What do you think?
Rate this book
Procesas. Novelės
FRANZAS KAFKA (1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų.
ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.
ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.
391 pages, Hardcover
Published January 1, 2018
37 people are currently reading
119 people want to read
About the author
Franz Kafka
3,381 books39.1k followersFranz Kafka was a German-speaking writer from Prague whose work became one of the foundations of modern literature, even though he published only a small part of his writing during his lifetime. Born into a middle-class Jewish family in Prague, then part of the Austro-Hungarian Empire, Kafka grew up amid German, Czech, and Jewish cultural influences that shaped his sense of displacement and linguistic precision. His difficult relationship with his authoritarian father left a lasting mark, fostering feelings of guilt, anxiety, and inadequacy that became central themes in his fiction and personal writings.
Kafka studied law at the German University in Prague, earning a doctorate in 1906. He chose law for practical reasons rather than personal inclination, a compromise that troubled him throughout his life. After university, he worked for several insurance institutions, most notably the Workers Accident Insurance Institute for the Kingdom of Bohemia. His duties included assessing industrial accidents and drafting legal reports, work he carried out competently and responsibly. Nevertheless, Kafka regarded his professional life as an obstacle to his true vocation, and most of his writing was done at night or during periods of illness and leave. Kafka began publishing short prose pieces in his early adulthood, later collected in volumes such as Contemplation and A Country Doctor. These works attracted little attention at the time but already displayed the hallmarks of his mature style, including precise language, emotional restraint, and the application of calm logic to deeply unsettling situations. His major novels The Trial, The Castle, and Amerika were left unfinished and unpublished during his lifetime. They depict protagonists trapped within opaque systems of authority, facing accusations, rules, or hierarchies that remain unexplained and unreachable. Themes of alienation, guilt, bureaucracy, law, and punishment run throughout Kafka’s work. His characters often respond to absurd or terrifying circumstances with obedience or resignation, reflecting his own conflicted relationship with authority and obligation. Kafka’s prose avoids overt symbolism, yet his narratives function as powerful metaphors through structure, repetition, and tone. Ordinary environments gradually become nightmarish without losing their internal coherence. Kafka’s personal life was marked by emotional conflict, chronic self-doubt, and recurring illness. He formed intense but troubled romantic relationships, including engagements that he repeatedly broke off, fearing that marriage would interfere with his writing. His extensive correspondence and diaries reveal a relentless self-critic, deeply concerned with morality, spirituality, and the demands of artistic integrity. In his later years, Kafka’s health deteriorated due to tuberculosis, forcing him to withdraw from work and spend long periods in sanatoriums. Despite his illness, he continued writing when possible. He died young, leaving behind a large body of unpublished manuscripts. Before his death, he instructed his close friend Max Brod to destroy all of his remaining work. Brod ignored this request and instead edited and published Kafka’s novels, stories, and diaries, ensuring his posthumous reputation.
The publication of Kafka’s work after his death established him as one of the most influential writers of the twentieth century. The term Kafkaesque entered common usage to describe situations marked by oppressive bureaucracy, absurd logic, and existential anxiety. His writing has been interpreted through existential, religious, psychological, and political perspectives, though Kafka himself resisted definitive meanings. His enduring power lies in his ability to articulate modern anxiety with clarity and restraint.
Kafka studied law at the German University in Prague, earning a doctorate in 1906. He chose law for practical reasons rather than personal inclination, a compromise that troubled him throughout his life. After university, he worked for several insurance institutions, most notably the Workers Accident Insurance Institute for the Kingdom of Bohemia. His duties included assessing industrial accidents and drafting legal reports, work he carried out competently and responsibly. Nevertheless, Kafka regarded his professional life as an obstacle to his true vocation, and most of his writing was done at night or during periods of illness and leave. Kafka began publishing short prose pieces in his early adulthood, later collected in volumes such as Contemplation and A Country Doctor. These works attracted little attention at the time but already displayed the hallmarks of his mature style, including precise language, emotional restraint, and the application of calm logic to deeply unsettling situations. His major novels The Trial, The Castle, and Amerika were left unfinished and unpublished during his lifetime. They depict protagonists trapped within opaque systems of authority, facing accusations, rules, or hierarchies that remain unexplained and unreachable. Themes of alienation, guilt, bureaucracy, law, and punishment run throughout Kafka’s work. His characters often respond to absurd or terrifying circumstances with obedience or resignation, reflecting his own conflicted relationship with authority and obligation. Kafka’s prose avoids overt symbolism, yet his narratives function as powerful metaphors through structure, repetition, and tone. Ordinary environments gradually become nightmarish without losing their internal coherence. Kafka’s personal life was marked by emotional conflict, chronic self-doubt, and recurring illness. He formed intense but troubled romantic relationships, including engagements that he repeatedly broke off, fearing that marriage would interfere with his writing. His extensive correspondence and diaries reveal a relentless self-critic, deeply concerned with morality, spirituality, and the demands of artistic integrity. In his later years, Kafka’s health deteriorated due to tuberculosis, forcing him to withdraw from work and spend long periods in sanatoriums. Despite his illness, he continued writing when possible. He died young, leaving behind a large body of unpublished manuscripts. Before his death, he instructed his close friend Max Brod to destroy all of his remaining work. Brod ignored this request and instead edited and published Kafka’s novels, stories, and diaries, ensuring his posthumous reputation.
