Laiškai hipokampui

by Lina Laura Švedaitė

„Laiškai hipokampui" – unikalaus dizaino, originalių poligrafinių sprendimų esė ir dokumentinės prozos knyga. Tai itin jautrūs įvairaus žanro tekstai, vertingi kultūrinėmis nuorodomis ir įžvalgomis, pasakojantys apie svarbiausius gyvenimo įvykius, socialines, lokalias bei globalias šių dienų peripetijas. („Išvertus iš graikų kalbos, žodis „hipokampas" (ἱππόκαμπος) reiškia jūrų arkliuką. Tai – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės dalis, dalyvaujanti konsoliduojant atmintį, šitaip pavadinta dėl panašumo į šiaip jau čia niekuo dėtą jūrų gyvūnėlį. Vienas rumunų chirurgas tikina, kad po mirties hipokampas išlieka aktyvus dar 72 valandas. Vadinasi, jei tik mokėtume, mirus žmogui, mes galėtume išpjauti hipokampą iš jo smegenų ir pagal skleidžiamų impulsų dažnį sužinoti slapčiausias jo paslaptis – lygiai kaip po lėktuvo katastrofos išklausoma juodoji dėžė.")

136 pages, Paperback

First published January 1, 2018

About the author

Laura Švedaitė (g. 1989) – diplomuota vertėja, debiutuojanti rašytoja, žurnalistė, keliautoja. Ištraukos iš dokumentinės prozos ir esė knygos „Laiškai hipokampui" jau yra laimėjusios Gendručio Morkūno esė konkursą (2016), Lazdynų Pelėdos literatūrinę premiją (2017), Kultūros tarybos stipendiją (2017) ir pavergusios ne vieno skaitytojo širdį.

Reviews

[cypt · Rating 1 out of 5]

Suvenyrinė eseistika - prisiminiau, kad panašaus tipo kaip Stankevičiaus Diktantai sielai, bet bent nedidaktinė. Įmantriai sudizaininta - išpjaustyti lapai, jūrų arkliukai, atskiruose lapuose išskirtos Svarbios Mintys. Matosi, kad tai knyga, kuri labai daug reiškia ją parašiusiajai, ir tas savaime suteikia jai didesnės svarbos - kaip Tiškevič Vyvenimas, kur matai, kad rašoma ne dėl rašymo, o dėl savęs. Tai irgi yra kūrybos forma ir įmanomas tikslas.

Ir vis tik - "dokumentinė proza" / "eseistika" - skambios etiketės, ir jas perskaičius nesitiki, kad 2 premijomis ir LKT stipke įvertinta knyga (kaip skelbiama anotacijoj) tėra paskirų kelionių užrašų, gimdymo / motinystės patirčių, konfliktų su vyrų, svetimų kultūrų trivia rinkinys. Švedaitė rašo dailiai, aforistiškai, kiekvienas fragmentėlis baigiasi Atradimu, bet už viso to realiai nieko nėra, neišryškėja joks didesnis paveikslas, jokia pamatinė idėja, konfliktas, vertybė ar panašiai. Visa jos proza tik ką nors teigia - konstatuoja, kaip kas nors yra, bet neklausia, nesidomi, netgi nesidžiaugia. Ir tas yra kažkaip antieseistiška.

Skaitydama galvojau apie Rupi Kaur - grynai knygos pusseserės, abi norinčios kuo trumpiau, kuo grakščiau pasakyti, KAIP YRA. Gal čia tiesiog tokia paauglių literatūra, paauglių literatūrinė sielovada? Aš 15-os irgi skaičiau Gibraną ir šiurpuliukai bėgiodavo. Tai gal ir Švedaitė galėtų būti tokia young adult eseistika (kaip Stankevičius yra old adult eseistika). Arba dar kitaip - žurnalo "Panelė" materijolas, kaip kad koks nors MPE Martynenko galėtų būti A-Zet materijolas.

