What do you think?
Rate this book
Kai aš buvau malalietka
Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, papasakota iš moters perspektyvos. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūros studijos ir tarptautinės konferencijos. Filologė, netikinti literatūra ir labiau už viso pasaulio meną vertinant betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilės siekimas, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Tai tapatybė, netelpanti į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokio kaltės jausmo. Jokios patetikos.
Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Istorijos tikros, bet ne visos jos nutiko autorei. Vienos papasakotos beveik taip, kaip buvo, kitos – retušuotos. Tai visos kartos patirtis. Nugludintu vilniečių žargonu atviru tonu kalbama apie depresiją, santykius, seksą ir akademinį pasaulį.
Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Istorijos tikros, bet ne visos jos nutiko autorei. Vienos papasakotos beveik taip, kaip buvo, kitos – retušuotos. Tai visos kartos patirtis. Nugludintu vilniečių žargonu atviru tonu kalbama apie depresiją, santykius, seksą ir akademinį pasaulį.
- GenresFiction
164 pages, Paperback
First published January 1, 2019
11 people are currently reading
666 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 119 reviews
February 25, 2019
Malalietką perskaičiau vienu prisėdimu (=prigulimu) dar mugei nesibaigus, ji man sukėlė dar iki šiol nepraėjusį liūdesį ir nostalgiją, ir labai sunku ką nors konkrečiau apie ją pasakyti. Bet bandau.
Kas mažiau patiko:
- pirmoj daly gana keistai clashina žargonas, pasakotojos jaunystės kūrybos fragmentai tiptop a la Radvilavičiūtė ir išdailintos, kiek nucackintos gramatinės formos, supertaisyklinga skyryba. Antroj daly visas tas dingsta, ir turinys ir raiška susilieja į viena.
- papūstas knygos pijaras, kurio centre - kokia nauja ir netikėta jos idėja. Nors juk "užaugimo" romanas, miesto kultūra ir subkultūra, paauglystė ir 10 dešimtmetis - jau ir "atrasti" Kmitos, ir daug kieno percituoti. Kad pasakoja moteris / mergina, labai svarbu, tačiau tai nėra išskirtinė teksto kokybė - tarsi, jei jis būtų ne moters / ne apie moterį, netektų savo gerumo; kitaip tariant, pijare man užkliuvo kartais pasigirstantis reversinis seksizmas. Bet su tekstu tai neturi nieko bendro.
Kas labiau patiko:
- visas asmeniškumo matmuo, kuris literatūroj dabar ant bangos (labadiena Knausgaardai) ir kuris gali gan greitai užknisti arba subanalėti, - bet malalietkoje taip nenutinka. Čia jis vietom jautrus, vietom atsainus; pasakojama norint kažką papasakoti, o ne tiesiog kad rašytum ir būtum rašytoja/s. Man labai patiko, kad malalietka mažai svarsto apie vizijas misijas, mažai - apie kūrybą, nebando nieko Paaiškinti; apskritai jos pasakojimas (kas nutiko ar ką ji pagalvojo / suprato) niekad nepereina į grand apibendrinimus apie Gyvenimą ir Prasmę, ir tai skiria ją nuo didelės dalies autobiografinės-"užaugimo"-gyvenimiškos prozos. Taip pat ir nuo didelės dalies LT eseistikos (visi šie žanrai pretenduoja būti asmeniški, bet retai kada tą "išlaužia"). Ir tai man buvo stipriausias ir paveikiausias to asmeniškumo, kuriuo ir parašytas romanas, bruožas.
- universitetiniai intarpai - juokiausi balsu; mielas doktorantas jurgis ir visi jo profesoriai - ir pernelyg tikri, ir jau nebetikri; akademinis siužetas netampa grotesku (nors tam yra pagrindo) - tai veikiau linksma istorija prie baro be pagiežos. Skaitydama daug galvojau apie akademinės nesėkmės siužetus; dažnai jie būna akivaizdžiai arba subtiliau persmelkti nuoskaudų, kartėlio, bet malalietka per visa tai perslysta atsitolinusi ir smagi (kiek apie ją taip galima pasakyti :) ), ir tas labai gražu.
Kas labiausiai patiko:
- pati malalietka. Buvo labai artima, pasiilgta ir sykiu neprieinama, kaip ji pati sako - praplaukianti pro vietas, tekstus, žmones ir mintis, užfiksuojanti juos ir jas ir kažkur keliaujanti toliau. Džiaugiaus, kad galėjau pamatyti dalį tų patirčių. Kitaip nei su Kmitos geziuku, kurio tolesnė raida filologyne gan nuspėjama ir jau nebelabai įdomi, man buvo liūdna, kad tolesnė malalietkos kelionė liko nebe tekste - kažkur už teksto, kažkur vis dar vyksta, o tu apie ją jau nebežinai ir toje kelionėje nebedalyvauji. Šito, pabaigus knygą, vis dar labai trūksta.
Kas mažiau patiko:
- pirmoj daly gana keistai clashina žargonas, pasakotojos jaunystės kūrybos fragmentai tiptop a la Radvilavičiūtė ir išdailintos, kiek nucackintos gramatinės formos, supertaisyklinga skyryba. Antroj daly visas tas dingsta, ir turinys ir raiška susilieja į viena.
- papūstas knygos pijaras, kurio centre - kokia nauja ir netikėta jos idėja. Nors juk "užaugimo" romanas, miesto kultūra ir subkultūra, paauglystė ir 10 dešimtmetis - jau ir "atrasti" Kmitos, ir daug kieno percituoti. Kad pasakoja moteris / mergina, labai svarbu, tačiau tai nėra išskirtinė teksto kokybė - tarsi, jei jis būtų ne moters / ne apie moterį, netektų savo gerumo; kitaip tariant, pijare man užkliuvo kartais pasigirstantis reversinis seksizmas. Bet su tekstu tai neturi nieko bendro.
Kas labiau patiko:
- visas asmeniškumo matmuo, kuris literatūroj dabar ant bangos (labadiena Knausgaardai) ir kuris gali gan greitai užknisti arba subanalėti, - bet malalietkoje taip nenutinka. Čia jis vietom jautrus, vietom atsainus; pasakojama norint kažką papasakoti, o ne tiesiog kad rašytum ir būtum rašytoja/s. Man labai patiko, kad malalietka mažai svarsto apie vizijas misijas, mažai - apie kūrybą, nebando nieko Paaiškinti; apskritai jos pasakojimas (kas nutiko ar ką ji pagalvojo / suprato) niekad nepereina į grand apibendrinimus apie Gyvenimą ir Prasmę, ir tai skiria ją nuo didelės dalies autobiografinės-"užaugimo"-gyvenimiškos prozos. Taip pat ir nuo didelės dalies LT eseistikos (visi šie žanrai pretenduoja būti asmeniški, bet retai kada tą "išlaužia"). Ir tai man buvo stipriausias ir paveikiausias to asmeniškumo, kuriuo ir parašytas romanas, bruožas.
- universitetiniai intarpai - juokiausi balsu; mielas doktorantas jurgis ir visi jo profesoriai - ir pernelyg tikri, ir jau nebetikri; akademinis siužetas netampa grotesku (nors tam yra pagrindo) - tai veikiau linksma istorija prie baro be pagiežos. Skaitydama daug galvojau apie akademinės nesėkmės siužetus; dažnai jie būna akivaizdžiai arba subtiliau persmelkti nuoskaudų, kartėlio, bet malalietka per visa tai perslysta atsitolinusi ir smagi (kiek apie ją taip galima pasakyti :) ), ir tas labai gražu.
Kas labiausiai patiko:
- pati malalietka. Buvo labai artima, pasiilgta ir sykiu neprieinama, kaip ji pati sako - praplaukianti pro vietas, tekstus, žmones ir mintis, užfiksuojanti juos ir jas ir kažkur keliaujanti toliau. Džiaugiaus, kad galėjau pamatyti dalį tų patirčių. Kitaip nei su Kmitos geziuku, kurio tolesnė raida filologyne gan nuspėjama ir jau nebelabai įdomi, man buvo liūdna, kad tolesnė malalietkos kelionė liko nebe tekste - kažkur už teksto, kažkur vis dar vyksta, o tu apie ją jau nebežinai ir toje kelionėje nebedalyvauji. Šito, pabaigus knygą, vis dar labai trūksta.
November 11, 2024
3/5
Skaitydama Malalietkos patirtis nesijaučiau nuo jų šviesmečiais nutolusi. Bet nesijaučiau ir panardinta į nostalgiją. Kažkas pažįstama, kažkas jau girdėta, matyta, skaityta, kažkas drąsu – bet ir drąsu nebent Lietuvos kontekste. Ir tikriausiai jokiame kitame Malalietkos ir nevertinčiau, jei ne akivaizdūs autorės sugebėjimai – ji verta daugiau, nei būti nustumta į „kaip lietuvei tai neblogai“ paraštes, kurias pati visada brėžiu nebent labai reikalo spaudžiama, labai nenoriai. Taip ir šį kartą – drąsu Lietuvos literatūros kontekste, akies nerėžia, iš konteksto neiškrenta keiksmažodžiai ar sekso aprašymai, bet tarsi jau skaityta, jau išgyventa kitose knygose, išjausta su kitais veikėjais – tiesiog kituose baruose, kuriuose patys nebuvome, kituose universitetuose, kurių patys nebaigėme, su kitais žmonėmis, kurių patys nepažįstame. Ir galbūt sukrenta visos netinkamos, prastai ištrauktos kortos – gal tai, kad mano vaikystė ir paauglystė prabėgo Kaune, gal tai, kad šiaip mane šokiruoti sunku, gal tai, kad nesu didžiausia pasąmonės srauto, epizodinių pasakojimų gerbėja.
Man nekilo abejonių dėlto, ar Virginija yra talentinga rašytoja. Nekilo abejonių ir dėl to, ar intelektuali. Ir tikriausiai nieko kito, nei tiesiog žvilgtelėjimo į svetimą gyvenimą, kuris gali surezonuoti su mano patirtimis, o gali ir visai nuo jų nutolti, tikėtis negalėjau. Tačiau nevalingai lyginau su „Lizos butu“, kad ir kokie skirtingi šiedu kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, ir negalėjau negalvoti, kad pastarasis man atnešė kur kas daugiau emocijų. Gal kaltas Kaunas?
Skaitydama Malalietkos patirtis nesijaučiau nuo jų šviesmečiais nutolusi. Bet nesijaučiau ir panardinta į nostalgiją. Kažkas pažįstama, kažkas jau girdėta, matyta, skaityta, kažkas drąsu – bet ir drąsu nebent Lietuvos kontekste. Ir tikriausiai jokiame kitame Malalietkos ir nevertinčiau, jei ne akivaizdūs autorės sugebėjimai – ji verta daugiau, nei būti nustumta į „kaip lietuvei tai neblogai“ paraštes, kurias pati visada brėžiu nebent labai reikalo spaudžiama, labai nenoriai. Taip ir šį kartą – drąsu Lietuvos literatūros kontekste, akies nerėžia, iš konteksto neiškrenta keiksmažodžiai ar sekso aprašymai, bet tarsi jau skaityta, jau išgyventa kitose knygose, išjausta su kitais veikėjais – tiesiog kituose baruose, kuriuose patys nebuvome, kituose universitetuose, kurių patys nebaigėme, su kitais žmonėmis, kurių patys nepažįstame. Ir galbūt sukrenta visos netinkamos, prastai ištrauktos kortos – gal tai, kad mano vaikystė ir paauglystė prabėgo Kaune, gal tai, kad šiaip mane šokiruoti sunku, gal tai, kad nesu didžiausia pasąmonės srauto, epizodinių pasakojimų gerbėja.
Man nekilo abejonių dėlto, ar Virginija yra talentinga rašytoja. Nekilo abejonių ir dėl to, ar intelektuali. Ir tikriausiai nieko kito, nei tiesiog žvilgtelėjimo į svetimą gyvenimą, kuris gali surezonuoti su mano patirtimis, o gali ir visai nuo jų nutolti, tikėtis negalėjau. Tačiau nevalingai lyginau su „Lizos butu“, kad ir kokie skirtingi šiedu kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, ir negalėjau negalvoti, kad pastarasis man atnešė kur kas daugiau emocijų. Gal kaltas Kaunas?
