What do you think?
Rate this book
Ноябрь, или Гуменщик
Romaan eesti rahva raskest elust mõisahärrade rõhumise all. Rängas olukorras ei jää rahval muud üle, kui krabada endale kõike mida kätte saab, olgu siis naabri sahvrist, mõisaaiast või teede ristmikul vanakurja käest. Loomulikult on mängus ka kõiksugused kratid, tondid ja kollid, kes varitsevad põõsas, silmad põlemas, et paljukannatanud külainimestele veelgi kurja teha.
184 pages, Paperback
First published October 1, 2000
86 people are currently reading
2093 people want to read
About the author
Andrus Kivirähk
88 books292 followersAndrus Kivirähk is an Estonian journalist, playwright and novelist. His writing style can be called self-mocking and sarcastic with dark humour. His best known work "Rehepapp ehk November", a.k.a. "Rehepapp", has been translated to Finnish and Norwegian. "Mees, kes teadis ussisõnu", a bestseller in Estonia, so popular that a board-game was based on it, has been translated to English as "The Man Who Spoke Snakish". These books, as well as his other historical-themed works such as "Ivan Orava mälestused" and "Kalevipoeg" resonated strongly with contemporary Estonian society.
Kivirähk is also the author of the children's book "Leiutajateküla Lotte" and its sequels, and wrote the screenplay for the cartoon based on it.
Andrus Kivirähk works as a journalist, and is married with 3 children.
Kivirähk is also the author of the children's book "Leiutajateküla Lotte" and its sequels, and wrote the screenplay for the cartoon based on it.
Andrus Kivirähk works as a journalist, and is married with 3 children.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 386 reviews
August 9, 2024
Pretty much it seems like Estonian November is more or less like a Lithuanian one - dark, cold and undead spirits everywhere.
This was a highly enjoyable read. Not that often at my lunch break at work I torture co-workers with retellings of what I am reading. With this one I did almost every day. First of all it was funny. I admit, the jokes were usually somewhere in the lower parts of human body, so if you're looking for some intellectual take on Estonian folklore you should definitely try elsewhere. But let's be honest - when it comes to folklore the tales your grandma or grandpa told you were much more fun than comparative mythology works* your professor was recommending you to read. So yeah, I loved the shit jokes and basic disrespect to all and everybody in this book.
And then the parts with supernatural - were great. Also - the lyrical parts were very well done and I loved the werewolf line...
And by learning what a historical Estonian thought about his neighbor Latvian - I'm just glad we're not their closest neighbours... And even though they never give us points on Eurovision contests, which I consider quite assholish but very much in the spirit of this book - I'm giving this book five stars. :P
Highly recommended!
*in fact I find comparative mythology a hugely interesting area of research... ;)
This was a highly enjoyable read. Not that often at my lunch break at work I torture co-workers with retellings of what I am reading. With this one I did almost every day. First of all it was funny. I admit, the jokes were usually somewhere in the lower parts of human body, so if you're looking for some intellectual take on Estonian folklore you should definitely try elsewhere. But let's be honest - when it comes to folklore the tales your grandma or grandpa told you were much more fun than comparative mythology works* your professor was recommending you to read. So yeah, I loved the shit jokes and basic disrespect to all and everybody in this book.
And then the parts with supernatural - were great. Also - the lyrical parts were very well done and I loved the werewolf line...
And by learning what a historical Estonian thought about his neighbor Latvian - I'm just glad we're not their closest neighbours... And even though they never give us points on Eurovision contests, which I consider quite assholish but very much in the spirit of this book - I'm giving this book five stars. :P
Highly recommended!
*in fact I find comparative mythology a hugely interesting area of research... ;)
December 6, 2023
Labiausiai nudžiuginusi knyga pastaruoju metu!
Neskubėjau jos skaityti, nes iš aprašymo apie "mūsų" mitologiją ir humorą galvojau, bus kažkas tarp Tokarczuk Olga ir Terry Pratchett, nė vieno kurių nesu super didelė gerbėja (nesu ir nekentėja, na, bet žinot).
Bet ne – buvo DAUG GERIAU! Nebeatsimenu, kada tiek krizenau skaitydama knygą. Taip, pasaulis mitologizuotas, bet purviniausiu, vulgariausiu ir smagiausiu būdu. Visi veikėjai yra varguoliai, bet ne vargšeliai, o nuolat ieškantys, kaip ką nors apipisti – ar tai būtų dvaro ponas, ar kaimynas, ar velnias, ar kunigas. Dar patiko, kad istorija, nors ir tvirtai struktūruota, nesušoka į visiškai tradicinę schemą su pradžia, viduriu ir pabaiga. Atskiras pagyrimas vertėjai už super gyvą kalbą!
Štai pvz vienas epizodas, kur antgamtinių reikalų ekspertas Jaujininkas aplanko dvaro prievaizdą, kuris pasidarė aitvarą-sniego senį, o tas pasakoja, ko matęs, kai buvo vandeniu.
Neskubėjau jos skaityti, nes iš aprašymo apie "mūsų" mitologiją ir humorą galvojau, bus kažkas tarp Tokarczuk Olga ir Terry Pratchett, nė vieno kurių nesu super didelė gerbėja (nesu ir nekentėja, na, bet žinot).
Bet ne – buvo DAUG GERIAU! Nebeatsimenu, kada tiek krizenau skaitydama knygą. Taip, pasaulis mitologizuotas, bet purviniausiu, vulgariausiu ir smagiausiu būdu. Visi veikėjai yra varguoliai, bet ne vargšeliai, o nuolat ieškantys, kaip ką nors apipisti – ar tai būtų dvaro ponas, ar kaimynas, ar velnias, ar kunigas. Dar patiko, kad istorija, nors ir tvirtai struktūruota, nesušoka į visiškai tradicinę schemą su pradžia, viduriu ir pabaiga. Atskiras pagyrimas vertėjai už super gyvą kalbą!
Štai pvz vienas epizodas, kur antgamtinių reikalų ekspertas Jaujininkas aplanko dvaro prievaizdą, kuris pasidarė aitvarą-sniego senį, o tas pasakoja, ko matęs, kai buvo vandeniu.
- <...> Dar prieš kelis mėnesius pliuškenau Venecijos kanaluose, o gondola manimi plukdė du jaunuolius, – vaikiną ir merginą, –ir vaikinas, nuo piršto nusimovęs, padovanojo žiedą merginai, tardamas: "Čia tau už tai, kad esi tokia graži. Dabar mūsų keliai išsiskirs, mes niekada nebepasimatysim. Teprimena šis žiedas tau mane!"
- Kad mane kur! - stebėjosi jaujininkas. - Nelabai tuo tikiu. Jeigu jie išsiskyrė, tai kodėl jis mergiotei padovanojo savo žiedą? Gal puskvaišis?
- Ne, - tarė senis besmegenis. - Klausykis toliau! Mergina paėmė žiedą, pažiūrėjo į jį, metė vandenin ir sušuko: "Jei negausiu tavęs, nereikia man ir tavo žiedo!" - ir juodu puolė vienas kitam į glėbį, verkė ir bučiavosi, o aš tekėjau toliau, kol jie pradingo man iš akių.
Kurį laiką buvo tylu, paskui jaujininkas paklausė:
- Kokio gilumo tas kanalas? Gal dar pavyktų ištraukti tą žiedą? Mergina tikra beprotė. Jei jos tėvas sužinotų, iškarštų jai kailį.
- Neįtikėtinos istorijos, ką, Sanderi? - tarė Hansas. - Kaip pasakos!
- Pasakose taip nebūna, kad žmonės iššvaistytų sunkiai sukauptą turtą, - pareiškė jaujininkas. - Jose kalbama apie tai, kaip lapė apgavo vilką ar kaip pavogė pieną iš bobos. Pasaka turi būti pamokoma, tam jos vaikams ir sekamos. O papasakok tu kokiam bambliui, ką ten porina besmegenis, - žėk, dar ims, pavyzdžiui, gerus kumpius upėn svaidyti! Vargas be galo, be krašto.
- Ak, Sanderi, - prievaizdas atsiduso, - tu, be abejo, teisus, bet man tie pasakojimai patinka. Jie tokie vaizdingi, užburiantys. Kai besmegenis daug jų pripasakoja, man pašiurpsta oda, apima toks siaubingas ilgesys, norėčiau visa, apie ką jis kalba, savo akimis pamatyti, būti ten, kur mėtomasi žiedais...
- Kuris nenorėtų!
December 6, 2023
Anotacija žadėjo „juodojo humoro kupiną pasakojimą“, o ir ne vienas matytas atsiliepimas vis pabrėždavo tą humorą. Niekaip negaliu tvirtinti, kad apgavo. Humoro čia nestinga. Ir jis tikrai pakankamai juodas. Bet, mano skoniui, labai jau negilus.
