What do you think?
Rate this book
Istorija kaip upė
Šioje knygoje juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas. Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos, žoliautojos, nusikaltėlės ir policininkės, tikinčiosios ir bedievės. Jos keliauja per epochas nuo praamžių, nuo pagonybės iki krikščionybės – ir iki šių dienų. Holė, Konstancija, Gina G., Ubagė susijusios nematomais saitais. Jas vienija nepasotinamas meilės alkis ir būtiškasis išsipildymo troškimas. „Vadink mane „sese!" – sako knygos herojės.
Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę. Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama. „Tai tik meilė, nieko daugiau", – sako Ubagė.
Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, „Metų knygos 2014" laureatė. „Istorija kaip upė" – penktasis rašytojos romanas. Knygoje remiamasi dviem Lietuvos istoriniais faktais: antrąja pranciškonų kankinyste, įvykusia Vilniuje apie 1369 m., ir XVIII a. raganų teismais. Taip pat kūrinyje įvesta mūsų laikų siužetinė linija.
Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę. Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama. „Tai tik meilė, nieko daugiau", – sako Ubagė.
Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, „Metų knygos 2014" laureatė. „Istorija kaip upė" – penktasis rašytojos romanas. Knygoje remiamasi dviem Lietuvos istoriniais faktais: antrąja pranciškonų kankinyste, įvykusia Vilniuje apie 1369 m., ir XVIII a. raganų teismais. Taip pat kūrinyje įvesta mūsų laikų siužetinė linija.
168 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
21 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 13 of 13 reviews
June 13, 2019
Fun fact 1. Imdama knygą "kaimo darbams" padėjau prie draugės knygos - ji dabar skaito Vaisetos "Vasarnamį". Ir pamačiau, kad tos knygos....... Vienodos. Paskui supratau, kad ne, tiesiog viršelio dizainas toks panašus - dviejų spalvų, tas pats šriftas pavadinimui, viršelio faktūra. Paskui pažiūrėjau, kad tas pats knygos dailininkas. Buvo linksma ir netikėta, kad jos šitaip susitiko. Gal tai nėra netikėta.
Fun fact 2. .......... fun facts daugiau NĖRA. Užmačiau bibliotekoj tarp naujienų, pasiėmiau; knyga skaitėsi greitai ir lengvai, bet po "Glesum" tikėjausi kažko vientisesnio, didesnės intrigos (nebūtinai siužetinės, gal - struktūrinės, kalbinės, dar kokios). O šioji buvo tokia.. turbūt nėra sąžininga taip sakyti, bet - lietuviška. Kaip kartais žiūri lietuvišką kiną (tą tipo arthauzinį, ne "Jonas ir Tomas vagia žmoną") ir supranti, kad matai tą pačią kinematografiją, tuos pat dialogus. Tai kažkoks panašus aidas man aidėjo ir skaitant naująją Aškinytę (ir ne tik dėl viršelio).
Knygos struktūra įdomi, kiek ataidinti (neturiu omeny kad nukopinta) Ivanauskaitės "Raganą ir lietų": dėmesio centre yra moterys, kelios šiuolaikinės (policininkė, galimai išprotėjusi moteris), viena iš 18 a. (tarnaitė), viena iš Viduramžių, 14 a. (prie vienuolių prisišliejusi benamė). Skirtingi LT istorijos blyksniai - neoriginalus, bet fainas užmanymas, ataidintis dabar populiarų posūkį į mikroistorijas. Išties - įdomu skaityti įsivaizdavimą, kaip galėjo atrodyti LT dar tada, kai tik atėjo krikščionybė, kas vyko kaimuose tuo metu, kurį žinom kaip "degradacija ten kai buvo atr ir liberum veto". Nu apie dabartį sakyčiau gal mažiausiai įdomu, nebent yra kokia gera istorija...