March 25, 2019
Laukiamiausia metų knyga, kuri priminė jausmą, kai bare sutiktas menkai pažįstamas žmogus ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Pasakoja labai pagauliai, gal kažkokius pernelyg asmeniškus dalykus, bet užtat įdomu. Kaip ir su baro pašnekovu, su šia knyga kartais apima jausmas, kad esi užspeistas į kampą, jau gal norėtųsi kokios pauzės, nueiti į tualetą ar paskaityti kokį gamtos aprašymą, bet pašnekovas nenutyla ir nemažina savo istorijų intensyvumo. Gal tame ir yra dalis knygos žavesio - jinai užgriūna visa jėga ir tuo metu nelabai ką gali padaryti, reikės retrospektyviai dar įvertinti savo įspūdžius.
Čia visi jau minėjo, bet pasikartosiu, kad didelė "Malalietkos" stiprybė yra ta, kad išvengiama graudinimo ar spaudimo ant empatijos, kaip dažnai būna su asmeniška literatūra. Patiko, kad pasakojant apie labai intensyvias patirtis tarsi ir išlaikoma distancija nuo jų, pasakotojai viskas ateina ir praeina, prie nieko ji labai tvirtai neužsikabina, o paskutiniai skyreliai, kur svarstoma, kaip čia taip išeina, kad aš vis ką nors sugadinu, bet nuolatos kažkaip lengvai išsisuku, nepatiriu jokios "bausmės" ar "subrendimo", man patiko labiausiai.
Ir, aišku, doktorantas Jurgis, šio testo pagrindu kas nors galėtų padaryti trumpametražį filmą.
Pabaigai citata apie pavasario jausmą, kurį kasmet vis patiriu ir noriu kažkaip paišyti (ir paišau):
Čia visi jau minėjo, bet pasikartosiu, kad didelė "Malalietkos" stiprybė yra ta, kad išvengiama graudinimo ar spaudimo ant empatijos, kaip dažnai būna su asmeniška literatūra. Patiko, kad pasakojant apie labai intensyvias patirtis tarsi ir išlaikoma distancija nuo jų, pasakotojai viskas ateina ir praeina, prie nieko ji labai tvirtai neužsikabina, o paskutiniai skyreliai, kur svarstoma, kaip čia taip išeina, kad aš vis ką nors sugadinu, bet nuolatos kažkaip lengvai išsisuku, nepatiriu jokios "bausmės" ar "subrendimo", man patiko labiausiai.
Ir, aišku, doktorantas Jurgis, šio testo pagrindu kas nors galėtų padaryti trumpametražį filmą.
Pabaigai citata apie pavasario jausmą, kurį kasmet vis patiriu ir noriu kažkaip paišyti (ir paišau):
buvo kovas, niegas dar ne visai nutirpęs, bet jau šilta - viena tų dienų, kai per kelias dienas saulės pasidaro tiek daug, kad, atrodo, jau tikras pavasaris, net beveik vasara, ir baisiai norisi kažką veikti, tik nieko neišeina ir tai žiauriai nervina.
June 6, 2019
Nepradėsiu aš jums čia pudrint smegenų su tais laukiniais lietuviškais 90s, baliais, rajono kiemais ir kaip malalietka apnuogino pačius skaitytojus ir privertė juos susivokti kas jie tokie yra iš tikrųjų ir t.t. Tą prirašliavojo dauguma apie šią Knygą rašiusiu bookstagrameriu, Tiškevič ir dar koks jūsų kaimynas. Man ne tuom ši Knyga paliko didelį įspūdį. Taigi pradėkim. Pirmiausia jeigu manote, kad tai autobiografinė Knyga (prisipažinsiu ir aš taip maniau) tai autorė jus meistriškai apipiso. Tai yra romanas, nors Knygos personažai ir sukurti remiantis pačios autorės ir jos draugų patirtimis. Autobiografiškumo efektą sustiprina ir tai, kad malalietkos vardas toks pat kaip ir autorės. Tad jai iš tiesų pavyko sukurti įtin įtikinančią personažę, kurios psichologinis portretas nutapytas tobulai. Kas man labiausiai patiko ir kas malalietka pavertė viena geriausių šiemet perskaitytų Knygų - tai mano ryšis su ja. Skaitydamas greitai užsimiršti, kad skaitai literatūros kūrinį. Tai labiau primena gyvą pokalbį. Pasijunti jog su Virga būtumėt seni geri draugai, ilgai nesimatę ir dabar gerai pripisę prisimintumėt paauglystės laikus ir įtin atvirai pasakotumėtės apie savo gyvenimus, be jokių pasiteisinimų, kaltės jausmo ir kito mėšlo. Tad aš nenusivyliau, kad visos Knygoje buvusios didžiosios raidės - spausdinimo klaida. Nuoširdžiai pasakysiu, kad labai džiaugiausi, kad malalietka nebuvo įviniotą į gražios literatūrinės kalbos popierėlį.
October 1, 2022
Skaitymo savaitgalis.
Ta proga Kulvinskaitė man stoja į mano divų eilę kartu su Grainyte.
Kokia baugi ši knyga. Tokia realistiška, kad net sutrinki, ar neatsidarei kažkieno sielos durų ir neįmaklinai vidury svetainės su purvinais sportbačiais.
Viską prisimenu, viskas taip ir buvo, man taip nutiko ir aš dabar tai prisimenu pūkuotai. Arba aklinai neprisimenu.
Nelaimėliai mes visi. Tie, kurie iškart po Nepriklausomybės. Arba kaip tik laimėliai. Nes alkani visko.
Ta proga Kulvinskaitė man stoja į mano divų eilę kartu su Grainyte.
Kokia baugi ši knyga. Tokia realistiška, kad net sutrinki, ar neatsidarei kažkieno sielos durų ir neįmaklinai vidury svetainės su purvinais sportbačiais.
Viską prisimenu, viskas taip ir buvo, man taip nutiko ir aš dabar tai prisimenu pūkuotai. Arba aklinai neprisimenu.
Nelaimėliai mes visi. Tie, kurie iškart po Nepriklausomybės. Arba kaip tik laimėliai. Nes alkani visko.
March 11, 2019
Virginijos Kulvinskaitės knygoje „Kai aš buvau malalietka“ vaizduojama gana tipinė situacija, kai žmogus turi užaugti pats. Užaugti neturėdama(s) tvirto ramsčio ir pavyzdžio: malalietkos pasakotoja save susikuria pati, abejingai motinai pasirūpinant nebent popamokine veikla ar padedant nugalėti dukros karščiavimą, dažnai besikeičiantys „tėčiai“ visaverčiu pavyzdžiu, aišku, būti negali, todėl vyrais vėliau naudojamasi arba jie patys ja naudojasi, mokykla – irgi ne ta vieta, kuri keltų, kreiptų, vestų, kiemo draugai – tokie patys daugiabučių kiemo tarzaniukai: „visada jaučiausi esanti savo pačios motina ir kad niekas negali man padėti“, p. 152.
Iš asmeninių socialinių kontekstų atpažįstama tokia jaunojo žmogaus steigtis atrodo ganėtinai universali. Todėl truputį pritempinėdamas, kaip autorė pritempinėjo auditoriją reklamuodama knygą savo kojom, sakau, kad tai lietuviška laikmečio knyga, netgi žinodamas, kaip kai kuriuos literatus pykdo paralelės tarp konkrečių veikėjų istorijų ir bendros sociumo situacijos. Pačią Virgą analogija turbūt irgi subiesintų, todėl apie malalietką kaip skausmingą nepriklausomybės pusę gana, kad nebūtų kritikui xana.
Šiaip veikėjos-pasakotojos fragmentuota brandos istorija (nelyg novelių romanas, nelyg nuotraukų perrašas) ir liūdina, ir gailestį kelia, ir ypač nepatogu pasidaro iš įvairių faktinių detalių vis atpažįstant, kad pasakotoja ir autorė esti tokios artimos, gal net tapačios, nors suprantu – toks gretinimas veda į klystkelį, tik kad kitaip neišeina. Tuomet nesmagu pasidaro dvigubai. Keista, kad norisi atjausti ne veikėją, o autorę, ar ne? Nors niekas manęs tos atjautos ir neprašo.
Dalykas tas, kad trumpasis jungimas (pasakotoja=autorė) įvyksta dėl pasakotojos distancijos, kurios beveik nėra. Skyriuose, kuriuose atvirai klojami įvairūs paauglystės nuotykiai (dažniausiai tamsūs, žiauroki, bemaž gotiški), nejuntu, kad bylotų kokia nors -niolikmetė – girdžiu Virgą, ir tiek. Toks awkward frykautas išeina. Pasakotoja prisipažįsta: „tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus“, p. 152. Na, bet tai ir jaučiasi. Struktūra – didžiausias teksto minusas.
A jo, dar yra skyrius apie doktorantą Jurgį – tai tarytum atskira novelė, kurioje – ir tik joje – pasakojama iš kito veikėjo perspektyvos. Ir tik joje pavyksta sukurti specifinę sarkastišką nuotaiką su makabriška šios pasiužetetės atomazga. Kitaip sakant, tasai skyrius – jau prozinė kūryba, ne tik patyriminis nuogas išrašymas.
Paradoksas: literatūrinė distancija tarp autorės ir pasakotojos (tarp asmeninių patirčių ir universalesnių minčių) randasi pasakojant apie save vyresnę, apie artimesnius mums laikus. Išpažintinę vienplanę beletristiką būtent trijuose paskutiniuose skyriuose pakeičia platesnį prasmių lauką atverianti „solidesnė“ pasakotoja.
Tada ir paaiškėja, kad ji nebėra tokia vieniša, stokojanti emocinio intelekto ir socialinės kompetencijos. Ji pripažįsta savo sąjungininkę, užtarėją, autoritetę – Nijolę Miliauskaitę, taip pat kitas poetes bendražyges. Aiškiai matyti, kad pasakotojos įtraukiami kultūriniai kodai tirština pačią prozą, plečia poteksčių tinklą.
Todėl jeigu skaitysiančius malalietką iškart užknis blevyzgos, siūlau pradėti nuo paskutinių trijų skyrių, o gal jais ir baigti.
Kad ir kaip būtų, knyga kur kas geresnė nei neva tokia fiftišeidinė leidyklos komunikacija. Net pasigėrėtina, kaip rašydama tarytum antistiliumi, užtat išlaikydama nuoseklų sintaksinį tempą, autorė vis dėlto sukuria autentišką stilių. Dar, kamon, juk visai kietai, kai autobiografiškai iliustruodama jaunojo žmogaus bevertybiškumą, pasakotoja atmeta ir universalias (juk vis nepasitvirtinančias!) kultūrines vertybes ir vėliau įsteigia save vien iš nuoskaudų šukių ir patyriminių gabaliukų, sukuria save – Virgą kaip Echidną, Kulvinskaitę kaip vieną drąsiausių autorių dabartės literatūroj, malalietką kaip rolemodelį kitoms socialinėms tarzaniukėms.
[3,5, bet autorė yra faina, jos laikysena faina, todėl 4]
Iš asmeninių socialinių kontekstų atpažįstama tokia jaunojo žmogaus steigtis atrodo ganėtinai universali. Todėl truputį pritempinėdamas, kaip autorė pritempinėjo auditoriją reklamuodama knygą savo kojom, sakau, kad tai lietuviška laikmečio knyga, netgi žinodamas, kaip kai kuriuos literatus pykdo paralelės tarp konkrečių veikėjų istorijų ir bendros sociumo situacijos. Pačią Virgą analogija turbūt irgi subiesintų, todėl apie malalietką kaip skausmingą nepriklausomybės pusę gana, kad nebūtų kritikui xana.
Šiaip veikėjos-pasakotojos fragmentuota brandos istorija (nelyg novelių romanas, nelyg nuotraukų perrašas) ir liūdina, ir gailestį kelia, ir ypač nepatogu pasidaro iš įvairių faktinių detalių vis atpažįstant, kad pasakotoja ir autorė esti tokios artimos, gal net tapačios, nors suprantu – toks gretinimas veda į klystkelį, tik kad kitaip neišeina. Tuomet nesmagu pasidaro dvigubai. Keista, kad norisi atjausti ne veikėją, o autorę, ar ne? Nors niekas manęs tos atjautos ir neprašo.
