What do you think?
Rate this book
Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990
Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.
Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.
"Augome sovietinėje, veliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais“, o psichiatrijos ligoninė – „durnynu“. Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5“, išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5“
Tomas Vaiseta
Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.
"Augome sovietinėje, veliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais“, o psichiatrijos ligoninė – „durnynu“. Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5“, išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5“
Tomas Vaiseta
272 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
27 people are currently reading
716 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 38 reviews
March 30, 2019
Kaip mokslinė monografija gali tapti bestseleriu ir kūl knyga - nežinau, bet kažkaip tampa :) Ir Vaisetos - jau antra tokia. Pirmos nebaigiau, bet vis planuoju grįžti, o šioji persiskaitė labai greitai: didelė mokslo dalis čia nugulusi į išnašas, o tekstą gali skaityt kaip pasakojimą. Tai prideda smagumo (ir hipsteriškumo, gerąja prasme).
Prieš pradėdama skaityti turėjau truputį kitų lūkesčių - įsivaizdavau, kad labai daug bus apie tai, kaip sovietmečiu buvo suprantama psichikos liga ar sutrikimas, kas įeina į "normalumo" sąvoką, žodžiu, svajojau apie tokį Foucault stiliaus BUM, kai lengvai lengvai, nerodant milžiniško įdirbio, tau nuškicuoja esminius mąstymo ir savivokos lūžius. Bet psichiatrijos istorija, kurią pateikia Vaiseta, yra kiek kitokia - daugiau institucinė; per įstaigas - o labiausiai vieną įstaigą, Vasaros g. ligoninę ir jos padalinius - čia rodoma ne tiek psichiatrikos / psichikos samprata, kiek psichiatrijos raida Lietuvoje. Žinoma, tas buvo užkoduota jau paantraštėje ("socialinė istorija"), bet nebuvau labai atidi paantraščių skaitytoja.
Su tiek duomenų, kiek pavyko gauti (apie visa tai autorius pasakoja įvade), ta istorija išėjo nuosekli ir įdomi. Daug aiškiau supratau gydymo metodų raidą nuo elektrošoko ir kitų restrikcinių priemonių iki medikamentinio gydymo, galiausiai prie terapinių metodų. Ta linija man buvo įdomiausia - gal kad daug eksploatuota popse, bet sistemiškai nežinota. Bet buvo labai įdomu skaityt ir apie ligoninės organizaciją, pvz apie "beviltiškų" ligonių (nors drauge pakankamai viltiškų, kad juos galima buvo panaudoti žemės ūkio darbams) skyrių Kairėnuose, kur dabar - VU botanikos sodas. Baisu ir liūdna, bet kažkaip, deja, tikėtasi, - skyrius apie prievartą ir smurtą ligoninėje. Na ir galiausiai - apie vis didėjančią visuomenės psichikos įskaitą sovietmečiu - kaip suregistruoti ir sukontroliuoti visą populiaciją. Šitą mechanizmą ne iki galo supratau, bet net ir neperkąstas jis atrodo šiurpus.
Mažiau patiko tai, kas kaip ir nebuvo knygos fokuse, bet ko man vis tiek trūko, - tai žmonių istorija, susipinanti su institucine (bet netapati jai). Pvz, rašo apie Kairėnų skyriaus likvidavimą: skyrius uždarytas, šiandien ten tik krūmai ir gėlės. Bet o kur dingo žmonės? Likviduoti? "Nėra duomenų"? Kaip ir su įvairiomis parainstitucinėmis praktikomis, kai dar pirmoje XX a. p. žmones, kuriuos šiandien laikytume psichikos ligoniais ar negalią turinčiaisiais, už pinigus priimdavo ūkiai. Bet kur tie žmonės dingo, kaip išnyko ta praktika? Visi šie dalykai turbūt priklauso tai fukojiškai istorijai, apie kurią galvojau, ir nėra labai teisinga jų norėti, kai knygos dėmesys ne ten, - neteisinga - na, bet žmogiška.
Apskritai perskaičiusi pamąsčiau, kad LT dar neturime, arba turime pernelyg mažai (o gal tiesiog aš nežinau) štai tokios įvairių institucijų istorijos. Gal nebent Vaicekauskienės knygos, bet kas dar? Tad "Vasarnamis" yra ir labai reikalingas, bet ir atrodo kaip icebreakeris, taigi gan vienišas; perskaitai, bandai sisteminti viską galvoje, bet daug kas lieka tik kaip trivia - įdomios detalės, nesijungia su platesniu paveikslėliu. O to gaila - norėtųsi suprasti ir žinoti daugiau. Norėčiau dar perskaityti panašias studijas apie LT medicinos istoriją, apskritai apie gamtamokslį sovietmečiu..apie daug ką. Bet gal jau netrukus ir galėsim.
Prieš pradėdama skaityti turėjau truputį kitų lūkesčių - įsivaizdavau, kad labai daug bus apie tai, kaip sovietmečiu buvo suprantama psichikos liga ar sutrikimas, kas įeina į "normalumo" sąvoką, žodžiu, svajojau apie tokį Foucault stiliaus BUM, kai lengvai lengvai, nerodant milžiniško įdirbio, tau nuškicuoja esminius mąstymo ir savivokos lūžius. Bet psichiatrijos istorija, kurią pateikia Vaiseta, yra kiek kitokia - daugiau institucinė; per įstaigas - o labiausiai vieną įstaigą, Vasaros g. ligoninę ir jos padalinius - čia rodoma ne tiek psichiatrikos / psichikos samprata, kiek psichiatrijos raida Lietuvoje. Žinoma, tas buvo užkoduota jau paantraštėje ("socialinė istorija"), bet nebuvau labai atidi paantraščių skaitytoja.
