What do you think?
Rate this book
„Barbarosa“ – trečia knyga iš Roberto Petrausko serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Joje visas dėmesys sutelktas į 1941 m. įvykius Rytų fronte, nes karas, prasidėjęs 1941-ųjų birželio 22-ąją, neturi precedentų žmonijos istorijoje. Ši knyga apima įvykius nuo 1941 m. birželio 22-osios iki spalio pradžios, kai armijų grupė „Centras" pradeda Maskvos puolimo operaciją „Taifūnas". Tai neabejotinai išsamiausia lietuviška knyga apie operaciją „Barbarosa", kurioje iki 1941-ųjų pabaigos žuvo, dingo be žinios ar buvo sužeista beveik 5 milijonai abiejų pusių karių.
- GenresHistoryNonfiction
706 pages, Hardcover
Published January 1, 2018
32 people are currently reading
451 people want to read
About the author
Robertas Petrauskas
8 books108 followersRobertas Petrauskas was born in Lithuania in 1976. Although by profession Robertas is a historian, in Lithuania he is better known as sports journalist and basketball broadcaster. In 2000 he graduated program in History at Klaipėda University. His four years of studies (specialization - the 20th century) and interests in World War II for the years turned into a book „Trečiojo Reicho triumfas“ (Triumph of the Third Reich).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 15 of 15 reviews
December 26, 2019
Puikus rašymo stilius nepaskandina statistikoje ir priverčia įsijausti į tų laikų įvykius iš įvairiausių perspektyvų. Tiesa, šita knygos dalis praktiškai visiškai atsisakė iliustracijų. Nors autorius džiaugiasi žemėlapių gausa - karo vadų, technikos ar tiesiog aplinkos nuotraukų labai trūko. Tekdavo vis atsitraukti nuo knygos ir "googlinti" konkrečių tankų ar lėktuvų nuotraukų, nepaisant to jog aprašai tikrai buvo detalūs. Tikrai gaila, nes čia esminis skirtumas nuo prieš tai buvusių serijos dalių. Visa kita - super!
P. S. Įdomu ar tokiais tempais (aprašytas periodas vs laikas tarp knygų išleidimo) ši serija išvis kada nors užsibaigs. Tikiuosi, kad taip.
P. S. Įdomu ar tokiais tempais (aprašytas periodas vs laikas tarp knygų išleidimo) ši serija išvis kada nors užsibaigs. Tikiuosi, kad taip.
March 12, 2022
Puiki knyga! Autorius pateikia multiperspektyvinį, objektyvų požiūrį (ir dar užsimena, kad tai nėra pilnas tikras galutinis vaizdas👍). Didžiąją knygos galį sudaro statistikos kiekybinė analizė, kuri solidžiai papildoma plačia kokybine analize, taikliomis įžvalgomis, situacijų palyginimais su kitomis epochomis. Joks aš ekspertas, bet man tai nesvarbu - perskaičiau ir atsistojęs ploju už šią knygą - bravo! 😁🙉👏🙌
February 9, 2019
Iš pradžių “Barbarosa” mane išgąsdino. Užgriuvo skaičiais, lentelėmis, žemėlapiais, įvairiausio plauko trumpiniais. Bet po visu tuo slypėjo tai, kuo Roberto knygos ir žavi – įdomus, sklandus nenuobodus pasakojimas. Apturėjau tokį ištęstą malonumą, mat prieš pat imdamas šią knygą, dar perskaičiau „Lemtingus sprendimus“. Buvo mintis pasikartoti ir pačią pirmąją serijos knygą, bet gal tiek to. Padarysim tai, sulaukę ketvirtos. Nes ji juk turi būti! O pagal užmojį, tai pradeda atrodyti, kad ir dešimt knygų serijoje nebūtų perdaug. Plaukai šiaušiasi, kai susimąstau, kiek darbo ir kruopštaus tyrimo įdėta į tas knygas.
Penki iš penkių. Ir labai liūdna, kad naujos teks ilgokai palaukti.
Penki iš penkių. Ir labai liūdna, kad naujos teks ilgokai palaukti.
October 8, 2020
700 psl aprašo 1941ųjų 4-5 mėnesius. Karas baigsis tik 1945, taigi dar laukia nemažai knygų :)
January 7, 2019
Trečioji autoriaus knyga mano nuomone yra detaliausia iš šios serijos. Žavi, kad nepaisant begalės skaičių yra nemažai medžiagos paimtos iš kareivių laiškų ar dienoraščių, kas leidžia pajusti ir emocinį kariaujančių lauką. Ši knyga labiausiai patiks mėgstantiems analizuoti mūšių taktiką, nors bus įdomi ir besidomintiems istorija.