Dalykas tas, kad trumpasis jungimas (pasakotoja=autorė) įvyksta dėl pasakotojos distancijos, kurios beveik nėra. Skyriuose, kuriuose atvirai klojami įvairūs paauglystės nuotykiai (dažniausiai tamsūs, žiauroki, bemaž gotiški), nejuntu, kad bylotų kokia nors -niolikmetė – girdžiu Virgą, ir tiek. Toks awkward frykautas išeina. Pasakotoja prisipažįsta: „tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus“, p. 152. Na, bet tai ir jaučiasi. Struktūra – didžiausias teksto minusas.
A jo, dar yra skyrius apie doktorantą Jurgį – tai tarytum atskira novelė, kurioje – ir tik joje – pasakojama iš kito veikėjo perspektyvos. Ir tik joje pavyksta sukurti specifinę sarkastišką nuotaiką su makabriška šios pasiužetetės atomazga. Kitaip sakant, tasai skyrius – jau prozinė kūryba, ne tik patyriminis nuogas išrašymas.
Paradoksas: literatūrinė distancija tarp autorės ir pasakotojos (tarp asmeninių patirčių ir universalesnių minčių) randasi pasakojant apie save vyresnę, apie artimesnius mums laikus. Išpažintinę vienplanę beletristiką būtent trijuose paskutiniuose skyriuose pakeičia platesnį prasmių lauką atverianti „solidesnė“ pasakotoja.
Tada ir paaiškėja, kad ji nebėra tokia vieniša, stokojanti emocinio intelekto ir socialinės kompetencijos. Ji pripažįsta savo sąjungininkę, užtarėją, autoritetę – Nijolę Miliauskaitę, taip pat kitas poetes bendražyges. Aiškiai matyti, kad pasakotojos įtraukiami kultūriniai kodai tirština pačią prozą, plečia poteksčių tinklą.
Todėl jeigu skaitysiančius malalietką iškart užknis blevyzgos, siūlau pradėti nuo paskutinių trijų skyrių, o gal jais ir baigti.
Kad ir kaip būtų, knyga kur kas geresnė nei neva tokia fiftišeidinė leidyklos komunikacija. Net pasigėrėtina, kaip rašydama tarytum antistiliumi, užtat išlaikydama nuoseklų sintaksinį tempą, autorė vis dėlto sukuria autentišką stilių. Dar, kamon, juk visai kietai, kai autobiografiškai iliustruodama jaunojo žmogaus bevertybiškumą, pasakotoja atmeta ir universalias (juk vis nepasitvirtinančias!) kultūrines vertybes ir vėliau įsteigia save vien iš nuoskaudų šukių ir patyriminių gabaliukų, sukuria save – Virgą kaip Echidną, Kulvinskaitę kaip vieną drąsiausių autorių dabartės literatūroj, malalietką kaip rolemodelį kitoms socialinėms tarzaniukėms.
[3,5, bet autorė yra faina, jos laikysena faina, todėl 4]
September 25, 2019
Vau kokia knyga. Nors žinau - daug kam nepatiko. Skaičiau tarpais sulaikiusi kvapą, nes atrodo, taip ir buvo parašyta - vienu ilgu iškvėpimu (norėjau rašyti išsivėmimu, bet skambėtų atgrasiai). Lyg autorė šia knygą būtų norėjusi apsivalyti. Nors niekad iš tikrųjų negali žinoti, ką tie autoriai iš tikrųjų. Apie devyniasdešimtųjų kiemus, paauglystę, pirmus kartus - netikėtai sodriai, tiesmukai. Visa knyga parašyta tik mažosiomis raidėmis Vilniaus žargonu. Mano mama, kuriai knyga beje nepatiko, perskaičiusi skambino ir sakė “nu negi tikrai kas nors taip sako: “varau į konfą barsoj”?” Sako! Nors aš Kaunietė, man ta kalba pasirodė itin sava. Nes taip ir šnekam, bet juo labiau - toji kalba knygos nesuvulgarina, nes žargonas nepridengia autorės erudicijos, žodžio lengvumo. Gal net priešingai, viskas laiku ir vietoje, kai kur, net pasirodė, kad žargonas naudojamas kaip parodija.
.
Čia negaliu trumpam neįkišti savęs. Prieš dešimt metų kai rašiau “Plaštakių sindromas” - irgi norėjau laisvės, veržlumo tekste ir kad kuo mažiau jaunimo šnekamąją kalbą keistų į norminę. Bet vyresnio amžiaus redaktorė būtinai norėjo “lūzeris” keisti į “nevykėlis” ir t.t. Tai šiek tiek pavydžiu, kad dabar jau galima visaip, ir su anglizmais (“Stasys Šaltoka vieneri metai”), ir su žargonu, ir minčių srautais varyti, o kai aš pradėjau rašyti dar niekaip nebuvo galima ir reikėjo nuolat eiti į kompromisus su redaktorėmis.
.
“Kai aš buvau malalietka” pradžios herojai man stovi akyse - tas bachūras, kuris mokėjo ant suoliuko užšokti, ir mergina su ilga kasa iš rusų klasikų paveiklsų… O paskiau viskas darosi klampiau. Tai turbūt ko knygai trūksta - siužeto stuburo. Kita vertus, knyga tuo ir žavi, kad padrikuose epziduose skaitytojas paliekamas tarsi pats ieškot aiškesnio pagrindinės herojės portreto ir jos jos gyvenimo prasmės. Man pvz. pritrūko aiškumo, kaip nuo nuolatinių balių ir darbo videonuomoje peršokta prie doktorantūros. Bet gal dabar jau neatsimenu?
.
Truputį gaila, kad neturėjau laiko aprašyti knygos šviežiai ją perskačiusi. Pervariau per dieną, tuo metu atrodė, kad net turėsiu kantrybės pacituoti labiausiai patikusias vietas, pvz. tą, kur stoty verčiantis tablo mergaitė kelia galvą į lubas, nes jai atrodo, kad ten spurda balandžiai… Baigiau skaityti jau prieš savaitę, todėl užsidegimas priblėsęs.
Skaičiau su dideliu malonumu. Kai kurios scenos šokiravo. Po to nemažai galvojau apie gyvenimo fragmentiškumą dėl technologijų įtakos - tokia tapa ir literatūra. Minčių srautas lyg iš naujo atrastas žanras. Patiko. Sutikusi autorę gyvai norėčiau apsikabinti, bet truputį jos prisibijočiau 🙂
.
Čia negaliu trumpam neįkišti savęs. Prieš dešimt metų kai rašiau “Plaštakių sindromas” - irgi norėjau laisvės, veržlumo tekste ir kad kuo mažiau jaunimo šnekamąją kalbą keistų į norminę. Bet vyresnio amžiaus redaktorė būtinai norėjo “lūzeris” keisti į “nevykėlis” ir t.t. Tai šiek tiek pavydžiu, kad dabar jau galima visaip, ir su anglizmais (“Stasys Šaltoka vieneri metai”), ir su žargonu, ir minčių srautais varyti, o kai aš pradėjau rašyti dar niekaip nebuvo galima ir reikėjo nuolat eiti į kompromisus su redaktorėmis.
.
“Kai aš buvau malalietka” pradžios herojai man stovi akyse - tas bachūras, kuris mokėjo ant suoliuko užšokti, ir mergina su ilga kasa iš rusų klasikų paveiklsų… O paskiau viskas darosi klampiau. Tai turbūt ko knygai trūksta - siužeto stuburo. Kita vertus, knyga tuo ir žavi, kad padrikuose epziduose skaitytojas paliekamas tarsi pats ieškot aiškesnio pagrindinės herojės portreto ir jos jos gyvenimo prasmės. Man pvz. pritrūko aiškumo, kaip nuo nuolatinių balių ir darbo videonuomoje peršokta prie doktorantūros. Bet gal dabar jau neatsimenu?
.
Truputį gaila, kad neturėjau laiko aprašyti knygos šviežiai ją perskačiusi. Pervariau per dieną, tuo metu atrodė, kad net turėsiu kantrybės pacituoti labiausiai patikusias vietas, pvz. tą, kur stoty verčiantis tablo mergaitė kelia galvą į lubas, nes jai atrodo, kad ten spurda balandžiai… Baigiau skaityti jau prieš savaitę, todėl užsidegimas priblėsęs.
Skaičiau su dideliu malonumu. Kai kurios scenos šokiravo. Po to nemažai galvojau apie gyvenimo fragmentiškumą dėl technologijų įtakos - tokia tapa ir literatūra. Minčių srautas lyg iš naujo atrastas žanras. Patiko. Sutikusi autorę gyvai norėčiau apsikabinti, bet truputį jos prisibijočiau 🙂
March 10, 2019
kąžinau, man tai tobula knyga - aš šiaip visad svajoju įlįst į kitų galvas, o čia visiškai tokia patirtis (jei duotų galimybę įlįst į tikro žmogaus galvą, tai tikrai to nedaryčiau, bet knygose fun)
December 15, 2019
Metų knyga? Ne. Šedevras? Ne. Apie laukinius devyniasdešimtuosius? Kad nė iš tolo, kelias vietas tik užkabino.
Geras piaras? Taip. Lengvai skaitoma? Taip. Įdomu? Labiau taip nei ne.
Romanas? Tarkim. Rašai, ką prisimeni, paskui gali kelis vardus pakeisti. Tada parašai, kad romanas.
Turi teisę gyvuoti? Žinoma.
Geras piaras? Taip. Lengvai skaitoma? Taip. Įdomu? Labiau taip nei ne.
Romanas? Tarkim. Rašai, ką prisimeni, paskui gali kelis vardus pakeisti. Tada parašai, kad romanas.
Turi teisę gyvuoti? Žinoma.
Read
March 11, 2023Треба було прочитати далі першого абзацу ознайомчого уривку перед тим, як замовляти книжку. Не знаю, яку оцінку ставити, бо мені люто не сподобалося, але не тому, що це погано написано. Ні. Просто це... барабанний дріб... роман про 90-ті.
Це литовські 90-ті, але буквально такі самі облізлі, як наші. Манера письма теж як у подібних наших творах про той час - замилування соціальними низами (а тут це ще й росіяни), підкреслена, просто пхана читачу в очі автобіографічність, безсюжетність і на додачу ігрища з розділовими знаками (великих букв нема, а через специфічний шрифт я погано бачила крапки, що бісило, я вже давно не ціную таких експериментів).
Що було цікаво, так це багато описів Вільнюса, головна героїня живе в "російському" районі і як рідкісна там литовка для всіх чужа (хто б сумнівався).
Раніше я думала, що твір про 90-ті крізь призму жіночого досвіду міг би мені більше зайти, але ніт, цього не сталося, важко визначити, чи це через купу мізогінії цього тексту, чи через щось іще.
Потім 90-ті в тексті закінчилися і мені сподобалася одна історія про маразм вищої школи, я збадьорилася, але авторка мене швидко знову обламала, знову видаючи текст заради стилістики і все. Не покидало відчуття, що дуже б хотілося авторці, щоб за цими спогадами вгадувався дуже глибокий сенс, але сприймалося воно радше як претензійність.
І останнє: неодноразово згадуються російські класики і ще є мимовільна фразочка "я навіть політиків і патріотів не можу ненавидіти, тільки дратуюсь". У мене чисто око засмикалося, бо вкупі з засудженням родичів, які не прийшли на весілля, бо її мама одружувалася з росіянином, у мене виникло стійке враження "внє палітіки, какая разніца", дуже подібне на враження від тієї героїні з роману Гаськи Шиян "За спиною".
Це литовські 90-ті, але буквально такі самі облізлі, як наші. Манера письма теж як у подібних наших творах про той час - замилування соціальними низами (а тут це ще й росіяни), підкреслена, просто пхана читачу в очі автобіографічність, безсюжетність і на додачу ігрища з розділовими знаками (великих букв нема, а через специфічний шрифт я погано бачила крапки, що бісило, я вже давно не ціную таких експериментів).
Що було цікаво, так це багато описів Вільнюса, головна героїня живе в "російському" районі і як рідкісна там литовка для всіх чужа (хто б сумнівався).
Раніше я думала, що твір про 90-ті крізь призму жіночого досвіду міг би мені більше зайти, але ніт, цього не сталося, важко визначити, чи це через купу мізогінії цього тексту, чи через щось іще.
Потім 90-ті в тексті закінчилися і мені сподобалася одна історія про маразм вищої школи, я збадьорилася, але авторка мене швидко знову обламала, знову видаючи текст заради стилістики і все. Не покидало відчуття, що дуже б хотілося авторці, щоб за цими спогадами вгадувався дуже глибокий сенс, але сприймалося воно радше як претензійність.
