THIS IS NOT MY SKY tells the story of three generations of Lithuanian women living in New York City during the Cold War era. Each woman carries the burden of history. The matriarch of the family, the Grandmother, is a village charmer who lost her power to heal when she crossed the Atlantic Ocean from war-torn Europe to America after World War II. Her powers scattered across a vast ocean, she tenaciously holds onto the old beliefs and ways while trying to keep her family together. Maria, her son's common law wife, a run-away mail order bride, struggles just to hold onto reality as she raises her children in a strange new foreign land. Maria is tormented by the memory of her family's involvement in the postwar armed resistance against the Soviet occupation of her country. Maria's two American-born daughters; one that she raises, the other lost to her and put up for adoption at birth, carry their own cultural legacy while living out their American lives at a time of great cultural and societal change. In this novel the power of memory, and of sacrifice, echoes down the generations, following the family across the Atlantic to America.
Kiek daug visko šioje knygoje. Labai sunki emociškai. Pradedant trėmimu į Sibirą, kankinimais, priespauda, iki vaikų - užaugusių tokiomis sąlygomis ir tolimesnio jų gyvenimo. Tėvai nepabėgę iš savo šalies, o likę ir kovoję, sakydami 'tik žiurkės bėga iš skęstančio laivo'. Kyla dviprasmiški jausmai, ar verta likti, gyventi sunkiomis sąlygomis, būti kankinamiems, prarasti gyvybę ir savo vaikus sužaloti psichologiškai..? Sudėtingi gyvenimo sprendimai lėmę visos šeimos gyvenimą. Siaubingas tėvų likimas.
Pagrindiniame plane jaunutė mergina, likusi našlaitė, atskirta nuo savo jaunesniųjų seserų. Vaikystėje mačiusi ir girdėjusi ko nereikėtų vaikams žinoti, išauklėta taip, jog 'turi nešti savo gyvenimo kryžių iki pat pabaigos, kad ir kaip būtų sunku'. Ne savo valia atsidūrusi viena ir toli nuo namų. Todėl labai tikslus knygos pavadinimas - 'Tai ne mano dangus'. Visiškai priklausoma nuo kitų žmonių, ji pati priima vos vienintelį sprendimą - pabėga iš meilės, ir vėl įtraukiama į sudėtingas gyvenimo sąlygas, vyro alkoholizmą ir nuolatinį menkinimą, skurdą, atsiskyrimą. Būdama stipri, stengiasi vis prisitaikyti prie nepalankių sąlygų. Skaitai ir galvoji, kas dar blogo turi nutikti, kad viskas pasikeistų..?? Jaučiama visiška bejėgystė. Toliau eina jau jos šeimos vaikai, ir jų likimai. Vėlgi, jie matė gyvenimo kančias, bjaurią atmosferą namuose ir užauga sudėtingomis asmenybėmis.
Knygoje daug veikėjų, sudėtingi visų likimai, žiaurios scenos, kurių neįmanoma pamiršti. Karas visiems palikęs gilius randus. Skaityti buvo įdomu, liūdna, vienu metu norisi padėti knygą, bet tuo pačiu ir labai norėjosi sužinoti, kaip viskas baigsis pagrindinei veikėjai. Labai stiprios lietuvių švenčių tradicijos, papročiai, kultūra. Knyga sukėlusi daug pilkų, labai niūrių jausmų. Knygos apie karą - ne man.
🖋 Ar kada pagalvojai, kaip pasisekė medžiams? Žmonės prisigalvojo įvairiausių būdų, kaip vienas kitam pakenkti, o medžiai gyvena sau ramiai, vasarą linguoja pučiant švelniam vėjeliui, o žiemą stovi pasipuošę sniego karūnomis.