May 16, 2021
Knyga apie Vokietijos kariuomenės "Barbarosos operaciją" siekiant užimti Sovietų Sąjungą. Daug karinių operacijų aprašymų, skaičių. Tai knygos stiliui suteikia "sausumo". Tačiau stilius tampa įdomesnis, kai autorius atkuria tariamus Sovietų Sąjungos veikėjų (generolo Žukovo, Stalino, Molotovo ir kt.) bei nacistinės Vokietijos veikėjų (generolo Guderiano, Ribentropo, Hitlerio) dialogus, liudijančius garbės siekimą, pasimetimą žūstant žmonėms. Keletoje vietų paminima Lietuva rašant tankų mūšius, lietuvių sukilimą preš sovietinius karius bei pateikiant įdomias nuotraukas. Žodžiu, verta paskaityti siekiant geriau suprasti Antrąj pasaulinį karą. Knygos silpnoji vieta pozityvus vokiečių kariuomenės vertinimas neatsižvelgiant į sovietinės kariuomenės priešinimąsi.
April 13, 2025
Trečioji serijos knyga man pasirodė mažiausiai įdomi, nes tikrai viskas aprašyta pernelyg detaliai, su visomis kiekvieno tankų, ginklų ar kitos technikos tipo statistikos lentelėmis, o iliustracijų su įvykių akimirkomis bei aprašomų asmenybių nuotraukomis praktiškai neliko, jų vietą užėmė vien žemėlapiai su puolimų kryptinis. Mano supratimu, tai ne praturtino, o nuskurdino knygą. Tuo labiau, kad pirmoji knyga aprašė daugiau nei dešimtmetį, antroji – svarbiausių sprendimų metus, o trečiojoje – jau mažiau nei pusmetis. Su tokia koncentracija į siauro laikotarpio įvykių tirštumą imu abejoti, ar serija apskritai bus užbaigta.
Kalbant apie turinį, Petrauskas kaip visada išlieka labai niuansuotas ir, kaip pats sako, rašo ir kalba ne kaip istorikas, o kaip istorijos poetas. Nuo to faktų ir tikslumo nė kiek ne mažiau, tačiau atsiranda ir svarbus žmogiškas dėmuo, kuris paskęstų kito – istoriko – autoriaus lentelėse ir didžiuosiuose faktuose.
Jau vien šita knyga ir pirmasis Vokietijos karo su SSRS pusmetis gerai atskleidžia Rusijos realybę, kurioje pagrindinė karinė strategija visada buvo paimti priešą kiekiu, nė kiek negailint savų, netgi šaudant už nepakankamą drąsą ir leidžiant milijonus vyrų į beviltišką mirtį prieš geriau pasirengusią kariuomenę, kuri pralaimi net ir su kur kas mažesniais nuostoliais. Nenuostabu, kad patys rusai savo karinius lėktuvus vadindavo skraidančiais grabais, o tankus – broliškais kapais, nes mirtis juose dažną sykį buvo garantuota. Sovietai sugebėdavo netgi žudyti tuos savo civilius, kurie atbėgdavo pranešti, kad vokiečių tankai jau čia. Nes tai neatitinka valstybės naratyvo. Oficiali pozicija – kad karo nėra ir vokiečiai nekirto SSRS teritorijos. Nors sunaikinta jau ne viena divizija su dešimtimis tūkstančių karių. Vokiečių nuostaba pamačius rusų civilizacinį lygį irgi įspūdinga, kai eiliniai ivanai ir natašos gyvena sykiu su gyvuliais, kad būtų šilčiau, o apie tikrus tualetus nėra net girdėję.
Per pirmąjį karo Rytuose pusmetį vokiečiai neteko 200 tūkst. karių, o sovietai – 3 mln. Skirtumas daugiau nei 10 kartų. Kokia civlizacija, tokie ir skaičiai...