Su tiek duomenų, kiek pavyko gauti (apie visa tai autorius pasakoja įvade), ta istorija išėjo nuosekli ir įdomi. Daug aiškiau supratau gydymo metodų raidą nuo elektrošoko ir kitų restrikcinių priemonių iki medikamentinio gydymo, galiausiai prie terapinių metodų. Ta linija man buvo įdomiausia - gal kad daug eksploatuota popse, bet sistemiškai nežinota. Bet buvo labai įdomu skaityt ir apie ligoninės organizaciją, pvz apie "beviltiškų" ligonių (nors drauge pakankamai viltiškų, kad juos galima buvo panaudoti žemės ūkio darbams) skyrių Kairėnuose, kur dabar - VU botanikos sodas. Baisu ir liūdna, bet kažkaip, deja, tikėtasi, - skyrius apie prievartą ir smurtą ligoninėje. Na ir galiausiai - apie vis didėjančią visuomenės psichikos įskaitą sovietmečiu - kaip suregistruoti ir sukontroliuoti visą populiaciją. Šitą mechanizmą ne iki galo supratau, bet net ir neperkąstas jis atrodo šiurpus.
Mažiau patiko tai, kas kaip ir nebuvo knygos fokuse, bet ko man vis tiek trūko, - tai žmonių istorija, susipinanti su institucine (bet netapati jai). Pvz, rašo apie Kairėnų skyriaus likvidavimą: skyrius uždarytas, šiandien ten tik krūmai ir gėlės. Bet o kur dingo žmonės? Likviduoti? "Nėra duomenų"? Kaip ir su įvairiomis parainstitucinėmis praktikomis, kai dar pirmoje XX a. p. žmones, kuriuos šiandien laikytume psichikos ligoniais ar negalią turinčiaisiais, už pinigus priimdavo ūkiai. Bet kur tie žmonės dingo, kaip išnyko ta praktika? Visi šie dalykai turbūt priklauso tai fukojiškai istorijai, apie kurią galvojau, ir nėra labai teisinga jų norėti, kai knygos dėmesys ne ten, - neteisinga - na, bet žmogiška.
Apskritai perskaičiusi pamąsčiau, kad LT dar neturime, arba turime pernelyg mažai (o gal tiesiog aš nežinau) štai tokios įvairių institucijų istorijos. Gal nebent Vaicekauskienės knygos, bet kas dar? Tad "Vasarnamis" yra ir labai reikalingas, bet ir atrodo kaip icebreakeris, taigi gan vienišas; perskaitai, bandai sisteminti viską galvoje, bet daug kas lieka tik kaip trivia - įdomios detalės, nesijungia su platesniu paveikslėliu. O to gaila - norėtųsi suprasti ir žinoti daugiau. Norėčiau dar perskaityti panašias studijas apie LT medicinos istoriją, apskritai apie gamtamokslį sovietmečiu..apie daug ką. Bet gal jau netrukus ir galėsim.
June 24, 2019
Galėtų būti daugiau tokių istorinių knygų. Yra mintis (kodėl išvis čia rašoma), yra rimtas tyrimas, yra geras konceptualus apmąstymas, yra pozicija (ne tik mokslinė, bet ir socialinė) - viskas yra, kas turi būti istorikų darbuose, bet labai labai labai dažnai nebūna.
Nesimėgaujama smurto aprašymais (tikiu, kad buvo galimybė tuo mėgautis dar ir kokia). Visų nemalonių dalykų, kartais žiauriai nemalonių, pateikiama tik tiek, kad paaiškėtų "psichikos ligonio" samprata (ir medicininė, ir socialinė) ir kaip (lėtai...) ta samprata kito. Patiko sovietmečio psichiatrijos analizė - srovės, požiūriai, žemesnio personalo tingumas ir žiaurumas (ir bejėgiškumas tuo pačiu, ir įsivaizduota galia iš bejėgiškumo).
Labai teisingas man pasirodė psichiatrų politinio parsidavinėjimo tyrimas, kuriam (labai teisingai) neskirta knygoj per daug dėmesio, t.y. - nepadaryta išskirtinai sovietų valdžią pasmerkianti drama. Tas reiškinys aprašytas ir įvertintas labai preciziškai, parodant, kaip jis buvo įmanomas; pirmiausia - atskleidžiant, kaip tas išplaukia iš tuometinių psichiatrijos praktikų, ir kaip tas puikiai suderėjo su socialinėm laikysenom kuo nors išsiskiriančių žmonių atžvilgiu. Šita analizė priartėja labiau prie antipsichiatrijos pozicijos (veda link antipsichiatrijos argumentacijos), negu prie tokio labai įprasto sovietų nusikaltimų demaskavimo (kuris neveda niekur).
Kitaip sakant, laukiu visų kitų Tomo Vaisetos tyrimų, ir labai jam ačiū.
Nesimėgaujama smurto aprašymais (tikiu, kad buvo galimybė tuo mėgautis dar ir kokia). Visų nemalonių dalykų, kartais žiauriai nemalonių, pateikiama tik tiek, kad paaiškėtų "psichikos ligonio" samprata (ir medicininė, ir socialinė) ir kaip (lėtai...) ta samprata kito. Patiko sovietmečio psichiatrijos analizė - srovės, požiūriai, žemesnio personalo tingumas ir žiaurumas (ir bejėgiškumas tuo pačiu, ir įsivaizduota galia iš bejėgiškumo).
Labai teisingas man pasirodė psichiatrų politinio parsidavinėjimo tyrimas, kuriam (labai teisingai) neskirta knygoj per daug dėmesio, t.y. - nepadaryta išskirtinai sovietų valdžią pasmerkianti drama. Tas reiškinys aprašytas ir įvertintas labai preciziškai, parodant, kaip jis buvo įmanomas; pirmiausia - atskleidžiant, kaip tas išplaukia iš tuometinių psichiatrijos praktikų, ir kaip tas puikiai suderėjo su socialinėm laikysenom kuo nors išsiskiriančių žmonių atžvilgiu. Šita analizė priartėja labiau prie antipsichiatrijos pozicijos (veda link antipsichiatrijos argumentacijos), negu prie tokio labai įprasto sovietų nusikaltimų demaskavimo (kuris neveda niekur).
Kitaip sakant, laukiu visų kitų Tomo Vaisetos tyrimų, ir labai jam ačiū.
December 29, 2018
Tomas Vaiseta savo monografijoje "Vasarnamis" apie Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją sovietmečiu papasakoja taip išsamiai, kad net nejauku apie tai rašyti.
