What do you think?
Rate this book
Labai blogai, arba Liuks: 8 pamokos apie Lietuvą
2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių. Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?
- GenresNonfictionAnthropology
334 pages, Paperback
Published January 1, 2018
9 people are currently reading
72 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 12 of 12 reviews
April 17, 2019
Manyje ši knyga rado tobulą adresatą – dirbu aukštojo mokslo sistemoje, ir man labai įdomūs jos vingiai ir posūkiai, ypatingai tokių paradoksalių institucijų kaip EHU. Taip pat mane visuomet domina užsieniečių požiūris į Lietuvą – dėl emocinio bei fizinio atstumo ir skirtingų kontekstų, jie tam tikrus dalykus interpretuoja kiek kitaip nei mes, tačiau taip pat pasiūlo ir labai originalių ir vertingų įžvalgų. Knygai nepasiklysti kontekstuose padėjo dar ir tai, kad ji nėra visiškai tikslus savo vokiškosios sesės vertimas, o veikiau adaptacija mūsų rinkai, todėl buvome išgelbėti nuo ilgų įžangų, istorijos aiškinimų ir (galbūt) faktinių neatitikimų juose. Galutinis variantas yra maloniai išgryninta užsieniečio (ir bonusas – antropologo) patirtis Lietuvoje. Ar pati patirtis buvo maloni? Ne visada. Man asmeniškai labai įdomus momentas buvo pasakojimai apie lietuvių itin gausiai propaguojamą kolektyvinės amnezijos praktiką - kaip triname nemalonius naratyvus, ir jų vietoje įrašome naujas versijas - tyčia pamirštame, koks nuostabiai daugiakultūris ir daugiasluoksnis (tik visiškai nelietuviškas) buvo senasis Vilnius, ir kaip vengiame atsakomybės už kai kuriuos nemalonius savo istorijos epizodus. Taip pat kaip ironiškai viešajame lauke naikiname okupacijos periodą primenančius ženklus, pro akis praleidžiant faktą, kiek daug šiuos laikus menančių praktikų ir kasdienybės elementų vis dar likę mūsų visuomenėje, poelgiuose ir galvose. Ir apskritai, kaip dar sunkiai priimame savo praeities visumą - su visais jos atspalviais, dėmėmis ir šešėliais. Kaip už pseudošiuolaikiškų praktikų slepiasi primityvus visko, kas atėję iš rytų, neigimas (net ir progresyviu laikomame privačiame vaikų darželyje, nors ir pakeistu, bet lengvai atpažįstamu pavadinimu). Labai blogai. O pati knyga - liuks. Ypač daug empatijos sukėlė autoriaus kančios laikantis teises - sirgau už jo sėkmę visos knygos metu.
January 23, 2019
Kaip dažnai ir mėgstu, pradėsiu ne visai nuo pačios knygos. Nuo leidyklos. Leidykla "Lapas" man asocijuojasi su stilingu, kokybišku, išskirtiniu ir menišku leidiniu. Seilėdamasi varčiau jų Kauno architektūros gidą, labai norėjau atrasti art deco architektūros ir Vilniuje, tad pirkau ir Vilniaus architektūros gidą, o kaip pamačiau "Labai blogai arba liuks" - viršelio manipuliacija iškart davė signalą - noriu - kas čia bebūtų.
Taigi skaitau, kas gi čia yra - 2011–2016 metais Lietuvoje gyvenusios vokiečių istoriko, antropologo, dėstytojo F. Ackermann akimis aprašyta Lietuva. Liuks - antropologija, istorija, Lietuva - tai, kas man labai įdomu. Perkam.
Taigi knyga parašyta vokiečio vokiečiui, tad su lietuviškuoju variantu skirtu lietuviui buvo padirbėta dar kartą su vertėju ir pačiu autoriumi, net gi pavadinimas vokiškai ir lietuviškai skamba kitaip, nes iš dalies tai skirtingos knygos. Vertėjas su autoriumi jau pačioje knygos įžangoje pristato lietuviui šį pasakojimą ir nemeluoju, šis pristatymas buvo pati geriausia knygos dalis. Skaičiau išsišiepus ir galvojau - va čia tai bus liuks knyga.