Tuo tarpu Vakarų savanaudiški interesai ir veidmainystė ir toliau skaudžiai atskleidžiami. Churchillis buvo pasiruošęs „tartis net su velniu, jei Hitleris nuspręstų pulti pragarą“ (p. 25). Ir susitarė. Rooseveltas tikino palaikąs Churchilį, siuntė pagalbą iš pradžių jam, o vėliau ir Tarybų Sąjungai, siuntė tokiais kiekiais, kad be tos pagalbos vargu ar Stalino režimas būtų atsilaikęs. Tačiau mažųjų valstybių likimai niekam nerūpėjo. Churchullis sukando dantis ir savo nekenčiamus komunistus pavertė bendražygiais. Vakarai rėmė komunistinę Rusiją kovoje prieš nacius, nors tų komunistų tikslai ir priemonės nebuvo nė kiek geresni ar mažiau agresyvūs nei Trečiojo Reicho. Visas Antrojo pasaulinio karo moralinio būtinumo diskursas čia pat praranda prasmę, jei nesi kurios nors vienos pusės auka, kurią išgelbėja kitos pusės agresija prieš tavo pavergėją ir žudiką. O jei kentėjai nuo abiejų, tau išsigelbėjimo nėra. Sykiu nelabai išeina smerkti, kai nuo vieno labiau kentėjęs kitą matė kaip išgelbėtoją, nors istoriniai naratyvai ir iš laiko perspektyvos teisti norinti mūsų istorinė sąmonė tokių pasmerkimų reikalauja.
Kovėsi dvi blogio jėgos, o gėrio jėgos vieną iš tų pusių parėmė, nes buvo įsivėlusios į karą su kita, sukurdamos iliuziją, kad kažkuri jėga buvo blogesnė, ir paversdama karą moraliniu naratyvu, į kurį jis niekada iš tiesų taip ir netilpo. Gulagas prieš Aušvicą. Karas, kuriame pralaimėjo visi, ir vienintelė prasmė buvo asmeninis išlikimas. Net ir jis tokio apokaliptinio masto mėsmalėje sykiais atrodo beprasmis, nes gyvenimas po visų šitų išgyvenimų galėjo priminti tiktai pragarą. Iš to pragaro atėję mūsų seneliai ir tėvai mus išaugino. Mes esame šito pragaro palikuonys.
Norėtųsi, kad į tokį pragarą nebetektų sugrįžti, tačiau įkvėpimo iš to pragaro besisemiantys rusai, matantys ten didžiulę pergalę ir didybę, norėtų ten mus sugrąžinti. Teisus buvo Hegelis, sakęs, kad istorija moko mus tik to, kad mes niekada nesimokome iš istorijos.
Kalbant apie turinį, Petrauskas kaip visada išlieka labai niuansuotas ir, kaip pats sako, rašo ir kalba ne kaip istorikas, o kaip istorijos poetas. Nuo to faktų ir tikslumo nė kiek ne mažiau, tačiau atsiranda ir svarbus žmogiškas dėmuo, kuris paskęstų kito – istoriko – autoriaus lentelėse ir didžiuosiuose faktuose.
Jau vien šita knyga ir pirmasis Vokietijos karo su SSRS pusmetis gerai atskleidžia Rusijos realybę, kurioje pagrindinė karinė strategija visada buvo paimti priešą kiekiu, nė kiek negailint savų, netgi šaudant už nepakankamą drąsą ir leidžiant milijonus vyrų į beviltišką mirtį prieš geriau pasirengusią kariuomenę, kuri pralaimi net ir su kur kas mažesniais nuostoliais. Nenuostabu, kad patys rusai savo karinius lėktuvus vadindavo skraidančiais grabais, o tankus – broliškais kapais, nes mirtis juose dažną sykį buvo garantuota. Sovietai sugebėdavo netgi žudyti tuos savo civilius, kurie atbėgdavo pranešti, kad vokiečių tankai jau čia. Nes tai neatitinka valstybės naratyvo. Oficiali pozicija – kad karo nėra ir vokiečiai nekirto SSRS teritorijos. Nors sunaikinta jau ne viena divizija su dešimtimis tūkstančių karių. Vokiečių nuostaba pamačius rusų civilizacinį lygį irgi įspūdinga, kai eiliniai ivanai ir natašos gyvena sykiu su gyvuliais, kad būtų šilčiau, o apie tikrus tualetus nėra net girdėję.
Per pirmąjį karo Rytuose pusmetį vokiečiai neteko 200 tūkst. karių, o sovietai – 3 mln. Skirtumas daugiau nei 10 kartų. Kokia civlizacija, tokie ir skaičiai...