Nors rašymo stilius ir mokslinis, sausas, o kai kur galbūt net pernelyg sudėtingas, nereikia pamiršti, kad visgi, tai yra monografija, o ne istorinis atpasakojimas, todėl pats nagrinėjimo objektas reikalauja tokio dėstymo.
Dėstymas išsamus, kalba švari, o sakiniai apglėbia nemažus teorinius klodus. Skaityti knygą iš tiesų malonu, nes mintis yra genama racionalios logikos: pirmiausia aprašomas kontekstas, skaitytojas nuolat mandagiai, bet nenusižeminant yra įvedamas į sovietinės psichiatrijos niuansus ir lietuviškąsias detales.
Apie patį dalyką iš ties sunku kalbėti. Čia Vaiseta pasiekia labai daug. Pats nesu atidžiai susipažinęs su šiuo pasauliu, bet turiu nemenką įtarimą, kad Vaisetos knyga psichiatrijos pasaulio dalyvius, ypač senesnius nemenkai išgąsdins savo kritiškumu. Iš tiesų, joje piešiamas sovietinės Lietuvos psichiatrijos pasaulis - nykus, tarnaujantis sovietinei valdžiai, net jeigu kartais jis ir paradoksaliai suteikia prieglobstį nuo sovietinės sistemos. Vaiseta puikiai užbaigdamas knygą uždeda akcentą tokiais žodžiais: "...Vasarnamio istorija tampa istorija, kaip galia ligai virto liga galiai" (232 p).
Liūdniausia ir įžvalgiausia detalė yra faktas, kad negautas priėjimas prie pacientų ligos istorijų. Tas, deja, neįgalina Vaisetos aiškiai iškelti politinio piktnaudžiavimo psichiatrija problemos remiantis akivaizdžiais faktais. Nors kartu kaip ir aišku, kad Sovietų Sąjungoje tai buvo įprasta praktika.
Apskritai, tai labai reikalinga studija leidžianti suprasti kodėl dabartinė psichiatrijos padėtis Lietuvoje yra tokia, kokia yra.
Nors rašymo stilius ir mokslinis, sausas, o kai kur galbūt net pernelyg sudėtingas, nereikia pamiršti, kad visgi, tai yra monografija, o ne istorinis atpasakojimas, todėl pats nagrinėjimo objektas reikalauja tokio dėstymo.
Dėstymas išsamus, kalba švari, o sakiniai apglėbia nemažus teorinius klodus. Skaityti knygą iš tiesų malonu, nes mintis yra genama racionalios logikos: pirmiausia aprašomas kontekstas, skaitytojas nuolat mandagiai, bet nenusižeminant yra įvedamas į sovietinės psichiatrijos niuansus ir lietuviškąsias detales.
Apie patį dalyką iš ties sunku kalbėti. Čia Vaiseta pasiekia labai daug. Pats nesu atidžiai susipažinęs su šiuo pasauliu, bet turiu nemenką įtarimą, kad Vaisetos knyga psichiatrijos pasaulio dalyvius, ypač senesnius nemenkai išgąsdins savo kritiškumu. Iš tiesų, joje piešiamas sovietinės Lietuvos psichiatrijos pasaulis - nykus, tarnaujantis sovietinei valdžiai, net jeigu kartais jis ir paradoksaliai suteikia prieglobstį nuo sovietinės sistemos. Vaiseta puikiai užbaigdamas knygą uždeda akcentą tokiais žodžiais: "...Vasarnamio istorija tampa istorija, kaip galia ligai virto liga galiai" (232 p).
Liūdniausia ir įžvalgiausia detalė yra faktas, kad negautas priėjimas prie pacientų ligos istorijų. Tas, deja, neįgalina Vaisetos aiškiai iškelti politinio piktnaudžiavimo psichiatrija problemos remiantis akivaizdžiais faktais. Nors kartu kaip ir aišku, kad Sovietų Sąjungoje tai buvo įprasta praktika.
Apskritai, tai labai reikalinga studija leidžianti suprasti kodėl dabartinė psichiatrijos padėtis Lietuvoje yra tokia, kokia yra.
March 17, 2019
Tomas Vaiseta. Vasarnamis. Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944-1990. Turbūt pradėti norėčiau būtent atpasakodama paties autoriaus žodžius, pasakytus Vilniaus knygų mugėje - Leidykla knygą pristatys taip, jog turbūt pirma mintis Jums sukels šiurpuliukus ir Jūs tikėsitės čia atrasti vaiduokliškų ir šiurpių istorijų rinkinį, na o pats autorius akcentuoja ir reprezentuoja tas mažytes raides apačioje - monografija. Taigi, knygą pirkau jau po išsakytos šios autoriaus minties ir žinojau, kad smagus viršelis su didelėmis raidėmis "Vasarnamis" gal ir papasakos tas šiurpias istorijas, tačiau tikrai ne fantastiniu, grožiniu stiliumi. Istorija, deja, bet tikra, parašyta faktais ir grafomis.
Kodėl skaičiau šią knygą? Juk tai žadėjo būti nelengvas gal ir nuobodus (monografija!) skaitinys. Pirma - istoriniai tekstai manęs negąsdina, o ypač jei jie susiję su Lietuva. Gaila, jog mokykloje istorija, nors ir sekėsi gerai, tačiau didesnio susidomėjimo nežadino, o vėliau kažkaip pati pradėjau linkti prie šio mokslo, tad ir skaitiniai susiję su istorija tapo kur kas dažnesni. Psichiatrija - na vat su medicina tai nieko bendro neturėjau nei mokykloje, nei vėliau, tačiau būtent psichikos sritis negaliu sakyti, jog manęs niekaip niekada nepalietė. Moksliniu požiūriu - ne, tai vat ir pamaniau, jog tai puiki proga susipažinti, suprasti - rimčiau.
Ir tikrai lieku dėkinga autoriui - knygoje išlaikytas puikus balansas tarp pateikiamų istorinių ir medicininių žinių. Tai yra - pateikta tiek medicininių žinių, jog nenukentėtų ir būtų suprantama istorijos reikšmė ir jos vystymasis.
