūnumi gyvena Berlyne ir rašo antrąjį romaną. Savo įspūdžiais pasidalina žurnale „Moteris“ ir savo bloge berlynodienorastis.blogspot.com
Knyga sudaryta iš penkių skyrių – penkių dienų kelionės. Einant dailininkų keliu nagrinėjamos vis naujos temos – apie tikėjimą ir kūrybiškumą, atjautą ir atleidimą, nuolankumą ir ryžtą, šeimą ir draugystę, pareigą ir pašaukimą, meilę sau ir kitam. Graži, jautri, šilta knyga, kuri priverčia susimąstyti.😉 audio🎧
Prasmingi kunigo ir Linos dialogai Malerveg dailininkų kelio kontekste. Aš mėgavausi jais, prisimindama šias nuostabias vietas. Kitiems, galbūt tai būtų stimulas apsilankyti šiame gamtos kampelyje.
Pradžioje turėjęs būti visiškai paprastas pokalbis netikėtai atvedęs į suvokimą, kad norint ne leisti dienas, o gyventi, kvėpuoti, pavargti ir klysti, džiaugtis, švęsti ir kasdien, kas sekundę, kas akimirką, mokytis, reikia išeiti į savo kelią. Galbūt su pakeleiviais, galvūt vienam. Nes teisingų kelių nebūna, kaip nebūna ir neteisingų. Ir nesvarbu, kokia yra dienos žingsnių norma, svarbu, kad kiekvienas jų būtų tavo, būtų prasmingas ir kur nors vestų. Juk, jeigu yra kelias, tai jis tikrai kur nors veda. Nors....”Koks čia grožis, jeigu nėra mėšlo krūvelės”:)
Kelyje: 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu - tai gilūs ir prasmingi pokalbiai apie universaliai aktualias temas einant Dailininkų keliu Vokietijoje.
Ši knyga išmintinga, vietomis šmaikšti, pilna gerumo ir ramybės bei priverčianti daug susimąstyti.
Man labai patiko autorės žaismingas ir vaizdingas rašymo stilius.
Taip pat labai gražus Jurgos Šeduikytės audioknygos įgarsinimas, tikrai rekomenduoju. Tik gaila, kad audioknyga neturi kokio PDF priedo su fotografo Algimanto Aleksandravičiaus kelionėje padarytomis nuotraukomis. Iš viršelio sprendžiu, kad jos turėtų būti nerealios.
Nors man asmeniškai pati knyga šiek tiek prailgo (galbūt truputį per daug pokalbių ir per mažai kelionės įspūdžių ir nuotykių), visgi labai užsinorėjau tuo keliu pakeliauti ir pamatyti visas aprašytas gamtos grožybes.
Teko dalyvauti šios knygos pristatyme Knygų mugės metu prieš 1,5 metų. Jau tada ji pateko į sąrašą "Būtų įdomu perskaityti". Perskaičiau ir galiu prisipažinti - ji pakliuvo man "netinkamu" laiku. Tiesiog toks gyvenimo tarpsnis, kai visuotinai priimtos tiesos kelia norą prieštarauti, o ne nulenkti galvą. Gerbiu kunigą Algirdą Toliatą, būtų įdomu pasikalbėti asmeniškai, bet čia jo pasisakymai man truputį skambėjo kaip "vaistas nuo visko ir visada". Jis tikrai teisus daugeliu atžvilgiu, sutinku, bet man šiuo metu netinka ir viskas. Kitas aspektas - pati kelionė Saksonijos Šveicarija dailininkų romantikų keliu Malerweg. Norėčiau ir planuosiu juo keliauti
Pasirinkau šią knygą, nes planuoju leistis į piligriminį kelią, o Malerweg trasa jau daugelį metų sukasi mintyse. Autorės sumanymas į kelionę pasikviesti kunigą ir fotografą intrigavo, tačiau beskaitydama taip ir nepajutau juose piligrimo ar žygeivio dvasios. Labiausiai knygoje patiko fotografijos. Pati knyga tiesiog ne mano. Jei ne mintis kada nors praeiti Malerweg, knygos būčiau nė nebaigusi. Lina Ever vaizdingai papasakojo legendas ir aprašė vietovę, tad pradžioje dialogai su kunigu erzino. Norėjosi paprasto ir nuoširdaus kelionės dienoraščio. Vėliau supratau, kad šios knygos tikslas - ne trasos gidas ar pati kelionė. Ši knyga patiks tiems, kurie rūpinasi asmenybės augimu arba ieško kelio į Dievą. Ir ko gero suerzins nutraukusius ryšius su bažnyčia, nes vietomis religijos, bažnyčios ir kunigo vaidmuo sureikšmintas.
