Laiškai, kurių tu niekada negausi

by Živilė Galdikienė

Dvidešimtojo amžiaus pradžia. Palikusi tėvų, nusigyvenusių bajorų, namus, vyresnėlė iškeliauja į sostinę - tarnauti. Netrukus namus palieka ir jaunėlė, tikėdamasi, kad sesers padedama ir ji susikurs šviesią ateitį tolimajame Petrograde. Tačiau gyvenimas viską dėlioja kitaip - Pirmasis pasaulinis karas pirmąją apdovanoja meile, o antrąją - tragiška klajūnės ir benamės lemtimi. Seserys daugiau niekada nebesusitinka, o jų širdyse lieka daug neišsakytų žodžių viena kitai... Po šimto metų Vilniuje susitinka dvi jaunos viena kitos nepažįstančios moterys, kurias sieja tas pats retas moteriškas vardas. Ar gali būti, kad vardas - tai raktas, atrakinsiantis šimtą metų užmarštyje nugrimzdusią šeimos istoriją?
Tai šviesi ir jautri istorija apie moterų likimus šimtmečio verpetuose, apie mus, pasiklydusius, ieškančius ir galbūt surandančius daugiau, nei tikėjomės, apie tai, kas išlieka po didžiausių sukrėtimų ir išbandymų.

192 pages, Hardcover

Published January 1, 2018

Reviews

[Jurga Jurgita · Rating 5 out of 5]

Turbūt per savo gyvenimą, kiek esu perskaičiusi knygų, pasakojančių apie kelių kartų moterų gyvenimus, yra vos keletas, kurios paliko ryškų pėdsaką mano atmintyje. Iki šiol buvo dvi: Akvilinos Cicėnaitės "Tylos istorija" ir Noros Ikstenos "Motinos pienas". O kiek jų dar neskaityta, kiek jų yra dar nežinomų, laukiančių, kol atrasiu? Tikiu, kad man dar pasiseks atrasti tokių sielą virpinančių istorijų ir daugau, kurias skaitydama išgyvensiu kartu su knygos herojėmis, su kuriomis keliausiu per laikmečius lyg kokia superherojė tik ne su pergalėmis, o išgyvenimais. Tokios mes, moterys, esam-pavaldžios ne tik savam, bet ir svetimam skausmui, mylinčios ir sergėjančios savo šeimos židinį, atkakliai kovojančios dėl savęs, pasiduodančios, suklumpančios ir vėl lyg feniksai prisikeliančios iš pelenų. Tokios jau mes iš prigimties-amžinos kovotojos. Todėl ir knygos apie tokias moteris man visada buvo, yra ir bus pirmoje vietoje. O knyga "Laiškai, kurių tu niekada negausi" buvo laukiančių knygų sąraše. Žinot, aš tikiu, kad moterys, rašančios tokias knygas, turi pačios būti patyrusios sunkius, skausmingus ar sukrečiančius išgyvenimus, nes atsirasti tokiai knygai reikia tikro ir išjausto jausmo, o ne banalių ir saldžių frazių. Autorė trumpai apie savo išgyvenimus užsimena paskutiniame knygos puslapyje. Kas per skausmas, koks jis, linkiu perskaityti patiems, nes moteriai, tai pasakyti garsiai ir visiems, yra tas pats, kas atverti savo širdį visam pasauliui. Ne kiekviena tai gali ir ne kiekviena sugeba. Kuo nuoširdžiausia pagarbai autorei už tai. Na o grįžtant prie knygos, apie ką ji? Nenorėdama per daug sugadinti knygos skaitymo malonumo, kas neskaitėte, noriu užsiminti, kad ši knyga apie dvidešimto amžiaus moteris. Moteris, kurios paliestos karo negandos yra priverstos palikti gimtuosius namus ir išvažiuoti iš namų, tarnauti kitiems. Tokia vyresniosios dukters dalia. Tačiau netrukus paskui vyresniąją išvažiuoja ir jaunėlė, kuri tikisi, kad sesers padedama susikurs šviesesnę ateitį tolimajame Petrograde. Tačiau kartais gyvenimas yra linkęs viską sudėlioti ne pagal planą, todėl vyresniąją apdovanoja meile, o antrąją-tragiška klajūnės ir benamės lemtimi. Ir čia seserys daugiau niekada nesusitinka, o jų širdyse lieka daug neišsakytų žodžių viena kitai. Ties čia ir sustosiu, palikdama visą tiesą išsiaiškinti skaitytojams. Skaitydama šią šimtmečio istoriją, kirbėjo daug klausimų, tačiau knygos kulminacija padėjo viską išsiaiškinti iki galo ir džiaugtis, kad vienaip ar kitaip pabaiga sudėlioja visus taškus ant i. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą šiuo metu, nes man to reikėjo. Tų tikrų ir iki širdies gelmių paliečiančių moterų istorijų. O kiek tokių istorijų pasaulyje dar yra nepapasakotų, nedrįstančių to padaryti arba tiesiog su žmonėmis ir jų prisiminimais iškeliavusių Anapilin. Tačiau nepaprastai yra sveikintina, kad tokios istorijos nugula į rankraščius, vėliau virsta knygomis, kurias mes skaitome ir aikčiojame nuo tokios tiesos ar gyvenimo, kokį galbūt kiekviena gyvename iš mūsų. Todėl ir ši knyga - jautri istorija apie moterų likimus, suraizgytus šimtmečio verpetų, apie mus, pasiklydusius, ieškančius ir surandančius daug daugiau nei tikėjomės. O man belieka pritarti labai gražiai autorės minčiai, jų galima knygoje rasti ir daugiau: "Visi mes susiję per šimtmečius nuaustomis nematomomis gijomis. Kartais jos sutrūkinėja, sudyla, kartais netikėtai vėl ima ir susimezga, sukurdamos naują audinio raštą, naują istoriją. Turbūt tai galima vadinti likimu?". Knygą rekomenduoju skaityti tiems, kurie kenčia ir myli, džiaugiasi ir liūdi, klumpa ir vėl keliasi, ir taip visuomet. Juk gyvenimas ir yra keistas, nes niekad nežinome, kas mūsų laukia už posūkio. O ši istorija dar viena į mano mėgstamiausių knygų sąrašą apie stiprias moteris is didžiosios raidės. Gero ir tikro jausmo skaitant šią knygą, nes tikiu, kad reiks sustoti, pamąstyti, nubraukti ašarą, susitaikyti ir gyventi toliau.