Tuo tarpu Vakarų savanaudiški interesai ir veidmainystė ir toliau skaudžiai atskleidžiami. Churchillis buvo pasiruošęs „tartis net su velniu, jei Hitleris nuspręstų pulti pragarą“ (p. 25). Ir susitarė. Rooseveltas tikino palaikąs Churchilį, siuntė pagalbą iš pradžių jam, o vėliau ir Tarybų Sąjungai, siuntė tokiais kiekiais, kad be tos pagalbos vargu ar Stalino režimas būtų atsilaikęs. Tačiau mažųjų valstybių likimai niekam nerūpėjo. Churchullis sukando dantis ir savo nekenčiamus komunistus pavertė bendražygiais. Vakarai rėmė komunistinę Rusiją kovoje prieš nacius, nors tų komunistų tikslai ir priemonės nebuvo nė kiek geresni ar mažiau agresyvūs nei Trečiojo Reicho. Visas Antrojo pasaulinio karo moralinio būtinumo diskursas čia pat praranda prasmę, jei nesi kurios nors vienos pusės auka, kurią išgelbėja kitos pusės agresija prieš tavo pavergėją ir žudiką. O jei kentėjai nuo abiejų, tau išsigelbėjimo nėra. Sykiu nelabai išeina smerkti, kai nuo vieno labiau kentėjęs kitą matė kaip išgelbėtoją, nors istoriniai naratyvai ir iš laiko perspektyvos teisti norinti mūsų istorinė sąmonė tokių pasmerkimų reikalauja.
Kovėsi dvi blogio jėgos, o gėrio jėgos vieną iš tų pusių parėmė, nes buvo įsivėlusios į karą su kita, sukurdamos iliuziją, kad kažkuri jėga buvo blogesnė, ir paversdama karą moraliniu naratyvu, į kurį jis niekada iš tiesų taip ir netilpo. Gulagas prieš Aušvicą. Karas, kuriame pralaimėjo visi, ir vienintelė prasmė buvo asmeninis išlikimas. Net ir jis tokio apokaliptinio masto mėsmalėje sykiais atrodo beprasmis, nes gyvenimas po visų šitų išgyvenimų galėjo priminti tiktai pragarą. Iš to pragaro atėję mūsų seneliai ir tėvai mus išaugino. Mes esame šito pragaro palikuonys.
Norėtųsi, kad į tokį pragarą nebetektų sugrįžti, tačiau įkvėpimo iš to pragaro besisemiantys rusai, matantys ten didžiulę pergalę ir didybę, norėtų ten mus sugrąžinti. Teisus buvo Hegelis, sakęs, kad istorija moko mus tik to, kad mes niekada nesimokome iš istorijos.
September 25, 2024
10/10. Nuostabiai parašyta ir tiek daug detalumo. Noriu tikėtis, jog Robertas Petrauskas visgi pratęs šią seriją.
March 26, 2019
Perskaičiau. Daug puslapių. Sunki - pvz., laikydamas viena ranka (o kita versdamas puslapius) daug nepaskaitysi. Daug žemėlapių ir lentelių.
Robertas, manau, išlaikys, jog įspūdžiai bus nenusaldinti, rašau kaip susirodė. Man tai turėjo būti įdomiausia iš Roberto serijos apie II pasaulinį knygų, bet, deja, tokia netapo. Ir štai kodėl.
Asmeniškai man knyga pasirodė labai išbalansuota, toks įspūdis, kad skirtingos knygos dalys rašytos labai skirtingu laiku (o pradžia kone vėliausiai), kas savaime nėra blogai, jeigu tai "nesijaučia".
Juk skaitydamas knygą - nori nenori prisitaikai prie autoriaus stiliaus, įsijauti į jį ir keliauji jo pasauliui. Čia gi "filmas" toks trūkinėjantis - tai tave užgrius lentelių-statistikos cunamis, tai šiurpių ir nelabai atsiminimų fragmentai, o tai - beveik vadovėliniai, sausoki aprašymai, jog tokia ir tokia pd pasistūmėjo tiek ir tiek km, bet tada ją kontratakavo tokia ir tokia šd, bet čia jai iš flango smogė tokia ir tokia td, o Stavka tylėjo. O čia - plūstels kone asmeniški autoriaus pamąstymai apie tiesos vietą kare ir pokario tyrinėjimuose.
