Labai paprasta, jauki knyga. Tai piligriminis pasivaikščiojimas Dailininkų keliu Malerweg su kunigu, fotografu ir rašytoja.
Su A. Toliato kūryba jau teko susipažinti, teko skaityti jo knygas ir iš tikro į kunigo pamokslus, pasamprotavimus pažvelgti visiškai kitaip. A. Toliatas man buvo atradimas, jo knygos su gilia svertine reikšme, kai skaitai atrodo ir augi kartu. Tikriausiai, vien todėl, kad pamačiau jo atvaizdą knygos viršelyje ir nusipirkau knygą per daug neįsigilinus, kad šiuo kartu, jis bendrakeleivis, pašnekovas. Linos, kaip rašytojos nepažįstu, todėl man tai buvo nauja pažintis ir su ja.
Ir kaip pačioje knygoje rašoma, kad viskam savas laikas, tai nupirkta knyga atgulė į mano knygų lentyną ir gal prieš mėnesį mano akys užkliuvo, kad knyga dar laukia skaitymo eilės. Tad nieko daugiau ir nebeliko, kaip perskaityti. 😊
Taigi, kelionės metu rašytoja Lina, kalbina kunigą A. Toliatą, o fotografas A. Aleksandravičius viską fiksuoja nuotraukomis. Man šie dialogai tarp Linos ir Toliato, buvo toks gėris šiuo metu, jie davė vėl vietos vidinėms pamąstymams, Toliatas taip taikliai ir gražiai viską paaiškina, sudeda į vietas, kad nesižavėti jo samprotavimais tiesiog sunku. Daug minčių pasisėmiau, dabartiniam savo gyvenimo etape, taip kad tikriausiai ne be reikalo, tam tikros knygos atsiranda rankose ar kurį laiką laukia savo eilės skaitymui.
Pačios Linos, galbūt nepajaučiau taip kaip rašytojos, bet jos pačios asmuo man sukėlė tokį įspūdį, kad žmogus dar turintis daug vidinių nusistatymų, įsirėžusių stereotipų ir pan. Žinoma, knyga rašyta prieš keletą metų, tam tikros įžvalgos gal ir pačios Linos pasikeitusios, bet man kur užkliuvo akis, kad Lina lietuvius piešia labai neigiamomis spalvomis, kaip piktus, nelaimingus, nesišypsančius ir nemylinčius vienus kitų. Aš labai norėjau paprieštarauti tam požiūriui, žinoma tai nebuvo akcentas knygos, tai nebuvo plėtojama tema, bet buvo keletas pokalbių apie tai. Tai sakau visiškai tam NEPRITARIU, jaunoji karta yra visiškai kitokia nei Linos kartos žmonės, o dar kai gyveni ne pačioje Lietuvoje ir šalies gyvenimą stebi iš šono, tai mano akimis tikrai nebegali teigti kokie vis dėl to tie žmonės yra, nes viskas keičiasi. Tai mano akyse, tikriausiai labiausiai užkliuvusi vieta buvo, bet tai nesudarė knygos esmės.
Pati knyga tikrai prasminga, dialogo forma aptarta daug gyvenimiškų temų, buvo minčių kurias prisitaikiau ir sau. Knygą taip pat labai gražiai papildė Algimanto fotografijos.