Karalienės Bonos gyvenimas. Valdymas. Įtaka. Ir… šiek tiek virtuvės.
Knyga apie Boną Sforzą - kilmingą bei ambicingą italę, ištekėjusią už Žygimanto Senojo ir tapusią Lenkijos bei Lietuvos valdove. Atvykusi gyventi į šiuos kraštus, ji kartu atsivežė visą puokštę renesanso idėjų - nuo naujų kultūrinių vėjų bei etiketo taisyklių, iki naujausių mados tendencijų bei, žinoma, Viduržemio virtuvės skonių.
Pirmieji knygos skyriai tikrai įdomūs - atskleidžiantys tuometinę italų virtuvę ir kokią potencialią įtaką su Bonos Sforcos atvykimu ši turėjo lietuviškajam stalui. Pasirodo, jog būtent Bona Sforca į mūsų šalį atvežė tokias daržoves kaip kaliaropė, poras, petražolė, pastarnokas ar šparagai. Jos valdymo metu pradėta kepti balta duona bei tortai (nors, teigiama, į nūdienos tortus jie nebuvo panašūs), išmokta naudotis šakute.
Visgi, knygoje ne kartą minima, jog tam tikri faktai ar Bonai skiriami nuopelnai tėra tik spėjimai - galimai tik autorių interpretacija. Vienoje vietoje netgi teigiama, jog Renesanso virtuvėje LDK tebuvo tik epizodas ir vėliau grįžta prie visiems įprastesnių (labiau mėsiškų) patiekalų. Tad, natūraliai kyla klausimas, ar tikrai Bonos Sforzos indėlis į mūsų krašto virtuvės pokyčius yra toks solidus, koks norima, kad būtų.
Bet esminė kritika būtų netgi ne čia. Knygai įpusėjus, apart skyrių pabaigoje įmetamų receptų, virtuvė yra absoliučiai pamirštama. Telieka tik sausa Bonos Sforzos valdymo, šeimos, santykių su vyru ir vaikais bei paskutiniųjų jos gyvenimo metų istorija.
Nesakyčiau, jog knyga bloga. Tačiau ji nėra apie Bonos Sforzos virtuvę. Veikiau apie jos valdymą ir įtaką įvairiose srityse, taigi - ir virtuvėje. O tam, kad knyga atspindėtų pavadinimą, manau, reikėtų gilesnės bei detalesnės tuometinės tiek Bonos dvaro bei jame dirbusiųjų, tiek ir eilinių mūsų krašto žmonių virtuvės analizės.