Dienų piramidės

by Daina Opolskaitė

Ištikima klasikinei smulkiojo žanro poetikai autorė savo novelėse geba subtiliai niuansuoti kalbą, audžia tankią nepriekaištingo stiliaus drobę. Apnuogintas žmogiškosios būties realizmas kūriniuose itin stipriai veikia skaitytojo vaizduotę, o pasitaikantys mistikos ir fantastikos elementai palaiko regimojo pasaulio ir magiškojo realizmo – to, kas neįžiūrima, nepaaiškinama, nesuvokiama, – pusiausvyrą. Novelėse apmąstoma, kas laikui bėgant žmonių pasaulyje kinta, o kam lemta išlikti amžinai. Keliami žmogaus būties, meilės, asmenybės laisvės, Dievo ir likimo klausimai, kurių akivaizdoje šiuolaikinio žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip didžiausias laimėjimas. Daugelyje novelių kartojamos svarbios detalės kuria svarias poteksčių reikšmes.

Genres: Fiction, Audiobook, Short Stories, Stories

240 pages, Hardcover

First published February 1, 2019

About the author

Daina Opolskaitė gimė 1979 m. Vilkaviškyje, baigė lituanistikos studijas. „Dienų piramidės" – antrasis autorės novelių rinkinys, kurio teko laukti net 18 metų. Jame sugulė laiko patikrinti ir literatūrologų įvertinti tekstai, skelbti įvairiuose literatūriniuose ir kultūriniuose leidiniuose. 2018 metais novelė „Grotos" pelnė „lietuviškosios novelės Nobelį" – rašytojo Antano Vaičiulaičio premiją, o novelė „Ateik per ledą" tais pačiais metais buvo apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija.

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Ant ketvirto viršelio psl. Danutė Kalinauskaitė giria Opolskaitės stilių, ir išties - neatimsi, novelės parašytos labai gražiai, lengvai, ir tas plunksnos lengvumas sugeba perduoti ir sunkumą, ir viską, ko reikia. Stilius gal net toks pat geras kaip ir Kalinauskaitės. Dėl to skaityti tikrai malonu.

Man šita knyga - visapusiška Žemaitės "Laimės nutekėjimo" tąsa, tiek pačiu paviršutiniškiausiu lygmeniu - kad beveik visose novelėse veikia moteris, "nerandanti savęs" arba, buitiškai sakant, neturinti laimės (gal turėjo ir prarado, gal nežino kaip rast, gal nesuvokia, kas tas yra) - tiek ir stilium, tuo grynu grynu XXI a realizmu. Realizmas neatstumiantis, kažkoks labai tikras ir gražiai padarytas, pagaliau nebe kaimiškas, ir už tai norisi su miestietės ašarom akyse autorei dėkoti ir dėkoti - tekstuose veikia ir technologijos, ir šiaip XXI a realijos (jogos terapijos), ir panašūs dalykai, dėl ko pagaliau nesijauti kaip ateivis ar "tuščias jaunosios kartos atstovas be vertybių", niekaip iki galo nesuvoksiantis Apučio kruvino dalgio ar traktoriaus simbolikos ar išdžiūvusio upelio metafizikos, ar lapus numetusios liepos būtiškumo. Man labai patinka Aputis (ir taip, jis nėra LT realistinės prozos pavyzdys), bet tiek nuo Apučio, tiek nuo LT realistinės prozos visada jausdavausi kažkaip nepadoriai nutolusi. Opolskaitė sugrąžina į tą vadinamąją tradiciją, parodo, kaip XIX a pabaiga pereina XX a, prasitęsia ir į XXI a ir jame pasikeičia. Tai pirmas iš dviejų dalykų, kuriuo šita knyga man atrodo svarbi (ir verta visų premijų ir liaupsių).

Antras dalykas - tai idėjinis jos nuoseklumas ir aiški žinutė. Šių laikų "tradicijoje", žvelgiant į visą rinkinį, pagrindinėje vietoje atsiduria ne konfliktas (interesų, asmenybių etc), o nuolatinis nerimas. Nerimas ir kaip toks, ir kaip motyvas save keisti, ir kaip žingsnis į blogesnes jausenas (kaip minimum depresiją) - tiek stabdis, tiek variklis, tiek pelkė. Man tai atrodo taiklu; nežinau, kiek tas buvo išankstinė artikuliuota ar neartikuliuota nuostata (visgi nerimas - pakankamai trendinanti tema), kiek taip "išėjo", bet gal ir nesvarbu, nes bendras įspūdis vis tiek lieka stiprus.

