What do you think?
Rate this book
Lituanica. Nematoma pusė
Žurnalistės, dokumentinių filmų kūrėjos ir rašytojos Gražinos Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ pasakoja apie vieną geriausiai žinomų ir drauge vieną painiausių Lietuvos istorijos įvykių.
Knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“ pateikiama kol kas išsamiausiai ir kruopščiausiai išnagrinėta Lituanicos istorija. Autorė pasakoja istoriją, tuomet aprėpusią tris valstybes – Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją ir Lietuvą. Ji pati apsilankė daugiau nei dvidešimtyje archyvų ir perskaitė tūkstančius dokumentų, tarp kurių nemažai iki šiol apskritai neskelbtų ir netyrinėtų šaltinių. Septynerius metus atidaus darbo ir paieškų G. Sviderskytė sudėjo į knygą „Lituanica. Nematoma pusė“.
Pasakojimas aprėpia ne tik skirtingas vietoves, bet ir ilgą laiko tarpą, daugybės asmenybių gyvenimus. Nuo 1933 iki šių laikų, nuo pačių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno iki daugybės iki šiol neįvardytų politikų, diplomatų, karininkų, policininkų, rezistentų... Čia įvykiai sudėlioti tarsi politiniame trileryje, todėl skaitytojai išgyvens visą dramą ir visas emocijas, kurias patyrė tiek patys lakūnai, tiek su jų skrydžiu susiję ar net visai atsitiktiniai žmonės.
Dariaus ir Girėno skrydis turėjo pakeisti Lietuvos istoriją, tautos likimą, tačiau paslaptinga ir nesėkminga skrydžio pabaiga paliko daugybę klaustukų bei sukūrė mitą, savotišką pasaką, kuri sklinda iš lūpų į lūpas, aplipdama daugybe nebūtų detalių ir painių spėlionių.
Knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ iki galo neatskleis Lituanicos paslapties. Kartais net kruopščiausi tyrimai ir šaltinių paieškos neleidžia surasti tiesos, kurią slepia istorija. Tiesa, šioje knygoje ta Lituanicos paslaptis bus išgryninta ir liks tik vienas neatsakytas klausimas. Didžioji dalis nematomos pusės bus apšviesta ir paaiškinta.
Knyga iliustruota nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis.
Gražina Sviderskytė (g. 1973 m.) – televizijos žurnalistė, istorikė, istorinių bei dokumentinių filmų kūrėja. Yra parašiusi tris knygas ir sukūrusi dvidešimt dokumentinių filmų. Jos knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija.
G. Sviderskytė baigė studijas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, vėliau Prancūzų kultūros centre ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Dirbo LRT televizijoje reportere, užsienio informacijos redaktore. Taip pat buvo LRT laidos „Labas rytas“ reporterė ir laidos vedėja, laidos „Lietuvos ryto“ televizija“ reporterė ir vedėja, LNK žinių vedėja ir korespondentė. Dirbo VU Žurnalistikos instituto CNN studentų biuro dėstytoja, CNN World Report programos reportere. Buvo VšĮ „Socialiniai ir kultūros projektai“ direktorė.
Knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“ pateikiama kol kas išsamiausiai ir kruopščiausiai išnagrinėta Lituanicos istorija. Autorė pasakoja istoriją, tuomet aprėpusią tris valstybes – Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją ir Lietuvą. Ji pati apsilankė daugiau nei dvidešimtyje archyvų ir perskaitė tūkstančius dokumentų, tarp kurių nemažai iki šiol apskritai neskelbtų ir netyrinėtų šaltinių. Septynerius metus atidaus darbo ir paieškų G. Sviderskytė sudėjo į knygą „Lituanica. Nematoma pusė“.
Pasakojimas aprėpia ne tik skirtingas vietoves, bet ir ilgą laiko tarpą, daugybės asmenybių gyvenimus. Nuo 1933 iki šių laikų, nuo pačių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno iki daugybės iki šiol neįvardytų politikų, diplomatų, karininkų, policininkų, rezistentų... Čia įvykiai sudėlioti tarsi politiniame trileryje, todėl skaitytojai išgyvens visą dramą ir visas emocijas, kurias patyrė tiek patys lakūnai, tiek su jų skrydžiu susiję ar net visai atsitiktiniai žmonės.
Dariaus ir Girėno skrydis turėjo pakeisti Lietuvos istoriją, tautos likimą, tačiau paslaptinga ir nesėkminga skrydžio pabaiga paliko daugybę klaustukų bei sukūrė mitą, savotišką pasaką, kuri sklinda iš lūpų į lūpas, aplipdama daugybe nebūtų detalių ir painių spėlionių.
Knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ iki galo neatskleis Lituanicos paslapties. Kartais net kruopščiausi tyrimai ir šaltinių paieškos neleidžia surasti tiesos, kurią slepia istorija. Tiesa, šioje knygoje ta Lituanicos paslaptis bus išgryninta ir liks tik vienas neatsakytas klausimas. Didžioji dalis nematomos pusės bus apšviesta ir paaiškinta.
Knyga iliustruota nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis.
Gražina Sviderskytė (g. 1973 m.) – televizijos žurnalistė, istorikė, istorinių bei dokumentinių filmų kūrėja. Yra parašiusi tris knygas ir sukūrusi dvidešimt dokumentinių filmų. Jos knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija.
G. Sviderskytė baigė studijas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, vėliau Prancūzų kultūros centre ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Dirbo LRT televizijoje reportere, užsienio informacijos redaktore. Taip pat buvo LRT laidos „Labas rytas“ reporterė ir laidos vedėja, laidos „Lietuvos ryto“ televizija“ reporterė ir vedėja, LNK žinių vedėja ir korespondentė. Dirbo VU Žurnalistikos instituto CNN studentų biuro dėstytoja, CNN World Report programos reportere. Buvo VšĮ „Socialiniai ir kultūros projektai“ direktorė.
455 pages, Hardcover
Published January 1, 2019
10 people are currently reading
227 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 35 reviews
March 4, 2019
Jaučiuosi dabar kaip tas keturmetis, ką tik kartu su visais darželio grupiokais draugiškais plojimais pasitikęs Senelį Šaltį. Ir viskas buvo gerai, bet atėjo pikta Sviderskytė ir atvėrė akis. Sako, žiūrėkit, barzda tai priklijuota, iš po raudono šeimininkutės Verutės chalato (o jūs manėt, čia senelio paltas?) kyšo nutryptais „Inkaro“ sportbačiais apautos kojos, o ir kvepia nuo senelio ne Šiaurės Pašvaiste, o odekolonu „Trojnoj“. Ir ne, jis juo nesikvėpino, o drąsinosi.
Mano mylimas Andrzej Sapkowski sako, kad kiekvienas mitas, kiekviena legenda turi savo šaknis, o po tom šaknim kas nors būna pakasta. Kartais atrodo, kad geriau net nežinoti – kas. Nes ta akimirka, kai mitas apnuoginamas, tarsi audeklui nuslydus nuo atidengiamo paminklo – skaudi. Tai yra kaina už žinojimą. Ir ne visi ją sumokės neburbėdami.
Ką gi iš tikrųjų mes žinome apie Stanislovą Girskį ir Steponą Jucevičių? Apie tuos Siamo dvynius nuo dešimties litų banknoto, žinomu mums vienu, nedalomu vardu – DariusirGirėnas? O apie Feliksą Vaitkų ir Lituanica II? Kažką lyg girdėjom viena ausim, ane?
Legenda gaji, ji persikloja atminty vaikystėje skaitytais eilėraščiais, filmo „Skrydis per Atlantą“ vaizdiniais, pasakojimais tų, kurie „tikrai žino“. Ir kažkaip net nesusimąstai – o kas iš viso to tiesa? Ir kiek tiesos mes iš viso žinome? Na, gerai, ne visi. Aš nesusimąstau, o knygos autorė susimąstė. Ir taip giliai susimąstė, kad paaukojo tam septynerius gyvenimo metus. Dabar, jos dėka, gerokai daugiau žinau ir aš. Ir jūs galit, jei perskaitysit.
Knyga parašyta remiantis Gražinos K. Sviderskytės mokslų daktarės disertacija, kuri buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija bei Lietuvos mokslų akademijos premija. Ir taip – ji labiau akademinė, bet tai ne ta sausa akademinė kalba, kurios galėtum tikėtis. Kruopščiai rinkti faktai, „Lituanicos“ istorija pateikta įvairiais pjūviais. Ir jos istorija nesibaigia Soldino miške. Arba baigiasi, bet tada prasideda jau kita istorija, o paskui dar kita, o paskui...
