What do you think?
Rate this book
Padai pilni vinių
Romanas apie Salomėją Nėrį
Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Grįžusią į Lietuvą ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.
Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą autorė, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.
Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Grįžusią į Lietuvą ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.
Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą autorė, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.
280 pages, Hardcover
Published January 1, 2019
2 people are currently reading
142 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
November 29, 2020
Nors esu parašęs virš šimto knygų apžvalgų, imtis šios tikrai nebuvo lengva. Ypač po autorės knygos apie Maironį (Šešėlis JMM), kuri man ne tik padarė didžiulį įspūdį, bet ir atskleidė daug ko nežinoto apie poetą. Nenusivyliau ir šia, apie S. Nėrį, bet apėmė keisti jausmai: gal nebeverta judinti praeitį? ar XXI amžiaus skaitytojui būtina žinoti visas tas smulkmenas apie poetę? ar visi faktai teisingai interpretuojami – kaip išvengti subjektyvumo? Ir svarbiausia – jau senokai esu apsisprendęs, kad kūrėjai (tuo labiau – mirę) gali turėti tik vieną teisėją – laiką. Tai liečia ne tik S. Nėrį, bet ir J. Baltušį, E. Mieželaitį ir daugelį kitų. Išliekamąją knygų vertę nustato ne kritikai ar biografai – tik jo didenybė Laikas. Turiu ir kitą nuostatą – apie moterį-motiną: vaiko labui jai leidžiama viskas.
Po tokios įžangėlės – apie pačią knygą. Ji daugiasluoksnė (galima diskutuoti, ar tai buvo būtina), autorė stengiasi psichologiškai pagrįsti poetės elgseną, pateikti naujus, daugeliui skaitytojų nežinomus faktus. Aprašomojo periodo (1940-45 m.) kūryba beveik neanalizuojama, mažai peikiama ar giriama (pateisinu tai – yra daugybė monografijų). Autorės nuoširdus noras paadvokatauti poetei – man visiškai suprantamas ir priimtinas, nes atmintyje (ne tik perskaičius šią knygą) S. Nėris – pirmiausia, moteris: kaprizinga, nervinga, nepakanti kritikai (o ar daug buvo ir yra kitokių poetų?), karo metais be galo pergyvenanti dėl sūnaus (įvykis, kai traukiantis iš Lietuvos karui prasidėjus pasimetė vaikas, taip įstrigo atmintin, kad ilgam sukėlė paranojišką baimę). Dėl įsitikinimų – manau, ji kaip ir daugelis jaunų žmonių, turėjo kairuoliškus, socialinio teisingumo vilties kupinus – ar galima dabar už tai teisti? O už tai, kad pateko į gudrias komunistuojančių politikierių (ir, deja, kolegų) pinkles 1940-aisiais, nes buvo geriausia Lietuvos poetė ir tokios konformistams labai labai reikėjo? – galima, nes juk teisiama ir už neatsargų nužudymą... bet teismas turi būti objektyvus, o nuosprendis – teisingas. Galų gale, ar galima smerkti už norą uždirbti iš savo kūrybos, būti pagerbtai, įvertintai – meskite akmenį tie kūrėjai, kuriems tai visai nesvarbu. O gal ir savimeilė kuždėjo: tegu buvusieji valdžioje atsiima už tai, kad 1931 m. už dalyvavimą „Trečio fronto“ literatūriniame sambūryje nebeleido dirbti mokytoja, teko sunkiai verstis vertėjaujant? Pateisinu ir globėjo būtinumą karo metu – juk ji pirmiausia motina...
Autorė diskretiškai nutyli, kad V. Mykolaitis–Putinas, kurį poetė neabejotinai gerbė (apie jį ne kartą užsimenama knygoje), taip pat 1940-41 m. pašlovino Staliną, priėmė tarybinio akademiko vardą... Nesmerkiu garbaus poeto, tik pabrėžiu, kaip sudėtinga kūrėjams buvo anuo metu.
Biografinę knygą negalima vertinti kaip grynąją beletristiką. S. Nėries gyvenimas – puiki medžiaga psichologiniam romanui. Gal jis kada nors bus parašytas... Viskas yra šioje žemėje: ir dangus, ir skaistykla, ir pragaras. Viską Poetė čia, per neilgą savo gyvenimą, patyrė. Būtent Poetė (juk poetai šiek tiek kitokie, negu mes), nors knyga – visų pirma – apie kenčiantį žmogų.
Manęs nestebina kai kurie blogi knygos vertinimai – ji struktūriškai nelengva, autorė stengiasi pateikti įvairius požiūrius: ir savo, ir prokuroro, ir advokato, ir epizodus iš Erodo Antipo laikų (mano nuomone, nelabai būtinus). Bet kai knyga sukelia daug minčių – kaltinančių ir teisinančių – labai gerai. Skaitytojas nelieka abejingas – tam ir rašomos knygos.
