Gintaro kambarys

by Giedrė Kazlauskaitė

„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje ( gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas! ). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą, ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija.

Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis ( represijos, tremtys, partizanai ir pan. ), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas“, – Giedrė Kazlauskaitė

Genres: Poetry

112 pages, Paperback

First published January 1, 2018

Reviews

[Virga · Rating 5 out of 5]

Patiko man, keisti, keistesni negu ankstesnėse Kazlauskaitės knygose, dabar dar buitiškesni, dar paprastesni ir dar atviresni, ir dar gražesni dėl to. Kad keičiasi stilius - labai gerai, neatsitiks kaip kai kuriems gyviems klasikams, kurių nebeapsimoka skaityti, nes jie tobulai pasislėpę už savo kalbinės meistrystės. Kazlauskaitė visada naivistė, visada lyg kažkas trupučiuką nesigavo, lyg kažkokia proporcija neišlyginta, kažkas neištiesinta, ir niekas neišgryninta. Be galo tą bruožą myliu, ypač poezijoj.

[Lina Simutytė · Rating 4 out of 5]

„Poezijai nereikia prašmatnių kambarių / anei turtingos bibliotekos – jai pakanka / gulbės, nepasiekiamos, plaukiojančios / tvenkinyje prie lelijų. / Gulbės iš animacinio filmo – / maldaujančios kitų (neatpažintų) saviškių, / kad ją užmuštų.”

[zvyre · Rating 4 out of 5]

Lygiai prieš 5 metus skaityta, šiandien labiau suprasta, bet taip pat ne iki galo. Vietoj 3 žvaigždučių 4.

Atrodo, kad iš visų Giedrės Kazlauskaitės knygų kol kas pati skaudžiausia. Skaičiau ir skendau visuose kontekstuose, intertekstuose, kiek noro ir bandymo juose slėptis, jais dangstytis… Tėvonija tokia dirgli, atsiminimus ir jausmus lyg šašus naujai nukrapštanti. Daug galvojau ir apie savo pačios santykį su tėvu, neišdrįsčiau jo net ir taip paslaptingai aprašyti. O knygoje jo figūra reiškiasi įvairiausiomis formomis ir sąsajomis, tai be galo jautru, nors ir atsargu, lyg ir pilnai nepažinta ir neatpažįstama. Čia jaučiasi ir slopstantis kūrėjos dramatizmas, dar atviriau atsigręžiama į kartų perduodamas traumas, reflektuojamas gedulas netekus artimų žmonių, svarstomi romantiniai santykiai (jie tikri, todėl kompleksiški, ne visada gražūs), motinystės grimasos. Autorė ir toliau kaip niekad vertybiškai griežta – tiek sau, tiek kitiems, tiesmuka tiek, kiek reikalauja pati pozicija, bet net ir tada ji nepameta savo kaip kūrėjos balso.

Nors emociškai gal ir mažiausiai paveiki, vis dėlto labai viltingai nuteikianti, kokia bus sekanti poetės knyga. Labai laukiu, su šia viltimi uždarau 2024-uosius ir žengiu į naujus metus. Esu dėkinga, kad G. Kazlauskaitės kūryba mane lydėjo iki šiol ir kurstė mano protą bei fantaziją.

[Paulina · Rating 5 out of 5]

Taip, taip, taip.

Stoviu eilėje prie klausyklos -
kaip kadaise, prieš keliolika metų,
kai dar tokia graži būdavo
nuodėmių atleidimo mistika.

(Šventasis Kazimieras, pg. 19)

[Indrė Tumosienė · Rating 3 out of 5]

Aš esu dvi. Kartais miegu ir jaučiu,
kad kita aš stovi prie lovos.

Tai mano demonas, kaltintojas,
vilioju jį medžiokle.