What do you think?
Rate this book
Oro
Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį. Profesoriaus artimuosius ir draugus vėl bendrauti priverčia vis daugiau klausimų keliantis ciniškas jo testamentas.
XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti?
Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti.
Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi?
Istorikas Aurimas Švedas: „Romanas „Oro“ pasakoja istorijos versiją, kurioje lyg veidrodyje galime atpažinti save ir išvysti nejaukaus ateities pasaulio kontūrus – galimas dalykas, gimstančius mūsų šiandienoje“.
XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti?
Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti.
Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi?
Istorikas Aurimas Švedas: „Romanas „Oro“ pasakoja istorijos versiją, kurioje lyg veidrodyje galime atpažinti save ir išvysti nejaukaus ateities pasaulio kontūrus – galimas dalykas, gimstančius mūsų šiandienoje“.
- GenresScience Fiction
432 pages, Hardcover
First published January 1, 2019
5 people are currently reading
138 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 18 of 18 reviews
July 17, 2019
Gailiaus knyga! Viena sunkiausių paskutiniu metu skaitytų LT knygų - ir viena labiausiai nustebinusių. Labai norėčiau, kad ji taptų ne mažiau kultine, negu yra, pvz, "Vėjas nuo jūros". Ir ji nebuvo įtraukta į LLTI sudarytą 2018 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o buvo įtrauktas....Liudas Mažylis??? .....
Per knygą stūmiausi ilgai - labai tiršta. Kitaip nei įdomesni paskutinių metų LT romanai (Malalietka, Pietinis etc), pagrindinis pasakojimas rašomas tradicine kalba, monumentalus, nelabai eksperimentinis; ne toks, kokį šiaip mėgčiau ar sakyčiau - geras geras. Nemėgstu tokio stiliaus ir sunkiasvoriškumo. Bet aš ir Gavelio nelabai mėgstu...
"Oro" žanras - distopija su mokslinės fantastikos elementais (pvz: ateityje žmonės dar labiau prilipę prie technologijų: turi tokias tinklaodes, gamintas Tesla :D, kurios užsideda ant kūno, pasijungia prie interneto, valdomos mintimis, pakeičia vaizduotę; be jos žmogus praktiškai visai nebeturi jokių juslių). Pasakojimas eina dviem plotmėmis: maždaug dabartyje (šiuo dešimtmečiu) ir po 100 metų. Ateities scenarijus: dėl klimato kaitos pakilo vandens lygis, daug kur pasauly - ištisa jūra; užlieta Didžioji Britanija deportavo daug kitataučių (Brexito siužetas tokia nelabai užmaskuotas), tarp jų - nemažai lietuvių marozams gimusių ir užaugusių lietuvių naciukų. Naciukai bando paimt valdžią ir kovoja su tolerastų partija (Gailius šio žodžio nevartoja - vartoja "vaivorykštiniai", not much better), įsipainioja į visokias povandenines sroves; politika sucks + pilna gyvenimo dramų.
Kas man LABAI patiko:
1. Skaitydama vis bandžiau suprasti, kuo taip primena Gavelį, - galbūt tuo, kaip menkai užfiltruota realybė: Gailius tarsi rašo apie ateitį, apie galimus jos scenarijus, tačiau daugybė jo "fikcijų" yra tik vos vos pridengta šiandieninė socialinė-politinė tikrovė. (Pvz: korumpuota politinė mafija-dujų tiekėjai, bandantys sužlugdyti hipsterį su vėjo jėgainių projektu ir paskui turbūt pinigų plovimo tikslais patys pristatantys pilna vėjo jėgainių, dar pasidarantys sau gerus įstatymus.) Bet sykiu užfiltruota pakankamai, kad atitoltų nuo Skardžiaus, nuo Gražulio ir kitų veikėjų ir taptų nuogu mechanizmo aprašymu, tinkamu ne vien 2018-2019 m apibūdinti. Skaitai - ir net puoli į neviltį, kad visas politinis absurdas tik kartosis ir kartosis, nebent kitomis (Tesla?) formomis; kad tas mechanizmas negali veikti kitaip. Galbūt, kaip Gavelis (pirmieji tekstai) buvo reikalingas savo vietoj ir savo laiku, taip ir "Oro" reikalingas čia, šitam kasdieniam politiniam absurde.
