Izaokas

by Antanas Škėma

 „Izaokas“ – vienas paskutinių Antano Škėmos (1911–1961) parašytų kūrinių. Jame aistringai ir su geliančia ironija svarstomi kaltės ir keršto, laisvės ir prasmės absurdiškame pasaulyje klausimai.

Apysakos rankraštį rašytojas 1961-ųjų rugsėjį atsivežė į Santaros-Šviesos suvažiavimą. „Pasirūpinkite mano knygute, nes, jei ne jūs, niekas jos neišleis“, – sakė Škėma, „Izaoką“ patikėdamas Vytautui Kavoliui. Rugsėjo 11-ąją, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo automobilio katastrofoje.

Genres: Fiction

149 pages, Hardcover

Published January 1, 2018

About the author

Born in Łódź, Poland, November 29, 1910, Antanas Škėma was a Lithuanian writer, stage actor and director. Škėma remains, to this day, one of the biggest innovators and standart-bearers of modernism in lithuanian literature. He's sometimes referred to as Lithuanian Albert Camus.

He died in a car accident in Pennsylvania on August 11, 1961.

Reviews

[Marijus Gailius · Rating 4 out of 5]

Neverta netikėtai iš raštų tomo ištrauktos ir atskira knyga išleistos lietuvių modernizmo klasiko apysakos lyginti su kanonine, mokykline „Balta drobule“ – neverta dėl to, kad labai skiriasi pasakotojų balsas, teksto ritmas, vaizdavimo metodas. Nors panašumų yra: abiejuose kūriniuose paliečiama potrauminė karo patirtis, juose veikia dvasiškai sutrikęs personažas – išeivis iš Lietuvos, prieš pat autoriaus žūtį parašytas „Izaokas“ dėl atidirbtos struktūros ir sintaksės man asmeniškai artimesnis (prisipažinsiu: „Baltos drobulės“ pasakojimo komponavimas ir sakinio konstravimas visada buvo jusliškai svetimas, gal kada nors priprasiu).

Kai kas, mačiau, „Izaoką“ lygino su Bukowskiu, ir tai, manau, labai netikslu. Man regis, intensyvus ir tarytum išvirkščias veikėjo santykis su pasauliu ir savimi (per žarnyną, impotenciją, etc.) primena panašias vidaus ir išorės konflikto patirtis išgyvenusiam Sartro romano „Šleikštulys“ herojui. Ir vis dėlto Škėmos nepridėsi nei prie prie amerikiečių hedonisto, nei prie prancūzų egzistencialisto – Škėma pats sau autentiškas ir galingas kūrėjas.

[Justinas · Rating 4 out of 5]

Stiprus kūrinys. Kita vertus, ne mano skonio. Bjaurus, šlykštus. Kaži kodėl man vis reikia ko nors didingo - kaip Game of Thrones - irgi bjaurus serialas, bet didingas. Kaip tik atitinka mano išpūstą ego. "Izaoke" gi žmonės tarsi gyvuliai ir nė nekovoja su savo gyvuliškumu. Nebando atrodyti protingi žmonės. Nežinau, kuris pasaulis tikresnis - mano ar jų. Tai su tokiom mintim esu po šio skaitymo. Knyga reikalauja pastangų ir nusiteikimo, nebando įtikti skaitytojui, todėl jis pats turi kapanotis, kaip moka ir nemoka. Siužetas tarsi iš trijų dalių - įžanga, veiksmas ir kulminacija (atomazga). Taigi rodos tradicinė struktūra. Bet kiekviena šių dalių savaip ypatinga, kitokia. Įžanga simbolinė, ryški. Veiksmas - bjaurus, buitinis iki negalėjimo, būtų nuobodus, jei ne Škėmos kalba. Kulminacija įveda į neaiškią erdvę, kuri panaši į psichiatrinės ligoninės ir skaistyklos hibridą. Taip, galbūt ir panaši... Taigi stiprus kūrinys. Jei norėsis, susiraskit ir paskaitykit.

[Arnoldas Rutkauskas · Rating 5 out of 5]

Tobula ❤️ Sakyčiau, niekuo nenusileidžia "Baltai drobulei".