[Živilė · Rating 3 out of 5]

Labai monotoniškas rašymo stilius.

[Gintarė Pronkina · Rating 5 out of 5]

Skaityti realiame gyvenime sutikto žmogaus kūrinį yra nauja asmeninė ir gana intriguojanti patirtis. Sąlyginai nestoroje knygoje autorė sumaniai sutalpino giminės moterų gyvenimo istoriją, puikiai laviruodama tarp laikmečių, akcentuodama ne tikėtiną vyro-moters santykį, o subtiliai ir išskirtinai moters santykį su pačia savimi. Knyga neįkyriai primena moterims nepamiršti savojo aš, padeda susivokti arba cituojant autorę - susirinkti save. Įdomu, ar tai būtų galima pritaikyti ir vyrams... Be to, pateikti išsamūs palyginimai ir įvairios aplinkybių interpretacijos, kurias norisi sau pasikartoti, pasakojimui suteikė kiek malonaus ir netikėto skonio. Bravo.

[Gintarė Kli · Rating 4 out of 5]

Apie moteris, jų sunkumus ir stiprybę. Skubame save smerkti už klaidas, nors jei matytume ne tik paviršių, bet ir skaudžias protėvių ar net kaimynų paslaptis, turbūt lengviau kvėpuotume.
Skaitėsi lengvai, viltingas kelių linijų pasakojimas su laiškais iš praeities. Gal kiek nuspėjamas ir vietomis lyriškai per saldus skaitinys, bet mėgstantiems meilės romanus istorijų pynė ir paliečiamos problemos turėtų patikti.

"Kelionės keičia žmones, jų mąstyseną, likimus.. Akyse įsodina tą tolimų dienų ilgesio žybsnį, - trumputį, bet ryškų. Tarsi nuolat alkstanti siela akimirkai sužmėžuotų akyse, mintims bėgant laimingiausių dienų laukais. Laukais, kurie niekada nebežydės taip svaiginamai kaip kadaise."

"Akys buvo tuščios, šiurpiai šviesios, veik permatomos, visas liūdesys jose seniai sudūlėjęs, visos ašaros išverktos, skausmai ištirpę senatvinėje proto negalioje. Turbūt nevaliotum vilkti tokios naštos per visą gyvenimą, todėl ir ateina palengvinimas - per proto ligą, per atminties pertrūkius."

