What do you think?
Rate this book
Praeis
Čia paprastai pateikiamas trumpas autoriaus veiklos, pasiekimų ir gyvenimo aprašas. Bet visa tai lengva rasti internete ir nėra itin įdomu. Marius Povilas Elijas Martynenko, 26 metai, 58 kilogramai, 168 centimetrai (knygos leidimo metais). Aktorius, dramaturgas, poetas, (ex)barmenas, įgarsintojas, tinklaraštininkas. Mėgstamiausias užsiėmimas laisvalaikiu – išlikti. „Praeis“ – antroji autoriaus knyga.
Autorius tikisi, kad skaitydami šią knygą patirsite malonių ir / ar prasmingų akimirkų.
Aš nežinau, kurie žodžiai yra geriausi. Kol jie mano galvoje, viskas gerai. Kai reikia apsispręsti, norisi daužyt galvą į sieną. Nes nežinau, kurie iš jų yra geriausi. O norisi sukurti patį geriausią kūrinį. Nuo kurio gal net pasaulis būtų geresnis. Kartais man regisi, kad dievas dar neapsisprendė, kaip būtent sukurti šitą pasaulį. Tai, kas vyksta, vyksta tik jo galvoje, iki apsisprendimo. O kai apsispręs, tai ir tas
praeis.
Autorius tikisi, kad skaitydami šią knygą patirsite malonių ir / ar prasmingų akimirkų.
Aš nežinau, kurie žodžiai yra geriausi. Kol jie mano galvoje, viskas gerai. Kai reikia apsispręsti, norisi daužyt galvą į sieną. Nes nežinau, kurie iš jų yra geriausi. O norisi sukurti patį geriausią kūrinį. Nuo kurio gal net pasaulis būtų geresnis. Kartais man regisi, kad dievas dar neapsisprendė, kaip būtent sukurti šitą pasaulį. Tai, kas vyksta, vyksta tik jo galvoje, iki apsisprendimo. O kai apsispręs, tai ir tas
praeis.
176 pages, Paperback
First published January 1, 2019
13 people are currently reading
194 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 52 reviews
January 8, 2020
Praeis yra tas bičas vakarėlyje, kuris atsineša gitarą ir staiga tiesiog pradeda grot, nors kiti žmonės kalba ir klauso muzikos iš kompo. Bet tada jie pritylina, nes jis gi pradėjo virkdyti stygas. Iš pradžių truputį nejauku. Groja Wonderwall. Su klaidom, užtai kaip gražiai plaukai plaikstosi. Balsas dirbtinai pakimęs, toks Tom Waits wannabe. Trečdalis ploto moterų atrodo susižavėjusios.
Po to seka antra, savos kūrybos daina. Pilna provokuojančių minčių apie gyvenimą ir kitus reikalus. „Jei maždaug 70 % žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios“ (p. 95) ir t.t., ir pan.
Tu susimąstai, kad kažkaip gan akivaizdūs dalykai, kai tau 20kažkiek, nu bet ok. Bičas numeta gitarą ir prieina, matyt, nujausdamas, jog nelabai jo perneši, kas jį traukia, nes jis savęs irgi neperneša, nors tuo pačiu yra žiauriai arogantiškas.
Sako: „Visi mes turime nuo 35 iki 37 raukšlių aplink savo šiknaskylę. Keista ne tai, bet faktas, kad kažkam parūpo suskaičiuoti“ (p. 27)
Tu Neįtikėtinų faktų FB nefollowini ir tau ne prie širdies tokie iš konteksto ištraukti paviršutiniški pasvaičiojimai. Norėtum paklausti, kodėl jis tau kalba apie šiknaskylių raukšles, jei jau taip pačiam keista, kad kažkas skaičiavo. Nu, tipo, ar nėr čia lašelio ironijos? Bet atsakai Ok, nes nesupranti dar, kas jis per vienas iš tiesų.
Sako: „Nesuprantu frazės, teigiančios, kad svarbiausia sekti paskui savo svajones ir širdies balsą. Nes jei tavo svajonė ir širdies balsas neatitinka kapitalistinio pasaulio poreikių ir normų, tai esi žlugususi nuosmauka“ (p. 40)
Ai, čia tas, supranti tu. Tas kur mokykloj pizdabolu žaisdavo, dabar žolę rūko ir peace tatuiruotę turi. Prisimeni tokią citatą iš serialo: „ – You know how I feel about capitalism. – Yes, confused“. Nu bet ok, tu gi irgi kairysis, galvoji, gal čia ir galim kažką ant kapitalizmo pavaryt. Bet bičas už tave gerokai greitesnis – tu nespėji net prasižioti o jis jau:
„Galop supratau, kad man mylimoji labiausiai patinka kaip ir kava, kurią mėgstu – be svetimo bybio joje“ (p. 61)
Tu neturi žodžių. Jis tai mato ir patenkintas savimi šypteli. Tau visiškai nesuvokiama, kodėl jo mintis taip šokinėja, lyg bijotų bet kokio užklausimo ir geriau jau visada imtų ką nors naujo, nei nors per nago juodymą pasigilintų į tai, ką pradėjo. Ką jis čia išvis kalba? Ir šiaip, tu internetą namie turi, tu šitą bajerį žinai. Kaip ir kas antrą bajerį, kurį jis šį vakarą pasakys, nes jie visi yra iš interneto. Ir net ne kažkokių internetinių urvų, bet to interneto levelio, kuriame keliamos minionsų fotkės. Na, aišku, vagia ir tegul, gi vakarėlis, kas jau ten labai pats ką juokingo sugalvojęs, visi pavagiliaujam. Tik gal galėtų bent suformuluoti normaliau, ne kaip google translate.
Esi per lėtas. Bičas šauna: „Dažnai mane labiausiai ir nervina, kad žmonės nori tik maloniai pačiulbėti, suokti saldžius žodelius. Kur nuveda tokie pokalbiai? Kažkokia socialinė masturbacija“ (p. 38)
Tu prunkšteli, nes bliamba, čia for real kažkas 2019 kalba apie socialinę masturbaciją neironiškai? Tai dar gerai, kad ne metaforos apie visuomenę kaip cirką ar teatrą (oi, kaip netrukus pavydėsi sau šio naivumo).
Bičas išgirsta savo juoką. Bet tai jis supainioja su džiaugsmu ir tu supranti padaręs milžinišką klaidą – ateinančias 20 minučių jis kalba tik apie smaukymą. Kaip jis pabudo su sperma toj vietoj, kaip baigė merginai ant anos vietos, kaip smaukėsi veikdamas tą, kaip smaukėsi veikdamas aną. Tau gan nejauku.
Jis, akivaizdžiai savim patenkintas, klausia, ar provokuoja tave, ar tave gąsdina jo atvirumas ir nuoširdumas ir nuogumas ir tiesmukumas.
Tu atsikrenkšti ir sakai, kad nelabai, tau maždaug nuo penkiolikos nei erekcijos, nei mėnesinės nekelia susidomėjimo patys savaime, kai jie neįvilkti į jokią istoriją. Tau nejauku dėl to, kad kažkodėl tai yra vienintelė mintis, kurią jis sugeba vystyti ilgiau nei penkis sakinius.
„Faktas – žmonės elgiasi geriau, kai yra stebimi arba kai yra draugijoje. Čia prisimenu Foucault panoptikumo idėją – kalinimo vieta, kurioje visi visada yra matomi. Mūsų visuomenė artėja prie to“ (p. 106), sako jis, nes tu per ilgai kalbėjai ir laikas kalbėti jam. Tu suklūsti, esi gi apsiskaitęs, ne koks liurbis, ir norėtum padiskutuoti apie panoptizmą. Bet eilinįkart pakliūni į jo spąstus – nepagrindęs savo nuomonės ir net jos neplėtojęs (nes plėtoja tik nevykėliai, vykėliai konstatuoja) jis vėl ima kalbėti apie ką nors kito, ką nors naujo, bet ką, svarbu nuoširdaus ir drąsaus ir nuogo ir tikro.
„Jos veidas buvo pavyzdys to, kas yra nekokybiška plastinė chirurgija“ (p. 32) sako. Ir vėl tie bajeriukai iš google translate. Tu norėtum nueiti, bet jis šneka žiūrėdamas tiesiai tau į akis. Ir sako, kad jis supranta, koks jis menkas, koks jis blogas žmogus ir panašias ala išpažintis, turinčias pateisinti tuos masturbacijos benefisus, bet tu matai jo kandžią šypseną ir nereikia čia jokio genijaus pastebėti, jog šis nuolankumas slepia totalią aroganciją. Tokią, kai leidi sau kalbėti bet ką apie bet ką ir bybys iki kelių. Pajautęs, kad galvoji apie genitalijas bičas nusišypso – gerai, nuoširdu ir nuoga ir tikra.
„Mokslininkai meilę įrašė prie psichikos sutrikimų, priskyrė jai kodą – F63.9. Aš tave myliu. Aš tave F63.9” (p. 49)
Tu labai norėtum duoti jam į snukį, o jis tai nujausdamas uždeda ranką ant peties ir sako: praeis. Bet nori tu nuo to tik dar labiau, nes tave erzina šitas aiškinimas, šitas patoso persunktų banalybių maišymas su nuoširdumu. Bet nuoširdumas yra bevertis, jei nejungi jo su kažkokia kita vertybe, su kažkokia kryptimi, su realiu suvokimu, ką tau reikia keisti. Man visiškai dzin, ką tu gali papasakoti apie savo pimpalą, jei žinau, kad tai tik apsimestinis nuogumas, tik sunkiausių klausimų imitacija, kuri tavęs kaip asmens neužklausia, tik konstatuoja.