І останнє: неодноразово згадуються російські класики і ще є мимовільна фразочка "я навіть політиків і патріотів не можу ненавидіти, тільки дратуюсь". У мене чисто око засмикалося, бо вкупі з засудженням родичів, які не прийшли на весілля, бо її мама одружувалася з росіянином, у мене виникло стійке враження "внє палітіки, какая разніца", дуже подібне на враження від тієї героїні з роману Гаськи Шиян "За спиною".
May 21, 2019
Virginija Kulvinskaitė rašo esė-romaną apie dešimto dešimtmečio save vaiką iš naujamiesčio ir apie save vyresnę, filologyno doktorantę. Ji rašo iš pirmo žvilgnsio belekaip, toks jausmas, lyg skaitytum kokios draugės ilgą ilgą fb žinutę (ypač kai skaičiau elektroninę versiją), man tas stilius žiauriai patiko, ir tos mažosios raidės – viskas tikra, kažkaip taip sava. O kartu po visu tuo yra viskas visiškai ne beletristika. Po tuo yra gera literatūra (nors kas ta gera literatūra tai aš nžn). Ir man kažkaip liko perskaičius toks jausmas. Kaip lieka, kai perskaitai kažką, kur tik pabaigęs supranti kad čia buvo.. čia buvo dalykai.
Tu skaitai ir nori gaudyt kiekvieną žodį, ji nepabosta, ji nenuvalkiota. Tai yra knyga apie mergaitę kuri tampa moterim, bet netampa suaugusia, apie moterį, kuri kažkaip savom jėgom bando save augint ir kurt. Apie moterį, kuri yra ne kažko auka ar kažko objektas, o pati savo kūrinys, pati save kankina ir saugo, pati sau gyvena. Apie egoizmą, kurio mūsų literatūroj moteris veikėja mažai turi. Ir čia nieko nėr nusaldinto ir visiškai jokio savęs gailėjimo, net ten kur skaitytojui skauda, pasakotoja išlaiko kreivą šypseną.
Ji pasakoja tokius iki nervų čiuptuvų asmeniškus dalykus (bet vėlgi, nereik tapatint pasakotojos su autore. Tik kad velniškai tapatinasi) – ir būna tarpais net nejauku, lyg matytum nuogą žmogų iš labai labai arti, negražiai, visaip. Ir vis tiek tu žiūri, nenusisuki, nes tame jo nuogume tu matai save, save tokią pat negrąžią, ir tie patys rajono šūdai, ir tie patys randai ant riešų, ir tas pats nevykęs, savidestruktyvus seksas, ir tada skaitymas, ieškojimas meno ten, kur manai, kad reik jo ieškot, bet kad nesiranda, ir tas visą galvą, visą kambarį prisotinęs liūdesys, kuris nėr blogas ir tu dėl jo neturi niekaip pasiteisint, ir jo nereikia įdėti į kažkokius rėmus ir pavadinti pavadinimais.
O tada univeras, ir tie šūdai, kurie ten vyksta, ir apie kuriuos mes šnekam užkulisiuose, bet kaip faina paskaityt popieriuj, paskaityt, kad kažkas, kas tu manei yra toks super osom autoritetas, irgi lygiai taip pat strugglino ir heitino, ir per posėdžius galvojo apie seksą, kurio turėjo vienuoliktą valandą ryto, ir į konfas varė dėl furšetų, dėsto dalykus kurių neišmano, ir galų gale pripažįsta – niekad skaityt poeziją nebus taip smagu kaip apsivilkt naują čežančią suknelę.
Tu skaitai ir nori gaudyt kiekvieną žodį, ji nepabosta, ji nenuvalkiota. Tai yra knyga apie mergaitę kuri tampa moterim, bet netampa suaugusia, apie moterį, kuri kažkaip savom jėgom bando save augint ir kurt. Apie moterį, kuri yra ne kažko auka ar kažko objektas, o pati savo kūrinys, pati save kankina ir saugo, pati sau gyvena. Apie egoizmą, kurio mūsų literatūroj moteris veikėja mažai turi. Ir čia nieko nėr nusaldinto ir visiškai jokio savęs gailėjimo, net ten kur skaitytojui skauda, pasakotoja išlaiko kreivą šypseną.
Ji pasakoja tokius iki nervų čiuptuvų asmeniškus dalykus (bet vėlgi, nereik tapatint pasakotojos su autore. Tik kad velniškai tapatinasi) – ir būna tarpais net nejauku, lyg matytum nuogą žmogų iš labai labai arti, negražiai, visaip. Ir vis tiek tu žiūri, nenusisuki, nes tame jo nuogume tu matai save, save tokią pat negrąžią, ir tie patys rajono šūdai, ir tie patys randai ant riešų, ir tas pats nevykęs, savidestruktyvus seksas, ir tada skaitymas, ieškojimas meno ten, kur manai, kad reik jo ieškot, bet kad nesiranda, ir tas visą galvą, visą kambarį prisotinęs liūdesys, kuris nėr blogas ir tu dėl jo neturi niekaip pasiteisint, ir jo nereikia įdėti į kažkokius rėmus ir pavadinti pavadinimais.
O tada univeras, ir tie šūdai, kurie ten vyksta, ir apie kuriuos mes šnekam užkulisiuose, bet kaip faina paskaityt popieriuj, paskaityt, kad kažkas, kas tu manei yra toks super osom autoritetas, irgi lygiai taip pat strugglino ir heitino, ir per posėdžius galvojo apie seksą, kurio turėjo vienuoliktą valandą ryto, ir į konfas varė dėl furšetų, dėsto dalykus kurių neišmano, ir galų gale pripažįsta – niekad skaityt poeziją nebus taip smagu kaip apsivilkt naują čežančią suknelę.
Read
April 2, 2019Numanau, kad šios knygos labai reikia toms jaunesnėms merginoms, į kurių kailius jau nesugrįžtume.
Labai patiko parinktos įvairios įvykių briaunos ir savikritika, apskritai knygos atmosfera, nors blaškymosi, depresijos čia tik pasmilkyta. Viskas gi vienaip ar kitaip jau tarsi „po visko“.
„Kai aš buvau malalietka“ yra iš tų apgaulingų knygų, apie kurias susidaro rėksmingas fonas, žadantis viena, nors duodama kita - nostalgijos pliūpsnis pakankamai normatyvine kalba, kur nesvarbu, ar akcentuoja kažkokį laikotarpį ar ne. Labai tikiuosi, kad kiti ją skaitys ne vien dėl to.
I dalis įtraukė ir sudomino tiek, kiek II dalis abejoti, ar nebus čia tiesiog dar viena, tipinė eseistikos knyga su daugybe pa(si)aiškinimų, dėl kurių išblėsta tai, kas traukė iš pradžių ir atrodė natūralu. O gal tiesiog per daug mėgimo viską „suaugėliškai“ sudėlioti į vietas? Paradoksalu, kad pasakotoja, bėgdama nuo literatūriškumo, būtent tose dalyse ar epizoduose, kur atitrūksta nuo tariamo buiteko, kur, man atrodo, leidžia vaizduotei daugiau ir įsikrausto į kitų veikėjų gyvenimus, parašo bene įdomiausius pasažus.
Labai patiko parinktos įvairios įvykių briaunos ir savikritika, apskritai knygos atmosfera, nors blaškymosi, depresijos čia tik pasmilkyta. Viskas gi vienaip ar kitaip jau tarsi „po visko“.
„Kai aš buvau malalietka“ yra iš tų apgaulingų knygų, apie kurias susidaro rėksmingas fonas, žadantis viena, nors duodama kita - nostalgijos pliūpsnis pakankamai normatyvine kalba, kur nesvarbu, ar akcentuoja kažkokį laikotarpį ar ne. Labai tikiuosi, kad kiti ją skaitys ne vien dėl to.
I dalis įtraukė ir sudomino tiek, kiek II dalis abejoti, ar nebus čia tiesiog dar viena, tipinė eseistikos knyga su daugybe pa(si)aiškinimų, dėl kurių išblėsta tai, kas traukė iš pradžių ir atrodė natūralu. O gal tiesiog per daug mėgimo viską „suaugėliškai“ sudėlioti į vietas? Paradoksalu, kad pasakotoja, bėgdama nuo literatūriškumo, būtent tose dalyse ar epizoduose, kur atitrūksta nuo tariamo buiteko, kur, man atrodo, leidžia vaizduotei daugiau ir įsikrausto į kitų veikėjų gyvenimus, parašo bene įdomiausius pasažus.
February 28, 2019
Knyga faina, bet matyt per daug buvau prisiklausiusi liaupsių prieš pradėdama skaityti. Tai jausmas toks dvejopas.
Šiaip tikrai gerai, kad visa tai, ko lietuvių grožinėj literatūroj nebuvo, arba buvo užuominom - dvasinės duobės, depresija su detalėmis, savęs žalojimas, kankinimas, visiškai nesudvasintas seksas, įvairių rūšių svaiginimasis, neviltis, skepsis, gėda etc. - visa tai atsirado. Pagaliau personažas (nesvarbu, moteris ar vyras) gali turėti gyvenime, atmintyse ir patirtyse visa tai, ką dauguma žmonių daugiau ar mažiau irgi turi ir pažįsta, bet nei raštu, nei žodžiu, nei mintyse, nei sapnuose nedrįsta prisiliesti. Žinant, kad romanai yra savo gyvenimo susidėliojimo pavyzdžiai daug kam, baisiai malonu, kad vietinė literatūra nebėra išvalyta ir prikvėpinta idėjomis.
Nėra čia joks bildungsromanas kaip pas Kmitą ar ką nors dar, nes nėra jokio personažės suaugimo, ir tas LABAI gerai. Nes nėra net ir tos moralizuojančios žinutės, kad žinote, taigi visi neiškart suaugame, leiskime paaugliams pakvailioti. Personažė lieka kuo buvusi, kaip ir dauguma mūsų tiesą sakant.
Mažiau patiko pabaigoj keli skyriai, o gal tiesiog pavargau skaitydama, nežinau. Galas toks kaip teisinimasis. Ne teisinimasis su atsiprašinėimais ir nuolankumais, bet piktokas ir deklaratyvokas legitimavimas viso to, kas anksčiau rašyta. Piktokas, nes dvelkia kaltinimais tiems, kas GALĖJO kuo nors pasipiktinti :) Ir ta akademija, kurios su gana stipriais durų trenksmais buvo ką tik išsižadėta, knygos gale visu gražumu pasirodo - šįkart ne kaip turinys, bet kaip aiški teorinė pozicija. Ir dar - čia dingsta personažė ir iš jos išsineria autorė, kuri imasi aiškinti, ką ir kodėl (ypač kodėl) rašė. Tai tie keli paskutiniai skyreliai tokie kaip pertekliniai, lyg papasakojęs anekdotą žmogus imtųsi aiškinti jo prasmes ir kodėl čia turėjo būti juokinga. Tai aišku, kad viskas ne taip primityviai, kaip gali iš tos mano pastraipos atrodyti, bet vis dėlto - skaitant pabaigą kažkaip tenka nemaloniai prisiminti, kad autorė jautėsi rašanti nelabai draugiškai (plačiajai) publikai, ir todėl dar papildomai apsišarvuoja kompetencija "žinojau, ką darau".
Šiaip tikrai gerai, kad visa tai, ko lietuvių grožinėj literatūroj nebuvo, arba buvo užuominom - dvasinės duobės, depresija su detalėmis, savęs žalojimas, kankinimas, visiškai nesudvasintas seksas, įvairių rūšių svaiginimasis, neviltis, skepsis, gėda etc. - visa tai atsirado. Pagaliau personažas (nesvarbu, moteris ar vyras) gali turėti gyvenime, atmintyse ir patirtyse visa tai, ką dauguma žmonių daugiau ar mažiau irgi turi ir pažįsta, bet nei raštu, nei žodžiu, nei mintyse, nei sapnuose nedrįsta prisiliesti. Žinant, kad romanai yra savo gyvenimo susidėliojimo pavyzdžiai daug kam, baisiai malonu, kad vietinė literatūra nebėra išvalyta ir prikvėpinta idėjomis.
Nėra čia joks bildungsromanas kaip pas Kmitą ar ką nors dar, nes nėra jokio personažės suaugimo, ir tas LABAI gerai. Nes nėra net ir tos moralizuojančios žinutės, kad žinote, taigi visi neiškart suaugame, leiskime paaugliams pakvailioti. Personažė lieka kuo buvusi, kaip ir dauguma mūsų tiesą sakant.
