Heraklis Nr. 4

by Marius Repšys

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti.

Marius Repšys, aktorius

-----------

Populiaraus teatro ir kino aktoriaus gyvenimas iš šalies gali būti tobulas: įsimintini vaidmenys, Auksinis scenos kryžius, Sidabrinė gervė, aplodismentai ir gerbėjų dėmesys, graži šeima... Tačiau Marius Repšys pasakoja kiek kitokią istoriją.
Jo Heraklis – tarsi šių dienų pusdievis, kuriam nieko nėra neįmanomo. Trys valandos treniruočių salėje, penkios – mokantis groti, repeticijos septynias dienas per savaitę. Vos kelios valandos poilsio, nes miega tik silpni. O vieną dieną – psichiatrinės palata...
Begalinis užsispyrimas siekiant tobulumo ne visuomet yra geležinė valia. O švytuoklė nuo pakilios būsenos iki visiškos nevilties – nebūtinai natūrali nuotaikų kaita. Tai gali būti ir požymis ligos, kurią ne taip lengva atpažinti. Ir kurios taip dažnai nepastebi net artimieji.
Marius Repšys išmoko pažinti savo ligą ir mokosi su ja gyventi. Jo istorija nudažyta ne tik tamsiomis spalvomis – ji kupina ir smagių nuotykių, ir romantiškų akimirkų, ir kūrybos džiaugsmo.

„Heraklis Nr. 4" yra grožinis kūrinys, tačiau toli gražu ne viskas jame išgalvota ir ne visi sutapimai yra atsitiktiniai.

Genres: Mental Health, Book Club, Nonfiction, Biography

240 pages, Paperback

First published February 1, 2019

About the author

Kino ir teatro aktorius. Vaidina Nacionaliniame dramos teatre, „Lėlės“ teatre, dalyvauja jaunųjų menininkų judėjime „No Theatre”.
M. Repšys baigė Vilniaus Gerosios Vilties vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus pedagoginiame universitete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Išvarymas“ 2011 m. (Vandalo vaidmuo) apdovanotas už geriausią antraplanį vaidmenį „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Nominuotas geriausio antro plano aktoriumi „2010 m. Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose. 2012 ir 2017 m. apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų aktorius.

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Repšio knygą užsimaniau perskaityti po Tiškevič "Vyvenimo", ir matyt visai neatsitiktinai: abi išleistos "Balto", knygos gale Repšys dėkoja Beatai, kurios dėka paėmė plunksną į rankas. Nu vadinas gal tai pačiai? Kiekgi čia turime tų iš vardo pažįstamų superherojų?

Kaip ir "Vyvenimas", "Heraklis nr. 4" - toks garsenybės autobiografijos ir role-modelio gamybos miksas. Kitaip nei "Vyvenimas", šis buvo ir yra marketinamas tuo, kad atvirai, "nuogai" (ant viršelio pats apynuogis Repšys kaip garantija) aprašo gyvenimą su bipoline depresija. Prieš pasiimant knygą, ir buvo baugoka (artimoje aplinkoje taip pat yra žmonių, ją turinčių - i don't mean knygą), ir labai norėjosi tikėtis, kad liga čia nebus tapusi preke. Ar tapusi? Ne, bet kad apie tą ligą čia nieko nėra.

Knygą sudaro 3 sluoksniai: 1) retrospektyvinis (prisiminimai iš vaikystės, paauglystės, jaunystės, toks Bildungsromanas), 2) pertrūkiai-epizodai iš 2015 m., gulint psichiatrijos ligoninėje, 3) alegorinė Heraklio sukurta istorija apie varniuką, kuris Žemėje ieško geros širdies žmonių, taip pat istorijoje figūruoja Jėzus.