Toks lyg truputį internetinis dienoraštis, smagi ir įvairi košė. Ji gerai paįvairinimui, bet iš esmės skaitant norėtųsi, jog žaidimo taisyklės nesikeistų ir stilius būtų išlaikytas. Dabar gi labiau panašu į šiupinį, kai vakarienė verdama į katilą suvertus visus tinkamus virtuvėje rastus produktus. Kartais taip gimsta tikri kulinariniai šedevrai, bet ne visada.
Įdomiausi man buvo pora pirmųjų skyrių ir pora paskutiniųjų. Tačiau knygos vidurys gal labiausiai sausokas.
Kas dar? Negalvojau, kad taip bus - bet ji kiek perkrauta žemėlapiais. Ir, bent mano skoniui, trūksta karo nuotraukų, tiek pat kiek atsiminimų fragmentai leidžiančių pajausti to meto ore tvyrantį parako kvapą ir karių emocijas.
Kiek žinau tai pirmoji savarankiškai išleista Roberto knyga, tad kiek krinta į akis redagavimo trūkumai, teksto surinkimo, kai kur ir faktinės klaidos. Bet ne tiek, kad rimtai gadintų kūrinį.
Reziumuojant - vertas dėmesio, bet kiek padrikas ir išbalansuotas darbas, pasakojimo stiliaus vientisumu nusileidžiantis abiem pirmosiom dalim, su bandymais tai kompensuoti spalvingumu.
Ir labai vykusia pabaiga.
Robertas, manau, išlaikys, jog įspūdžiai bus nenusaldinti, rašau kaip susirodė. Man tai turėjo būti įdomiausia iš Roberto serijos apie II pasaulinį knygų, bet, deja, tokia netapo. Ir štai kodėl.
Asmeniškai man knyga pasirodė labai išbalansuota, toks įspūdis, kad skirtingos knygos dalys rašytos labai skirtingu laiku (o pradžia kone vėliausiai), kas savaime nėra blogai, jeigu tai "nesijaučia".
Juk skaitydamas knygą - nori nenori prisitaikai prie autoriaus stiliaus, įsijauti į jį ir keliauji jo pasauliui. Čia gi "filmas" toks trūkinėjantis - tai tave užgrius lentelių-statistikos cunamis, tai šiurpių ir nelabai atsiminimų fragmentai, o tai - beveik vadovėliniai, sausoki aprašymai, jog tokia ir tokia pd pasistūmėjo tiek ir tiek km, bet tada ją kontratakavo tokia ir tokia šd, bet čia jai iš flango smogė tokia ir tokia td, o Stavka tylėjo. O čia - plūstels kone asmeniški autoriaus pamąstymai apie tiesos vietą kare ir pokario tyrinėjimuose.
Toks lyg truputį internetinis dienoraštis, smagi ir įvairi košė. Ji gerai paįvairinimui, bet iš esmės skaitant norėtųsi, jog žaidimo taisyklės nesikeistų ir stilius būtų išlaikytas. Dabar gi labiau panašu į šiupinį, kai vakarienė verdama į katilą suvertus visus tinkamus virtuvėje rastus produktus. Kartais taip gimsta tikri kulinariniai šedevrai, bet ne visada.
Įdomiausi man buvo pora pirmųjų skyrių ir pora paskutiniųjų. Tačiau knygos vidurys gal labiausiai sausokas.
Kas dar? Negalvojau, kad taip bus - bet ji kiek perkrauta žemėlapiais. Ir, bent mano skoniui, trūksta karo nuotraukų, tiek pat kiek atsiminimų fragmentai leidžiančių pajausti to meto ore tvyrantį parako kvapą ir karių emocijas.
Kiek žinau tai pirmoji savarankiškai išleista Roberto knyga, tad kiek krinta į akis redagavimo trūkumai, teksto surinkimo, kai kur ir faktinės klaidos. Bet ne tiek, kad rimtai gadintų kūrinį.
Reziumuojant - vertas dėmesio, bet kiek padrikas ir išbalansuotas darbas, pasakojimo stiliaus vientisumu nusileidžiantis abiem pirmosiom dalim, su bandymais tai kompensuoti spalvingumu.
Ir labai vykusia pabaiga.
February 6, 2020
Nuostabi knyga apie II Pasaulinio karo, turbūt didžiausią ir skaudžiausią žmonijos istorijos karinę operaciją "Barbarosa". Tai pirma mano perskaityta knyga, iš šios serijos, bet tas nei kiek nesutrukdė jos skaityti, nes tai nėra tęsinys, o aprašoma karinė operacija nuo pačios pradžios.