Mažiau patiko pabaigoj keli skyriai, o gal tiesiog pavargau skaitydama, nežinau. Galas toks kaip teisinimasis. Ne teisinimasis su atsiprašinėimais ir nuolankumais, bet piktokas ir deklaratyvokas legitimavimas viso to, kas anksčiau rašyta. Piktokas, nes dvelkia kaltinimais tiems, kas GALĖJO kuo nors pasipiktinti :) Ir ta akademija, kurios su gana stipriais durų trenksmais buvo ką tik išsižadėta, knygos gale visu gražumu pasirodo - šįkart ne kaip turinys, bet kaip aiški teorinė pozicija. Ir dar - čia dingsta personažė ir iš jos išsineria autorė, kuri imasi aiškinti, ką ir kodėl (ypač kodėl) rašė. Tai tie keli paskutiniai skyreliai tokie kaip pertekliniai, lyg papasakojęs anekdotą žmogus imtųsi aiškinti jo prasmes ir kodėl čia turėjo būti juokinga. Tai aišku, kad viskas ne taip primityviai, kaip gali iš tos mano pastraipos atrodyti, bet vis dėlto - skaitant pabaigą kažkaip tenka nemaloniai prisiminti, kad autorė jautėsi rašanti nelabai draugiškai (plačiajai) publikai, ir todėl dar papildomai apsišarvuoja kompetencija "žinojau, ką darau".
March 4, 2019
Gavau tikrai ne tai, ko tikėjausi, ne tai, ką žadėjo skandalingos šios knygos reklamos ir net šios knygos pristatymas Knygų mugėje atrodo, kad buvo visai apie kitą knygą. Na bet argi galima skųstis, kai vietoj mažo gabalėlio, gauni visą tortą.
Manau daugelis (kaip ir aš) susidomėjo šia knyga, kai užkibo bent jau už vieno iš šių ją lydinčių raktinių žodžių - Krasnūcha, laukiniai devyniasdešimtieji, tūsai, grupinis seksas, narkotikai, atviras merginos pasakojimas.
Na ir ką, ateini pakaišioti nosį į kitų gyvenimus, o įpusėjęs supranti, kad nuogas likai tik tu. Kilus bent menkiausiai pagundai pasibaisėti Virgos istorija, prieš akis ima plūsti visi TAVO gėdingiausi jaunystės nuotykiai, akis bado TAVO išgerti buteliai ir TAVO surūkytos cigaretės. Viskas, kas buvo tik priedanga paslėpti savo malalietkiškumą. Ir baisiausia yra suvokti, kad tu vis dar esi ta pati malalietka, tik nebeturi už ko pasislėpti. Tie seni geri metodai jau nebeveikia, o tik atrodo kaip beviltiškas bandymas vaikytis tai, kas jau negrįžtamai praėjo...
Ir vis lenda į galvą ši A. Baricco mintis iš knygos „Šilkas“: „Tai keista kančia. Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi.“
Virga šioje knygoje buvo kaip vyresnė puskė, kuri tiesiai šviesiai papasakoja, kaip veikia gyvenimas ir kaip jame išlikti. Tikiuosi, kad ji greitai neužaugs, neišvažiuos į kitą miestą ir netaps sena moralizuojančia babce. Iki susitikimo, Virga!
Ir dar, mylimiausia knygos vieta:
„kai baigėme butelį, jis atsistojo ir pasakė, kad jam nepatikome, todėl už savo limonadą teks susimokėti pačioms, bet pasakė šypsodamasis, prisimerkęs, buvo aišku, kad tyčiojasi, jog mus prigavo, išrišo, kas iš tiesų esame – malalietkos, po pigiais sintetiniais rūbeliais slepiančios kūnus, kuriais nepasitikėjome, apsuptos kūnų, kurių beprotiškai bijojome.“
Manau daugelis (kaip ir aš) susidomėjo šia knyga, kai užkibo bent jau už vieno iš šių ją lydinčių raktinių žodžių - Krasnūcha, laukiniai devyniasdešimtieji, tūsai, grupinis seksas, narkotikai, atviras merginos pasakojimas.
Na ir ką, ateini pakaišioti nosį į kitų gyvenimus, o įpusėjęs supranti, kad nuogas likai tik tu. Kilus bent menkiausiai pagundai pasibaisėti Virgos istorija, prieš akis ima plūsti visi TAVO gėdingiausi jaunystės nuotykiai, akis bado TAVO išgerti buteliai ir TAVO surūkytos cigaretės. Viskas, kas buvo tik priedanga paslėpti savo malalietkiškumą. Ir baisiausia yra suvokti, kad tu vis dar esi ta pati malalietka, tik nebeturi už ko pasislėpti. Tie seni geri metodai jau nebeveikia, o tik atrodo kaip beviltiškas bandymas vaikytis tai, kas jau negrįžtamai praėjo...
Ir vis lenda į galvą ši A. Baricco mintis iš knygos „Šilkas“: „Tai keista kančia. Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi.“
Virga šioje knygoje buvo kaip vyresnė puskė, kuri tiesiai šviesiai papasakoja, kaip veikia gyvenimas ir kaip jame išlikti. Tikiuosi, kad ji greitai neužaugs, neišvažiuos į kitą miestą ir netaps sena moralizuojančia babce. Iki susitikimo, Virga!
Ir dar, mylimiausia knygos vieta:
„kai baigėme butelį, jis atsistojo ir pasakė, kad jam nepatikome, todėl už savo limonadą teks susimokėti pačioms, bet pasakė šypsodamasis, prisimerkęs, buvo aišku, kad tyčiojasi, jog mus prigavo, išrišo, kas iš tiesų esame – malalietkos, po pigiais sintetiniais rūbeliais slepiančios kūnus, kuriais nepasitikėjome, apsuptos kūnų, kurių beprotiškai bijojome.“
April 27, 2024
Perskaitęs pasijutau kiek apgautas. Labiausiai, aišku, kaip dažniausiai ir būna - anotacijų. Mano lūkestis buvo nuoseklus autobiografinis pasakojimas 90-ųjų aplinkoje. Na, toks vilnietiškai moteriškas Pietinia Kronikas analogas. O gavau - dalinai panašų, taip, bet labiau kaip tokį ese rinkinį, kur vieną temą su kita jungia nebent pati autorė.
Žodžiu, blogai nebuvo, nors ir visiškai ne tai, ko ieškojau ir ko tikėjausi. Bet savotiškai patiko, tad solidžios 3* bus sąžininga.
Žodžiu, blogai nebuvo, nors ir visiškai ne tai, ko ieškojau ir ko tikėjausi. Bet savotiškai patiko, tad solidžios 3* bus sąžininga.
March 18, 2019
Prieš 20-tąją Vilniaus knygų mugę skaičiau straipsnį 15min apie tai, kokie autoriai joje yra pakviesti dalyvauti. Ieškojau žinomų pavardžių, bet užkliuvau ties Virginija Kulvinskaite ir jos knyga „Kai aš buvau malalietka“. Pirmiausiai sudomino pavadinimas, įtariau, kad ir aš buvau malalietka. O tada patraukė aprašyme paminėta doktorantūra ir mokslinės konferencijos. Tad pradėjau medžioti knygos išleidimo informaciją ir galiausiai ją nusipirkau pačioje Knygų mugėje (ir netgi autorės autografą gavau).
Vienu metu atėjo tokia mintis, kad gal ši knyga yra moteriška, vilnietiška knygos „Pietinia kronikas“ versija (kurios neskaičiau, bet girdėjau apie ją). Tą lyg ir patvirtino faktas, kad Rimantas Kmita dalyvavo V. Kulvinskaitės knygos pristatyme. Man labai patiko, kaip autorė skaito savo knygos ištraukas. Tuos pirmus 2-3 puslapius girdėjau pora kartų ir tai buvo belen kaip (mano atitikmuo knygoje vartojamam bilen kaip) gerai. Pati skaitymo maniera buvo idealiai malalietkiška, puikiai tiko tokiai knygai. Pradėjus skaityti man būtent tokio balso ir pritrūko, būtų labai smagu, jeigu atsirastų pačios autorės įgarsinta audioknyga – tikrai pasiklausyčiau net ir po to, kai jau esu perskaičiusi visą knygą.
Pirmi pora knygos sakinių mane sutrikdė – supratau, kad čia sakiniai nebus pradedami didžiąja raide ir tikriniai daiktavardžiai neegzistuos. Galvojau, kad man tas trukdys, bet taip nenutiko. Gal tik pora kartų buvo, kad nesupratau, jog kalbama apie veikėją su pravarde ir kur pasibaigia sakinys, nes buvo kažkokie sutrumpinimai su taškais. Bet visa kita susiskaitė lengvai ir taškų užteko atskirti vieną sakinį nuo kito.
Iš pradžių „Kai aš buvau malalietka“ man labai patiko. Ak, ta vaikystė. Dalis patirčių buvo panašios. Misių bumas, kai visos mergaitės norėjo tapti modeliais, nors aš buvau kitokia (buvau liesa ir su tarpu tarp kojų, todėl kitos sakydavo, kad man reikia eiti į manekenes, o aš džiaugiausi, kad esu per žema, nes tikrai nenorėjau ja tapti). Barbie drabužių siuvimas. Vasaros kaime su pusbrais (taip mes vadinome pusbrolius, kurie knygoje vadinasi pusbrikais) ir puskėmis. O tada 7 metais vyresnės Vilniaus malalietkos patirtys ėmė skirtis nuo provincijos malalietkos (o gal aš niekada nebuvau visiška, tikra malalietka?): naktiniai klubai, alkoholis, narkotikai, atsitiktinis seksas, abortas.
Darėsi liūdna skaityti, todėl laukiau doktorantūros dalies, tikėjausi ten dar ką nors linksmesnio, artimesnio rasti. Su nekantrumu skaičiau pasakojimą apie amžiną doktorantą jurgį, nes norėjau sužinoti, kas jam su ta doktorantūra nutiko ir į ką pati turėčiau atkreipti dėmesį, kad nenutiktų taip pat (ko autorė man ir palinkėjo pasirašydama knygoje). Bet pasakojimas nebuvo toks, kokio tikėjausi. Visų pirma, ką suvokiau tik dar po kelių skyrių, kad tai bene vienintelis skyrius, kuris yra visiškai apie kitą asmenį nei visa knyga. Tas man sugriovė knygos vientisumą. Visur visi išgyvenimai yra iš virgos perspektyvos, tad skyriuje „jurgis – eilinis doktorantas“ buvo per daug išsiplėsta į detales, kurias jurgis patyrė vienas, o ne kartu su virga. Antra, neteisingai buvau susidariusi įspūdį apie jurgio nesėkmės priežastį. Įsivaizdavau, kad jis yra iš tų amžinų studentų, kurie po aštuonerių metų vis dar tikisi apsiginti baigiamąjį darbą, nors jais turbūt nebetiki niekas kitas. Trečia, vienintelė nauda iš šito skyriaus, kad man taip tikrai nenutiks taip kaip jurgiui.
Iš pasakojimų apie doktorantūrą labiausiai patiko konferencijų dalis. Apskritai, konferencijos yra geriausia bet ko dalis. O blogiausia – konferencijų finansavimo paieška. Čia malalietkai aš šiek tiek pavydžiu, nes ji galėjo tiesiog nueiti pas atsakingą žmogų, paprašyti ir, priklausomai nuo jo nuotaikos, gaudavo finansavimą, kuris atsinaujindavo kasmet. O dabar, reikia nepražiopsoti finansavimo kvietimų, pildyti paraiškas, laukti ekspertinio įvertinimo ir tikėtis, kad jie neatmes viso tavo darbo dėl kažkokios kvailos nuostatų detalės...
Jeigu pradžioje knyga buvo įvykių pasakojimas, tai pabaigoje ji tapo labiau filosofine. Visokie gyvenimo prasmės apmąstymai, kas man buvo gan nuobodu. Kai kalbama apie dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, norisi daugiau sužinoti apie jo savitumą, apie išgyvenimus, bendrus daugumai tuo metu augusių vaikų ir paauglių. O filosofija yra labai asmeniška, kaip atrodo vienam, kitam gali atrodyti visai kitaip.