...o istorijos labiausiai ir trūko. Visose linijose - vienišos, nesuprastos, prispaustos, besiblaškančios, trumpai tariant - nelaimingos moterys. Tam tikri elementai (nuolatiniai prievartavimai tiek moterų, tiek mergaičių, negerbimas, snubbinimas) - labai MeToo. Nefaina taip rašyt, kai manai, kad MeToo - reikalingas dalykas, bet vis tiek - kaip ir su besaikiu psichologizavimu, tai labai šiuolaikinis žvilgsnis, ir kai juo perkratoma ankstesnė istorija, ji gana smarkiai suplokštėja. (Labai įdomu, kaip tą parodys Sabaliauskaitės naujasis diptikas.) Nesakau, kad anksčiau nebuvo prievartos, kad moterims nebuvo sunku. Tik kad tą galima padaryti paveikiai, skaudžiai ir šiurpiai - kaip Atwood, kaip Alderman "Galybė", kaip Burns "Milkman" (šitas biški avansu - dar neskaičiau, bet girdėjau gero). O dabar - ataidi "Vardas tamsoje", ataidi "Kvėpavimas į marmurą", ataidi "Miegančių drugelių tvirtovė". Ataidi net "Q", nors pastarajam išvis beveik nėr tų moterų!
Fun fact 2. .......... fun facts daugiau NĖRA. Užmačiau bibliotekoj tarp naujienų, pasiėmiau; knyga skaitėsi greitai ir lengvai, bet po "Glesum" tikėjausi kažko vientisesnio, didesnės intrigos (nebūtinai siužetinės, gal - struktūrinės, kalbinės, dar kokios). O šioji buvo tokia.. turbūt nėra sąžininga taip sakyti, bet - lietuviška. Kaip kartais žiūri lietuvišką kiną (tą tipo arthauzinį, ne "Jonas ir Tomas vagia žmoną") ir supranti, kad matai tą pačią kinematografiją, tuos pat dialogus. Tai kažkoks panašus aidas man aidėjo ir skaitant naująją Aškinytę (ir ne tik dėl viršelio).
Knygos struktūra įdomi, kiek ataidinti (neturiu omeny kad nukopinta) Ivanauskaitės "Raganą ir lietų": dėmesio centre yra moterys, kelios šiuolaikinės (policininkė, galimai išprotėjusi moteris), viena iš 18 a. (tarnaitė), viena iš Viduramžių, 14 a. (prie vienuolių prisišliejusi benamė). Skirtingi LT istorijos blyksniai - neoriginalus, bet fainas užmanymas, ataidintis dabar populiarų posūkį į mikroistorijas. Išties - įdomu skaityti įsivaizdavimą, kaip galėjo atrodyti LT dar tada, kai tik atėjo krikščionybė, kas vyko kaimuose tuo metu, kurį žinom kaip "degradacija ten kai buvo atr ir liberum veto". Nu apie dabartį sakyčiau gal mažiausiai įdomu, nebent yra kokia gera istorija...
...o istorijos labiausiai ir trūko. Visose linijose - vienišos, nesuprastos, prispaustos, besiblaškančios, trumpai tariant - nelaimingos moterys. Tam tikri elementai (nuolatiniai prievartavimai tiek moterų, tiek mergaičių, negerbimas, snubbinimas) - labai MeToo. Nefaina taip rašyt, kai manai, kad MeToo - reikalingas dalykas, bet vis tiek - kaip ir su besaikiu psichologizavimu, tai labai šiuolaikinis žvilgsnis, ir kai juo perkratoma ankstesnė istorija, ji gana smarkiai suplokštėja. (Labai įdomu, kaip tą parodys Sabaliauskaitės naujasis diptikas.) Nesakau, kad anksčiau nebuvo prievartos, kad moterims nebuvo sunku. Tik kad tą galima padaryti paveikiai, skaudžiai ir šiurpiai - kaip Atwood, kaip Alderman "Galybė", kaip Burns "Milkman" (šitas biški avansu - dar neskaičiau, bet girdėjau gero). O dabar - ataidi "Vardas tamsoje", ataidi "Kvėpavimas į marmurą", ataidi "Miegančių drugelių tvirtovė". Ataidi net "Q", nors pastarajam išvis beveik nėr tų moterų!
- Duok ranką, - pakartojo vyras.