Turbūt niekam nekyla abejonių, jog sovietinė psichiatrinė buvo pavaldi tuometinei santvarkai, kuri troško visiems pasirodyti kitokia nei vakarietška. Nors, tarpukariu - lietuvos gydytojai atvirkščiai domėjosi vokiškosiomis idėjomis. Nieko keisto - jog sovietinė valdžia tai trynė, griovė, nes viskas turėjo būti savaip, viskas turėjo būti pavaldu. Kaip ir visose srityse - buvo išimčių, kaip ir visur - buvo blogų ir gerų žmonių, noriu pabrėžti - buvo ne tik gerų ir blogų gydytojų, buvo gerų ir blogų žmonių. Todėl nenuostabu, jog Tomas Vaiseta pateikė tiek tikrai tų šiurpių istorijų, kurios tiktų siaubo romanams kurti, tiek bandė įžvelgti tos įstaigos gerąsias savybes, minėdamas, jog visgi atsirasdavo tų, kuriems ligoninė tapdavo prieglobsčiu, ar tų, kuriuos ligoninės personalas gelbėjo nuo tarybinės armijos.
Visgi, nenuostabu (ir vėl), jog blogybių paslėpti ar apkaišyti geraisiais darbais čia niekaip nepavyko. Man regis dar ir dabar psichiatrija yra kažkodėl vis dar nemaloni, nematoma, kartais gėdinga tema. Negaliu teigti, kad pagalba ligoniams yra nekokybiška (nes to nežinau), bet visa sistema (kiek leidžia sakyti asmeninė patirtis) atrodo grėmėzdiška, nejautri, neišbaigta. Ir ne tik psichiatrija, na, deja, dar negaliu pasakyti, kad visas medicinos aparatas veiktų netemdomas iš praeities besivelkančio sovietinio šešėlio. Tik gerųjų išimčių- kur kas daugiau.
Kodėl skaičiau šią knygą? Juk tai žadėjo būti nelengvas gal ir nuobodus (monografija!) skaitinys. Pirma - istoriniai tekstai manęs negąsdina, o ypač jei jie susiję su Lietuva. Gaila, jog mokykloje istorija, nors ir sekėsi gerai, tačiau didesnio susidomėjimo nežadino, o vėliau kažkaip pati pradėjau linkti prie šio mokslo, tad ir skaitiniai susiję su istorija tapo kur kas dažnesni. Psichiatrija - na vat su medicina tai nieko bendro neturėjau nei mokykloje, nei vėliau, tačiau būtent psichikos sritis negaliu sakyti, jog manęs niekaip niekada nepalietė. Moksliniu požiūriu - ne, tai vat ir pamaniau, jog tai puiki proga susipažinti, suprasti - rimčiau.
Ir tikrai lieku dėkinga autoriui - knygoje išlaikytas puikus balansas tarp pateikiamų istorinių ir medicininių žinių. Tai yra - pateikta tiek medicininių žinių, jog nenukentėtų ir būtų suprantama istorijos reikšmė ir jos vystymasis.
Turbūt niekam nekyla abejonių, jog sovietinė psichiatrinė buvo pavaldi tuometinei santvarkai, kuri troško visiems pasirodyti kitokia nei vakarietška. Nors, tarpukariu - lietuvos gydytojai atvirkščiai domėjosi vokiškosiomis idėjomis. Nieko keisto - jog sovietinė valdžia tai trynė, griovė, nes viskas turėjo būti savaip, viskas turėjo būti pavaldu. Kaip ir visose srityse - buvo išimčių, kaip ir visur - buvo blogų ir gerų žmonių, noriu pabrėžti - buvo ne tik gerų ir blogų gydytojų, buvo gerų ir blogų žmonių. Todėl nenuostabu, jog Tomas Vaiseta pateikė tiek tikrai tų šiurpių istorijų, kurios tiktų siaubo romanams kurti, tiek bandė įžvelgti tos įstaigos gerąsias savybes, minėdamas, jog visgi atsirasdavo tų, kuriems ligoninė tapdavo prieglobsčiu, ar tų, kuriuos ligoninės personalas gelbėjo nuo tarybinės armijos.
Visgi, nenuostabu (ir vėl), jog blogybių paslėpti ar apkaišyti geraisiais darbais čia niekaip nepavyko. Man regis dar ir dabar psichiatrija yra kažkodėl vis dar nemaloni, nematoma, kartais gėdinga tema. Negaliu teigti, kad pagalba ligoniams yra nekokybiška (nes to nežinau), bet visa sistema (kiek leidžia sakyti asmeninė patirtis) atrodo grėmėzdiška, nejautri, neišbaigta. Ir ne tik psichiatrija, na, deja, dar negaliu pasakyti, kad visas medicinos aparatas veiktų netemdomas iš praeities besivelkančio sovietinio šešėlio. Tik gerųjų išimčių- kur kas daugiau.
February 16, 2019
Vaisetos monografija pasirodė labai laiku, kol emocinės sveikatos tema domina platesnę auditoriją. Jo kalbėjimas yra nuodugnus, labai aiškus, todėl monografija ne tik reprezentuoja tyrimą, bet suteikia išties platų bendrą suvokimą apie psichiatriją, leidžia prasmingai persvarstyti įsivaizdavimus ir stereotipus apie psichinį ligonį. Bent jau mane šiurpino, kad, kitaip nei žvelgiant į sovietinės kasdienybės akimirkas fiksavusių fotografų darbus, apie psichiatriją skaitau lyg ne apie praeito šimtmečio įvykius, ne istoriją, o atpažįstu (arba suvokiu) sistemos chimeras ir šiandien. Ir taip yra nepaisant optimistinio požiūrio ir vis dažnesnės realybės, kad "ligonio istoriją" keičia "ligos istorija".
Nujaučiu, kad pirma mintis, prieš imant į rankas šią knygą, daug kam susijusi su politizuota sovietinės psichiatrijos veikla: tai ar buvo ji susidorojimo įrankis, kur yra tiesa ir pan. Rodos, tai tebuvo nugesinta ambicija, kurią apribojo turimi šaltiniai. Vis dėlto svarstymams būtų pagelbėję, jei daugiau būtų varijuota statistika (koks procentas iš tų gautų ataskaitų fiksuotas, ar įmanoma sužinoti pokytį) ir suteiktų bent bendresnį vaizdą. Taip pat pačių gydytojų savirefleksija (dažnai likusi gynybinė), gal labiau - studentų motyvacija sovietmečiu rinktis hierarchiškai žemą(?) psichologo, psichiatro kelią.