P.S. Skaitytojui norint labai objektyviai vertinti S. Nėries elgseną 1940-45 m., reikia gerai susipažinti su jos visa kūryba ir biografija iki 1940 metų.
Po tokios įžangėlės – apie pačią knygą. Ji daugiasluoksnė (galima diskutuoti, ar tai buvo būtina), autorė stengiasi psichologiškai pagrįsti poetės elgseną, pateikti naujus, daugeliui skaitytojų nežinomus faktus. Aprašomojo periodo (1940-45 m.) kūryba beveik neanalizuojama, mažai peikiama ar giriama (pateisinu tai – yra daugybė monografijų). Autorės nuoširdus noras paadvokatauti poetei – man visiškai suprantamas ir priimtinas, nes atmintyje (ne tik perskaičius šią knygą) S. Nėris – pirmiausia, moteris: kaprizinga, nervinga, nepakanti kritikai (o ar daug buvo ir yra kitokių poetų?), karo metais be galo pergyvenanti dėl sūnaus (įvykis, kai traukiantis iš Lietuvos karui prasidėjus pasimetė vaikas, taip įstrigo atmintin, kad ilgam sukėlė paranojišką baimę). Dėl įsitikinimų – manau, ji kaip ir daugelis jaunų žmonių, turėjo kairuoliškus, socialinio teisingumo vilties kupinus – ar galima dabar už tai teisti? O už tai, kad pateko į gudrias komunistuojančių politikierių (ir, deja, kolegų) pinkles 1940-aisiais, nes buvo geriausia Lietuvos poetė ir tokios konformistams labai labai reikėjo? – galima, nes juk teisiama ir už neatsargų nužudymą... bet teismas turi būti objektyvus, o nuosprendis – teisingas. Galų gale, ar galima smerkti už norą uždirbti iš savo kūrybos, būti pagerbtai, įvertintai – meskite akmenį tie kūrėjai, kuriems tai visai nesvarbu. O gal ir savimeilė kuždėjo: tegu buvusieji valdžioje atsiima už tai, kad 1931 m. už dalyvavimą „Trečio fronto“ literatūriniame sambūryje nebeleido dirbti mokytoja, teko sunkiai verstis vertėjaujant? Pateisinu ir globėjo būtinumą karo metu – juk ji pirmiausia motina...
Autorė diskretiškai nutyli, kad V. Mykolaitis–Putinas, kurį poetė neabejotinai gerbė (apie jį ne kartą užsimenama knygoje), taip pat 1940-41 m. pašlovino Staliną, priėmė tarybinio akademiko vardą... Nesmerkiu garbaus poeto, tik pabrėžiu, kaip sudėtinga kūrėjams buvo anuo metu.
Biografinę knygą negalima vertinti kaip grynąją beletristiką. S. Nėries gyvenimas – puiki medžiaga psichologiniam romanui. Gal jis kada nors bus parašytas... Viskas yra šioje žemėje: ir dangus, ir skaistykla, ir pragaras. Viską Poetė čia, per neilgą savo gyvenimą, patyrė. Būtent Poetė (juk poetai šiek tiek kitokie, negu mes), nors knyga – visų pirma – apie kenčiantį žmogų.
Manęs nestebina kai kurie blogi knygos vertinimai – ji struktūriškai nelengva, autorė stengiasi pateikti įvairius požiūrius: ir savo, ir prokuroro, ir advokato, ir epizodus iš Erodo Antipo laikų (mano nuomone, nelabai būtinus). Bet kai knyga sukelia daug minčių – kaltinančių ir teisinančių – labai gerai. Skaitytojas nelieka abejingas – tam ir rašomos knygos.
P.S. Skaitytojui norint labai objektyviai vertinti S. Nėries elgseną 1940-45 m., reikia gerai susipažinti su jos visa kūryba ir biografija iki 1940 metų.
January 29, 2019
“Gyvenimas mano – vėjas palaidas!
Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.
Gyvenimas mano – pavasario aidas.
Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.”
(“Gyvenimo giesmė”, 1927)
Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris neturėtų savo požiūrio ar nuomonės apie Salomėją Nėrį, kuris nestotų jos gynėjų, kaltintojų ar abejingųjų pusėn. Ir žinoma, visi jie turi savų argumentų, savo įrodymų. Tačiau, ar šiuo atveju egzistuoja viena tiesa, ar galimas tiesmukas ir vienareikšmis nuosprendis? Kaip visa tai įvertinti ne iš istorinės, o iš žmogiškos perspektyvos apskritai vertinant iš laiko perspektyvos? Ar nėra patogu DABAR teisti ir kaltinti, ar nėra lengva ŠIANDIEN pasmerkti, neužduodant sau klausimo - o kaip aš būčiau pasielgęs, ką aš būčiau daręs, kokios būtų mano nuostatos ir koks elgesys? Kažin kiek iš tų kaltintojų yra visiškai užtikrinti, kad tuomet būtų atsispyrę manipuliacijoms, šantažui ir prievartai? Kiek iš jų nebūtų pasidžiaugę galimybe patenkinti savo garbės, šlovės ir svarbos poreikius?