The publication of Kafka’s work after his death established him as one of the most influential writers of the twentieth century. The term Kafkaesque entered common usage to describe situations marked by oppressive bureaucracy, absurd logic, and existential anxiety. His writing has been interpreted through existential, religious, psychological, and political perspectives, though Kafka himself resisted definitive meanings. His enduring power lies in his ability to articulate modern anxiety with clarity and restraint.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
April 3, 2024
“Procesas” - buvo nelengvas procesas jį įveikti
“Metamorfozė” - legendinė mokinių novelė apie vabalą (ne volkswagen beetle)
“Bėgantys pro šalį” - man sunkiai sekėsi prabėgti pro šią knygą
“Nuosprendis” - viena iš labiausiai patikusių novelių
“Pataisos darbų kolonijoje” - labiausiai patikusi novelė
“Tiltas” - čia tas realybės šou iš Telia TV
“Medžiotojas Grachas” - spooky
“Šakalai ir Arabai” - gyvūnai šneka ne tik Kalėdų naktį
“Naujas advokatas” - Shoutout to Aleksandras Makedonietis
“Kaimo Gydytojas” - Novelės pavadinimas skamba kaip serialas per BTV
“Pranešimas akademijai” - Beždžionių planetos iškilimas
“Traukinio keleiviai” - Lietuvos geležinkelių reklama
“Miesto herbas” - heraldika
“Naktį” - miegu zzzzz
“Bado meistras” - skaitydamas mėgstu snackinti, tad toks nesu.
Labaaaaaai sunku buvo skaityti, kelis kartus galvojau nebetęsti, bet galais negalais įveikiau. Galbūt ne šiuo metu ir ne dabar, o galbūt tai nėra mano literatūra. Nežinau, gal ir nepopuliari nuomonė, bet kartais gimdžiau skaitydamas, kažkokia kančia būdavo irtis per puslapius… Pavargau…
“Metamorfozė” - legendinė mokinių novelė apie vabalą (ne volkswagen beetle)
“Bėgantys pro šalį” - man sunkiai sekėsi prabėgti pro šią knygą
“Nuosprendis” - viena iš labiausiai patikusių novelių
“Pataisos darbų kolonijoje” - labiausiai patikusi novelė
“Tiltas” - čia tas realybės šou iš Telia TV
“Medžiotojas Grachas” - spooky
“Šakalai ir Arabai” - gyvūnai šneka ne tik Kalėdų naktį
“Naujas advokatas” - Shoutout to Aleksandras Makedonietis
“Kaimo Gydytojas” - Novelės pavadinimas skamba kaip serialas per BTV
“Pranešimas akademijai” - Beždžionių planetos iškilimas
“Traukinio keleiviai” - Lietuvos geležinkelių reklama
“Miesto herbas” - heraldika
“Naktį” - miegu zzzzz
“Bado meistras” - skaitydamas mėgstu snackinti, tad toks nesu.
Labaaaaaai sunku buvo skaityti, kelis kartus galvojau nebetęsti, bet galais negalais įveikiau. Galbūt ne šiuo metu ir ne dabar, o galbūt tai nėra mano literatūra. Nežinau, gal ir nepopuliari nuomonė, bet kartais gimdžiau skaitydamas, kažkokia kančia būdavo irtis per puslapius… Pavargau…
February 28, 2023
Kafka absoliučiai žavingas, toks man savas rašytojas, kad net jį vertinti šališkai rodos neįmanoma. Jo groteskas, fantazija, humoras, ironija rezonuoja kažkur giliai viduje, prasiskverbdamas iki pat tapatumo gelmių. Kritiškai žvelgiant, aišku, galima kabinėtis prie netobulų paskirų momentų, bet jis neabejotinai turi savitą vaizduotės kalbą, iškeliančią jį tarp kitų literatūros grandų.
December 29, 2021
Šioje knygoje išspausdintas romanas „Procesas“ bei daugelis Kafkos novelių.
„Procesas“ man paliko stiprų įspūdį. Geriausiai jį apibūdina ši citata iš paskutinio romano puslapio:
Tikrai, tai stiprus kūrinys apie biurokratinius labirintus, teismo bei teisingumo iliuziją XX amžiuje (realiai atrodo, kad nelabai kažkas pasikeitė ir iki šių dienų), biurokratizmo absurdiškumą. Nors šį romaną perskaičiau jau turbūt prieš mėnesį, bet vis dar labai lengvai galiu prisiminti ir įsijausti į jo atmosferą. Tiesa, ta atmosfera itin jaučiasi ir Kafkos novelėse.
Mokykloje visi susipažįstam su „Metamorfoze“; mokiniams ši novelė įprastai patinka. Man atrodo, kad „Metamorfozėje“ bei „Procese“ labiausiai atsiskleidžia vidinis autoriaus gyvenimas, jo baimės, jo kasdienybė, nesaugumo jausmas. „Pilies“ skaičiusi nesu, bet „Pražuvėlis“ tokios kafkiškos atmosferos neperteikė. O ji tokia įdomi - įtempta, pilka, prisitaikėliška ir baugšti. Bent jau aš skaitydama jaučiausi nesaugi, vis kažko laukiau, nors pati nesupratau ko. Gal mirties? Įdomu tai, kad tiek šiuose dviejuose kūriniuose, tiek daugelyje novelių pagrindiniai veikėjai miršta. Vienaip ar kitaip. Iš esmės - absurdiškai. Turint omeny Kafkos biografiją - tai, kad jis baigė teisę, kad turėjo reiklų tėvą, kad buvo paslaugus, mandagus, nenorėjo nuvilti tėvų, turėjo rūpestingą seserį - labai sunku „Proceso“ ir „Metamorfozės“ nesieti su tiesioginiu Kafkos gyvenimu.