O štai fantazija autoriaus išties pakeri. Knyga prifarširuota liaudies prietarų, folklorinių motyvų ir mitologinių elementų. Ir „Jaujininko“ herojai gyvena tame pasaulyje, kur visa tai natūralu – tai jie taip visą tą velniava ir priima. Pagrindinis vaizduojamo kaimo žmonių užsiėmimas – vogti. Vagia iš dvaro, vagia vieni iš kitų. Dažniausiai patys net ir patingi vogti, tad tam pasitelkia aitvarus, kurie už juos ir nuveikia tuos tamsius darbelius. Dar kaimiečiai neatsisako paliežuvauti vieni apie kitus, apmulkinti, apgauti. Jei tamsiąsias jėgas apgaudinėja labiau iš savisaugos instinkto, tai vienas kitą – siekdami materialinės naudos, arba tiesiog vardan malonumo.
Tokia savotiška stebuklinė pasaka be teigiamų herojų. Istorijos suvertos ant vieno siūlo (laiko ir erdvės), bet labai į vientisą siužetą nesulimpa. Tiesa, yra kelios kiek svarbesnės ir ilgesnės linijos – bet nešančiu stuburu jų nepavadinčiau. O ir nereikia čia to stuburo. „Jaujininko“ stiprumas kitur. Kaip jau minėjau – beribė fantazija, smagus pasakojimo stilius ir nepaisant visą knygą persmelkusios lapkričio tamsos, nuotaikinga.
O štai fantazija autoriaus išties pakeri. Knyga prifarširuota liaudies prietarų, folklorinių motyvų ir mitologinių elementų. Ir „Jaujininko“ herojai gyvena tame pasaulyje, kur visa tai natūralu – tai jie taip visą tą velniava ir priima. Pagrindinis vaizduojamo kaimo žmonių užsiėmimas – vogti. Vagia iš dvaro, vagia vieni iš kitų. Dažniausiai patys net ir patingi vogti, tad tam pasitelkia aitvarus, kurie už juos ir nuveikia tuos tamsius darbelius. Dar kaimiečiai neatsisako paliežuvauti vieni apie kitus, apmulkinti, apgauti. Jei tamsiąsias jėgas apgaudinėja labiau iš savisaugos instinkto, tai vienas kitą – siekdami materialinės naudos, arba tiesiog vardan malonumo.
Tokia savotiška stebuklinė pasaka be teigiamų herojų. Istorijos suvertos ant vieno siūlo (laiko ir erdvės), bet labai į vientisą siužetą nesulimpa. Tiesa, yra kelios kiek svarbesnės ir ilgesnės linijos – bet nešančiu stuburu jų nepavadinčiau. O ir nereikia čia to stuburo. „Jaujininko“ stiprumas kitur. Kaip jau minėjau – beribė fantazija, smagus pasakojimo stilius ir nepaisant visą knygą persmelkusios lapkričio tamsos, nuotaikinga.
November 14, 2021
Nu ja, Andruss Kivirehks ir viens ellīgi labs stāstnieks!
Jāatzīst, ka pēc "Vīra, kas zināja čūskuvārdus'' un ''Zilā, ragainā dzīvnieka'' folkloras un mošķu klātbūtne man nelikās nekas jauns (tā ir, kad lasa grāmatas ne to izdošanas secībā), bet pamanot vienā epizodē pieminētu Kalevipoegu dieva lomā, pat iemurrājos no Kivirehka lasītājas labsajūtas. Ak, un tik feini atpazīt pasakas, ticējumus un vēl visādas lasītas padarīšanas. Un visā tajā mērcē līdz kaulam atkailināts igauņu bāleliņš. Nu, tiešā nozīmē igauņu, bet īstenībā jau - cilvēks. Ar savu savtību, muļķību, alkatību, bailēm, māņticību, zaglīgumu un, hmm, reizēm šaurpierību.
Vispār, melnum melna ironija. Dažiem ļaudīm rupja valoda (tā, ka labi audzināto jaunavu pansionāta audzēknēm nelasīt, ausis novītīs un vaigi sarkdami sačokurosies). Dižu happy end te nemeklējiet, bet lasīšanas bauda garantēta. Tulkotājai Zanei Balodei ir izdevies!
Jāatzīst, ka pēc "Vīra, kas zināja čūskuvārdus'' un ''Zilā, ragainā dzīvnieka'' folkloras un mošķu klātbūtne man nelikās nekas jauns (tā ir, kad lasa grāmatas ne to izdošanas secībā), bet pamanot vienā epizodē pieminētu Kalevipoegu dieva lomā, pat iemurrājos no Kivirehka lasītājas labsajūtas. Ak, un tik feini atpazīt pasakas, ticējumus un vēl visādas lasītas padarīšanas. Un visā tajā mērcē līdz kaulam atkailināts igauņu bāleliņš. Nu, tiešā nozīmē igauņu, bet īstenībā jau - cilvēks. Ar savu savtību, muļķību, alkatību, bailēm, māņticību, zaglīgumu un, hmm, reizēm šaurpierību.
Vispār, melnum melna ironija. Dažiem ļaudīm rupja valoda (tā, ka labi audzināto jaunavu pansionāta audzēknēm nelasīt, ausis novītīs un vaigi sarkdami sačokurosies). Dižu happy end te nemeklējiet, bet lasīšanas bauda garantēta. Tulkotājai Zanei Balodei ir izdevies!
July 17, 2019
nezinu, kā viņš to panāk, bet Kivirehks raksta izcili. šī ir etnogrāfiska fantasmagorija, no kuras varētu mācīties arī tādi maģiskie reālisti kā Gabriels Garsija Markess. stāsts par dzimtļaudīm viena ciemata ietvaros, kas apvārdo, apskauž un piemuļķo viens otru (arī velnu, mēri un pūķus, par cilvēkiem nemaz nerunājot), un gandrīz no visām dzīves situācijām tiek cauri sausām kājām. kā tādi sū.., kas vienmēr peld pa virsu.
December 21, 2023
Objektyviai suprantu, kodėl daug kam patinka. Subjektyviai - ne man (nejuokinga, nuobodu).
May 20, 2013
This review has spoilers regarding the setting but not the plot.
One of the funniest books I've ever read. Rehepapp captures the essential of the Estonian soul. The book is quite blatant parody, but like all good parody it has a grain of truth in it. The story is set in a small Estonian village in November. It is probably the 18th or 19th century. Literally everyone spends their days stealing stuff from the rich foreign nobles and each other. They do it by using their wits and subterfuge and by creating magical servants (called 'kratt' in Estonian) from old houseware such as brooms and buckets. These servants are given souls by striking a deal with the Devil who in turn demands the soul of the new master after his death - however the peasants clever as they are often manage to trick the Devil.
The book is full of old folklore beliefs and magic and mythical beasts (such as a malevolent creature built of dead dog flesh who is used only to inflict harm upon others, unlike the kratt who at least brings food and gold) coexisting with a Christian church that is only taken seriously by rich German nobles. The peasants take advantage of it like they do of everything else, including all kinds of supernatural.
One of the funniest and best books I've read, and I've said the same thing about Kivirähk's Mees Kes Teadis Ussisõnu (The Man Who Spoke Snakish). He's pretty good writer.
One of the funniest books I've ever read. Rehepapp captures the essential of the Estonian soul. The book is quite blatant parody, but like all good parody it has a grain of truth in it. The story is set in a small Estonian village in November. It is probably the 18th or 19th century. Literally everyone spends their days stealing stuff from the rich foreign nobles and each other. They do it by using their wits and subterfuge and by creating magical servants (called 'kratt' in Estonian) from old houseware such as brooms and buckets. These servants are given souls by striking a deal with the Devil who in turn demands the soul of the new master after his death - however the peasants clever as they are often manage to trick the Devil.
The book is full of old folklore beliefs and magic and mythical beasts (such as a malevolent creature built of dead dog flesh who is used only to inflict harm upon others, unlike the kratt who at least brings food and gold) coexisting with a Christian church that is only taken seriously by rich German nobles. The peasants take advantage of it like they do of everything else, including all kinds of supernatural.
One of the funniest and best books I've read, and I've said the same thing about Kivirähk's Mees Kes Teadis Ussisõnu (The Man Who Spoke Snakish). He's pretty good writer.
December 31, 2023
Kaip smagu šią knygą skaityti be išnašų. Kivirähko sukurtame pasaulyje atgyja savi „Sužeisto vėjo“ personažai, antgamtė ir drauge su kaimiečiais demonstruoja buką materialistinį pavidalą. Nesisuksi – negyvensi, jei ne tu – tai tave. Kas išlieka? Ogi didelė laisvė.
„Jaujininkas“ ne toks daugialypis kaip „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“, tačiau labai geras, kitoks. Autorius aiškiai suvedinėja sąskaitas su krikščionybe (čia man ir šmaikščiausia), nors dialogai mediniai – visiškai netrukdo. Tiesiog paperka bendras išradingumas ir gudrus siužetas. Ne taip lengva apžaist kraštutinumus, stereotipus ir iš jų daug išlaužti, bet jam pavyksta. Tai ne tik linksmas karnavalas: puslapiuose slypi puikiai įsisavinti tautiniai ir kultūriniai prietarai, gerai pagrįsta visuomenės kritika, todėl knygą labai įdomu aptarinėt.
Skaityčiau ir daugiau Kivirähko tekstų, nors žinau, kad reikėtų dozuoti – pabostų.