[Emilija Filipenkovaitė · Rating 2 out of 5]

Kodėl tiek žmonių apsimeta, kad ją verta perskaityti

[Aust · Rating 4 out of 5]

Škėma nustebino savo modernumu ir akiplėšiškumu. Kūrinys, rašytas, 60-aisiais, šiandien savo kalba ir raiška, savo dėmesiu žmogaus kūniškumo buičiai, nelabai atrodo pasenęs. Tiesa, atrodo pasenęs kitkuo, bet apie tai truputį vėliau.
Pasibjaurėjimas savimi „Izaoke“ kažkuo priminė Oscaro Wilde'o Dorianą Grėjų, kažkuo ta kūrėjo degradacija ir tamsa – Gavelį ar Kunčiną. Imu tikėti, kad menininkai tuo metu iš tiesų buvo tokie prasmegę pragare, balansuojantys ant beprotybės ribos ir paskendę alkoholyje... Arba visi žmonės, tik apie menininkus dažniau rašė.
Netikėta buvo rasti pažįstamas vietas – Kauno Vytauto prospektą – ir tragiškąjį Lietūkio garažą, įvykį, kuris mūsų visuomenėje ir mano mieste yra vis dar labai mažai žinomas.

Kuo knyga pasenusi... Na vėl gi, arba ji pasenusi, arba itin progresyvi. Radau būdą jos makabrišką, tamsią ir „Skrydį virš gegutės lizdo“ primenančią pabaigą skaityti dviem būdais – kaip visišką herojaus dugną arba – kaip tikrą jo nušvitimą. Tad sunku pasakyti, kur tame gula įpintas homoseksualumas – ar kaip dar viena priežastis šlykštėtis ir pademonstruoti dugną, ar visgi kaip atsakymas į visą istoriją herojų kamavusią kančią. O gal abu? „Izaokas“ persunktas dviprasmybėmis, besipainiojančiu vaizdinių, geismų ir realybės pasauliu, tad ten viskas yra tikra tik kažkuria prasme, bet ne visiškai.

[Asta · Rating 2 out of 5]

1,5*
Jei autorius būtų nežinomas, tai turbūt būčiau suapvalinusi į mažesniąją pusę.
Tokia labai savotiška variacija "Nusikaltimo ir bausmės" tematika. Kažkas tarp tikrovės, sapno ir absurdo. Su N-18 intarpais, ypač pirmojoje pusėje.
Privalumas: trumpa, galima greitai perskaityti.

Rekomendacija: geriau dar kartą perskaityti "Baltą drobulę".

[Akvilė]

Jau kurį laiką negalėjau skirti laiko grožinei literatūrai, o ši nusipirkta knyga alsavo man tai prie lovos, tai ant darbo stalo. Ir kai pagaliau mane ta įtampa palaužė ir knygą atsiverčiau, šis intensyvumas nesibaigė, o prikaustė taip, kad knyga akimirksiniu ir buvo pabaigta.
Pamenu, kaip vaikystėje žiūrėdavau bauginančius filmus – šlykštesnėj vietoj išjungi, bet vis tiek grįžti dar. Ir čia vietomis paserviruota tokio skanaus grotesko, kad ir pamiršti, kas yra saikas – man net nebeatrodė šlykštu, kaip kad dauguma apibūdina knygą – visko tiek, kiek ir turi būti, vietom net suestetizuojant tą smurtą. Ir vis tiek šioje apysakoje, nors ir kaip tas ribinis žmogus bandytų pažaboti (kad tik nepasidarytų per saldu), randi tą romantišką melancholiją ir sentimentalumą. Tačiau ką jau ką, bet ironiją gali gerti į save saujom, nebyjant, kad per kraštus varvės ar iš juoko springsi, nes puslapiuose kartu juokias ir Izaokas (iš hebrajų – besijuokiantis).