"Kai gėriesi vienas kito kūnu. Kai vienas kitam tebesi atradimų laukas. Kai su virpulu žvelgi į apnuogintą petį, lūpas, akis. Galbūt - į sielą. Mėgaujiesi vaizdu iš lėto, su pasiskonėjimu vienas kitą ragauji. Bet visos degustacijos kada nors baigiasi ir lieka tik du nykūs išsemti indai išgremžtais dugnais. Ir tada ima erzinti net per garsiai į puoduką dzingsintis jo šaukštelis, nuožmiai sudrumsčiantis šeštadienio ryto tylą; jos plaukas, pakibęs ant ką tik išskalbtų marškinių... "

[Ieva Visockienė · Rating 4 out of 5]

"Laiškai, kurių tu niekad negausi" perskaitoma tiesiog nepastebimai. Pora prisėdimų ir lieki su trumpu ir įkvepiančiu pasakojimu galvoje. Šią knygą priskirčiau prie tų ne visai banalių gyvenimo ir meilės istorijų, kurios be lengvo skaitymo dar neša ir prasmingą žinutę. Ši knyga man pasirodė apie ryšį su protėviais arba giminės moteris jungiantį saitą, kurio pajautimas dažniausiai sustiprėja kartu su motinyste. Aš šią knygą taip pat matyčiau kaip pagalbą kai sunku ir įkvėpimą pasisemti stiprybės iš savo paties istorijos. Vietomis man visgi buvo per saldu, kartais nuspėjama, bet buvo puslapių, kur autorės vaizdinga kalba įtraukė ir sugraudino.

[Blondaj · Rating 5 out of 5]

Perskaičiau per naktį, taip įtraukė! Visada mėgstu klausytis senų žmonių istorijų, gerti jų patirtis, stebėtis išgyvenimais, todėl ši knyga sužavėjo. Anotacija gal šiek tiek neatitinka pačios istorijos, o pati pabaiga tokia pritempta ir primenanti holivudinį filmą, bet visoje knygoje dėstoma istorija labai įtraukia. Vienos šeimos moterų linijos likimai tokie skirtingi, ir tuo pačiu tokie panašūs. Žavus tas gyvenimas ;)

[Aurelija Ado · Rating 4 out of 5]

Persipynusi skirtinguose laikmečiuose moterų linija apie sunkumus ir gebėjimą juos įveikti. Šiek tiek slogi, bet išties įtraukianti istorija. Pabaigoje lyg suspindo džiaugsmo ašara.

“Taiki, rami, bet ne bebalsė. Geba banguoti ir šniokšti, jei tik jaučia artinantis grėsmę.”

“Žmogaus atmintis turi nuostabų bruožą - gebėjimą išstumti tamsesnes spalvas, palikdama šviesesnius, švelnesnius praeities paveikslo potėpius.”

[A · Rating 3 out of 5]

Ganėtinai skeptiškai vertinu šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygas, bet šis romanas labai maloniai nustebino – persiskaitė greitai, lengvai, o siužetas iš tiesų įtraukė. Siužetas nėra per daug ištemptas, todėl istorija nespėja nusibosti. Patiko ir jos moralas – privertė susimąstyti. Tiesa, vienoje vietoje pastebėjau, kad rašytoja sumaišo veikėjų vardus, šiek tiek keista, jog redaktorė to nepastebėjo. Visgi bendras įspūdis – tikrai geras, rekomenduočiau perskaityti.

[Ieva Lasytė · Rating 5 out of 5]

Kartais patys artimiausi žmonės pasimeta likimo verpetuose. Praėjus daugybei laiko susimąstome kodėl yra taip kaip yra, bet tuo pačiu nesuprantame kas mūsų gyvenimą pasuko viena ar kita linkme. Ir tik išnuotrupų žinomi gyvenimai pamažu atskleidžia mūsų pačių likimus. Tikri likimai ir tikros istorijos gali labai glaudžiai susipinti tarpusavyje, kad niekas nebegali atraizgyti.

[Kamile · Rating 4 out of 5]

Graži istorija, jei norėčiau prie ko nors prikibti, tai prikibčiau prie aprašymo, esančio ant knygos nugarėlės, kuris, mano nuomone, ne visai atitinka knygos esmę. Tačiau knygą perskaičiau per mažiau nei dvi valandas ir tai, manau, daug ką pasako.

[Rasa Sagė · Rating 5 out of 5]

Pirmiausia šią knygą perskaitė mano mama, kuriai 70, o paskui per skaičiau aš.. Abi likome sužavėtos. Švelnus, tačiau tvirtas autorės balsas, labai skaniai suskaitomas stilius, artima, rezonuojanti istorija. Laukiame naujų šios autorės knygų!