Išėjo Lina Ever su kunigu ir fotografu pasivaikščioti. Ir pasikalbėti. Ir žinot, skaičiau ir mėgavausi. Nors pradžioje buvau taip skeptiškai nusiteikusi – begalinių kalbų apie dievą nepakenčiu, Linos Ever, kaip rašytojos, irgi nemėgstu. Bet kai sudalyvavau leidyklos „Tyto alba“ metinėje konferencijoje prieš porą mėnesių, iškart supratau, kad šią knygą skaityti aš noriu.
Visų pirmą – norėjau susipažinti su Toliatu – nors realybėje net buvau prie jo pripuolusi nusifotografuoti, ir tada visai nereikšminga asmenukė dabar man daug vertingesnė, kai perskaičiau šią knygą. Ir skaityti norėjau, nes pati šiemet ėjau – kitu keliu, kitoje šalyje, su kitais žmonėmis ir ne 5, o 40 dienų. Ir ne šimtą, o aštuonis šimtus kilometrų. Bet pati puikiai žinau tą trijų dienų lūžį (pamenu, kaip sesei rašiau žinutę, kad viskas, nebegaliu, kad bijau, kad teks stoti ir grįžti namo) pamenu tas susikaupusias emocijas, kurias galiausiai paleidi eidamas... kai verki, keikiesi, pyksti ant pakeleivių ir savęs. Tačiau vis tiek eini.
Pasakysiu paprastai, nėr ko čia vynioti į vatą – jei nebūčiau ėjusi šv. Jokūbo šiemet, sakyčiau, kad knyga šiaip sau. Tikrai, gi tokia graži gamta – aprašymų mažoka, nors gelbėja Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Bet man knyga nepaprastai patiko. Skaičiau ir aikčiojau. Visa tai, ką patyriau pati, čia dar paaiškino kunigas. Paprastai, pasaulietiškai, nekišdamas žodžių „tikėjimas“, „dievas“, „biblija“ ar kito liturginio žargono kiekvieną kartą prasidedant gilesniam ir tikresniam pokalbiui. Graudinausi ir sutikau su labai daug jo paaiškinimų. Buvo ir liūdna, ir šypsojausi, ir linksėjau galva sutikdama.
Labiausiai patiko jų dialogai apie motyvaciją, vienas kito palaikymą ir draugus, atleidimą ir paleidimą. Kunigas nepaprastai gerai paaiškino tai, kodėl reikia eiti išpažinties. Nesakau, kad eisiu, tikrai ne, nes aš ir į bažnyčią nevaikštau. Bet paaiškinimas man labai patiko ir aš jam pritariu. Logiškas, paprastas ir gal net būtų pakeitęs kai kuriuos dalykus mano gyvenime, jei tokį būčiau išgirdusi prieš penkiolika metų.
Nesvarbu, ar aš tikinti, ar ne. Nesvarbu ar toks bus ir kitas skaitytojas. Bet aš vis tik manau, kad šioje knygoje sudėta labai daug gerumo. Tikrumo. Nuoširdumo. Atskleistos baimės, apkalbėtos, paleistos... kalbėta apie nemalonias situacijas – ne tik kaip jų išvengti, bet ir kaip jose išgyventi... galėčiau pavyzdžius vardinti ir vardinti... bet nesinori kažkam sugadinti skaitymo malonumo, o to malonumo skaitant tikrai bus. Man knyga labai patiko, mane teigiamai paveikė, jaučiuosi laimingesnė. Dabar reikia sumąstyti kaip įkalbėti ją perskaityti sūnėną, nes žinau, kad jei jau skaitys, ateis ir pasidžiaugs pabaigęs...
Esu sužavėta knygos žaismingumu, minčių gilumu, autorės Linos Ever tarsi tyčinėmis provokacijos, kurios padeda išgirsti kunigo Algirdo žodžius, verčiančius dar ir dar kartą sugrįžti ir vėl perskaityti. Ir verti apmąstymų.
Labai paprasta, jauki knyga. Tai piligriminis pasivaikščiojimas Dailininkų keliu Malerweg su kunigu, fotografu ir rašytoja.