Pora Atradimų:

[rašo laišką negimusiam vaikui]

Iš žolių
iš žemės
iš moliuskų
iš kosmoso dulkių
iš beždžionės
iš nuogumo
iš nakties
iš judesio
iš trupinių lovoje, subraižiusių odą
iš dūmo
iš kosulio
iš nieko
iš meilės
atsiradai
nepamiršk -
o ne iš mūsų
[...]
(p. 26)

O tai ten nakty judesiu ir trupiniais kosėdami kas užsiiminėjo? Ok ok i get it, čia grynai kaip iš Pranašo - jūsų vaikai jums nepriklauso bla bla bla.

Apie Teheraną

Čia dėl šviesos taršos ir smogo danguje nebesimato žvaigždžių. (p. 71)

O tai tipo jei šviesu, neturėtų ir taip nesimatyt?

Apie kančią

Paryžiaus karo muziejuje po stiklu guli Pirmojo pasaulinio karo apkasuose rastas kareivėlio dienoraštis, kuriame parašyta - "Šiandien surūkiau savo maldaknygę."
Deja, dažnas praeina nė nedirstelėjęs, nes šalia stovi įspūdingo dydžio patranka. (p. 88)

Vartotojiškumas būūūūūū, kapitalizmas būūū.

Apie ego

Kartais manęs pasidaro per daug. Kartais užtvindau visa, kas gyva. Tuomet nusileidžiu keletą metrų po žeme ir sėdu į metro. Ir stebiu visokių formų, dydžių ir spalvų veidus dirbtinėje šviesoje, klausausi pokalbių, skaitau puslapius iš svetimų knygų ir laikraščių, uostau kvapus ir kvepalus, įsivaizduoju, kur jie visi važiuoja, kokiuose namuose gyvena, ko bijo, kokiomis ligomis serga, mylisi garsiai ar tyliai, įsivaizduoju juos sėdinčius ant klozeto, įsivaizduoju juos miegančius, duodu jiems vardus ir pavardes, įsivaizduoju tol, kol įsimyliu juos - žmones, kurių daugiau niekada nebesutiksiu.
Tada išlipu iš metro ir vėl pradedu tvinti. (p. 108)

Gal nebereikia jau tvinti, plz.

Apie mirtį

Retkarčiais užsuku į gėlių parduotuvę.
Gvazdikai, chrizantemos, begonijos, magnolijos, tulpės, rožės, ramunės, pakalnutės, mimozos ir visos kitos nepažįstamos gėlės skleidžia savo kvepalus, maišosi į vieną, geriasi į drabužius, odą ir plaukus, pasiekia širdį, gožia paprastąjį pasaulio kvapą, visos žydi ir tuo pat metu pūva.
Ir nusiperku sau puokštę - kad nepamirščiau. (p. 114)

Žvaigždutės - skaitydama galvojau duoti 2*, nes nepatiko, bet nesunervino (kaip kokia Melniko Adata), bet pačiam gale įdėtas mielas žmogeliukiškas laiškas MAN tai jau sunervino:

Miela(s)____________ (čia gali įsivaizduoti savo vardą),

ačiū, kad atsivertei, kad lietei, kad pabuvai kartu.
Viršelyje-voke yra atvirukas, kuriame gali užrašyti savo žinutę ir kurį gali paslėpti grindyse arba bibliotekoje slapčia įkišti į patikusią knygą, arba įdėti į butelį ir išmesti į jūrą, arba prisiklijuoti prie šaldytuvo, arba "netyčia" palikti parke ant suoliuko, arba išsiųsti mylimam žmogui, arba išsiųsti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir - t. t., ir pan.
Galbūt kas nors radęs tavo žinutę nusišypsos, apsiverks, atsiprašys, išeis atostogų, išsiskirs, daugiau neberūkys, nusipirks naują suknelę ar batus, pagaliau išdrįs šokti parašiutu, supyks, pradės mokytis ispanų kalbos, arba tiesiog supras, kad jai / jam žūtbūt reikia surasti tave.

Su meile,
L. L.

NOPE.