Ir staiga jis šauna kone ištisą manifestą:
„Platonas, Aristotelis, Hobbesas, Faucault, Spinoza, Hume‘as, Rousseau, Žižekas, Chomsky. Daugelio jų mintys apie politiką tikrai įdomios, įstabios. Ir nė vieno iš jų mintys galiausiai neatitinka tos tikrovės, kurią išgyvenu kasdien. Ne dėl to, kad jos būtų netobulos. Dėl to, kad jie irgi buvo žmonės. [...] Jei ryt sutikčiau žmogų, kuris gerai kalbėtų apie politiką... Aš tikriausiai net nenorėčiau su kažkokiu supistu dalbajoju kalbėt apie politiką. Nachui. Kairę, dešinę, centrą... Skersą dėjau. Geriau pasikalbėkim apie maloniausius kvapus. Šalto oro kvapas naktį. Tas kvapas, kai vasarą pradeda lyti ant įkaitusio asfalto“ (p. 56)ir taip dar pusę puslapio.
Tu paimi jį už pečių ir rėki jam, kone maldauji: tai pasakyk tu man ką nors apie ką nors. Parodyk, kad nors vieną tų minimų žmonių supranti. Kodėl tos mintys neatitinka tikrovės? Kokios tos mintys išvis? Kodėl tavo tikrovė kitokia? Parodyk ką nors, bet ką, kas įtikintų, kad visa tai nėra tik dar vienas tavo Neįtikėtinas faktas, kad už viso to slypi kažkokia minties gelmė. Nes „įdomu“ vertina tie, kurie neturi ką pasakyti.
Ir tu jam atleistum. Atleistum už akivaizdžiai vogtus bajerius. Atleistum už kapotus sakinius. Atleistum, kad jis nieko nepasakoja ir nekuria jokių personažų. Atleistum už neįtikėtinai banalias citatas. Atleistum net už tą visažinystę, kuria persunkta kiekviena novelė. Net už tuos smaukymus atleistum, nes visi mes žmonės, praeis ir tt. Duotum tu tas dvi žvaigždutes ir kviestumėt boltus namo. Bet ko tu niekaip negali atleisti, tai kad visi šie dalykai ir yra absoliuti teksto gelmė. Jie nepapildo centro, jie neiliustruoja minties, jie ir yra mintis. Google translate bajeriai nėra vyšnia ant torto, tai ir yra tortas.
Jis ironiškai šypteli, o veidu perbėga didžiulis pasigėrėjimas savimi.
„Tiesa ta, kad gyvenime mes vaidiname dar daugiau nei teatre“ (p. 74)
Po to seka antra, savos kūrybos daina. Pilna provokuojančių minčių apie gyvenimą ir kitus reikalus. „Jei maždaug 70 % žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios“ (p. 95) ir t.t., ir pan.
Tu susimąstai, kad kažkaip gan akivaizdūs dalykai, kai tau 20kažkiek, nu bet ok. Bičas numeta gitarą ir prieina, matyt, nujausdamas, jog nelabai jo perneši, kas jį traukia, nes jis savęs irgi neperneša, nors tuo pačiu yra žiauriai arogantiškas.
Sako: „Visi mes turime nuo 35 iki 37 raukšlių aplink savo šiknaskylę. Keista ne tai, bet faktas, kad kažkam parūpo suskaičiuoti“ (p. 27)
Tu Neįtikėtinų faktų FB nefollowini ir tau ne prie širdies tokie iš konteksto ištraukti paviršutiniški pasvaičiojimai. Norėtum paklausti, kodėl jis tau kalba apie šiknaskylių raukšles, jei jau taip pačiam keista, kad kažkas skaičiavo. Nu, tipo, ar nėr čia lašelio ironijos? Bet atsakai Ok, nes nesupranti dar, kas jis per vienas iš tiesų.
Sako: „Nesuprantu frazės, teigiančios, kad svarbiausia sekti paskui savo svajones ir širdies balsą. Nes jei tavo svajonė ir širdies balsas neatitinka kapitalistinio pasaulio poreikių ir normų, tai esi žlugususi nuosmauka“ (p. 40)
Ai, čia tas, supranti tu. Tas kur mokykloj pizdabolu žaisdavo, dabar žolę rūko ir peace tatuiruotę turi. Prisimeni tokią citatą iš serialo: „ – You know how I feel about capitalism. – Yes, confused“. Nu bet ok, tu gi irgi kairysis, galvoji, gal čia ir galim kažką ant kapitalizmo pavaryt. Bet bičas už tave gerokai greitesnis – tu nespėji net prasižioti o jis jau:
„Galop supratau, kad man mylimoji labiausiai patinka kaip ir kava, kurią mėgstu – be svetimo bybio joje“ (p. 61)
Tu neturi žodžių. Jis tai mato ir patenkintas savimi šypteli. Tau visiškai nesuvokiama, kodėl jo mintis taip šokinėja, lyg bijotų bet kokio užklausimo ir geriau jau visada imtų ką nors naujo, nei nors per nago juodymą pasigilintų į tai, ką pradėjo. Ką jis čia išvis kalba? Ir šiaip, tu internetą namie turi, tu šitą bajerį žinai. Kaip ir kas antrą bajerį, kurį jis šį vakarą pasakys, nes jie visi yra iš interneto. Ir net ne kažkokių internetinių urvų, bet to interneto levelio, kuriame keliamos minionsų fotkės. Na, aišku, vagia ir tegul, gi vakarėlis, kas jau ten labai pats ką juokingo sugalvojęs, visi pavagiliaujam. Tik gal galėtų bent suformuluoti normaliau, ne kaip google translate.
Esi per lėtas. Bičas šauna: „Dažnai mane labiausiai ir nervina, kad žmonės nori tik maloniai pačiulbėti, suokti saldžius žodelius. Kur nuveda tokie pokalbiai? Kažkokia socialinė masturbacija“ (p. 38)
Tu prunkšteli, nes bliamba, čia for real kažkas 2019 kalba apie socialinę masturbaciją neironiškai? Tai dar gerai, kad ne metaforos apie visuomenę kaip cirką ar teatrą (oi, kaip netrukus pavydėsi sau šio naivumo).
Bičas išgirsta savo juoką. Bet tai jis supainioja su džiaugsmu ir tu supranti padaręs milžinišką klaidą – ateinančias 20 minučių jis kalba tik apie smaukymą. Kaip jis pabudo su sperma toj vietoj, kaip baigė merginai ant anos vietos, kaip smaukėsi veikdamas tą, kaip smaukėsi veikdamas aną. Tau gan nejauku.
Jis, akivaizdžiai savim patenkintas, klausia, ar provokuoja tave, ar tave gąsdina jo atvirumas ir nuoširdumas ir nuogumas ir tiesmukumas.
Tu atsikrenkšti ir sakai, kad nelabai, tau maždaug nuo penkiolikos nei erekcijos, nei mėnesinės nekelia susidomėjimo patys savaime, kai jie neįvilkti į jokią istoriją. Tau nejauku dėl to, kad kažkodėl tai yra vienintelė mintis, kurią jis sugeba vystyti ilgiau nei penkis sakinius.
„Faktas – žmonės elgiasi geriau, kai yra stebimi arba kai yra draugijoje. Čia prisimenu Foucault panoptikumo idėją – kalinimo vieta, kurioje visi visada yra matomi. Mūsų visuomenė artėja prie to“ (p. 106), sako jis, nes tu per ilgai kalbėjai ir laikas kalbėti jam. Tu suklūsti, esi gi apsiskaitęs, ne koks liurbis, ir norėtum padiskutuoti apie panoptizmą. Bet eilinįkart pakliūni į jo spąstus – nepagrindęs savo nuomonės ir net jos neplėtojęs (nes plėtoja tik nevykėliai, vykėliai konstatuoja) jis vėl ima kalbėti apie ką nors kito, ką nors naujo, bet ką, svarbu nuoširdaus ir drąsaus ir nuogo ir tikro.
„Jos veidas buvo pavyzdys to, kas yra nekokybiška plastinė chirurgija“ (p. 32) sako. Ir vėl tie bajeriukai iš google translate. Tu norėtum nueiti, bet jis šneka žiūrėdamas tiesiai tau į akis. Ir sako, kad jis supranta, koks jis menkas, koks jis blogas žmogus ir panašias ala išpažintis, turinčias pateisinti tuos masturbacijos benefisus, bet tu matai jo kandžią šypseną ir nereikia čia jokio genijaus pastebėti, jog šis nuolankumas slepia totalią aroganciją. Tokią, kai leidi sau kalbėti bet ką apie bet ką ir bybys iki kelių. Pajautęs, kad galvoji apie genitalijas bičas nusišypso – gerai, nuoširdu ir nuoga ir tikra.
„Mokslininkai meilę įrašė prie psichikos sutrikimų, priskyrė jai kodą – F63.9. Aš tave myliu. Aš tave F63.9” (p. 49)
Tu labai norėtum duoti jam į snukį, o jis tai nujausdamas uždeda ranką ant peties ir sako: praeis. Bet nori tu nuo to tik dar labiau, nes tave erzina šitas aiškinimas, šitas patoso persunktų banalybių maišymas su nuoširdumu. Bet nuoširdumas yra bevertis, jei nejungi jo su kažkokia kita vertybe, su kažkokia kryptimi, su realiu suvokimu, ką tau reikia keisti. Man visiškai dzin, ką tu gali papasakoti apie savo pimpalą, jei žinau, kad tai tik apsimestinis nuogumas, tik sunkiausių klausimų imitacija, kuri tavęs kaip asmens neužklausia, tik konstatuoja.
Ir staiga jis šauna kone ištisą manifestą:
„Platonas, Aristotelis, Hobbesas, Faucault, Spinoza, Hume‘as, Rousseau, Žižekas, Chomsky. Daugelio jų mintys apie politiką tikrai įdomios, įstabios. Ir nė vieno iš jų mintys galiausiai neatitinka tos tikrovės, kurią išgyvenu kasdien. Ne dėl to, kad jos būtų netobulos. Dėl to, kad jie irgi buvo žmonės. [...] Jei ryt sutikčiau žmogų, kuris gerai kalbėtų apie politiką... Aš tikriausiai net nenorėčiau su kažkokiu supistu dalbajoju kalbėt apie politiką. Nachui. Kairę, dešinę, centrą... Skersą dėjau. Geriau pasikalbėkim apie maloniausius kvapus. Šalto oro kvapas naktį. Tas kvapas, kai vasarą pradeda lyti ant įkaitusio asfalto“ (p. 56)ir taip dar pusę puslapio.