2. Intelektualumas. Čia telpa ir monumentalumas (kuris skaitant net ir prislegia): sukurta visa būsima istorija, topografija, atskiros minties linijos apie technologijas, jų poveikį; visi įmanomi blogiausi šalies gyvavimo scenarijai. Ir visa tai - valstybingumo-tautiškumo apmąstymų kontekste, kuris savo ruožtu įdėtas į ekologinį-ekokatastrofinį kontekstą. Ir dar - nuolatinės nuorodos į Eliotą, Woolf, į Petro Dirgėlos istorinį epą, turbūt dar į visokiausius kūrinius, kurių aš nepažinau, bet visko buvo jau per daug - net sunku atmintyje išlaikyti. Ir beveik davinčiokodiškas susitelkimas į atskirus leitmotyvus - Aivazovskio paveikslą, Mončio skulptūras. Ir galiausiai visas tas sudėtingas, visko perpildytas pasaulis - neįtikėtinai nuoseklus, su savo dėsniais, istorija, logika. Atrodo, kad Gailius pasižiūrėjo į savo paties minimą dulkių saują, pamatė siaubą ir ramiai, nuo pradžių iki galo, aprašė.
3. Kalba. Ateities pasauliui sukurta gal ne tolkiniška, bet visai ivaškevičiška naujakalbė - žavingas tarpukario makaroninės LT ir anglų mišinys:
Bene vienintelis dalykas, kuris nepatiko:
1. Gyvenimo dramos ir muilo opera, bereikalingai apkraunantys tekstą. Visokios senos meilės, šeimos paslaptys, kas kieno dukra, kas nuo ko nėščia; kaip muilo operoj - visokie užmesti kabliukai į galą turi susieiti ir būtinai išaiškėti. Viskas tame fikciniame pasaulyje tiek nuoseklu ir susiję, kad jau net per daug susiję.
Kita vertus, pas Gavelį irgi pilna susijusių siužetų ir dramų, ir man jie irgi nelabai patinka... Tai gal čia mano, o ne Gavelio, oi, ne Gailiaus problema.
Nežinau, ar rekomenduoju, nes skaityt sunku, biblioteka iškart nubauduoja (niekaip nesugebėjau sutilpt į mėnesį), pirkti neapsimoka, nes antrą kartą vargu ar užteks jėgų skaityti. Bet per visas tas kančias pabaigus įspūdis lieka tik toks: nu nesitikėjau, kad bus taip gerai.
*
(edit 2019-07-17: nors nerekomendavau pirkt ir neįsivaizdavau kaip skaityt antrą kartą, bet jau nusipirkau, planuoju skaityt antrą kartą ir parekomendavau kelioms draugėms. edit 2: radau Nykos-Niliūno intertekstų!)
Per knygą stūmiausi ilgai - labai tiršta. Kitaip nei įdomesni paskutinių metų LT romanai (Malalietka, Pietinis etc), pagrindinis pasakojimas rašomas tradicine kalba, monumentalus, nelabai eksperimentinis; ne toks, kokį šiaip mėgčiau ar sakyčiau - geras geras. Nemėgstu tokio stiliaus ir sunkiasvoriškumo. Bet aš ir Gavelio nelabai mėgstu...
"Oro" žanras - distopija su mokslinės fantastikos elementais (pvz: ateityje žmonės dar labiau prilipę prie technologijų: turi tokias tinklaodes, gamintas Tesla :D, kurios užsideda ant kūno, pasijungia prie interneto, valdomos mintimis, pakeičia vaizduotę; be jos žmogus praktiškai visai nebeturi jokių juslių). Pasakojimas eina dviem plotmėmis: maždaug dabartyje (šiuo dešimtmečiu) ir po 100 metų. Ateities scenarijus: dėl klimato kaitos pakilo vandens lygis, daug kur pasauly - ištisa jūra; užlieta Didžioji Britanija deportavo daug kitataučių (Brexito siužetas tokia nelabai užmaskuotas), tarp jų - nemažai lietuvių marozams gimusių ir užaugusių lietuvių naciukų. Naciukai bando paimt valdžią ir kovoja su tolerastų partija (Gailius šio žodžio nevartoja - vartoja "vaivorykštiniai", not much better), įsipainioja į visokias povandenines sroves; politika sucks + pilna gyvenimo dramų.
Kas man LABAI patiko:
1. Skaitydama vis bandžiau suprasti, kuo taip primena Gavelį, - galbūt tuo, kaip menkai užfiltruota realybė: Gailius tarsi rašo apie ateitį, apie galimus jos scenarijus, tačiau daugybė jo "fikcijų" yra tik vos vos pridengta šiandieninė socialinė-politinė tikrovė. (Pvz: korumpuota politinė mafija-dujų tiekėjai, bandantys sužlugdyti hipsterį su vėjo jėgainių projektu ir paskui turbūt pinigų plovimo tikslais patys pristatantys pilna vėjo jėgainių, dar pasidarantys sau gerus įstatymus.) Bet sykiu užfiltruota pakankamai, kad atitoltų nuo Skardžiaus, nuo Gražulio ir kitų veikėjų ir taptų nuogu mechanizmo aprašymu, tinkamu ne vien 2018-2019 m apibūdinti. Skaitai - ir net puoli į neviltį, kad visas politinis absurdas tik kartosis ir kartosis, nebent kitomis (Tesla?) formomis; kad tas mechanizmas negali veikti kitaip. Galbūt, kaip Gavelis (pirmieji tekstai) buvo reikalingas savo vietoj ir savo laiku, taip ir "Oro" reikalingas čia, šitam kasdieniam politiniam absurde.