Apie noveles: pusė jų buvo labai arba ganėtinai trumpos (vienas-keli puslapiai) ir gilesnių apmąstymų nesukurstė. Bet keletas įsirėžė atmintin: „Pataisos darbų kolonijoje“, „Šakalai ir arabai“, „Pranešimas akademijai“, „Bado meistras“. Ypač patiko paskutinės dvi. „Pranešime akademijai“ beždžionė rašo laišką akademikams, kuriame pasakoja, kaip jaučiasi būdama išdresiruota (atsisakiusi savo „beždžioniškojo“ prado ir perėmusi „žmogiškąjį“) ir kaip ta dresūra vyko žvelgiant iš jos perspektyvos. „Bado meistre“ pasakojama apie... na, bado meistrą. Apie badavimą sėdint narve kaip apie pramogą, į kurią ateina pasižiūrėti visokie žmogai. O „Pataisos darbų kolonijoje“ bei „Šakalai ir arabai“ šmėžuoja gan įdomus europiečio kaip teisuolio, kaip aukščiausio moralinio suvokimo turėtojo motyvas.
Pabaigai: labai dievinu, kai leidėjai/maketuotojai taip myli knygas ir padaro jas malonias lietimui, vartymui, glostymui. Puslapiai švelnūs, malonaus akiai atspalvio, tekstas puikaus dydžio, išdėstymas nepriekaištingas. Ir gražus, paprastas, pilkšvas viršelis, jei nuimi popierinę jo dalį. Labaaai malonu.
„Procesas“ man paliko stiprų įspūdį. Geriausiai jį apibūdina ši citata iš paskutinio romano puslapio:
„Kur teisėjas, kurio jis nė karto nematė? Kur aukštasis teismas, kurio jis niekada nepasiekė?“
Tikrai, tai stiprus kūrinys apie biurokratinius labirintus, teismo bei teisingumo iliuziją XX amžiuje (realiai atrodo, kad nelabai kažkas pasikeitė ir iki šių dienų), biurokratizmo absurdiškumą. Nors šį romaną perskaičiau jau turbūt prieš mėnesį, bet vis dar labai lengvai galiu prisiminti ir įsijausti į jo atmosferą. Tiesa, ta atmosfera itin jaučiasi ir Kafkos novelėse.
Mokykloje visi susipažįstam su „Metamorfoze“; mokiniams ši novelė įprastai patinka. Man atrodo, kad „Metamorfozėje“ bei „Procese“ labiausiai atsiskleidžia vidinis autoriaus gyvenimas, jo baimės, jo kasdienybė, nesaugumo jausmas. „Pilies“ skaičiusi nesu, bet „Pražuvėlis“ tokios kafkiškos atmosferos neperteikė. O ji tokia įdomi - įtempta, pilka, prisitaikėliška ir baugšti. Bent jau aš skaitydama jaučiausi nesaugi, vis kažko laukiau, nors pati nesupratau ko. Gal mirties? Įdomu tai, kad tiek šiuose dviejuose kūriniuose, tiek daugelyje novelių pagrindiniai veikėjai miršta. Vienaip ar kitaip. Iš esmės - absurdiškai. Turint omeny Kafkos biografiją - tai, kad jis baigė teisę, kad turėjo reiklų tėvą, kad buvo paslaugus, mandagus, nenorėjo nuvilti tėvų, turėjo rūpestingą seserį - labai sunku „Proceso“ ir „Metamorfozės“ nesieti su tiesioginiu Kafkos gyvenimu.
Apie noveles: pusė jų buvo labai arba ganėtinai trumpos (vienas-keli puslapiai) ir gilesnių apmąstymų nesukurstė. Bet keletas įsirėžė atmintin: „Pataisos darbų kolonijoje“, „Šakalai ir arabai“, „Pranešimas akademijai“, „Bado meistras“. Ypač patiko paskutinės dvi. „Pranešime akademijai“ beždžionė rašo laišką akademikams, kuriame pasakoja, kaip jaučiasi būdama išdresiruota (atsisakiusi savo „beždžioniškojo“ prado ir perėmusi „žmogiškąjį“) ir kaip ta dresūra vyko žvelgiant iš jos perspektyvos. „Bado meistre“ pasakojama apie... na, bado meistrą. Apie badavimą sėdint narve kaip apie pramogą, į kurią ateina pasižiūrėti visokie žmogai. O „Pataisos darbų kolonijoje“ bei „Šakalai ir arabai“ šmėžuoja gan įdomus europiečio kaip teisuolio, kaip aukščiausio moralinio suvokimo turėtojo motyvas.
Pabaigai: labai dievinu, kai leidėjai/maketuotojai taip myli knygas ir padaro jas malonias lietimui, vartymui, glostymui. Puslapiai švelnūs, malonaus akiai atspalvio, tekstas puikaus dydžio, išdėstymas nepriekaištingas. Ir gražus, paprastas, pilkšvas viršelis, jei nuimi popierinę jo dalį. Labaaai malonu.
February 9, 2026
Įvertinsiu šios rinktinės dalis, kurios man labiausiai patiko.
Aš žvaigždutes dėjau pagal tai, ar buvo įdomu skaityti tą ar kitą Kafkos kūrinį. Vertinau tiesiog pagal skaitymo malonumą. Šioje rinktinėje yra ir kitų trumpų istorijų, bet aš joms žvaigždučių nesudėjau, nes jos, paprasčiausiai, nublanko prieš kitas, kurios čia žemiau paminėtos.
Bado Meistras - 3/5
Cirko artistas, kurio pasirodymas yra nieko nevalgymas. Man tai pasirodė juokinga.
Procesas - 3/5
Man patiko pradžia - Vieną rytą Jozefas atsibudo ir du pareigūnai jo kambaryje praneša, kad jis yra areštuotas.