Taip pat man nesinori šios knygos vadinti romanu, o labiau apsakymų rinkiniu ar kažkaip panašiai. Kad būtų romanas, pritrūko nuoseklumo, aiškumo laiko atžvilgiu. Pradžioje tas dar buvo gerai, bet vėliau įvykiai ėmė taip šokinėti laike, kad būdavo sunku juos chronologiškai atsekti. Atrodė, kad į doktorantūrą virga įstojo iš karto po mokyklos. Tik vėliau kalbama apie bakalauro studijas (o kur iš viso dingo magistrantūra?). Ir kad išsiskyrė su vyru skaitytojas sužino anksčiau nei apie santuoką su juo.
Pabaigai šiek tiek filosofinių apmąstymų. Bežiūrint į knygos viršelį, man kilo mintis apie tikrąją žodžio „malalietka“ reikšmę. Iki tol aš jaučiau, kas tai yra, bet niekam nebūčiau galėjusi normaliai paaiškinti (nes pusė paaiškinimų negražūs, o kitą pusę irgi reiktų papildomai aiškinti). O viršelyje į žiūrėjau „mala-lietka“. „Mala“, kiek neša mano prastos rusų kalbos žinios, lyg ir reiškia kažką panašaus į „maža“. Bet „lietka“ nieko nepriminė. Tad paklausiau grynakraujo rusakalbio vilniečio. Galiausiai priėjome išvadą, kad „malalietka“ yra tam tikra „mažametė“ (mano siūlymas versti į „mažvaikę“ buvo argumentuotai atmestas). Na, ne idealus vertimas, nes neturi visų tų atspalvių, kuriuos man kelia „malalietka“, bet vis šis tas. Ir iš to dabar man kyla klausimas: jeigu malalietka yra maža mergaitė, tai kodėl knyga užsibaigia 35-erių metų moters filosofijomis?
Vienu metu atėjo tokia mintis, kad gal ši knyga yra moteriška, vilnietiška knygos „Pietinia kronikas“ versija (kurios neskaičiau, bet girdėjau apie ją). Tą lyg ir patvirtino faktas, kad Rimantas Kmita dalyvavo V. Kulvinskaitės knygos pristatyme. Man labai patiko, kaip autorė skaito savo knygos ištraukas. Tuos pirmus 2-3 puslapius girdėjau pora kartų ir tai buvo belen kaip (mano atitikmuo knygoje vartojamam bilen kaip) gerai. Pati skaitymo maniera buvo idealiai malalietkiška, puikiai tiko tokiai knygai. Pradėjus skaityti man būtent tokio balso ir pritrūko, būtų labai smagu, jeigu atsirastų pačios autorės įgarsinta audioknyga – tikrai pasiklausyčiau net ir po to, kai jau esu perskaičiusi visą knygą.
Pirmi pora knygos sakinių mane sutrikdė – supratau, kad čia sakiniai nebus pradedami didžiąja raide ir tikriniai daiktavardžiai neegzistuos. Galvojau, kad man tas trukdys, bet taip nenutiko. Gal tik pora kartų buvo, kad nesupratau, jog kalbama apie veikėją su pravarde ir kur pasibaigia sakinys, nes buvo kažkokie sutrumpinimai su taškais. Bet visa kita susiskaitė lengvai ir taškų užteko atskirti vieną sakinį nuo kito.
Iš pradžių „Kai aš buvau malalietka“ man labai patiko. Ak, ta vaikystė. Dalis patirčių buvo panašios. Misių bumas, kai visos mergaitės norėjo tapti modeliais, nors aš buvau kitokia (buvau liesa ir su tarpu tarp kojų, todėl kitos sakydavo, kad man reikia eiti į manekenes, o aš džiaugiausi, kad esu per žema, nes tikrai nenorėjau ja tapti). Barbie drabužių siuvimas. Vasaros kaime su pusbrais (taip mes vadinome pusbrolius, kurie knygoje vadinasi pusbrikais) ir puskėmis. O tada 7 metais vyresnės Vilniaus malalietkos patirtys ėmė skirtis nuo provincijos malalietkos (o gal aš niekada nebuvau visiška, tikra malalietka?): naktiniai klubai, alkoholis, narkotikai, atsitiktinis seksas, abortas.
Darėsi liūdna skaityti, todėl laukiau doktorantūros dalies, tikėjausi ten dar ką nors linksmesnio, artimesnio rasti. Su nekantrumu skaičiau pasakojimą apie amžiną doktorantą jurgį, nes norėjau sužinoti, kas jam su ta doktorantūra nutiko ir į ką pati turėčiau atkreipti dėmesį, kad nenutiktų taip pat (ko autorė man ir palinkėjo pasirašydama knygoje). Bet pasakojimas nebuvo toks, kokio tikėjausi. Visų pirma, ką suvokiau tik dar po kelių skyrių, kad tai bene vienintelis skyrius, kuris yra visiškai apie kitą asmenį nei visa knyga. Tas man sugriovė knygos vientisumą. Visur visi išgyvenimai yra iš virgos perspektyvos, tad skyriuje „jurgis – eilinis doktorantas“ buvo per daug išsiplėsta į detales, kurias jurgis patyrė vienas, o ne kartu su virga. Antra, neteisingai buvau susidariusi įspūdį apie jurgio nesėkmės priežastį. Įsivaizdavau, kad jis yra iš tų amžinų studentų, kurie po aštuonerių metų vis dar tikisi apsiginti baigiamąjį darbą, nors jais turbūt nebetiki niekas kitas. Trečia, vienintelė nauda iš šito skyriaus, kad man taip tikrai nenutiks taip kaip jurgiui.
Iš pasakojimų apie doktorantūrą labiausiai patiko konferencijų dalis. Apskritai, konferencijos yra geriausia bet ko dalis. O blogiausia – konferencijų finansavimo paieška. Čia malalietkai aš šiek tiek pavydžiu, nes ji galėjo tiesiog nueiti pas atsakingą žmogų, paprašyti ir, priklausomai nuo jo nuotaikos, gaudavo finansavimą, kuris atsinaujindavo kasmet. O dabar, reikia nepražiopsoti finansavimo kvietimų, pildyti paraiškas, laukti ekspertinio įvertinimo ir tikėtis, kad jie neatmes viso tavo darbo dėl kažkokios kvailos nuostatų detalės...
Jeigu pradžioje knyga buvo įvykių pasakojimas, tai pabaigoje ji tapo labiau filosofine. Visokie gyvenimo prasmės apmąstymai, kas man buvo gan nuobodu. Kai kalbama apie dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, norisi daugiau sužinoti apie jo savitumą, apie išgyvenimus, bendrus daugumai tuo metu augusių vaikų ir paauglių. O filosofija yra labai asmeniška, kaip atrodo vienam, kitam gali atrodyti visai kitaip.
Taip pat man nesinori šios knygos vadinti romanu, o labiau apsakymų rinkiniu ar kažkaip panašiai. Kad būtų romanas, pritrūko nuoseklumo, aiškumo laiko atžvilgiu. Pradžioje tas dar buvo gerai, bet vėliau įvykiai ėmė taip šokinėti laike, kad būdavo sunku juos chronologiškai atsekti. Atrodė, kad į doktorantūrą virga įstojo iš karto po mokyklos. Tik vėliau kalbama apie bakalauro studijas (o kur iš viso dingo magistrantūra?). Ir kad išsiskyrė su vyru skaitytojas sužino anksčiau nei apie santuoką su juo.
Pabaigai šiek tiek filosofinių apmąstymų. Bežiūrint į knygos viršelį, man kilo mintis apie tikrąją žodžio „malalietka“ reikšmę. Iki tol aš jaučiau, kas tai yra, bet niekam nebūčiau galėjusi normaliai paaiškinti (nes pusė paaiškinimų negražūs, o kitą pusę irgi reiktų papildomai aiškinti). O viršelyje į žiūrėjau „mala-lietka“. „Mala“, kiek neša mano prastos rusų kalbos žinios, lyg ir reiškia kažką panašaus į „maža“. Bet „lietka“ nieko nepriminė. Tad paklausiau grynakraujo rusakalbio vilniečio. Galiausiai priėjome išvadą, kad „malalietka“ yra tam tikra „mažametė“ (mano siūlymas versti į „mažvaikę“ buvo argumentuotai atmestas). Na, ne idealus vertimas, nes neturi visų tų atspalvių, kuriuos man kelia „malalietka“, bet vis šis tas. Ir iš to dabar man kyla klausimas: jeigu malalietka yra maža mergaitė, tai kodėl knyga užsibaigia 35-erių metų moters filosofijomis?
May 10, 2019
Taigi taigi, Malalietką pastebėjau, kai dar nebuvo išleista, ir net nesitikėjau, kad ji taps tokiu populiariu skaitiniu. Tenka pripažinti, mums visiems truputį (arba labai) smalsu įlįsti į kitų mintis, pašniukštinėti po kitų slaptus gyvenimus, o dar kai jie galimai – artimi mūsiškiems, juk apie Vilnių, apie laikus, kuriems dauguma mūsų kyla sentimentai, atrodo bus taip artima ir suprantama, čia tau ne Aukštutinio Istsaido gyvenimas, o tik tai, ką išties gali suvokti. O vėliau ir lyginimai su Kmitos knyga pabiro (o ši tai, blemba, man patiko), tai išvis pasidaviau. Galvojau – tik dar artimiau bus (Vilnius, o ne Šiauliai, pasakotoja mergina, o ne vaikinas), tik dar labiau suskaityt norėsiu, viskas, nuspręsta - perkam.
Tik pradėjus skaityti, man ji kažin kodėl lyginosi visai ne su Rimu iš Pietinia Kronikas, bet su Beata iš Vyvenimo. Žinau, žinau tiek Rimas tiek Virga – nėra tikri asmenys, tai personažai, kurie, mums atrodo, bet nėra patys autoriai, o štai Beata – yra. Tačiau vis tiek, tas Beatos Pašilų ir Virgos Krasnūchos gyvenimėlis, mamos ir dukros netvirti santykiai, turėjo bendra – ir gal pačios knygos – abi tiek erzino, tiek patiko. Žinoma, Virgą man patiko skaityti labiau, nes ji įkyriai neverkė, ir negailėjo savęs. O jei rimtai, tai kodėl aš nuolat lyginu knygas, gal gana. Ypač kai visad kartoju, jog mums patiems nereikėtų savęs lyginti su kitais.
O apskritai tai gal labiau norėjau perskaityti kažkokios nostalgijos ir to pojūčio „atgal į praeitį“ vedama, tačiau jo buvo tiek mažai, kad nelabai ir paklaidžiojau tuose praeities šešėliuose. Ne tik, kad artimo sau neradau, bet ir šiaip didelė dalis knygos buvo visai ne apie 90 – 00 tuosius, o neslėpkime, ši klišė buvo tikrai svarbi reklamos dalis. Patiko ar nepatiko, visgi sunku atsakyti, ir taip ir ne. Susiskaitė lengvai, įsitraukiau nesunkiai, bet didesnio pasimėgavimo, azarto, ar stipresnių emocijų nesukėlė. Buvo įdomu, bet ne taip, kad pati siūlyčiau kitiems skaityti, kaip nuolat tai darau su ta pačia „Pietinia Kronikas“ (paskutinį kart siūlyta paskolinti – 2019 05 07, taigi nemeluoju!).
Išvados tai tokios – kad, džiaugiuosi, jog gyvenau mažame miestelyje, ir kokie mano tėvai nerealūs, tie mūsų tvirti, tikri ir pasitikėjimo nestokojantys santykiai mane išgelbėjo nuo viso to, apie ką rašo Virginija ir kuo gyveno jos knygos herojės (tūsais, sintetiniais rūbeliais, narkotikais, diedais su riestanosiais batais ir t.t. ir panašiai). Dar kartą įsitikinau, jog buvau laimingas vaikas, o tėvų ir vaiko ryšys gali stipriai palengvinti arba pasunkinti mūsų tą tokią skaudžią, jautrią paauglystę. Jokiu būdu nesakau, kad tie, kurie su tėvais stipresnio ryšio neturėjo, užaugo blogesniais žmonėmis, galbūt ir geresniais, tačiau be abejonės, jiems tai padaryti buvo sunkiau. Žinoma, nepamirškime atvirkštinio varianto, kai per didelės tėvų dėmesys ir apribojimai – gali priversti prie lygiai tokių pačių pasekmių, kaip ir nepakankamai tvirti santykiai. Bet apie vaikų auklėjimą, gal kitą kartą.