Patinka, kaip tyrėjas, objektu pasirinkęs kuluarinius, žemiškus ("gyvenimiškus") sovietijos rūpesčius, toliau gilinasi į jau anksčiau dominusį sovietinį veltėdžiavimo fenomeną, sovietinio žmogaus savivoką ir nepasiduoda tendencijai kalbėti tik apie mistifikuotų personalijų atvejus.
Tiesa, knygos kalba galėjo būti minkštesnė ne dėl akademiškumo, bet dėl stiliaus.
Nujaučiu, kad pirma mintis, prieš imant į rankas šią knygą, daug kam susijusi su politizuota sovietinės psichiatrijos veikla: tai ar buvo ji susidorojimo įrankis, kur yra tiesa ir pan. Rodos, tai tebuvo nugesinta ambicija, kurią apribojo turimi šaltiniai. Vis dėlto svarstymams būtų pagelbėję, jei daugiau būtų varijuota statistika (koks procentas iš tų gautų ataskaitų fiksuotas, ar įmanoma sužinoti pokytį) ir suteiktų bent bendresnį vaizdą. Taip pat pačių gydytojų savirefleksija (dažnai likusi gynybinė), gal labiau - studentų motyvacija sovietmečiu rinktis hierarchiškai žemą(?) psichologo, psichiatro kelią.
Patinka, kaip tyrėjas, objektu pasirinkęs kuluarinius, žemiškus ("gyvenimiškus") sovietijos rūpesčius, toliau gilinasi į jau anksčiau dominusį sovietinį veltėdžiavimo fenomeną, sovietinio žmogaus savivoką ir nepasiduoda tendencijai kalbėti tik apie mistifikuotų personalijų atvejus.
Tiesa, knygos kalba galėjo būti minkštesnė ne dėl akademiškumo, bet dėl stiliaus.
November 6, 2019
Labai įdomi socialinė istorija. Supratus, kad psichiatrija ilga laiką buvo medicinos mokslų našlaitė, kur neaišku, nei ką (galvą ar ne galvą), nei kaip gydyti, kitaip žiūriu į kai kurių psichiatrų taip aukštinamą gydymą vaistais - dabar suprantu, kad kai kuriems jų gal tai vienintelis būdas įrodyti, kad jie irgi gydytojai ir gali kažką pakeisti.
Labai jautriai parašyta knyga apie dalykus, nuo kurių vis labiau tolstame ir kurie dėl to tampa vis sunkiau patikrinami.
Labai jautriai parašyta knyga apie dalykus, nuo kurių vis labiau tolstame ir kurie dėl to tampa vis sunkiau patikrinami.
September 17, 2019
Kažkaip labai maloniai skaitomas akademinis darbas. Akademinis, tai reiškia, kad struktūruotas, teiginiai paremti šaltiniais, gausu išnašų, ir, svarbiausia, nemoralizuojantis. Kažkaip po to, kai perskaičiau klaikųjį Homo sapiens, norisi tai pabrėžti. Autorius dirba savo šaltinių rėmuose, suvokia ir vis pabrėžia pateikiamos informacijos, taigi ir jos galimybės nupiešti bendrą vaizdą, ribotumą.
Monografijoje Vaiseta apžvelgia įvairius psichiatrijos aspektus - tiek jos pasitelkimą asmeniniams ar ideologiniams tikslams, tiek gydymo būdus (elektrošoką ir pan) bei gyvenimo sąlygas, pacientų išnaudojimą. Knyga gerai struktūruota, todėl patogu, jeigu kažkuri dalis neįdomi, skaityti knygą skyriais.
Ją perskaičiau per kelis kartus, nes ji tikrai prisotinta faktų ir tinkamesnė lėtam skaitymui.
Monografijoje Vaiseta apžvelgia įvairius psichiatrijos aspektus - tiek jos pasitelkimą asmeniniams ar ideologiniams tikslams, tiek gydymo būdus (elektrošoką ir pan) bei gyvenimo sąlygas, pacientų išnaudojimą. Knyga gerai struktūruota, todėl patogu, jeigu kažkuri dalis neįdomi, skaityti knygą skyriais.
Ją perskaičiau per kelis kartus, nes ji tikrai prisotinta faktų ir tinkamesnė lėtam skaitymui.
September 15, 2019
Prieš atsiversdama knygą įsivaizdavau, kad ji leis iš saugios savo namų svetainės pažvelgti į makabriškas kitų žmonių istorijas, taip lyg nekaltai paskraidyti virš gegutės lizdo. Bet nuo pat pirmų puslapių teko susigėsti ir leistis į visai kitokią kelionę. Nieko panašaus nesu skaičiusi. Logiška, aišku, pažvelgta iš visų pusių, daug informacijos, akivaizdu, kad rimtai ir kantriai padirbėta. Ir rašytojo talentas blyksi moksliniame tekste (galia ligai - liga galiai). Vienos ligoninės istorija visuomenės istorijos kontekste. Labiausiai mane trikdo knygos išprovokuotas savęs kaip tam tikros visuomenės nario suvokimas: anuomet vadinome save tarybiniais piliečiais, dabar - laisvos Lietuvos, Europos piliečiais. Pakeitėme žodžius, bet ar už tų žodžių susiformavo kitokia jausena ir laikysena. Ar į valstybinės ligoninės daktarą (mokesčių inspektorių, vaikų darželio vedėją ir t.t.) kreipiamės kaip lygiaverčiai žmonės? Ar tikėjimas institucijų visagalybe paveldimas? Ar Dievo pareigą užtikrinti mums teisingumą perkėlėme prezidentui? Ar nuo to išgyjama?