„Jaujininkas“ ne toks daugialypis kaip „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“, tačiau labai geras, kitoks. Autorius aiškiai suvedinėja sąskaitas su krikščionybe (čia man ir šmaikščiausia), nors dialogai mediniai – visiškai netrukdo. Tiesiog paperka bendras išradingumas ir gudrus siužetas. Ne taip lengva apžaist kraštutinumus, stereotipus ir iš jų daug išlaužti, bet jam pavyksta. Tai ne tik linksmas karnavalas: puslapiuose slypi puikiai įsisavinti tautiniai ir kultūriniai prietarai, gerai pagrįsta visuomenės kritika, todėl knygą labai įdomu aptarinėt.
Skaityčiau ir daugiau Kivirähko tekstų, nors žinau, kad reikėtų dozuoti – pabostų.
October 22, 2022
Ale jazda, nie mogłam się oderwać i przeczytałam za jednym posiedzeniem :)
October 12, 2025
Kultusromaan "Rehepapp" ei kujuta eestlasi ja meie elu kõverpeeglis, vaid annab vägagi vahetu pildi meist ning meie tõelisest loomusest. Võtame nüüd hetkeks aja maha ja mõtleme rahulikult oma tutvuskonna ning laiemalt kogu meie ühiskonna peale. Ma olen kindel, et igaüks meist tunneb/teab mõnd tegelast "Rehepapist". Olgu selleks Imbi ja Ärni, kes ainult võimaluse tekkides isegi sipelgapesast okkad ära varastaksid või Muna Ott, kes täna sülgab südamerahus risti peale ja homme vajadusel vanakuradi pildi peale. Vahest tunnete hoopis natuke lihtsameelset ja romantilise hingega kubjas Hansu või särtsakat ja sirgeselgset Räägu Liinat. Äkki olete kokku puutunud oma ahnusest lõhki mineva Aida-Oskari või toapoiss Intsuga, kes kööginurgas on kõige suurem isamaalane üldse. Õnnega olete muidugi koos juhul, kui esimesena tuleb teil meelde krutskeid ja elutarkust täis Rehe-Sander. Kui te tõesti mõnd romaani tegelasega sarnast kuju oma ringkonnast ei suuda meelde tuletada, siis lööge lahti värske ajaleht ning küll juba mõni tont, Kiil, koll, Kaljurand või mumm teile põlevate silmadega vastu jõllitab.
"Rehepappi" on juba viimased viisteist aastat kiidetud oskuse eest eestlaste tüüpilisemaid iseloomuomadusi (ahnus, ihnus, uhkus) koomilises võtmes kujutada. Seetõttu proovin alljärgnevalt romaani natuke teise nurga alt lahti mõtestada ja mõnda uut lähenemisnurka Kivirähki teksti lugemisele pakkuda.
Lõputult on räägitud 700-aastasest orjaööst ning selle seni kestvast mõjust eestlaste mentaliteedile ja orjarahvaks olemisest. Pigem on see orjarahva sildi kleepimine vabatahtlikult endale otsaette üks isekas ja kasuahne tegu. Mängime aina märtreid ja kannatajaid, kellele peaks ajalooliselt ja ka mõne humanitaarabi pakikese näol vankumatut toetust ning kaastunnet avaldama. Tahame olla lihtsalt Põhjala juudid oma püha kannatustelooga. Teine äravalitud rahvas.
"Rehepapp" avab selle orjarahvaks olemise juures veel ühe huvitava tahu, mis tavaliselt kannatajat simuleeriv eestlane kiiresti ära unustab. Nimelt orjade suhe neid endid teenivatesse orjadesse ehk talurahva vahekord krattide ja puukidega (tegelikult sulaste/teenijatüdrukute allegooria). Talurahvas on ise tegelikeks orjapidajateks muutunud ning esimese astme orja piits plaksub palju halastamatult teise astme orja turjal. Just kilter, kubjas ja aidamees (põrgu järjekorras eesõiguse omajad) olid külaühiskonnas kõige vihatumad isikud. Mitte mõisahärra! Kõige selgemini tuleb see ülema-alluva suhe esile kratt Joosepi ja Rehe-Sanderi vahelises vestluses:
""Nojah, puugi ja krati hädad teid ei huvita," urises kratt. "Nemad peavad teid ainult orjama, aga kui siis selle töö eest õiglast tasu nõuavad - hinge, nii nagu kokku lepitud, siis on pahad pealegi. Te olete vargad! Varastate parunilt, varastate teineteiselt ja varastate põrgult, aga maksta ei taha kunagi."
"Meil pole millega maksta," vastas rehepapp. "On vaid seesama, kokku näpatu. Ja siis veel elu - mis kõigub niigi pidevalt ämblikuniidi otsas. Mets on täis tonte ja hunte, tõved luuravad põõsastes, katk võib iga hetk sisse astuda, mõis kamandab oma tahtmist mööda. Meie elu on samuti varastatud, ja iga päev peame seda igasugu vigurite ja trikkide abil uuesti näppama, et homseni hinges püsida. Kui me hakkaksime ausalt kõige eest maksma, mis meist siis saaks? Meid polekski, ja poleks ka sind, Joosep, sest keegi teine ei viitsiks vanadele luudadele ja saunavihtadele Vanatondilt hinge sisse kaubelda. /.../ Ja parem on olla varas, kes püsib hinges vaid näppamise najal, kui aus maksja."".
Suhtumine "Kuna nemad varastavalt meilt, siis meil on õigus varastada teilt!" on vist ainus orjapõlvest pärit jäänuk, mis kahjuks seniajani on eestlaste seas püsima jäänud. Õigustus tuleb ju kuidagi oma kuritegudele leida. Juhul, kui muu ei aita, siis lapselikult hüüda "Aga kõik teevad nii!!! Miks peaks ma ainus loll olema, kes ilma jääb!?". Sellise mentaliteedi vohamine ei muuda meid äravalitud rahvaks, vaid üheks tavaliseks pätikambaks.
Lõpetuseks tahaksin veel mainida, et iga kord "Rehepappi" lugedes hakkab mu peas Aarne Üksküla oma kergelt kragiseva häälega rääkima. Aarne Üksküla on tänu teatrilavastusele ning audioraamatule minu jaoks olnud senini see üks ja ainus Rehe-Sander. Ootan põnevusega järgmisel sügisel esilinastuvat filmiversiooni ning loodan, et eesti teatri grand old man saab väärika järglase.
Teisi minu arvustusi saate lugeda blogist aadressil:
http://kirjanduslikpaevaraamat.blogsp...
"Rehepappi" on juba viimased viisteist aastat kiidetud oskuse eest eestlaste tüüpilisemaid iseloomuomadusi (ahnus, ihnus, uhkus) koomilises võtmes kujutada. Seetõttu proovin alljärgnevalt romaani natuke teise nurga alt lahti mõtestada ja mõnda uut lähenemisnurka Kivirähki teksti lugemisele pakkuda.
Lõputult on räägitud 700-aastasest orjaööst ning selle seni kestvast mõjust eestlaste mentaliteedile ja orjarahvaks olemisest. Pigem on see orjarahva sildi kleepimine vabatahtlikult endale otsaette üks isekas ja kasuahne tegu. Mängime aina märtreid ja kannatajaid, kellele peaks ajalooliselt ja ka mõne humanitaarabi pakikese näol vankumatut toetust ning kaastunnet avaldama. Tahame olla lihtsalt Põhjala juudid oma püha kannatustelooga. Teine äravalitud rahvas.
"Rehepapp" avab selle orjarahvaks olemise juures veel ühe huvitava tahu, mis tavaliselt kannatajat simuleeriv eestlane kiiresti ära unustab. Nimelt orjade suhe neid endid teenivatesse orjadesse ehk talurahva vahekord krattide ja puukidega (tegelikult sulaste/teenijatüdrukute allegooria). Talurahvas on ise tegelikeks orjapidajateks muutunud ning esimese astme orja piits plaksub palju halastamatult teise astme orja turjal. Just kilter, kubjas ja aidamees (põrgu järjekorras eesõiguse omajad) olid külaühiskonnas kõige vihatumad isikud. Mitte mõisahärra! Kõige selgemini tuleb see ülema-alluva suhe esile kratt Joosepi ja Rehe-Sanderi vahelises vestluses:
""Nojah, puugi ja krati hädad teid ei huvita," urises kratt. "Nemad peavad teid ainult orjama, aga kui siis selle töö eest õiglast tasu nõuavad - hinge, nii nagu kokku lepitud, siis on pahad pealegi. Te olete vargad! Varastate parunilt, varastate teineteiselt ja varastate põrgult, aga maksta ei taha kunagi."
"Meil pole millega maksta," vastas rehepapp. "On vaid seesama, kokku näpatu. Ja siis veel elu - mis kõigub niigi pidevalt ämblikuniidi otsas. Mets on täis tonte ja hunte, tõved luuravad põõsastes, katk võib iga hetk sisse astuda, mõis kamandab oma tahtmist mööda. Meie elu on samuti varastatud, ja iga päev peame seda igasugu vigurite ja trikkide abil uuesti näppama, et homseni hinges püsida. Kui me hakkaksime ausalt kõige eest maksma, mis meist siis saaks? Meid polekski, ja poleks ka sind, Joosep, sest keegi teine ei viitsiks vanadele luudadele ja saunavihtadele Vanatondilt hinge sisse kaubelda. /.../ Ja parem on olla varas, kes püsib hinges vaid näppamise najal, kui aus maksja."".