Bet labai neblogai, kad jau pačioje pradžioje akys akcentuoja vieną svarbų sakinį: “Tačiau jei mano pasakojimas nederės su Jūsiške Lietuvos istorija, Jums nederėtų dėl to nerimauti, mat geroji naujiena čia yra tokia: esama daugybės Lietuvų, tiksliau tariant, Lietuva yra suma skirtingų įsivaizdavimų apie tai, kas Lietuva galėtų būti.”
Tai su tokia nuostata ir priėmiau šią knygą. Nes - o taip, mano pasakojimas ne visada derėjo su autoriaus pasakojimu, bet nenuostabu - mūsų matymo prizmės visai kitaip išsidėsčiusios
Taigi, geriausia knygos dalis (be minėtos įžangos) buvo autoriaus rašymo stilius - šmaikštus, ne lėkštas, intelektualus. To dėka, nejaučiau agonijos verčiant kai kuriuos puslapius. O tie nesmagieji puslapiai tai buvo dalis knygos, kurioje pasakojama apie Europos Humanitarinį Universitetą Vilniuje, į kurį ir atvažiavo autorius dirbti. Tai tiesiog ne mano ir ne daugelio skaitytojų interesų sritis ir universiteto peripetijos man yra visiškai neaktualios.
Kita vertus - buvo ir įdomiųjų puslapių, tų kuriose autorius žvelgia į kasdienius mūsų Lietuvos reikalus - Regitros ir vairavimo mokyklų "panetkės"(na niekaip neradau tinkamo lietuviško atitikmens), viešųjų įstaigų ypatybes, taxi niuansus, privačias mokyklas, darželius (tiksliau vieną jų) ir kita. Taip pat įdomu buvo skaityti apie mažai kuo žinomus Lietuvos miestus - Širvintas, Visaginą. O ir apskritai "pasimatė" kaip mes atrodome užsieniečiui, ne tik dienai užsukusiam pasisvečiuoti, bet ir susipažinusiam su mumis artimiau. Supratau, kad lietuvis negali pakęsti lenkų ir rusų, gyvenančių čia (nors tai ne naujiena), nepaisant, kad jų čia yra labai daug, tačiau taip pat nemėgsta ir visų kitų kitataučių- taigi esame ganėti nacionalistai ir mėgstame save kelti aukščiau kitų, bei kratytis to, ką darėme ar darome blogai. Beje, esame darboholikai ir turėti bent kelis darbus lietuviui yra norma. Esame ganėtinai uždari ir nelinkę atvirauti.
Taigi kaip ir ši apžvalga taip ir pati knyga - buvo nelabai aišku apie ką tiksliai, temos išmėtytos, maža nuoseklumo, konkretumo - nei tai dienoraštis, nei atsiminimų knyga, nei romanas, nei publicistika, nei tai, žinoma, ne sci fi.
Tai ir mano mintys pabirusios - kai kam pritariu, kai kas buvo įdomu, kai kas nuobodu. Kai kas prieštaravo mano požiūriui. Bet dėl to ne nerimauju.
P.S. Autorius atvyksta į Knygų mugę. Būtų smalsu susitikti - tai, manau, reiks ir pabandyti!
Taigi skaitau, kas gi čia yra - 2011–2016 metais Lietuvoje gyvenusios vokiečių istoriko, antropologo, dėstytojo F. Ackermann akimis aprašyta Lietuva. Liuks - antropologija, istorija, Lietuva - tai, kas man labai įdomu. Perkam.
Taigi knyga parašyta vokiečio vokiečiui, tad su lietuviškuoju variantu skirtu lietuviui buvo padirbėta dar kartą su vertėju ir pačiu autoriumi, net gi pavadinimas vokiškai ir lietuviškai skamba kitaip, nes iš dalies tai skirtingos knygos. Vertėjas su autoriumi jau pačioje knygos įžangoje pristato lietuviui šį pasakojimą ir nemeluoju, šis pristatymas buvo pati geriausia knygos dalis. Skaičiau išsišiepus ir galvojau - va čia tai bus liuks knyga.
Bet labai neblogai, kad jau pačioje pradžioje akys akcentuoja vieną svarbų sakinį: “Tačiau jei mano pasakojimas nederės su Jūsiške Lietuvos istorija, Jums nederėtų dėl to nerimauti, mat geroji naujiena čia yra tokia: esama daugybės Lietuvų, tiksliau tariant, Lietuva yra suma skirtingų įsivaizdavimų apie tai, kas Lietuva galėtų būti.”