February 10, 2022
Įdomi. Labai aiškiai ir nuosekliai pateikiamos to meto aplinkybės, padedančios suprasti, kodėl mūsų visuomenėje tarp vyresniosios kartos žmonių (ir ne tik) vis dar išlikusi didžiulė stigma, kas liečia psichinę sveikatą, tokio pobūdžio gydymą ir pan. Ypač patiko skaityti apie "politinę diagnozę" sovietmečiu. Tačiau skaitėsi kiek sausokai, bent jau man knyga vietomis pasirodė kiek "per dalykiška" tokiai temai.
April 24, 2019
T. Vaisetos knyga skaitosi lengvai, net ir nesusidūrusiems su psichiatrija ar jos istorijos skaitytojams. Vis dėl to, 4 skyrius “Sveikas ligonis”: pacientų savęs suvokimas, mano nuomone, galėjo būti nukeltas labiau į pradžią ir sąvokos kaip “Aš” kaip pacientas”, “Aš” kaip psichikos ligonis” ir t.t galėjo būti naudotos kaip įvestos sąvokos pasakojant tolimesnį knygos turinį. Gan pasigedau daugiau pačių ligonių liudijimų, kokį gyvenimą jie matė gulėdami ligonininėse. Pasirinkimas pasakoti istoriją per vieną instituciją yra pagrįstas ir leidžiantis nuosekliau pasakoti istoriją, ypač kai Vasaros 5 veikė visą sovietmečio laikotarpį ir leido papasakoti plačiau apie visą psichiatrijos sovietizavimo procesą. Gaila, kad nebuvo galima peržvelgti ligonių ligų istorijų, kurios būtų padėjusios išsamiau papasakoti apie gydymo metodus ir politinį hospitalizacijos atvejį.
May 13, 2019
Užtruko, bet mano manymu puiki monografija, srityje ir laikotarpy, kurį nagrinėjama per mažai, ar per siaurai. Akademinis veikalas parašytas labai prieinama kalba, svarbia tema. Ko dar galima norėti?
January 21, 2020
Išsami, informatyvi, kruopščiai parašyta monografija. Skaitant reikalauja šiek tiek susikaupimo, bet net ir be išskirtinių buvusių ligonių gyvenimo dramų vaizdavimo (ko visų pirma tikėjausi įsigydamas knygą) tekstas nenuobodus, supažindinantis tiek su įvairiais sovietinės psichiatrijos aspektais (srovės, finansavimo trūkumų sąlygota buitis, personalo veiklos ypatumai, kt.), tiek su pačios psichiatrinės ligoninės kaip institucijos (kartu ir visuomenės kontrolės įrankis, ir galimas savotiškas prieglobstis nuo režimo) bei joje taikytų gydymo metodų raida.
Kartais, deja, gerokai per dažnai, skaitant labiau specifines LT istorikų parašytas monografijas susidaro įspūdis, kad jos skirtos ne visuomenei, o pačiam autoriui ar geriausiu atveju siauram istorikų ratui. Smagu, kad ši monografija tikrai ne tokia.
Kartais, deja, gerokai per dažnai, skaitant labiau specifines LT istorikų parašytas monografijas susidaro įspūdis, kad jos skirtos ne visuomenei, o pačiam autoriui ar geriausiu atveju siauram istorikų ratui. Smagu, kad ši monografija tikrai ne tokia.
July 26, 2019
Tikėjausi gauti istorinę sovietmečiu besiformavusios institucinės Lietuvos psichiatrijos analizę, bet tuo pačiu gavau ir labai išsamų sociologinį jos pjūvį. Sakyčiau, net skrodimą.
Subalansuota, įvairiapusiška knyga, sukurianti pilnesnį vaizdą ir išvaduojanti nuo vienmačių stereotipų apie sovietmečio psichiatriją.
Jokios pompastikos, daug sveiko mokslinio atsargumo, jokių kaubojiškų interpretacijų. Ir labai graži mokslinė kalba -- vaizdinga, negriozdiška.
Subalansuota, įvairiapusiška knyga, sukurianti pilnesnį vaizdą ir išvaduojanti nuo vienmačių stereotipų apie sovietmečio psichiatriją.
Jokios pompastikos, daug sveiko mokslinio atsargumo, jokių kaubojiškų interpretacijų. Ir labai graži mokslinė kalba -- vaizdinga, negriozdiška.
October 28, 2021
Gerai suraityta monografija. Visada labai džiaugiuosi, kai Lietuvos mokslininkai sugeba parašyti tokius darbus, kuriuos laisvai galėtų skaityti visuomenė, o ne uždaras jų pačių pasaulis. Jaučiausi kaip patekusi į tą sovietinę ligoninę ir pati joje pasivaikščiojusi, tad, tai tikrai nebuvo sausas tekstas, dėl kurio nekyla jokių vaizdinių. Žinoma, kai kuriose vietose neapsieita be sausumo, bet moksliniai darbai juk kitaip negimsta.
Kitaip įsivaizdavau SSRS psichiatrijos ligonines. Pagal dažniausiai sutiktą naratyvą, ten žmonės patekdavo dėl politinių priežasčių. Pasirodo, kad ten dar ir gydė (taip, kaip mokėjo anais laikais). Džiugu, kad taip nebegydo.
Kitaip įsivaizdavau SSRS psichiatrijos ligonines. Pagal dažniausiai sutiktą naratyvą, ten žmonės patekdavo dėl politinių priežasčių. Pasirodo, kad ten dar ir gydė (taip, kaip mokėjo anais laikais). Džiugu, kad taip nebegydo.
February 7, 2019
Vasaros 5. 1940-1990. Tiesiog dievinu istorines knygas! Neslėpsiu, kad su ypač dideliu susidomėjimu skaičiau apie terapijos metodus ir jų poveikį. Svarbiausia! Psichiatrinės gyvenimas pacientų akimis! Knygoje puikiai perteikiamas artimųjų/visuomenės/medikų/valdžios/vakarų bei rytų požiūris į psichiatriją, pacientus. Sovietų mitai ir legendos visada buvo aptarinėjami vienaip ar kitaip..taip gera matyt juos griaunamus juodu ant balto. 5 žvaidždutės ir ne kitaip!