2. Intelektualumas. Čia telpa ir monumentalumas (kuris skaitant net ir prislegia): sukurta visa būsima istorija, topografija, atskiros minties linijos apie technologijas, jų poveikį; visi įmanomi blogiausi šalies gyvavimo scenarijai. Ir visa tai - valstybingumo-tautiškumo apmąstymų kontekste, kuris savo ruožtu įdėtas į ekologinį-ekokatastrofinį kontekstą. Ir dar - nuolatinės nuorodos į Eliotą, Woolf, į Petro Dirgėlos istorinį epą, turbūt dar į visokiausius kūrinius, kurių aš nepažinau, bet visko buvo jau per daug - net sunku atmintyje išlaikyti. Ir beveik davinčiokodiškas susitelkimas į atskirus leitmotyvus - Aivazovskio paveikslą, Mončio skulptūras. Ir galiausiai visas tas sudėtingas, visko perpildytas pasaulis - neįtikėtinai nuoseklus, su savo dėsniais, istorija, logika. Atrodo, kad Gailius pasižiūrėjo į savo paties minimą dulkių saują, pamatė siaubą ir ramiai, nuo pradžių iki galo, aprašė.
3. Kalba. Ateities pasauliui sukurta gal ne tolkiniška, bet visai ivaškevičiška naujakalbė - žavingas tarpukario makaroninės LT ir anglų mišinys:
Karinėje opereišėje neteko sūnaus, nesantuokinio, pulkininko majoro Ambro. Po susirg'eros maniakine depreše metė karjerą politikoje ir iškeliavo voliuntierinti, taip-at bandė pakeist'ingis lytį, bet pajėgė tik užvardę, kol fainaliai įguodą ir užmirš'erą rado tinkle, kur trisdešimt metų, viršydama rekomendeišines normas, abipusiai transliuojasi su virtualiais individais ir iki maksigalybės perkraustėsi į didžitalinę savo kopiją - mane. (p. 125)
Ar patys suprantate, kad jūs, raitvingai, esate autdeitinti ir neužviltiški, vargšai jūs, preinterniečiai? [...] Aš-storijos žinau, kad kairė ir dešinė kovojo per Antrąjį vorld-vorą dėl to, kas valdys pasaulį. (p. 328)
Bene vienintelis dalykas, kuris nepatiko:
1. Gyvenimo dramos ir muilo opera, bereikalingai apkraunantys tekstą. Visokios senos meilės, šeimos paslaptys, kas kieno dukra, kas nuo ko nėščia; kaip muilo operoj - visokie užmesti kabliukai į galą turi susieiti ir būtinai išaiškėti. Viskas tame fikciniame pasaulyje tiek nuoseklu ir susiję, kad jau net per daug susiję.
Kita vertus, pas Gavelį irgi pilna susijusių siužetų ir dramų, ir man jie irgi nelabai patinka... Tai gal čia mano, o ne Gavelio, oi, ne Gailiaus problema.
Nežinau, ar rekomenduoju, nes skaityt sunku, biblioteka iškart nubauduoja (niekaip nesugebėjau sutilpt į mėnesį), pirkti neapsimoka, nes antrą kartą vargu ar užteks jėgų skaityti. Bet per visas tas kančias pabaigus įspūdis lieka tik toks: nu nesitikėjau, kad bus taip gerai.
*
(edit 2019-07-17: nors nerekomendavau pirkt ir neįsivaizdavau kaip skaityt antrą kartą, bet jau nusipirkau, planuoju skaityt antrą kartą ir parekomendavau kelioms draugėms. edit 2: radau Nykos-Niliūno intertekstų!)
May 16, 2019
*2.5*
Idėja sudomino, pradžia suintrigavo. Bet tada visa intriga, kurta didžiąją knygos dalį, pabaigoje tiesiog subliūkšta į nieką. Apmaudu, kaip taip neblogai prasidėjus istorija liko tokia neišbaigta. Arba aš tiesiog didesnės kulminacijos tikėjaus.
Idėja sudomino, pradžia suintrigavo. Bet tada visa intriga, kurta didžiąją knygos dalį, pabaigoje tiesiog subliūkšta į nieką. Apmaudu, kaip taip neblogai prasidėjus istorija liko tokia neišbaigta. Arba aš tiesiog didesnės kulminacijos tikėjaus.