Šiuos skaitymo metus galėčiau pavadinti - duoklė lietuvių autoriams. Jau daug metų buvau nuo jų atitrūkusi, tačiau šiemet vis dažniau pasitaiko įdomių ir unikalių lietuvių autorių kūrinių, kuriuos įtraukiu į savo norimų perskaityti knygų sąrašus. Nekeliu aš jiems kažkokių reikalavimų, tiesiog imu ir skaitau tai, kas patraukia mano akį. Šįkart mano akiratyje autorė, apie kurią esu girdėjusi, bet jos kūrybos nieko neskaičiusi, todėl tai ir buvo vienas iš kabliukų, kuris ir paskatino dar labiau priartėti prie lietuvių autorių kūrybos. Žinot, turbūt būsiu iš tų skaitytojų, kuriai labiausiai patikę lietuvių autorių kūriniai yra "Balta drobulė," "Dievų miškas", "Altorių šešėly", "Tarp pilkų debesų". Todėl kūriniai, atspindintys pokario metus, man turi būti ne kažkoks datų kratinys, o visa įvykių virtinė, kuria taip ir norėtųsi keliauti per knygos puslapius nesustojant. Ar tai gavau perskaičiusi "Tai ne mano dangus"? Daug nevyniojant į vatą, dalinuosi savo įspūdžiais. Knygos siužetas pirmiausia mus nukelia į Lietuvos kaimą, pokario metus. Marija ir jos dvi sesutės anksti netenka savo tėvų: pirmiausia kagėbistai išsiveda tėvą, paskui ir motiną, slapsčiusią Lietuvos partizanus. Likimas taip viską sudėlioja, kad atskiria Mariją nuo sesučių ir nubloškia į Lenkiją, vėliau ir į Jungtines, Valstijas, į turtingo emigranto glėbį. Belieka mėgautis išsvajota laisve, tačiau taip nėra, nes praeities šmėklos persekioja Mariją netgi už Atlanto vandenyno. Ši knyga-ne vien knyga apie pokarį ir tuo metu vykusius baisius įvykius, bet tuo pačiu tai knyga apie to meto moteris, kurias iš kartos į kartą persekioja vilkstinės bėdų ir nelaimių tiek politiniame, tiek buitiniame kontekste. "Tai ne mano dangus" tarsi įvykių metraštis, pasakojantis, kas vyko Lietuvoje penktajame dešimtmetyje, gyvenimą svetur, kuris reikalavo stiprybės ir ištvermės, Sovietų Sąjungos žlugimą, prie kurio prisidėjo ir Lietuva. Skaitant šią knygą, man nepaprastai patiko Marijos personažas, kuris nuo pat jos vaikystės keliavo su manimi per knygos puslapius iki tol, kol tapo brandos sulaukusia moterimi. O kiek įvykių, kiek bėdų ir nelaimių turėjo ji išgyventi bei patirti, ką likimas jai buvo parengęs, tačiau nuo ko ji negalėjo pabėgti ar tiesiog nesugebėjo, galite perskaityti šioje knygoje. Tai Marijos šeimos istorija, kurioje pilna tragiškų įvykių ir paslapčių, kurioje vis dar tikima stebuklais ir jie karts nuo karto aplanko; kupina atradimų, kurie kartais palengvina sunkų Marijos gyvenimą, kuris lyg tautinė juosta, nuaustas iš skirtingos spalvos siūlų, visuomet ryškus ir pasakojantis kiekvieno iš jo likimą. Man ši istorija- tai laisvės istorija, kurios troško to meto žmonės. Nieko nėra įspūdingiau, kai tokios istorijos nugula į knygos puslapius, o mes tarsi metraštininkai galime prisiliesti prie istorijos ją skaitydami. Tuo pačiu- tai puikus pavyzdys šiuolaikinei kartai, kad už viską svarbiausia gyvenime yra šeima ir meilė Tėvynei. Juk ne veltui yra sakoma, kad gijos, kurios riša tavo širdį su gimtąja žeme, visada trauks atgal. Meilė šioje istorijoje taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Ji žeidžia, pykdo, ja nusiviliama ir vėl pamilstama. Ji visur: kiekvieno veikėjo širdyje skirtinga, bet tokia, kokia nori, kad būtų. Meilė šiame kūrinyje yra visokia: "Kartais užsiliepsnoja kaip Mozės krūmas, kartais auga pamažu kaip samanos ant medžio". Šią knygą rekomenduočiau perskaityti tiems skaitytojams, kurie neabejingi Lietuvos istorijai, tikriems laisvės kovotojams, šeimos sagų gerbėjams, pasakojantiems apie kelių kartų moterų gyvenimus pokario Lietuvoje ir žinoma tiems, kuriems patinka romanai apie drąsą, meilę ir išlikimą. Nesinori šios istorijos atkartoti savo atsiliepime, nes tokios istorijos yra unikalios, jas norisi patiems perskaityti ir turėti savo širdyje kaip savo šalies istoriją, kaip savo tautiškumo parodymą ir pagaliau kaip savo laisvės turėjimą kitų žmonių dėka. Skaitydama šią istoriją visgi taip ir norisi pasakyti: "Jeigu ką dovanoji, padovanok tai, ką vertini labiau už viską pasaulyje. Visa kita nėra dovana". Įstabių akimirkų su šia knyga.