Suhtumine "Kuna nemad varastavalt meilt, siis meil on õigus varastada teilt!" on vist ainus orjapõlvest pärit jäänuk, mis kahjuks seniajani on eestlaste seas püsima jäänud. Õigustus tuleb ju kuidagi oma kuritegudele leida. Juhul, kui muu ei aita, siis lapselikult hüüda "Aga kõik teevad nii!!! Miks peaks ma ainus loll olema, kes ilma jääb!?". Sellise mentaliteedi vohamine ei muuda meid äravalitud rahvaks, vaid üheks tavaliseks pätikambaks.
Lõpetuseks tahaksin veel mainida, et iga kord "Rehepappi" lugedes hakkab mu peas Aarne Üksküla oma kergelt kragiseva häälega rääkima. Aarne Üksküla on tänu teatrilavastusele ning audioraamatule minu jaoks olnud senini see üks ja ainus Rehe-Sander. Ootan põnevusega järgmisel sügisel esilinastuvat filmiversiooni ning loodan, et eesti teatri grand old man saab väärika järglase.
Teisi minu arvustusi saate lugeda blogist aadressil:
http://kirjanduslikpaevaraamat.blogsp...
December 13, 2023
Šiais metais rankose atsidūrė mažai knygų, privertusių skaitant tyliai panosėj kikent. Jau imdama „Jaujininką“ tikėjausi, kad kūrinys bus vienas tokių, nes prisiskaičiau daug teigiamų atsiliepimų, ir jaučiuosi gavusi viską, ko tikėjausi – unikalią ir originalią istoriją, Estijos kaimo gyvenimo kasdienybę, persipynusią su itin įdomių mitinių būtybių išdaigomis, ir gana nemažai komiškų situacijų, kėlusių nuoširdžią šypseną.
Tik pradėjusi kūrinį šiek tiek abejojau, ar patiks jis man taip stipriai, kaip patiko daugumai skaitytojų – pradžia įtraukė iš lėto, humoras buvo toks šiek tiek ne mano skonio, nes kažkaip vien kalbomis apie žmogiškąsias išskyras nebesu nustebinama. Bet istorijai rutuliojantis augo ir mano susidomėjimas, veikėjai įgavo įvairesnių pusių, net ir jų gausybėje pasidarė nesunku juos atskirti ir jais rūpintis, nežemiškosios būtybės intrigavo ir suteikė istorijai išskirtinio prieskonio. O ir humoras, mano nuomone, pasakojimui įsibėgėjant tapo kur kas kokybiškesnis – buvo pakrapštoma giliau arba tiesiog pataikoma taikliau, autorius nebenorėjo tik šokiruoti šlykštumu, o iš tiesų priversti stabtelėti. Tikiu, kad lietuviams skaitytojams daug kas pasirodys pažįstama, mat tas už kelių šimtų kilometrų nutolęs įsivaizduojamas kaimas gana artimas ir tam, ką turime čia, sau už lango. Tragikomiškos situacijos atsveriamos jautriomis akimirkomis, šalia smurto čia eina ir širdis, šalia kovos – bendrystė.
Labai smagu skaityti kūrinius, kuriuos sunku su kažkuo sulyginti ir būtent tuo jie giliai įsirėžia į atmintį, ir „Jaujininkas“ neabejotinai patenka į tokių gretas. Griebsiu skaityti ir kitą išverstą autoriaus knygą.
Tik pradėjusi kūrinį šiek tiek abejojau, ar patiks jis man taip stipriai, kaip patiko daugumai skaitytojų – pradžia įtraukė iš lėto, humoras buvo toks šiek tiek ne mano skonio, nes kažkaip vien kalbomis apie žmogiškąsias išskyras nebesu nustebinama. Bet istorijai rutuliojantis augo ir mano susidomėjimas, veikėjai įgavo įvairesnių pusių, net ir jų gausybėje pasidarė nesunku juos atskirti ir jais rūpintis, nežemiškosios būtybės intrigavo ir suteikė istorijai išskirtinio prieskonio. O ir humoras, mano nuomone, pasakojimui įsibėgėjant tapo kur kas kokybiškesnis – buvo pakrapštoma giliau arba tiesiog pataikoma taikliau, autorius nebenorėjo tik šokiruoti šlykštumu, o iš tiesų priversti stabtelėti. Tikiu, kad lietuviams skaitytojams daug kas pasirodys pažįstama, mat tas už kelių šimtų kilometrų nutolęs įsivaizduojamas kaimas gana artimas ir tam, ką turime čia, sau už lango. Tragikomiškos situacijos atsveriamos jautriomis akimirkomis, šalia smurto čia eina ir širdis, šalia kovos – bendrystė.
Labai smagu skaityti kūrinius, kuriuos sunku su kažkuo sulyginti ir būtent tuo jie giliai įsirėžia į atmintį, ir „Jaujininkas“ neabejotinai patenka į tokių gretas. Griebsiu skaityti ir kitą išverstą autoriaus knygą.
October 21, 2024
Cóż mogę powiedzieć, "Listopadowe porzeczki" wchodzą do topki tego półrocza, tego roku i ostatnich dwóch lat. Bezsprzecznie.
Szukałam czegoś tak charyzmatycznego, ciekawego, niebanalnego, przewrotnego, zabawnego i zarazem ponurego. Wszystko dostałam, wszystko mam, teraz pozostaje mi wracać regularnie.
Szukałam czegoś tak charyzmatycznego, ciekawego, niebanalnego, przewrotnego, zabawnego i zarazem ponurego. Wszystko dostałam, wszystko mam, teraz pozostaje mi wracać regularnie.
January 29, 2024
Buvo viskas, ko aš tikiuosi iš skaitinių laisvalaikiui ir galvos pravėdinimui: buvo įdomu, įtraukė ir vietomis labai nuoširdžiai juokiausi. Dabar atrodo, kad tai gali būti jungtis tarp šiandienos ir senovės, kad visos ar beveik visos pasakos, kurios yra mus pasiekusios, kažkada turėjo "Jaujininko" prigimtinio žiaurumo ir klastos, todėl ir šitas kaimas savas. Kažkuo V. Krėvės Skerdžius, tik juodesnis, fantastiškesnis ir nešvankesnis.
July 20, 2024
Heh. Skaityti „Jaujininką“ po „Žmogaus, mokėjusio gyvačių kalbą“ – bent jau man čia kaip daugmaž skaityti „Hobitą“ po „Žiedų valdovo“. Abi Andruso Kivirähko knygos geros, bet voltažas ir amperažas nesulyginami. Kas turbūt ir nėra nuostabu – „Jaujininką“ (kuris buvo pirmas) ir „Žmogų“ skiria 17 metų.
Šiaip „Jaujininkas“ tikrai nėra taip jau blogai. Firminis stiliukas (tas pats nurautas šiaurietiškas magiškasis realizmas) jau yra, kryptis gera – bet palyginus su „Žmogum“, tiesiog blyškoka. Kaip sviestas („Žmogus“) prieš margariną („Jaujininkas“). Tai yra – „Jaujininko“ koncepcija, jo erdvė yra labai smagi, bet forma – na, lyg mieliau smuklėj sėdinčio ir rečiau blaivo, nei ūkvedines knygas sąžiningai pildančio prievaizdo užrašai.
Erdvė – vėl istoriškas magiškasis etnografinis realizmas. Tik dar ne XIII a. ir krikščionybės atėjimas, o XIX a. gilaus izoliuoto Estijos užkampio stagnacija su neišvengiamu Livonijos okupacijos palikimu. Vokiškasis pseudoelitas prieš estiškąjį mužikiškumą (tuo pačiu smagiai ir taikliai užvažiuojant ir mužikopatriošizmui. Ir blemba, koks geras pats tas terminas – patriošizmas! Ačiū, Justinui Žilinskui!)
Kas smagu – palyginus su „Žmogum“, net įvairesnis mitologinis sluoksnis. Tik gerokai gaila, kad jis naudojamas ne kaip erdvė, o tik kaip įrankis. Aitvarai (tiesą sakant, jų knygoje tiek, kiek turbūt dabar dronų zuja Ukrainos frontuose, t. y. nuolat zyzia visomis kryptimis, ir velnią tu ten suprasi, kur čia ir kieno), generinės nouneiminės (todėl gal net kiek lovecraftiškai baugesnės) pamėklės, vilkolakiai (nors aš asmeniškai sakyčiau – labiau net vilkatlakiai), ragana ir dar biškį džiaugsmų. Ir visa tai – character driven. Ir vaizdingais, gyvais, įsimintinais charakteriais driven! Rimtai, pasiskaitai – ir gyvai prieš akis stoja.
Didžiausia problema, mano vertinimu – kažkoks keistas neišbaigtumas. Įkuri tokį pasaulį, tokį jo antrinį foną (backgroundą) – bet pagrindinė istorijos emocija yra tiesiog „nu, ir čia viskas? Ir dėl viso šito viskas vystėsi?“.