October 12, 2019
Matyt esu nepakankamai išprususi tokiam veikalui. Nes visos knygos metu atrodė, kad autorius pats sau fainas ir labai gilią filosofinę mintį dėsto, bet tooookią gilią, kad tik pats tesupranta, ką tuo norėjo pasakyti. Buvo net skyrių tokių, kur nesupratau, ką bendro jie turi su knyga. Ala mėginta pakedenti susvetimėjimo, internetinio bendravimo, klimato kaitos temas, bet realiai tai kažkoks sukimas ratais kvadratais nieko nepasakant. Ir visa knygos intriga (net kelios) užsukta knygos pradžioje niekur nenuveda. Skaičiau iki pabaigos, tikėdamasi gal čia paaiškės kodėl tas veikėjas buvo taip aprašytas, kuo ta vis minima detalė buvo svarbi, bet... taip nieko ir nepaaiškėjo. Tarsi kūrė kūrė detektyvą ir nesugalvojo kaip čia jį pabaigus, tai tiesiog išsiuntė leidyklai va tokį - 75% parašytą veikalą.
Read
July 31, 2024Nepabaigiau, todėl nevertinu žvaigždutėm. Patiko tai, kaip detaliai sukurtas pasaulis, patiko skirtukas su priminimais apie veikėjus, bet pernelyg, atrodė, persistengta su metaforom, palyginimais ir teksto dailinimu. Gal kada dar sugrįšiu.
September 7, 2019
Kokia keista knyga. Ne visai malonus sutapimas - Marijaus Gailiaus “Oro” atsiverčiau tą patį vakarą kai baigiau skaityti N. Klein “This Changes Everything: climate vs capitalism” ir pradėjau Netflixe žiūrėti filmą “IO”. Apėmė jausmas - globalinio atšilimo katastrofa JAU įvykusi. Kita vertus, džiaugiuosi, kad visais frontais apie tai kalbama.
.
“Oro” - distopinis romanas apie netolimą ateitį po klimato katastrofos. Kaip konkrečiai ta katastrofa įvyko lieka neaišku, žinoma tiek, kad dėl klimato atšilimo įvyko tvanas ir didelės Azijos teritorijos tapo nebetinkamos gyvenimui.
.
Knyga - detektyvas, kuriame laikas padalytas į dabartį ir ateitį ir epizodiškai šokinėja per daugybės veikėjų gyvenimus. Vieni jų ryškesni, kitų portretams įsidėmėti lyg ir pritrūksta puslapių (nors kūrinys didelės apimties, 430 psl.).
Labiausiai sukrėtė gan trumpai čia sušmėžavęs karys Albertas, kuris specialioje misijoje kažkur Indijos teritorijos pasieniuose su ginklu rankose rūpinasi, kad iš ten išsekę ir badaujantys žmonės jokiais būdais nepakliūtų į Vakarus. Kinematografiškas, subtilus, įmanomas siaubas. Taip gali būti...
.
Patiko ir Izabelės sekso scena su Jokūbu. Tik po to tikėjausi gilesnės jų santykių analizės, bet taip ir negavau. Apskritai, romanas yra seksualiai įkrautas gerąja prasme, ir gal šiek tiek perkrautas palyginimais, tarp kurių turiu pripažinti, buvo ir labai šmaikščių, kaip antai: "...nudyrė jo odines kelnes, apžiojo pimpį su tokiu užsidegimu, lyg nuskurdęs šeichas, siurbiantis iš žemės paskutinį lašą naftos."
.
Kartais pamiršdavau kur čia kuris veikėjas ir kodėl jis knygai svarbus, todėl tikrai privertė su knyga gaunamas skirtukas, ant kurio surašyti visi dabarties ir ateities herojų vardai su trumpais paaiškinimais.
.
Turbūt tai mano išsiblaškymo kaltė, bet iki pat galo taip ir nesupratau, ar atomazga įvyko ir kas užkoduota ir kodėl… Detektyvinės painiavos klampumus man atpirko du aspektai:
1. Technologijų vaizdavimas ateityje. Vietoje telefonų ar kompiuterių naudojama tinklaodė; smagiai įsivaizdavau membraninį makiažą ir sensorinį aparatą (sorry, pamiršau pavadinimą), kuris vienu metu metu gali leisti kvapus ir garsus taip sukurdamas asmeninių prisiminimų atkartojimą. Ir, aišku, pagal socialinių tinklų profilių sukurtas kiekvieno piliečio virtualus avataras, galintis veikti savarankiškai ir be šeimininko valios.
2. Kalba. M. Gailiaus ateities Lietuvoje anglizmai tapę norma, kaip antai vienas herojus sako “aš oridžinaliai kilęs iš Vilniaus”. Perskaitau, o tada suku galvą. Blemba, o kaip taisyklingai lietuviškai pasakyti? :D
.