Taip, neapgalvotas ir idealistiškai naivus tikėjimas bei jį įtvirtinę veiksmai sukėlė skaudžių padarinių. Taip, savimeilė ir garbėtroška nuvedė į savęs susinaikinimą suvokus, kad tai kuo tikėjai, ko laukei, kam pasišventei buvo didžiulė klaida ir neteisybė, palietusi ne tik tave asmeniškai, bet ir visą tavo šalį. Bet, ar tame nėra ir aplinkos kaltės? Ar tik tas nuolatinis “kalimas prie kryžiaus” nėra susijęs su tuo, kad ji buvo tiesiog silpna, jautri, talentinga MOTERIS?
Galima Salomėjos nekęsti, galima dievinti jos eiles, galima tiesiog nepastebėti ir nesigilinti.
Bet kokiu atveju, kiekvienas turi rasti savo asmeninį santykį su poete ir pats nuspręsti, ar dar ilgai ji nešios batus pilnus vinių.
Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.
Gyvenimas mano – pavasario aidas.
Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.”
(“Gyvenimo giesmė”, 1927)
Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris neturėtų savo požiūrio ar nuomonės apie Salomėją Nėrį, kuris nestotų jos gynėjų, kaltintojų ar abejingųjų pusėn. Ir žinoma, visi jie turi savų argumentų, savo įrodymų. Tačiau, ar šiuo atveju egzistuoja viena tiesa, ar galimas tiesmukas ir vienareikšmis nuosprendis? Kaip visa tai įvertinti ne iš istorinės, o iš žmogiškos perspektyvos apskritai vertinant iš laiko perspektyvos? Ar nėra patogu DABAR teisti ir kaltinti, ar nėra lengva ŠIANDIEN pasmerkti, neužduodant sau klausimo - o kaip aš būčiau pasielgęs, ką aš būčiau daręs, kokios būtų mano nuostatos ir koks elgesys? Kažin kiek iš tų kaltintojų yra visiškai užtikrinti, kad tuomet būtų atsispyrę manipuliacijoms, šantažui ir prievartai? Kiek iš jų nebūtų pasidžiaugę galimybe patenkinti savo garbės, šlovės ir svarbos poreikius?
Taip, neapgalvotas ir idealistiškai naivus tikėjimas bei jį įtvirtinę veiksmai sukėlė skaudžių padarinių. Taip, savimeilė ir garbėtroška nuvedė į savęs susinaikinimą suvokus, kad tai kuo tikėjai, ko laukei, kam pasišventei buvo didžiulė klaida ir neteisybė, palietusi ne tik tave asmeniškai, bet ir visą tavo šalį. Bet, ar tame nėra ir aplinkos kaltės? Ar tik tas nuolatinis “kalimas prie kryžiaus” nėra susijęs su tuo, kad ji buvo tiesiog silpna, jautri, talentinga MOTERIS?
Galima Salomėjos nekęsti, galima dievinti jos eiles, galima tiesiog nepastebėti ir nesigilinti.
Bet kokiu atveju, kiekvienas turi rasti savo asmeninį santykį su poete ir pats nuspręsti, ar dar ilgai ji nešios batus pilnus vinių.
January 4, 2022
Ruseckaitės knygos apie rašytojus visada atrodo per trumpos, nes taip gera su jomis leisti vakarus, neapkraunant smegenų.
Autorė net neslėpė, kad advokataudavo Nėriai, nors tekste bandoma įžvelgti ir gerąsias, ir blogąsias puses.
Daug įdomių ir intriguojančių gyvenimo detalių, o pats gyvenimas kaip neblogas kino filmas.
Tačiau, biblinių istorijų man tikrai nereikėjo, o Smakas ir Gerieji balsai, ar kas ten jie tokie buvo, galėjo būti prijungti prie bendro teksto, nes tos menamos būtybės man atrodo kiek vaikiškai.
Autorė net neslėpė, kad advokataudavo Nėriai, nors tekste bandoma įžvelgti ir gerąsias, ir blogąsias puses.
Daug įdomių ir intriguojančių gyvenimo detalių, o pats gyvenimas kaip neblogas kino filmas.
Tačiau, biblinių istorijų man tikrai nereikėjo, o Smakas ir Gerieji balsai, ar kas ten jie tokie buvo, galėjo būti prijungti prie bendro teksto, nes tos menamos būtybės man atrodo kiek vaikiškai.
June 5, 2019
Apie Salomėją Nėrį pirmą kartą išgirdau dar mokyklos suole, penktoje klasėje, kuomet lietuvių kalbos mokytoja labai vaizdžiai ir informatyviai nupasakojo jos gyvenimo istoriją bei pavadinkime "gyvenimo žygdarbius", kuriuos vieni smerkia, o kiti giria ir iki šiol palaiko. Tuo laiku man taip patiko šios poetės kūryba, jog, galutinai neįsigilinusi į to meto įvykius, ją palaikiau visom keturiom. Vis dar Žiemos pasaka bei Eglė žalčių karalienė yra mano skaitinių sąrašo topuose.