February 12, 2022
“Suvalgyti” knygą užtruko, kai kuriais momentais norėjosi sustoti ir leisti sau dar apmąstyti. Autorius rašo sklandžiai, aiškiai, struktūruotai ir dėl to net nesinori kelti klausimų, nes knygos eigoje į viską yra atsakoma. Iš esmės, atrodo, kad tai labai svarbus darbas, kuris kiekvienam leidžia praverti Vasarnamio langą ir apsižvalgyti, kas gi ten vyksta. Gal tik kartais pritrūko statiško vaizdo ir aiškumo, nagrinėjant šaltinius ar teorijas, bet tai absoliučiai nesutrukdė sukurtai knygos atmosferai prasiskverbti gilyn.
April 19, 2022
Įdomi monografija. Pažvelgta į sovietinę psichiatriją įvairiais rakursais. Iškeltos esminės to meto psichiatrijos problemos, kuriose slypi vis dar egzistuojančios psichinės ligos stigmatizavimo ištakos.
December 30, 2019
Įdomi ir vertinga knyga.
January 1, 2021
Puikus pavyzvys, kaip mokslo darbą galimą parašyti taip, kad jis taptų kone kiekvieam lengvai skaitoma knyga. Bravo autoriui!
February 1, 2022
Įdomu skaityti, ir nors knyga- monografija, atskleidžiamas visų pusių požiūris: ir psichiatrų (kurie ieškojo savo pripažinimo medicinoje) ir pacientų (kaip jie save suvokė šioje sistemoje) ir pačios sistemos. Įdomu, nes galvojau, kad viskas bus daug blogiau. Nebuvo pastangų šokiruoti- monografija vis dėlto.
October 27, 2020
Labai savalaikė knyga. Šiaip sukau ratus aplink ją visokiose knygų mugėse ir knygynuose gerus metus, nes prisibijojau istoriškai sociologinio diskurso, bet pavyko įveikt šitą baubą, ir ne veltui. Nors vietomis konceptualumas ir bandymas įvilkti plikus faktus ir citatas į teorinį rūbą ir suteikti aiškesnius rėmus vietomis man asmeniškai apsunkino skaitymo malonumą, nes ta akademinė terminija neskamba natūraliai, bet bendrai paliko žmogiškai ir gan populiariai paskaitomai sudėliotų minčių įspūdį. Žinoma, tie kas yra iš arčiau susidūrę su pačia aprašomos ligoninės institucija ar psichiatrija platesne prasme, gal ir neras šitame veikale kažko itin groundbreaking, bet autorius gražiai apjungia jau žinomus dalykus su naujais (vietomis ir nustebinusiais) aspektais į gan aiškų kontekstą, mano manymu gan sėkmingai išlaikydamas istorinį objektyvumą ir nei labai nuvertindamas ar prisiimdamas antipsichiatrinį požiūrį, nei kažkaip išaukštindamas ir romantizuodamas. Sunku vertint negrožines knygas, bet manau, kad tokių kaip šita reikia daugiau. Gal pabandysiu ir Nuobodulio visuomenę ateityje. 4/5.
September 9, 2019
Taip jau nutiko, kad pačios darbas turi panašumų su knygoje minima tema, tad pamačiusi šitą susidomėjau ir nutariau perskaityti. Pateikta iš tiesų daug informacijos ir medžiagos, tačiau man skaitėsi sausai. Istorinės ir dokumentinės knygos visada rizikuoja būti sausos, tačiau kai kuriems autoriams to pavyksta išvengti.
Šiuo atveju, paprastam skaitytojui, pernelyg nežinančiam apie psichiatriją, jos sritis ir gydymo metodus knyga gali pasirodyti tik daugybės terminų, datų ir pavardžių derinys. Ko trūko? Trūko daugiau buvusių pacientų ar medicinos darbuotojų išpažinčių, nes ir esančios pateiktos prabėgomis, su iškarpomis, kai kur tiesiog vienas ar du sakiniai iš konstekto. Mačiau komentarų, kad kiti džiaugėsi, jog apie smurtą ir kitą nederamą elgesį užsiminta nedaug. O man čia norisi prieštarauti ir sakyti - reikia apie tai kalbėti ir daug bei garsiai. Juk rašyti tik paviršutiniškai, tai neatiduoti visuomenei tos duoklės, susipažinti su faktais, bet juos nutylėti. Mano supratimu, jei jau rašyti, tai drąsiai, tebus ir šiurkštu, ir nemalonu skaityti, bet juk kalbame apie problemą, kuri vis dar egzistuoja. Tebus tavo kūrinys toks, kad perskaitę jį tikrai atsimins. Nežinau kaip Lietuvoje, bet kitur tikrai, psichiniai ligoniai net ir šiais laikais kenčia nuo slaugų bei gydytojų įgeidžių pasilinksminti. Gal ne taip atvirai kaip kadaise, bet tai vis dar vyksta. Todėl jei jau rašyti, tai atvirai liesti esančias problemas, ko čia buvo bandyta labiau išvengti.
Tačiau susidomėjusi skaičiau apie vaistus ir taikytus gydymo metodus, palyginimus su užsienio valstybių tuomet taikytais gydymo būdais. Kaip ir minėjau - medžiagos daug, gal tik pateikimas ne pats geriausias, tačiau istorinių knygų mėgėjai mielai skaito ir sausesnius tekstus.
Patiks dokumentikos mėgėjams.
Šiuo atveju, paprastam skaitytojui, pernelyg nežinančiam apie psichiatriją, jos sritis ir gydymo metodus knyga gali pasirodyti tik daugybės terminų, datų ir pavardžių derinys. Ko trūko? Trūko daugiau buvusių pacientų ar medicinos darbuotojų išpažinčių, nes ir esančios pateiktos prabėgomis, su iškarpomis, kai kur tiesiog vienas ar du sakiniai iš konstekto. Mačiau komentarų, kad kiti džiaugėsi, jog apie smurtą ir kitą nederamą elgesį užsiminta nedaug. O man čia norisi prieštarauti ir sakyti - reikia apie tai kalbėti ir daug bei garsiai. Juk rašyti tik paviršutiniškai, tai neatiduoti visuomenei tos duoklės, susipažinti su faktais, bet juos nutylėti. Mano supratimu, jei jau rašyti, tai drąsiai, tebus ir šiurkštu, ir nemalonu skaityti, bet juk kalbame apie problemą, kuri vis dar egzistuoja. Tebus tavo kūrinys toks, kad perskaitę jį tikrai atsimins. Nežinau kaip Lietuvoje, bet kitur tikrai, psichiniai ligoniai net ir šiais laikais kenčia nuo slaugų bei gydytojų įgeidžių pasilinksminti. Gal ne taip atvirai kaip kadaise, bet tai vis dar vyksta. Todėl jei jau rašyti, tai atvirai liesti esančias problemas, ko čia buvo bandyta labiau išvengti.