Įsivaizduoju kokį psichologinį spaudimą patiria literatūros kritikas debiutuojantis su pirmuoju romanu. Dabar apsikeitėme vietomis ;) . Džiugi žinia ta, M. Gailius tikrai gali rašyti. Mano, kaip skaitytojos prašymas būtų į kitą knygą įleisti kiek mažiau veikėjų ir duoti jiems daugiau laiko. Nors pati katastrofos ir žmonių santykių atšalimo istorija įtikino, prislėgė ir iki šiol sukelia daug minčių.
O gal jau skaitėt šitą ar ką nors panašaus?
#kalbekimesapieknygas
.
“Oro” - distopinis romanas apie netolimą ateitį po klimato katastrofos. Kaip konkrečiai ta katastrofa įvyko lieka neaišku, žinoma tiek, kad dėl klimato atšilimo įvyko tvanas ir didelės Azijos teritorijos tapo nebetinkamos gyvenimui.
.
Knyga - detektyvas, kuriame laikas padalytas į dabartį ir ateitį ir epizodiškai šokinėja per daugybės veikėjų gyvenimus. Vieni jų ryškesni, kitų portretams įsidėmėti lyg ir pritrūksta puslapių (nors kūrinys didelės apimties, 430 psl.).
Labiausiai sukrėtė gan trumpai čia sušmėžavęs karys Albertas, kuris specialioje misijoje kažkur Indijos teritorijos pasieniuose su ginklu rankose rūpinasi, kad iš ten išsekę ir badaujantys žmonės jokiais būdais nepakliūtų į Vakarus. Kinematografiškas, subtilus, įmanomas siaubas. Taip gali būti...
.
Patiko ir Izabelės sekso scena su Jokūbu. Tik po to tikėjausi gilesnės jų santykių analizės, bet taip ir negavau. Apskritai, romanas yra seksualiai įkrautas gerąja prasme, ir gal šiek tiek perkrautas palyginimais, tarp kurių turiu pripažinti, buvo ir labai šmaikščių, kaip antai: "...nudyrė jo odines kelnes, apžiojo pimpį su tokiu užsidegimu, lyg nuskurdęs šeichas, siurbiantis iš žemės paskutinį lašą naftos."
.
Kartais pamiršdavau kur čia kuris veikėjas ir kodėl jis knygai svarbus, todėl tikrai privertė su knyga gaunamas skirtukas, ant kurio surašyti visi dabarties ir ateities herojų vardai su trumpais paaiškinimais.
.
Turbūt tai mano išsiblaškymo kaltė, bet iki pat galo taip ir nesupratau, ar atomazga įvyko ir kas užkoduota ir kodėl… Detektyvinės painiavos klampumus man atpirko du aspektai:
1. Technologijų vaizdavimas ateityje. Vietoje telefonų ar kompiuterių naudojama tinklaodė; smagiai įsivaizdavau membraninį makiažą ir sensorinį aparatą (sorry, pamiršau pavadinimą), kuris vienu metu metu gali leisti kvapus ir garsus taip sukurdamas asmeninių prisiminimų atkartojimą. Ir, aišku, pagal socialinių tinklų profilių sukurtas kiekvieno piliečio virtualus avataras, galintis veikti savarankiškai ir be šeimininko valios.
2. Kalba. M. Gailiaus ateities Lietuvoje anglizmai tapę norma, kaip antai vienas herojus sako “aš oridžinaliai kilęs iš Vilniaus”. Perskaitau, o tada suku galvą. Blemba, o kaip taisyklingai lietuviškai pasakyti? :D
.
Įsivaizduoju kokį psichologinį spaudimą patiria literatūros kritikas debiutuojantis su pirmuoju romanu. Dabar apsikeitėme vietomis ;) . Džiugi žinia ta, M. Gailius tikrai gali rašyti. Mano, kaip skaitytojos prašymas būtų į kitą knygą įleisti kiek mažiau veikėjų ir duoti jiems daugiau laiko. Nors pati katastrofos ir žmonių santykių atšalimo istorija įtikino, prislėgė ir iki šiol sukelia daug minčių.
O gal jau skaitėt šitą ar ką nors panašaus?
#kalbekimesapieknygas
April 25, 2019
Sudėtinga ir sunki knyga, tikrai ne masėms ir ne „valgytojams per naktį“. Aš pati ilgiausiai iš visų knygų skaičiau šią. Knygos stilius ir kalba kartais erzino, kartais visai derėjo, galų gale tikriausiai pripratau prie jo. Knygos idėja įdomi, net susimąstai, kad realiai taip gali ir nutikti. Tikriausiai nieko tokio jei tam tikrų kabliukų skaitytojas nežinos, bet man patiko, kad žinau kaip atrodo „Devintoji banga“ atpažinau ir kitus mano galva „intelektualius perliukus“.
Niekada nebuvau lengvų romaniūkščių gerbėja, tad labai džiugu, kad atsiranda vis geresnių lietuvių literatūros kūrinių.