Duosiu, pagalvojo Holė. Duosiu iš gailesčio. Kiek kartų žadėjau nedalinti savęs į kairę ir dešinę? Daug. Daug kartų. (p. 118)
August 20, 2019
Glesum man labai patiko, tikėjausi, kad ir ši patiks. Deja, arba ne tas laikas, arba ne mano temos. Apskritai, dabar galvoju, kad sunkiai man sekasi sukurti santykį su lietuvių misticizmu: dažniau nusiviliu ar lieku kažko nesupratus nei nuoširdžiai mėgaujuosi. Pati sunkiai galiu pasakyt, kokių pretenzijų konkrečiai šiam kūriniui turėčiau, bet nepatiko ir tiek.
March 15, 2019
Ką aš čia ką tik perskaičiau?.. Prievartavimai, absurdiški poelgiai “iš meilės”... Kaip sakoma knygos viršelyje: “Šioje knygoje juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas”. Taaaaip. Rasa Aškinytė yra talentinga rašytoja, tas matyti ir šiame romane. Bet jei atvirai, aš jo net nevadinčiau romanu. Nežinau, kaip tai pavadinti. Ką aš čia ką tik perskaičiau?..
Dažniausiai knygos nugarėlėje esantys aprašymai nelabai ir atitinka knygos esmės. Jie būna tokie, na, tuštoki, pagyrūniški. Bet šiuo atveju – atitinka – pati knyga tokia – tuštoka, pagyrūniška. Ir ne tik dėl to, kad autorė paskyrė šį romaną sau. Paimkime dvi iš keturių pagrindinių knygos personažių – Gina ir Holė – taip ir likau nesupratęs, kaip rašytoja norėjo jas pavaizduoti – kaip herojes ar antiherojes. Likusios dvi – Ubagė ir Konstancija – įtikinamesnės, jų aukos vaidmuo aiškus. Tačiau anos dvi – nežinau, trūksta žodžių aprašyti jų poelgius ir tai kas su jomis vyksta, jos kuriamos kažkaip chaotiškai ir lieka tuščios, epizodais lyg ir pagaunu jų personažiškumą, po to vėl pametu.
Ima toks jausmas, kad norint kalbėti apie šitą knygą, daugiausiai pilstyčiau iš tuščio į kiaurą, taip pseudofilosofiškai, kažin kaip dvasingai, alegoriškai. Tai čia ta alegorija turėtų būti „upė“. Bet nėra. Sory, bet kai ta upės alegorija kišama visur, upė ten, upė šen, upė per visus galus, tai ima jausmas – Give Me A Break! Ir galiausiai kvepėjo vandeniu. Kąąą? Kas kvepėjo?
Dažniausiai knygos nugarėlėje esantys aprašymai nelabai ir atitinka knygos esmės. Jie būna tokie, na, tuštoki, pagyrūniški. Bet šiuo atveju – atitinka – pati knyga tokia – tuštoka, pagyrūniška. Ir ne tik dėl to, kad autorė paskyrė šį romaną sau. Paimkime dvi iš keturių pagrindinių knygos personažių – Gina ir Holė – taip ir likau nesupratęs, kaip rašytoja norėjo jas pavaizduoti – kaip herojes ar antiherojes. Likusios dvi – Ubagė ir Konstancija – įtikinamesnės, jų aukos vaidmuo aiškus. Tačiau anos dvi – nežinau, trūksta žodžių aprašyti jų poelgius ir tai kas su jomis vyksta, jos kuriamos kažkaip chaotiškai ir lieka tuščios, epizodais lyg ir pagaunu jų personažiškumą, po to vėl pametu.
Ima toks jausmas, kad norint kalbėti apie šitą knygą, daugiausiai pilstyčiau iš tuščio į kiaurą, taip pseudofilosofiškai, kažin kaip dvasingai, alegoriškai. Tai čia ta alegorija turėtų būti „upė“. Bet nėra. Sory, bet kai ta upės alegorija kišama visur, upė ten, upė šen, upė per visus galus, tai ima jausmas – Give Me A Break! Ir galiausiai kvepėjo vandeniu. Kąąą? Kas kvepėjo?