Žodžiu, tvirtas penketas iš penkių. Bet nenustebsiu, kai kažkas peiks. Vieni, nes įžvelgs „nuvainikavimą“, kiti, nes tikėjosi gerokai „lengvesnio“ turinio. Bet čia jau jų bėdos.
Mano mylimas Andrzej Sapkowski sako, kad kiekvienas mitas, kiekviena legenda turi savo šaknis, o po tom šaknim kas nors būna pakasta. Kartais atrodo, kad geriau net nežinoti – kas. Nes ta akimirka, kai mitas apnuoginamas, tarsi audeklui nuslydus nuo atidengiamo paminklo – skaudi. Tai yra kaina už žinojimą. Ir ne visi ją sumokės neburbėdami.
Ką gi iš tikrųjų mes žinome apie Stanislovą Girskį ir Steponą Jucevičių? Apie tuos Siamo dvynius nuo dešimties litų banknoto, žinomu mums vienu, nedalomu vardu – DariusirGirėnas? O apie Feliksą Vaitkų ir Lituanica II? Kažką lyg girdėjom viena ausim, ane?
Legenda gaji, ji persikloja atminty vaikystėje skaitytais eilėraščiais, filmo „Skrydis per Atlantą“ vaizdiniais, pasakojimais tų, kurie „tikrai žino“. Ir kažkaip net nesusimąstai – o kas iš viso to tiesa? Ir kiek tiesos mes iš viso žinome? Na, gerai, ne visi. Aš nesusimąstau, o knygos autorė susimąstė. Ir taip giliai susimąstė, kad paaukojo tam septynerius gyvenimo metus. Dabar, jos dėka, gerokai daugiau žinau ir aš. Ir jūs galit, jei perskaitysit.
Knyga parašyta remiantis Gražinos K. Sviderskytės mokslų daktarės disertacija, kuri buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija bei Lietuvos mokslų akademijos premija. Ir taip – ji labiau akademinė, bet tai ne ta sausa akademinė kalba, kurios galėtum tikėtis. Kruopščiai rinkti faktai, „Lituanicos“ istorija pateikta įvairiais pjūviais. Ir jos istorija nesibaigia Soldino miške. Arba baigiasi, bet tada prasideda jau kita istorija, o paskui dar kita, o paskui...
Žodžiu, tvirtas penketas iš penkių. Bet nenustebsiu, kai kažkas peiks. Vieni, nes įžvelgs „nuvainikavimą“, kiti, nes tikėjosi gerokai „lengvesnio“ turinio. Bet čia jau jų bėdos.
December 30, 2023
2023 metai. Aurimas Valujavičius irkline valtimi perplaukia per Atlantą ir skiria šią kelionę Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-mečiui. Kauno aviacijos šventė skiriama skrydžio per Atlantą 90-mečiui. Aukso žuvys atsiunčia naujienlaiškį ir primena, kad Gražina K. Sviderskytė yra išleidusi knygą „Lituanica. Nematoma pusė“. O aš prisimenu, kad šią knygą esu dovanojusi tėčiui, ir, kol visas šurmulys nepraėjo, suskumbu ją perskaityti.
„Lituanica. Nematoma pusė“ yra puikus monografijos pavyzdys. Visų pirma iš techninės pusės: visi šaltiniai aiškiai nurodyti, tinkamai cituojami, retesni net pateikiami pilna apimtimi knygos pabaigoje. Gal tik šiek tiek trūksta iliustracijų siejimo su tekstu. Tuo pačiu, nors tai ir yra mokslinis darbas disertacijos pagrindu, jį labai lengva ir įdomu skaityti.
Vaikystėje aš tikrai galvojau, kad Darius yra vardas, o Girėnas - pavardė. Dabar žinau, kur vardai, o kur pavardės, ir kaip jie susiję. Bet jei kas greitai paklaustų, koks Girėno vardas, atsakyti sugebėčiau tik mintyse pakartojusi tarsi skanduotę: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Sviderskytė meistriškai pavyzdžiais iliustruoja kaip visuomenė šias dvi asmenybes mato kaip vieną vienetą: „Mažai kam rūpi, kuris iš Dariaus ir Girėno yra Steponas, o kuris Stasys, ir kuo jie skiriasi: neįprasta juos perskirti. <...> Be atodairos vartojant idiomą, testamentą ir lakūnų portretus, pasitaiko kuriozų: Darius ir Girėnas sutraukiamas iki vienasmenio Dariaus Girėno arba atvirkščiai, asmuo sudvejinamas kaip Darius ir Girėnas.“ [18 psl.].
Knyga apima tikrai daug. Nuo lakūnų biografijų, pasiruošimo skrydžiui iki tragedijos tyrimo. Būtent pastaroji dalis ir buvo pati įdomiausia. Deja, visos tiesos niekada nebesužinosime, galime tik atkurti tikėtiniausius scenarijus, ką Sviderskytė ir padaro.
Skaitant nuolat tekdavo susimąstyti apie didvyriškumo sąvoką ir kaip tampama didvyriu. „Lakūnai pagerbiami kaip didvyriai ir užmirštami kaip asmenybės.“ [19 psl.]. Jei Darius ir Girėnas būtų sėkmingai užbaigę savo skrydį, ar šiandien mes juos prisimintume taip, kaip prisimename jiems žuvus?
„Lituanica. Nematoma pusė“ yra puikus monografijos pavyzdys. Visų pirma iš techninės pusės: visi šaltiniai aiškiai nurodyti, tinkamai cituojami, retesni net pateikiami pilna apimtimi knygos pabaigoje. Gal tik šiek tiek trūksta iliustracijų siejimo su tekstu. Tuo pačiu, nors tai ir yra mokslinis darbas disertacijos pagrindu, jį labai lengva ir įdomu skaityti.
Vaikystėje aš tikrai galvojau, kad Darius yra vardas, o Girėnas - pavardė. Dabar žinau, kur vardai, o kur pavardės, ir kaip jie susiję. Bet jei kas greitai paklaustų, koks Girėno vardas, atsakyti sugebėčiau tik mintyse pakartojusi tarsi skanduotę: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Sviderskytė meistriškai pavyzdžiais iliustruoja kaip visuomenė šias dvi asmenybes mato kaip vieną vienetą: „Mažai kam rūpi, kuris iš Dariaus ir Girėno yra Steponas, o kuris Stasys, ir kuo jie skiriasi: neįprasta juos perskirti. <...> Be atodairos vartojant idiomą, testamentą ir lakūnų portretus, pasitaiko kuriozų: Darius ir Girėnas sutraukiamas iki vienasmenio Dariaus Girėno arba atvirkščiai, asmuo sudvejinamas kaip Darius ir Girėnas.“ [18 psl.].
Knyga apima tikrai daug. Nuo lakūnų biografijų, pasiruošimo skrydžiui iki tragedijos tyrimo. Būtent pastaroji dalis ir buvo pati įdomiausia. Deja, visos tiesos niekada nebesužinosime, galime tik atkurti tikėtiniausius scenarijus, ką Sviderskytė ir padaro.
Skaitant nuolat tekdavo susimąstyti apie didvyriškumo sąvoką ir kaip tampama didvyriu. „Lakūnai pagerbiami kaip didvyriai ir užmirštami kaip asmenybės.“ [19 psl.]. Jei Darius ir Girėnas būtų sėkmingai užbaigę savo skrydį, ar šiandien mes juos prisimintume taip, kaip prisimename jiems žuvus?
January 17, 2022
Kokio gerumo! Gaila, kad pasibaigė. Labai seniai beskaičiau su tokiu įsitraukimu, kad visiškai nežiūrėčiau, kiek puslapių perskaičiau, ir kiek dar liko. Jei kas prisigąsdinote, kad bus sunku skaityti, nes rimtesnė literatūra, tai greičiau traukit iš lentynos, nes man dabar Šveiką skaityti sunkiau nei Lituanicą, ir vis dar liūdžiu, jog Lituanicą jau perskaičiau.
Daugybė įdomių faktų po atlikto kruopštaus tyrimo. Ir gaila, kad anksčiau šios knygos prisibijojau, nes ji nevisai plona ir ale rimta, ne prieš miegą skaityti skirta.