Niekada nebuvau lengvų romaniūkščių gerbėja, tad labai džiugu, kad atsiranda vis geresnių lietuvių literatūros kūrinių.
February 11, 2022
Nesinori, kad lietuvių literatūroje įsigalėtų ištęstų, apkrautų sakinių, neaiškių siužetų galios monopolis, nes ale tada supranta tik išrinktieji ir galima sakyt „vo, koks kūrinys, skaitykit, barbarai”. Bėda ta, kad ne visada ir tiems „išrinktiesiems” suprantama. Malonu skaityti buvo dėl stiprių idėjų (klimato katastrofa, ateities pasaulis ir Lietuva), bet jų „susiūti”, surišti į vieną nesipjaunantį produktą autoriui, mano kuklia nuomone, nelabai pavyko. Sakinių apkrova, veikėjų maizgalynė ir iš pažiūros kažką turėjusios reikšti smulkmenos neturėtų būti savaime „oho”, kai naratyvą, o tuo labiau prasmę sugauti labai sunku.
August 24, 2021
kultūrinio konteksto potvynis
Laiką skaityti Marijaus Gailiaus distopiją ‘Oro’ išsirinkau labai įdomų. Knygoje kalbama apie klimato problemas, jų sukeltą migraciją iš Azijos ir reemigraciją iš pusiau paskendusios Britanijos, o mano informacinis laukas kaip tik ir paskendęs migrantų ir pragariškos šiųmetės vasaros krizėse. Taigi akivaizdu, kad knygos misija yra labai reikalinga ir ją labai sveikinu.
Tačiau dviejų laikmečių istorijas - dabarties, tampriai susietos su netiesioginėmis bet aiškiomis nuorodomis į realias aktualijas, ir šimtmečio pabaigoje jau skęstančios planetos - pasakojantis romanas pasiklysta ir kažkur tarp ‘Debesų atlaso’ ir Dan Browno trileriukų, nes užsižaidžiama nelabai kur vedančiomis sąsajomis tarp abiejų laikmečių žmonių ir nutikimų, o dabartyje suaugę intelektualiai žaidžia kažkokias lobio paieškas lietuviškoje provincijoje pagal nupušusio mokslininko paliktus atsitiktinius žodžius. Kai didžiulėje dramoje (kaip trys tik vienai žiūrovei skirti spektakliai ar saugumo grasinimai) paskandintas tas paslapčių narpliojimas galiausiai atvedė niekur likau ir nusivylusi ir pikta.
Nepaisant puikios misijos man autoriaus idėjos pasirodė ne itin originalios ir gana bendrinės. Distopinė virtualybė, kad ir labai mane jaudina šiais visuotinio darbo iš namų laikais, neimponuoja kaip įdomus distopinis scenarijus. Autoriaus sukurta naujakalbė, kurioje be jokios logikos ir taip tarptautiniai žodžiai pakeisti angliškais tarimais ar apkabinėti absoliučiai beprasmėmis galūnėmis, man pasirodė gana trumparegiškas paburbėjimas dėl anglicizmų lietuvių kalbėsenoje, be kita ko tik bereikalingai apsunkinęs skaitytoją, negu rimta apeliacija į distopinio ateities pasaulio kertinį elementą. (Taip, taip, norėdama įrodyti savo stengiuosi šioje apžvalgoje vengti tos grėsmės nacionaliniam saugumui.)
Tiesa, pats autorius mini, kad žanras buvo daugiau būdas pasakoti tai, ką jis nori papasakoti, tai galbūt ir kvaila į tokius dalykus kreipti dėmesį, bet aš tikėjausi kokybiškos distopijos, o gavau socialinį komentarą, todėl likau nusivylusi. Tikriausiai čia mano ne itin atidaus skaitymo problema, bet žmogaus tapatinimo su žeme neradau, kaip neradau ir žadėto bandymo pasakoti planetos sveikatos problemas per žmonių ryšį. Mat žmonių čia buvo tiek per daug ir trumpai, kad net skirtukas su išvardytais veikėjais ne visada gelbėjo.
Neabejotinai tai vienas originaliausių kol kas skaitytų lietuviškų kūrinių, džiaugiuosi, kad lietuviai pamažu irgi lenda į šią nišą ir šis Marijaus Gailiaus bandymas tikrai vykęs to pavyzdys. Bet man asmeniškai visą įdomumą užmušė snobizmas - likau nunešta metaforų ir kultūrinio konteksto potvynio, kurio nesušvelnino nė sekso, politinių juokelių ar šeimyninių nėštumo dramų užtvankos.
Laiką skaityti Marijaus Gailiaus distopiją ‘Oro’ išsirinkau labai įdomų. Knygoje kalbama apie klimato problemas, jų sukeltą migraciją iš Azijos ir reemigraciją iš pusiau paskendusios Britanijos, o mano informacinis laukas kaip tik ir paskendęs migrantų ir pragariškos šiųmetės vasaros krizėse. Taigi akivaizdu, kad knygos misija yra labai reikalinga ir ją labai sveikinu.