[Gerda · Rating 5 out of 5]

Jei mokykloje mėgavotės Antano Škėmos „Balta drobule”, o dabar atrodo, kad reikia kažko brutalesnio, „Izaokas” kaip tik jums. Šiek tiek nihilistiškas, šiek tiek absurdiškas ir net komiškas, kartais pasyviai rasistiškas pasakojimas apie smurtą, kaltę bei žmogaus akistatą su savo esybe, su savo gyvuliškumu, su savo nepakankamumu ir impotencija - tiek fizine, tiek emocine. Žinoma, istorinis laikas kaip niekad čia svarbus. Vis tik, nebuvo Abelio ir Kaino, tebuvo du Kainai.

[Monika · Rating 4 out of 5]

Jeigu Bukowskis rašytų apie žydus.

[Julijona · Rating 4 out of 5]

Seniai jau neskaičiau tokios lietuviškos ir emociškai sunkios knygos. Nors knyga tikrai nėra ilga, tačiau sukelia labai daug išgyvenimų ir įtraukia tarytum į kokią tamsumą. Pagrindinio veikėjo gyvenimas tarsi susitelkia į vieną akimirką, kurios lauki visą knygą ir galiausiai pats jautiesi išlaisvintas, kai pabaigoje viskas išsisprendžia. Nesinori išduoti siužeto, dėl to gal kiek abstrakčiai skamba mano aprašymas, tačiau kas esat pasiilgę lietuviškos literatūros, o ypač Škėmos ir to lengvo išprotėjimo jo knygose, tai tikrai rekomenduoju "Izaoką".

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: Jie ropojo žeme.

Šiandien būtų modernizmo klasika, jeigu anglų, vokiečių ar prancūzų kalba būtų išleista iki 1965 m. Dabar ši 1960-61 m. parašytas apysaka – lietuviško modernizmo klasika, nors pirmą kartą išspausdinta tik 1985 m.

Aštri, šiurkšti leksika. Daug simbolikos (ypač nuorodų į Bibliją). Emociškai sunki knyga.

Tačiau mokykloje skaityta "Baltoji drobulė" paliko daug ryškesnį įspūdį nei "Izaokas".

[casey neko · Rating 4 out of 5]

taip jau kartais būna, kad ima ir susišviečia galvoj, jog reikėtų pagaliau pasiimti tą knygą, apie kurią prieš beveik metus išgirdau literatūros ir sąmomingumo istorijos paskaitoj. taip, ji paneigia „Baltos drobulės“ citatą, kad literatūroje viskas gražu, ir nesu tikra, ką būtent čia perskaičiau, bet vis dėlto neblogai stuktelėjo mane šitas pasivaikščiojimas po karštinės sapną ir jaučiu, kad Škėma vėl truputį grįžta į mano rašymą.
ir viršelis!! tos medžio (g/Gluosnio?) rievės!! gražu.

[Brashkia · Rating 4 out of 5]

Oh, Škėma, my beloved..

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

Skema pagal leksika - lyg lietuviskasis Bukowskis :) Lai nesibaimina mate filma - siuzetas ne identiskas.

[Aušrinė · Rating 4 out of 5]

Pavasaris, vasara, prasidėję žygiai žygeliai taip sutrikdė skaitymo ritmą, kad net toks trumpas kūrinys kankinosi mėnesį iki kol tapo perskaitytas. "Izaokas" geriausią efektą pasiektų perskaitytas vienu prisėdimu.

Kūrinys rimtas, itin Škėmiškas. Laisvas minčių srautas, ne tiek daug siužeto (kiek įtampos, nevilties, detalių, absurdo). Filosofiniai pamąstymai laisvos valios tema. "<...> pliusai ir minusai susijungė."

[Iveta · Rating 5 out of 5]

Nuostabi...

[Izabeliūta · Rating 2 out of 5]

man rodos, kad Antanas Škėma heteroseksualus baltaodis?? nežinau, čia tik teorija

[Smiltė · Rating 5 out of 5]

izaokas yra kažkokia skylė ir į ją tu krenti ir jauti palaimą. ir jauti tamsumą pilve, kuri verčia drebėti. škėmos kūryba yra šlykšti ir kraujuota, ir tai yra būtent mano dievas.