August 6, 2025
Pasičiupau šią knygą bibliotekoje iš smalsumo. Autorė buvo mano dėstytoja, pasirodė įdomi, įtaigi, drąsi, išsilaisvinusi, atvira, tuo pačiu ir mistiška asmenybė, tad su nekantrumu niurktelėjau į šios knygos upę.
Ką joje radau? Nepatogias moterų istorijas, skausmingus, absurdiškus, dažnai neracionalius išgyvenimus, keistas, traumuojančias patirtis, nuolatinę saviiešką ir meilės alkį bei troškulį.
Kalba graži, nešanti pasroviui, deja, mano skoniui buvo per daug mažybinių žodžių, tokių kaip saulutė, gėlytės, kurie man visiškai numušdavo knygos ritmiką.
Liko daug neaiškumų:
🤷🏻♀️ kaip ta Holės byla baigėsi? Ar tai tik pramanai?
🤷🏻♀️ Kažkaip keistai Gina apleido savo vaikus ir rūpinosi išgelbėtu vyru (čia man prasilenkė su logika tas jo kasdienis palikinėjimas paplūdimy);
🤷🏻♀️ Holės mylimasis - Ginos ex - ar kaip? Ir kam norėjo ji knygos pabaigoje atkeršyti?
Būtent šios dvi veikėjos man pasirodė per daug chaotiškos ir neišspręstos.
Kaip suprantu suklydau nepasirinkusi literatūrinei pažinčiai “Glesum”, galbūt netolimoj ateity reikės šią klaidą ištaisyti.
💧Pradžia yra beribis oras, iš kurio atsiranda ir tai, kas yra, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus.
💧Mūsų visata sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Artumas - tik iliuzija. Reikėjo taip jam pasakyti.
💧 Stovėjau dabar ne tokia, kokia galėčiau būti, ką jis pagalvos, ar norės tokios, o jis žiūrėjo, mirksėjo lėtai, viską atiduočiau, kad tai niekada nesibaigtų. Tada jis apsisuko ir nuėjo, ne vienas, nusinešė ir dalį manęs. Visada būsiu tik jo, per amžius, nereikia jokio kito.
Jei knyga būtų daina - Florence + the machine “What the water gave me” 🎼
Ką joje radau? Nepatogias moterų istorijas, skausmingus, absurdiškus, dažnai neracionalius išgyvenimus, keistas, traumuojančias patirtis, nuolatinę saviiešką ir meilės alkį bei troškulį.
Kalba graži, nešanti pasroviui, deja, mano skoniui buvo per daug mažybinių žodžių, tokių kaip saulutė, gėlytės, kurie man visiškai numušdavo knygos ritmiką.
Liko daug neaiškumų:
🤷🏻♀️ kaip ta Holės byla baigėsi? Ar tai tik pramanai?
🤷🏻♀️ Kažkaip keistai Gina apleido savo vaikus ir rūpinosi išgelbėtu vyru (čia man prasilenkė su logika tas jo kasdienis palikinėjimas paplūdimy);
🤷🏻♀️ Holės mylimasis - Ginos ex - ar kaip? Ir kam norėjo ji knygos pabaigoje atkeršyti?
Būtent šios dvi veikėjos man pasirodė per daug chaotiškos ir neišspręstos.
Kaip suprantu suklydau nepasirinkusi literatūrinei pažinčiai “Glesum”, galbūt netolimoj ateity reikės šią klaidą ištaisyti.
💧Pradžia yra beribis oras, iš kurio atsiranda ir tai, kas yra, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus.
💧Mūsų visata sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Artumas - tik iliuzija. Reikėjo taip jam pasakyti.
💧 Stovėjau dabar ne tokia, kokia galėčiau būti, ką jis pagalvos, ar norės tokios, o jis žiūrėjo, mirksėjo lėtai, viską atiduočiau, kad tai niekada nesibaigtų. Tada jis apsisuko ir nuėjo, ne vienas, nusinešė ir dalį manęs. Visada būsiu tik jo, per amžius, nereikia jokio kito.