Tačiau dviejų laikmečių istorijas - dabarties, tampriai susietos su netiesioginėmis bet aiškiomis nuorodomis į realias aktualijas, ir šimtmečio pabaigoje jau skęstančios planetos - pasakojantis romanas pasiklysta ir kažkur tarp ‘Debesų atlaso’ ir Dan Browno trileriukų, nes užsižaidžiama nelabai kur vedančiomis sąsajomis tarp abiejų laikmečių žmonių ir nutikimų, o dabartyje suaugę intelektualiai žaidžia kažkokias lobio paieškas lietuviškoje provincijoje pagal nupušusio mokslininko paliktus atsitiktinius žodžius. Kai didžiulėje dramoje (kaip trys tik vienai žiūrovei skirti spektakliai ar saugumo grasinimai) paskandintas tas paslapčių narpliojimas galiausiai atvedė niekur likau ir nusivylusi ir pikta.
Nepaisant puikios misijos man autoriaus idėjos pasirodė ne itin originalios ir gana bendrinės. Distopinė virtualybė, kad ir labai mane jaudina šiais visuotinio darbo iš namų laikais, neimponuoja kaip įdomus distopinis scenarijus. Autoriaus sukurta naujakalbė, kurioje be jokios logikos ir taip tarptautiniai žodžiai pakeisti angliškais tarimais ar apkabinėti absoliučiai beprasmėmis galūnėmis, man pasirodė gana trumparegiškas paburbėjimas dėl anglicizmų lietuvių kalbėsenoje, be kita ko tik bereikalingai apsunkinęs skaitytoją, negu rimta apeliacija į distopinio ateities pasaulio kertinį elementą. (Taip, taip, norėdama įrodyti savo stengiuosi šioje apžvalgoje vengti tos grėsmės nacionaliniam saugumui.)
Tiesa, pats autorius mini, kad žanras buvo daugiau būdas pasakoti tai, ką jis nori papasakoti, tai galbūt ir kvaila į tokius dalykus kreipti dėmesį, bet aš tikėjausi kokybiškos distopijos, o gavau socialinį komentarą, todėl likau nusivylusi. Tikriausiai čia mano ne itin atidaus skaitymo problema, bet žmogaus tapatinimo su žeme neradau, kaip neradau ir žadėto bandymo pasakoti planetos sveikatos problemas per žmonių ryšį. Mat žmonių čia buvo tiek per daug ir trumpai, kad net skirtukas su išvardytais veikėjais ne visada gelbėjo.
Neabejotinai tai vienas originaliausių kol kas skaitytų lietuviškų kūrinių, džiaugiuosi, kad lietuviai pamažu irgi lenda į šią nišą ir šis Marijaus Gailiaus bandymas tikrai vykęs to pavyzdys. Bet man asmeniškai visą įdomumą užmušė snobizmas - likau nunešta metaforų ir kultūrinio konteksto potvynio, kurio nesušvelnino nė sekso, politinių juokelių ar šeimyninių nėštumo dramų užtvankos.
January 31, 2020
Metų knygos rinkimai daugeliui žmonių padeda nuspręsti, o gal ir susiplanuoti, ką būtų galima skaityti toliau. Marijaus Gailiaus knygą ,,Oro” atradau ieškodamas, 2019 m. nominantų.
Pradėsiu nuo to, kas patiko:
1) slaptas protagonistas - vanduo. Smagiai susiskaitė pirmi puslapiai. Buvo gražu ir širdžiai miela.
2) kūrinio tema - globalinio atšilimo pasekmės ir ambivalentiškumas prieš patį save.
Tai tiek ir patiko.
Kadangi knyga yra distopinė, buvo sunku suprasti ar knyga labiau orientuota į jaunus žmones, ar į vyresnio amžiaus individus.
Kūrinyje buvo daug kvailų, erzinančių ,,juokelių”, kuriuos galima išgirsti iš juokauti negebančių žmonių. Visi bajeriukai buvo cringe worthy content at its best.
Pats veikalas turėjo tikrai gerą galimybę tapti labai stipriu lietuvių literatūros kūriniu, bet kūrybos procese, tikriausiai, kažkas nenusisekė, nes galutinis variantas - pliurzga, kurią skaityti buvo sunku.
Pradėsiu nuo to, kas patiko:
1) slaptas protagonistas - vanduo. Smagiai susiskaitė pirmi puslapiai. Buvo gražu ir širdžiai miela.
2) kūrinio tema - globalinio atšilimo pasekmės ir ambivalentiškumas prieš patį save.
Tai tiek ir patiko.
Kadangi knyga yra distopinė, buvo sunku suprasti ar knyga labiau orientuota į jaunus žmones, ar į vyresnio amžiaus individus.