[Karolina · Rating 4 out of 5]

Verta nusipirkti iškart dvi knygas. Vieną sau, o kitą draugei ar draugui. Nes, kai perskaitysit, tikrai norėsit kopiją padovanot nors vienai artimai sielai. Šiuose esė tekstuose daug savito pasaulio matymo, daug širdies, daug istorijų iš gyvenimo ir jausmo. Čia rasite apie keliones ir kultūras, apie pasaulio skaudulius, rasite filosofijos ir tikrai (TIKRAI!) sužinosite kažką, ko nežinojote prieš tai.
Aš užskaitau.

[Marijus Gailius · Rating 2 out of 5]

L. L. Švedaitė savo prozinių ir poetinių miniatūrų prasmę sunkia iš atsitiktinio sugretinimo principo, pavyzdžiui, vizualinės analogijos pagrindu: kadangi jūrų arkliukas yra panašus į hipokampą, atsakingą už atmintį, tai reiškia ką nors neva ypatingo (beje, lygiai toks pat liaukos-gyvūno motyvas buvo pasirodęs ir Deivido Preišegalavičiaus prozinių miniatūrų rinkinyje „Dulkių spalvos žuvelės“). Juk tai literatūrinė bižuterija.

Truputį gąsdina ir neramina infantilus jaunosios kūrybos tonas, atsitiktinė ir nebestruktūruojama prasmėkūra, sykiu knygos dizaino kičą deklaruojant kaip meninę pretenziją (būtų „Laiškai hipokampui“ išleisti santūresnio formato – ne taip kristų į akis).

Skaitinėjant šio debiuto kai kuriuos tekstus nušvito: diskusijose apie dirbtinį intelektą keliant klausimą, kada robotai pradės kurti grožinę literatūrą, netiesioginį atsakymą juk galime rasti visai arti – kai kurie autoriai jau patys rašo kaip robotai.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

knyguziurkes.wordpress.com/2019/03/18...

[Viltė · Rating 5 out of 5]

Atviri ir jautrūs tekstai apie žmones, santykius, keliones, atradimus ir praradimus. Gražiai sukrintantys žodžiai sukurė įstabius tolimų šalių vaizdus, kuriuos norisi pamatyti pačiam. Ne vienoje knygos vietoje kartu su autore emociškai giliai patyriau aprašomų santykių išgyvenimus. O įsiterpiančios faktinės žinutės privertė suvokti, kiek įvairiausių ir keisčiausių dalykų yra šiam pasauly ir kiek daug mes nežinom.

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

Tikriausiai didesnį įspūdį visgi daro knygos dizainas ir meniniai sprendimai nei kai kurie tekstai. Bet, iš esmės, visiškai neblogai juos perskaityti, nes kai kurie jų priverčia susimąstyti apie tokiu dalykus, apie kuriuos arba neturėjai laiko pagalvoti, arba jie tiesiog praslysdavo pro tavo sąmoningumo regos lauką.

[Toma Liutikė · Rating 5 out of 5]

Puikiai sukurtas Lauros pasaulis. Trumpas, iš nuotrupų. Išjausta, susieta. Apie gyvenimą, motinystę, keliones, pasaulio kultūras, vandenyną, egzistenciją. Man labai surezonavo!

[Valda · Rating 4 out of 5]

Iš pradžių galvojau - kas čia per nesąmonė ir popieriaus švaistymas. Paskui “paėjo”. Patiko toks kratinys po truputį apie skirtingus dalykus, - nenusibodo tekstas. Patiko, kad to teksto nedaug, - neprailgo skaityt. Vietom biški lengvo Murakamio, kai kur šiek tiek moteriško Erlicko. Tik tos pūvančios gėlės labai panašios į gėlių lavonėlius Valerie Perrin knygoje, - ko gero vienintelis suerzinęs dalykas. Iš tiesų nežinau, kas tai per kūrinys (labiau minčių/prisiminimų fragmentai nei laiškai), bet man asmeniškai lengvai ir pozityviai susimeditavo.