Man visiškai netrukdė, tai jog nėra aišku, dėl ko Jozefas K. yra apkaltintas. Mano išvada - jis nekaltai apkaltintas. Tame ir yra visas žiaurumas. Žinant kokie persekiojimai žmonijos istorijoje įvyko vėliau, šis pasakojimas skamba kaip pranašystė. Deja, šis kūrinys nebuvo iki galo pabaigtas. Kyla klausimas koks jis būtų buvęs jeigu Kafkai būtų pavykę jį užbaigti.
Bendrai žiūrint tikrai makabriška ir sapniška novelė. Nestandartinis pasakojimas, kurį naudinga skaityti lėtai, ir leisti sau priimti tekstą toks, koks jis yra, o ne bandyti jį perversti į kažkokią istoriją, kurią jau esi matęs kokiame holivudiniame kino filme.
Vis tik, kažkur ties 7-tu skyriumi, aš pavargau. Prasidėjo ilgi absurdiško proceso aiškinimai, kurie mano nuomone galėjo būti ir trumpesni. Pastebėjau, kad daugeliui skaitytojų kyla sunkumų toje novelės vietoje, nes atsakymų čia tikrai nebus, o kalbos daug ir tai jaučiasi kaip daugžodžiavimas. Gal toks ir buvo autoriaus užmanymas, bet kaip skaitytojui, man darėsi nuobodu.
Vis dėl to, sukurtas tikrai įdomus ir biurokratiškai košmariškas pasaulis.
Metamorfozė - 3/5
Viena žinomiausiu Kafkos istorijų. Vėlgi pradžia tikrai užkabino, labai panaši į "Proceso", būtent tuo, kad ji prasideda nuo įvykio - Vieną dieną Gregoras Zamza atsibunda ir pamato, kad pavirto į Vabalą.
Herojai kaip ir Procese išdyksta kaip iš niekur ir susidaro įspūdis, jog kiekvienas Gregoro žingsnis ar mintis yra girdima pašalinių žmonių. Labai įdomi persidirbusio, Burn-out'ą pasiekusio žmogaus alegorija. Sunkumas skaitant apima tuomet, kai po pačio pagrindinio virsmo knygos pradžioje Zamzos artimųjų konfrontacijos su šiuo keistu reiškiniu, daugiau nieko neįvyksta. Tik pačiame gale atsiranda terpė naujai metamorfozei, tai būtent Gregoro šeimos narių pasikeitimas. Mane labiausiai nustebino Zamzos sesers virsmas, nes istorijos pradžioje ji atrodė turinti daugiausiai užuojautos Zamzai, tačiau pabaigoje prieina prie įdomios išvados paskatinusios protagonistą pulti į pražūtingą neviltį.
Pranešimas Akademijai - 4/5
Man tiesiog labai patiko pats vaizdas, kaip susirinkę akiniuoti ir kostiumuoti akademikai klausosi pranešimo iš tokios pat rafinuotą išvaizdą turinčios ir kostiumuotos beždžionės apie tai, kaip ji tapo žmogumi. Tokio vaizdelio pasakojime nėra, bet jį galima susidaryti beskaitant. Bet be juokingo pavidalo istorija kalba apie "laisvę". Beždžionė buvo "laisva" ir karstydamasi ant medžio šakų, tik atsidūrusi narve ji pradėjo mąstyti apie "išeitį" ir tai ją paskatino tapti žmogumi.
Pataisos Darbų Kolonijoje - 4/5
Jeigu skaityti tik vieną pasakojimą, tai sakyčiau pasirinkti šitą.
Visų pirmą, tikrai juokingas pasakojimas. Kaip ir sako David Foster Wallace, Kafkos istorijos buvo juokingos.
Antrą, šis pasakojimas turi gilią filosofinę mintį - kas yra teisingumas? Karininkas atsakingas už bausmės įvykdymą, turi tiesiog aklą tikėjimą, kad nusikaltėlis yra kaltas, nuteistojo versijos išgirsti tikrai nereikia, nes jis primeluos ir viską supainios. Kriterijai pagal, kuriuos sprendžiamas kaltumas yra teisingi ir jais negalima abejoti. Tiesiog, fanatiškas tikėjimas savo morale.
Trečią, įvyksta tikrai stebėtinas istorijos apsivertimas.
Nuosprendis - 4/5
Mano nuomone viena geresnių Kafkos trumpų istorijų. Ji prasideda labai kasdieniškai - vaikinas kartu su tėvu valdantis klestinčią firmą, mąsto apie užsienyje gyvenantį ir vargstantį savo bičiulį. Jis nori parašyti jam laišką, bet nežino kiek atviras apie savo sėkmę jis gali būti su bičiuliu, kurio ilgai nematė ir kuriam taip sunkiai sekasi svečioj šaly. Galop, nusprendęs būti atviras, parašo laišką, bet nueina pas savo sergantį tėvą pasiklausti jo nuomonės. Čia įvyksta košmariškas posūkis. Pagrindinio veikėjo sergantis tėvas išverčia visą istorija, kaip į žiaurią konspiraciją prieš tėvą. Įvyksta tėvo ir sūnaus konfrontaciją su siaubinga kulminacija.
Mane šita istorija pritrenkė. Prasidėjusi vienaip, baigėsi, tarsi, visai kitas pasakojimas.
Bendrai žiūrint Kafka kuria sapniškas istorijas, kur keisti reiškiniai įvyksta, kaip savaime suprantami dalykai. Net ir pats, kol skaičiau, sapnavau įdomesnius sapnus.