Tas trečias sluoksnis turbūt turėtų tapti moraliniu kelrodžiu ir žinia, kad Herakliui (čia pasakotojas, tipo alter ego) rūpi vertybės. Bet viskas čia lieka tokiam banalybių lygmeny, maždaug kaip seni vyrai, mėgstantys išgerti, kartais pasakoja, kaip visą gyvenimą rašo knygą apie vilko akis. Antras sluoksnis - tai tie trumpi įspūdžiai iš ligos "patalo", šiek tiek primenantys "Išgyventi vasarą" (filmas išleistas 2018, "Heraklis" - 2019) - su bajeriukais, palatos draugų prisiminimais, savo jausenų fiksavimu. Bet jų mažai, ir skaitant kyla nemalonus jausmas, kad pasakojime jie labiau vaidina egzotikos, razinkų vaidmenį, o ne įžemina Heraklį ar suteikia jam tikresnį ryšį su savim, pasauliu. Galiausia pirmas sluoksnis - tai, kas knygoj įdomiausia; vandališki pasakojimai apie tai, kaip hiperaktyvus kiemo geziukas tapo aktorium, bet iki tol dar patyrė daug nuotykių. Kaip Emilio iš Lionebergės adult ir, aišku, lietuviška versija. (Pirmas autentiškas geziukas - "Pietinia kronikas" - išleistas 2016.)

Kitaip nei Tiškevič knygoje, kurią skaitant jaučiasi pastangos save suprasti ir nuo savęs atsitolinti, skaitant Repšį manęs neapleido toks "nesuprantu kas čia vyksta" jausmas.
Ar tai, kad tu esi žymus/i, reiškia, kad tavo gyvenimas ir tapimo žymiu/a istorija jau reikalauja auto/biografijos?
Net jei tau tik 3X metų? (t. y. tipinė "biografija" iki to laiko susideda iš užaugimo, studijų + pirmo antro darbų)
Ar liga reikalauja persikonstruoti gyvenimą ir iki jos vykusią istoriją iš naujo? (pvz kaip p. 117 kalba, kad nuo vaikystės neapleido perfecionizmas, - nu taip, gana daug žmonių tą bruožą jau nuo vaikystės turi) Ir dėl to ligos pasakojimas - kaip marketinama ši knyga - būtinai numano pasakojimą apie save nuo pat tada, kai atsimeni?
Ar ligos/įžymybės gyvenimo pasakojimas būtinai yra atėjau-pamačiau-nugalėjau pasakojimas?
Ar gyvenimo pasakojimas gali būti pasakojimas pagal kitų tekstų, kitų gyvenimų modelius ir klišes?

Prieš keletą metų Vilniuje buvo akcija, kai moteris, išsiskyrusias su smurtaujančiais vyrais, fotkino kaip superherojes ir dėjo ant plakatų gatvėse. Tuo metu projektas sulaukė kritikos, kad superherojiškas gyvenimas tinka labai nedaugeliui istorijų, kad vargu ar su šita superherojine istorija galės susitapatinti tos (ir tie), kurioms nėra prieinamos supergalimybės, kurių gyvenime mažai ko super. Šitą prisiminiau skaitydama "Heraklį" - galvojau, kas nutinka gyvenimo pasakojimui, modeliuojamam pagal superherojaus (tarkim, Heraklio) modelį. Jei graikiškai - tai tada viskas gyvenime tampa iššūkiais, kuriuos įveiksi didesnės šlovės vardan. Bet kiek su gyvenimu ir biografijomis yra susiję superherojų superpasakojimai? Mažai.

Mintis 2. Ant kiek Blaževičiaus filmas "Šventasis" buvo autobiografiškas Repšiui! Bet filmas pastatytas 2017, o knyga parašyta-išleista 2019. Life imitates art.

[Dar vieną puslapį · Rating 3 out of 5]

Sėkmingi žmonės mums kartais atrodo kaip tie pateptieji: jiems viskas sekasi, jie laimingi, ligos juos aplenkia. Vis daugiau atsiranda tokių, kurie išdrįsta šį sėkmingo žmogaus mitą sugriauti ir prabyla apie ne tokius rožinius dalykus. Visų, na bent jau daugelio, mylimas aktorius Marius Repšys vienas tokių. Jis išdrįso ir pasakoja apie kitą savo gyvenimo pusę - bipolinį sutrikimą bei gyvenima su šia liga.

Knygos veiksmas vyksta dviem linijom - vienoje Marius guli psichiatrijos ligoninėje, kitoje pasakoja kaip augo ir pasiekė viso to, dėl ko visuomenei tapo žinomas. Šios dvi laiko tėkmės sukuria stiprų kontrastą ir pagiliną įspūdį. Patiko pasirinktas pasakojimo tonas - keiksmažodžiai, žargonas, nenupudruota realybė. Atrodo, kad skaitant net girdi Mariaus balsą. Turinys įtikina. Aktorius nesibaimina pasirodyti visoks. Jis nebando pateisinti savo Heraklio įvaizdžio. Jo Heraklis visoks: silpnas, laimingas, palaužtas, ieškantis ir bijantis. Papildomi taškai Mariui, kad netapo savo įvaizdžio kaliniu. Skaitant vis kilo klausimas “kaip ta jo žmona Vaida taip laikosi”? Moteris stipri, priima savo žmogų tokį, koks jis yra ir kovoja kartu su juo, o ne prieš jį.