Toks nesmagus jausmas, kad autorių kūrybinis darbas kažkuriuo momentu tiesiog užkniso, ir jis artimiausia proga viską nukirpo. Nes žinot, jau rytas aušta, jau namus po tūso tvarkyt reikia, tai gal čia ir baigiam. DABAR PAT!
Nuosprendis: trys serbentų uogos iš penkių. Sorry, iš manęs Pinčiukas šitam dalykui daugiau negaus.
P.S. Pagal šitą dalyką yra ir filmas pastatytas. Ir treileris bent jau man atrodo tikrai neblogai. OK, gal ir biškį tradicine lietuviška kinematografija kvepia, su pusaklio arklio žiūrėjimu į superlėtai nuo smilgos lašančią rasą, bet bent jau treileryje atpažįstant siužetą, atrodo visai intriguojančiai. Ar bent jau castingas vizualiai gražus.
Šiaip „Jaujininkas“ tikrai nėra taip jau blogai. Firminis stiliukas (tas pats nurautas šiaurietiškas magiškasis realizmas) jau yra, kryptis gera – bet palyginus su „Žmogum“, tiesiog blyškoka. Kaip sviestas („Žmogus“) prieš margariną („Jaujininkas“). Tai yra – „Jaujininko“ koncepcija, jo erdvė yra labai smagi, bet forma – na, lyg mieliau smuklėj sėdinčio ir rečiau blaivo, nei ūkvedines knygas sąžiningai pildančio prievaizdo užrašai.
Erdvė – vėl istoriškas magiškasis etnografinis realizmas. Tik dar ne XIII a. ir krikščionybės atėjimas, o XIX a. gilaus izoliuoto Estijos užkampio stagnacija su neišvengiamu Livonijos okupacijos palikimu. Vokiškasis pseudoelitas prieš estiškąjį mužikiškumą (tuo pačiu smagiai ir taikliai užvažiuojant ir mužikopatriošizmui. Ir blemba, koks geras pats tas terminas – patriošizmas! Ačiū, Justinui Žilinskui!)
Kas smagu – palyginus su „Žmogum“, net įvairesnis mitologinis sluoksnis. Tik gerokai gaila, kad jis naudojamas ne kaip erdvė, o tik kaip įrankis. Aitvarai (tiesą sakant, jų knygoje tiek, kiek turbūt dabar dronų zuja Ukrainos frontuose, t. y. nuolat zyzia visomis kryptimis, ir velnią tu ten suprasi, kur čia ir kieno), generinės nouneiminės (todėl gal net kiek lovecraftiškai baugesnės) pamėklės, vilkolakiai (nors aš asmeniškai sakyčiau – labiau net vilkatlakiai), ragana ir dar biškį džiaugsmų. Ir visa tai – character driven. Ir vaizdingais, gyvais, įsimintinais charakteriais driven! Rimtai, pasiskaitai – ir gyvai prieš akis stoja.
Didžiausia problema, mano vertinimu – kažkoks keistas neišbaigtumas. Įkuri tokį pasaulį, tokį jo antrinį foną (backgroundą) – bet pagrindinė istorijos emocija yra tiesiog „nu, ir čia viskas? Ir dėl viso šito viskas vystėsi?“.
Toks nesmagus jausmas, kad autorių kūrybinis darbas kažkuriuo momentu tiesiog užkniso, ir jis artimiausia proga viską nukirpo. Nes žinot, jau rytas aušta, jau namus po tūso tvarkyt reikia, tai gal čia ir baigiam. DABAR PAT!
Nuosprendis: trys serbentų uogos iš penkių. Sorry, iš manęs Pinčiukas šitam dalykui daugiau negaus.
P.S. Pagal šitą dalyką yra ir filmas pastatytas. Ir treileris bent jau man atrodo tikrai neblogai. OK, gal ir biškį tradicine lietuviška kinematografija kvepia, su pusaklio arklio žiūrėjimu į superlėtai nuo smilgos lašančią rasą, bet bent jau treileryje atpažįstant siužetą, atrodo visai intriguojančiai. Ar bent jau castingas vizualiai gražus.
October 27, 2019
Pazar. Én nem tudom, a szerzőnek közvetlen száma van-e a Múzsához, vagy egyszerűen folyton nehéz ételeket eszik lefekvés előtt, de hogy egy ilyen passzentos regényuniverzumot meg tudott álmodni – hát, le a kalappal. A kivirähki kozmosz lényege, hogy az észt mesevilág hiedelmei, babonái éppolyan cáfolhatatlan szabályrendszerré állnak össze benne, mint amilyenek mifelénk a fizika törvényei – az erdőket mumusok járják, a dögvész kecske alakjában érkezik, és ha az emberfiának ingyencselédre van szüksége, hát eszkábál két rossz cirokseprűből meg egy lyukas vödörből egy krattot*. Jó, az igaz, hogy a krattba lelket az Öregördögtől kell vásárolni (tehát elméletben mégsincs ingyen az a cseléd), a lelkek tőzsdéjén pedig egy lélekért a saját lelkünket kell adnunk (átváltási arány: 1:1). De mint köztudott, az Öregördög ostoba fickó, akit a ravasz paraszti ész... illetve észt paraszt úgy ver át, ahogy akar, teszem azt vér helyett ribizlilével írja alá a saját nevét, és a szerződés máris érvénytelen. Há-há, megszívtad, Öregördög, eheted a kefét!
És ezen a ponton lehet megragadni azt, amitől Kivirähk könyve nem pusztán móka és kacagás, hanem keserű beszély az emberi természetről. Mert ezek a parasztok a szabályok beható ismeretét arra használják, hogy a kiskapukat megtalálják, a mágia pedig csak eszköz, hogy a bírvágyuk bendejét tömködjék vele. Gátlás nélkül átkoznak meg bárkit, ha ettől egy incifinci előnyt remélnek, üresre lopják a báró magtárát (a báró úgyis visszaszedi tőlük mint dézsmát), és üresre lopják a szomszéd kamráját is, hogy aztán holnap a szomszéd lopja üresre az ő kamrájukat, biztosítva ezzel a dolgok örök körforgását. Mohók, ostobák, felelőtlenek. És ők a nép, az istenadta nép. Hm.
* A kratt afféle háziszellem, amit mindenféle ósdi használati tárgyakból szerkesztenek össze, feltöltenek rá egy „lélek” nevű applikációt, aztán elvégeztetik vele a munka dandárját. (Magyarán: elküldik lopni.) Ilyen értelemben a kratt a robotika közvetlen előzményének tekinthető.
És ezen a ponton lehet megragadni azt, amitől Kivirähk könyve nem pusztán móka és kacagás, hanem keserű beszély az emberi természetről. Mert ezek a parasztok a szabályok beható ismeretét arra használják, hogy a kiskapukat megtalálják, a mágia pedig csak eszköz, hogy a bírvágyuk bendejét tömködjék vele. Gátlás nélkül átkoznak meg bárkit, ha ettől egy incifinci előnyt remélnek, üresre lopják a báró magtárát (a báró úgyis visszaszedi tőlük mint dézsmát), és üresre lopják a szomszéd kamráját is, hogy aztán holnap a szomszéd lopja üresre az ő kamrájukat, biztosítva ezzel a dolgok örök körforgását. Mohók, ostobák, felelőtlenek. És ők a nép, az istenadta nép. Hm.
* A kratt afféle háziszellem, amit mindenféle ósdi használati tárgyakból szerkesztenek össze, feltöltenek rá egy „lélek” nevű applikációt, aztán elvégeztetik vele a munka dandárját. (Magyarán: elküldik lopni.) Ilyen értelemben a kratt a robotika közvetlen előzményének tekinthető.
April 5, 2018
A clever and funny book which I really enjoyed, but I have to say that the last chapter nearly ruined everything for me. It felt so unnecessary and out of place.
March 7, 2024
Ej jakie to był super, jezu!!
Autentycznie, czytałam jak dzika, bo tej książki nie da się czytać inaczej, a wszystko przez jej szaloną dynamikę, splatający się świat rzeczywisty i magiczny, mityczny, ludowe wierzenia, zabobony i przesądy.
Jest chaotyczna, świetna w swoim szaleństwie, punktuje ludzkie przywary lecąc po kolei z hipokryzją, obłudą i chciwością. Wyszydza prymitywizm ludzi i ich płytkie pobudki, uwypukla każdą głupotę - i jak colkę kocham - były momenty, że prychałam na głos ze śmiechu (jedna z takich scen to - w skrócie - kiedy kościelny został przyłapany przez plebana na zeskrobywaniu złota z ołtarza - bo wiecie, złoto z ołtarza jak nim za coś zapłacicie to potem wraca do Waszej sakwy, ponieważ jest to złoto POBŁOGOSŁAWIONE i Jezus je Wam magicznie z powrotem przynosi XDDD). Nwm, mnie bawi ⚰️
Generalnie chłopi handlują z Diabłem żeby dostać dusze dla swoich Kratów, ganiają do wioskowej Wiedźmy, oszukują zaraze, za pomocą magicznej kaszy mogą zmieniać się w Wilkołaki i Wilkołaczki. A wszystko to na porządku dziennym, tak o - bo nie ma tutaj granicy między tym co fantastyczne i nadprzyrodzone a rzeczywiste.