Kadangi tai yra klasika, manau reikia prie šių kūrinių bent kiek prisiliesti. Man ir pačiam buvo gėda, kad mokykloje jo neskaičiau, nes be Kafkos kažin ar mes turėtume Albert Camus arba David'ą Lynch'ą bei jo sapniškus pasaulius. Be to ir daugybės makabriškų teatrinių pastatymų, nes Kafkos kūrinius tikrai puikiai įmanoma pritaikyti teatro scenai.
Aš žvaigždutes dėjau pagal tai, ar buvo įdomu skaityti tą ar kitą Kafkos kūrinį. Vertinau tiesiog pagal skaitymo malonumą. Šioje rinktinėje yra ir kitų trumpų istorijų, bet aš joms žvaigždučių nesudėjau, nes jos, paprasčiausiai, nublanko prieš kitas, kurios čia žemiau paminėtos.
Bado Meistras - 3/5
Cirko artistas, kurio pasirodymas yra nieko nevalgymas. Man tai pasirodė juokinga.
Procesas - 3/5
Man patiko pradžia - Vieną rytą Jozefas atsibudo ir du pareigūnai jo kambaryje praneša, kad jis yra areštuotas.
Man visiškai netrukdė, tai jog nėra aišku, dėl ko Jozefas K. yra apkaltintas. Mano išvada - jis nekaltai apkaltintas. Tame ir yra visas žiaurumas. Žinant kokie persekiojimai žmonijos istorijoje įvyko vėliau, šis pasakojimas skamba kaip pranašystė. Deja, šis kūrinys nebuvo iki galo pabaigtas. Kyla klausimas koks jis būtų buvęs jeigu Kafkai būtų pavykę jį užbaigti.
Bendrai žiūrint tikrai makabriška ir sapniška novelė. Nestandartinis pasakojimas, kurį naudinga skaityti lėtai, ir leisti sau priimti tekstą toks, koks jis yra, o ne bandyti jį perversti į kažkokią istoriją, kurią jau esi matęs kokiame holivudiniame kino filme.
Vis tik, kažkur ties 7-tu skyriumi, aš pavargau. Prasidėjo ilgi absurdiško proceso aiškinimai, kurie mano nuomone galėjo būti ir trumpesni. Pastebėjau, kad daugeliui skaitytojų kyla sunkumų toje novelės vietoje, nes atsakymų čia tikrai nebus, o kalbos daug ir tai jaučiasi kaip daugžodžiavimas. Gal toks ir buvo autoriaus užmanymas, bet kaip skaitytojui, man darėsi nuobodu.
Vis dėl to, sukurtas tikrai įdomus ir biurokratiškai košmariškas pasaulis.
Metamorfozė - 3/5
Viena žinomiausiu Kafkos istorijų. Vėlgi pradžia tikrai užkabino, labai panaši į "Proceso", būtent tuo, kad ji prasideda nuo įvykio - Vieną dieną Gregoras Zamza atsibunda ir pamato, kad pavirto į Vabalą.
Herojai kaip ir Procese išdyksta kaip iš niekur ir susidaro įspūdis, jog kiekvienas Gregoro žingsnis ar mintis yra girdima pašalinių žmonių. Labai įdomi persidirbusio, Burn-out'ą pasiekusio žmogaus alegorija. Sunkumas skaitant apima tuomet, kai po pačio pagrindinio virsmo knygos pradžioje Zamzos artimųjų konfrontacijos su šiuo keistu reiškiniu, daugiau nieko neįvyksta. Tik pačiame gale atsiranda terpė naujai metamorfozei, tai būtent Gregoro šeimos narių pasikeitimas. Mane labiausiai nustebino Zamzos sesers virsmas, nes istorijos pradžioje ji atrodė turinti daugiausiai užuojautos Zamzai, tačiau pabaigoje prieina prie įdomios išvados paskatinusios protagonistą pulti į pražūtingą neviltį.
Pranešimas Akademijai - 4/5
Man tiesiog labai patiko pats vaizdas, kaip susirinkę akiniuoti ir kostiumuoti akademikai klausosi pranešimo iš tokios pat rafinuotą išvaizdą turinčios ir kostiumuotos beždžionės apie tai, kaip ji tapo žmogumi. Tokio vaizdelio pasakojime nėra, bet jį galima susidaryti beskaitant. Bet be juokingo pavidalo istorija kalba apie "laisvę". Beždžionė buvo "laisva" ir karstydamasi ant medžio šakų, tik atsidūrusi narve ji pradėjo mąstyti apie "išeitį" ir tai ją paskatino tapti žmogumi.
Pataisos Darbų Kolonijoje - 4/5
Jeigu skaityti tik vieną pasakojimą, tai sakyčiau pasirinkti šitą.
Visų pirmą, tikrai juokingas pasakojimas. Kaip ir sako David Foster Wallace, Kafkos istorijos buvo juokingos.
Antrą, šis pasakojimas turi gilią filosofinę mintį - kas yra teisingumas? Karininkas atsakingas už bausmės įvykdymą, turi tiesiog aklą tikėjimą, kad nusikaltėlis yra kaltas, nuteistojo versijos išgirsti tikrai nereikia, nes jis primeluos ir viską supainios. Kriterijai pagal, kuriuos sprendžiamas kaltumas yra teisingi ir jais negalima abejoti. Tiesiog, fanatiškas tikėjimas savo morale.
Trečią, įvyksta tikrai stebėtinas istorijos apsivertimas.