Tu paimi jį už pečių ir rėki jam, kone maldauji: tai pasakyk tu man ką nors apie ką nors. Parodyk, kad nors vieną tų minimų žmonių supranti. Kodėl tos mintys neatitinka tikrovės? Kokios tos mintys išvis? Kodėl tavo tikrovė kitokia? Parodyk ką nors, bet ką, kas įtikintų, kad visa tai nėra tik dar vienas tavo Neįtikėtinas faktas, kad už viso to slypi kažkokia minties gelmė. Nes „įdomu“ vertina tie, kurie neturi ką pasakyti.
Ir tu jam atleistum. Atleistum už akivaizdžiai vogtus bajerius. Atleistum už kapotus sakinius. Atleistum, kad jis nieko nepasakoja ir nekuria jokių personažų. Atleistum už neįtikėtinai banalias citatas. Atleistum net už tą visažinystę, kuria persunkta kiekviena novelė. Net už tuos smaukymus atleistum, nes visi mes žmonės, praeis ir tt. Duotum tu tas dvi žvaigždutes ir kviestumėt boltus namo. Bet ko tu niekaip negali atleisti, tai kad visi šie dalykai ir yra absoliuti teksto gelmė. Jie nepapildo centro, jie neiliustruoja minties, jie ir yra mintis. Google translate bajeriai nėra vyšnia ant torto, tai ir yra tortas.
Jis ironiškai šypteli, o veidu perbėga didžiulis pasigėrėjimas savimi.
„Tiesa ta, kad gyvenime mes vaidiname dar daugiau nei teatre“ (p. 74)
June 28, 2019
Antrą Martynenko knygą buvo ne mažiau sunku skaityti negu pirmą, užtrukau visą savaitę (nors kasdien skaitydavau). Bet galiausiai ji man pasirodė geresnė. Kaip ir komentare rašo Gailius, tai eseistikos knyga, galiausiai labiau literatūrinė eseistika nei užrašytas slemas ar kitoks sakytinis žanras. Ir, kaip eseistika, ji turi didelei daliai LT eseistikos būdingą minusą.
Bet iš eilės. Knygą sudaro 3 sluoksniai:
1. Aiškinimas, KAIP KAS NORS YRA arba KAS YRA KAS. Tai ir yra tas didysis eseistikos minusas, kai labai lengva nuslysti (o gal: neįmanoma nenuslysti) į preachinimą, pasaulio paslapčių atskleidinėjimą ir autoritetingą žvilgsnį į viską aplinkui, nes tipo viską esi supratęs. Tai būdinga ir kitiems eseistams/ėms: man geriausias pavyzdys - Kajoko paaiškinimai, bet tas pats galioja ir populiariajai eseistikai, pvz Užkalnio ar panašiems tekstams. Nežinau, iš kur imasi populiarumas; man šita pozicija ir iš jos atsirandantys tekstai tiesiog kelia nuobodulį. Čia pat ir visi "faktai apie gyvenimą", "gyvenimo tiesos":
Ypatingą vietą čia užima visokių senų bajerių-memų pateikimas kaip savo išminties. Gal čia ironija?? Nesuprantu.
2. Eksperimentiniai-provokaciniai-žaidybiniai-savitiksliai slemo elementai. Nors šitoj knygoj jau daug mažiau slemo nei pirmoj, į patį galą tokių tekstų ima rastis ir jie iškart išsiskiria: matai, kad tekste žaidžiama sąskambiais, netikėtu reikšmės poslinkiu, kuris išgirstas gyvai turėtų netikėtumo įspūdį, bet užrašytas raštu - nebeturi ir dėl to atrodo gan tuščias. Pvz:
Perėjimas nuo toleruoti=dulkinti prie toleruoti=toleruoti ir atvirkščiai - klausant gal ir būtų įdomu ar netikėta. Bet tekste netikėtumai atsitinka kitaip. Dulkinimo reikšmės tam neužtenka. Which brings me to...
3. Dienoraštinis sluoksnis. Daug daugiau nei pirmoj knygoj čia yra rašoma apie netikėtus išgyvenimus, mintis, keistus ar šiaip įstrigusius įvykius. Būtent šitas sluoksnis man atrodė įdomiausias. Iš jo galima brėžti kažkokį šiuolaikinio hipsterio (vilniečio, miestiečio, etc) paveikslą ir tas labai įdomu.
a) Seksas. Buvo be proto keista matyti, koks tai didelis, svarbus, sudėtinis savivertės, savivokos ir pasaulio matymo dalykas. Nekalbu apie tai, kad seksas ir sex-related įvaidžiai - nuolatinė tema (nuo kokio oro pimpalas susitraukia, ką reikia galvoti, kad praeitų erekcija, o ką - kad užeitų, ar geriau į sceną nuogam išeiti su pasistojusiu pimpalu, ar suglebusiu), bet jie yra tapę net kalbos, metaforų pagrindu. Pvz: "Ar iš tikrųjų svarbu, kad ištartas žodis kur nors įsiskverbs, į kieno nors klausą, tartum bybys dziundėn?" (p. 48) Kitas: pasakoja, kaip su mergina nutarė pabandyti atvirus santykius. Mergina tuoj su kažkuo permiegojo (ot qrrrrvvva, ane??), kalbėtojas po to IRGI permiegojo, BET - paskui jis negalėjo nusikratyti minties, kad kito vyro penis buvo jo merginoje. Ir paskui 3 psl apie tai, kaip jis galvojo apie tą kito vyro penį jo merginoje, galvojo, kurio didesnis, kurio mažesnis. Su mergina, aišku išsiskyrė. IR - lotyniškai susitikęs tą kitą vyrą prakeikė, kad sumažėtų jo penis. Much open, ane? Nes turbūt tik netyčia išsitrynė pamąstymai apie tai, kad ir jis pats saviškį buvo kažkur kitur panardinęs?
b) Narkotikai. Ne tai kad jų būtų belekiek, bet jis rašo apie juos kaip.... apie gyvenimo dalį, o ne kokį mega pažeidimą ar ekscesą. Kas jie turbūt ir yra... Bet skaitydama supratau, kaip mane tas stebina. Tik grožiniuose kūriniuose esu mačiusi vartojamus narkotikus tokiu visai neįpareigojančiu rūkymo statusu, ir tas vis tiek jusdavosi biški provokatyviai.
Kai taip pagalvoji - turiu (turėjau) draugų, kuriems vienos ar kitos rūšies narkotikai buvo rūkymo statusu, ir pati kažką esu bandžius (nors tada jaučiausi dar ir kaip įpareigojančiai). Bet nesu mačius ar skaičius, kad narkotikų vartojimas tiesiog dalyvautų savivokoje. Toks net visai augustiniškas gestas, ir tai stebina. Skaitydama matau, kad tokį žmogų kaip Martynenko man jau sunku suprasti, ir ne dėl to, kad jis ar aš būtume ribotos, bet dėl to, kad tai visai kitokie pasauliai.
c) Visuomenės ir savo vietos joje samprata. Citatų neišsirinkau, nes skaitant tai buvo tik nuolatinis įspūdis, - bet Martynenko kalbėtojas visuomet yra pozoje, visuomet yra taške, kai, anot Miloszo, "pamačiau: visų akys į mane jau atkreiptos". Keisčiausi buvo momentai, kai knygoje ne kartą kalbama: aš kasdien pasitikiu šimtais žmonių, kad jie manęs iš niekur nieko neužmuš. Susimąsčiau: man niekada nebuvo kilus tokia mintis, net nepamanyčiau, kad žmonės, su kuriais prasilenkiu gatvėje, galėtų turėti kokį nors santykį su manimi. Jei pamanyčiau - turbūt tas labai gąsdintų.
Ir galiausia, kadangi knyga mane visgi smarkiai užkniso, - apie buvimą pasaulio centru ir kai "mano burbulas" apsiriboja tik manimi:
Parašysiu Martynenko stiliuku: kaip yra pasakęs dar Svetonijus, "Ave, Imperator, morituri te salutant". Arba - žinai, Martynenko, mes, the rest of the world, čia tau iš už lango mojuojam.
Bet iš eilės. Knygą sudaro 3 sluoksniai:
1. Aiškinimas, KAIP KAS NORS YRA arba KAS YRA KAS. Tai ir yra tas didysis eseistikos minusas, kai labai lengva nuslysti (o gal: neįmanoma nenuslysti) į preachinimą, pasaulio paslapčių atskleidinėjimą ir autoritetingą žvilgsnį į viską aplinkui, nes tipo viską esi supratęs. Tai būdinga ir kitiems eseistams/ėms: man geriausias pavyzdys - Kajoko paaiškinimai, bet tas pats galioja ir populiariajai eseistikai, pvz Užkalnio ar panašiems tekstams. Nežinau, iš kur imasi populiarumas; man šita pozicija ir iš jos atsirandantys tekstai tiesiog kelia nuobodulį. Čia pat ir visi "faktai apie gyvenimą", "gyvenimo tiesos":
Bare alkoholis nutrina grimą. Ligoninėje, reanimacijos skyriuje, žmonės stoja į akistatą su savo mirtingumu. (p. 10)
Ypatingą vietą čia užima visokių senų bajerių-memų pateikimas kaip savo išminties. Gal čia ironija?? Nesuprantu.
mano didžiausias minusas - visada sakau tai, ką galvoju, paskutiniame darbo pokalbyje darbdavys pasakė: "Aš galvoju, kad tai nėra minusas..." ir aš jam atrėžiau: "Man pochui, ką tu galvoji" (p. 35)
2. Eksperimentiniai-provokaciniai-žaidybiniai-savitiksliai slemo elementai. Nors šitoj knygoj jau daug mažiau slemo nei pirmoj, į patį galą tokių tekstų ima rastis ir jie iškart išsiskiria: matai, kad tekste žaidžiama sąskambiais, netikėtu reikšmės poslinkiu, kuris išgirstas gyvai turėtų netikėtumo įspūdį, bet užrašytas raštu - nebeturi ir dėl to atrodo gan tuščias. Pvz:
Toleruok mane per burną, patoleruok mane per šikną, toleruok mane misionieriaus poza, toleruok mane šuniuku, patoleruok su mama ir tėčiu, toleruok mane prieš miegą, toleruok mane kaip laktozę, toleruok mane ir šypsokis, šypsokis, šypsokis! Žiūrėk, kaip valgau, dulkinu lavoną, toleruok ir šypsokis! (p. 152)
Perėjimas nuo toleruoti=dulkinti prie toleruoti=toleruoti ir atvirkščiai - klausant gal ir būtų įdomu ar netikėta. Bet tekste netikėtumai atsitinka kitaip. Dulkinimo reikšmės tam neužtenka. Which brings me to...