TOTALNIE REFRESHING I PROSZĘ TO SB CZYTAĆ 💅🏻
Autentycznie, czytałam jak dzika, bo tej książki nie da się czytać inaczej, a wszystko przez jej szaloną dynamikę, splatający się świat rzeczywisty i magiczny, mityczny, ludowe wierzenia, zabobony i przesądy.
Jest chaotyczna, świetna w swoim szaleństwie, punktuje ludzkie przywary lecąc po kolei z hipokryzją, obłudą i chciwością. Wyszydza prymitywizm ludzi i ich płytkie pobudki, uwypukla każdą głupotę - i jak colkę kocham - były momenty, że prychałam na głos ze śmiechu (jedna z takich scen to - w skrócie - kiedy kościelny został przyłapany przez plebana na zeskrobywaniu złota z ołtarza - bo wiecie, złoto z ołtarza jak nim za coś zapłacicie to potem wraca do Waszej sakwy, ponieważ jest to złoto POBŁOGOSŁAWIONE i Jezus je Wam magicznie z powrotem przynosi XDDD). Nwm, mnie bawi ⚰️
Generalnie chłopi handlują z Diabłem żeby dostać dusze dla swoich Kratów, ganiają do wioskowej Wiedźmy, oszukują zaraze, za pomocą magicznej kaszy mogą zmieniać się w Wilkołaki i Wilkołaczki. A wszystko to na porządku dziennym, tak o - bo nie ma tutaj granicy między tym co fantastyczne i nadprzyrodzone a rzeczywiste.
TOTALNIE REFRESHING I PROSZĘ TO SB CZYTAĆ 💅🏻
July 8, 2020
Lekaptam a polcról, mint könnyed, rövid olvasmányt, és jól is esett a lelkemnek a meseszerűsége, ez a nagyon más világ, ez az észt "mágikus realizmus", amihez foghatót még nem olvastam.
Aztán középtájon valahogy elvesztettem az érdeklődésem, talán azért, mert a legnagyobb nyári melegben olvastam egy sötét, lucskos, rémhistóriákkal teli, ízig-vérig őszi történetet. Kicsit egyébként a Krabatra emlékeztetett, ami bár húsvét tájékán játszódik (részben), nekem igazi halottak napja/Halloween környéki olvasmány. Ezt is akkor kellett volna inkább elővenni.
Aztán a végére kicsit visszatért a lendület, és most valamennyire sajnálom is, hogy vége.
Ahogy haladunk a történetben, a meseszerűség mögött úgy sejlik fel a kegyetlen realitás és ennek a világnak a kilátástalansága. Már nem tudunk annyira mosolyogni a faseprűkből összetákolt, életre lehelt krattokon és a pitiáner lopkodásokon, mert érezzük, ez itt élet-halál kérdése.
Az erkölcsi normák abszolút felborulnak, itt szó szerint létkérdés, hogy mennyi kis lisztet tudunk kicsenni a másik kamrájából. Az uradalomtól lopni egy fokkal azért üdvözítőbb, mint a saját szomszédunktól, de akár attól is lehet, ha nem megy másképp. A következő este úgyis visszalopja.
A szerelmesek bénázásán eleinte nevetgélünk, de tündérmeséken edződött lelkünkkel sejtjük, hogy majd úgyis valami jó vége lesz a dolognak... de ez nem tündérmese, legfeljebb rémmese, és ahogy írtam, a történet során egyre csak komorul.
A mágikus elemek megmaradnak, de ez korántsem jelenti azt, hogy mindig a szereplők szolgálatába állnak.
A végén minden varázslat ellenére felsejlik a valóság: ebből a világból nem vezet ki sem a tiszta szerelem, sem a javak halmozása, mert valós úton úgysem lehet őket halmozni, a varázslatnak meg mindig ára van... maradnak az erőszakosan megszerzett, pillanatnyi kielégülést okozó testi örömök. Ha lenne is más rajtuk kívül, a szereplők megtanulták, hogy még csak álmodni se álmodjanak róla. Nem is teszik, csak bámulnak bele a kavargó, fagyos, novemberi szélbe, amíg beköszönt a teljes sötétség.
Aztán középtájon valahogy elvesztettem az érdeklődésem, talán azért, mert a legnagyobb nyári melegben olvastam egy sötét, lucskos, rémhistóriákkal teli, ízig-vérig őszi történetet. Kicsit egyébként a Krabatra emlékeztetett, ami bár húsvét tájékán játszódik (részben), nekem igazi halottak napja/Halloween környéki olvasmány. Ezt is akkor kellett volna inkább elővenni.
Aztán a végére kicsit visszatért a lendület, és most valamennyire sajnálom is, hogy vége.
Ahogy haladunk a történetben, a meseszerűség mögött úgy sejlik fel a kegyetlen realitás és ennek a világnak a kilátástalansága. Már nem tudunk annyira mosolyogni a faseprűkből összetákolt, életre lehelt krattokon és a pitiáner lopkodásokon, mert érezzük, ez itt élet-halál kérdése.
Az erkölcsi normák abszolút felborulnak, itt szó szerint létkérdés, hogy mennyi kis lisztet tudunk kicsenni a másik kamrájából. Az uradalomtól lopni egy fokkal azért üdvözítőbb, mint a saját szomszédunktól, de akár attól is lehet, ha nem megy másképp. A következő este úgyis visszalopja.
A szerelmesek bénázásán eleinte nevetgélünk, de tündérmeséken edződött lelkünkkel sejtjük, hogy majd úgyis valami jó vége lesz a dolognak... de ez nem tündérmese, legfeljebb rémmese, és ahogy írtam, a történet során egyre csak komorul.
A mágikus elemek megmaradnak, de ez korántsem jelenti azt, hogy mindig a szereplők szolgálatába állnak.
A végén minden varázslat ellenére felsejlik a valóság: ebből a világból nem vezet ki sem a tiszta szerelem, sem a javak halmozása, mert valós úton úgysem lehet őket halmozni, a varázslatnak meg mindig ára van... maradnak az erőszakosan megszerzett, pillanatnyi kielégülést okozó testi örömök. Ha lenne is más rajtuk kívül, a szereplők megtanulták, hogy még csak álmodni se álmodjanak róla. Nem is teszik, csak bámulnak bele a kavargó, fagyos, novemberi szélbe, amíg beköszönt a teljes sötétség.
September 26, 2022
Ma ei oodanud sellist loppu ning kuidagi nii lambist tuli see kõik viimases peatükis, aga oki 😃. Vahva raamat tegelt, need ütlused olid nii naljakad, maisaaaaaa, pls ma reaalselt naersin vahel valjult. Eriti naljakad olid need, kui kuulasin Aarne Üksküla etteloetud versiooni. Overall oli see tegelt huvitav ja hea raamat.
February 21, 2015
Kivirähk, JE T'AIME.
Tous ce que tu écris, j'aime. Même ta liste de course, je veux la lire.
Tous ce que tu écris, j'aime. Même ta liste de course, je veux la lire.
December 13, 2023
Jakie to było dzikie, nieokiełznane, mistyczne!
Pełno w tej książce dziwów, lokalnych bóstw i wierzeń. Niesamowite przeżycie.
Najlepiej czytać w listopadzie :)
Pełno w tej książce dziwów, lokalnych bóstw i wierzeń. Niesamowite przeżycie.
Najlepiej czytać w listopadzie :)
December 12, 2024
Pirmas sakinys: Prieš vidurdienį trumpam išlindo saulė.
"Jaujininkas" yra knyga apie laikus, kai žmonės buvo tyri, išmintingi ir darbštūs. Apie laikus, kai niekas nerakindavo namų, nes niekas nevogė. Apie laikus, kai varguoliai buvo dvasingi, nebuvo nešvankybių ir viskas buvo labai rimta. Knyga atskleidžianti gamtos grožį ir paprasto gyvenimo gėrį. Knyga parodanti, ką praradome su kaimo tradicijomis ir tikėjimu.
Nesutinku su tais, kurie įskaito magišką realizmą (ne dėl realizmo).
Džiaugiuosi kartu su tais, kuriems knyga pakelia nuotaiką (pasakojimo stiliumi, humoru, fantazija).
Lenkiu galvą prieš vertėją Mildą Kurpniece (už gyvą kalbą).
Knyga vilties pilnųjų arba gyvenimo moralas ir knygos pabaiga (ir atvirkščiai):
(205 p.)
Romano motyvais 2017 m. sukurtas filmas "Jaujininkas arba lapkritis" ("Rehepapp ehk November", angl. "November; rež. Rainer Sarnet).
Ad se ipsum: Susitikimo su autoriumi Vilniuje pokalbio santrauka.
"Jaujininkas" yra knyga apie laikus, kai žmonės buvo tyri, išmintingi ir darbštūs. Apie laikus, kai niekas nerakindavo namų, nes niekas nevogė. Apie laikus, kai varguoliai buvo dvasingi, nebuvo nešvankybių ir viskas buvo labai rimta. Knyga atskleidžianti gamtos grožį ir paprasto gyvenimo gėrį. Knyga parodanti, ką praradome su kaimo tradicijomis ir tikėjimu.
Nesutinku su tais, kurie įskaito magišką realizmą (ne dėl realizmo).