Nuosprendis - 4/5
Mano nuomone viena geresnių Kafkos trumpų istorijų. Ji prasideda labai kasdieniškai - vaikinas kartu su tėvu valdantis klestinčią firmą, mąsto apie užsienyje gyvenantį ir vargstantį savo bičiulį. Jis nori parašyti jam laišką, bet nežino kiek atviras apie savo sėkmę jis gali būti su bičiuliu, kurio ilgai nematė ir kuriam taip sunkiai sekasi svečioj šaly. Galop, nusprendęs būti atviras, parašo laišką, bet nueina pas savo sergantį tėvą pasiklausti jo nuomonės. Čia įvyksta košmariškas posūkis. Pagrindinio veikėjo sergantis tėvas išverčia visą istorija, kaip į žiaurią konspiraciją prieš tėvą. Įvyksta tėvo ir sūnaus konfrontaciją su siaubinga kulminacija.
Mane šita istorija pritrenkė. Prasidėjusi vienaip, baigėsi, tarsi, visai kitas pasakojimas.
Bendrai žiūrint Kafka kuria sapniškas istorijas, kur keisti reiškiniai įvyksta, kaip savaime suprantami dalykai. Net ir pats, kol skaičiau, sapnavau įdomesnius sapnus.
Kadangi tai yra klasika, manau reikia prie šių kūrinių bent kiek prisiliesti. Man ir pačiam buvo gėda, kad mokykloje jo neskaičiau, nes be Kafkos kažin ar mes turėtume Albert Camus arba David'ą Lynch'ą bei jo sapniškus pasaulius. Be to ir daugybės makabriškų teatrinių pastatymų, nes Kafkos kūrinius tikrai puikiai įmanoma pritaikyti teatro scenai.
April 5, 2021
Kažkaip surezonavo su šių dienų aktualijomis novelės “Traukinio keleiviai” fragmentas:
“Žiūrint žemiškai suteršta akimi, mūsų situacija - kaip traukinio keleivių, kuriuos katastrofa ištiko ilgame tunelyje, ir tokioje vietoje, kur pradžios šviesos jau nebematyti, o galo šviesa tokia mažytė, kad žvilgsnis vis turi jos ieškoti ir vis ją pameta, be to, nėra net tikras dalykas, ar pradžios ir galo apskritai esama. O aplink save dėl juslių sumaišties arba dėl nepaprasto jų jautrumo mes regim vienus siaubus ir, žiūrint kokia kiekvieno nuotaika ir susižeidimas, nuostabų arba varginantį kaleidoskopinį mirguliavimą.”
“Žiūrint žemiškai suteršta akimi, mūsų situacija - kaip traukinio keleivių, kuriuos katastrofa ištiko ilgame tunelyje, ir tokioje vietoje, kur pradžios šviesos jau nebematyti, o galo šviesa tokia mažytė, kad žvilgsnis vis turi jos ieškoti ir vis ją pameta, be to, nėra net tikras dalykas, ar pradžios ir galo apskritai esama. O aplink save dėl juslių sumaišties arba dėl nepaprasto jų jautrumo mes regim vienus siaubus ir, žiūrint kokia kiekvieno nuotaika ir susižeidimas, nuostabų arba varginantį kaleidoskopinį mirguliavimą.”
February 9, 2026
Pernai grįžau prie Antano Škėmos, tada pasakiau sau, kad reikės Kafką paklibinti, nes atsimenu tik „Metamorfozės“ vabalą iš mokyklos laikų.
Pradėkim nuo to, kad Franzas Kafka pats buvo emociškai nestabilus keistuolis. Jis chaotiškai rašo ne iš neturėjimo ką veikti, ne išsidirbinėdamas. Aš sakyčiau tai yra jo vidinė būsena, kurią jis protarpiais pliūpsniais išliedavo ant lapo. Kame tas chaosas? Na, pavyzdžiui, „Proceso“ herojus užstringa biurokratinėse džiunglėse, nes jam iškeliama byla (procesas) ir vargšelis vis bando išsiaiškinti, tuo kuo jis kaltinamas, ką jam dabar daryti, kaip įrodyti savo nekaltumą ar dar kaip kitaip užbaigti tą nelaimingą procesą.
Bet skaitant romaną, taip sakant, pažodžiui, neapleidžia jausmas, kad čia viskas labai keista. Na, juk neateina policininkai tiesiog į namus saugoti žmogaus, patys negalėdami pasakyti, kuo jis kaltinamas. Ir kvotos ne taip vyksta. Ir advokato veiksmai keisti. Viskas kažkaip ne taip. Taip nebūna. Kažkoks... absurdas.
Štai ir raktinis žodis. „Procesą“, kaip kokią išties painią bylą, reikia nagrinėti tarp eilučių, užčiuopiant, kas slypi už teksto Tas visas biurokratinio proceso keistumas mums atsiveria būtent iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Tai jam viskas atrodo lyg kažkoks neišbrendamas liūnas, labirintas be išėjimo. Jis nesupranta, kas vyksta. Jeigu tam tikras scenas perskaitytume iš tardytojo ar advokato perspektyvos, galbūt paaiškėtų, kad jų atsakymai visai aiškūs ir logiški. Bet mūsų herojus viską girdi ir mato kitaip, lyg per miglą. Tokia jo patirtis.
Toks, sakyčiau, yra Kafkos metodas. Jis nerodo mums realybės, rodo kreivą veidrodį, į kurį žvelgia eilinis keistoje, ar sudėtingoje situacijoje atsidūręs žmogus. Autorius skatina empatiją herojui, o ne objektyvios realybės paieškas. Atradus tinkamą kampą, iš kurio matyti, ką tas veidrodis rodo, Kafkos kūryba atsiskleidžia visomis spalvomis.