[Reda Marozienė · Rating 4 out of 5]

Nesudėtinga ir lengvai skaitoma istorija apie kelių kartų moterų gyvenimą. Pati pabaiga tokia pritempta ir primenanti holivudinį filmą.

[Rasa Daujote · Rating 5 out of 5]

Labai itraukianti moteriskaka istorija, jautri, tikra, be jokio saldumo. susiskaite kaip mat.

[Daiva Streikuviene · Rating 5 out of 5]

Labai įdomi šeimos istorija! O jau kalbos turtingumas😍😍😍, skaičiau ir kaifavau. Ačiū autorei♥️

[Gretos knygos · Rating 4 out of 5]

Vis tik šiomis dienomis aš susiduriu su tuo, kad knygos pačios mane susiranda. Skirtingais būdais, dėl skirtingų priežasčių. Živilės Galdikienės knygą ėmiau iš bibliotekos ir skaičiau, nes jau prieš beveik mėnesį žinojau, jog moderuosiu susitikimą su autore. Ar knyga mane domino? Nelabai. Viršelis neviliojo, o kažkaip kai nevilioja viršelis, neskaitai apie ką knygą ir nepasidomi. Tikėjausi labai moteriškos ir gal kiek naivios meilės istorijos, nors pavadinimas man išsyk išdavė apie ką bus knyga. Ar bent kai kuriuos mažus niuansus.

Dabartiniai laikai. Paula gyvena ne visai stabilioje santuokoje, yra jau įkopusi į ketvirtą dešimtį ir vis bando susilaukti vaikelio, tačiau nėštumai vienas po kito nutrūksta. Santykiai su vyru geryn nesirita, tad galiausiai ji pasiryžta pasisakyti mamai apie savo vargus. Po pokalbio su mama nepraėjus kelioms dienoms Paula gauna siuntinuką su laiškais. Pradėjusi juos skaityti ji supranta, kad laiškai rašyti jos prosenelės Katrinos ir pasakoja apie jos gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir vėliau... Paula atveria duris į įdomiais istoriniais įvykiais apipintą savo šeimos istoriją...

Kai per susitikimą su rašytoja sakiau, kad čia pasakojama apie keturių moterų likimus, netrukau pasitaisyti, kad kalbama apie daugiau moterų. Ir tikrai taip yra. Jos visos susipynusios vienokiais ar kitokiais ryšiais. Ir tie moterų likimai itin jautrūs, skaudūs, tačiau visur vis žybteli tas krislelis šviesos, kibirkštėlė, gerumas... taip juoda juoda juoda, ir vėl švysteli kas nors, dėl ko šypsaisi ar net balsu susijuoki skaitant.

Knygoje aptariama daug problemų. Sakydama daug – nejuokauju. Persileidimai ir moters savijauta. Alkoholizmas šeimoje. Brokuota moteris; vyrų nekalbėjimas ir „būk vyras“, „neverk kaip boba“ situacijos. Viskas priešpastatoma, itin jautru ir priverčia susimąstyti. Daug kalbama ir apie pagalbą, jos paieškas, senus stereotipus. Ir tai, kad „skaudėti turi tyliai...“. galėčiau vardinti ir vardinti, net nustebau skaitydama, kiek daug visko autorė čia sudėjo. Galbūt jutau tokį... šiek tiek neigiamą požiūrį į vyrus, bet vėl – šiame romane moterys tikrai ėjo per ugnį ir vandenį, tad ko gi galima tikėtis? Kad pagirs vyrą, kuris prageria pinigus ir nepareina namo?

Kas labiausiai žavėjo? Moterų stiprybė. Iš kur ji visa ten buvo, ir dar tokiais kiekiais, man protu nesuvokiama. Nepaisant to, kad karas, nepriteklius, liurbiai vyrai – vis tiek moterys liko itin stiprios ir tikros herojės. Ir dar negalėjau atsistebėti autorės gebėjimu atskirti tuos laikotarpius – stilistika ir žodynas kardinaliai skyrėsi, buvo labai įdomu skaityti ir lengva įsijausti. Daug sutapimų, kurie buvo knygoje ne veltui... net ir tų pačių simbolių radau.

Nesistebiu, kodėl ši knyga dar vis dešimtukuose. Daug moterų čia atranda save, savo mamas, gali pasisemti stiprybės. Tad už mus, moteris, kad visada būtume tokios stiprios.

Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt

Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt

Leidyklos dovana.