Kalbant apie istorinius įvykius, aš labai lengvai pasimetu ir visiškai nebesusigaudau, nes istorija yra silpnoji mano pusė. Tačiau ši knyga nuosekliai ir tikrai idealiai papasakoja visus to meto įvykius, kurie asmeniškai palietė Nėries gyvenimą ir jį pakeitė nebegrįžtamai. Knygos stiprioji pusė, jog joje veiksmas nupasakojamas neutraliai, nepalaikant ir nesmerkiant nei vienos, nei kitos pusės. Kitaip sakant, yra skyriai, kurie nupasakoja įvykius ir visą jų tėkmę, taip pat ir trumpučiai skyreliai, kuriuose poetės yra smerkiama bei išteisinama. Taigi lygios lygiosiomis. Perskaitę knygą turėtumėte patys nuspręsti, kurioje vis dėlto pusėje jūs esate.
Aš vis dar pasilieku prie Salomėją palaikančių ir, manau, pasiliksiu su visam. Ji yra ir visada bus mėgstamiausia mano poetė. Todėl nieko nelaukusi po šios knygos griebiau jos eilėraščių bei poemų 600 psl. rinktinę. Rekomenduoju!
Kalbant apie istorinius įvykius, aš labai lengvai pasimetu ir visiškai nebesusigaudau, nes istorija yra silpnoji mano pusė. Tačiau ši knyga nuosekliai ir tikrai idealiai papasakoja visus to meto įvykius, kurie asmeniškai palietė Nėries gyvenimą ir jį pakeitė nebegrįžtamai. Knygos stiprioji pusė, jog joje veiksmas nupasakojamas neutraliai, nepalaikant ir nesmerkiant nei vienos, nei kitos pusės. Kitaip sakant, yra skyriai, kurie nupasakoja įvykius ir visą jų tėkmę, taip pat ir trumpučiai skyreliai, kuriuose poetės yra smerkiama bei išteisinama. Taigi lygios lygiosiomis. Perskaitę knygą turėtumėte patys nuspręsti, kurioje vis dėlto pusėje jūs esate.
Aš vis dar pasilieku prie Salomėją palaikančių ir, manau, pasiliksiu su visam. Ji yra ir visada bus mėgstamiausia mano poetė. Todėl nieko nelaukusi po šios knygos griebiau jos eilėraščių bei poemų 600 psl. rinktinę. Rekomenduoju!
July 10, 2025
Visgi reikia drąsos imtis rašyti apie moterį, vadinamą Lietuvos lakštingala. Poetę, dėl kurios tiek metų lūžta ietys.
Aldona Ruseckaitė ima kontroversiškiausią Nėries gyvenimo ir kūrybos laikotarpį – posūkį prie sovietų. Penkerius paskutinius jos gyvenimo metus (1940–1945). Naudodamasi įvairiais šaltiniais ima tam tikrus faktus, interpretuoja/ęsivaizduoja mąstyseną. Kartu autorė elgiasi strategiškai – įveda Salomėją kaltinančius ir ginančius balsus, pasitelkia biblinį pasakojimą. Visgi pernelyg nesislėpdama poetę bando ir suprasti, ir ginti.
O ką matai tu? Besiblaškančią, itin jautrią, nepasitikinčią talentingą moterį – įrankį ir naudingą žaislą vyrų rankose. Savotišką Blanšą Diubua. Gebančią praktiškai naudotis situacija. Nematančią to, ko pati nenori matyti. Žmogų, suvokiantį, kad yra silpnas, tačiau nenorintį prisiimti atsakomybės. Linkusį manyti, kad buvo suklaidintas, o ne suklydo pats. Bet taip juk patogiausia, ar ne?
Pirmas didesnis žingsnis bandant labiau pasigilinti į Nėries problematiką, o kartu – A. Ruseckaitės kūrybą žengtas. Gera ir naudinga patirtis.
Aldona Ruseckaitė ima kontroversiškiausią Nėries gyvenimo ir kūrybos laikotarpį – posūkį prie sovietų. Penkerius paskutinius jos gyvenimo metus (1940–1945). Naudodamasi įvairiais šaltiniais ima tam tikrus faktus, interpretuoja/ęsivaizduoja mąstyseną. Kartu autorė elgiasi strategiškai – įveda Salomėją kaltinančius ir ginančius balsus, pasitelkia biblinį pasakojimą. Visgi pernelyg nesislėpdama poetę bando ir suprasti, ir ginti.
O ką matai tu? Besiblaškančią, itin jautrią, nepasitikinčią talentingą moterį – įrankį ir naudingą žaislą vyrų rankose. Savotišką Blanšą Diubua. Gebančią praktiškai naudotis situacija. Nematančią to, ko pati nenori matyti. Žmogų, suvokiantį, kad yra silpnas, tačiau nenorintį prisiimti atsakomybės. Linkusį manyti, kad buvo suklaidintas, o ne suklydo pats. Bet taip juk patogiausia, ar ne?