Pradėkim nuo to, kad Franzas Kafka pats buvo emociškai nestabilus keistuolis. Jis chaotiškai rašo ne iš neturėjimo ką veikti, ne išsidirbinėdamas. Aš sakyčiau tai yra jo vidinė būsena, kurią jis protarpiais pliūpsniais išliedavo ant lapo. Kame tas chaosas? Na, pavyzdžiui, „Proceso“ herojus užstringa biurokratinėse džiunglėse, nes jam iškeliama byla (procesas) ir vargšelis vis bando išsiaiškinti, tuo kuo jis kaltinamas, ką jam dabar daryti, kaip įrodyti savo nekaltumą ar dar kaip kitaip užbaigti tą nelaimingą procesą.
Bet skaitant romaną, taip sakant, pažodžiui, neapleidžia jausmas, kad čia viskas labai keista. Na, juk neateina policininkai tiesiog į namus saugoti žmogaus, patys negalėdami pasakyti, kuo jis kaltinamas. Ir kvotos ne taip vyksta. Ir advokato veiksmai keisti. Viskas kažkaip ne taip. Taip nebūna. Kažkoks... absurdas.
Štai ir raktinis žodis. „Procesą“, kaip kokią išties painią bylą, reikia nagrinėti tarp eilučių, užčiuopiant, kas slypi už teksto Tas visas biurokratinio proceso keistumas mums atsiveria būtent iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Tai jam viskas atrodo lyg kažkoks neišbrendamas liūnas, labirintas be išėjimo. Jis nesupranta, kas vyksta. Jeigu tam tikras scenas perskaitytume iš tardytojo ar advokato perspektyvos, galbūt paaiškėtų, kad jų atsakymai visai aiškūs ir logiški. Bet mūsų herojus viską girdi ir mato kitaip, lyg per miglą. Tokia jo patirtis.
Toks, sakyčiau, yra Kafkos metodas. Jis nerodo mums realybės, rodo kreivą veidrodį, į kurį žvelgia eilinis keistoje, ar sudėtingoje situacijoje atsidūręs žmogus. Autorius skatina empatiją herojui, o ne objektyvios realybės paieškas. Atradus tinkamą kampą, iš kurio matyti, ką tas veidrodis rodo, Kafkos kūryba atsiskleidžia visomis spalvomis.
January 14, 2024
Pagaliau galiu naujus metus pradėti be šitos knygos…
April 18, 2024
Donner wetter! Nemoku vokiškai. O Francas Kafka - pirmasis iš topinio mano mėgstamiausių rašytojų penketo! Teko jį skaityti rusiškai ir lietuviškai. Na, bet Antanas G. "Procesą" išvertė taip, kad, tiesą sakant, šiuo atveju man tos vokiečių ir nereikia...
Romaną esu perskaitęs keturis kartus. Ir kiekvieną kartą - su didžiausiu pasiskonėjimu. Kaip čia susilydo grėsmė, mįslė, ironija, absurdas ir net erotika! Kokie apčiuopiami tieji lyg kvailoki, lyg absurdiški, lyg siurrealūs vaizdiniai! "Kai kurie buvo atsinešę pagalvėles ir užsikišę jas tarp galvos ir lubų, kad kruvinai nenusizulintų sprando." "/.../ trenkė kumščiu į stalą; nuo trinktelėjimo tardytojo ir jo patarėjo galvos iškart atšoko viena nuo kitos." "Ji išskėtė dešinės rankos didįjį ir bevardį pirštą: jungiamoji odelė beveik siekė viršutinius trumpų pirštų narelius. /.../ Trupučiuką didžiuodamasi, Lenė žiūrėjo, kaip K., negalėdamas atsistebėti, tai išskečia, tai vėl suglaudžia du jos pirštus. Paskui jis greit pabučiavo juos ir paleido Lenės ranką." "Jam labai norėjosi atsikratyti teismo kurjerio, kurio auksinė saga visą laiką badė jam akis." Be to, "Procesas" man - grynai metafizinis romanas. Būtent jis, manau, suteikė galutinai atbaigtą formą dviem fundamentalioms nuo seno manyje krebždėjusioms idėjoms. Pirmoji: neturime mes jokios laisvos valios (kurių galų Jozefas K. pats lenda į tų teismų ir kanceliarijų raistą, ieško to, ko nepametęs?). Antroji: mumis manipuliuoja mums nepažinios grėsmingos ir supergalingos jėgos.
Ir dar. Tai vienas tų kūrinių, kai nyki, žiauri pabaiga sukėlė manyje džiaugsmo cunamį. "Tačiau vieno pono rankos jau suspaudė jam gerklę, o antrasis giliai suvarė peilį į širdį ir du kartus jį pasuko. Gęstančiomis akimis K. dar matė, kaip abu ponai, pasilenkę jam prie pat veido, susiglaudę skruostais, stebi atomazgą." Koks menas! Bet kaip tai išaiškinti kurčiam asiliukui?
Romaną esu perskaitęs keturis kartus. Ir kiekvieną kartą - su didžiausiu pasiskonėjimu. Kaip čia susilydo grėsmė, mįslė, ironija, absurdas ir net erotika! Kokie apčiuopiami tieji lyg kvailoki, lyg absurdiški, lyg siurrealūs vaizdiniai! "Kai kurie buvo atsinešę pagalvėles ir užsikišę jas tarp galvos ir lubų, kad kruvinai nenusizulintų sprando." "/.../ trenkė kumščiu į stalą; nuo trinktelėjimo tardytojo ir jo patarėjo galvos iškart atšoko viena nuo kitos." "Ji išskėtė dešinės rankos didįjį ir bevardį pirštą: jungiamoji odelė beveik siekė viršutinius trumpų pirštų narelius. /.../ Trupučiuką didžiuodamasi, Lenė žiūrėjo, kaip K., negalėdamas atsistebėti, tai išskečia, tai vėl suglaudžia du jos pirštus. Paskui jis greit pabučiavo juos ir paleido Lenės ranką." "Jam labai norėjosi atsikratyti teismo kurjerio, kurio auksinė saga visą laiką badė jam akis." Be to, "Procesas" man - grynai metafizinis romanas. Būtent jis, manau, suteikė galutinai atbaigtą formą dviem fundamentalioms nuo seno manyje krebždėjusioms idėjoms. Pirmoji: neturime mes jokios laisvos valios (kurių galų Jozefas K. pats lenda į tų teismų ir kanceliarijų raistą, ieško to, ko nepametęs?). Antroji: mumis manipuliuoja mums nepažinios grėsmingos ir supergalingos jėgos.
