Monografijoje „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ pristatomas prievartos metakine tyrimas, vykdytas 2016–2018 metais. Monografijoje interpretuojami M. Antonioni, S. Kubricko, M. Haneke’s, A. Amenábaro kino kūriniai bei jų vizualizuotos kinematografinės prievartos formos. Monografija skirta filosofijos, kino, vizualumo, kultūros studijų specialistams, taip pat visiems, besidomintiems kino filosofijos, vizualumo ir kino teorijos klausimais.
N. Milerius yra griežtas, bet korektiškas ir santūrus šiuolaikybės kritikas. Nors tai filosofinė knyga, kurios žanras – monografija, ją įdomu skaityti vien kaip studiją apie šiuolaikinę kultūrą. Mokslininko analitiškas pasakojimas paprastiems skaitytojams suteikia grynai praktinių žinių: kaip vertinti reportažus iš karo, kokią iš tikrųjų vertę kuria mūsų pačių nuotraukos instagrame arba ko verta visa mados industrija.
-1 už šiek tiek smartassinę įžangą (kuri tikrai neatspindi šiaip jau gana "įsileidžiančio" bendro knygos tono) ir kompiuterinių žaidimų aspekto įtraukimą, remiantis vos ne popfilosofijos veikalu, o ne gilesne reiškinio analize, kurios tikrai reikia.
Taip pat pasigedau platesnio paaiškinimo kodėl terminas "prievarta" buvo pasirinktas vietoje "smurto", kai angliškoji knygos dalis kalba apie "violence", o ne "coercion".Čia turbūt netgi svarbesnis aspektas.
Bet bendrai ilgas knygos laukimas visai pasiteisino.