[Cepekas · Rating 3 out of 5]

2.5⭐️

Kas čia buvo? :D

[Vitalija · Rating 2 out of 5]

suskaičiau, bet neskaniai. daug bjaurasties, bet net ne tokios, kur norima šokiruoti, o tiesiog bjaurios. manau, daug romantikos Antanas paliko po baltos drobulės, tai čia visiška priešingybė - jokio galantiško vyro su pomada plaukuose, jokių saldžių pasakojimų apie važinėjimą liftu. pokario įtakota rašliava su cinkeliu cinizmo ir purvo.

[Edgaras · Rating 4 out of 5]

Gera

[Kornelija · Rating 3 out of 5]

„Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo baltos spalvos“ more like -> Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo Antano Škėmos

[Ignas Marcinkevičius · Rating 5 out of 5]

„Izaokas“ tikrai vertas grumtynių su tokiais gigantais kaip „Balta drobulė“. „Baltą drobulę“ skaičiau seniai, bet vis dar galiu prisiminti, kaip jaučiausi beskaitydamas tą knygą. Ši knyga daug greičiau tave tempia prie reikalo, be jokios gėdos jausmo, be jokio „atsiprašau, ar norite, kad tai praeitų greitai ar lėtai?“. Negaliu pasakyti, kad suprantu kiekvieną šios knygos puslapį ir ar esu ją patyręs taip, kaip autorius norėjo, bet jaučiausi pamalonintas, ko manau užtenka. Iš tikrųjų stengiausi suprasti, bijojau kažką praleisti, kažko nepamatyti, bijojau, kad praleidęs vieną ar dvi detales nepajusiu švelnių Škėmos rankų prie savo skruosto. Paprasčiausiai pasakiau „bus kaip bus" (šiek tiek apsidžiaugiau, kad tekstas pabaigoje pats tyčiojasi iš tokių mano baimių). Pabaigoje bandžiau nuspėti, pabaigą, kuri man būtų patikusi, bet ohh well (nevermind, pupsi, nevermind). Ši pasirinkta pabaiga, nors ir netikėta, vis dėlto man labai tiko. Ačiū, Škėma. Susitiksime ten, kur žvaigždės neužmiega..............9?

[Aurelija · Rating 3 out of 5]

Keista lyginti su drobule, kuri skaityta mokyklos laikais, tai tokia įdomi distancija. Gal nėra prasmės linksniuoti nejauką, nepatogumą, nemanau, kad jie čia vien dėl fakto ar perversijos. traumos perleidimas per absurdo mėsmalę. Sukrečia, bet štai širdies negriebia

[Mindaugas Gudaitis · Rating 4 out of 5]

Labai patiko ši knyga, be galo patiko ryški kalba. rekomenduoju pasiskaityt apie kontekstus perskaicius nes makes more sense. Labiausiai knygoj patiko kai labai detaliai aprasinejo kaip pagrindinis veikejas ziauriai megsta edginti ir labai detaliai aprasomas sis jo pomegis.

[Deimantė Jurkštaitė · Rating 3 out of 5]

Kaip žmogų paveikia jo istorinis laikmetis. Istorija, kuri jam dar nebuvo istorija, o šiandienos gyvenimas.

[kornelija · Rating 2 out of 5]

blemba biškį mid kaip sako jaunimas

[Aiva B. · Rating 5 out of 5]

Mano meilė Antanui Škėmai ir jo kūrybai yra neišmatuojama ir nesugriaunama!

[Baltakiss · Rating 5 out of 5]

Ilgam likęs, labiausiai sujaudinęs apsakymas, pagarba Odilei, apsiėmusiai kūrinį naujai pristatyti.

[Justina · Rating 4 out of 5]

Nepatogi knyga. Antroje knygos dalyje buvo nemažai vietų, kurios nustebino.
Myliu Škėmą už jo nepatogumą. Tai viena tų knygų, kurią skaitysiu ne vieną kartą. Autoriaus žodžių žaismas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikalingas ir beprasmiškas, tačiau tuose padrikuose sakiniuose ir žodžiuose aš visada randu tikrąją Škėmos kūrybos (gal net ir asmenybės) esmę.

Manau puiku buvo ir tai, kad šią knygą perskaičiau po S.Parulskio "Amžinybė manęs nejaudina", kurioje taip pat minima lietuvių žydšaudžių tema.