Pirmas didesnis žingsnis bandant labiau pasigilinti į Nėries problematiką, o kartu – A. Ruseckaitės kūrybą žengtas. Gera ir naudinga patirtis.
March 25, 2019
Dar mokykloje žavėjausi poetės eilėmis. Tad patekus šiam biografiniam romanui į rankas, net neabejojau, kad būsiu labai įsitraukus į skaitymà. Ir kaip dažnai būna su gerais kūriniais, atrodo,kad vis per greit yra perskaitoma.., tarsi norėtúsi dar pasimėgauti.. Kaip pati A. Ruseckaitė sako, ilgai buvusi poetės advokatė, giliau patyrinėjus istorijà ir parašiusi knygà, ji vis dar save tokia laiko, tik kaip teigia, kalba kitais žodžiais advokataudama. Paminėjus poetės pavardę žmonės dalinasi į dvi stovyklas, vieni teisia, kaip ir dauguma tuo karo laikotarpiu, kiti gina ir bando pateisinti. Bet kaip visada sunku atrasti tikràjà tiesà ir kaip aš sakau ne mums teisti. Aš asmeniškai skaitydama mačiau LABAI naivià jaunà moterį, su didžiais norais ir įsivaizduojamu geresniu pasauliu. Menininkę,kuri troško lieti savo eiles ir mėgautis kūryba, būti pripažinta ir gerbiama, mamà, troškusià geresnės ateities savo vaikui, lietuvę,kuri mylėjo savo kraštà ir tikėjosi šviesios ateities jam,tačiau galbūt dėl itin meniškos sielos ir naivaus tikėjimo nematė tikrújú grėsmiú ir realios tikrovės. Buvo pridaryta nemažai klaidú, tačiau toks buvo laikmetis,mes kievienas jo neišgyvenę, nežinome,o kaip būtome paselgę norėdami išgyventi?! Tad ir teisti turbūt ne mums.. Labai patiko, kad autorė gražiai, poetiškai vingiavo tekstu ir leido skaitytojui pasilikti savo nuomonę, nieko nepiršdama, tik retoriškai kartas nuo karto paklausdama. Tirkai nesitikėjau, kad bus taip gražiai išpildytas siužetas, taip sklandžiai išdėstyti įvykiaj ir, kad sugebės rašytoja, netgi sugraudinti. Man nuoširdžiai buvo gaila Salomėjos, nes tie jausmai,su kuriais poetė susidūrė karo metu, pasmerkta draugú, artimújú, kolegú, jie graužė moterį iš vidaus. Ir paskutiniai gyvenimo metai atrodė kaip viena didelė kančia. Tai knyga,kurià tikrai ateity dar bent kartá perskaitysiu. Labai tinka šiai asmenybei dviprasmiška frazė,kurioje skyrybos ženklà padedame kiekvienas pagal savo supratimà. #TEISTINEGALIMAPASIGAILĖTI. #rašytojųsąjungosleidykla
October 18, 2021
Tikrai verta kiekvienam ją perskaityti, daug sužinojau ,ko nežinojus, rekomenduoju
October 26, 2020
Prieš metus mamai nupirkau Aldonos Ruseckaitės romaną „Padai pilni vinių“. Pati nesiruošiau skaityti: lydėjo jausena, kad šis kūrinys ne mano skoniui, o ir pati tema jau pernelyg skersai išilgai, lyg ta paklodė į skirtingas puses tampyta.
Tačiau prieš dvi savaites peržiūrėjau LRT Plius laidą „Literatūros pėdsekys“ apie Salomėją Nėrį ir... Išgirsti tam tikri poetės biografijos faktai taip suintrigavo, kad A. Ruseckaitės romaną su didžiausiu smalsumu ir pasigardžiavimu perpyliau per dvi dienas. Bebaigdama skaityti dar ir ašarą nubraukiau.
Tiesa, šis kūrinys man labiau suskambėjo kaip dokumentinis veikalas, o ne grožinis kūrinys. Bet dėl to tik dar įtaigiau viskas atrodė. Rašytoja A. Ruseckaitė, siekdama atskleisti S. Nėries poelgius ir jų motyvus, pasitelkia argumentus už („Gerieji balsai“) ir prieš („Smakas“). Tokia naratyvo struktūra skaitytojui parodo, kad vienareikšmiško atsakymo, vertinant poetės biografiją nėra ir negali būti. Tačiau toks pasakojimas, pateikiant skirtingose barikadų pusėse esančiųjų argumentus gilina supratimą apie tam tikrą laikmetį ir jame gyvenusius žmones. Dostojevskis yra rašęs, kad "nėra nieko lengviau, kaip pasmerkti; nėra nieko sunkiau, kaip suprasti“. Nepateisinti, bet suprasti ir kaip pati A. Ruseckaitė rašo: „Žinoti, pripažinti, nurimti...“
Galima išsinarinti smegenis vis užduodant ir užduodant S. Nėries likimą paženklinusį klausimą: nuteisti ar išteisinti? Taip, poetė yra didelės kaltės, bet tuo pačiu ir didelės atgailos žmogus. Jos širdyje tilpo naivus tikėjimas socializmu ir dramatiškas savo klaidų suvokimas, viltis, kad tėvynė atleis ir priglaus. Nei vieno, nei kito negali paneigti. Kaip ir negali paneigti jos talento didybės. Tragiškas dramatiškas laikmetis, po kurio dantračiais pateko daug žmonių likimų.