3. Dienoraštinis sluoksnis. Daug daugiau nei pirmoj knygoj čia yra rašoma apie netikėtus išgyvenimus, mintis, keistus ar šiaip įstrigusius įvykius. Būtent šitas sluoksnis man atrodė įdomiausias. Iš jo galima brėžti kažkokį šiuolaikinio hipsterio (vilniečio, miestiečio, etc) paveikslą ir tas labai įdomu.
a) Seksas. Buvo be proto keista matyti, koks tai didelis, svarbus, sudėtinis savivertės, savivokos ir pasaulio matymo dalykas. Nekalbu apie tai, kad seksas ir sex-related įvaidžiai - nuolatinė tema (nuo kokio oro pimpalas susitraukia, ką reikia galvoti, kad praeitų erekcija, o ką - kad užeitų, ar geriau į sceną nuogam išeiti su pasistojusiu pimpalu, ar suglebusiu), bet jie yra tapę net kalbos, metaforų pagrindu. Pvz: "Ar iš tikrųjų svarbu, kad ištartas žodis kur nors įsiskverbs, į kieno nors klausą, tartum bybys dziundėn?" (p. 48) Kitas: pasakoja, kaip su mergina nutarė pabandyti atvirus santykius. Mergina tuoj su kažkuo permiegojo (ot qrrrrvvva, ane??), kalbėtojas po to IRGI permiegojo, BET - paskui jis negalėjo nusikratyti minties, kad kito vyro penis buvo jo merginoje. Ir paskui 3 psl apie tai, kaip jis galvojo apie tą kito vyro penį jo merginoje, galvojo, kurio didesnis, kurio mažesnis. Su mergina, aišku išsiskyrė. IR - lotyniškai susitikęs tą kitą vyrą prakeikė, kad sumažėtų jo penis. Much open, ane? Nes turbūt tik netyčia išsitrynė pamąstymai apie tai, kad ir jis pats saviškį buvo kažkur kitur panardinęs?
b) Narkotikai. Ne tai kad jų būtų belekiek, bet jis rašo apie juos kaip.... apie gyvenimo dalį, o ne kokį mega pažeidimą ar ekscesą. Kas jie turbūt ir yra... Bet skaitydama supratau, kaip mane tas stebina. Tik grožiniuose kūriniuose esu mačiusi vartojamus narkotikus tokiu visai neįpareigojančiu rūkymo statusu, ir tas vis tiek jusdavosi biški provokatyviai.
Kai taip pagalvoji - turiu (turėjau) draugų, kuriems vienos ar kitos rūšies narkotikai buvo rūkymo statusu, ir pati kažką esu bandžius (nors tada jaučiausi dar ir kaip įpareigojančiai). Bet nesu mačius ar skaičius, kad narkotikų vartojimas tiesiog dalyvautų savivokoje. Toks net visai augustiniškas gestas, ir tai stebina. Skaitydama matau, kad tokį žmogų kaip Martynenko man jau sunku suprasti, ir ne dėl to, kad jis ar aš būtume ribotos, bet dėl to, kad tai visai kitokie pasauliai.
c) Visuomenės ir savo vietos joje samprata. Citatų neišsirinkau, nes skaitant tai buvo tik nuolatinis įspūdis, - bet Martynenko kalbėtojas visuomet yra pozoje, visuomet yra taške, kai, anot Miloszo, "pamačiau: visų akys į mane jau atkreiptos". Keisčiausi buvo momentai, kai knygoje ne kartą kalbama: aš kasdien pasitikiu šimtais žmonių, kad jie manęs iš niekur nieko neužmuš. Susimąsčiau: man niekada nebuvo kilus tokia mintis, net nepamanyčiau, kad žmonės, su kuriais prasilenkiu gatvėje, galėtų turėti kokį nors santykį su manimi. Jei pamanyčiau - turbūt tas labai gąsdintų.
Ir galiausia, kadangi knyga mane visgi smarkiai užkniso, - apie buvimą pasaulio centru ir kai "mano burbulas" apsiriboja tik manimi:
Taip pat niekas nebesivargina įsiminti telefonų numerių ir adresų. Taip pat sunkoka prisiminti, kaip buvo galima egzistuoti be interneto ar mobiliųjų telefonų.
Daugelis pamiršo 2008 m. ekonominę krizę. Dabar žmonės vėl įsigyja būstus, imdami didžiules paskolas. Man regis, kad tas pats burbulas pučiasi ir jo sprogimas bus panašiai skausmingas. [...]
Visi tartum pamiršo, ką Rusija padarė Gruzijoje, Osetijoje. Kur kas mažiau dėmesio skiriama situacijai dėl Krymo. Mąstydamas apie tai, pagalvoju, kad pamiršom, kodėl po Antrojo pasaulinio karo tautos nusprendė laikytis tam tikrų taisyklių. [...]
Pamiršom gamtą. (p. 166)
Parašysiu Martynenko stiliuku: kaip yra pasakęs dar Svetonijus, "Ave, Imperator, morituri te salutant". Arba - žinai, Martynenko, mes, the rest of the world, čia tau iš už lango mojuojam.
March 6, 2019
Prieš 10 metų „Google“ apskaičiavo, kad pasaulyje yra 130 mln. pavadinimų knygų. Jeigu perskaitysite tik vieną – naujausią M. P. E. M. mikroesė rinkinį „Praeis“, statistikos gal ir nepagerinsite, bet gyvybiniams poreikiams palaikyti gali užtekti. Šioje, kaip ir pernai išėjusiame poezijos rinkinyje „Be penkių pasaulio pradžia“, autorius liudija ir lieja išskirtinį balsą milenijeliškoje lietuvių literatūroje – tokį tarytum lengvesniam vartojimui adaptuotą Nyčės nihilizmo ir Kamiu absurdo hibridą.
Šiandien pažvelgęs į pro langą lekiančius ir pušis šiaušiančius debesis, išgūglinau, jog pajūryje 1999–2006 m. užfiksuoti net trys stipresnio nei 30 m/s vėjo atvejai, anksčiau uraganinis vėjas kildavo rečiau. Taip ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje randasi vis daugiau uraganinio teksto – organinio ir chuliganinio. M. P. E. M. kiekvienas tekstas kelia šiokią tokią audrelę dėl jaunojo žmogaus vietos gyvenime, kintančių socialinių normų, naujoviškos raiškos būtinybės liudijant savo individualybę.
Dar išsiaiškinau, kad rekordinio greičio vėjas Lietuvoje lėkė 40 m/s, kai ilgiausias pimpalas pasaulyje sieka 34 cm. Tokį birkagalį tabaluoja Jonahas Falconas, tiksliau – tokio ilgio organas jam styro, nes rekordas pasiekiamas tik uraganinės erekcijos metu. M. P. E. M. tekstus irgi riša bybiniai įvaizdžiai – falo simbolis sudaro sąlygas greičiau ir aštriau įdurt į skaitytojo mintį. Autoriaus gūglaanalogijos ir genitalizacijos metodas veikia, bet iki tam tikros ribos: labai greitai persisotini ir vis tiek lieki alkanas lyg per suneštinį pikniką. Knyga ir parengta suneštiniu pagrindu (sudaryta iš tinklaraščio įrašų).
Šiandien pažvelgęs į pro langą lekiančius ir pušis šiaušiančius debesis, išgūglinau, jog pajūryje 1999–2006 m. užfiksuoti net trys stipresnio nei 30 m/s vėjo atvejai, anksčiau uraganinis vėjas kildavo rečiau. Taip ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje randasi vis daugiau uraganinio teksto – organinio ir chuliganinio. M. P. E. M. kiekvienas tekstas kelia šiokią tokią audrelę dėl jaunojo žmogaus vietos gyvenime, kintančių socialinių normų, naujoviškos raiškos būtinybės liudijant savo individualybę.
Dar išsiaiškinau, kad rekordinio greičio vėjas Lietuvoje lėkė 40 m/s, kai ilgiausias pimpalas pasaulyje sieka 34 cm. Tokį birkagalį tabaluoja Jonahas Falconas, tiksliau – tokio ilgio organas jam styro, nes rekordas pasiekiamas tik uraganinės erekcijos metu. M. P. E. M. tekstus irgi riša bybiniai įvaizdžiai – falo simbolis sudaro sąlygas greičiau ir aštriau įdurt į skaitytojo mintį. Autoriaus gūglaanalogijos ir genitalizacijos metodas veikia, bet iki tam tikros ribos: labai greitai persisotini ir vis tiek lieki alkanas lyg per suneštinį pikniką. Knyga ir parengta suneštiniu pagrindu (sudaryta iš tinklaraščio įrašų).
March 14, 2019
Dar niekada nesu taip taupiai skanavusi jokios kitos knygos (o gal pagaliau išmokau prieš ryjant sukramtyti?). Jau perskaičiusi pirmąjį puslapį pasidarė gaila, kad ši knyga tokia maža, tokia plona ir tokia gera.
Skaitydama pirmąją Martynenko knygą, gėrėjausi jo gyvenimo istorijomis, jų pavojingais staigiais vingiais ir purvinais srautais, bet man tai buvo labiau kaip intriguojanti pirmoji pažintis su pačiu autoriumi. Ir tų tekstų pirminė paskirtis kaip suprantu buvo tapti slemo pasirodymais ir/ar tinklaraščio įrašais, o knyga gimė jau kaip šalutinis efektas. Ji buvo įspūdinga, bet labiausiai suspindėdavo, kai išgirsdavai jos tekstus tiesiai iš autoriaus lūpų. Neįmanoma likti abejingu tokiam dieviškam prikaustančiam talentui!