Tai su tokia nuostata ir priėmiau šią knygą. Nes - o taip, mano pasakojimas ne visada derėjo su autoriaus pasakojimu, bet nenuostabu - mūsų matymo prizmės visai kitaip išsidėsčiusios
Taigi, geriausia knygos dalis (be minėtos įžangos) buvo autoriaus rašymo stilius - šmaikštus, ne lėkštas, intelektualus. To dėka, nejaučiau agonijos verčiant kai kuriuos puslapius. O tie nesmagieji puslapiai tai buvo dalis knygos, kurioje pasakojama apie Europos Humanitarinį Universitetą Vilniuje, į kurį ir atvažiavo autorius dirbti. Tai tiesiog ne mano ir ne daugelio skaitytojų interesų sritis ir universiteto peripetijos man yra visiškai neaktualios.
Kita vertus - buvo ir įdomiųjų puslapių, tų kuriose autorius žvelgia į kasdienius mūsų Lietuvos reikalus - Regitros ir vairavimo mokyklų "panetkės"(na niekaip neradau tinkamo lietuviško atitikmens), viešųjų įstaigų ypatybes, taxi niuansus, privačias mokyklas, darželius (tiksliau vieną jų) ir kita. Taip pat įdomu buvo skaityti apie mažai kuo žinomus Lietuvos miestus - Širvintas, Visaginą. O ir apskritai "pasimatė" kaip mes atrodome užsieniečiui, ne tik dienai užsukusiam pasisvečiuoti, bet ir susipažinusiam su mumis artimiau. Supratau, kad lietuvis negali pakęsti lenkų ir rusų, gyvenančių čia (nors tai ne naujiena), nepaisant, kad jų čia yra labai daug, tačiau taip pat nemėgsta ir visų kitų kitataučių- taigi esame ganėti nacionalistai ir mėgstame save kelti aukščiau kitų, bei kratytis to, ką darėme ar darome blogai. Beje, esame darboholikai ir turėti bent kelis darbus lietuviui yra norma. Esame ganėtinai uždari ir nelinkę atvirauti.
Taigi kaip ir ši apžvalga taip ir pati knyga - buvo nelabai aišku apie ką tiksliai, temos išmėtytos, maža nuoseklumo, konkretumo - nei tai dienoraštis, nei atsiminimų knyga, nei romanas, nei publicistika, nei tai, žinoma, ne sci fi.
Tai ir mano mintys pabirusios - kai kam pritariu, kai kas buvo įdomu, kai kas nuobodu. Kai kas prieštaravo mano požiūriui. Bet dėl to ne nerimauju.
P.S. Autorius atvyksta į Knygų mugę. Būtų smalsu susitikti - tai, manau, reiks ir pabandyti!
May 20, 2020
Iš pažiūros turėtų būti satyriška daugiakultūrinio mokslinio mechanizmo apžvalga. Realybėje parengta pagal labai riboto konteksto ir laikmečio realijas, kurios skaitant po daugiau nei dešimtmečio praranda prasmę. Humoro pojūtis stipresnis pradžioje, o vėliau pradeda varginti dėl beprasmio kartojimosi.
Galėjo būti sveikai įdomi jei būtų pateikta apie tuos aptariamus 2010 ir jų apylinkes. Taip pat galėtų geriau būti vartojama kaip keletos straipsnių rinkinys, nes pretenzijos į novelę yra perdėtos.
Galėjo būti sveikai įdomi jei būtų pateikta apie tuos aptariamus 2010 ir jų apylinkes. Taip pat galėtų geriau būti vartojama kaip keletos straipsnių rinkinys, nes pretenzijos į novelę yra perdėtos.
August 21, 2021
Penkis metus vokiečių šeima pragyvenusi Lietuvoje.Pagrindinis pasakotojas yra Felix Akermann.Knygoje jis aprašo Lietuvą savo akimis,tokią,kokią jis matė per tuos penkerius metus.Patiko knyga.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 11, 2024
Daugiaskluoksniškas ir įdomus pasakojimas, kuriame neriama gerokai giliau nei tik "užsieniečio nuotykiai Lietuvoje".