O mes toliau... „Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins...“
P. S. Nuoroda į mane „užkabinusią“ ir lengvai jau „nebepaleidusią“ laidą „Literatūros pėdsekys“: https://bit.ly/35VXV1x
#bitėsrekomenduoja #aldonaruseckaitė #padaipilnivinių #salomėjanėris
Tačiau prieš dvi savaites peržiūrėjau LRT Plius laidą „Literatūros pėdsekys“ apie Salomėją Nėrį ir... Išgirsti tam tikri poetės biografijos faktai taip suintrigavo, kad A. Ruseckaitės romaną su didžiausiu smalsumu ir pasigardžiavimu perpyliau per dvi dienas. Bebaigdama skaityti dar ir ašarą nubraukiau.
Tiesa, šis kūrinys man labiau suskambėjo kaip dokumentinis veikalas, o ne grožinis kūrinys. Bet dėl to tik dar įtaigiau viskas atrodė. Rašytoja A. Ruseckaitė, siekdama atskleisti S. Nėries poelgius ir jų motyvus, pasitelkia argumentus už („Gerieji balsai“) ir prieš („Smakas“). Tokia naratyvo struktūra skaitytojui parodo, kad vienareikšmiško atsakymo, vertinant poetės biografiją nėra ir negali būti. Tačiau toks pasakojimas, pateikiant skirtingose barikadų pusėse esančiųjų argumentus gilina supratimą apie tam tikrą laikmetį ir jame gyvenusius žmones. Dostojevskis yra rašęs, kad "nėra nieko lengviau, kaip pasmerkti; nėra nieko sunkiau, kaip suprasti“. Nepateisinti, bet suprasti ir kaip pati A. Ruseckaitė rašo: „Žinoti, pripažinti, nurimti...“
Galima išsinarinti smegenis vis užduodant ir užduodant S. Nėries likimą paženklinusį klausimą: nuteisti ar išteisinti? Taip, poetė yra didelės kaltės, bet tuo pačiu ir didelės atgailos žmogus. Jos širdyje tilpo naivus tikėjimas socializmu ir dramatiškas savo klaidų suvokimas, viltis, kad tėvynė atleis ir priglaus. Nei vieno, nei kito negali paneigti. Kaip ir negali paneigti jos talento didybės. Tragiškas dramatiškas laikmetis, po kurio dantračiais pateko daug žmonių likimų.
O mes toliau... „Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins...“
P. S. Nuoroda į mane „užkabinusią“ ir lengvai jau „nebepaleidusią“ laidą „Literatūros pėdsekys“: https://bit.ly/35VXV1x
#bitėsrekomenduoja #aldonaruseckaitė #padaipilnivinių #salomėjanėris
November 23, 2020
3+
Vis tik nesigauna nelyginti šios knygos su "Žemaitės paslaptimi". Ankstesnioji patiko labiau. O šioje nuolat jaučiau autorės lyg bandymą išteisinti S. Nėrį, dėl jos politinės pozicijos. Galbūt viskas būtų kitaip, jeigu būtų plačiau pasakota apie laikotarpį iki propagandinių kūrinių kūrimo.
Vis tik nesigauna nelyginti šios knygos su "Žemaitės paslaptimi". Ankstesnioji patiko labiau. O šioje nuolat jaučiau autorės lyg bandymą išteisinti S. Nėrį, dėl jos politinės pozicijos. Galbūt viskas būtų kitaip, jeigu būtų plačiau pasakota apie laikotarpį iki propagandinių kūrinių kūrimo.
July 2, 2022
Labai įdomi biografinė knyga. Kartu mąstai su rašytoja, o kaip buvo? Originalus pateikimu būdas.
March 19, 2022
Yra temos, apie kurias norint rašyti būtina turėti specialiųjų žinių. Nereikia rašyti dviem rankomis, kai abi jos kairiosios.