Antra to įspūdžio pusė - kad vis dėlto skaityti vieną novelę po kitos labai grūzina, persismelki ir nerimu (bet jau tuo destruktyviu), ir keistu išsibarstymo jausmu, imi savęs klausti: ar jau tikrai tai yra gyvenimo ašis, ar būtinai kiekvieno Įvykio (žanrinis novelės elementas) šerdyje turi glūdėti niūrus prisiminimas ("Brandos egzaminas"), kaltė ("Ateik per ledą"), nutylėjimas; ar tapimą laiminga šeima gali leisti tik laidotuvės ("Madlena ir aš")? Vis prisimenu man gražiausią LT novelę - Kondroto "Kaoliną" (arba jo "Rūke mano siela"), ir man Opolskaitė nepereina Kondroto testo: jos tekstuose per daug Reikšmės ir Svarbių Dalykų, kiekvienas niūrus prisiminimas yra labai Didelis, ir lieka tiek mažai vietos tavo pačios/paties kaip skaitytojo/s reikšmėms - kad ir kokios jos būtų. Gal dėl to, pvz, tose novelėse, kurias grindžia naratyvinė intriga - kalba miręs ar negimęs žmogus, - jau po vieno ar max dviejų puslapių supranti, kame ta intriga, o tekstas vis mėto tas užuominas, vis mėto, ir kai galiausiai atskleidžia "paslaptį", ta jau būna išsikvėpusi ir "nu ok ok". Arba novelėj "Skola" - jau nuo pat pradžių tiek grėsmės, tiek sukauptos agresijos, kad, kai skaičiau, šaukiama nuo knygos kažkaip automatiškai pasakiau: tuoj, liko 3 lapai, ką nors nužudys ir ateisiu. Nu ir ką - liko 5 sakiniai, bac ir nužudė :(

Gal dėl to grūzo, gal dėl tų atspėtų intrigų galiausiai pasidariau vidinę nesąžiningą hierarchiją: Kondrotas - 5*, Savickis - 4*, ir "Piramidėms" beliko aukso vidurėlis. Nors tekstai išties geri, įžvalgūs ir stiprūs.

[hopeforbooks · Rating 4 out of 5]

"Wszystko widziała, wiele o nim wiedziała, długie lata mieszkała z nim pod jednym dachem, jednak nie mogłaby powiedzieć, jakim jest człowiekiem."

W Gdańsku w najbliższą sobotę odbędzie się spotkanie autorskie z Dainą Opolskaite, które było impulsem do sięgnięcia po "Piramidy dni". Jest to zbiór 13 opowiadań, który porusza bardzo różne tematy.

Mężczyzna próbujący oswoić się z myślą, że zostanie ojcem. Kobieta (nie)radząca sobie ze śmiercią partnera. Żałoba. Rodzina. Macierzyństwo. Choroba. Siostrzana relacja. Wycieczka.

Mnogość tematów i wiele emocji. "Piramidy dni" bardzo wpasowały się w moją wrażliwość. Bardzo odpowiadała mi ta obserwacja świata, wnikanie w psychikę bohaterów, przyglądanie się ich emocjom.

Lubię czytać o skomplikowanych relacjach międzyludzkich. Lubię książki smutne i nieoczywiste, które przywołują wspomnienia i skłaniają do refleksji. Lubię piękne, poetyckie pióro. Pewnie dlatego "Piramidy dni" tak bardzo do mnie trafiły.

Daina Opolskaité pisze czule, ale nie brakuje tu też zaskoczeń i odważnych zakończeń. Nie wszystkie opowiadania trafiły do mnie w równym stopniu. Do tych ulubionych należą: "Dług", "Przez lód", "Zmierzch" i "Wycieczka" (kolejność przypadkowa).

Czytajcie serię Bałtyk, bo to samo dobro! 👌

🌸

"Ani w naszym domu, ani w naszym życiu nigdy nie było mężczyzn. Żyłyśmy bez nich, trzy kobiety. Moja babcia, mama i ja. Żyjąc we trójkę w jednym domu, powinnyśmy czuć się sobie bliskie, niezbędne sobie nawzajem, dwie matki i dwie córki. Ale nic takiego nie miało miejsca. Tak naprawdę nie byłyśmy sobie potrzebne."

"I jeszcze nigdy nie było tak cicho, tak cudownie i uroczyście cicho, aż całe ciało zaczyna drżeć bezwiednie z ekscytacji, a w oczach mimowolnie tli się dziwne wzruszenie. To nie była zwykła cisza, przypadkowa i nasycona nieprzyjemnymi, przedłużonymi pauzami, i nie taka, która zapada nagle i do niczego nie zobowiązuje, gdy wszystkie słowa nieoczekiwanie i zbyt szybko rozpromieniają się w sobie i gasną bez śladu. To była piękna i ważna cisza, wyjątkowa, o wiele bardziej znacząca niż tysiące słów, wcześniej o takiej tylko czytałam w książkach. A teraz ją poczułam."