Tik pradėjus skaityti, man ji kažin kodėl lyginosi visai ne su Rimu iš Pietinia Kronikas, bet su Beata iš Vyvenimo. Žinau, žinau tiek Rimas tiek Virga – nėra tikri asmenys, tai personažai, kurie, mums atrodo, bet nėra patys autoriai, o štai Beata – yra. Tačiau vis tiek, tas Beatos Pašilų ir Virgos Krasnūchos gyvenimėlis, mamos ir dukros netvirti santykiai, turėjo bendra – ir gal pačios knygos – abi tiek erzino, tiek patiko. Žinoma, Virgą man patiko skaityti labiau, nes ji įkyriai neverkė, ir negailėjo savęs. O jei rimtai, tai kodėl aš nuolat lyginu knygas, gal gana. Ypač kai visad kartoju, jog mums patiems nereikėtų savęs lyginti su kitais.
O apskritai tai gal labiau norėjau perskaityti kažkokios nostalgijos ir to pojūčio „atgal į praeitį“ vedama, tačiau jo buvo tiek mažai, kad nelabai ir paklaidžiojau tuose praeities šešėliuose. Ne tik, kad artimo sau neradau, bet ir šiaip didelė dalis knygos buvo visai ne apie 90 – 00 tuosius, o neslėpkime, ši klišė buvo tikrai svarbi reklamos dalis. Patiko ar nepatiko, visgi sunku atsakyti, ir taip ir ne. Susiskaitė lengvai, įsitraukiau nesunkiai, bet didesnio pasimėgavimo, azarto, ar stipresnių emocijų nesukėlė. Buvo įdomu, bet ne taip, kad pati siūlyčiau kitiems skaityti, kaip nuolat tai darau su ta pačia „Pietinia Kronikas“ (paskutinį kart siūlyta paskolinti – 2019 05 07, taigi nemeluoju!).
Išvados tai tokios – kad, džiaugiuosi, jog gyvenau mažame miestelyje, ir kokie mano tėvai nerealūs, tie mūsų tvirti, tikri ir pasitikėjimo nestokojantys santykiai mane išgelbėjo nuo viso to, apie ką rašo Virginija ir kuo gyveno jos knygos herojės (tūsais, sintetiniais rūbeliais, narkotikais, diedais su riestanosiais batais ir t.t. ir panašiai). Dar kartą įsitikinau, jog buvau laimingas vaikas, o tėvų ir vaiko ryšys gali stipriai palengvinti arba pasunkinti mūsų tą tokią skaudžią, jautrią paauglystę. Jokiu būdu nesakau, kad tie, kurie su tėvais stipresnio ryšio neturėjo, užaugo blogesniais žmonėmis, galbūt ir geresniais, tačiau be abejonės, jiems tai padaryti buvo sunkiau. Žinoma, nepamirškime atvirkštinio varianto, kai per didelės tėvų dėmesys ir apribojimai – gali priversti prie lygiai tokių pačių pasekmių, kaip ir nepakankamai tvirti santykiai. Bet apie vaikų auklėjimą, gal kitą kartą.
August 3, 2019
"Oh look, dar viena jaunos maištingos lietuvių rašytojos slengo prisotinta knyga," - galvojau iš bibliotekos imdama šitą Malalietką draugei. Bet kažkaip taip gavos, kad atsisėdus kavinėj neturėjau, ką skaityt, išsitraukiau tą knygą ir pradėjau.
Susiskaitė taip pat greitai, kaip praėjo vaikystė ir paauglystė. Šiaip didžioji dalis autorės aprašytų nutikimų ir patirčių man absoliučiai not relatable -- kita aplinka, kitoks bendravimas, kitos baimės. Bet pati šerdis tokia artima, kad negaliu: kažkoks gyvenimas apgraibomis, viliantis kažkada suprasti pasaulį, pajust pagrindą po kojomis, kažkokią ten brandą.
Būčiau apsivėmus, jei būčiau pabaigoj pajutus bent pretenziją į pasiektą brandą, kad visgi pavyko išsivelti, susiprasti, tapt Kažkuo. Nope. Ir tai taip taiklu.
Tas stilius. Vartaliojant puslapius atrodo kaip kažkokia pretenzinga buitinė grafomanija. Bet kai pradedi skaityti, pamatai, kad ne. Slengas vietoj ir nepritemptas, daug gražių, paveikių "lyrinių nuokrypių", kartu su amžiumi ateina vis gilesni pakapstymai.
NU SUPER.
Susiskaitė taip pat greitai, kaip praėjo vaikystė ir paauglystė. Šiaip didžioji dalis autorės aprašytų nutikimų ir patirčių man absoliučiai not relatable -- kita aplinka, kitoks bendravimas, kitos baimės. Bet pati šerdis tokia artima, kad negaliu: kažkoks gyvenimas apgraibomis, viliantis kažkada suprasti pasaulį, pajust pagrindą po kojomis, kažkokią ten brandą.
Būčiau apsivėmus, jei būčiau pabaigoj pajutus bent pretenziją į pasiektą brandą, kad visgi pavyko išsivelti, susiprasti, tapt Kažkuo. Nope. Ir tai taip taiklu.
Tas stilius. Vartaliojant puslapius atrodo kaip kažkokia pretenzinga buitinė grafomanija. Bet kai pradedi skaityti, pamatai, kad ne. Slengas vietoj ir nepritemptas, daug gražių, paveikių "lyrinių nuokrypių", kartu su amžiumi ateina vis gilesni pakapstymai.
NU SUPER.
July 30, 2019
Niekas geriau neaprašė tos skylės, kurią nešiojausi savyje, kuria iš esmės buvau nuo pirmos klasės iki maždaug 30ies metų. Paskui staiga toptelėjo, kad savo skylę pati galiu užadyti, užpildyti, paversti langu į kitokį gyvenimą, į tokį, kokio noriu ir kokiame man gera su savimi ir kitais. Liko randai, kuriuos kartais maudžia keičiantis orui ar išvydus kokį anų laikų vaiduoklį. Ši knyga - kaip dangtis kaime ant šulinio, iš kurio niekas jau seniai nesemia vandens, tačiau ir užpilti, sulyginti su tvarkingai kerpama veja nemato reikalo.
June 26, 2025
Ketvirtas viršelis skelbia, kad tai - vilniečių žargonu aprašyta kartos patirtis. Ir tai tiesa. Turbūt tikrai visai mūsų kartai kažkuo brangus tas amžių sandūros Vilnius, besikeičiantis ir į kažką virstantis. Jis knygoje tikras, nepagražintas. Man patiko, kad romane yra ir povandeninis pasaulis, savotiškas slaptasis Vilnius: lengvai prieinami narkotikai, seksas trise Lazdynuose ir paslaptinga videonuomos nelegalių filmų knygelė. Šiek tiek nostalgiškas mano kartos romanas, keliantis amžinus laiko tėkmės ir jaunystės pabaigos klausimus. Taip pat ir klausimą: kaip iš kiemo paauglės galiausiai išlenda rašytoja?
February 25, 2019
Surijau per porą prisėdimų. <3
Galėčiau cituoti didžiąją dalį visko, nors neaugau krasnūchoje, bet malalietka rezonavo su manimi kaip reta, toks pasivaikščiojimas savo archyvuose, istorijose, kurie, nors ir ne mano, bet piešiasi lyg būtų skausmingai pažįstami.
Paprastai pasakius, čia - the personal is the political, ir anti-sentimentai, atvirumas, viskas čia - nuostabiai radikalu. Kartais švelnu, kartais aštriai smogia.
"gali pamanyti, kad ir motina visai nesensta, bet tai tik iliuzija - tereikia pakeisti erdvę ir apšvietimą, ir išryškėja vis tvirtesniu vorantinklio tinklu aptrauktas jos veidas. man atrodo, ji taip pat mane stebi." p. 126
"po barsos supratau, kad mano konfų etapas baigtas. tikrai ne dėl pagirių beveik visi ten išgirsti pranešimai kėlė nuobodulį: dekonstrukcija ir deleuze'as, tūsų reprezentacija literatūroje (rusas analizavo puotas "anoje kareninoje" kaip simbolines tiesos erdves, o lenkas - "pono tado" XIX a. pasilinksminimus interpretavo per ekokritikos prizmę), aprašomojo pobūdžio tyrimai, tiksliau, pasakojimai, kaip tūsina čigonai, šamanai ir kiti periferijų žmonės." p. 144
Galėčiau cituoti didžiąją dalį visko, nors neaugau krasnūchoje, bet malalietka rezonavo su manimi kaip reta, toks pasivaikščiojimas savo archyvuose, istorijose, kurie, nors ir ne mano, bet piešiasi lyg būtų skausmingai pažįstami.
Paprastai pasakius, čia - the personal is the political, ir anti-sentimentai, atvirumas, viskas čia - nuostabiai radikalu. Kartais švelnu, kartais aštriai smogia.
"gali pamanyti, kad ir motina visai nesensta, bet tai tik iliuzija - tereikia pakeisti erdvę ir apšvietimą, ir išryškėja vis tvirtesniu vorantinklio tinklu aptrauktas jos veidas. man atrodo, ji taip pat mane stebi." p. 126
"po barsos supratau, kad mano konfų etapas baigtas. tikrai ne dėl pagirių beveik visi ten išgirsti pranešimai kėlė nuobodulį: dekonstrukcija ir deleuze'as, tūsų reprezentacija literatūroje (rusas analizavo puotas "anoje kareninoje" kaip simbolines tiesos erdves, o lenkas - "pono tado" XIX a. pasilinksminimus interpretavo per ekokritikos prizmę), aprašomojo pobūdžio tyrimai, tiksliau, pasakojimai, kaip tūsina čigonai, šamanai ir kiti periferijų žmonės." p. 144
November 28, 2020
Patiko Profsąjungų rūmų įdomioji genezė (kokie ten buvo būreliai, klubai, kavinės etc.) ir apskritai gyvenimo Naujamiestyje rutina. Doktorantūros visas fainumas irgi gerai susiskaitė. Kažkaip tik jau rašydamas šią apžvalgą pagalvojau, kad realiai beveik nieko nebuvo apie tvirtus ir artimus santykius su vyrais. Kažkoks Aurelijus ten figūruoja, bet apie jį beveik nieko, išskyrus barnius ir periodiškus išsiskyrimus - kur kas daugiau šiaip apie visokius pasitaikiusius diedus. Pietinia kronikose romantiškasis elementas buvo vienas geresnių dalykų, tai viena iš priežasčių, kodėl Kmitos knyga patiko labiau (visi šias knygas lygina, vadinasi, ir man galima).
Nepatiko visokie meniniai intarpai - stotyje, apie apleistus pastatus ten kažkokie pasvarstymai ir kt. Kai pasakotoja atrodo tokia cinikė ir visokių banalybių niekintoja, atrodo keista, kad ją užneša į giliamintes metaforas ir kitokius meniškumus. Kažkaip neįsipaišo į visą romano toną, ir atrodo, kad nenorom išlenda taip smerkiamų filologijos studijų įtaka. Būtų 4, jei ne šitas dalykas.
Nepatiko visokie meniniai intarpai - stotyje, apie apleistus pastatus ten kažkokie pasvarstymai ir kt. Kai pasakotoja atrodo tokia cinikė ir visokių banalybių niekintoja, atrodo keista, kad ją užneša į giliamintes metaforas ir kitokius meniškumus. Kažkaip neįsipaišo į visą romano toną, ir atrodo, kad nenorom išlenda taip smerkiamų filologijos studijų įtaka. Būtų 4, jei ne šitas dalykas.
March 12, 2019
Knyga iškart patraukė dizainu, kažkokia romantika slypi ir už ne visai kokybiškù nuotraukù ir už rožinės spalvos. Skaitosi lengvai, skaityti įdomu, nors liečiamos temos toli gražu ne iš lengvùjù. Autorė dràsiai ir be užuolankù dalinasi sava patirtimi, mintimis bei apmàstymais. Bet man tai viena tù knygù, kurias perskaitai ir greit pamiršti. Kai kurie skaityti kūriniai dar ilgai persekioja ir užvaldo mintis, šis, deja, neužvaldė (nors ne vienoj vietoj lig pat šaknù, regis, jutau tai, apie kà rašo autorė).