Daugybė įdomių faktų po atlikto kruopštaus tyrimo. Ir gaila, kad anksčiau šios knygos prisibijojau, nes ji nevisai plona ir ale rimta, ne prieš miegą skaityti skirta.
December 17, 2019
Autorė iš karto pristato „lietuvių kilmės JAV lakūnus“ Darių ir Girėną! Tačiau ji „mitų nei griauna, nei pradangina, tik nuima didybę ir paslaptį“. Iš vienos pusės lyg ir skaudu, kad po visą gyvenimą girdėtu mitu apie nacių pašautus bei iš imperialistinių vakarų pasprukusius didingus lakūnus vis dėlto slypi tarpukario romantika ir vėlesnė sovietų propaganda, tačiau kitoje pusėje mes be problemų galime susitaikyti ir su paprastų Atlanto nugalėtojų lakūnų, kurie skrido reklaminiame parodomajame skrydyje, vaizdu.
Knyga gimė iš mokslinio disertacinio darbo, kuris pagal savo esmę ir prasmę nėra plataus vartojimo prekė. Pasijaučia purvinuose archyvų surinktų dokumentų ir iš jų išlendančių faktų žavesys. Knygoje tą vienintelį legendinį dviejų lakūnų skrydį lydi milijonas veikėjų, vietų, datų, kilometrų ir dokumentų, tačiau autorė meistriškai suprantamai viską suguldo į pagrįstą, logišką ir intriguojantį tyrimą.
Nors ir abu siekė pajaustį to meto aviacijos pakilimą, tačiau Darius buvo svarbiausias projekto vadovas, „žmogus-orkestras“, piarščikas bei motyvatorius, o Girėnas į Dariaus avantiūrą pataikė atsitiktinai. Nors juos siejo tik „laikinas kontraktas ir kompromisas“ vyriausybių ignoruotame žygdarbyje, tačiau į karių (!) kapą ir kelioms kartoms į samonę jie atgulė kartu.
Knyga gimė iš mokslinio disertacinio darbo, kuris pagal savo esmę ir prasmę nėra plataus vartojimo prekė. Pasijaučia purvinuose archyvų surinktų dokumentų ir iš jų išlendančių faktų žavesys. Knygoje tą vienintelį legendinį dviejų lakūnų skrydį lydi milijonas veikėjų, vietų, datų, kilometrų ir dokumentų, tačiau autorė meistriškai suprantamai viską suguldo į pagrįstą, logišką ir intriguojantį tyrimą.
Nors ir abu siekė pajaustį to meto aviacijos pakilimą, tačiau Darius buvo svarbiausias projekto vadovas, „žmogus-orkestras“, piarščikas bei motyvatorius, o Girėnas į Dariaus avantiūrą pataikė atsitiktinai. Nors juos siejo tik „laikinas kontraktas ir kompromisas“ vyriausybių ignoruotame žygdarbyje, tačiau į karių (!) kapą ir kelioms kartoms į samonę jie atgulė kartu.
October 10, 2019
Nauji faktai aptikti archyvuose apie legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno nesutarimus, konfliktus ruošiantis skrydžiui per Atlantą, klaudas skrydžio metu bei įvairių mitų kūrimo paminėtus lakūnus atsiradimą. Buvo įdomu skaitant suprasti kodėl atsirado nacistinės Vokietijos intrigos, sovietmečio filmas bei mitologinė aura, supanti lakūnus.
March 5, 2019
Pra-ri-jau. Nes Darius ir Girėnas, nes Lituanica, nes istorija. Nes - svarbu - gerai parašyta. Sklandžiai, įtraukiančiai, įdomiai. Ar papiktino? Žinoma! Kaip gi galėčiau nesipiktinti, jeigu iš knygos paaiškėjo, jog:
SPOILERIAI!
a) skrydžiui buvo pasirengta prastai: jeigu techniškai - dar dar (nors ir be radijo įrangos), tai pilotavimo sudėtingomis sąlygomis įgūdžių trūko, vadybos ir viso kito organizuojant skrydį trūko, o dar ir labai skubėta, rizikuota. Pirmiausia dėl to kaltas buvo Dariaus užsispyrimas ir hmm... dzinbudizmas?
b) skrydis pirmiausia buvo Dariaus (ir Girėno?) siekis nuveikti kažką, kas pagaliau leistų gyvenime pasiekti ir šlovės, ir pinigų. Tai buvo komercinis sumanymas, įtvirtintas ateisiančių pajamų dalybų sutartimi, ir pan. Jie net nebuvo draugai, ir net nelabai gerai sutarė.
c) katastrofos tyrimo istorija būtų kita, jeigu joje nebūtų susipynę tiek daug tuometės politikos
d) iš katastrofos kapitalą krovėsi visi, kas netingėjo: pirmiausia, smetoninės Lietuvos ideologai, nusisavinę išeivijos lakūnus, vėliau - sovietinės Lietuvos ideologai. Deja, sovietinės Lietuvos ideologų sukonstruotas įvaizdis lieka stipriausias. Nuskriausčiausi čia liko lakūnų giminės ir išeiviai.
e) Lakūnų palaikai po 1944 m. paslėpimo nebuvo "pamesti" ir jų "atrasti" nereikėjo, šitas "atradimas" sukonstruotas sovietizuojant Lituanicos istoriją. Filmas "Skrydis per Atlantą" - taip pat svarbus sovietizacijos etapas.
f) Lituanica nebuvo pašauta. Ji žuvo dėl žmogiškųjų klaidų ir nepakankamo pasiruošimo sudėtingam skrydžiui.
g) Lakūnai buvo žmonės. Žmonės.
SPOILERIŲ PABAIGA
Tai va, sakyčiau, reiks rašyti prokuratūron.
O jeigu rimtai - skaitykit, permanykit, žavėkitės. Mes mylime avantiūristus, nes koks tas gyvenimas be avantiūros.
SPOILERIAI!
a) skrydžiui buvo pasirengta prastai: jeigu techniškai - dar dar (nors ir be radijo įrangos), tai pilotavimo sudėtingomis sąlygomis įgūdžių trūko, vadybos ir viso kito organizuojant skrydį trūko, o dar ir labai skubėta, rizikuota. Pirmiausia dėl to kaltas buvo Dariaus užsispyrimas ir hmm... dzinbudizmas?
b) skrydis pirmiausia buvo Dariaus (ir Girėno?) siekis nuveikti kažką, kas pagaliau leistų gyvenime pasiekti ir šlovės, ir pinigų. Tai buvo komercinis sumanymas, įtvirtintas ateisiančių pajamų dalybų sutartimi, ir pan. Jie net nebuvo draugai, ir net nelabai gerai sutarė.
c) katastrofos tyrimo istorija būtų kita, jeigu joje nebūtų susipynę tiek daug tuometės politikos
d) iš katastrofos kapitalą krovėsi visi, kas netingėjo: pirmiausia, smetoninės Lietuvos ideologai, nusisavinę išeivijos lakūnus, vėliau - sovietinės Lietuvos ideologai. Deja, sovietinės Lietuvos ideologų sukonstruotas įvaizdis lieka stipriausias. Nuskriausčiausi čia liko lakūnų giminės ir išeiviai.
e) Lakūnų palaikai po 1944 m. paslėpimo nebuvo "pamesti" ir jų "atrasti" nereikėjo, šitas "atradimas" sukonstruotas sovietizuojant Lituanicos istoriją. Filmas "Skrydis per Atlantą" - taip pat svarbus sovietizacijos etapas.
f) Lituanica nebuvo pašauta. Ji žuvo dėl žmogiškųjų klaidų ir nepakankamo pasiruošimo sudėtingam skrydžiui.
g) Lakūnai buvo žmonės. Žmonės.
SPOILERIŲ PABAIGA
Tai va, sakyčiau, reiks rašyti prokuratūron.
O jeigu rimtai - skaitykit, permanykit, žavėkitės. Mes mylime avantiūristus, nes koks tas gyvenimas be avantiūros.
August 1, 2019
Knyga iššūkis, knyga atradimas. Nes pradedant skaityti istoriją ne tik nežinai, ko gali iš jos tikėtis (juk žadama parodyti nematomą Lituanicos pusę), bet ir abejoji, ar tai nebus toks sausuoliškas perdėm moksliškas ir ištęstas tekstas, kurio skaitymas dažnu atveju tampa tikra kančia, o galų gale taip nieko ir nesupranti, nes pasiklysti tarp faktų ir skaičių. Bet tai tikrai ne apie šią knygą, ne apie šį pasakojimą.