Jei knyga būtų daina - Florence + the machine “What the water gave me” 🎼
September 15, 2019
Specifinė knyga. Patiko psichologizmas ir tai, kad pasakojimas primena bangavimą - jį sudaro daug mikroprieštaringumų, paneigimų, greita emocijų, akcentų kaita. Perteikiamas labai gyvas, subjektyvus ir nenuspėjamas sąmonės srautas arba leidžiama situaciją apžiūrėti iš dviejų pozicijų. Tai intrigavo.
Tačiau jautėsi, kad romanas konstruojamas. Ta pagavi kaita ilgainiui pasirodė netolygi ir "raida" vedė į abstrakciją: vietomis siekė išmintingo neišbaigtumo, vietomis virto tiesiog melodrama, kai sudėtingos problemos vienu mostu "išsprendžiamos" (raganų teismais ir dievoieška). Tai nelabai įtikino. Liko įspūdis, kad būta mažiau sprendimų, daugiau šnekų.
Tad mėgstantys sentencijas galės prisirankioti prasmingų, bet abstrakčių žodžių, tinkamų įvairioms progoms, nepriklausomai nuo romano siužeto (pvz., "Dievas ilsisi, o mes giedame giesmes iš apačios, kad tik jis nieku gyvu neužsnūstų."). Bent man visa tai disonuoja su gerokai rimtesniu originaliu kūrinio užmoju ir autorės gebėjimais.
Tačiau jautėsi, kad romanas konstruojamas. Ta pagavi kaita ilgainiui pasirodė netolygi ir "raida" vedė į abstrakciją: vietomis siekė išmintingo neišbaigtumo, vietomis virto tiesiog melodrama, kai sudėtingos problemos vienu mostu "išsprendžiamos" (raganų teismais ir dievoieška). Tai nelabai įtikino. Liko įspūdis, kad būta mažiau sprendimų, daugiau šnekų.
Tad mėgstantys sentencijas galės prisirankioti prasmingų, bet abstrakčių žodžių, tinkamų įvairioms progoms, nepriklausomai nuo romano siužeto (pvz., "Dievas ilsisi, o mes giedame giesmes iš apačios, kad tik jis nieku gyvu neužsnūstų."). Bent man visa tai disonuoja su gerokai rimtesniu originaliu kūrinio užmoju ir autorės gebėjimais.
June 1, 2019
Patiko. Bet po “Glesum” turėjau labai didelių lūkesčių. Nepateisino.
August 5, 2019
Privalumas - greitai ir lengvai skaitosi, per vieną dieną galima "praryti".
Po "Glesum" daugiau tikėjausi.
O gavau tiesiog "Istoriją kaip upė" - perskaičiau taip pasroviui plaukdama, na nuplaukė istorijos ir tiek.
Pasakojamos kelios istorijos iš labai skirtingų laikotarpių, bet sąsajų tarp jų praktiškai nėra, išskyrus dirbtinokas aliuzijas į upę.
XIV a. istorija su Ubage ir vienuoliais man pasirodė stipriausia.
XVIII a. tarnaitė Konstancija - ok, bet nelabai originali, panašių jau daug girdėta.
Mūsų laikai - Holė ir Gina G., kurioms abiems turbūt reikėtų rimtų psichologų konsultacijų.
Ir visais laikas moterys prievartaujamos, kovojančios už save ir net už savo išgyvenimą.
Užkliuvo ir keletas nelogiškų vietų bei korektūros klaidų. Pvz., viena veikėja turi du vaikus. Pradžioje paminėta, kad mergaitė vyresnė už berniuką. O įpusėjus knygai jau pasakojama, kad pirmas gimė berniukas, o po poros metų - mergaitė. Ir dėl tokių vietų, ir šiaip kyla įspūdis, kad rašytoja tiesiog ėmė ir rašė knygą, istoriją dėliojo berašydama - kaip "užplaukė" (aliuzija į upę tyčinė).