[Mewa · Rating 4 out of 5]

Zbiorów opowiadań nie powinno czytać się na jeden raz, ale nie mogłam się powstrzymać. Wydawnictwo obiecało „historie, które przypominają, że życie składa się czasem z samych zerwanych połączeń telefonicznych“ i faktycznie teksty Dainy Opolskaitė tym właśnie są. Ulotnymi chwilami uchwyconymi w zdania. Momentami, które wydają się niepozorne, ale decydują o całym życiu. Są zmianą i silnym uczuciem. Jest w nich echo samotności, zawód rodzicem czy partnerem, ogromna strata oraz zdeptane zaufanie. Przestrzeń między bohaterami wypełnia miłość, nienawiść lub pozorna pustka, która przypomina o tym, jak ludzie potrafią znajdować się daleko od siebie sercami, choć ciała są tuż obok. Relacje są w centrum, a każda z nich zmienia się wraz z czasem. W opowieściach często brakuje jednak ostatniej kropki. Domknięcia akcji, rozwiązania sytuacji. Bohaterowie znajdują się w decydującym momencie życia lub w emocjonalnie istotnej chwili, a autorka nie wyjawia, co postanowią. Robi to z tak dużym wdziękiem, że lepszych zakończeń nie mogłabym sobie wyobrazić. W tym tkwi moc opowiadań Opolskaitė. W tym oraz pełnym wrażliwości i uwagi spojrzeniu na ludzkie wnętrza. Mam wrażenie, że dawno nie spotkałam tak interesującego zbioru tekstów.

.
przekł. Kamil Pecela
.

Za opowiadania autorka otrzymała Europejską Nagrodę Literacką oraz najważniejsze litewskie nagrody w dziedzinie nowelistyki: Antanasa Vaičiulaitisa i Jurgisa Kunčinasa.

[Paya · Rating 4 out of 5]

Bardzo dobry zbiór opowiadań. Tylko kilka nie zrobiło na mnie dużego wrażenia, ale uważam, że są świetne dobrane jako całość, wszystko razem pasuje to tematu, jakim moim zdaniem są ludzie w sytuacjach granicznych. I to nie zawsze są te największe i najważniejsze granice takie jak życie i śmierć, to także takie małe codzienne granice, które ktoś narusza albo które bohaterowie i bohaterki same przekraczają i wiążąca się z tym przemiana czy zmiana, która następuje. Pięknie napisane.

[prozaczytana · Rating 3 out of 5]

3,5/5

Życie składa się z krótkich momentów - często bardzo ważnych, innym razem pozornie błahych i niewiele znaczących. Czasami ktoś lub coś mignie nam na chwilę i zniknie w otchłani, a niekiedy rozsiądzie się w naszym życiu - najpierw delikatnie przysiądzie na skrawku naszego ramienia, żeby w końcu zawłaszczyć całą naszą przestrzeń, aż zabraknie nam tchu. W każdym przypadku ogarnia nas dziwny niepokój... bo nigdy nie wiadomo, co spotka nas za rogiem.

Zbiory opowiadań rządzą się swoimi prawami - są nierówne, inne przechodzą bez echa, aby kolejne chwyciły za serce. Tak właśnie jest przy książce Dainy Opolskaite - pierwsze opowieści szybko wyleciały z mojej pamięci, za to wszystkie od "Madlena i ja" trafiały do mnie dużo bardziej. Jedne są lepsze, inne słabsze, ale każde napisane z ogromnym wyczuciem, obfitujące w przepiękny styl oraz okraszone trafnymi refleksjami.

"Piramidy dni" to moje pierwsze spotkanie z wydawnictwem Marpress, ale zdecydowanie nie ostatnie. Mimo tego, że sama lektura miała mocniejsze i słabsze momenty, to mam przedziwne uczucie (pierwszy raz w życiu), że owo wydawnictwo będzie moim ulubieńcem i pewnie, prędzej czy później, sięgnę po wszystko, co wydadzą. Ich książki mają w sobie coś nieuchwytnego, zachęcającego i niemal magicznego... Aż dziwię się sama sobie, bo ja raczej jestem czytelniczką mocno stąpającą po ziemi, ale tutaj zadziało się coś dziwnego. Najważniejsze, że lubię to.

"A przecież człowiek nie żyje własnym życiem. Robi się dziwnie i smutno na samą myśl. Nigdy nie możesz wstawać, kiedy naprawdę chcesz, robić tego, co ci się rzeczywiście podoba, albo nie robić tego, czego nie chcesz robić, ponieważ nie żyjesz sama, obok ciebie jest inny człowiek. On także z tobą żyje, jemu nie jest lepiej, na pewno powiedziałby to samo: że jest straszliwie zmęczony, że chciałby żyć sam, że wszystko, a raczej ciągle to samo przez cały czas doprowadza go do szału, i to byłaby najprawdziwsza prawda."