March 27, 2021
Nei labai blogai nei labai liuks. Pasakojimas apie Lietuvą ir vokiečio kasdienybę joje. Šiek tiek antropoligiška, bet labiau istoriška, asmeniška knyga. Knyga parašyta vokiškai ir manau vokiečiams ji paliko didesnį įspūdį - mums lietuviams dauguma dalykų yra savaime suprantami ir nekeliantys per daug nuostabos.
Nepaisant to, labai smagiai susiskaito kasdienybės detalės iš gyvenimo Vilniuje, VU bibliotekos ir kitų iki skausmo pažįstamų vietų.
Rekomenduočiau EHU studentams.
Nepaisant to, labai smagiai susiskaito kasdienybės detalės iš gyvenimo Vilniuje, VU bibliotekos ir kitų iki skausmo pažįstamų vietų.
Rekomenduočiau EHU studentams.
January 5, 2019
Aš oficialiai galiu pripažinti, kad tai yra pirma knyga, kuri mane prajuokino jau skaitant turinį. Autoriaus įžvalgos apie Lietuvą ir lietuvius yra tiesiog stulbinamai taiklios ir juokingos. Tiesiog negaliu patikėti, kad gali būti įmanoma taip perkasti šalies ir jos gyventojų esmę vos per penkis gyvenimo joje metus. Visgi, nors pradžia buvo tikrai daug žadanti, skaitant toliau nors ir nebuvo labai blogai, bet nebuvo ir visai liuks. Iš esmės aš taip ir likau iki galo nesupratusi apie ką iš tiesų ši knyga - man pasirodė, kad esmė liko kažkur išsibarsčiusi, pritrūko vientisumo. Trumpai apibendrinant kūrinį galėčiau pavadinti taip - mokslinis darbas su stand up’o elementais.
Labai blogai arba liuks
Felix Ackermann su šeima Lietuvoje praleido penkerius metus. Čia jis atvyko iš Vokietijos ir pats save apibūdina kaip XXI a. akademinį nomad’ą. Viskam kas jam nutiko mūsų šalyje jis prgrinde naudoja du epitetus - labai blogai arba liuks. Tokia jam pasirodė Lietuva - tikra kontrastų šalis, kurioje žiojoja bedugnė tarp to kas sakoma ir rašoma ir kaip yra iš tikrųjų. Felix įžvalgos apie lietuvių tapatybę, anekdotiškos istorijos apie tai kaip jam sekėsi kraustytis, gauti dokumentus, susipažinti su Sodros funkcionavimo ypatumais ir galiausiai gauti vairavimo pažymėjimą yra tiesiog nuostabios. Tačiau, reikėtų pažymėti, kad jų šioje knygoje nėra tiek jau ir daug - nemaža knygos dalis yra skirta labai rimtam, intelektualiam, mokslinį darbą primenančiam turiniui.
Akademinis turinys
Felix Ackermann yra istorijos mokslų daktaras, besidomintis miesto antropologija, urbanistika, posovietinės erdvės architektūrinėmis ir kultūrinėmis transformacijomis. Jis laisvai kalba rusų, lenkų, baltarusų kalbomis, knygoje nemažai ir apie tai, kaip sunkiai, bet galiausiai jam pavyko prašnekti ir lietuviškai. Lietuvoje jis dirbo mokslinį darbą, dėstė VU ir Europos humanitariniame universitete (EHU), todėl šioje knygoje jo gyvenimiška patirtis yra sumišusi su akademine informacija - iš esmės tuo kuo žmogus čia gyveno penkerius metus.
Deja, bet ties akademine dalimi Labai gerai arba liuks man pasirodė per daug eklektiška. Skaitant taip ir nepasidarė aišku, ką autorius nori pasakyti. Radau labai daug informacijos ir labai mažai apibendrinimų. Man kaip buvusiai istorijos studentei kai kurios temos buvo įdomios, tačiau nemaža dalis buvo žinomos (knyga originaliai buvo skirta Vokietijos skaitytojui, vėliau adaptuota ir pritaikyta lietuviškajam), dar kitos truputį vargino - pavyzdžiui labai detali EHU, Baltarusijos egzilinio universiteto Lietuvoje atsiradimo ir gyvavimo istorija, vidinės šios institucijos akademinės bendruomenės gyvenimo peripetijos.