Su A. Toliato kūryba jau teko susipažinti, teko skaityti jo knygas ir iš tikro į kunigo pamokslus, pasamprotavimus pažvelgti visiškai kitaip. A. Toliatas man buvo atradimas, jo knygos su gilia svertine reikšme, kai skaitai atrodo ir augi kartu. Tikriausiai, vien todėl, kad pamačiau jo atvaizdą knygos viršelyje ir nusipirkau knygą per daug neįsigilinus, kad šiuo kartu, jis bendrakeleivis, pašnekovas. Linos, kaip rašytojos nepažįstu, todėl man tai buvo nauja pažintis ir su ja.
Ir kaip pačioje knygoje rašoma, kad viskam savas laikas, tai nupirkta knyga atgulė į mano knygų lentyną ir gal prieš mėnesį mano akys užkliuvo, kad knyga dar laukia skaitymo eilės. Tad nieko daugiau ir nebeliko, kaip perskaityti. 😊
Taigi, kelionės metu rašytoja Lina, kalbina kunigą A. Toliatą, o fotografas A. Aleksandravičius viską fiksuoja nuotraukomis. Man šie dialogai tarp Linos ir Toliato, buvo toks gėris šiuo metu, jie davė vėl vietos vidinėms pamąstymams, Toliatas taip taikliai ir gražiai viską paaiškina, sudeda į vietas, kad nesižavėti jo samprotavimais tiesiog sunku. Daug minčių pasisėmiau, dabartiniam savo gyvenimo etape, taip kad tikriausiai ne be reikalo, tam tikros knygos atsiranda rankose ar kurį laiką laukia savo eilės skaitymui.
Pačios Linos, galbūt nepajaučiau taip kaip rašytojos, bet jos pačios asmuo man sukėlė tokį įspūdį, kad žmogus dar turintis daug vidinių nusistatymų, įsirėžusių stereotipų ir pan. Žinoma, knyga rašyta prieš keletą metų, tam tikros įžvalgos gal ir pačios Linos pasikeitusios, bet man kur užkliuvo akis, kad Lina lietuvius piešia labai neigiamomis spalvomis, kaip piktus, nelaimingus, nesišypsančius ir nemylinčius vienus kitų. Aš labai norėjau paprieštarauti tam požiūriui, žinoma tai nebuvo akcentas knygos, tai nebuvo plėtojama tema, bet buvo keletas pokalbių apie tai. Tai sakau visiškai tam NEPRITARIU, jaunoji karta yra visiškai kitokia nei Linos kartos žmonės, o dar kai gyveni ne pačioje Lietuvoje ir šalies gyvenimą stebi iš šono, tai mano akimis tikrai nebegali teigti kokie vis dėl to tie žmonės yra, nes viskas keičiasi. Tai mano akyse, tikriausiai labiausiai užkliuvusi vieta buvo, bet tai nesudarė knygos esmės.
Pati knyga tikrai prasminga, dialogo forma aptarta daug gyvenimiškų temų, buvo minčių kurias prisitaikiau ir sau. Knygą taip pat labai gražiai papildė Algimanto fotografijos.
Kartais knygos mus arba mes jas surandame netyčia. Ieškojau audio knygos, o šiai lyg tyčia pasitaikė akcija. Smagiai susiklausė pasakojimas, kaip knygos autorė leidžiasi taip vadinamu Dailininkų keliu su kunigu Algirdu ir fotografu Algimantu. Jau anksčiau esu atradusi šią rašytoją, perskaičiusi nemažai jos knygų. Ši knyga kiek kitokia, bet sužavėjo savo paprastumu: kelias, situacijos, požiūris, dialogai ir išvados. Gėrėdamasi gamta, skaitydama vyrams pasakas prieš miegą, bendrakeleivė įvairiomis temomis diskutuoja su bendrakeleiviais, vertindama ir perleisdama visa per moterišką prizmę. Čia visko buvo tiek kiek reikia: religijos be didelių moralų, neprimesto požiūrio, kvietimo pažvelgti giliau.
Antrą kartą perskaičiau ir manau dar ne kartą atsiversiu. Nes ji nuostabi. Lengva, šviesi, užkabinanti, norisi ir kartu padiskutuoti,ir kartu keliauti. Labiausiai įsiminė kunigo pasakyti žodžiai "reikia treniruoti savo tikėjimo raumenį",nes man laiku ir vietoje. Ir aišku Saksonijos Šveicarija,dailininkų kelias pateko į norimų aplankyti vietų sąrašą
Labai patiko! Ir pokalbiu turinys, ir Linos Ever rasymo stilius. Momentais taip pikta buvo, kad negalejau dalyvauti vykstanciose diskusijose, taip norejosi pasisakyti, paklausti, pasigincyti… vienas malonumas skaityti!