Tačiau susidomėjusi skaičiau apie vaistus ir taikytus gydymo metodus, palyginimus su užsienio valstybių tuomet taikytais gydymo būdais. Kaip ir minėjau - medžiagos daug, gal tik pateikimas ne pats geriausias, tačiau istorinių knygų mėgėjai mielai skaito ir sausesnius tekstus.
Patiks dokumentikos mėgėjams.
February 9, 2025
Pažintine prasme tikrai įdomi knyga. Įdomios smulkmenos iš gyvenimo ten - kad ir apie "gyventojų" guldymą bartukų forma.
Sunkokai skaitoma, gana moksliškai parašyta.
Sunkokai skaitoma, gana moksliškai parašyta.
August 25, 2022
‘Gyvenimas ligoninėje stipriai suvaržytas, čia trūksta privatumo ir pasirinkimų, čia formuojasi beasmeniai pacientų ir personalo santykiai ir nuobodi dienotvarkė, kurios ryškiausi momentai – valgymas ir rūkymas’
XX a. psichiatrijos ligoninė 🤝 mano darbas
Be to, kad sužinojau, kokia liūdna mano realybė, didžiausią įspūdį paliko tikros monografijoje aprašytos istorijos iš pokalbių su dar liūdnesnės realybės liudininkais. Autoriaus prieitos išvados siūlo naują psichiatrijos įstaigų suvokimą, kuris (veikiausiai) skiriasi nuo išankstinio įsivaizdavimo, sukurto filmų ir gyvenimo jau postsovietinėje tikrovėje, todėl ne tik leidžia pažiūrėti ‘pro Vasarnamio langą’, bet ir parodo, kad stiklas gali iškreipti vaizdą.
XX a. psichiatrijos ligoninė 🤝 mano darbas
Be to, kad sužinojau, kokia liūdna mano realybė, didžiausią įspūdį paliko tikros monografijoje aprašytos istorijos iš pokalbių su dar liūdnesnės realybės liudininkais. Autoriaus prieitos išvados siūlo naują psichiatrijos įstaigų suvokimą, kuris (veikiausiai) skiriasi nuo išankstinio įsivaizdavimo, sukurto filmų ir gyvenimo jau postsovietinėje tikrovėje, todėl ne tik leidžia pažiūrėti ‘pro Vasarnamio langą’, bet ir parodo, kad stiklas gali iškreipti vaizdą.
August 29, 2022
Puiki monografija, tuo labiau, kad šia tema tyrimų nėra daug daryta. Knyga atspindi sovietinio laikotarpio psichiatrijos būklę Lietuvoje, analizuojant Vilniaus psichiatrinę ligoninę, turbūt visiems žinomu adresu Vasaros 5. O bet tačiau skaitant atrodė, kad informacija kartojasi, tik kitais žodžiais. Norėjosi sužinoti daugiau kažko, ko nežinojau. Gaila, kad autoriui nepavyko gauti priėjimo prie pacientų ligų istorijų-gal kaip tik to ir trūko dar giliau ir prasmingiau pasigilinti į tokio tamsaus laikotarpio užribį.
September 14, 2020
Tikriausiai vienas rimčiausių šių metų skaitinys.
Prisipažinsiu, tikėjausi šiek tiek lengvesnės knygos. Galbūt daugiau atsiminimų ir buvusių ligonių ar darbuotojų pasakojimų. Visgi, buvo tikrai įdomu skaityti psichiatrinės ligoninės raidą Sovietų Sąjungos kontekste ir nagrinėti įvairiausius šios institucijos pjūvius.
Puikus autoriaus darbas!
Prisipažinsiu, tikėjausi šiek tiek lengvesnės knygos. Galbūt daugiau atsiminimų ir buvusių ligonių ar darbuotojų pasakojimų. Visgi, buvo tikrai įdomu skaityti psichiatrinės ligoninės raidą Sovietų Sąjungos kontekste ir nagrinėti įvairiausius šios institucijos pjūvius.
Puikus autoriaus darbas!
May 30, 2024
Pradėdama knygą jau buvau peržiūrėjus begalė dokumentikų apie psichiatrines ligoninės, tad galvojau, kad ir šiame kūrinyje bus daugiau istorijų, kraupumų ar šiaip kažko daugiau. Nenuvylė, tačiau ir galutinai lūkesčių neišpildė. Tiesa, labai įdomu visgi susipažinti su ta istorijos dalimi, kuri mus jungia su visu likusiu pasauliu - pas mus irgi vyko tie patys dalykai.
November 21, 2019
Nėra lengvas pasiskaitymas prieš miegą (ką aš dariau) todėl po dienos darbų kartais vieną sakinį tekdavo skaityti po kelia kartus. Labai daug informacijos, vietomia ji pateikta labai įdomiai, vietomis gal per daug sausai ar moksliškai.
March 14, 2023
nei medicinos studijų metu, nei psichiatrijos rezidentūros metu nesimokėme nieko panašaus apie psichiatrijos istoriją. vyresnieji kolegos apskritai vengia kalbėti apie sovietmetį. ši knyga man atsakė labai daug klausimų, kuriuos turėjau, bet nežinojau kaip įžodinti. a must kiekvienam psichiatrui.
November 11, 2025
Svarbus pasakojimas apie tai, kaip veikė – ar turėjo veikti – milžiniško sovietinio ideologinio aparato detalė, kaip kito psichikos ligų ir jų gydymo „įvaizdis“ visuomenėje, ir kaip visgi toje detalėje radosi vietos ir erdvės tiems, kurie nenorėjo taikstytis su ideologija.
Displaying 1 - 30 of 38 reviews