[BOOK I TOOK | Marija · Rating 5 out of 5]

Nepakartojama, tokia tikra tikra! Negalėjau pagalvoti, kad taip kaifuosiu nuo novelių?! Autorė absoliutus rašytinio žodžio talentas! Istorijos, potekstės, net sukrėtimai skaitant. Tokia gera gera, be jokių nereikalingų nesąmonių. Labai rekomenduoju pasimėgauti šia puikia knyga!

[Ieva Naikienė · Rating 4 out of 5]

Kasdienybės formoje uždaryta būtis.

Sklandžiu, švariu, apgalvotu stiliumi parašytos novelės, kuriose veikėjai gyvena lyg ir paprastus gyvenimus, išgyvena lyg ir niekuo neišsiskiriančius įvykius, veikia kasdienybėje, tačiau galų gale atrandi juos ties riba. Ribinėse situacijose. Ir nebežinai, kaip įvertinti: ar pamiltas veikėjas, su kuriuo kone susitapatinai, yra pateisinamas? Ar pateisintum save? Autorė valdo žodį, geba jausmą supinti su materija, vakaro vėsą paversti skraiste, ja apgaubti veikėjus, rasdama tikslų žodį emocinei ir fizinei būsenai apibūdinti. Taip skaitytojas pasodinimas šalia veikėjų ir išgyvena jų būtį kartu.
Ant knygos galinio viršelio įvardinta, jog atskiros autorės novelės yra apdovanotos svarbiomis lietuvių literatūrai premijomis, ir jos tikrai to vertos. Aukštos prabos lietuvių literatūra!

Dienų piramidės - kasdienybės formoje uždaryta būtis, žmonės, gyvenantys įprastus, tačiau tuo pačiu ir pavojingus gyvenimus. Paprastas nuokrypis gali virsti lemtingu, o kiekvienas autorės užrašytas sakinys gali sudarkyti visą piramidės taisyklingumą...

Jei taip išgyriau, kodėl tuomet tik 4*? Novelės patiko, tačiau šis žanras ne man. Pasigedau gylio ir pločio veikėjų paveiksluose, laike ir erdvėje...

“Kokie tai seni laikai ir skirtumų paveikslėliai - tik smulkmena, bet kodėl gi esama jausmų, tokių įkyrių kaip smulkūs žmogų apninkantys parazitai, kurie apsigyvena jame, minta jo mintimis ir krauju ir kurių sunku atsikratyti metų metais? Atrodo, jau nurimai, jau viskas išbluko, išblėso, perdegė ir nutolo kaip pralekiančio traukinio šviesos, bet tų jausmų pakeisti niekas negali.” 213 p.

[Gretos knygos · Rating 4 out of 5]

Jei ne Tyto alba, labai mažai tikėtina, jog šią knygą apskritai būčiau paėmusi į rankas. Vienintelės novelės, kurias buvau skaičiusi gyvenime – Romualdo Granausko, ir prieš daug daug metų... bet įspūdis likęs iki šiol... kai paklausiau Dainos Opolskaitės konferencijoje, kurioje lankiausi rudenį, išsyk supratau, kad knyga mane domins. Trumpas istorijas mažomis dozėmis aš mėgstu, tad tikėjau, jog ir novelės man patiks...

O kad patiko, tai silpnai pasakyta! Visų pirma, iš literatūrinės pusės – man nesuvokiama, kaip galima tekstą supinti, suausti ir sudėlioti taip, kad būtų šitaip vaizdinga. Skaitant noveles vis apimdavo jausmas, kad matau pati, kad tuoj užuosiu ar išgirsiu autorės aprašomus dalykus...

“Ten vanduo kvepia saule, o drėgmė skverbiasi net į mažiausias odos poras, plaukų šaknis ir saldžia migla nugula ant lūpų. Ten akmenys apvalūs ir glotnūs, balti ir visi kaip vienas, o smėlis toks baltas ir
švelnus kaip jūros puta.” p.124

Beje, čiupau pačia pirmą akyse pasirodžiusią vietą iš knygos, tiesiog atsiverčiau, perbėgau akimis puslapį ir nurašiau. Daug pasako, nes tokių vietų per visas noveles buvo dešimtys. Skaitai, ir matai, skaitai, ir mėgaujiesi...

Visos novelės gana skirtingos – apie tėvų santykius, kitos apie moralę, trečios apie ribas ir kaip jas galima peržengti dėl itin neįprastų priežasčių... dar kitos tarsi tikrina žmonių tikėjimą vieni kitais. Temų daug. Apie tai, kas tikra, brangu, svarbu. Ir tokie mistikos elementai... vietomis skaitydama Dainos kūrybą prisimindavau neseniai skaitytą knygą “Tai, ko netekome ugnyje”, nes to minimalaus makabriškumo buvo ir čia. Ne taip žiauriai, subtiliau, o galų gale, reikėjo išskaityti tarp eilučių.