Šios knygos tekstai buvo jau kitokie. Tiesiog sutverti gyventi knygos pavidalu. Jų jau nebe taip paprasta klausyti, nes šįkart reikia kur kas įdėmiau įsiskaityti ir apmąstyti. Tada jie duria giliausiai.
Šią knygą skaičiau su pasimėgavimu jau ne dėl neįtikėtinų istorijų, bet dėl aštrios pagrindinės minties, kuri mane kiekvieną kartą tiesiog perverdavo. Dėl šios priežasties buvo neįmanoma ryti vieno teksto po kito, nes kiekvienas jų priversdavo užgniaužti kvapą, sustoti. Mane labai žavi autoriaus gebėjimas pastebėti grožį pilkoje, o dažnai ir juodoje, kasdienybėje, netikėtai supinti ir perpinti jį su įvairiais moksliniais faktais ir dar kažkuo, kas iš pirmo žvilgsnio visai nedera kartu. Tai labai užkrečiama, nes gyvendamas tarp tų tekstų, tu ir pats net nepastebėdamas pradedi įdėmiau žvelgti į savo aplinką ir joje matyti dalykus vertus nugulti knygos puslapiuose. Aš tikiu, kad visai tikėtina, jog visos knygoje aprašytos egzistencinės problemos yra būdingos tik autoriui ir jo bendraamžiams (tuo pačiu ir man), o kitiems bus sunku susitapatinti su knygos turiniu, bet juk gi retai rasi tikrai gerą daiktą, kuris tinka viskam ir visiems :)
Laukiu dar!
Skaitydama pirmąją Martynenko knygą, gėrėjausi jo gyvenimo istorijomis, jų pavojingais staigiais vingiais ir purvinais srautais, bet man tai buvo labiau kaip intriguojanti pirmoji pažintis su pačiu autoriumi. Ir tų tekstų pirminė paskirtis kaip suprantu buvo tapti slemo pasirodymais ir/ar tinklaraščio įrašais, o knyga gimė jau kaip šalutinis efektas. Ji buvo įspūdinga, bet labiausiai suspindėdavo, kai išgirsdavai jos tekstus tiesiai iš autoriaus lūpų. Neįmanoma likti abejingu tokiam dieviškam prikaustančiam talentui!
Šios knygos tekstai buvo jau kitokie. Tiesiog sutverti gyventi knygos pavidalu. Jų jau nebe taip paprasta klausyti, nes šįkart reikia kur kas įdėmiau įsiskaityti ir apmąstyti. Tada jie duria giliausiai.
Šią knygą skaičiau su pasimėgavimu jau ne dėl neįtikėtinų istorijų, bet dėl aštrios pagrindinės minties, kuri mane kiekvieną kartą tiesiog perverdavo. Dėl šios priežasties buvo neįmanoma ryti vieno teksto po kito, nes kiekvienas jų priversdavo užgniaužti kvapą, sustoti. Mane labai žavi autoriaus gebėjimas pastebėti grožį pilkoje, o dažnai ir juodoje, kasdienybėje, netikėtai supinti ir perpinti jį su įvairiais moksliniais faktais ir dar kažkuo, kas iš pirmo žvilgsnio visai nedera kartu. Tai labai užkrečiama, nes gyvendamas tarp tų tekstų, tu ir pats net nepastebėdamas pradedi įdėmiau žvelgti į savo aplinką ir joje matyti dalykus vertus nugulti knygos puslapiuose. Aš tikiu, kad visai tikėtina, jog visos knygoje aprašytos egzistencinės problemos yra būdingos tik autoriui ir jo bendraamžiams (tuo pačiu ir man), o kitiems bus sunku susitapatinti su knygos turiniu, bet juk gi retai rasi tikrai gerą daiktą, kuris tinka viskam ir visiems :)
Laukiu dar!
May 22, 2019
Youtube algoritmai, wikipedia pirmieji sakiniai, google paieška ir galop „užsimušimui“ penketas minučių Pornhube.
Pasakiškas mąstymas, individualios ekstazės ir detalių trūkumas. Atrodo, jau judama kažkur, bet lūžis taip ir neįvyksta, individuali patirtis tuoj pat užtvenkiama nuo to, kas visuotina. Tiesiog paviršutiniškas skrydis virš žmonių zooparko.
Fantazavimas nėra vaizduotė. Daug prasto skonio. Karčios Eroso ašaros.
Turėjau vieną tokį pažįstamą, kuris nuolat kone apsiputojęs taukšdavo apie visokius Pete Doherty, – tame mišo susižavėjimas ir panieka šiam bent tuo metu žinomam narkomanui, – taip pat apie visokius „prasrutėlius“. Žmogus pats save apsigaubė grandioziškumu. Tiesiog vaikščiojanti neintegruotų, menkaverčių žinių enciklopedija. Nuolatos keisdavo mobilaus telefono korteles; naujos Facebook paskyros su egzotiškais vardais. Daugiau nesiplėtosiu. Įkyrėjo ne tas žodis.
Paradoksalu, bet galiausiai nelabai matai patį autorių. Siena ar atstumas tiesiog per dideli. Jis ir dievas; jis ir žinomi žmonės. Visažinybė ir visagalybė.
Yra žmonių, kuriuos masina intensyvios personos, ir čia, matyt, reikalo esmė.
(Skaičiau ištrauką knygos portale + kažkiek Facebook. Manau, užtenkamai.)
Pasakiškas mąstymas, individualios ekstazės ir detalių trūkumas. Atrodo, jau judama kažkur, bet lūžis taip ir neįvyksta, individuali patirtis tuoj pat užtvenkiama nuo to, kas visuotina. Tiesiog paviršutiniškas skrydis virš žmonių zooparko.
Fantazavimas nėra vaizduotė. Daug prasto skonio. Karčios Eroso ašaros.
Turėjau vieną tokį pažįstamą, kuris nuolat kone apsiputojęs taukšdavo apie visokius Pete Doherty, – tame mišo susižavėjimas ir panieka šiam bent tuo metu žinomam narkomanui, – taip pat apie visokius „prasrutėlius“. Žmogus pats save apsigaubė grandioziškumu. Tiesiog vaikščiojanti neintegruotų, menkaverčių žinių enciklopedija. Nuolatos keisdavo mobilaus telefono korteles; naujos Facebook paskyros su egzotiškais vardais. Daugiau nesiplėtosiu. Įkyrėjo ne tas žodis.
Paradoksalu, bet galiausiai nelabai matai patį autorių. Siena ar atstumas tiesiog per dideli. Jis ir dievas; jis ir žinomi žmonės. Visažinybė ir visagalybė.
Yra žmonių, kuriuos masina intensyvios personos, ir čia, matyt, reikalo esmė.
(Skaičiau ištrauką knygos portale + kažkiek Facebook. Manau, užtenkamai.)
This entire review has been hidden because of spoilers.
April 27, 2020
Į pirmąsias dvi autoriaus knygas žiūriu kaip į vieno Vilniuje gimusio jauno žmogaus neįprastos biografijos ir jo paties neįprasto požiūrio į gyvenimą liudijimą. Šiuo aspektu, pavykusiu žaidimu su skaitytojais, ne visada brandžiu gaivalu (kažkodėl iš rašytojo figūros tikimasi brandžios povyzos) autofiktyvumo aspektas tik prideda M.P.E.Martynenko „literatūriškumo“. O jei linija tarp kitų menų ir literatūros brėžiama taip griežtai, šį žodį galima pakeisti į „kūrybiškumą“.
https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
October 27, 2019
"Be penkių pasaulio pradžia" įvertinau penkiomis žvaigždėmis, o šiai skiriu 1,5*.
Matyt, kad autoriui nepavyko su knyga, o ir man nepavyko su jo knyga, su netinkama skaitymui diena, su turinio ir temų neatitikimu mano vidui. Bet nieko, praeis.
Matyt, kad autoriui nepavyko su knyga, o ir man nepavyko su jo knyga, su netinkama skaitymui diena, su turinio ir temų neatitikimu mano vidui. Bet nieko, praeis.
February 5, 2023
Pirmą kartą su MPE kūryba susipažinau skaitydama,,Kaip tau-už 16", ir tai buvo toks šokiruojantis netikėtumas, kažkas naujo, patiko bet ir sukrėtė. O ši knyga, išleista dar seniau, panaši savo sandara, trumpi tekstai tam tikra tema, kuriuose yra visko- nuo įdomių negirdėtų faktų, iki asmeniškų intymių dalykų, kurie gali pasirodyti net per daug atviri, bet padaro tekstą labai tikrą, tas nuoširdumas mane papirko.
Knygos nugarėlėje rašoma, jog "autorius tikisi, kad skaitydami šią knygą patirsite malonių ir/ar prasmingų aimirkų ", tai tikrai patyriau, ačiū autoriui :)
Knygos nugarėlėje rašoma, jog "autorius tikisi, kad skaitydami šią knygą patirsite malonių ir/ar prasmingų aimirkų ", tai tikrai patyriau, ačiū autoriui :)
February 28, 2019
Galbūt pirmąją ir antrąją knygas skaičiau būdama skirtingos emocinės būklės, o gal pirmoji iš tiesų geresnė, dabar sunku pasakyti. Bet su pirmąja surezonavau daug stipriau. Gal kad ten daugiau skausmo. Daugiau istorijų. Šioje šiaip apmąstymai, klausimai, kurie seniau mane kamavo stipriau, o dabar daugmaž px. Man svarbu išlikti, kaip ir autoriui. Kitavertus, gerai pamenu, kokia buvau jo amžiaus, todėl skaityti jo kūrybą vis tiek be galo malonu.
March 22, 2019
“Mane žavi mūsų sugebėjimas beprasmybę vertinti kaip prasmingą dalyką.”
March 22, 2019
Manau Martynenko galima vadinti jaunosios kartos balsu.