Autorė yra apdovanota Salomėjos Nėries literatūros premija. Autorė, rašydama apie Salomėją Nėrį, renkasi ne teisi ar išteisinti ją jos kasdieniniuose pasirinkimuose, bet renkasi ją suprasti. Autorė siekia, jog skaitytojas pats spręstų, ar Salomėją Nėrį išteisinti ar nuteisti. Tiesa, tikslai tikslais, bet ar iš tiesų toks tikslas korektiškas ir moralus. Visi norime būti politkorektiški, bet autorei nebūtina sau leisti ,,chuliganavoti".Neverta iš tam tikrų dalykų daryti cirkų, šiuo atveju - politkorektiškumas ne visuomet yra gėris pats savaime, pvz.,svarbu atskirti mėsą nuo žuvies ir žuvį nuo mėsos. Man Salomėja Nėris asociajuojasi su žmogumi, kuris norėjo ir siekė karjeros sovietinėje Rusijoj (siekė finansiškai lengvo gyvenimo sovietinėj Rusijoj), kai tuo tarpu siekiantys Lietuvos Nepriklausomybės buvo žudomi, deginami, tremiami, luošinami ir naikinami, išžaginami vaikai merginos, moterys-vadinami fašistais. Sovietiniu laikotarpiu fašistais buvo vadinama lietuvių tauta, pasipriešinusi sovietinei Rusijai. Visa nemarioji žanro klasika prisimenama ir šiame kūrinyje: Lietuvos stojimas į sovietinę Rusiją, aneksija bei okupacija vadinamos lietuvių tautos išlaisvinimu, pasisakoma už Lietuvą be lietuvių.
Man Salomėja Nėris ir jos kūriniai, neiškiriant parašytų II Pasaulinio karo metais, tai lyg dvi tos pačios medalio pusės, nedalomas vienis. Nesuprantu, kad su mūsų tauta negerai - bijome pripažinti ir įsivardinti, jog ne visiems Nepriklausomos Lietuvos idėja buvo priimtina. Nepamiškim, Salomėja Nėris prasidėjus II Pasaulinimam kariui sąmoningai užtarimo ir prieglobsčio bėgo ieškoti sovietinėj Rusijoj, naudojosi garantijomis, kurias suteikė anuometinė valdžia, todėl vienąkart atskirkime pelus nuo grūdų, o ne liaupsinkime prieštaringai vertintinus poetus, rašytojus.
Jei aš rinkčiausi suprasti Salomėjos Nėries elgesį, vadinasi, aš juokčiausi iš sužalotųjų ir žuvusiųjų lietuvių tautos didvyrių, kovojusių už laisvos, savankiškos demokratinės Lietuvos viziją ir idėją.
Autorė yra apdovanota Salomėjos Nėries literatūros premija. Autorė, rašydama apie Salomėją Nėrį, renkasi ne teisi ar išteisinti ją jos kasdieniniuose pasirinkimuose, bet renkasi ją suprasti. Autorė siekia, jog skaitytojas pats spręstų, ar Salomėją Nėrį išteisinti ar nuteisti. Tiesa, tikslai tikslais, bet ar iš tiesų toks tikslas korektiškas ir moralus. Visi norime būti politkorektiški, bet autorei nebūtina sau leisti ,,chuliganavoti".Neverta iš tam tikrų dalykų daryti cirkų, šiuo atveju - politkorektiškumas ne visuomet yra gėris pats savaime, pvz.,svarbu atskirti mėsą nuo žuvies ir žuvį nuo mėsos. Man Salomėja Nėris asociajuojasi su žmogumi, kuris norėjo ir siekė karjeros sovietinėje Rusijoj (siekė finansiškai lengvo gyvenimo sovietinėj Rusijoj), kai tuo tarpu siekiantys Lietuvos Nepriklausomybės buvo žudomi, deginami, tremiami, luošinami ir naikinami, išžaginami vaikai merginos, moterys-vadinami fašistais. Sovietiniu laikotarpiu fašistais buvo vadinama lietuvių tauta, pasipriešinusi sovietinei Rusijai. Visa nemarioji žanro klasika prisimenama ir šiame kūrinyje: Lietuvos stojimas į sovietinę Rusiją, aneksija bei okupacija vadinamos lietuvių tautos išlaisvinimu, pasisakoma už Lietuvą be lietuvių.
Man Salomėja Nėris ir jos kūriniai, neiškiriant parašytų II Pasaulinio karo metais, tai lyg dvi tos pačios medalio pusės, nedalomas vienis. Nesuprantu, kad su mūsų tauta negerai - bijome pripažinti ir įsivardinti, jog ne visiems Nepriklausomos Lietuvos idėja buvo priimtina. Nepamiškim, Salomėja Nėris prasidėjus II Pasaulinimam kariui sąmoningai užtarimo ir prieglobsčio bėgo ieškoti sovietinėj Rusijoj, naudojosi garantijomis, kurias suteikė anuometinė valdžia, todėl vienąkart atskirkime pelus nuo grūdų, o ne liaupsinkime prieštaringai vertintinus poetus, rašytojus.
Jei aš rinkčiausi suprasti Salomėjos Nėries elgesį, vadinasi, aš juokčiausi iš sužalotųjų ir žuvusiųjų lietuvių tautos didvyrių, kovojusių už laisvos, savankiškos demokratinės Lietuvos viziją ir idėją.