Tiesa tikrai žavėjausi autorius pamąstymais apie posovietinę tapatybę, tiek žmonių tiek miestų transformaciją. Šioje vietoje net norėjosi daugiau. Labai geras skyrius apie Visagino miestą ir žmones. Išgirdau tai, ko pati nebuvau girdėjusi ir net noriu apie tau pasidomėti daugiau.
Rašymo stilius
Labai norisi pagirti kaip autorius rašo. Atmetus tą išsibarstymo faktorių, tekstas tikrai įtraukiantis. Kandus ir šmaikštus stilius man kartais priminė mūsų Andrių Užkalnį, tais laikais kai dar buvo juokingas. Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.
Bendrystė ir atstumas
Kai kur su autoriumi pajaučiau bendrystę, ypač giliai ten, kur jis pasakojo kaip jam nesisekė gauti vairuotojo pažymėjimą. Priešingai nei mano istorija Felix baigėsi sėkmingai - pagarba. Supratau, kad mums abiems visiškai nesuprantami tie patys dalykai Lietuvoje.
“Bet ir po keturių metų išlieka jausmas, kad tiesiog nesuprantu Lietuvos visuomenės. Ne dėl bedugnių, kurios atsiveria po kiekvieno teksto komentaruose, kupinuose neapykantos, bet todėl, kad aš nesuvokiu žinių apie gaisrus butuose, televizijos žvaigždžių gyvenimo, Liberalų sąjūdžio, ir Darbo partijos politinių apsišaudymo naujienų svarbos”.
Tačiau buvo vietų, kur autoriaus ir mano nuomonės išsiskyrė - dėl Žaliojo tilto skulptūrų, požiūrio į saugumą ir kariuomenę, lietuvių poreikį idealizuoti partizanų kovas. Aš manau, nors Felix ir labai priartėjo prie lietuviškos tapatybės esmės, kai kurie dalykai tiesiog negali būti įkandami ir galbūt atkeliauja per kraują ar su motinos pienu.
Kodėl skaityti? Visų pirma tai istorijos, tarptautinių santykių, filosofijos studentams - tikrai bus įdomiau už tai ką jūs šiaip skaitot ar girdite paskaitose. Visiems kas domisi kultūros antropologija, švietimu, sovietinės taptybės pokyčiais. Galima skaityti ir kaip pramoginį kūrinį, jei norite pasijuokti iš to, kokie kartais gali būti neadekvatūs lietuviai ir šalies biurokratinė sistema. Tačiau tokiu atveju, jei nenorite pasijusti lyg grįžę į studijų suolą, nemažai skyrių reikės praversti. Nepaisant to, autoriaus šmaikštumas ir įžvalgumas yra didžiausias šios knygos pliusas.
Kodėl neskaityti? Nes knyga neturi aiškios pagrindinės minties, čia yra daug apie viską, bet pagrinde apie vieno žmogaus gyvenimą Lietuvoje - darbą ir kasdienes smulkmenas. Mano skoniui per daug apie vidines EHU peripetijas. Vietomis kūrinys parašytas kaip mokslinis darbas, tačiau nenurodant išnašų. Aš nežinau ar tokiu atveju galima iki galo pasitikėti autoriumi ir priimti informaciją už gryną pinigą.
Labai blogai arba liuks
Felix Ackermann su šeima Lietuvoje praleido penkerius metus. Čia jis atvyko iš Vokietijos ir pats save apibūdina kaip XXI a. akademinį nomad’ą. Viskam kas jam nutiko mūsų šalyje jis prgrinde naudoja du epitetus - labai blogai arba liuks. Tokia jam pasirodė Lietuva - tikra kontrastų šalis, kurioje žiojoja bedugnė tarp to kas sakoma ir rašoma ir kaip yra iš tikrųjų. Felix įžvalgos apie lietuvių tapatybę, anekdotiškos istorijos apie tai kaip jam sekėsi kraustytis, gauti dokumentus, susipažinti su Sodros funkcionavimo ypatumais ir galiausiai gauti vairavimo pažymėjimą yra tiesiog nuostabios. Tačiau, reikėtų pažymėti, kad jų šioje knygoje nėra tiek jau ir daug - nemaža knygos dalis yra skirta labai rimtam, intelektualiam, mokslinį darbą primenančiam turiniui.