Knygoje permàstomi klausimai tiek kartù jau buvę mano galvoje nuostabiai sugula puslapiuose nesiūlydami jokio atsakymo, tik verčiantys vėl susimàstyt, kitu kampu pažvelgti.
Buvo begalo gera skaityti, o paskutiniuosius puslapius norėjos taupyti, skaityti lėtai, ištemti, kad dar ilgiau kartu su knyga toje apmàstymù kelionėje pasilikti.
Knygoje permàstomi klausimai tiek kartù jau buvę mano galvoje nuostabiai sugula puslapiuose nesiūlydami jokio atsakymo, tik verčiantys vėl susimàstyt, kitu kampu pažvelgti.
Buvo begalo gera skaityti, o paskutiniuosius puslapius norėjos taupyti, skaityti lėtai, ištemti, kad dar ilgiau kartu su knyga toje apmàstymù kelionėje pasilikti.
August 30, 2019
Lietuvių rašytojas. Jaunas žmogus su rimtais išgyvenimais. Be galo džiaugiuosi, kai atrandu lietuvių autorius, kurių kūrybą traukia. Ypač, kai tai “kitokie” kūrėjai – einantys savo keliu, bandantys naujas platformas ir nebijantys rizikuoti. Vienas iš tokių ir Martynenko. Pražiopsojau jo pirmąjį “vaiką”, nes šis yra antrasis, bet dabar neabejoju, jog ir jo man reikės savo lentynose. (P.S. Tarp kitko, jau yra ir trečioji poezijos knyga)
O dabar apie “Praeis”
Atsiverti pirmąjį puslapį ir supranti, jog liūdėti tikrai neteks. Gyvenimo realijos nebijant jų įvardinti tokių, kokios jos yra iš tiesų nieko nevyniojant į mandagumo skraistę ir nekišant žodžių į cukraus vatą. Autoriaus paprastas gyvenimas su savo pastebėjimais, ką mes galbūt visi žinome, bet per skubėjimą neužfiksuojame. Jautiesi tarsi nardytum kito žmogaus galvoje, bet atrandi tokių artimų minčių, jog niekaip negali likti abejingas, o tuo labiau liautis skaitęs. 🙂
"Aš tingiu skirti penkias minutes tam, kad rasčiau informacijos internete, bet praleidžiu penkiolika minučių prie feisbuko apklausos, kad išsiaiškinčiau, kokios rūšies bulvė esu."
Knygoje radau visko, nuo juoko iki tokio gylio bedugnių, kokias mes patys sau susikuriame. Neabejoju, jog visi ras knygoje dalelę savęs ir taip kaip suvokia savo savastį ir gyvenimą.
"Tavo šviesa galėtų virsti likimu."
"Mes labai svarbūs, labai ypatingi, mes itin reikšmingi.
Mes – toks didžiulis stebuklas, visatos slėpinys, kuris visiškai nieko nereiškia."
Bet atmetus visus juokelius, sarkazmą ir ironiją gauname įdomų derinį: filosofijos, tikro gyvenimo ir moderniojo pasaulio mišinį. Kažkas kitokio, kažkas originalaus, kažkas girdėto, bet viskas atskleista per nuoširdumo prizmę (bent jau stengtasi 🙂 ).
Tiesa viskas dar gausiai užberta keiksmažodžiais ir postringavimais apie seksą. Iš vienos pusės tai galima traktuoti kaip tikro gyvenimo alsavimą tau į veidą, o galima priimti, kaip jautrių temų plėtojimą, analizavimą, ištraukimą į paviršių su visais gėdos ir nepatogumo jausmais.
Kodėl įvertinimas ne 5? Nes kažko trūko. Toks jausmas, jog autorius turi unikalų pasaulio matymą bei suvokimą ir tai be galo įdomu, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis gali geriau, kad jo didžiausi darbai dar ateityje. Tad tą aukščiausią vertinimo balą norisi pasilaikyti ateičiai 😉
Bet šiaip tai žiauriai patiko ir labai smagu skaityti tokį atvirą pokalbį su savimi ir skaitytoju!
O dabar apie “Praeis”
Atsiverti pirmąjį puslapį ir supranti, jog liūdėti tikrai neteks. Gyvenimo realijos nebijant jų įvardinti tokių, kokios jos yra iš tiesų nieko nevyniojant į mandagumo skraistę ir nekišant žodžių į cukraus vatą. Autoriaus paprastas gyvenimas su savo pastebėjimais, ką mes galbūt visi žinome, bet per skubėjimą neužfiksuojame. Jautiesi tarsi nardytum kito žmogaus galvoje, bet atrandi tokių artimų minčių, jog niekaip negali likti abejingas, o tuo labiau liautis skaitęs. 🙂
"Aš tingiu skirti penkias minutes tam, kad rasčiau informacijos internete, bet praleidžiu penkiolika minučių prie feisbuko apklausos, kad išsiaiškinčiau, kokios rūšies bulvė esu."
Knygoje radau visko, nuo juoko iki tokio gylio bedugnių, kokias mes patys sau susikuriame. Neabejoju, jog visi ras knygoje dalelę savęs ir taip kaip suvokia savo savastį ir gyvenimą.
"Tavo šviesa galėtų virsti likimu."
"Mes labai svarbūs, labai ypatingi, mes itin reikšmingi.
Mes – toks didžiulis stebuklas, visatos slėpinys, kuris visiškai nieko nereiškia."
Bet atmetus visus juokelius, sarkazmą ir ironiją gauname įdomų derinį: filosofijos, tikro gyvenimo ir moderniojo pasaulio mišinį. Kažkas kitokio, kažkas originalaus, kažkas girdėto, bet viskas atskleista per nuoširdumo prizmę (bent jau stengtasi 🙂 ).
Tiesa viskas dar gausiai užberta keiksmažodžiais ir postringavimais apie seksą. Iš vienos pusės tai galima traktuoti kaip tikro gyvenimo alsavimą tau į veidą, o galima priimti, kaip jautrių temų plėtojimą, analizavimą, ištraukimą į paviršių su visais gėdos ir nepatogumo jausmais.
Kodėl įvertinimas ne 5? Nes kažko trūko. Toks jausmas, jog autorius turi unikalų pasaulio matymą bei suvokimą ir tai be galo įdomu, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis gali geriau, kad jo didžiausi darbai dar ateityje. Tad tą aukščiausią vertinimo balą norisi pasilaikyti ateičiai 😉
Bet šiaip tai žiauriai patiko ir labai smagu skaityti tokį atvirą pokalbį su savimi ir skaitytoju!
March 22, 2019
Vertinu 5*, nors dar neįpusėjus būčiau vertinusi 3 ar 4*. Plačiau suguldysiu į tinklaraštį, bet trumpai galiu pasakyti, kad giliai krapštanti knyga labai negiliu leksikonu. Vietomis skaičiau ir jautėsi interneto platybių prisotintas minčių srautas. Bet tada atsiverti kitą puslapį ir autorius nudaužia tave gylio, patirčių ir skausmo persmelktu tekstu. Labai daug autoriaus sielos (dažnai ir kūno... ) nuogumo. Jautėsi jo turtingas vidinis pasaulis bei teisingos vertybės. Tiesiog mėgstu tokias knygas. Plačiau bus bookitook.com 🤓
December 25, 2019
šita knyga yra tiesiog kažkokių apsimestinai gilių klišių, senų internetinių bajerių (kartais regisi, kad santykiai yra kasdieninis klausinėjimas: „ką norėtum valgyti?“, kol vienas iš jūsų miršta, p. 90) ir vikipedijos faktų kratinys. aišku, kai nėra jokio prasmingo turinio, pripažinimo viešojoje erdvėje sulaukia tiesiog autoriaus kitoniškumas ir įsivaizduojama drąsa kas antram puslapy rašyti apie seksą ir genitalijas (lytiniai organai pasitelkiami kuriant net paprastus palyginimus – nes turbūt čia tas gąsdinantis nuoširdumas..?). deja, autorių galiu nuvilti, nes kartai, užaugusiai su atvirais porno saitais, visa tai atrodo nei kiek ne drąsu, o tiesiog neskanu.
all in all, tikiuosi kažkada praeis šita banga kelti ant pjedestalo jokios literatūrinės vertės nenešančius tekstus, nes vat, tiesiog jų autoriai, pavadinkim, kitokie.
all in all, tikiuosi kažkada praeis šita banga kelti ant pjedestalo jokios literatūrinės vertės nenešančius tekstus, nes vat, tiesiog jų autoriai, pavadinkim, kitokie.
August 5, 2021
Autorius analizuoja gyvenimo beprasmybę ir chaosą, pateikdamas kasdienybę visiškai kitu kampu. Tai, kas mums atrodo prasminga, svarbu, rodos, visiškai nieko nereiškia, yra absurdiška ir kartu šventa. Itin žavi autoriaus tiesmukiškumas, nes tokiame saldžiame pasaulyje kartais tikrai trūksta riebaus keiksmo.
September 23, 2019
a p ž v a l g a
Marius Povilas Elijus Martynenko "Praeis".
Išleido: Tyto alba, 2019.
M.P.E. Martynenko kūryba tikrai patiks ne kiekvienam. Ji eklektiška - mokslo faktai derinami su asmenine patirtimi, o šioji jungiama su nuotrupomis iš interneto forumų ar Google rezultatų, gražūs žodžiai įsimaišo tarp nepadorių. Viskas labai atvira, nuoga, parašyta nenudailinta literatūrine kalba, o labiau taip kaip galėtume pasakyti, bet neišdrįstame garsiai.
Man patiko skaityti antrąja Martynenko knygą, nors tenka pripažinti - retkarčiais pasikartojančią ir nuobodoka. Man įdomesnė buvo jo pirmoji knyga "Be penkių pasaulio pradžia". Galbūt dėlto, kad toks rašytojo rašymo stilius man buvo dar pakankamai naujas, stebino minčių šuoliais ir netikėtais įterpiniais. Dabar tai yra netekę savo pirminio efekto ir nebetaip mane stebina.