Ir dar. Tai vienas tų kūrinių, kai nyki, žiauri pabaiga sukėlė manyje džiaugsmo cunamį. "Tačiau vieno pono rankos jau suspaudė jam gerklę, o antrasis giliai suvarė peilį į širdį ir du kartus jį pasuko. Gęstančiomis akimis K. dar matė, kaip abu ponai, pasilenkę jam prie pat veido, susiglaudę skruostais, stebi atomazgą." Koks menas! Bet kaip tai išaiškinti kurčiam asiliukui?
November 19, 2022
Talking about „The Metamorphosis” I think we all have sometimes felt like a bug that doesn't belong in the human world. Sadly, in some cases, people feel like an outcast not only in society but also in their own families. Kafka perfectly depicted what goes through a person's mind in such case.
December 13, 2025
Kaip man patinka tokios knygos, kurias skaitai ir pats viduje jautiesi, kaip pagrindinis veikėjas. Aš žiauriai prijaučiau Kafkai. Tam visam sistemos priešinimuisi, nesupratimui dėl perdėto dirbtinumo ir atsisakymo to, kas tau brangiausia.
Buvo tokia atgaiva skaityti šias noveles ir atrasti Kafką iš naujo, sugerti visą jo modernistinį siurrealizmą į save. Sakyčiau, tai vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų, bet taip sakydamas lyg ir nubaudžiu save, nes Kafka nenorėjo, kad jo darbai būtų skaitomi.
Tarp žinomiausių novelių, kaip Procesas ir Metamorfozė, mane ypač sužavėjo Pranešimas akademijai. Jis buvo toks stiprus, toks gilus, kad wow, pagalvoti, jog prieš šimtą metų žmonės jau galėjo taip mąstyti. Ir tiesiog taip įsijaučiau, kad kaip baigėsi, skaičiau iš naujo ir žavėjausi.
Buvo tokia atgaiva skaityti šias noveles ir atrasti Kafką iš naujo, sugerti visą jo modernistinį siurrealizmą į save. Sakyčiau, tai vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų, bet taip sakydamas lyg ir nubaudžiu save, nes Kafka nenorėjo, kad jo darbai būtų skaitomi.
Tarp žinomiausių novelių, kaip Procesas ir Metamorfozė, mane ypač sužavėjo Pranešimas akademijai. Jis buvo toks stiprus, toks gilus, kad wow, pagalvoti, jog prieš šimtą metų žmonės jau galėjo taip mąstyti. Ir tiesiog taip įsijaučiau, kad kaip baigėsi, skaičiau iš naujo ir žavėjausi.
July 25, 2024
Sunku vertinti žvaigždutėmis, nes yra daug kūrinių — vieni verti 5-ių, kiti — kur kas mažiau. Su Kafka mano pažintis buvo mokykloje, kaip ir daugeliui, su kūriniu Metamorfozė. Nesu (nebuvau iki dabar) tikras kodėl jis — vienas labiausiai į atmintį įsirėžusių kūrinių iš mokyklos. Kaip patiko tada, taip ir dabar.
Romanas nepaliko didelio įspūdžio, o šešios iš keturiolikos novelių — meistriškos, paliečiančios giliai. Kitos gal ir tokios, bet gal iki jų dar nepriaugau.
Reziume, su Kafka reikėtų susipažinti kiekvienam, o jei ,,labas” buvo sakytas tik mokykloj, tą pažintį atšviežinti jau kiek suagus.
Romanas nepaliko didelio įspūdžio, o šešios iš keturiolikos novelių — meistriškos, paliečiančios giliai. Kitos gal ir tokios, bet gal iki jų dar nepriaugau.
Reziume, su Kafka reikėtų susipažinti kiekvienam, o jei ,,labas” buvo sakytas tik mokykloj, tą pažintį atšviežinti jau kiek suagus.
April 9, 2025
"Procesas" vienas iš tų kūrinių, kur pagal konceptą ir turi būti chuinia skaityti, tai negaliu sakyt, kad baisiai džiaugiausi gyvenimu kai skaičiau, bet tikrai liks atminty. Daug kūrinio scenų taip smagiai unikalios, kad norėsis po kažkiek laiko grįžt.
Likusios novelės 10/10 no notes, pure peak.
Likusios novelės 10/10 no notes, pure peak.
March 29, 2020
G E N I U S
July 27, 2022
Tavallista tekstiä jossa Kafka saa silti omat merkittävät lahjat näkyviin. Vertauskuvia ja voipumisia.
March 30, 2023
Labai savitas, pilnas parabolių Kafkos žvilgsnis į pasaulį ir žmonių tarpusavio santykius.
November 13, 2024
Kafkan novellit ovat mielenkiintoista ja vangitsevaa luettavaa. Kokoelmasta kiinni saaminen sen sijaan vaikeampaa.
Displaying 1 - 16 of 16 reviews