Akademinis turinys
Felix Ackermann yra istorijos mokslų daktaras, besidomintis miesto antropologija, urbanistika, posovietinės erdvės architektūrinėmis ir kultūrinėmis transformacijomis. Jis laisvai kalba rusų, lenkų, baltarusų kalbomis, knygoje nemažai ir apie tai, kaip sunkiai, bet galiausiai jam pavyko prašnekti ir lietuviškai. Lietuvoje jis dirbo mokslinį darbą, dėstė VU ir Europos humanitariniame universitete (EHU), todėl šioje knygoje jo gyvenimiška patirtis yra sumišusi su akademine informacija - iš esmės tuo kuo žmogus čia gyveno penkerius metus.
Deja, bet ties akademine dalimi Labai gerai arba liuks man pasirodė per daug eklektiška. Skaitant taip ir nepasidarė aišku, ką autorius nori pasakyti. Radau labai daug informacijos ir labai mažai apibendrinimų. Man kaip buvusiai istorijos studentei kai kurios temos buvo įdomios, tačiau nemaža dalis buvo žinomos (knyga originaliai buvo skirta Vokietijos skaitytojui, vėliau adaptuota ir pritaikyta lietuviškajam), dar kitos truputį vargino - pavyzdžiui labai detali EHU, Baltarusijos egzilinio universiteto Lietuvoje atsiradimo ir gyvavimo istorija, vidinės šios institucijos akademinės bendruomenės gyvenimo peripetijos.
Tiesa tikrai žavėjausi autorius pamąstymais apie posovietinę tapatybę, tiek žmonių tiek miestų transformaciją. Šioje vietoje net norėjosi daugiau. Labai geras skyrius apie Visagino miestą ir žmones. Išgirdau tai, ko pati nebuvau girdėjusi ir net noriu apie tau pasidomėti daugiau.
Rašymo stilius
Labai norisi pagirti kaip autorius rašo. Atmetus tą išsibarstymo faktorių, tekstas tikrai įtraukiantis. Kandus ir šmaikštus stilius man kartais priminė mūsų Andrių Užkalnį, tais laikais kai dar buvo juokingas. Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.
Bendrystė ir atstumas
Kai kur su autoriumi pajaučiau bendrystę, ypač giliai ten, kur jis pasakojo kaip jam nesisekė gauti vairuotojo pažymėjimą. Priešingai nei mano istorija Felix baigėsi sėkmingai - pagarba. Supratau, kad mums abiems visiškai nesuprantami tie patys dalykai Lietuvoje.
“Bet ir po keturių metų išlieka jausmas, kad tiesiog nesuprantu Lietuvos visuomenės. Ne dėl bedugnių, kurios atsiveria po kiekvieno teksto komentaruose, kupinuose neapykantos, bet todėl, kad aš nesuvokiu žinių apie gaisrus butuose, televizijos žvaigždžių gyvenimo, Liberalų sąjūdžio, ir Darbo partijos politinių apsišaudymo naujienų svarbos”.
Tačiau buvo vietų, kur autoriaus ir mano nuomonės išsiskyrė - dėl Žaliojo tilto skulptūrų, požiūrio į saugumą ir kariuomenę, lietuvių poreikį idealizuoti partizanų kovas. Aš manau, nors Felix ir labai priartėjo prie lietuviškos tapatybės esmės, kai kurie dalykai tiesiog negali būti įkandami ir galbūt atkeliauja per kraują ar su motinos pienu.
Kodėl skaityti? Visų pirma tai istorijos, tarptautinių santykių, filosofijos studentams - tikrai bus įdomiau už tai ką jūs šiaip skaitot ar girdite paskaitose. Visiems kas domisi kultūros antropologija, švietimu, sovietinės taptybės pokyčiais. Galima skaityti ir kaip pramoginį kūrinį, jei norite pasijuokti iš to, kokie kartais gali būti neadekvatūs lietuviai ir šalies biurokratinė sistema. Tačiau tokiu atveju, jei nenorite pasijusti lyg grįžę į studijų suolą, nemažai skyrių reikės praversti. Nepaisant to, autoriaus šmaikštumas ir įžvalgumas yra didžiausias šios knygos pliusas.
Kodėl neskaityti? Nes knyga neturi aiškios pagrindinės minties, čia yra daug apie viską, bet pagrinde apie vieno žmogaus gyvenimą Lietuvoje - darbą ir kasdienes smulkmenas. Mano skoniui per daug apie vidines EHU peripetijas. Vietomis kūrinys parašytas kaip mokslinis darbas, tačiau nenurodant išnašų. Aš nežinau ar tokiu atveju galima iki galo pasitikėti autoriumi ir priimti informaciją už gryną pinigą.