Pradžioje planavau šią knygą padėti į šalį, tačiau kai pamačiau, kad anotaciją knygai parašė @rutasepetys - neliko abejonių ir tikrai jos pasiteisino. Knyga nėra linksma, jei būtų galima taip sakyti. Knyga skaudi, verčianti susimąstyti ir netgi nubraukti ašarą. Pasakojimas apie Lietuvoje gyvenusius ir už mūsų nepriklausomybę kovojusius žmones, visi tie knygoje aprašomi įvykiai, visi tie žiaurumai, kartais net nebuvo smagu skaityti. Knyga tikrai puiki, man kažko gal pritrūko tame pasakojime, tačiau tikrai verta dėmesio.
Knyga įtraukė nuo pirmo puslapio. Tai vaizdžiai ir neįkyriai pateikta, kad ne piniguose ir ne tame kur gyveni slypi laimė. Labai rekomenduoju tiems, kurie ruošiasi pradėti gyventi nuo rytojaus
Skaityti bent man buvo labai skaudu ir dažnai ašaros gniaužė gerklę. Tai buvo išskirtinė knyga apie tuos tikruosius Lietuvos kovotojus, tą tikrąją kovą už laisvę. Visi tie kankinimai.. kai kuriuos skaitant net nusukdavau akis nuo teksto, nes nenorėjau net įsivaizduoti. Bet tikrai ne visa knyga buvo apie karą Lietuvoje, tai daugiau vienos mergaitės istorija, taip pat ir jos gyvenimas užsienyje, bandymas pritapti ir didžiulis Lietuvos ilgesys. Tikiu, kad yra dar geresnių knygų, kurios dar geriau atskleidžia visą tą tikrovę, bet manau man užtenka ir tiek. Knyga buvo labai gera, paliečianti visus jausmus ir primenanti kas mes iš tikrųjų esame. Tiesiog esu be galo dėkinga tiems kovotojams, kad dabar Lietuva yra laisva šalis.
9.5/10 Iš lietuvių rašytojų daug nesitikiu, bet ši knyga man labai patiko! Patiko kad laikas nuoseklus, pasakojama apie vienos moters gyvenimą nuo vaikystės - jokio laiko šokinėjimo, dabarties ir praeities maišymosi, todėl lengva sekti įvykius, kurių šioje knygoje yra gana daug. Mane ši knyga įtikino, dažnai liūdėjau ir palaikiau pagrindinę heroję. Gal tik pabaigos tikėjausi šiek tiek kitokios, bet ji tikrai nesugadino knygos :)
Ši knyga atkeliavo iš antrų rankų. Be jokios rekomendacijos ir išties jinai mane sužavėjo ir likau sužavėta. Kažkiek primenė ,,Septynios ar aštuonios Stelos mirtys" knygą. Tai pasakojimas apie vieną merginą, kuri turėjo bėgti iš Lietuvos į Lenkiją, vėliau iškeliauti su nemylimu vyru į Ameriką. Kaip jinai jautėsi nelaiminga ir kaip teko kęsti nemylimo žmogaus geismą. Bet vieną dieną viskas apsivertė gyvenimas, kai sutiko mylimą žmogų, dėl kurio metė gerą gyvenimą į varginką...
Labiausiai kliuvo labai prastas stilius. Negelbėjo ir siužetas. Pradžioje autorė jį konstravo remdamasi įvykiais pokario Lietuvoje, tačiau jie atskleisti gana silpnai, bent kiek su tema susidūrusiam skaitytojui jaučiasi, kad autorė remiasi tik nuogirdomis. Na, o Amerikos dalis apskritai nyki.
Puiki knyga. Labai lengvai skaitėsi. Kaip įtraukė, taip ir nepaleido. Sakyčiau labai realus kūrinys, na tik tam tikras vingis toks mažumėlę...kaip iš pasakos :) todėl sakyčiau 4.5 ⭐