Jau yra pasirodžiusi kiek kitokia M.P.E. Martynenko knyga. Eilėraščiai. Tikiuosi, greitu metu pasitaikys proga ją perskaityti ir įsitikinti, jog kažkas tikrai pasikeitė, kad Martynenko neabejotinai auga kaip rašytojas.
O kol kas, "Praeis" vertinu 3.5/5
Marius Povilas Elijus Martynenko "Praeis".
Išleido: Tyto alba, 2019.
M.P.E. Martynenko kūryba tikrai patiks ne kiekvienam. Ji eklektiška - mokslo faktai derinami su asmenine patirtimi, o šioji jungiama su nuotrupomis iš interneto forumų ar Google rezultatų, gražūs žodžiai įsimaišo tarp nepadorių. Viskas labai atvira, nuoga, parašyta nenudailinta literatūrine kalba, o labiau taip kaip galėtume pasakyti, bet neišdrįstame garsiai.
Man patiko skaityti antrąja Martynenko knygą, nors tenka pripažinti - retkarčiais pasikartojančią ir nuobodoka. Man įdomesnė buvo jo pirmoji knyga "Be penkių pasaulio pradžia". Galbūt dėlto, kad toks rašytojo rašymo stilius man buvo dar pakankamai naujas, stebino minčių šuoliais ir netikėtais įterpiniais. Dabar tai yra netekę savo pirminio efekto ir nebetaip mane stebina.
Jau yra pasirodžiusi kiek kitokia M.P.E. Martynenko knyga. Eilėraščiai. Tikiuosi, greitu metu pasitaikys proga ją perskaityti ir įsitikinti, jog kažkas tikrai pasikeitė, kad Martynenko neabejotinai auga kaip rašytojas.
O kol kas, "Praeis" vertinu 3.5/5
July 26, 2019
Skaityti buvo įdomu, nes knygoje yra daug prasmingų minčių, įdomių įžvalgų.
Visgi, palyginimų ir pamąstymų apie "antrą galą" buvo tiek daug, kad tai tekste nebeatliko jokios funkcijos - vietoj to, kad sustiprintų įspūdį, lengvai šokiruotų, akcentuotų autoriaus mintis, tam tikrose vietose jie atrodė "pritempti" ir paaugliškų pamąstymų lygmens.
Taip pat keistai skaitėsi tų internetinių pokštų (tikrai esu tam tikras vietas jau skaičiusi internete) ir filosofinių minčių samplaika.
Vis dėlto, buvo keli tekstai, kuriuos pajutau nuo galvos iki pirštų galiukų:
- Nusireikšminimas (77 p)
- Geismas/gesimas (141 p)
- Juk mes galėjom būti (147 p)
Susumuojant, gera patirtis skaitant. Mano rankose ir pirmoji autoriaus knyga.
Visgi, palyginimų ir pamąstymų apie "antrą galą" buvo tiek daug, kad tai tekste nebeatliko jokios funkcijos - vietoj to, kad sustiprintų įspūdį, lengvai šokiruotų, akcentuotų autoriaus mintis, tam tikrose vietose jie atrodė "pritempti" ir paaugliškų pamąstymų lygmens.
Taip pat keistai skaitėsi tų internetinių pokštų (tikrai esu tam tikras vietas jau skaičiusi internete) ir filosofinių minčių samplaika.
Vis dėlto, buvo keli tekstai, kuriuos pajutau nuo galvos iki pirštų galiukų:
- Nusireikšminimas (77 p)
- Geismas/gesimas (141 p)
- Juk mes galėjom būti (147 p)
Susumuojant, gera patirtis skaitant. Mano rankose ir pirmoji autoriaus knyga.
January 11, 2020
,,Žmogaus išpildyta meilė pasaulyje lieka po žmogaus. Pasaulyje meilė kaupiasi. Neišnyksta. Kaip kvapas, kuris išlieka suvalgius apelsiną.”
,,Žmonės - praeiviai vieni kitiems. Laikini. Bet aš esu praeivis. Ir tu taip pat. Praeisime. Bet bent vienam akimirksniui mes susitikome.”
,,Tylėk, užsimerk - siela glamonėja tylomis ir judesiais. Praleidžiame per daug gerų progų patylėti.”
,,Žmonės - praeiviai vieni kitiems. Laikini. Bet aš esu praeivis. Ir tu taip pat. Praeisime. Bet bent vienam akimirksniui mes susitikome.”
,,Tylėk, užsimerk - siela glamonėja tylomis ir judesiais. Praleidžiame per daug gerų progų patylėti.”
February 1, 2021
Šis esė rinkinys skaitosi gan lengvai. Stilistika primena šiuolaikinius Facebook išvedžiojimus post'ais.
Lengvi filosofiniai postringavimai ar savigailė atsispindi visuose tekstuose, tačiau neteigčiau, jog tai nuobodu...
Lengvi filosofiniai postringavimai ar savigailė atsispindi visuose tekstuose, tačiau neteigčiau, jog tai nuobodu...
Read
November 11, 2024„Aš noriu tave ginti, net jei visas pasaulis sukiltų prieš tave. Noriu saugoti tave nuo visokio blogio, net to, kuris kyla iš manęs paties. Noriu tau padėti visaip, kaip tik įmanoma.“
P. S. Noriu paantrinti vienam atsiliepimui, kuris M. P. E. M. „Praeis“ apibūdino taip: „patosų persunktų banalybių maišymas su nuoširdumu“.
P. S. Noriu paantrinti vienam atsiliepimui, kuris M. P. E. M. „Praeis“ apibūdino taip: „patosų persunktų banalybių maišymas su nuoširdumu“.
This entire review has been hidden because of spoilers.
December 28, 2019
it was ok.
August 27, 2020
"Man teko savanoriauti onkologiniame vaikų skyriuje"
Net jei nieko daugiau neišsineščiau iš šitos knygos sėdint ten prie mirštančio vaiko lovos to vieno sakinio trukmei apleidžia vienatvė.
Net jei nieko daugiau neišsineščiau iš šitos knygos sėdint ten prie mirštančio vaiko lovos to vieno sakinio trukmei apleidžia vienatvė.
October 17, 2023
bbd gera
August 5, 2019
🐭 Apie šio rašytojo blogą (tokiu pat pavadinimu kaip ir knyga) sužinojau atsitiktinai ir visai netyčia, jį labai gyrė ne vienas mano sekamas žmogus. Pradėjau sekti jo blogą, perskaičiau pirmą pakliuvusi tekstą (tiksliau tik jo dalį) ir mintyse pasakiau: “Nesuprantu, kas gali žavėtis šituo blogeriu, labai jau “modernus”, vien keiksmažodžiai” ir daugiau nesilankiau jo bloge. Ir visai neseniai pamačiau jį kitokiuose pasikalbėjimuose su Ryčiu Zemkausku. Su kokiu susižavėjimu aš klausiau tų pokalbių ir mėgavausi jų dialogu, tad pabaigus klausyt pokalbių iškart nusipirkau Mariau Povilo Elijaus Martynenko knygą “Praeis”. Skaičiau ją tiesiog taupydama, nes tokia ji man gera pasirodė, kad buvo gaila “suskaityti” per vakarą. Taip, kalba gruboka, nevengiama keiksmažodžių (bet ir jie taip taikliai ir laiku pavartoti), o minčių gylis...! Skaitai ir galvoji - eina sau kaip taikliai! Labai rekomenduoju paskaityti. Beje, jei kas turite šio autoriaus pirmąją knygą “Be penkių pasaulio pradžia” mielai perpirksiu.
P.s. O dabar šiek tiek ne apie tokius linksmus dalykus. Marius serga diabetu ir liga jau smarkiai progresavusi tad yra pažeistos akys, nervai ir inkstai. Jam labai reikalinga insulino pompa, kuri kainuoja nemažus pinigus, o jis šiuo metu neturi pastovaus darbo ir dar laukia šeimos pagausėjimo, tad visos jo santaupos atidėtos gimsiančio sūnaus poreikiams. Labai kviečiu visus prisidėti ir paremti šį nuostabų ir talenlingą rašytoją!
LT667300010105743612 MARIUS POVILAS MARTYNENKO, Swedbank, Mokėjimo paskirtis: Pompai
PAYPAL: paypal.me/mpemartynenko
REVOLUT: +37062610000
LT92 3920 0100 0986 8273 BIC: REVOGB21 Beneficiary: Marius Martynenko Beneficiary address: Kazliškių 13-37, 09204, Vilnius, LT.
P.s. O dabar šiek tiek ne apie tokius linksmus dalykus. Marius serga diabetu ir liga jau smarkiai progresavusi tad yra pažeistos akys, nervai ir inkstai. Jam labai reikalinga insulino pompa, kuri kainuoja nemažus pinigus, o jis šiuo metu neturi pastovaus darbo ir dar laukia šeimos pagausėjimo, tad visos jo santaupos atidėtos gimsiančio sūnaus poreikiams. Labai kviečiu visus prisidėti ir paremti šį nuostabų ir talenlingą rašytoją!
LT667300010105743612 MARIUS POVILAS MARTYNENKO, Swedbank, Mokėjimo paskirtis: Pompai
PAYPAL: paypal.me/mpemartynenko
REVOLUT: +37062610000
LT92 3920 0100 0986 8273 BIC: REVOGB21 Beneficiary: Marius Martynenko Beneficiary address: Kazliškių 13-37, 09204, Vilnius, LT.
February 20, 2021
Sunku trumpai apžvelgti šią knygą, paminint tik esmę. Čia tiek daug visko, kad sunkiai tilps į posto simbolių ribas. Autorius taip atvirai dėsto apie visą savo gyvenimą, potyrius, patirtis ir išgyvenimus, kad tiesiog atrodo, kad gauni galimybę visiškai artimai jį pažinti. Ir tai mane tikrai labai sužavėjo. Kaip žmogus taip atvirai gali visiems nuogai išrengti savo sielą. Vau... Knygoje daug gyvenimo, pasaulio analizavimo, daug puikių apmąstymų, be galo daug puikių citatų, kurias verta užsirašyti kur nors užrašinėje. Tikrai... Dėmesio verta knyga. Savižudybės temos, narkotikai, koma, susižavėjimas ir meilė, geismas, gyvenimo prasmė, jausmai, mirtis ir t.t... Tiek daug temų liečiamų šioje knygoje...