Taip, beveik kiekvienas šios knygos puslapis tampa išbandymu tavo ankstesniems įsitikinimams, kiekvienas skyrius priverčia vėl ir vėl iš naujo permąstyti tai, ką manei žinąs ar ką tau pasakojo nuo vaikystės apie Dariaus ir Girėno legendą. Buvo ir tokių momentų, kuomet negalėdama patikėti tuo, ką matau ir ką skaitau, tą patį tekstą skaičiau porą kartų. Kol supratau, kol patikėjau. Ir dabar tikiu. Ir negaliu suvokti tik to, kodėl anksčiau tokių knygų nebuvo? Negi nei vienam iš mūsų šiandienos iškilių istorikų nekilo jokių klausimų, abejonių ar tiesiog profesinių ambicijų patyrinėti šio istorinio įvykio? Ar taip buvo patogiau? Ar taip buvo ramiau? Todėl dar labiau džiaugiuosi, kad būtent šią knygą parašė moteris, metųsi iššūkį visiems ir suteikusi galimybę žinoti ir patiems nuspręsti, kur ir kaip turi būti pasakojama, ir kiek svarbi kiekvienam amseniškai gali būti Lituanicos istorija.
Kas dar neįtikėtina šioje istorijoje? Ogi tai, kad palaipsniui atveriant Lituanicos istoriją, aiškiai matosi ir to meto Lietuvos visuomenės socialinis, ekonominis, kultūrinis bei politinis gyvenimas, kasdienio gyvenimo papročiai ir įpročiai (bene juokingiausias faktas tas, kad norint vesti turėjai gauti savo viršininko leidimą;).
“Kai vis kartojama, kad lakūnai žūdami pelnė amžiną garbę ir šlovę, tai kaskart pamirštama pridurti, kad sykiu jie prarado viską, ką turėjo: gyvybę, visą turtą ir net tapatybę.”
Mitas NR688E: pirma - romantinis, paskui - ideologinis, galop - pakrikęs. Koks bus ateityje?
Taip, beveik kiekvienas šios knygos puslapis tampa išbandymu tavo ankstesniems įsitikinimams, kiekvienas skyrius priverčia vėl ir vėl iš naujo permąstyti tai, ką manei žinąs ar ką tau pasakojo nuo vaikystės apie Dariaus ir Girėno legendą. Buvo ir tokių momentų, kuomet negalėdama patikėti tuo, ką matau ir ką skaitau, tą patį tekstą skaičiau porą kartų. Kol supratau, kol patikėjau. Ir dabar tikiu. Ir negaliu suvokti tik to, kodėl anksčiau tokių knygų nebuvo? Negi nei vienam iš mūsų šiandienos iškilių istorikų nekilo jokių klausimų, abejonių ar tiesiog profesinių ambicijų patyrinėti šio istorinio įvykio? Ar taip buvo patogiau? Ar taip buvo ramiau? Todėl dar labiau džiaugiuosi, kad būtent šią knygą parašė moteris, metųsi iššūkį visiems ir suteikusi galimybę žinoti ir patiems nuspręsti, kur ir kaip turi būti pasakojama, ir kiek svarbi kiekvienam amseniškai gali būti Lituanicos istorija.
Kas dar neįtikėtina šioje istorijoje? Ogi tai, kad palaipsniui atveriant Lituanicos istoriją, aiškiai matosi ir to meto Lietuvos visuomenės socialinis, ekonominis, kultūrinis bei politinis gyvenimas, kasdienio gyvenimo papročiai ir įpročiai (bene juokingiausias faktas tas, kad norint vesti turėjai gauti savo viršininko leidimą;).
“Kai vis kartojama, kad lakūnai žūdami pelnė amžiną garbę ir šlovę, tai kaskart pamirštama pridurti, kad sykiu jie prarado viską, ką turėjo: gyvybę, visą turtą ir net tapatybę.”
Mitas NR688E: pirma - romantinis, paskui - ideologinis, galop - pakrikęs. Koks bus ateityje?
August 18, 2019
4.5
Monografija, tai skaitosi sunkiau. Išsami ir pilna. Daug nežinotų faktų. Mano Dariaus ir Girėno istorija pasirodo buvo smarkiai nutolusi nuo tiesos.
Monografija, tai skaitosi sunkiau. Išsami ir pilna. Daug nežinotų faktų. Mano Dariaus ir Girėno istorija pasirodo buvo smarkiai nutolusi nuo tiesos.
December 15, 2024
Iš Sviderskytės dar nuo vaikystės - "XX a. slaptųjų archyvų" kažkada seniai seniai rodytų per LNK - pripratau tikėtis kokybės. Nepatogios, nemalonios temos. Netikėti kampai. Kruopštus, gilus kasimas. Pagarba temai ir istorijos veikėjams. Drąsa mesti iššūkį naivuoliams, davatkoms, idealistams, romantikams, bailiams, naratyvų nepajudinamumu įtikėjusiems, propagandai, profanacijai. Stipru.
Ir dar - moteris! Moterys, ypač Lietuvoj, retai kada knisasi po istoriją. Ir tai dažniausiai po etnokultūrą, miano istoriją, istorinius skudurėlius, jei jau ten labai labai - po kažkieno biografijas. Ir daugiau tokio propagandos įtvirtinimo lygmeny - bent kiek teko susidurti. Arba jau ten visiškas snobizmas (turim pavyzdžių).
Iš puodelio su "Lituanica" geriu kavą. Vis tik pora trispalvotų metų davė savo. Nebegaliu pro tokius dalykus abejingai praeiti. Arba norisi to heroizmo, pakylėtumo kažkokio, arba piktina kičas, subalvoninimas, kažkokių savo tautini�� nepilnavertiškumo kompleksų masažavimas.
Kaip tūkstantmečių sandūros vaikas, augau įdomioj naratyvinėj aplinkoj. Autoritarinė, melo santvarka nuėjo. Atėjo iš pradžių nuoširdžiai pakylėta, paskui laukinio kapitalizmo cinizmo ir krizių persunkta epocha. Pikti, viskuo nepatenkinti senukai, skubantys, kažkiek visada įsitempę suaugę. Tada - kažkokia viltis. NATO, ES, saugumas, laisvė, dabar jau tikrai laisvė. Ir visoj šitoj eklektikoj Lietuva, išgyvendama dar vieną švilpiko dieną, eilinįkart užsiima identiteto statybom.
Vaikystėj nekenčiau valstybinių švenčių. Jos man visos buvo šlykščios. Darželyje ir pradinėje - piešk trispalvę. Vilniaus TV bokštą, Gedimino pilį. Tuščios, vienodos, medinės, privalomos kalbos kalbos kalbos, svarbu dažnai kartot "Lietuva", "lietuviškumas", "tauta", "valstybė". Pakeisk datą, pakeisk šventę, užduotys mokinukams tos pačios. Nekenčiau pridulkėjusių, prakaitu prasmirdusių aktų salių ir to, kad į minėjimus visi suvaromi per prievartą. Eurikos Masytės "Laisvės". Iš metų į metus, iš metų į metus...
Po šiai dienai, girdėdama "Tai (ar "lai") uždaryk mane, tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro" jaučiuosi kaip velnias per egzorcizmą. Pamenu, kaip per vieną minėjimą vaikystėj ištiko isterijos priepuolis ir mokytoja, susipratusi, išvedė iš salės ir leido vienai nurimti klasėje.
Namie gavau nuo mamos p*zdy - "Nedaryk man gėdos!!!"
O kaip vaikui pasakyti, kad tave erzina, iš proto varo, kai tau į galvą per prievartą kaip svetimkūnį stumia... Na... Irgi tam tikrą propagandą. Reikalingą, būtiną, tokią, kuri mus saugo, bet vis tik specialiai formuojamą naratyvą. Kuris grūdamas gan bukai (ne tie laikai buvo, nemokėjo žmonės tada dar PR daryti). Kuris tikrai ne visada atspindi gyvąją, žmogiškąją istoriją, kurios mėgdavau klausyti išsižiojus. Kaip ir skaityti knygas. "Veidą". Žiūrėti dokumentiką. Skaityti Sapkowskį - ten apie oficialiai vs de facto - tiek ir tiek.