Jei nenorite skaityti visos knygos, tik kelias noveles (o jei atvirai, jos visos vertos dėmesio), aš ypač rekomenduočiau šias:
Grotos
Karūnos
Stebuklingas žmogus
Madlena ir aš
Prieblandos valanda

Tikrai nuoširdžiai – patiko. Yra apie ką pamąstyti po kiekvienos istorijos... ypač perskaičius pirmąsias dvi gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką gal penkias minutes, net nesinorėjo iškart pulti skaityti kitų. Mažomis porcijomis, gal net po porą dienai.

Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt

Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt

Leidyklos dovana.

[Ania · Rating 4 out of 5]

„To, co wyczytałam w oczach Klodasa podczas pierwszego spotkania, było tym samym wewnętrznym monologiem, który dokuczał również mi. Okazało się, że obydwoje byliśmy pożałowania godnymi aktorami, szaleńczo zmęczonymi codziennym odgrywaniem swoich ról”
„Piramidy dni” to zbiór opowiadań litewskiej pisarki Dainy Opolskaite. To trzynaście tematycznie różnych tekstów, które łączy jedna rzecz – poczucie, że te wszystkie wydarzenia są jak ze snu, wydają się nierealne i dziwne, a jednak są takie życiowe i realne. Każdy z bohaterów powoli jakby budzi się, zaczyna zastanawiać się nad rzeczami, które do tej pory nie były ważne. Mierzy się z trudnymi relacjami, z oczekiwaniami, chorobą, śmiercią i bólem. Każda z postaci jest na etapie, w którym zaczyna akceptować swoje pierwotne potrzeby i spełnia je chcąc poczuć się na nowo żywym i szczęśliwym.
Niektóre z opowiadań po prostu mi się podobały, niektóre jednak sprawiły, że z nadmiaru emocji na chwilę zastygałam i myślałam tylko o tym, co właśnie przeżyłam razem z bohaterami. Nie wiem czy kiedykolwiek jakieś opowiadania zrobiły na mnie tak wielkie wrażenie. Oprócz niesamowitej treści, ta książka napisana (i przetłumaczona) jest w taki misterny sposób, tajemniczy, senny i delikatny.
I niech najlepszą rekomendacją będzie to, że zaznaczyłam w tej książce mnóstwo fragmentów, a nad wyborem cytatu spędziłam jakąś godzinę, bo każdy wydawał mi się idealny.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

https://knyguziurkes.wordpress.com/20...

[arhkym · Rating 3 out of 5]

Opowiadania jak to opowiadania - nierówne. Niektóre bardzo mi się podobały, innych już nie pamiętam.

[Bookygirls Magda · Rating 3 out of 5]

te kilka dobrych było naprawdę super, ale cala reszta do zapomnienia w ułamku sekundy. trochę smutno, bo kocham opowiadania i zapowiadało się fantastycznie

[Simona · Rating 3 out of 5]

"Tutte le cose che giorno per giorno mi assorbono, mi avvicinano a una non esistenza, a un non tempo che non c'è e non c'è stato".

[Idi · Rating 4 out of 5]

‘Piramidi di giorni’ passati, presenti e futuri, un’indagine turbinosa dell’animo umano descritta in modo pacato, quasi silenzioso. Colpe senza rimorsi, peccati che lacerano, insoddisfazione che consuma, disincanto che cade nell’apatia.
12 racconti intensi, tra rude realtà e sogno, confessioni che impongono di essere apprese a piccole dosi, nonostante le descrizioni poetiche, la maestria delle evocazioni, la minuzia dei dettagli.

« Mia madre Madlena dice di aver finalmente capito che il tempo non passa. È una di quelle cose che non finiscono mai e di certo tu non vivrai più a lungo di lui. Un tempo, riflette a voce alta, un tempo pensavo che tutto passasse, che tutto finisse. E invece: niente. Ecco com’è.
Io la ascolto e penso che il tempo è un artigiano potente che crea le sue imponenti costruzioni con i secondi, i minuti e le ore. Sono delle vere e proprie piramidi di giorni che si stagliano sopra la mia testa e dalle quali non potrò mai uscire. Quando sono venuta al mondo qualcuno ha gettato le fondamenta e si è messo a costruire quegli edifici giganteschi. Accerchiata dalle loro spesse mura dovrò trascorrere tutta la vita. Quelle spesse mura mai mi permetteranno di dare un’occhiata a quell’altro mondo dove il tempo non esiste e dal quale a un certo punto sono arrivata qua. Dove non c’era falsità e tutto era conosciuto, saputo.  
Dove ero un refolo di vento presente ovunque. Un atomo di sole capace di vedere tutto. Una molecola d’acqua mutevole nelle sue forme. L’enorme distesa di sabbia di un deserto battuto dal vento. Il respiro di un pesce e il volo di un uccello. In quel mondo mi era facile distinguere la luce dalla tenebra. Quella realtà è scomparsa, svanita nel momento in cui sono nata. Tenebra e luce per me non hanno ormai più alcun significato. Un’ingannevole penombra, riflessi opachi: non sai neppure dire se sia mattina o sera. »