September 21, 2021
Knygos anotacija žada visai ką kitą nei radau tekste. Net kelis kartus jau skaitydama pasitiklinau, gal ką ne taip ant galinio viršelio paskaičiau... Ir nors vertėjo žodis knygos pabaigoje stiprus ir reablituojantis, bet negaliu vertinti aukštu balu - tikėjausi gerokai daugiau ir ironijos, ir sarkazmo, ir lietuvių pašiepimo (tebūnie), bet pasakojimo esmė sukosi apie kitas kertines temas.
May 7, 2021
Pažiūrėti į save iš šalies visada verta, tuo labiau, kai rašo žingeidus, teigiamai nusiteikęs, gerą jumoro jausmą turintis žmogus, o aprašytas laikmetis dar taip arti. Šiek tiek gėda, kad apie Visaginą, Kudirkos Naumiestį ir EHU tiek detalių sužinau iš užsieniečio. Apie kognityvinį disonansą ir sovietinius metodus kovoje su sovietiniu palikimu - ne naujiena, vis tenka savo kailiu patirti. Gaila, nespėjo Felix pamatyti, kokiais būdais mes kovojame prieš skiepus ir skiepų pasą, pamatys Lenkijoje ar gimtinėje, ten savų kosmonautų pakanka. Aplamai, tekstai labai netolygūs, bet į mokslo veikalą ir nepretenduoja. O redaktorius tikrai galėjo labiau pasistengti, išsirankioti savo paties spausdinimo klaidas. Juk įspūdį apie save kuriame ne tik prižiūrėdami/neprižiūrėdami kapus, bet ir redaguodami knygas.
November 6, 2022
Jei pagal pavadinimą, tai vertinimas tikrai labiau “labai blogai” nei liuks. Jaučiuosi apgauta. Kaip krabų lazdelės, bet iš tiesų krabų skonio lazdelės. Ir užuodžiu klastą, kuri apgauna jau ties pavadinimu (8 pamokos apie Lietuvą) bei aprašyme. Pamokų būtą, bet jos labiau įterpinys su papildyniu, nei veiksnys ir tarinys. Pastaruoju knygoje būtų EHU universiteto padėtis, nuoskados dėl darbo jame liejimas ir labiau primena 8 pamokas apie Baltarusiją, nei apie Lietuvą. Jei pastarosios temos domina, imkit. Nors bendrai tai labiau mišrainė nei nuoseklus pasakojimas.
Tikėjausi rasti objektyvų vakariečio požiūrį į lietuvius bei patirtį gyvenant čia, tačiau tai liko tik fragmentais. Nors įžvalgų būta įdomių, bet 300+ puslapių tam gerokai per daug.
Tikėjausi rasti objektyvų vakariečio požiūrį į lietuvius bei patirtį gyvenant čia, tačiau tai liko tik fragmentais. Nors įžvalgų būta įdomių, bet 300+ puslapių tam gerokai per daug.
January 7, 2019
Perskaičiau ir palikau dvejopam jausme: viena vertus įdomu skaityti antropologo įžvalgas apie Lietuvą, EHU - kelia norą ginčytis. Liuks!
Kita vertus, kliūna kai kurių pamokų paviršius, jau nekalbant apie korektūros klaidas. Ir tas savotiškas stilius...Skaičiau ir nesilioviau galvoti, o kaip tai parašyta vokiškai. Ar geriau? Ne liuks.
Kita vertus, kliūna kai kurių pamokų paviršius, jau nekalbant apie korektūros klaidas. Ir tas savotiškas stilius...Skaičiau ir nesilioviau galvoti, o kaip tai parašyta vokiškai. Ar geriau? Ne liuks.
April 12, 2020
Gal ir ne tai, ko tikėjausi iš pradžių, gal ir ne viskas buvo tiesiogiai aktualu ir įdomu, bet labai džiaugiuosi, kad Felix 5 metus gyveno Lietuvoje, po to parašė šią knygą ir po to ji buvo išversta į lietuvių kalbą. Liuks!
Displaying 1 - 12 of 12 reviews