Nepatiko ir "DariusirGirėnas" ant 10 LT banknoto. Nebūčiau galėjus pasakyti, kodėl - gal tos akys - galėtų kokiam "Švytėjime" ant sienos kaboti.
Koks džiaugsmas buvo gauti istorijos mokytoją, kuris mokė dalykais domėtis iš esmės. Nori sužinoti, kaip buvo iš tiesų? Eik, žiūrėk, skaityk, rink ir lygink. Kas persidengia, kas skiriasi, kas gali daryti įtaką teksto ar minčių autoriui. Ar šaltinis pirminis? Jei antrinis, kas tada?
Užaugus alergija tam tikriems naratyvams dingo. Pasidarė įdomu: kam juos konstruoti? Kam kišti žmonėms į galvą? Kaip tai daroma? Atsirado supratimas, kad gamta šitoj srity irgi tuščios vietos nemėgsta, vietoj trispalvio naratyvo suinteresuotos šalys vatos prikiš. Per memus, per antivaksines nesąmones. Viskas susiję, o retas kas dairosi, kokioj matricoj sėdi. Tai gal geriau rinktis.
Čia viena.
Kita - laimink, Dieve, "Proto pemzą" - sudomino lietuviškos aviacijos istorija.
Ir tie dveji su biškiu trispalviai metai...
Rezultatas - vizitai po muziejus, tą patį Karo muziejų, minėtas "Lituanicos" puodelis, su džiaugsmu skaitomi straipsniai apie tarpukarį, įdomesnes istorines asmenybes ir ką tik ne.
Į šitą knygą dairiausi seniai. Lietuvių. Aviacija. Herojai. Naratyvai. Sviderskytė.
Nu bet taigi brungu.
Bet va gi audioknygų prenumeratą padovanojo...
Kaip gerai suklausiau... Kaip gerai...
Taip ščyrai sužiūrėta. Išieškota. Ištyrinėta. Detaliai, nuosekliai, palankiai. Kruopščiai sijota.
Gyva, įdomi, tikrų, gyvų žmonių istorija.
Čia tau ne trispalvės iki apsivėmimo, plieno betono balvonai ir šaltos žuvų akys ant pinigėlio.
Labai buvo įdomu skaityti apie tą, kaip vadinu, saviveiklininkų istoriją.
Darius ir Girėnas ir buvo saviveiklininkai. Patys viską darė. Jokios struktūros jų iš oro nenuleido. Įdomu buvo skaityti, kaip žmonės ruošėsi, su kokiais vargais pinigėlius išsimušinėjo, kaip lėktuvą išsipirko, modifikavo. Kaip įsivėlė į "proooojektą" nuo kurio nebepabėgsi, nes bendruomenės pasmerkimas tuo atveju, jei pamyžtum ir neskristum - net nesvarstomas scenarijus.
Mažos detalės - pvz, nebuvo jie ten jokie draugeliai. Tiesiog. Du žmonės darė proooojektą.
Patiko jų istorijos lietuviškumas. Tas pats proooojektas. Emigracijos ir noro padaryt kažką ypatingo tėvynei momentas. Detalės apie bardaką gyvenimuose, darbuose, varduose, dokumentuose. Apie kažkur Lietuvoje paliktą žmoną su vaiku. Apie ligas, kurių ilgainiui nepaisysi, nes taigi reikia skrist. Apie lietuviškas mega ambicijas su atitinkamo pasiruošimo trūkumu. Tai jo, nar-maaaliai, viskas, padarysim. Apie tą lietuvišką "bauda? Ai, px". "Sauga? Nu jo, gerai būtų... Kiek??? Px tada, mums tai padaryt reikia..."
Kiek šito pas mus mačiau. Dešimtmečiai bėga, o žmonės - tie patys.
Išskrido, nabagai, per daug užsiplėšę. Objektyviai - per daug. Nedasirūpinę sauga. Be leidimų. Be moderniausių technologijų - nugi brungu. Nepasirūpinę safety network. O taigi buvo, kas siūlė... Buvo, kas siūlė neskrist.
Labai liūdna, labai žmogiška, labai lietuviška istorija. Ne dėl to, kur skrido ir ne dėl kodėl, o dėl kas tokie ir kaip.
Va, this, šitai. Va čia yra mūsų. Tas žmogiškasis faktorius. Ir apie šitai reikia mokyti, o ne apie mirties gerklėje uždaromas giesmes - tos yra tufta, vata, tegu ir trispalvė. O va tas "nedadariau, bet skrendu, nes noriu, nes svajonė, nes ambicija, nes jūra iki kelių, nes įsipareigojimai, nes šlovė - man ir/ar Lietuvai" - va, šitai reikia žinoti ir prisiminti.
Tai, kas jiems nutiko po jų mirties, man dar ir liūdniau. Tas palaikų pūdymas, daiktų, lėktuvo, detalių tampymas. Kiek jie kartų išmėsinėti ieškant nesamų kulkų ir perlaidoti. Arba dėl sovietinio režimo poreikių. Kažkokie idealistiniai, propagandiniai ir išvis chimeriniai naratyvai, nieko nepasakantys nei apie Darių, nei apie Girėną kaip žmones. Bet va tarnauja! Tėvynei, santvarkai, tautos vienijimui ar valdymui, priklausomai nuo laikmečio ir santvarkos.
Labai patiko Sviderskytės mintis, maždaug ties 1 h 7 min nuo pradžios - kad nors "Lituanica" bei jos lakūnai ir įgavo mitinį statusą, bet prarado tai, kas brangiausia - gyvybes ir tapatybę.
Patiko, kad kiek ji atkasė, tiek tos tapatybės ištraukė. Darius man pasirodė truputį su narsicistiniais polinkiais. Toks lietuviškas macho. Blia - palikti žmoną ir vaiką kitame žemyne ir juos bene pamiršti? Žinoti, kad esi nepasiruošęs, bet vis tiek skristi? Apie Girėną būtų įdomu daugiau sužinoti, bet autorė rašė, kad nelabai daug info apie jį. Man tokio tylenio, vykdytojo, pasekėjo įspūdis liko.
Patiko klausimai. Pvz, labai teisingas klausimas - jei Vokietijoje nukritę lakūnai - JAV piliečiai, o lėktuvas - JAV nuosavybė, kokiais būdais jis atsidūrė Kauno karo muziejuj? Polit teisinis liapsusas kažkoks. O va, pasirodo, vokiečiai misidentifikavo, Lietuva ant smūgio sureagavo, nes ne tai pareiga, ne tai tautpakylėjimas ir pasimovė (diplomatine teisine prasme - čia bereikalinga kebeknė ir resursų barstymas), JAV pasižiūrėjo, kad čia šūduva bus ir labai pragmatiškai atsiplovė.
Diplomatinės, politinės intrigos. Tiek išsyk po avarijos, tiek dešimtmečiais po to. Būtų šitų mažiau, daugiau kompetencijos tiriant, gal dabar žinotume daugiau, kas jiems nutiko.
Nu ir tos konversijos. Kaip tautinį nacionalistinį romantinį naratyvą išnaudoti sovietmečio propagandai? Pasirodo, įmanoma.
Nu kažkas tokio. Labai daug žmogiškojo faktoriaus visur - tiek lakūnų ruošoj skrydžiui, tiek skrydžio metu, tiek tiriant jų žūtį, tiek raportuojant ar interpretuojant.
Rezultatas - labai savotiškas mūsų valstybinis mitas.
Viena ko gal pasigedau - pati autorė lygtai skraido. Kokia jos teorija, kas jiems labiausiai galėjo nutikti? Kaip supratau, pozicija lyg - trūksta duomenų, nebesužinosim, bet gal ir praklausiau. Man įdomu, kas jai atrodo labiausiai tikėtina.
Žo, labai patiko. Manau, kad kada nors kartosiu - labai daug šitoj knygoj visko. Asmenys, asmenybės, laikmetis, kultūra, politika, kalba. Ir taip ščyrai researchinta. Tikrai kažkas tokio.
Ir dar - moteris! Moterys, ypač Lietuvoj, retai kada knisasi po istoriją. Ir tai dažniausiai po etnokultūrą, miano istoriją, istorinius skudurėlius, jei jau ten labai labai - po kažkieno biografijas. Ir daugiau tokio propagandos įtvirtinimo lygmeny - bent kiek teko susidurti. Arba jau ten visiškas snobizmas (turim pavyzdžių).