Skaitant pirmus skyrius atrodo, kad pateikiama, kiek per daug statistikos, bet po to pripranti prie tų skaičių ir išmoksti juos greitai apdoroti. Tie skaičiai labai padeda suprasti visos operacijos ir atskirų mūšių mastą.
Knygoje labai detaliai pateikiami visi svarbiausi mūšiai, pateikiamos autoriaus įžvalgos, taip pat pateikiami tiesiogiai įvykiuose dalyvavusių generolų, paprastų karių ir net civilių žmonių prisiminimai, nuotaikos. Išsamūs mūšių žemėlapiai labai padeda suprasti mūšių strategiją ir eigą. Detalūs kariuomenių sudėties aprašymai su paaiškinimais leidžia lengviau suprasti, kaip sovietai su žymiai didesnėmis pajėgomis, taip lengvai pralaimėjo beveik visus mūšius ypač karo pradžioje...
Didelė pagarba autoriui ir visiems, kas prisidėjo prie šios knygos atsiradimo. Jaučiasi, kad buvo įdėta nepaprastai daug darbo surenkant visą informaciją iš tiek daug skirtingų šaltinių, ją apdorojant ir pateikiant.
Rekomenduoju visiems perskaityti šią knygą, kas domisi istorija ir II Pasauliniu karu ir ypač tiems, kurie iki šiol kaupė informaciją tik iš rusiškų šaltinių.
Skaitant pirmus skyrius atrodo, kad pateikiama, kiek per daug statistikos, bet po to pripranti prie tų skaičių ir išmoksti juos greitai apdoroti. Tie skaičiai labai padeda suprasti visos operacijos ir atskirų mūšių mastą.
Knygoje labai detaliai pateikiami visi svarbiausi mūšiai, pateikiamos autoriaus įžvalgos, taip pat pateikiami tiesiogiai įvykiuose dalyvavusių generolų, paprastų karių ir net civilių žmonių prisiminimai, nuotaikos. Išsamūs mūšių žemėlapiai labai padeda suprasti mūšių strategiją ir eigą. Detalūs kariuomenių sudėties aprašymai su paaiškinimais leidžia lengviau suprasti, kaip sovietai su žymiai didesnėmis pajėgomis, taip lengvai pralaimėjo beveik visus mūšius ypač karo pradžioje...
Didelė pagarba autoriui ir visiems, kas prisidėjo prie šios knygos atsiradimo. Jaučiasi, kad buvo įdėta nepaprastai daug darbo surenkant visą informaciją iš tiek daug skirtingų šaltinių, ją apdorojant ir pateikiant.
Rekomenduoju visiems perskaityti šią knygą, kas domisi istorija ir II Pasauliniu karu ir ypač tiems, kurie iki šiol kaupė informaciją tik iš rusiškų šaltinių.
March 11, 2022
Dvi primos serijos knygos skaitėsi lengviau nei paskutinioji. Labai daug skaičių ir statistikos, kas "išsausina" knygą, vietomis pasidaro net "sprangu" skaityti, todėl ir autorius pradžioje rekomenduoja praleisti kai kuriuos skyrius.
Bet kuriuo atveju, pradėjus skaityti seriją, verta nepraleisti ir šios. Tuo labiau, kad joje yra užsimenama, jog bus ir dar viena serijos knyga. Su nekantrumu jos lauksiu.
Bet kuriuo atveju, pradėjus skaityti seriją, verta nepraleisti ir šios. Tuo labiau, kad joje yra užsimenama, jog bus ir dar viena serijos knyga. Su nekantrumu jos lauksiu.
February 18, 2023
Labai labai giliai nagrinejami skaičiai, statistika, technikos kiekiai ir charakteristika. Surinkta ir palyginta labai daug medžiagos, bet paprastam skaitytojui "sunkus tekstas". Knyga tiktu giliai besidomintiems istorija.
October 28, 2020
Sunkiai įvertinamas autoriaus darbas ir puiki knyga apie II pasaulinio karo etapą, palietusį ir Lietuvą.
November 1, 2020
Trečiasis ciklo tomas yra kaip Šredingerio katinas. Tai vienu ir labai gera ir beviltiškai bloga knyga.
Apmaudu tai, kad Barbarosa tapo ankstesnių dviejų tomų įkaite. 😭
Apmaudu tai, kad Barbarosa tapo ankstesnių dviejų tomų įkaite. 😭
February 3, 2021
hard data but war is hard too
Displaying 1 - 15 of 15 reviews