5/5
Ar žinojot, kad nors visi žodžiai šiaip laikomi vienoje smegenų dalyje, keiksmažodžiai, kaip mokslininkai mano, laikomi visai kitur – vietoje, kuri atsakinga už automatinius veiksmus, kvėpavimą, refleksus, alkį ir emocijas. Todėl ir galvojama, kad kai Alzheimeriu sergantiems ar dideles smegenų traumas patyrusiems dingsta kalba, jie vis dar gali keiktis. Ir nors knyga toks labiau straipsnis, visgi net įdomesnis ir įvairialypiškesnis, nei tikėjausi. Labiausiai todėl, kad autorė paliečia ir mano galva ypač įdomią temą – keiksmažodžius literatūroje. Ji ne tik nagrinėja jų raidą (pavyzdžiui, kaip keikėsi Oskar‘as Wilde‘as? Ir kodėl amerikiečiai sako „roosters“ vietoje gaidžių, o ne „cocks“?), bet ir klausia – kaip įdomiai autorius gali keiktis? Ir kodėl aktualu tai daryti nenuspėjamai?
Įdomu, kad pateikdama pavyzdžius, ji tarsi apgina tiek visus įmanomus būdus pasakyti „fuck“, tiek labai originalius ir unikalius keiksmus, paties autoriaus sukuriamus, veikėjui pritaikomus. Bet negalėjau negalvoti, kad angliškai visgi keiksmai skamba vienaip, o lietuviškai, jei bandytume rasti tokių įdomesnių būdų žmogų literatūroje pasiųsti, nesunku ne tik keiksmažodį pritaikyti tik trumpam laiko tarpui (todėl skaitant vėliau bus cringe), tiek padaryti jį kažkaip perdėm tautišku, kai panašus angliškas variantas to paties poskonio neturėtų. Žodžiu, turėjau apie ką pagalvoti ir man patiko – ieškosiu dabar autorės „Geek love“ paskaityti.