[Matas]

Kiek prisimenu save, visada troškau keliauti kažkur toli ir surasti lobį ar kokią žinutę butely, išmestą į smėlio krantą...
Dabar keliauju bibliotekoje tarp lentynų, tarp knygų, tarp tų nuostabių, paslaptingų gyvenimų, tarp eilučių ir stulpelių, ir...
visiškai netikėtai radau lobį -
tą ilgai trokštą lobį -
Gulėjo pasislėpęs laiškely, atviruke ir laukė įdėtas knygoje.

Mielas ar miela,
Tikiuosi, kad kaip ir žadėjai, susitiksime rudenį užupy- sėdėsiu ten, lauksiu tavęs,
O kolkas perskaičiau “Laiškus hipokampui” ir nuėjau pažiūrėti, kaip ant arkos stogo žaliuoja beržas,

Ir tik tenoriu pasakyti, kad supratau ką reiškia laikas ir tie keisti medžiai rudeny...

Tikriausiai visada žinojau, tik buvau pamiršęs.

O dabar gyvenimas tęsiasi toliau, todėl ir vėl eisim ieškoti tų lobių.

[Rusnė Poligaitė · Rating 5 out of 5]

It's a really short read, however, it was absolutely beautiful and heart touching. So happy that I finally read it!

[Mintaute · Rating 5 out of 5]

Absoliučiai fantastiška! Nuostabi! Būtų šešta žvaigždutė - uždėčiau ir ją. Be galo tyra, lengva, šviesi. Sujudino mano sielą.

Atskiras žodis turėtų būti skirtas knygos dizainui ir leidimui. Nesu gražesnės knygos lietusi. Tas jos baltumas ir tyrumas net įpareigoja kas kartą prieš imant į rankas jas gerai nusiplauti. Tai darau su dažna knyga. Su šia norisi ir gražiai susišukuoti bei pasikvėpinti prieš atsiverčiant.

[Laurossiela · Rating 5 out of 5]

Ilgai laukiau šios knygos - tokio grožio ir jautrumo, prie kurių prisilietus kartu apkeliauji pasaulius, išorinius ir vidinius. Nuoširdi, tikra ir giliai paliečianti yra Lauros kūryba. Tad jeigu nesi robotas ir gali jausti - netruksi tuo įsitikinti.

[Dominyka · Rating 4 out of 5]

3,75

[Loreta · Rating 5 out of 5]

Nuo-sta-bu!!! Už viską labiausia gaila, kad knyga baigėsi. Ji tokia mažutė, bet tuo pačiu neišpasakytai gili. Seniai ieškojau kažko panašaus, pati nesuprasdama ko, o čia skaičiau ir gėriau į save ir šokiruota, ir nusijuokdama, ir pasižymėdama patikusias eilutes.

"...siela, plonyčiu siūleliu prisitvirtinusi prie širdies. Plonyčiu siūleliu"

[Rita Simonavičiūtė-Koreivė · Rating 5 out of 5]

Ne tik šauniai parašyti, pamąstyt, prisimint paskatinę laiškai, bet ir gražiausia, estetiškiausia, labiausiai apgalvoto ir su mintim apipavidalinta knyga kokią esu skaičiusi!

[Toma · Rating 5 out of 5]

Kokia nuostabi, gili knyga!

[Vita · Rating 3 out of 5]

Neturiu nuomonės, kažkas tiesiai per viduriuką. Mintis sudomino, įtraukė, bet rytoj jau nebegalvosiu apie šią knygą.

Beje, patiko kreipinys į ryklį - labai taikliai. 🙌🏼

[Rasak · Rating 4 out of 5]

Pasiskolinau paskaityti pakeliui į festivalį ir pabaigiau iki jo neatvažiavus, nes knyga labai lengva, nors patirčių, pamąstymų ir emocijų daugybė. Daug iš jų nepažįstami ir tolimi, bet yra ir bendrumo, greičiausiai dėl augimo tame pačiame laikmetyje, nors akivaizdžiai kitokioje kultūrinėje aplinkoje.

Kai kurie knygos puslapiai susiskaitė labai maloniai, poetiškai glostydami sielą.

[Neringa · Rating 5 out of 5]

Užkabino kiekvienas skyrius.