Daina Opolskaitė, ‘’Le piramidi di giorni’’, [2019], 2021

[kombucza · Rating 4 out of 5]

Ostatnia książka przeczytana w 2022 - świetny zbiór opowiadań: mrocznych (chwilami ocierających się o horror), zmysłowych, tajemniczych, kobiecych... Dla mnie to odkrycie literackie roku: Litwa.
PS. Doskonałe tłumaczenie Kamila Peceli

[Mela]

I wanted to try an author from a country I don't read generally from (to broaden my horizons). But I pick the wrong book for me.

I got only to the first story and although I was really interested in the plot but the structure of the sentences, the elaborate/ornate descriptions of simple things (like picking up a pen, etc.) were too tiring.

[Książkowa Wrona · Rating 3 out of 5]

No nie wiem, no. Język tych opowiadań jest ładny, napisane są dobrze, ale zupełnie nic po sobie we mnie ten zbiór nie zostawił. Może po prostu to nie dla mnie historie.

[San Demons · Rating 3 out of 5]

3.75
Dobry zbiór opowiadań z niektórymi naprawdę bardzo ciekawymi tekstami, ale przez ilość tych, których się nie pamięta już 10min po przeczytaniu tylko taka ocena.

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Ši knyga yra atvejis, kai kiekvienas gali pasimatuoti, kokios dozės buitinių vertybių prozos užtenka. Man turbūt reikėtų mažesnės, nes keliskart skaitydama Dainos Opolskaitės „Dienų piramides“ lengvai supratau, kad tai nėra „mano tekstai“.
Tačiau man labai patiko autorės sukurta veikėjų percepcija. Ne tik dėl įtaigumo, bet ir sąmoningo jos ribotumo (ne toks jau dažnas atvejis!). Ir tai yra šios autorės tekstų stiprybė: romiai išdėstytas naivumas, aklumas dominuoja ir suvedžioja. Kaip tik dėl to, kad pajėgiame įžvelgti ne viską, šis tas kaupiasi iš pažiūros nereikšmingose detalėse, kartais kyla nuostaba dėl artėjančio finalo – tragizmo ar galimo nušvitimo.
Visa recenzija: Globėjiška proza

[Andrea · Rating 5 out of 5]

Una raccolta di racconti che mi ha colpita particolarmente, e che ha inaugurato il mio 2022 con una delicatezza immensa.
I giorni, il tempo che scorre, è l’unità di misura che permette al lettore di misurare i personaggi di Opolskaitė, altrimenti dimezzati tra una realtà spesso cruda e un mondo inafferrabile, onirico. La chiave di lettura sta proprio nei giorni che scorrono, come suggerisce già il titolo.

[Ivana · Rating 5 out of 5]

Ovo je možda jedna od najboljih kolekcija kratkih priča nekog autora koje sam pročitala do sad. Svaka pojedinačna priča je bila kao najduži roman - tako slojevito, jezgrovito, grubo, nježno, raspršeno, intertekstualno i ini epiteti. Oborena sam s nogu. Drago mi je da sam ovo čitala polako i bez žurbe. Fantastično, fantastično.

[Rasa Sagė · Rating 5 out of 5]

Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Matyt, ji mane kvietė, nes net neplanavau jos skaityti. Bet štai, ir nusipirkau, ir perskaičiau (nors knygos lentynos lūžta nuo savo eilės laukiančių knygų), ir dabar būtinai turiu ją aprašyti.
Tikrai, knyga gyvena savo gyvenimą.