Iš puodelio su "Lituanica" geriu kavą. Vis tik pora trispalvotų metų davė savo. Nebegaliu pro tokius dalykus abejingai praeiti. Arba norisi to heroizmo, pakylėtumo kažkokio, arba piktina kičas, subalvoninimas, kažkokių savo tautini�� nepilnavertiškumo kompleksų masažavimas.
Kaip tūkstantmečių sandūros vaikas, augau įdomioj naratyvinėj aplinkoj. Autoritarinė, melo santvarka nuėjo. Atėjo iš pradžių nuoširdžiai pakylėta, paskui laukinio kapitalizmo cinizmo ir krizių persunkta epocha. Pikti, viskuo nepatenkinti senukai, skubantys, kažkiek visada įsitempę suaugę. Tada - kažkokia viltis. NATO, ES, saugumas, laisvė, dabar jau tikrai laisvė. Ir visoj šitoj eklektikoj Lietuva, išgyvendama dar vieną švilpiko dieną, eilinįkart užsiima identiteto statybom.
Vaikystėj nekenčiau valstybinių švenčių. Jos man visos buvo šlykščios. Darželyje ir pradinėje - piešk trispalvę. Vilniaus TV bokštą, Gedimino pilį. Tuščios, vienodos, medinės, privalomos kalbos kalbos kalbos, svarbu dažnai kartot "Lietuva", "lietuviškumas", "tauta", "valstybė". Pakeisk datą, pakeisk šventę, užduotys mokinukams tos pačios. Nekenčiau pridulkėjusių, prakaitu prasmirdusių aktų salių ir to, kad į minėjimus visi suvaromi per prievartą. Eurikos Masytės "Laisvės". Iš metų į metus, iš metų į metus...
Po šiai dienai, girdėdama "Tai (ar "lai") uždaryk mane, tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro" jaučiuosi kaip velnias per egzorcizmą. Pamenu, kaip per vieną minėjimą vaikystėj ištiko isterijos priepuolis ir mokytoja, susipratusi, išvedė iš salės ir leido vienai nurimti klasėje.
Namie gavau nuo mamos p*zdy - "Nedaryk man gėdos!!!"
O kaip vaikui pasakyti, kad tave erzina, iš proto varo, kai tau į galvą per prievartą kaip svetimkūnį stumia... Na... Irgi tam tikrą propagandą. Reikalingą, būtiną, tokią, kuri mus saugo, bet vis tik specialiai formuojamą naratyvą. Kuris grūdamas gan bukai (ne tie laikai buvo, nemokėjo žmonės tada dar PR daryti). Kuris tikrai ne visada atspindi gyvąją, žmogiškąją istoriją, kurios mėgdavau klausyti išsižiojus. Kaip ir skaityti knygas. "Veidą". Žiūrėti dokumentiką. Skaityti Sapkowskį - ten apie oficialiai vs de facto - tiek ir tiek.
Nepatiko ir "DariusirGirėnas" ant 10 LT banknoto. Nebūčiau galėjus pasakyti, kodėl - gal tos akys - galėtų kokiam "Švytėjime" ant sienos kaboti.
Koks džiaugsmas buvo gauti istorijos mokytoją, kuris mokė dalykais domėtis iš esmės. Nori sužinoti, kaip buvo iš tiesų? Eik, žiūrėk, skaityk, rink ir lygink. Kas persidengia, kas skiriasi, kas gali daryti įtaką teksto ar minčių autoriui. Ar šaltinis pirminis? Jei antrinis, kas tada?
Užaugus alergija tam tikriems naratyvams dingo. Pasidarė įdomu: kam juos konstruoti? Kam kišti žmonėms į galvą? Kaip tai daroma? Atsirado supratimas, kad gamta šitoj srity irgi tuščios vietos nemėgsta, vietoj trispalvio naratyvo suinteresuotos šalys vatos prikiš. Per memus, per antivaksines nesąmones. Viskas susiję, o retas kas dairosi, kokioj matricoj sėdi. Tai gal geriau rinktis.
Čia viena.
Kita - laimink, Dieve, "Proto pemzą" - sudomino lietuviškos aviacijos istorija.
Ir tie dveji su biškiu trispalviai metai...
Rezultatas - vizitai po muziejus, tą patį Karo muziejų, minėtas "Lituanicos" puodelis, su džiaugsmu skaitomi straipsniai apie tarpukarį, įdomesnes istorines asmenybes ir ką tik ne.
Į šitą knygą dairiausi seniai. Lietuvių. Aviacija. Herojai. Naratyvai. Sviderskytė.
Nu bet taigi brungu.
Bet va gi audioknygų prenumeratą padovanojo...
Kaip gerai suklausiau... Kaip gerai...
Taip ščyrai sužiūrėta. Išieškota. Ištyrinėta. Detaliai, nuosekliai, palankiai. Kruopščiai sijota.
Gyva, įdomi, tikrų, gyvų žmonių istorija.
Čia tau ne trispalvės iki apsivėmimo, plieno betono balvonai ir šaltos žuvų akys ant pinigėlio.
Labai buvo įdomu skaityti apie tą, kaip vadinu, saviveiklininkų istoriją.
Darius ir Girėnas ir buvo saviveiklininkai. Patys viską darė. Jokios struktūros jų iš oro nenuleido. Įdomu buvo skaityti, kaip žmonės ruošėsi, su kokiais vargais pinigėlius išsimušinėjo, kaip lėktuvą išsipirko, modifikavo. Kaip įsivėlė į "proooojektą" nuo kurio nebepabėgsi, nes bendruomenės pasmerkimas tuo atveju, jei pamyžtum ir neskristum - net nesvarstomas scenarijus.
Mažos detalės - pvz, nebuvo jie ten jokie draugeliai. Tiesiog. Du žmonės darė proooojektą.
Patiko jų istorijos lietuviškumas. Tas pats proooojektas. Emigracijos ir noro padaryt kažką ypatingo tėvynei momentas. Detalės apie bardaką gyvenimuose, darbuose, varduose, dokumentuose. Apie kažkur Lietuvoje paliktą žmoną su vaiku. Apie ligas, kurių ilgainiui nepaisysi, nes taigi reikia skrist. Apie lietuviškas mega ambicijas su atitinkamo pasiruošimo trūkumu. Tai jo, nar-maaaliai, viskas, padarysim. Apie tą lietuvišką "bauda? Ai, px". "Sauga? Nu jo, gerai būtų... Kiek??? Px tada, mums tai padaryt reikia..."
Kiek šito pas mus mačiau. Dešimtmečiai bėga, o žmonės - tie patys.
Išskrido, nabagai, per daug užsiplėšę. Objektyviai - per daug. Nedasirūpinę sauga. Be leidimų. Be moderniausių technologijų - nugi brungu. Nepasirūpinę safety network. O taigi buvo, kas siūlė... Buvo, kas siūlė neskrist.
Labai liūdna, labai žmogiška, labai lietuviška istorija. Ne dėl to, kur skrido ir ne dėl kodėl, o dėl kas tokie ir kaip.
Va, this, šitai. Va čia yra mūsų. Tas žmogiškasis faktorius. Ir apie šitai reikia mokyti, o ne apie mirties gerklėje uždaromas giesmes - tos yra tufta, vata, tegu ir trispalvė. O va tas "nedadariau, bet skrendu, nes noriu, nes svajonė, nes ambicija, nes jūra iki kelių, nes įsipareigojimai, nes šlovė - man ir/ar Lietuvai" - va, šitai reikia žinoti ir prisiminti.
Tai, kas jiems nutiko po jų mirties, man dar ir liūdniau. Tas palaikų pūdymas, daiktų, lėktuvo, detalių tampymas. Kiek jie kartų išmėsinėti ieškant nesamų kulkų ir perlaidoti. Arba dėl sovietinio režimo poreikių. Kažkokie idealistiniai, propagandiniai ir išvis chimeriniai naratyvai, nieko nepasakantys nei apie Darių, nei apie Girėną kaip žmones. Bet va tarnauja! Tėvynei, santvarkai, tautos vienijimui ar valdymui, priklausomai nuo laikmečio ir santvarkos.
Labai patiko Sviderskytės mintis, maždaug ties 1 h 7 min nuo pradžios - kad nors "Lituanica" bei jos lakūnai ir įgavo mitinį statusą, bet prarado tai, kas brangiausia - gyvybes ir tapatybę.