Kūrinyje buvo daug kvailų, erzinančių ,,juokelių”, kuriuos galima išgirsti iš juokauti negebančių žmonių. Visi bajeriukai buvo cringe worthy content at its best.
Pats veikalas turėjo tikrai gerą galimybę tapti labai stipriu lietuvių literatūros kūriniu, bet kūrybos procese, tikriausiai, kažkas nenusisekė, nes galutinis variantas - pliurzga, kurią skaityti buvo sunku.
February 3, 2020
Gavau dovanų per Kalėdas. Nusiminiau, nes tikėjausi kitos knygos, todėl šią pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Bet vieną dieną netyčiukais radau autoriaus interviu interneto portale, pasiskaičiau daugiau ir čiupau knygą skaityti. Tiesa, prieš atsiversdama pirmą puslapį peržiūrėjau atsiliepimus ir šiek tiek sudvejojau ar verta pradėti, nes knygą skaitę žmonės perspėjo, kad ji sunkiai skaitoma ir klampi. Patrūkčiojau akimirką ir nusprendžiau skaityti. Ir suklydau. Akivaizdžiai ne man parašyta, nes gerokai sunkiau skaitėsi ir buvo klampesnė, nei buvau perspėta. Labiausiai nuvylė tai, kad nesupratau, kodėl kažkas vyksta, jei po to iš to nieko neįvyksta. Tai pats blogiausias dalykas knygose. Žinoma, tai tik mano nuomonė, kurią aš čia išdėsčiau supykusi ant Kalėdų senio, kuris man atnešė ne tą knygą.
Read
February 21, 2020Kokia keista knyga.
Be skirtuko, kurio, beje, paskolintoje knygoje nebuvo, nesusigaudžiau ir mažai ką supratau. Po 100 psl. susiprotėjau tą skirtuką susivairuoti ir skaitytis ėmė lengviau.
Ne man ši knyga, per sunku susivokti tokioje personažų jūroje. Nors pasakojimas intrigavo, man būtų patikę visko dvidešimt kartų mažiau ir dešimt kartų paprasčiau.
Tiesa, visus keturis vakarus, kol skaičiau, sapnavau košmarus. Nemanau, kad sutapimas:)
Be skirtuko, kurio, beje, paskolintoje knygoje nebuvo, nesusigaudžiau ir mažai ką supratau. Po 100 psl. susiprotėjau tą skirtuką susivairuoti ir skaitytis ėmė lengviau.
Ne man ši knyga, per sunku susivokti tokioje personažų jūroje. Nors pasakojimas intrigavo, man būtų patikę visko dvidešimt kartų mažiau ir dešimt kartų paprasčiau.
Tiesa, visus keturis vakarus, kol skaičiau, sapnavau košmarus. Nemanau, kad sutapimas:)
March 11, 2020
Tikroviška antiutopija. Ne mano stiliaus knyga, bet negalėjau sustoti. Norėjosi išnarplioti visas užduotas mįsles, kurių kuo toliau, tuo daugėjo, ir vis atsirandančias sąsajas. Galbūt ieškojau ir pabėgimo iš jau įvykusios ateities ir atsakymų, kaip visa tai galėjo nutikti. Autorius ir knyga verti visų apdovanojimų. Net ir užvertus paskutinį puslapį, lieku dvejoti savo interpretacija ir minčių gaudymu.
December 28, 2019
Itin keista knyga. Lyg ir utopija, bet daugiau jausmu, nei faktais. Jūros vaidmuo ir vaizdai knygoje tokie bauginantys ir rudeniškai tamsūs. Ilgi puslapiai palieka jausmą, kuris sunkiai nusakomas...gal net palieka jausmą, jog vėliau, kai viskas susigulės, knygos vertinimas būtų kitoks. #daugiaulietuviųliteratūros
April 12, 2020
Literatūrinė melodrama su klimatinės distopijos elementais. Talentingai parašytas tekstas, įdomūs žaidimai “ateities kalba”, įtraukiančios mizanscenos. Trūkumai - silpnas siužetas ir antikulminacija.
February 4, 2020
Regis mečiau ties pirmu penktadaliu. Ne man, ne dabar.
April 13, 2020
Autoriaus rašymo stilius labai patiko. Pačioje knygoje tiek daug perliukų, tiek daug gerų idėjų, bet siužetas nutrūksta net nepasiekus jokios kulminacijos - atrodo tarsi knyga nebūtų baigta. Apmaudu.
February 5, 2023
100 puslapiu kancios. Daugiau neiveikiau.
July 28, 2020
Išradinga, įtraukianti, apokaliptiška, įstringanti (ypač tiko skaityti po atostogų pajūryje). Gal tik ne visas siužetines linijas "išrišau" iki galo.
Displaying 1 - 18 of 18 reviews