Istorijos teka, nelabai turi pradžios, nelabai ir pabaigos - pasižiūri kaip į pratekantį vandenį ir tiek:
"Eina tolyn, o kvepia vandeniu"
Po "Glesum" daugiau tikėjausi.
O gavau tiesiog "Istoriją kaip upė" - perskaičiau taip pasroviui plaukdama, na nuplaukė istorijos ir tiek.
Pasakojamos kelios istorijos iš labai skirtingų laikotarpių, bet sąsajų tarp jų praktiškai nėra, išskyrus dirbtinokas aliuzijas į upę.
XIV a. istorija su Ubage ir vienuoliais man pasirodė stipriausia.
XVIII a. tarnaitė Konstancija - ok, bet nelabai originali, panašių jau daug girdėta.
Mūsų laikai - Holė ir Gina G., kurioms abiems turbūt reikėtų rimtų psichologų konsultacijų.
Ir visais laikas moterys prievartaujamos, kovojančios už save ir net už savo išgyvenimą.
Užkliuvo ir keletas nelogiškų vietų bei korektūros klaidų. Pvz., viena veikėja turi du vaikus. Pradžioje paminėta, kad mergaitė vyresnė už berniuką. O įpusėjus knygai jau pasakojama, kad pirmas gimė berniukas, o po poros metų - mergaitė. Ir dėl tokių vietų, ir šiaip kyla įspūdis, kad rašytoja tiesiog ėmė ir rašė knygą, istoriją dėliojo berašydama - kaip "užplaukė" (aliuzija į upę tyčinė).
Istorijos teka, nelabai turi pradžios, nelabai ir pabaigos - pasižiūri kaip į pratekantį vandenį ir tiek:
"Eina tolyn, o kvepia vandeniu"
March 15, 2019
Knyga skaitosi itin greit, gražus dizainas ir patogus skaitymui šriftas prie to tikrai prisideda. O bet tačiau. Skaitant neradau minčių, kurios užkabintų ar priverstų pagalvoti. Man šią knygą gelbėjo tik Lietuvos istoriniai faktai, kurie buvo paminėti: II pranciškonų kankinystė (įvykusi Vilniuje apie 1369 m.) ir raganų teismai. Bet ir tie nelabai liko atminty. Vis pasiklysdavau tarp įdomaus rašymo stiliaus, pamesdavau savo mintis ir nesuprasdavau kas čia vyksta. Kūrinyje galima rasti mūsų laikų atspindžių, bet jie nepadėjo ištempti kūrinio. Rasos Aškinytės kūryba sakyčiau yra tokia įdomesnė. Prieš tai skaityta jos knyga liaudiškai tariant 'buvo kablys', o šita..skaitai, kad skaityt. Skaitydama pagalvojau - ar aš dievinu šios autorės kūrybą, ar negaliu pakęst?
April 10, 2019
Pasakojimas sukelia ypatingos rūšies liūdesį dėl visa persmelkiančios kančios. Gera, kad yra visa pergalinti meilė, bet ji vis tiek palieka liūdesį dėl to visa, kas pergalėta.
October 20, 2024
What a waste of time.. Nesupratau ką perskaičiau, nežinau ar čia iš viso buvo kažkokia prasmė šitos knygos. Iš pradžių galvojau buvo visai įdomu, kitoks istorijos pasakojimo stilius, bet kuo toliau, tuo labiau man visiškai niekas nerūpėjo. Visų veikėjų istorijos atrodo buvo tiesiog paliktos likimo valiai. Kažkaip net kraupu (gal ne pats tinkamiausias žodis, bet turiu omeny, kad “fucked up”), kad moters parašyta šita knyga.
April 5, 2020
Moteriško, motinystės, meilės tema. Visas veikėjas( iš skirtingú epochú) jungia upės motyvas. Stiprūs mitologiniai motyvai. Darni kompozicija, lengvas pasakojimo stilius, stiprūs psichologiniai moterú monologai.
August 19, 2020
*Dieną einam, kur reikia, vakare - kur norim.
*Negali visko turėti. Duoda vaiką, atima protą.
*Negali visko turėti. Duoda vaiką, atima protą.
Displaying 1 - 13 of 13 reviews