December 14, 2025
Viena tų knygų, kurios iškart taip sužavi, kad pradeda kirbėti nerimastingas noras padėti ją į lentyną ir niekada neužbaigti, nes žinai, kad šita knyga bus vienkartinis ypatingas patyrimas, kurį beveik norisi pasitaupyti, bet, aišku, gaunasi taip, kad perskaitai per vakarą.
July 16, 2019
na, imsiu ir rašysiu šią apžvalgą taip, kaip ir autorė rašė šią knygą – nepaisydama jokių savo kelyje pasitaikančių elementarių gramatikos kliūčių (taip, visą apžvalgą rašysiu be didžiųjų raidžių). perspėjimas – nesu iš tos kartos, kurią autorė vaizduoja savo knygoje. mūsų kartas daugiau skiria, nei sieja, tad visai galima priežastis, kodėl man ši knyga labiau nepatiko, nei patiko, yra tai. trumpa knygos reziumė: dešimtojo dešimtmečio jaunimas Lietuvoje – mąstymas, brendimas, gyvenimo būdas, dramos.
+, už gryną realistiškumą, nepagražinant nieko. šiame kūrinyje kalbama atvirai, nesigailint, nesistengiant nuslėpti net tų dalykų, kurie visuomenei galbūt nėra visiškai priimtini, dažnai diskutuotini. vietomis, atrodo, pati nepritari tam, kas vyksta kūrinyje, purtai galvą, nori atkalbėti jauną merginą nuo veiksmų, bet negali;
+, už autentišką liudijimą apie dešimtą dešimtmetį mūsų šalyje. arba tiksliau, apie jo jaunimą;
-, už tai, kad knyga yra vienas didelis negatyvas ir labai labai stengiamasi paliesti visas įmanomas traumas. per didelio negatyvumo nemėgstu, kaip ir per didelio pozityvumo – o knygoje ištisai puslapis po puslapio tiesiog bėdavojamasi. dėl traumų temų – atrodo, kad vargšę protagonistę gyvenimas talžė iš visų pusių;
-, už tai, kad nuolat turėjau versti save irtis per knyga. kilo minčių tiesiog mesti ir daugiau niekada šiame gyvenime nebeprisiliesti prie jos. tiesiog psichologinis kankinimas – neįdomu, nepatinka, skaičiuoju puslapius iki pabaigos;
-, už tai, kad knyga nepaliko jokio įspūdžio, jokio jausmo, perskaičius ją (atmetus tą „pagaliau, baigiau“). nei skatino mąstyti, nei privertė juoktis iš visos širdies (ką ir daugelis apžvalgininkų akcentavo savo apžvalgose, kad ši knyga gausi humoru – ko aš neradau), nei pasinėriau į nostalgiškus prisiminimus.
atvirai, pabaiga – vienintelė vieta kūrinyje, kurią skaičiau jau nebeprisiversdama ir neskaičiuodama puslapių, o visa kita – nieko įspūdingo man (net užrašuose minėjau – tipinė rajono drama). ar rekomenduočiau ir, svarbiausia, kam rekomenduočiau? augusiems tame laikotarpyje – nostalgiškai prisiminti praeitį.
+, už gryną realistiškumą, nepagražinant nieko. šiame kūrinyje kalbama atvirai, nesigailint, nesistengiant nuslėpti net tų dalykų, kurie visuomenei galbūt nėra visiškai priimtini, dažnai diskutuotini. vietomis, atrodo, pati nepritari tam, kas vyksta kūrinyje, purtai galvą, nori atkalbėti jauną merginą nuo veiksmų, bet negali;
+, už autentišką liudijimą apie dešimtą dešimtmetį mūsų šalyje. arba tiksliau, apie jo jaunimą;
-, už tai, kad knyga yra vienas didelis negatyvas ir labai labai stengiamasi paliesti visas įmanomas traumas. per didelio negatyvumo nemėgstu, kaip ir per didelio pozityvumo – o knygoje ištisai puslapis po puslapio tiesiog bėdavojamasi. dėl traumų temų – atrodo, kad vargšę protagonistę gyvenimas talžė iš visų pusių;
-, už tai, kad nuolat turėjau versti save irtis per knyga. kilo minčių tiesiog mesti ir daugiau niekada šiame gyvenime nebeprisiliesti prie jos. tiesiog psichologinis kankinimas – neįdomu, nepatinka, skaičiuoju puslapius iki pabaigos;
-, už tai, kad knyga nepaliko jokio įspūdžio, jokio jausmo, perskaičius ją (atmetus tą „pagaliau, baigiau“). nei skatino mąstyti, nei privertė juoktis iš visos širdies (ką ir daugelis apžvalgininkų akcentavo savo apžvalgose, kad ši knyga gausi humoru – ko aš neradau), nei pasinėriau į nostalgiškus prisiminimus.
atvirai, pabaiga – vienintelė vieta kūrinyje, kurią skaičiau jau nebeprisiversdama ir neskaičiuodama puslapių, o visa kita – nieko įspūdingo man (net užrašuose minėjau – tipinė rajono drama). ar rekomenduočiau ir, svarbiausia, kam rekomenduočiau? augusiems tame laikotarpyje – nostalgiškai prisiminti praeitį.
May 6, 2019
suskaiciau kaip siemkes, nes labai gerai islaikytas snekamosios kalbos ispudis, kai po antro puslapio ‘pamirsti, kad cia ne baras ir ne trecia nakties’. nors autore ir keliais metais vyresne, bet tas laikotarpos vis tiek labai artimas - mus irgi kurvom vadondavo bobos is salia esancio kiemo, nes anas buvo berniuku, o musiskis - mergaiciu, kartu zaist negaledavom. kodel? nezinau.
kitas bendras vardiklis buvo filologijos studijos - tas pats fakultetas ir t.t., tai buvo labai smalsu skaityt, ypac apie akademini absurda.
o siaip dziaugiuosi, kad augau kaime, jauciuosi isvengus pavojaus 15 metu apsinesus gaidzio sokt gogo aplink stulpa kokiam nors neaiskiam klube. bet toks tas Vilnius, pasaku miestas, gimusiems +- 90’s...
kitas bendras vardiklis buvo filologijos studijos - tas pats fakultetas ir t.t., tai buvo labai smalsu skaityt, ypac apie akademini absurda.
o siaip dziaugiuosi, kad augau kaime, jauciuosi isvengus pavojaus 15 metu apsinesus gaidzio sokt gogo aplink stulpa kokiam nors neaiskiam klube. bet toks tas Vilnius, pasaku miestas, gimusiems +- 90’s...
March 15, 2019
Šiaip labiau 2,5 žvaigždutės, bet suapvalinsiu į didesniąją pusę.
Knyga pristatoma kaip romanas, bet man ji buvo panašesnė į (pseudo)autobiografinių esė rinkinį. Pavadinimas kiek klaidina, nes tai tiesiog pirmojo skyriaus (arba esė) pavadinimas. Knygos nugarėlėje rašoma, kad "pirmą kartą apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį pasakoja jauna moteris". OK, tų 90-ųjų knygoje yra, bet tai tik dalis knygos. Nes na 2005-ųjų vasara Airijoje ar tarptautinės mokslinės konferencijos (turbūt kokiais 2010-aisiais) jau visai kitas laikmetis. Man labiausiai patiko tos dalys (skyriai ar esė), kuriose grįžtama į "laukinius 90-uosius", su tų laikų žargonu ir taikliomis detalėmis. Po tos sąlyginai nekaltos paauglystės seka daug visko - alkoholis, cigaretės, narkotikai, neįpareigojantis seksas... Tai ne Rimanto Kmitos "Pietinia kronikas" moteriška versija, pasakojanti apie Vilnių, bet labiau Charles Bukowski ar Frederic Beigbeder.
Trumpa citata:
"tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus (vienus palieku beveik žalius, kitus padoriai retušuoju) ir kabinu iš jų pasakojimą, kuris, jei nuoširdžiai, reikalingiausias man pačiai. manojo ego paveikslas, narcizės raudos, hermafroditės šonkauliai"
(knygoje beveik nė vienos didžiosios raidės, lyg atliepiant tą "malalietką" iš pavadinimo - jei jau mažvaikė, tai užteks ir mažųjų raidžių)
Va ta citata, mano manymu, galėtų būti ant nugarėlės, nes ji gan taikliai apibūdina knygos tekstus.
Knyga pristatoma kaip romanas, bet man ji buvo panašesnė į (pseudo)autobiografinių esė rinkinį. Pavadinimas kiek klaidina, nes tai tiesiog pirmojo skyriaus (arba esė) pavadinimas. Knygos nugarėlėje rašoma, kad "pirmą kartą apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį pasakoja jauna moteris". OK, tų 90-ųjų knygoje yra, bet tai tik dalis knygos. Nes na 2005-ųjų vasara Airijoje ar tarptautinės mokslinės konferencijos (turbūt kokiais 2010-aisiais) jau visai kitas laikmetis. Man labiausiai patiko tos dalys (skyriai ar esė), kuriose grįžtama į "laukinius 90-uosius", su tų laikų žargonu ir taikliomis detalėmis. Po tos sąlyginai nekaltos paauglystės seka daug visko - alkoholis, cigaretės, narkotikai, neįpareigojantis seksas... Tai ne Rimanto Kmitos "Pietinia kronikas" moteriška versija, pasakojanti apie Vilnių, bet labiau Charles Bukowski ar Frederic Beigbeder.
Trumpa citata:
"tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus (vienus palieku beveik žalius, kitus padoriai retušuoju) ir kabinu iš jų pasakojimą, kuris, jei nuoširdžiai, reikalingiausias man pačiai. manojo ego paveikslas, narcizės raudos, hermafroditės šonkauliai"
(knygoje beveik nė vienos didžiosios raidės, lyg atliepiant tą "malalietką" iš pavadinimo - jei jau mažvaikė, tai užteks ir mažųjų raidžių)
Va ta citata, mano manymu, galėtų būti ant nugarėlės, nes ji gan taikliai apibūdina knygos tekstus.
February 6, 2023
Книжка про досвід дорослішання в постарадянщині з усіма ностальгічними ключами на цю тему. Переконана, що книжка дуже "зайде" тим, чия юність перепала на девяності. Я була вже не дуже "в тємі", але деяку ностальгічну нотку теж схопила.
Загалом, оскільки книга про досвіди не рекомендую тут шукати "хороших" героїв. Всі учасники процесу дуже поламані, як і країна, яка от-от має постати з руїн, але все ще має багато що відремонтувати в собі.
Ні, про соціалочку чи політику ви тут не прочитаєте. Але считаєте з подій точно. У всякому разі я бачила ось цю розруху в головах і розруху в країні.
Загалом ж враження неоднозначні. Ось.
Загалом, оскільки книга про досвіди не рекомендую тут шукати "хороших" героїв. Всі учасники процесу дуже поламані, як і країна, яка от-от має постати з руїн, але все ще має багато що відремонтувати в собі.
Ні, про соціалочку чи політику ви тут не прочитаєте. Але считаєте з подій точно. У всякому разі я бачила ось цю розруху в головах і розруху в країні.
Загалом ж враження неоднозначні. Ось.
February 25, 2019
Po paauglišku, rožiniu viršeliu slepiasi visai ne rožiniai tekstai. Jei kas nors vis dar ieško lietuviško bukowskio – štai ji, Virginija.
Tačiau viską subanalinti iki Bukowskio galima tik iš pirmo žvilgsnio. Bukowskio tekstuose daug absurdo, žmonių kvailybės ir noro nuo to atsijungti, o Virginijos pasakojimai leidžia pamatyti viską vaiko/paauglės akimis. Ir kiek tame žvilgsnyje yra vilties, tiek jame yra ir nusivylimo viskuo – tėvais, šeima, draugais, meile, darbu, studijomis.
Ši knyga - puikus būdas grįžti į apleistą vaikystę ir nesaugią paauglystę.
Tačiau viską subanalinti iki Bukowskio galima tik iš pirmo žvilgsnio. Bukowskio tekstuose daug absurdo, žmonių kvailybės ir noro nuo to atsijungti, o Virginijos pasakojimai leidžia pamatyti viską vaiko/paauglės akimis. Ir kiek tame žvilgsnyje yra vilties, tiek jame yra ir nusivylimo viskuo – tėvais, šeima, draugais, meile, darbu, studijomis.
Ši knyga - puikus būdas grįžti į apleistą vaikystę ir nesaugią paauglystę.
Displaying 1 - 30 of 119 reviews