Džiaugiuosi kartu su tais, kuriems knyga pakelia nuotaiką (pasakojimo stiliumi, humoru, fantazija).
Lenkiu galvą prieš vertėją Mildą Kurpniece (už gyvą kalbą).
Knyga vilties pilnųjų arba gyvenimo moralas ir knygos pabaiga (ir atvirkščiai):
(205 p.)
Romano motyvais 2017 m. sukurtas filmas "Jaujininkas arba lapkritis" ("Rehepapp ehk November", angl. "November; rež. Rainer Sarnet).
Ad se ipsum: Susitikimo su autoriumi Vilniuje pokalbio santrauka.
April 21, 2024
- Vakare padenk pirty stalą, - mokė Reinas dukrą. - Tada mama ir kiti numirėliai bent kartą galės prisivalgyti. Jiems retai pasitaiko tokia laimė, vos kartą per metus, kitu laiku tik kapinių smėlio burnon įsimesti tegali. Pirtį irgi pakurk, tegu išsiperia vargšai gyvulėliai.
- Kokie jie tau gyvulėliai? - užginčijo Lyna. - Mama ir senelis, dar visi kiti... Kam taip sakai? Jie gakbūt girdi, ką žinai, gal kuris nors jau atėjo.
- Neatėjo, kaip jie tau be tamsos iš kapo išlįs. Magyla neleidžia. Ir nėr čia jokio reikalo smulkintis. Numirėlis negali būti toks gležnas. Kodėl gi negaliu vadinti jų gyvulėliais? Juk jie nebe žmonės ir žmogiškais reikalais nebeužsiiminėja.
[...]
Ne kiekviena vėlė turėjo namus, kuriuose buvo laukiama, ar iškūrentą pirtį, kurioje puikavosi gardus maistas ir geriausios beržinės vantos. Buvo vienišų vėlelių, be savųjų: kadaise stovėję jų namai sudegė, o giminaičiai išmirė. Dabar jos liūdnai trynėsi tarp svetimų pastatų ir su visa savo gimine susiraizgiusios į kamuolį tarsi gyvatės grūdosi po kokia pastoge. Kai kurios ieškojo priebėgos ir draugijos tvarte - šen bei ten išgąstingai sumūkdavo karvės, melžiamos šaltų numirėlių pirštų.
Daug laimingesnės jautėsi tos vėlės, kurių vaikai ir vaikaičiai tebebuvo gyvi ir šiandien laukė jų svečiuose. Griežlių Reino sodyba grūste prisigrūdo numirėlių, buvo ten ir jo paties velionė žmona, ir tėvai, ir daugybė išėjusių ir seniuasiau užmirštų Griežlių giminaičių kartų.
[...]
Labiausiai protėviai domėjosi, ar išliko jų per gyvenimą sukauptas turtas, ar padėtas saugioje vietoje. Šunburnių lobį atradęs senasis Griežlė norėjo žvilgtelti į sidabrinius papuošalus.
[...]
Viena labai sena išblyškusi dvasia mostelėjo Reinui ir pakvietė jį į priemenę.
-Brangusis palikuoni,ar tebeturi mano maišiuką? - paklausė silpnu balseliu, kaip įprasta vėlei, kuri iš žemiškojo gyvenimo pasitraukė daugiau nei prieš tris šimtus metų.
[...]
Vėlė patraukė pirtin. Stalas buvo padengtas kaip pridera, proseniai patenkinti linkčiojo - žmonės šiuose namuose juos tinkamai prisiminė ir pagerbė.
-Padėkim kaukolę ant palangės, - tarė viena vėlė. - Tada niekas apimtas smalsumo neis mums trukdyti nei kiurksoti už durų.
Kaukolė buvo padėta nurodytoje vietoje ir tamsią lapkričio naktį nušvito žalsvai. Vėlės pavirto baltomis vištomis ir nuėjo pertis ant plautų.
///
Ojoj, kokia knyga - žinojau, kad bus gerai, bet ne kad tiek.
Juodo humoro, etnosakmių mišinys su tarpu jo vinguriujančiu siužeto upeliu.
Be jokio gailesčio (beveik) pasakojimo herojams, lyg ir labai taupiai, bet kartu itin vykusiai išskleisdamas istorijos (-ų) gijas, autorius sukuria tokį patiekalą, nuo kurio beveik neatsiplėši.
Labai geras vertimas.
Vietomis lyg užčiuopiau Tokarczuk kvapsnį, bet gal tik todėl, kad pats norėjau.
Šitaip patiektą etno skaitys ir tie, kas nuo tokių dalykų suka nosį.
Kaip vykusiai aprašytas vėlyvas ruduo, su jo pliurza, purvu ir lietumi - bet be tos nevilties pilkumoje, o trykštantis įvairiaspalviais nutikimais. Ir Vėlinės - dar arčiau žmonių, nors tuo pat metu dvelkiančios kitapusybe.
Man buvo kiek keista regėti tiek daug estiškų etno elementų panašumų su mūsiškiais, kitiems - girdėjau,atvirkščiai, akį rėžė skirtumai.
Jau nekantrauju imtis "Žmogaus, mokėjusio gyvačių kalbą".
- Kokie jie tau gyvulėliai? - užginčijo Lyna. - Mama ir senelis, dar visi kiti... Kam taip sakai? Jie gakbūt girdi, ką žinai, gal kuris nors jau atėjo.
- Neatėjo, kaip jie tau be tamsos iš kapo išlįs. Magyla neleidžia. Ir nėr čia jokio reikalo smulkintis. Numirėlis negali būti toks gležnas. Kodėl gi negaliu vadinti jų gyvulėliais? Juk jie nebe žmonės ir žmogiškais reikalais nebeužsiiminėja.
[...]
Ne kiekviena vėlė turėjo namus, kuriuose buvo laukiama, ar iškūrentą pirtį, kurioje puikavosi gardus maistas ir geriausios beržinės vantos. Buvo vienišų vėlelių, be savųjų: kadaise stovėję jų namai sudegė, o giminaičiai išmirė. Dabar jos liūdnai trynėsi tarp svetimų pastatų ir su visa savo gimine susiraizgiusios į kamuolį tarsi gyvatės grūdosi po kokia pastoge. Kai kurios ieškojo priebėgos ir draugijos tvarte - šen bei ten išgąstingai sumūkdavo karvės, melžiamos šaltų numirėlių pirštų.
Daug laimingesnės jautėsi tos vėlės, kurių vaikai ir vaikaičiai tebebuvo gyvi ir šiandien laukė jų svečiuose. Griežlių Reino sodyba grūste prisigrūdo numirėlių, buvo ten ir jo paties velionė žmona, ir tėvai, ir daugybė išėjusių ir seniuasiau užmirštų Griežlių giminaičių kartų.
[...]
Labiausiai protėviai domėjosi, ar išliko jų per gyvenimą sukauptas turtas, ar padėtas saugioje vietoje. Šunburnių lobį atradęs senasis Griežlė norėjo žvilgtelti į sidabrinius papuošalus.
[...]
Viena labai sena išblyškusi dvasia mostelėjo Reinui ir pakvietė jį į priemenę.
-Brangusis palikuoni,ar tebeturi mano maišiuką? - paklausė silpnu balseliu, kaip įprasta vėlei, kuri iš žemiškojo gyvenimo pasitraukė daugiau nei prieš tris šimtus metų.
[...]
Vėlė patraukė pirtin. Stalas buvo padengtas kaip pridera, proseniai patenkinti linkčiojo - žmonės šiuose namuose juos tinkamai prisiminė ir pagerbė.
-Padėkim kaukolę ant palangės, - tarė viena vėlė. - Tada niekas apimtas smalsumo neis mums trukdyti nei kiurksoti už durų.
Kaukolė buvo padėta nurodytoje vietoje ir tamsią lapkričio naktį nušvito žalsvai. Vėlės pavirto baltomis vištomis ir nuėjo pertis ant plautų.
///
Ojoj, kokia knyga - žinojau, kad bus gerai, bet ne kad tiek.
Juodo humoro, etnosakmių mišinys su tarpu jo vinguriujančiu siužeto upeliu.
Be jokio gailesčio (beveik) pasakojimo herojams, lyg ir labai taupiai, bet kartu itin vykusiai išskleisdamas istorijos (-ų) gijas, autorius sukuria tokį patiekalą, nuo kurio beveik neatsiplėši.
Labai geras vertimas.
Vietomis lyg užčiuopiau Tokarczuk kvapsnį, bet gal tik todėl, kad pats norėjau.
Šitaip patiektą etno skaitys ir tie, kas nuo tokių dalykų suka nosį.
Kaip vykusiai aprašytas vėlyvas ruduo, su jo pliurza, purvu ir lietumi - bet be tos nevilties pilkumoje, o trykštantis įvairiaspalviais nutikimais. Ir Vėlinės - dar arčiau žmonių, nors tuo pat metu dvelkiančios kitapusybe.
Man buvo kiek keista regėti tiek daug estiškų etno elementų panašumų su mūsiškiais, kitiems - girdėjau,atvirkščiai, akį rėžė skirtumai.
Jau nekantrauju imtis "Žmogaus, mokėjusio gyvačių kalbą".