Patiko, kad kiek ji atkasė, tiek tos tapatybės ištraukė. Darius man pasirodė truputį su narsicistiniais polinkiais. Toks lietuviškas macho. Blia - palikti žmoną ir vaiką kitame žemyne ir juos bene pamiršti? Žinoti, kad esi nepasiruošęs, bet vis tiek skristi? Apie Girėną būtų įdomu daugiau sužinoti, bet autorė rašė, kad nelabai daug info apie jį. Man tokio tylenio, vykdytojo, pasekėjo įspūdis liko.
Patiko klausimai. Pvz, labai teisingas klausimas - jei Vokietijoje nukritę lakūnai - JAV piliečiai, o lėktuvas - JAV nuosavybė, kokiais būdais jis atsidūrė Kauno karo muziejuj? Polit teisinis liapsusas kažkoks. O va, pasirodo, vokiečiai misidentifikavo, Lietuva ant smūgio sureagavo, nes ne tai pareiga, ne tai tautpakylėjimas ir pasimovė (diplomatine teisine prasme - čia bereikalinga kebeknė ir resursų barstymas), JAV pasižiūrėjo, kad čia šūduva bus ir labai pragmatiškai atsiplovė.
Diplomatinės, politinės intrigos. Tiek išsyk po avarijos, tiek dešimtmečiais po to. Būtų šitų mažiau, daugiau kompetencijos tiriant, gal dabar žinotume daugiau, kas jiems nutiko.
Nu ir tos konversijos. Kaip tautinį nacionalistinį romantinį naratyvą išnaudoti sovietmečio propagandai? Pasirodo, įmanoma.
Nu kažkas tokio. Labai daug žmogiškojo faktoriaus visur - tiek lakūnų ruošoj skrydžiui, tiek skrydžio metu, tiek tiriant jų žūtį, tiek raportuojant ar interpretuojant.
Rezultatas - labai savotiškas mūsų valstybinis mitas.
Viena ko gal pasigedau - pati autorė lygtai skraido. Kokia jos teorija, kas jiems labiausiai galėjo nutikti? Kaip supratau, pozicija lyg - trūksta duomenų, nebesužinosim, bet gal ir praklausiau. Man įdomu, kas jai atrodo labiausiai tikėtina.
Žo, labai patiko. Manau, kad kada nors kartosiu - labai daug šitoj knygoj visko. Asmenys, asmenybės, laikmetis, kultūra, politika, kalba. Ir taip ščyrai researchinta. Tikrai kažkas tokio.
September 1, 2021
Labai patiko. Man jau nuo seno kirbėjo klausimai apie tai, kiek realus yra Dariaus ir Girėno mitas. Ši knyga į daugumą jų man puikiai atsako. Gera žinot istorinius faktus, matyt dokumentus bei skaityt mokslinę, pakankamai neutralią jų interpretaciją. Gražinos Sviderskytės rašymo talentas, vėlgi, nenuginčijamas, knygą skaičiau neskubėdamas, lengvai ir su labai dideliu malonumu. Rekomenduočiau visiems, kuriuos domina Lietuvos istorija, jos tarpukario periodas, Dariaus ir Girėno mitas bei tai, kaip veikia mitų konstravimas ir propagandos mašina.
January 28, 2020
Labai patiko. Knyga parašyta po kruopštaus, tikrais dokumentais paremto tyrimo. Atlikta įvairių dokumentų analizė, išnagrinėti skrydžio užrašai ir maršrutas, atlikta 1933-07-16,17 orų reanalizė. Bandoma rekonstruoti prieš 87-erius metus įvykusio skrydžio aplinkybes. Leidžia į mūsų istorijos “mitą” pažvelgti nauju žvilgsniu, neidealizuojant, ne per rožinius akinius, bet ir nemenkinant įvykio svarbos.
November 10, 2024
Klausyta audioknyga, kurią puikiai įgarsino pati autorė tiesiog reikalavo pasiimti jos popierinį variantą ir peržiūrėti esančius dokumentus ir nuotraukas. Nors, deja, šiek tiek išsklaidoma Lituanikos didvyrių istorinė pompastika, tačiau kruopšti dokumentinės medžiagos analizė yra be galo įdomi. Pagarba autorei už jos kruopštumą ir daug darbo reikalavusią tikslią įvykių analizę. Vistiek pasididžiavimo jausmas išliko.
August 6, 2021
Septyneri (ar daugiau) metų kelių valstybių ir privačiuose archyvuose, tūkstančiai dulkėtų dokumentų keliomis kalbomis ir iš to gimusi išsami, visapusiška, bet gana lengvai skaitoma knyga. Istorija, kurią visi manome žiną, iš pasakaičių perkelta į mokslinį lygmenį: faktai, datos, skaičiai, citatos, dokumentų nuotraukos. Kur-nekur nepavykusius užgniaužti jausmus galima įžiūrėti po daugtaškiais, bet tai tik pagyvina tekstą. Puiki knyga! Džiaugiuosi, kad pakliuvo į rankas. Aptarta daugybė aspektų: pilotai, jų tikslai ir santykiai; techninės, meteorologinės, politinės, etinės aplinkybės; mito radimasis ir kūrimas, daugybė spalvingų sudėtingo likimo asmenybių ir t.t. Daugiaplanė knyga, kuri ne tik informuoja, bet ir primena, kad visas tiesas verta pasitikrinti.
December 30, 2019
Viena iš geriausių šiais metais perskaitytų knygų. Dariaus ir Girėno vaizdas pasikeitė - vietoje keistų lėlių ant 10 litų banknoto, stojo gyvi žmonės - drąsūs, ambicingi. Knygoje nerasite atsakymo, kodėl sudužo Lituanica, bet joje analizuojamas mitas - kaip ir kodėl jis susiformavo, kas prie jo prisidėjo ir kaip jį išnaudojo.
September 14, 2019
,,Kiekvienai kartai - saviti herojai. Kartos juos gali aukštinti, pašiepti, puoselėti ar atstumti, bet atsisakyti jų negali."
January 31, 2020
Būtina knyga vien jau todėl, kad dar visai neseniai (nežinau kaip yra dabar) istorijos pamokose mokykloje mus mokė visų tų mitų, kuriuos Gražina Sviderskytė paneigia. Išsamus, kruopštus darbas, daug, manau, didesnei visuomenės daliai vis dar nežinomų faktų tiek apie lakūnus, tiek ir apie skrydį, po jo sekusį katastrofos tyrimą ar sukurtą ideologinį paveikslą.
June 24, 2021
Nuostabi knyga, tiek turiniu, tiek rašymo stiliumi. Daugybė iškapstytų nežinotų detalių, viskas taip aiškiai sudėta. Skaičiau ir pabaigusi liūdėjau, kad perskaičiau, nes tai viena tų knygų, kurią norėčiau perskaityti iš naujo, lyg būčiau neskaičiusi prieš tai. Griausia 2019 knyga!
July 26, 2019
Labai išsami, kruopščiai dokumentais pagrįsta Lituanikos istorija. Ir įdomu, ir kelia emocijas bei verčia mąstyti apie įvykius, jų reikšmę bei pateikimą, ypač masėms.
December 23, 2024
Įsigijau knygą vos pasirodžius knygų mugėje, bet skaityti neįveikiau. Daug faktų, archyvinių dokumentų, smulkmenų, detalių, - visa aprėpti pasirodė per sunku. Užtat klausyti pačios autorės įgarsintą audio knygą – tikras malonumas. Tekste ne kartą pabrėžiama, kad knyga griauna mitus ir pan. Pradžioj stebėjausi, nes idėja skristi per Atlantą į Lietuvą, tebėra pakili. Lakūnų skrydžio sumanymas, lėktuvo pirkimas ir paruošimas neabejotinai yra didvyriškas, vertas pagarbos ir nusilenkimo. Tik priėjus iki tarybinės Lietuvos tarpsnio mitai pamažu ėmė aiškėti. Ypač, kad visai neseniai medicinos universitete ekskursijos metu buvo tebepasakojama ta pati istorija, rodomos nuotraukos, kaip Dariaus dukra beveik „pajutusi“ tėvo buvimą, rado jo palaikus. Nors faktai sako ką kitą, lakūnų palaikų buvimas tarybų valdžiai nebuvo paslaptis. Dukters vaidmuo šioje istorijoje tebuvo gražios propagandos dalis. Negaliu patikėti, kad šitiek metų gyvename laisvoj Lietuvoj, o vis dar neišgryninam tiesos. Kad tarybiniais laikais kurtas filmas apie Lituanicą teberodomas su tais pačiais titrais pabaigoje, nors apie juose užsimenamą Berlinkeno koncentracijos stovyklą joks istorikas nėra girdėjęs. Klausydama kaip šie herojai patapo tarybiniais didvyriais negalima nepagalvoti apie tai, kiek daug herojų mes turime „įsavintų“, neva atėjusių iš gūdaus kaimo. Suprantama, kad daugybė detalių pasidengė storu dulkų sluoksniu negrįžtamai, bet yra dar ką galima pataisyti. Bent tiek šiems narsiems vyrams esame skolingi. Rekomenduosiu ir skleisiu tiesą, kai tik pasitaikys proga.