Kas man ne itin patiko tai knygoje pateikti keiksmažodžiai ir kitokie išsireiškimai, kurių vietomis buvo tikrai per daug, jau šiek tiek perspausta. O kai kurie išgyvenimai irgi atrodė pernelyg atviri. Pavyzdžiui, autoriaus masturbacijos ypatumai, kur ir kaip jam tai patinka daryti. Na... Man tiesiog sunku suvokti, kaip įmanoma taip atsiverti. O man, kaip skaitytojui, tikrai šitie dalykai iš autoriaus gyvenimo tikrai neturi jokio skirtumo... Bet... Tai dalis šios knygos žavesio. Kaip jis nesigėdija pasaulio, kaip atvirai gali apie viską kalbėti.
Nesvarbu koks keistuolis ir beprotis bebūtų, priverčia mus suvokti, kad mes visi esame tokie. Tik dažniausiai slepiame arba patys to nesuvokiame.
Žodžiu, knyga tikrai verta dėmesio ir rekomenduoju perskaityti ją daugeliui jūsų. Be to, ir apimtis jos visai nėra didelė. O tai dar labiau stebima, kaip tiek daug reikšmingo teksto, sutalpinti į tiek nedaug puslapių.
Kas man ne itin patiko tai knygoje pateikti keiksmažodžiai ir kitokie išsireiškimai, kurių vietomis buvo tikrai per daug, jau šiek tiek perspausta. O kai kurie išgyvenimai irgi atrodė pernelyg atviri. Pavyzdžiui, autoriaus masturbacijos ypatumai, kur ir kaip jam tai patinka daryti. Na... Man tiesiog sunku suvokti, kaip įmanoma taip atsiverti. O man, kaip skaitytojui, tikrai šitie dalykai iš autoriaus gyvenimo tikrai neturi jokio skirtumo... Bet... Tai dalis šios knygos žavesio. Kaip jis nesigėdija pasaulio, kaip atvirai gali apie viską kalbėti.
Nesvarbu koks keistuolis ir beprotis bebūtų, priverčia mus suvokti, kad mes visi esame tokie. Tik dažniausiai slepiame arba patys to nesuvokiame.
Žodžiu, knyga tikrai verta dėmesio ir rekomenduoju perskaityti ją daugeliui jūsų. Be to, ir apimtis jos visai nėra didelė. O tai dar labiau stebima, kaip tiek daug reikšmingo teksto, sutalpinti į tiek nedaug puslapių.
March 29, 2019
Jei į "Google" laukelį suvesime tekstą "Marius Povilas Elijas Martynenko", sistema pateiks mums apie 10 600 rezultatų. Mokslininkai neįrodė, bet daugelis sako, kad kad internetas tai Google, tad gal jau išties taip ir yra. Naršyklės arba Google paieškos lauke suvedę "http://www.pipedija.com" gausime tą patį rezultatą, tiesa, nutolusį vieno paspaudimo atstumu. Gautąjį rezultatą man labai primenena Martynenko knyga.
"Praeis" - pilna faktų, jie kryžminami su autoriaus potyriais simuliakrą primenančioje tikrovėje. Žanrinėse ribose knygą veikiausiai derėtų apibūdinti kaip fikcionalizuotą autobiografiją (ar dienoraštį).
Skaitydama "Be penkių pasaulio pradžia" džiaugiausi. Tai buvo naujas vėjas, srovė, gaivališka slemo poezija įsiveržusi į popierinius puslapius. Antroji knyga mažai kuo skiriasi nuo pirmosios, o tai kiek liūdina. "Praeis" ir vėl sudėti tekstai, girdėti įvairiuose skaitymuose. Net nustebau, kiek jų jau buvo man pažįstami. Kartojasi tie patys motyvai: penis, smaukymas, Dievas, tikėjimas. Skamba keistai, tačiau autorius laviruoja ir šiuos dalykus suderina.
Tekstas "Šiku atsidaręs duris" itin rezonavo su Vilio Normano "Masturbacija". Tas pats laukinis nihilizmas, per asmenines fiziologines patirtis perteikiamas žmogaus vienišumas ir atskirtis.
Kad ir kaip ten būtų, Marius rašyti geba ir privalo, tik labai lauksiu kitokios knygos, kitokiai publikai. Turint tokį potencialą neverta pataikauti 16-mečiams. O gal verta kaip tik. Viskas vienaip ar kitaip praeis.
"Praeis" - pilna faktų, jie kryžminami su autoriaus potyriais simuliakrą primenančioje tikrovėje. Žanrinėse ribose knygą veikiausiai derėtų apibūdinti kaip fikcionalizuotą autobiografiją (ar dienoraštį).
Skaitydama "Be penkių pasaulio pradžia" džiaugiausi. Tai buvo naujas vėjas, srovė, gaivališka slemo poezija įsiveržusi į popierinius puslapius. Antroji knyga mažai kuo skiriasi nuo pirmosios, o tai kiek liūdina. "Praeis" ir vėl sudėti tekstai, girdėti įvairiuose skaitymuose. Net nustebau, kiek jų jau buvo man pažįstami. Kartojasi tie patys motyvai: penis, smaukymas, Dievas, tikėjimas. Skamba keistai, tačiau autorius laviruoja ir šiuos dalykus suderina.
Tekstas "Šiku atsidaręs duris" itin rezonavo su Vilio Normano "Masturbacija". Tas pats laukinis nihilizmas, per asmenines fiziologines patirtis perteikiamas žmogaus vienišumas ir atskirtis.
Kad ir kaip ten būtų, Marius rašyti geba ir privalo, tik labai lauksiu kitokios knygos, kitokiai publikai. Turint tokį potencialą neverta pataikauti 16-mečiams. O gal verta kaip tik. Viskas vienaip ar kitaip praeis.
June 26, 2021
„Mano protas nustėręs dėl to – aš nebegaliu suvokti savo esmės. Merleau-Ponty rašė, kad esmę galime apibūdinti, kaip subjekto savybę, kuri nekinta jokiomis aplinkybėmis. Norėčiau, kad tokia mano savybė būtų „linkiu žmonėms gero ir stengiuosi, kad tas gėris juos pasiektų“. Bet pasitaiko rytų, kai atsikeliu su mintimi „eikit jūs visi nachui“, o po to užsirūstinęs smaukausi ir kontempliuoju pasaulio pabaigą.“
Ši knyga parodys jums gyvenimą. Nutapytą grubiai, gal kiek pilkokai. Be kaukių, be apsimetinėjimo, nuogą ir neturintį ko slėpti.
Humoras čia labai juodas, netrūksta depresijos, skausmo, nihilizmo, absurdo, taigi, šis tekstų rinkinys tikrai ne kiekvienam. Jis tiems, kurie patys ten buvo. Žvelgė mirčiai į akis, dienų dienas gyveno neblaivūs, elgėsi nepadoriai, galbūt netgi nelegaliai. Nes tokie žmonės žvelgia pasauliui giliai į akis. Jie mato juodumą ir tuštumą, kurių kiti apsimeta nematą. Tačiau nepaisant visko, ten pat galima įžvelgti ir tokius dalykus, kaip meilė, grožis ir juokas ir kontrastas su juoda absurdo bedugne padeda dar labiau vertinti tai, kas gera. Kai pabundi iš komos, kai išgyveni avariją, kai šalia galiausiai atsiranda mylimas žmogus, kai gali ant rankų paimti savo vaiką.
Ir svarbiausia yra prisiminti, kad galiausiai viskas praeis. Ir viskas bus gerai. O jei dar nėra gerai, tai vadinasi dar ne viskas.
Ši knyga parodys jums gyvenimą. Nutapytą grubiai, gal kiek pilkokai. Be kaukių, be apsimetinėjimo, nuogą ir neturintį ko slėpti.
Humoras čia labai juodas, netrūksta depresijos, skausmo, nihilizmo, absurdo, taigi, šis tekstų rinkinys tikrai ne kiekvienam. Jis tiems, kurie patys ten buvo. Žvelgė mirčiai į akis, dienų dienas gyveno neblaivūs, elgėsi nepadoriai, galbūt netgi nelegaliai. Nes tokie žmonės žvelgia pasauliui giliai į akis. Jie mato juodumą ir tuštumą, kurių kiti apsimeta nematą. Tačiau nepaisant visko, ten pat galima įžvelgti ir tokius dalykus, kaip meilė, grožis ir juokas ir kontrastas su juoda absurdo bedugne padeda dar labiau vertinti tai, kas gera. Kai pabundi iš komos, kai išgyveni avariją, kai šalia galiausiai atsiranda mylimas žmogus, kai gali ant rankų paimti savo vaiką.
Ir svarbiausia yra prisiminti, kad galiausiai viskas praeis. Ir viskas bus gerai. O jei dar nėra gerai, tai vadinasi dar ne viskas.
March 8, 2020
Knyga man sukėlė tiek emocijų, kad nelabai žinau kaip viską apibūdinti. Skirtingai nuo kitų Martynenko knygų, gausite nebe slam'ą, bet labiau vieną temą sekančių minčių žemėlapį kuris gąsdins, mokys, skaudins ir džiugins. (Kartais net užves, idunno). Kas jau pažįstate Martynenko kūrybą tai žinote jog žmogus nesilaiko ir tai yra jo trademark/charm. Visas jo knygas perskaičiau iš eilės ir galiu pasakyti jog gavau depresija ir sužinojau daugiau apie save ir aplinką/pasaulį. Taip knyga užvedė pokalbį tikrovėje tarp manęs ir kitų skaičiusių ar net neskaičiusių bet pažįstančių temas, knyga sugebėjo gyvuoti išlipus iš puslapių todėl tikrai verta jūsų dėmesio 😉 pasiruoškit vidinę sveikatą/ramybę ar įkalkit kažko, sėkmės.
Displaying 1 - 30 of 52 reviews