Pasigedau platesnio ligos atskleidimo. Tas juoda balta motyvas teoriškai jau žinomas. Norėjosi kažko šiek tiek giliau. Šalia vystosi dar vienas istorija - varniuko pasakojimas. Mintis kaip ir gera, susisieja į visumą, bet neįtikino. Kažko pritrūko ir istorijos lytiškumas vertė galvoti, kad čia ne Marius. Toks įspūdis.
Knygą “surijau” per dieną. Manau, pasako daug. Terminas “page turner” puikiai tinka šiai knygai. Skaitymas malonus, įtraukiantis, žadinantis smalsumą. Jei nesate vienas tų skeptikų, kurie turi išankstinę nuomonę apie rašymo sakralumą, kad rašyti gali tik rašytojai ir bla bla bla - pabandykit. Marius - žmogus, kuris atvirai papasakojo savo istoriją. Galit skaityti iš smalsumo - viešas žmogus atvirauja apie tabu dalykus. Galite skaityti, jei patys esate vienaip ar kitaip susidūrę su emocinės sveikatos dalykais. Manau, nenusivilsite.

[Gabrielė|Kartu su knyga · Rating 4 out of 5]

Tikriausiai jau vien knygos viršelyje esantis veidas daug kam atrodo matytas. Prie televizoriaus laiko praleidžiu labai minimaliai, bet Mariaus veidą atpažįstu net gi aš. Mariaus pasirinkta tema sujaudino bei palietė, tad labai norėjosi perskaityti ir jo knygą.

Tai skaudi bei jautri istorija.. Apie berniuką Heraklį, kuriam atrodo visos bėdos prasidėjo dar vaikystėje, nors tikrai taip nebūtum pagalvojęs. Visad besišypsantis bei bajerius "skaldantis" jaunuolis būdavo draugų rato pažiba bei numylėtinis. Viskas ko jis imdavosi, dažniausiai sekdavosi gana lengvai, o jei ne Heraklis savo sunkiu darbu pasiekdavo savo. Bet kokia kaina.. Nuolatiniai pakilimai bei nuopoliai, savęs "plakimas" bei laikymas nieko vertu.. Ir vis dažniau aplankantis jausmas, jog gal geriau visai negyventi.. Juk tai neturi jokios prasmės..
Tai tik maža dalis to, ką Marius mums, skaitytojams, nori papasakoti. Visa tai atskleista be jokių pagražinimų bei nutylėjimų.

Savo artimoje aplinkoje esu susidūrusi su tuo, kas yra vadinama depresija.. Staiga išėjus iš namų bei dingus mano kolegei meldžiau Dievo, jog tai tik būtų nesusipratimas ir jai viskas būtų gerai.. Tačiau paaiškėjo, jog jauna moteris savo noru pasitraukė iš gyvenimo.. Pykau ant jos, ant savęs, jog nepastebėjau, jog jai kažkas negerai.. Tuo metu mažai bendravome, nes nesimatėme kurį laiką, aš tuo metu buvau motinystės atostogose bei auginau savo dukrą. Po visko paaiškėjo, jog kolegos darbe pastebėjo jos keistą elgesį, bet nieko blogo nenumanė.. Iki kol atsitiko tai..
Tai gi aš asmeniškai, labai džiaugiuosi, jog Marius prakalbo apie tokius dalykus. Tiesą pasakius tikiu, jog tai nebuvo lengva. Apie tai reikia kalbėti ir garsiai, nes mūsų visuomenėje tai yra vis dar tabu, tačiau nemažai jaunų žmonių su tuo susiduria.
Marius puikus žmogus, nuostabus dviejų vaikų tėtis. Džiaugiuosi, jog jam laiku buvo suteikta pagalba ir jo istorija baigėsi laimingai. Žinoma jam visą gyvenimą teks jausti šalia savo palydovę, tačiau tikiu, jog Marius nepalūš bei su viskuo susidoros.