Dienų piramidės. Iš tiesų. Kiekviena novelė – tarsi piramidė. Pradedame nuo pagrindo, kylame aukštyn, iš aukštai matome daug daugiau. Pagrindas tvirtas, gera, patogu. Kai prieiname viršūnę, viską jau esame pamatę, sau nusprendę, įvertinę, tačiau po kiekvienos novelės dar norisi penkias minutes pamąstyti, paspręsti užduotą uždavinį, pasverti ir per savo patirties prizmę įvertinti, tai, ką ką tik išgirdome.
Kai kurios novelės (jų knygoje yra trylika) taip ir “stovi akyse” iki šiol. Kai kurios – ne. Įdomu, kodėl? Autorė ta pati, rašymo stilius tas pats, tema, problema iš esmės taip pat. O va, vienos novelės “įkrenta” į dūšią, o kitos pasilieka paviršiuje. Tikiu, kad kitam skaitytojui gali būti visai kitaip – tos “įkritusios” man, jam liktų paviršiuje, o kitos – “įkristų”.
Kai skaitai knygą visada matai save, o ne kitus. Kai kalbi, visada kalbi apie save ir apie ką bekalbėtum, daugiausia pasakai apie save. Bet gera knyga yra ta, kurioje pamatai pasaulį ir jame save, o bloga ta, kurioje pamatai autorių. Čia – pirmasis variantas, vienareikšmiškai.
Šios novelės yra apie jausmus. Tačiau ne paprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau. Giliau. Subtiliau. Jautriau. Nepastebimiau. Vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra bendri visiems žmonėms (gal todėl tos novelės tokios ir geros), tačiau ne visi juos įsivardina ir netgi suvokia, nors ir jaučia.

“Grotos” pasakoja apie žmogiškos atidos ir šilumos galią

“Karūnos” kalba apie neapykantą-meilę

“Tai, kas tikra” kalba apie besąlygišką meilę

“Skola” – apie nepriėmimą

“Stebuklingas žmogus”- apie vaiko tyrumą

“Madlena ir aš” – apie vaiko sielą, žinančią visas mamos paslaptis

“Tik tvanas” – apie pasyvumą ir atsakomybę

“Ateik per ledą”- apie draugystę

“Daiktų skambėjimas” – apie priklausomybę

“Prieblandos valanda” – apie troškimą gyventi

“Niekada” – apie svajones, kurios išsipildo

“Brandos egzaminas” – apie kaltę

“Iškyla” – apie tėvo sūnui perduodamą karmą

Vartoti po vieną prieš miegą:) Rimtai, per daug perskaityti vienu metu nereikia, nes skaitant daug jos gali persidengti viena su kita, apsunkti, imti šiek tiek erzinti. Juk ir pačių skaniausių saldainių geriau nevalgyti daug, nes taps koktu. Skaitant per daug, gali išlįsti kartojimasis, logikos trūkčiojimai, kalbos ornamentai, tarsi įpinti specialiai ir kartais ne vietoje…. Tačiau skaitant po vieną arba, daugiausia, po tris noveles per dieną, patirsite tikrą skaitymo malonumą ir pažengsite žingsneliu į priekį jausmų pasaulyje. Viskas taip ir yra, kaip rodo Daina Opolskaitė.

Gražiausia citata, kurią norisi išmokti atmintinai:

“Ir dar niekuomet nebuvo taip tylu, taip stebuklingai ir iškilmingai tylu, nuo ko nejučia iš susijaudinimo virpa visa kūnas, o akyse nori nenori smilksta keistas graudulys” (185 psl., novelė “Prieblandos valanda”)

[Simona~ pagine_e_inchiostro · Rating 5 out of 5]

Recensione a cura della pagina Instagram pagine_e_inchiostro:
Le piramidi di giorni é una raccolta di dodici racconti, il cui tema comune é il tempo, che oscilla tra passato e futuro, sogno e realtà.

🕰️ Sono gli attimi, la maternità, l’omertà, la nostalgia o il bisogno di contatto umano ad unire i molteplici personaggi di queste storie, ma non solo; le piramidi di giorni, che avvolgono le loro esistenze e scandiscono le loro giornate, sono le vere protagoniste della storia.
La raccolta, Premio Letterario dell’Unione Europea del 2019, é diventata il riflesso della realtà contemporanea della Lituania.
Con uno stile evocativo e delicato, la Opolskaité raccolta le piccole scene di vita, le minuscole epifanie intrise di significato, i sottili fili che legano le persone, in grado di trascendere le leggi del tempo. I personaggi si dividono tra spazio reale e mondo onirico, lasciando il dubbio di appartenere alla sfera del sogno. Su ogni storia aleggia un presagio, che rende ogni singolo finale imprevedibile.
Si tratta di una lettura malinconica e a tratti molto cupa, ma in grado di consentire alla luce di permeare a piccole dosi, sottolineando la splendida bellezza delle piccole cose.

“L’essere umano ha il senso dell’eternità, ne sono certa. La memoria é più potente di quanto generalmente si pensi. É stratificata e si rinnova continuamente, come la pelle. Però, proprio come la pelle, non dimentica niente: tutto vi resta impigliato per sempre, ogni cicatrice o ferita, ogni tocco o sensazione.”