August 14, 2022
„<...> kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praeitis tik pūliuos ir niekada neišgis...“
November 13, 2021
"Atimkite iš manęs vardą, pavardę, sukraukite kalną mano nuodėmių, užmeskite mane ant laužo - kūryba vis tiek liks, švies amžinąja ugnimi."
Knyga nei nuteisia, nei išteisina. Kiekvienas skaitytojas gali pasidaryti savas išvadas. Man asmeniškai Salomėja visada liks eiliuoto žodžio meistrė, kūrėja. Istorija yra pati didžiausia išdavikė, nes šiandien giria ir aukština vienus, o su žemėm sumaišo kitus, tačiau po kokio 50-100 metų viskas gali būti atvirkščiai. O jaunas ambicingas žmogus visada imlus naujoms laikmečio idėjoms. Ir nesvarbu, kad rytoj jos atrodys beviltiškai neteisingos, visų smerkiamas ir linksniuojamos blogąja prasme. Todėl aš irgi mintyse bandau Saliutę išteisinti, o ne pulti kaltinti ir juodinti. Ji tik moteris, mama. Jautri, kaprizinga, nedrąsi ir tiesiog besiblaškanti gyvenime, kuri rašė nuostabius eilėraščius.
Knyga nei nuteisia, nei išteisina. Kiekvienas skaitytojas gali pasidaryti savas išvadas. Man asmeniškai Salomėja visada liks eiliuoto žodžio meistrė, kūrėja. Istorija yra pati didžiausia išdavikė, nes šiandien giria ir aukština vienus, o su žemėm sumaišo kitus, tačiau po kokio 50-100 metų viskas gali būti atvirkščiai. O jaunas ambicingas žmogus visada imlus naujoms laikmečio idėjoms. Ir nesvarbu, kad rytoj jos atrodys beviltiškai neteisingos, visų smerkiamas ir linksniuojamos blogąja prasme. Todėl aš irgi mintyse bandau Saliutę išteisinti, o ne pulti kaltinti ir juodinti. Ji tik moteris, mama. Jautri, kaprizinga, nedrąsi ir tiesiog besiblaškanti gyvenime, kuri rašė nuostabius eilėraščius.
March 10, 2019
Sužavėjo meniška teksto struktūra, trapi žodžių muzika. Patiko autorės interpretacija, kurią dažnai rėmė istoriniai faktai. Mane įtraukė autorės siūloma diskusija, paliko minčių apie S. Nėries gyvenimą. Kartu šią knygą galima skaityti tiesiog kaip romaną apie įdomią moterį, kuri atsidūrė neįprastų aplinkybių sūkury. Perskaičiau labai greitai ir gal net per greitai, nes norėjosi mėgautis ilgiau.
September 6, 2019
Antra A. Ruseckaitės knyga, pakliuvusi į mano rankas.
Salomėja Nėris paprastai suvokiama kaip amžinas galvos skausmas ir aiškių atsakymų nesuteikiantis klausimas.
Iki šios knygos.
Atskleidžiamas nešališkas žvilgsnis, suprantama tiek šviesioji, tiek tamsioji poetės biografijos pusė.
O gražiausia, jog autorė geba istoriją perteikti taip lyg žengtų greta aprašomo žmogaus..
Salomėja Nėris paprastai suvokiama kaip amžinas galvos skausmas ir aiškių atsakymų nesuteikiantis klausimas.
Iki šios knygos.
Atskleidžiamas nešališkas žvilgsnis, suprantama tiek šviesioji, tiek tamsioji poetės biografijos pusė.
O gražiausia, jog autorė geba istoriją perteikti taip lyg žengtų greta aprašomo žmogaus..
December 28, 2021
Labai įdomu skaityti! Iš dienoraščių, atsiminimų, laiškų, eilėraščių, nuotraukų, užrašų pabandyta tarsi sudėlioti Salomėjos Nėries gyvenimo, likimo, sprendimų dėlionę.
https://kaskaityti.wordpress.com/2021...
https://kaskaityti.wordpress.com/2021...
December 6, 2023
Koks taiklus pavadinimas! Negaliu būti objektyvi,nes augau su Jos poezija-ne tik privaloma mokykloje, o visa. Poetę pažįstu iš jos kūrinių, o paskutinieji Jos ir nepriklausomos Lietuvos metai buvo labai sunkūs.
August 29, 2019
aš vis dar abejoju, ar galiu šį romaną vadinti romanu. Visgi autorė tikrai įdomiai pasakoja, palieka vietos savoms interpretacijoms. Įdomi knyga.
October 1, 2019
Puikus romanas!
January 28, 2021
Labai patiko!
September 20, 2021
Nuostabi!
January 16, 2022
A very touching book.
July 1, 2022
Gyvenimas tik siaurutis ruoželis didžiulio Dangaus pakrašty.Debesis užplaukia ir -tamsa...
June 16, 2025
fuck salomėja nėris all my homies hate salomėja nėris
Displaying 1 - 24 of 24 reviews