[Aurimas Gudas · Rating 3 out of 5]

Džiugu, kad žymūs Lietuvos žmonės atvirai kalba apie savo psichikos sveikatą. Tai mažina stigmą. Kenčiantiems padeda pasijusti mažiau vienišiems.

[Dorian Jandreau · Rating 5 out of 5]

Apie šitą knygą sužinojau vieną vakarą kai neturėdamas ką veikti įsijungiau televizorių ir pamačiau laidą su autoriumi, kuris pasakojo ir apie knygą ir apie savo ligą. O man jis vienas mėgstamiausių Lietuvos aktorių. Sužinojęs, kad jis serga ta pačia liga kaip ir aš- nusprendžiau įsigyti jo knygą ir perskaityti. Na... tuomet negalėjau nusipirkti knygos, tad tik dabar ją pagaliau įsigijau ir perskaičiau per dvi dienas. Man tai nebuvo pigus skaitalas prie kavos. Vakare sėdėjau balkone ir negalėjau nuo jos atsitraukti, šiandien ryte net nesikėliau iš lovos ir užbaigiau likusius skyrius.

Tas, kas neserga bipoliniu sutrikimu- niekada nesupras, ką reiškia ši liga. Mariui tikrai pasisekė turėti tokią nuostabią žmoną, kuri jį supranta ir visada yra šalia. Su manim niekas neištveria nė poros valandų... todėl, vietoj to, kad turėjau būti kai kur kitur aną vakarą, bet mane pasiuntė velniop- sėdėjau su šita knyga vienui vienas balkone ir labai puikiai supratau autorių. Atrodo, jog knygą būčiau parašęs aš pats- taip viskas ir yra realybėje. Turbūt tobuliausiai bipolinį sutrikimą apibūdina citata: „Kartais stotelė būdavo dangus, o kartais- bedugnė. Kuo aukštesnis skrydis, tuo skaudesnis lėkimas žemyn. Į patį dugną, o kartais- ir į mirtį.“

Marius apimtas manijos valandų valandas grodavo pianinu, sportuodavo, nemiegodavo ir visi jį gyrė. Ach, kaip aš jį suprantu... Aš taip apimtas manijos nemiegu MĖNESIAIS- rašau, rašau, piešiu, žiūriu filmus, veliuosi į konfliktus su visais kas pasitaiko mano kely, skaitau vieną knygą po kitos, pats nemiegu ir kitiems neduodu miegoti ir visi manęs akim nebenori matyt, darbe dirbu taip, kad man pritrūksta veiklos... o po to vieną dieną nebeatsikeliu iš lovos ir man į viską nusispjaut. Tiksliausiai šitą būseną apibūdina autoriaus citata: „Niekam nepasakojau apie tai, kad labiau už viską noriu mirti.“ O į depresiją įkristi dažniausiai užtenka vieno nedidelio postūmio. „Ir taip- nuolat. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Tarsi kokie linksmieji kalneliai.“

Tikrai, ačiū Mariui už nuoširdžią savo gyvenimo istoriją. Ir už drąsą ją paviešinti. Apie šią ligą tikrai mažai yra informacijos lietuvių kalba, o dar mažiau (IŠ VISO NĖRA!) pateiktos pačio žmogaus, kuris su ja gyvena kiekvieną dieną. Man lygiai kaip ir Mariui reikėjo DAUG METŲ, kad suvokčiau kas man negerai, nes manija visada atrodo lyg esi sveikiausias, stipriausias, galingiausias superžmogus pasaulyje ir tavęs niekas negali įveikti, nes tu nemirtingas. Bet tai baigiasi, tu jautiesi, kad esi šūdų šūdas. O tada vėl iš naujo...