February 8, 2025
Mano žinios apie Dariaus ir Girėno skrydį apsiribojo standartiniu duomenų rinkiniu: didvyriai, skrido į Lietuvą per Atlantą, sudužo, ant Puntuko iškalti jų bareljefai, na ir žinoma puošė 10 litų banknotą. Maždaug taip, na galbūt dar viena kita detalė šen ar ten. Kažkaip daug nesusimąsčiau kas slepiasi po visa šita istorija. O slepiasi daug detalių, kurias labai kruopščiai atlikusi tyrimus pateikia G. Sviderskytė savo monografijoje „Lituanika. Nematoma pusė“.
Nors monografija yra mokslinė literatūra, tačiau nuo to knyga netampa nei nuobodi, nei sudėtinga skaityti. Pateikiama daug nuorodų į šaltinius ir dokumentus, taip pat dokumentų kopijos, kuriuos įdomu paskaityti ar panagrinėti. Į temą įsigilinta puikiai. Autorė nuosekliai pasakoja visą „Lituanikos“ skrydžio istoriją ir kas vyko po to. Analizuojama kaip buvo kuriamas Dariaus ir Girėno mitas, ir kokia buvo niūri realybė.
Knygoje Dariaus ir Girėno mitas nagrinėjamas plačiai, ir tarsi bandoma jį sugriauti pateikiant faktus. Tačiau mano nuomone faktų pateikimas nieko labai negriauna. Galbūt to mito mano galvoje nebuvo, o gal jis truputį kitoks nei standartas. Sistemizuotas faktų pateikimas ir išsamus pasakojimas kaip tik papildo tą galvoje esančią versiją. Ir tas skrydis žinant realias detales nuo to netampa mažiau įspūdingesnis. Juk tuo laikotarpiu per Atlantą skrido vienetai.
Puiki monografija. Įdomiai ir nenuobodžiai pateikiama aktuali tema. Rekomenduoju.
Nors monografija yra mokslinė literatūra, tačiau nuo to knyga netampa nei nuobodi, nei sudėtinga skaityti. Pateikiama daug nuorodų į šaltinius ir dokumentus, taip pat dokumentų kopijos, kuriuos įdomu paskaityti ar panagrinėti. Į temą įsigilinta puikiai. Autorė nuosekliai pasakoja visą „Lituanikos“ skrydžio istoriją ir kas vyko po to. Analizuojama kaip buvo kuriamas Dariaus ir Girėno mitas, ir kokia buvo niūri realybė.
Knygoje Dariaus ir Girėno mitas nagrinėjamas plačiai, ir tarsi bandoma jį sugriauti pateikiant faktus. Tačiau mano nuomone faktų pateikimas nieko labai negriauna. Galbūt to mito mano galvoje nebuvo, o gal jis truputį kitoks nei standartas. Sistemizuotas faktų pateikimas ir išsamus pasakojimas kaip tik papildo tą galvoje esančią versiją. Ir tas skrydis žinant realias detales nuo to netampa mažiau įspūdingesnis. Juk tuo laikotarpiu per Atlantą skrido vienetai.
Puiki monografija. Įdomiai ir nenuobodžiai pateikiama aktuali tema. Rekomenduoju.
February 14, 2021
Išsamiausia ir, turbūt, objektyviausia iki šiol knyga apie tragiškai pasibaigusį lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Puikioji žurnalistė ir istorikė (nors jau drąsiai galima sakyti "istorikė ir žurnalistė") Gražina Sviderskytė negailestingai dekonstruoja daugybę mitų mitelių, gaubiančių šią legendinę istoriją. Pateikiami išsamūs ir ryškūs pagrindinių veikėjų paveikslai. Įvairiais aspektais aprašomi pasiruošimas, pats skrydis, nelemta avarija, jos tyrimai (vokiečių - vietoje, lietuvių - Kaune ir žymiai vėliau sovietinių lietuvių vėlgi Kaune) ir įvairios politinės, ideologinės, finansinės ir skrydžio įamžinimo peripetijos. Lenkiu galvą prieš autorę, sugebėjusią kapstytis TAIP GILIAI.
June 5, 2025
Dvejopas jausmas dėl šios knygos. Ir įdomi, ir nuobodi vienu metu. Suskaičiau (tiksliau suklausiau audio) iki galo, nesinorėjo mesti. Kai kurios vietos intrigavo ir buvo visai įdomios. Bet didelė knygos dalis tokių nuobodžių smulkmenų prirašyta, kurios mano vertinimu, gali dominti nebent kitą tokį patį šių lakūnų gyvenimo tyrinėtoją. Ypač nedomino tos vietos, kur be galo smulkmeniškai pasakojama apie kažkokius kitus asmenis, kurių sąsajas su Darium ir Girėnu sugebėjau pamesti skaitymo eigoje. Bet knyga vis tiek vertinga ir savaip įdomi, nes kaip nebūtų keista, iki šiol niekas taip ir nepatyrinėjo šių asmenybių ir žygdarbio be išankstinių ideologinių nuostatų.
December 8, 2024
Įspūdingai išsamiai išnagrinėta ir itin plačiai aprėpta tema, praskleistas (o gal net atskleistas) mito nuogumas su visomis iš to išplaukiančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir (ne)politkorektiškais niuansais. Vienintelė knygos (galima sakyti labiau skaitytojo) problema, kad turinio tiek daug, jog norėtųsi pabaigoje ir trumpos suvestinės, nes pvz. pašovimo leitmotyvas ivairiais kampais buvo paminėtas matyt daugiau, nei trumpos faktinės užuominos į tai, jog niekas nešaudė.
September 29, 2020
Proga susipažinti su negirdėta istorijos dalimi ir sužinoti daugiau nei rodoma “Skrydis per Atlantą”.
Milžiniskas Sviderskytės darbas.
Pats darbas - giliai dokumentinis, kažkiek vargina archyvų stilius. Į visas detales eina labai detaliai - pvz., jei apie meteorologines sąlygas kažkuriuo momentu, tai labai plačiai.
Bet kokiu atveju, proga susidaryti pilniausią galimą paveikslą.
Milžiniskas Sviderskytės darbas.
Pats darbas - giliai dokumentinis, kažkiek vargina archyvų stilius. Į visas detales eina labai detaliai - pvz., jei apie meteorologines sąlygas kažkuriuo momentu, tai labai plačiai.
Bet kokiu atveju, proga susidaryti pilniausią galimą paveikslą.
May 14, 2021
Įdėta begalė triūso. Puikus mokslinis darbas, gražu matyti. Knyga skaityti nėra lengva, kad ir kaip stengtasi ją pritaikyti plačiajai auditorijai - mano nuomone nepavyko, skaitymas buvo darbas. Rekomenduočiau tik labai konkretiems asmenims, ne kiekvienam.
December 12, 2023
Puiki dokumentinė knyga, suteikianti daug ir plataus istorinio bei politinio konteksto mūsų pačių išgalvotų herojų nuotykiui. Stipri rekomendacija norintiems dekonstruoti Dariaus ir Girėno mitą ir suprasti to meto aplinkybes, lėmusias tokią projekto baigtį.
October 4, 2019
Autorė atliko tikrai didžiulį darbą bandydama atskleisti tikruosius faktus. Ačiū už tai. Man asmeniškai buvo gal net per daug faktų, tačiau geriau daugiau, nei per mažai.
February 11, 2024
Labai gerai! Paprastai, aiškiai, pagrindžiant faktais ir super įdomiai!
October 13, 2024
Neįtikėtina darbas, daug informacijos, faktų.
Displaying 1 - 30 of 35 reviews