„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą. Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią nepelnytai užmirštą valdovę, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą.
Knygoje populiariu stiliumi pasakojama šios išsilavinusios, charizmatiškos, ambicingos ir šiuolaikinės lyderės savybių turinčios didikės istorija: vaikystė, branda, nutekėjimo į LDK ir Lenkiją aplinkybės, valdymo ypatybės, diegtos reformos šalyje, dvare, virtuvėje, santykiai su šeima – vyru Žygimantu Senuoju, sūnumi Žygimantu Augustu, marčiomis ir dukromis, tapusiomis svarbiomis Europos politinės arenos figūromis.
Ne tik skaityti, bet ir patirti istoriją autorės kviečia į virtuvę – knygoje pateikiami 29 modernizuoti Renesanso laikų receptai, kurie, tikėtina, buvo žinomi ir Bonos dvare. Teigiama, kad Bona Sforca ne tik atnešė į Lietuvą itališkų patiekalų madą, bet ir suformavo Viduržemio jūros virtuvės tradiciją.
Istorija kupina istorijų, tebūnie tai dar viena inspiracija kurti ir atrasti.
Bliamba, Sabaliauskaitė man sugadino istorinių knygų skaitymą. Aišku, čia ne romanas, o istorinė knyga. Ir visai nebloga. Ir apie kietą emancipuotą moterį. Nu bet trūksta jai kažkokio cinkelio ir viskas.
Įdomi knyga apie neįtikėtinai įtakingą asmenybę ne tik LDK, bet ir visos to meto Europos kontekste. Jei turite bent kiek potraukio LDK istorijai, susipažinti su Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene Bona Sforca, tiesiog privalote.
Politinės intrigos, strategijos, vestuvės dėl įtakos, karai... Viso to XVIa. tikrai netrūko. Nepritrūksite to ir šioje istorijoje.
Knygoje daug dėmesio skiriama to meto virtuvei, pateikiama nemažai receptų. Tikrai nesu kulinaras ir net nemeluosiu, kad bandysiu kažkurį iš šių receptų pasigaminti pats. Kitą vertus, kai kurių patiekalų atsiradimo istorijos tikrai neeilinės ir privers pakelti bent vieną antakį iš nuostabos.
Labai gražiai išleista knyga, kurioje istorijos ir kulinarijos 50/50. Tiesa, istoriniai faktai gana plačiai žinomi, o praktikoje įgyvendinamų receptų ne tiek jau daug. Be to, tikrų faktų apie Bonos kasdienybę beveik nėra, tad daugiausiai remiamasi kitų amžininkų receptų ar jos giminės moterų paslapčių knygomis.
Pikta Barboros nuodytoja Bona! Šis stereotipas dar stiprus. Bet buvo ne visai taip, tiksliau - visai ne taip. Knygoje atskleidžiamas mažiau žinomas Bonos paveikslas - stipri, protinga, valinga moteris, visapusiškai išsilavinusi, į LDK atsivežusi nemažą bagažą Renesanso kultūros. Patiko, kad knyga suskirstyta pagal asmenybės bruožus- Bona valdovė ir administratorė, Bona mama ir žmona ir t.t. Gaila, kad išlikusių istorinių faktų ar liudijimų apie šią asmenybę nėra labai daug, bet autorės atliko didžiulį darbą surinkdamos juos į krūvą. Receptai labai gražiai papildo knygą. Plojimai už Odę makaronams :)
Karalienės Bonos gyvenimas. Valdymas. Įtaka. Ir… šiek tiek virtuvės.
Knyga apie Boną Sforzą - kilmingą bei ambicingą italę, ištekėjusią už Žygimanto Senojo ir tapusią Lenkijos bei Lietuvos valdove. Atvykusi gyventi į šiuos kraštus, ji kartu atsivežė visą puokštę renesanso idėjų - nuo naujų kultūrinių vėjų bei etiketo taisyklių, iki naujausių mados tendencijų bei, žinoma, Viduržemio virtuvės skonių.
Pirmieji knygos skyriai tikrai įdomūs - atskleidžiantys tuometinę italų virtuvę ir kokią potencialią įtaką su Bonos Sforcos atvykimu ši turėjo lietuviškajam stalui. Pasirodo, jog būtent Bona Sforca į mūsų šalį atvežė tokias daržoves kaip kaliaropė, poras, petražolė, pastarnokas ar šparagai. Jos valdymo metu pradėta kepti balta duona bei tortai (nors, teigiama, į nūdienos tortus jie nebuvo panašūs), išmokta naudotis šakute.
Visgi, knygoje ne kartą minima, jog tam tikri faktai ar Bonai skiriami nuopelnai tėra tik spėjimai - galimai tik autorių interpretacija. Vienoje vietoje netgi teigiama, jog Renesanso virtuvėje LDK tebuvo tik epizodas ir vėliau grįžta prie visiems įprastesnių (labiau mėsiškų) patiekalų. Tad, natūraliai kyla klausimas, ar tikrai Bonos Sforzos indėlis į mūsų krašto virtuvės pokyčius yra toks solidus, koks norima, kad būtų.
Bet esminė kritika būtų netgi ne čia. Knygai įpusėjus, apart skyrių pabaigoje įmetamų receptų, virtuvė yra absoliučiai pamirštama. Telieka tik sausa Bonos Sforzos valdymo, šeimos, santykių su vyru ir vaikais bei paskutiniųjų jos gyvenimo metų istorija.
Nesakyčiau, jog knyga bloga. Tačiau ji nėra apie Bonos Sforzos virtuvę. Veikiau apie jos valdymą ir įtaką įvairiose srityse, taigi - ir virtuvėje. O tam, kad knyga atspindėtų pavadinimą, manau, reikėtų gilesnės bei detalesnės tuometinės tiek Bonos dvaro bei jame dirbusiųjų, tiek ir eilinių mūsų krašto žmonių virtuvės analizės.
Į mano tinklą papuolė aukso žuvis. Ji labai graži pažiūrėti, bet ir tekstas nieko.
Kieta bobikė ta Bona. Taip ir matau jos įtaką LDK kultūrai, papročiams. Praktiškai net girdžiu, kaip visi meta medinius šaukštus, kuriais kabindavo srėbalą iš vieno bliūdo, šonan ir rafinuotai su šakutėmis kabina iš lazanijos receptūros nusižiūrėtus skrylius.
Gan įdomi knyga, atskleidžianti ne tik virtuvę, bet ir pačią Bonos Sforcos asmenybę, itališką įraką LDK. Visgi knygoje daug pasikartojimų ir tų pačių faktų perpasakojimų. Receptai įdomūs ir nesunkiai atkartojami.