[Kirkirvarpa · Rating 4 out of 5]

Šiuos žodžius rašau sėdėdamas ant medinio suolo. Lauke. Šalia manęs nedidelis tvenkinukas. Žvarboka. Už kokių 30 metrų čirpauja, spėju, mažas paukštukas. Jo nematau, bet labai gerai girdžiu. Jį papildo dar vienas iš kitos pusės. O kai įsiklausau, girdisi visa gama gamtos garsų. Mano minėti paukštukai tik papildo visumą. Artimiausias miesto triukšmas už 20 kilometrų.
Ką turi bendro mano žodžiai su šia knyga? Beveik nieko. Išskyrus tai, kad aš, kaip Heraklis, ne visada moku sustabdyti laiką ir įsiklausyti į ramybę. Beveik visada noriu išspausti maksimumą. Ir kartais sumaišau save su žemėmis, kai tai nepavyksta. Kartais puolu aukštai ir leidžiuosi taip žemai, kad skauda.
Bet mokausi sustoti. Įsiklausyti. Pasitenkinti mažesniais dalykais.
Realia patirtimi ir išgyvenimais paremta knyga. Todėl ji labai gyva ir tikra. Ją lengva pajausti, bet išgyventi momentais sunku. Dėl aprašomų dalykų. Nes tokiomis patirtimis žmonės retai dalinasi. Kai gera, sutiktam pažįstamam sakai - viskas gerai. Kai bloga - ai, normaliai. Bet retai su kuo pasidalini skaudžiais išgyvenimais. O čia papasakota. Kad būtų lengviau, prisidengta Herakliu. Truputį dievu, truputį žmogumi.
Kai sunku, kaip ir gyvenime, gelbsti humoras. Šioje knygoje jo taip pat daug. Ir jis kokybiškas.
Nustebau, kad knyga parašyta labai geru stiliumi. Nesitikėjau. Neturėjau lūkesčių imdamas knygą į rankas. Labiau buvau skeptiškas. Bet tai buvo geriau, nei galėjau įsivaizduoti.
Ir negaliu nepaminėti dar vieno dalyko. Vaida, Jūs esate be galo stiprus žmogus. Jei bent pusė to, kas rašoma knygoje yra tiesa, žaviuosi Jumis kiekviena savo kūno dalele. Tiksliau, jausminiu kūno atitikmeniu, todėl įvardinkim tai geriau kaip sielą :)

[Sandra · Rating 5 out of 5]

Sunku išsakyti emocijas perskaičius šią knygą, knyga jaudinati, šiek tiek liūdna, bet knygoje ir daug šviesių dalykų. Sunku suvokti, kad tokio gero aktoriaus gyvenimas sunkus, kupinas išbandymų, sunkumų, savęs ieškojimo, meilės.

[Gailė Ne · Rating 4 out of 5]

"Aš visada maniau, kad kiekvienas žmogus yra bandęs nusižudyti ar bent jau pagalvojęs apie savižudybę." "Mariau, aš - ne, - nejučia ištariau." Na, štai, o man atrodė, kad visi", - šyptelėjo.

[*Jurgita · Rating 5 out of 5]

Nepaprasta knyga, paprastiems žmonėms, apie tai, apie ką žmonės dažniausiai nekalba.

[Paulina | bitofabookcase · Rating 5 out of 5]

Mums kažkodėl atrodo, kad sėkmingi žmonės yra sėkmingi visame kame, kad jiems nėra nieko neįveikiamo, o kartais gal tie geri dalykai išvis padėti ant lėkštutės. Nežinia kodėl, bet nemėgstame galvoti, kad jie – paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir mes. Su savo pakilimais ir nuopuoliais, gyvenantys absoliučiai tokį patį gyvenimą. Jų taip pat neaplenkia problemos, pykčiai, ligos. Jie nėra tobuli, bet kažkodėl dažnai norime būti tokie, kaip jie.

Heraklio liga yra bipolinis sutrikimas. Apskritai apie ligas žmonės vengia kalbėti (neskaičiuoju senjorų poliklinikos eilėse), o kiek yra kalbančių apie psichines problemas? O kalbėti apie tai turi ne tik paprasti, bet ypatingai – visiems matomi asmenys. Reikia tik džiaugtis, kad pamažu atsiranda daugiau atvirumo, paminamos baimės, nes mums kažkodėl labai svarbu, ką apie mus pamanys žmonės, kurių gyvenime daugiau nesutiksi. Stigmos visuomenėje vis dar labai gajos, ir mes jų niekad nesugebėsime atsikratyti. Bet mažinti galima. Seniai visiems žinoma, kad labiausiai bijome to, ko nesuprantame. Tada apipiname ligas ar kažkokius kitus mūsų smegenų nepasiekiančius faktus mitais, ir va tada jau įsivaizduojame, kad labai viską išmanome. Nieko panašaus. Kuo daugiau švietimo, kuo daugiau realių istorijų – kad ir kokios jos baisios ar neįtikimos atrodytų, - tuo daugiau suvokimo mumyse atsiras.