[Darija Žuravliova · Rating 4 out of 5]

4, bet už širdies jautrumą pažadinusią pastraipą galėčiau parašyti ir 5:
„Prisiminus tai mano atmintyje šiandien iškyla ryški dienos šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinamai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų lapų šlamėjimas ir vėjas – birželis, bet jau pati tikriausia vasara. Balti ir rausvai violetiniai bijūnai krovė savo pumpurus ir vieną po kito svarino nuo liaunų stiebų savo sunkias galvas. Po mūsų langais kerojo du didžiuliai jų krūmai. Rytais jų žiedlapiai būdavo gaiviai rasoti ir stebuklingai švelnūs, ir aš, vos atsikėlusi, nekantraudavau išbėgti į kiemą pasidžiaugti jais. Glostydavau žiedlapius pirštais ir kaip į didelius kvapnius delnus glausdavau savo skruostus kvėpdama jų aromatą. Svaigdavau nuo to jausmo. Taip, aš dievinau bijūnus, jų dosnų ir taurų žydėjimą, jų tylą ir kvapą, jų tobulumą.“

[Jelena Djurkovic · Rating 4 out of 5]

3.5
Ne znam zašto, jer priče su zapravo dobre, ali nisam se pronašla u njima. Skoro ništa mi nije ostavilo trag; do kraja knjige sam već zaboravila veliki dio onoga što sam pročitala. Vjerovatno je to lično, i vjerujem da bi nekome ova zbirka sasvim odgovarala.

Daina piše o ljudskim odnosima, posebno porodičnim, i provlači teme krivice, smrti, otuđenosti i protoka vremena. Vesele korice su pomalo zavaravajuće, jer su priče, barem za mene, pune neke tame i tjeskobe. Obrti su nepredvidivi, ponekad i šokantni. Kroz sve prožima neka hladnoća, što mi inače ne smeta, ali čini mi se da su ovo jednostavno sudbine koje me nisu dotakle, pa su samim tim ostavile i slabiji utisak.

[po.czytane · Rating 4 out of 5]

Wiem, że mogę być zła tylko na siebie, ale pozłościć się czasami po prostu wypada.

A zła jestem, bo leżała ta książka u mnie dobre dwa miesiące i nie umiałam się zebrać za jej przeczytanie. Zawsze było coś bardziej interesującego, coś bardziej na teraz. I gdyby koleżanka nie kopnęła mnie w tyłek, to pewnie jeszcze długo by leżało.

A TO JEST ŚWIETNY ZBIÓR OPOWIADAŃ!

Jasne nie zachwyciły mnie wszystkie zawarte w nim teksty, ale znaczna większość zapadła mi w pamięć. Ja polecam, zwłaszcza jako przerywnik w wyjątkowo szary dzień.

[Sabina · Rating 5 out of 5]

Jei skaityčiau iš naujo, skaityčiau po vieną novelę per dieną, gal net savaitę, bet ne pusę knygos iš karto. Skaityčiau, kad prasiblaškyčiau nuo darbų, nuo kitų knygų, kad pasimėgaučiau tokiu širdžiai maloniu rašymo stiliumi, o ne 50 puslapių per dieną, jog spėčiau įvykdyti paskutinę „Vasaros skaitymo iššūkio“ užduotį. Bet kokiu atveju, skaitymo tempas nekeičia fakto, kad likau sužavėta, ne kartą šokiruota, susimąsčiusi ir maloniai nustebinta. Gražu.

[Nina ( picturetalk321 )]

This collection of short stories by a Lithuanian woman writer won the European Prize for Literature (yes, this exists! why do we not know about it?) but had not been translated into any language! I izz frustrate. And humbled at existential condition of being entrapped in a very few languages.

This post comes to you courtesy of my ongoing quest to gather books to read in 2020 from Europe, starting with all the EU member nations. #defyBrexitforever

[Maria Francesca · Rating 3 out of 5]

Un libro che approfondisce le relazioni tra esseri umani e i sentimenti più profondi che si possono provare. Ci sono l'amore, l'odio, ma anche l'incoscienza, la consapevolezza. Talvolta i personaggi non sanno cosa sta accadendo loro, ma riescono a trascinare il lettore e a renderlo partecipe delle loro storie e della loro vita. Una scrittura completamente diversa, a tratti cupa e malinconica, ma che fa risaltare e apprezzare i momenti più felici.

[Aleksandra · Rating 2 out of 5]

Nie wiem czy to kwestia tego, że słuchałam tej książki a nie czytalam, ale w ogóle mnie te opowiadania nie poruszyły i po prostu przeleciały tak jak kolejne minuty audiobooka.
Były jakieś pojedyncze wyrwane zdania, które mogłabym uznać za takie, które w jakiś sposób mnie dotykają, ale biorąc pod uwagę całe historie a nie wybrane fragmenty to było po prostu średnio i czuje, że szybko o tym zapomnę.

2.5