December 17, 2023
Labai gera knyga lapkričiui (joje yra 30 trumpų istorijų kiekvienai lapkričio dienai) - savo nuotaika ir geru, juodu humoru.
A. Kivirahk nukelia į ne tokį jau mums tolimą Estijos kaimą tais laikais, kai valstiečius valdė svetimšaliai ponai, kai bažnyčia kaime jau buvo, bet miškuose tebegyveno raganos ir pamėklės, buvo sudarinėjami sandoriai su velniu, o kiekvieno troboje tebebuvo laikomi aitvarai. Visa tai artima ir lengvai atpažįstama - skaitant, vis prisimindavau mūsų Donelaitį, barantį tinginius būrus, ar Mažvydą, prikaišiojantį už senų prietarų laikymąsi ("Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat / Visas velnuvas, deives apleiskiat"), o visos tos fantastinė būtybės lyg nužengusios iš mūsų pasakų ir padavimų: velnias visai nebaisus, aitvarai neša gerą į namus, bet gali ir pakenkti, o visus nežemiškus padarus galima įveikti gudrumu. Bet čia panašumai ir baigiasi, nes "Jaujininke" nėra geriečių (klasikine prasme) - darbščių ir pareigingų valstiečių (didžiausias kaimo išminčius - jaujininkas, auklėjantis kaimiečius vogti ir gudrauti su saiku), kaip ir moralo. Bet užtai čia yra daug juodo humoro ir smagiai nemoralių veikėjų, kurių pagrindinė veikla - vogti iš ponų ir kaimynų (nes kaip kitaip pragyvensi), kerštauti ir kenkti, apgaudinėti ir dar kartais pasismaginti, pasivertus vilkolakiu ar ieškant lobių.
Tos visos istorijos skaitosi smagiai ir nenuobodžiai, nors niekur labai neveda (ir tame nėra nieko blogo): niekas nieko neišmoksta, visame tame balagane staiga gimusi meilė neišsipildo, o moralo nėra (na nebent, kad vogti reikia su saiku, o kai jau labai labai reikia (pvz., į kaimą atėjus marui) galima ir susivienyti, bet svarbiausia reikia būti gudriam ir budriam). Man patiko gera ir ironiškai gyvenimiška knygos pabaiga - niekas nepasikeitė ir niekas nieko nepasimokė. Finale Janas (pagrindinis knygos įsimylėjėlis), įgavęs stebuklingų galių, taip nieko gero ir nesugalvojo, ką su jomis daryti: "Paskui atsisėdo ten pat, kamaroje, ant grindų ir susimąstė. O ką daryti toliau? Šeimininką sumušė, Luizę išpiso, muilą surijo. Išsipildė visos jo svajonės. Kas dar? Janas mėgino prasimanyti naują pramogą, bet nebesugebėjo nieko išperėti. Burtų suteiktų galių ir sveikatos dar turėjo apsčiai. Tik kur jas dėti?".
A. Kivirahk nukelia į ne tokį jau mums tolimą Estijos kaimą tais laikais, kai valstiečius valdė svetimšaliai ponai, kai bažnyčia kaime jau buvo, bet miškuose tebegyveno raganos ir pamėklės, buvo sudarinėjami sandoriai su velniu, o kiekvieno troboje tebebuvo laikomi aitvarai. Visa tai artima ir lengvai atpažįstama - skaitant, vis prisimindavau mūsų Donelaitį, barantį tinginius būrus, ar Mažvydą, prikaišiojantį už senų prietarų laikymąsi ("Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat / Visas velnuvas, deives apleiskiat"), o visos tos fantastinė būtybės lyg nužengusios iš mūsų pasakų ir padavimų: velnias visai nebaisus, aitvarai neša gerą į namus, bet gali ir pakenkti, o visus nežemiškus padarus galima įveikti gudrumu. Bet čia panašumai ir baigiasi, nes "Jaujininke" nėra geriečių (klasikine prasme) - darbščių ir pareigingų valstiečių (didžiausias kaimo išminčius - jaujininkas, auklėjantis kaimiečius vogti ir gudrauti su saiku), kaip ir moralo. Bet užtai čia yra daug juodo humoro ir smagiai nemoralių veikėjų, kurių pagrindinė veikla - vogti iš ponų ir kaimynų (nes kaip kitaip pragyvensi), kerštauti ir kenkti, apgaudinėti ir dar kartais pasismaginti, pasivertus vilkolakiu ar ieškant lobių.
Tos visos istorijos skaitosi smagiai ir nenuobodžiai, nors niekur labai neveda (ir tame nėra nieko blogo): niekas nieko neišmoksta, visame tame balagane staiga gimusi meilė neišsipildo, o moralo nėra (na nebent, kad vogti reikia su saiku, o kai jau labai labai reikia (pvz., į kaimą atėjus marui) galima ir susivienyti, bet svarbiausia reikia būti gudriam ir budriam). Man patiko gera ir ironiškai gyvenimiška knygos pabaiga - niekas nepasikeitė ir niekas nieko nepasimokė. Finale Janas (pagrindinis knygos įsimylėjėlis), įgavęs stebuklingų galių, taip nieko gero ir nesugalvojo, ką su jomis daryti: "Paskui atsisėdo ten pat, kamaroje, ant grindų ir susimąstė. O ką daryti toliau? Šeimininką sumušė, Luizę išpiso, muilą surijo. Išsipildė visos jo svajonės. Kas dar? Janas mėgino prasimanyti naują pramogą, bet nebesugebėjo nieko išperėti. Burtų suteiktų galių ir sveikatos dar turėjo apsčiai. Tik kur jas dėti?".
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 18, 2024
Labai gyva ir smagi knygutė, bet geriau skaityti ne vienu ypu, nes tos mitologijos ir kurioziškų situacijų pasirodys tiesiog per daug. Vientiso siužeto nelabai yra, tai daugiau pasakojimai iš kaimo žmonių kasdienybės, tik tiek, kad ta kasdienybė ne visai kasdieniška, su kažkokia mitine būtybe susiduriama arba ja pasitelkiama vos ne kiekvienam žingsnyje. Patiks tiems skaitytojams, kurie nori kitokios, šmaikščios, šiek tiek netašytos literatūros.
September 20, 2024
Visi tiek gyrė, galvoju bus gera knyga! Bet... įveikiau ją tik iš antro karto. Iki pusės neina suprasti ką aš čia skaitau. Nuo pusės viskas aiškiau, bet suprantu, kad ne man... tik iš sportinio azarto pabaigiau.
Read
March 24, 2024nie spodziewałam się, że najlepszym bohaterem będzie bałwan;
wspaniale baśniowe, dziko nieprzewidywalne i zaskakująco zachwycające
wspaniale baśniowe, dziko nieprzewidywalne i zaskakująco zachwycające
December 25, 2024
Apmaudu, bet tas nuostabos efketas, kuris ištiko skaitant kitą autoriaus knygą “Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą”- neištiko.
Vertinu rašytojo etnologinį stilių ir gebėjimą derinti estų mitologiją su satyra, bet pasakojimas man pasirodė blankus, pritrūko kūrybinio gyvybingumo. Ši knyga lyg fragmentiška idėjų kolekcija, kuriai stigo vientiso ir įtraukiančio siužeto.
Vertinu rašytojo etnologinį stilių ir gebėjimą derinti estų mitologiją su satyra, bet pasakojimas man pasirodė blankus, pritrūko kūrybinio gyvybingumo. Ši knyga lyg fragmentiška idėjų kolekcija, kuriai stigo vientiso ir įtraukiančio siužeto.
Read
July 11, 2022a short little dark comedy about life in an estonian village in what i assume is the 19th century or something. each chapter is a day in november and most chapters start with explaining in what specific way the weather is awful. all the villagers are constantly cheating and stealing from each other with the help of kratts, which are homunculi you assemble out of random crap and are then given a soul by signing your name in blood in the devil's book. everyone tricks the devil by using redcurrant juice. also when your kratt starts acting up due to being animated too long you tell it to do something impossible and when it can't it combusts. lots of fun things where you can't really tell if it's real estonian folk belief or the author making up cool ideas, eg if you eat pea soup as you're dying then the devil will assume the fart is your last breath and take that instead, you can trick the plague by either wearing trousers on your head or everyone sleeping in a bed together, either way the plague assumes that whatever it's seeing isn't human and it shouldn't bother. nothing too deep or thoughtful, there's a bit of fun resentment of the german barons who own the land but it's mostly just a bunch of funny stories of people conning demons, plagues, or each other. it's sort of like one of the really enjoyable sequences from the 1001 nights, except everyone is a miserable estonian peasant.
November 17, 2017
[#101 Estonia] There was no better time in the year to read this book, which consisted of 30 chapters corresponding to the 30 days of November. It's a book about a bunch of Estonian villagers, who spend their time stealing from the rich and stealing from each other, in the 18th or 19th century. Old folklore is omnipresent as these villagers live among mystical beasts and magical servants made of housewares. You may even come across the Devil himself a couple times. More often than not, the peasants find a way to take advantage of the situation. They're funny, they're brutal, and they're down-to-earth. Overall, I highly recommend reading this book.
Displaying 1 - 30 of 386 reviews