Knyga absoliučiai mane pavergė. Norėjau persirašyti į savo užrašinę vos ne pusę knygos. Nežinau, ar kada yra taip buvę, kad sulig pirmaisiais puslapiais jau norėjau bliauti. Norėjosi nešiotis tą knygą apsikabinus ir taip perduoti bent dalelę palaikymo ją išgyvenusiam žmogui. Ją verta skaityti visiems. Galbūt kažkam padės atpažinti aplink esančią ligą, galbūt bus mažas žingsnelis link susitaikymo su savimi. Kitam gal tiesiog bus greitas pasiskaitymas (greitas, bet nelengvas emociškai). Bet kokiu atveju, noriu tikėti, kad palies.

[Paula Tolpežninkaitė · Rating 4 out of 5]

“Muzika padėjo ištverti vis dažniau atslenkantį liūdesį. Kartais atrodydavo, kad jis išvis nebenori manęs paleisti.”
•
“Perfekcionizmas ne tik kišo koją - jis statė begalines nepasitikėjimo sienas.”

[Ugnė · Rating 3 out of 5]

Knyga gera tik dėl to, kad viešina psichikos ligas, aprašo savo patirtis sergant lyg ir jas normalizuojant, kad ne vien Vasaros 5 gyventojams taip nutinka, bet ir iš pažiūros sėkmingiems žmonėms. Įdomi ir memuarinė pusė, bet ji ilgai netrunka, nes aktorius dar jaunas, neturi sukaupęs tiek patirties, kiek kad turi paprastai autobiografinėmis knygomis užsiėmę asmenys. Na ir ta pasakaičių lygmens trečioji siužetinė linija buvo prasčiausia.

Laisvė Radzevičienė moka gerai rašyti, kadangi pats Repšys šios knygos rašymu neužsiėmė, jos vaidmenį šios knygos pasirodyme galima pagirti.

Kuo labiausiai susižavėjau - tai Mariaus ir Vaidos santykių ir meilės vienas kitam stiprumu. Čia Heraklis iš tikrųjų yra ji. Ir išvis, iš kur atsirado tas savęs nuolatinis vadinimas Herakliu, o tėvo Dzeusu? Kaip minima tekste, lyg ir iš vaikystės, bet gal tuos tikrinius vardus reikėjo ten vaikystėje ir palikti.

Linkiu kiekvienam sergančiam ir jų artimiesiems perskaityti. Taip pat linkiu kiekvienam sergančiam turėti po savo Vaidą Repšienę!

[Dovile · Rating 5 out of 5]

... Ši knyga yra apie tai, kad žinotume daugiau. Ir ne nusisuktume, o paimtume už rankos ir, pažiūrėję tiesiai į akis, paklaustume: "Matau, kad tau blogai. Gal reikia pagalbos ?" ...

[Paulina Balsevičienė · Rating 4 out of 5]

Mažas jautrus berniukas, engiamas darželyje, po truputį lenda į savo kiautą ir bando išsikovoti vietą po saule.
Duobė, pragaras arba dangus, pripažinimas. Mariui nebuvo vidurio. Ieškodamas savęs visur nerdavo stačia galva. Perfekcionizmas ne tik kišo koją, tačiau nepasisekus, gavus pastabą, dingdavo noras gyventi. Šlovė arba mirtis.
Taip ir skaitydama jaučiausi. Juokiuosi ir tuoj pat beprotoškai gailėdavau.
Knyga pilna išgyvenimų. Įtraukia ir priverčia išgyventi kartu. Atrodo žmogus turėtų džiaugtis tuo ką pavykdavo pasiekti, ko imdavosi, ten sekdavosi. Tačiau kartu lydėjo ir ženklai apie viduje tūnančias ligas. Kiti nepastebi, o pats nenori pripažinti. Visiem šypsaisi, nors žmonės vargina, bet kartu vienantvė ir skaudina. Po šmaikščiais pokštais slepi savo sielos žaizdas.
Kuo daugiau žmonių kalbės, primins, tuo greičiau visi ims suprasti, kad vidinis skausmas sunkiau matomas ir sunkiau išgydomas nei fizinis.

[Jovita · Rating 3 out of 5]

Patiko, bet visą laiką skaitydama šią knygą, eilutėse, tarp jų, po jomis, virš jų, jose, mačiau Mariaus žmoną, girdėjau ne kaip jam sunku, o kaip jai, ne kaip jam baisu, o kaip jai, ne kaip jam blogai, o kaip jai. Ši knyga atveria akis ne apie ligą, ne apie jos sunkumą, o apie begalinį pasiaukojimą kito žmogaus, esančio šalia sergančio. Ji apie besąligišką meilę, apie meilę šeimai, bet ne jo, o jos. Mariui palinkėčiau ,,tomis” akimirkomis bandyti pamiršti save, o galvoti apie tuos, kurie jį mylį, kiek daug jie deda pastangų, kad tik jis būtų…

[Agnė V. · Rating 5 out of 5]

Labai reikalinga knyga, ačiū Mariui už stiprybę pasidalinti savo istorija, kad kitiems būtų lengviau.

[Irma (Blebleteka) · Rating 5 out of 5]

Žinot tą jausmą, kai perskaičius knygą ji tavęs nepalieka dar ilgam? Man tokia knyga buvo Mariaus Repšio "Heraklis Nr.4".

Imdama knygą į rankas buvau turbūt daugiau nei skeptiškai nusiteikusi. Ne todėl, kad man nepatiktų Marius. Gal greičiau dėl to, kad nelabai domiuosi Lietuvos visuomenės veikėjų gyvenimais, nors, tiesa, į teatrą vaikštau. Tačiau supuolus teisingoms aplinkybėms - kažkur prekybos centre paglosčiau knygos viršelį ir jis pasirodė labai malonus rankai, tada netyčia išgirdau gerus atsiliepimus, vėliau dar kažkur pasitaikė akcija-atrakcija ir vualia - knyga jau mano rankose.

Knygos pradžioje yra sakoma, kad tai autobiografinis romanas - grožinės literatūros kūrinys, bet ne viskas yra jame išgalvota. Ir turiu pripažinti, kad skaitant knygą buvo sunku atsiriboti nuo realaus žmogaus, nors kažin ar tai ir reikėtų daryti.

Marių ar kitaip Heraklį kankina bipolinis sutrikimas. Ir tai reiškia, kad vieną dieną jis gali būti kupinas euforijos ir kalnus nuversti, o kitą dieną neria į giliausią depresiją, ima bijoti žmonių ir galvoja apie savižudybę. Nežinau ar dar yra koks literatūrinis kūrinys, kuris padėtų įlįsti į tai išgyvenančio žmogaus galvą ir iš tikrųjų pamatyti, kas vyksta joje.

Knyga puikiai parašyta. Turbūt galėčiau sakyti, kad sukrečianti, bet buvo joje ir vietų, kuomet juokiausi balsu. Bet kokiu atveju, romanas skatina atkreipti dėmesį į problemą, kuri gali būti visai šalia. Tarkim ar žinot, kad perdėtas perfekcionizmas gali būti bipolinio sutrikimo simptomu?

Greta Mariaus dar labai norėčiau išskirti ir jo žmoną Vaidą. Man sunku net pagalvoti, kokio stiprumo gali būti meilė, kad taip eiti su žmogumi ranka rankon per ugnį ir vandenį. Tad jeigu jus erzina išmėtytos vyro kojinės ar jums atrodo, kad jau senokai vyras jums nerodo dėmesio, nesirūpina vaikais - paskaitykit "Heraklį" ir pažadu, kad į santykius pažvelgsit naujai.

Penketukus visada skiriu knygoms, keičiančioms mąstymą, tad čia be jokios abejonės

5 iš 5.

Be to, esu tikra, kad apie knygą vis pagalvosiu dar ilgai.

[Agnė Domarkaitė-Sugintė · Rating 4 out of 5]

Knygą bibliotekoje užsisakiau skeptiškai nusiteikusi, galvojau bus prastai parašyta. Vis tik Mariaus istoriją perskaityti norėjau.

Man patinka knygos tema, autoriaus atvirumas ir nuoširdumas, žinojimas, kad dauguma įvykių ir personažų - tikri. Heraklis nr. 4 visai neprastai papasakota istorija, o istorijas aš be galo mėgstu.

Netikėtai - 3.5 žvaigždutės.

[Ernesta Pilipavičiute · Rating 5 out of 5]

Manijos apimtas žmogus pasižymi supergaliomis. Vienu metu skaitai penkias knygas, dvi rašai, groji pianinu iki išnaktų, o kai ir to negana- kilnoji svarsčius.

[Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis · Rating 5 out of 5]

Nereali istorija.

Labai gerai parasyta knyga: sunki tema pateikta taip lengvai ir smaiksciai.

Bravo Mariui uz atviruma!!!

[Rugilė · Rating 4 out of 5]

labai daug apmąstymų sukelianti knyga. biškeeelį įvaranti grūzo, bet gerai supurtanti.

[Živilė · Rating 5 out of 5]

Labai sužavėjo mane ši knyga: tokia atvira, tokia nuoga ir neiškraipyta.

Atverianti langus į nepažįstamą ligos pasaulį. Buvo tikrai įdomu ir informatyvu.

Tikrai pajutau dideles simpatijas aktoriui, su kuriuo "susipažinau", per mano ypač mėgstamą pirmojo "Rimti reikalai" sezoną. O jo žmonai Vaidai pajutau ypač didelę pagarbą, nes tikrai ne kiekviena sugebėtų su tuo susidoroti.

Knyga vaizdinga, patiko rašytojo meninės literatūrinės apraiškos. Ji tikrai tapo viena iš mano geriausių skaitytų knygų.

[Aurimas Nausėda · Rating 2 out of 5]

Aktoriaus prisiminimai apie sunkų darbą teatre, filmuose. Prisiminimai ne tik apie vaidmenį kuriančio žmogaus sunkumus, bet ir apie nuotaikų, motyvacijos keitimąsi dėl psichinės ligos.

[Karolina · Rating 5 out of 5]

Priverčianti susimąstyti knyga, pajusti iš arčiau žmogaus mintis sergant, esant manijos ir depresijos epizoduose.

[Menuliete · Rating 5 out of 5]

Pirmiausia - bibliotekos eilėje šios knygos laukiau du mėnesius:).
Knyga taip įtraukė, kad perskaičiau per dvi dienas.
Bene labiausiai mane sudomino dalis apie Mariaus paauglystę ir gyvenimą rajono taisyklėmis. Labai patiko, liaudiškai tariant, įlįsti į marozo (kaip kad jis save pats vadina knygoje) galvą ir pažiūrėti, kuo toks žmogus gyveno.
Apie ligą rašoma atvirai, be pagražinimų, seilėjimosi ir pseudo filosofinių minčių.

Galvojau dėti 4 žvaigždutes, bet ką tik apsigalvojau. Dedu 5, nes visgi tikrai mėgavausi skaitydama :)

[Ugnė Butkutė · Rating 4 out of 5]

Marius Repšys yra vienas iš mano mėgiamiausių aktorių Lietuvoje. Žavėjausi jo talentu būti kitonišku, būti žmogišku. Tai yra pagrindinė priežastis dėl ko, tik atsiradus progai, griebiau jo pirmąją knygą.

Atviras, už širdies griebiantis pasakojimas, kurį rekomenduočiau paskaityti daugeliui iš mūsų. Labai džiaugiuosi, kad autorius išdrįso pasidalinti savo išgyvenimais ir padėti pajausti, ką reiškia gyventi su psichologinėmis problemomis. Dar labiau žaviuosi Mariaus žmona Vaida. Mano akimis, tai nepaprastai stipri moteris, kuri galėtų būti puikus pavyzdys daugybei jaunosios kartos žmonių.

[Gina · Rating 4 out of 5]

Gyvenimo linksmieji kalneliai. Tik jie linksmi tikrai ne visada, galbūt net retai, o ir viršūnės euforija netrunka ilgai, nes tenka kristi žemai, o kelio priekyje net nematyti. Tokia ir ši knyga, apie tikrą kelionę nuo darželio iki psichiatrinės ligoninės, neaplenkiant mokyklos, studijų teatro akademijoje bei darbo užkulisių teatro scenoje, filmavimo aikštelėje. O kur dar patyčios, bemiegės naktys, gastrolės, savikritika, veiklų apsėdimai, neigiamos bei savižudiškos mintys, perfekcionizmas. Viskas veda tik į vieną – visišką kontrolės praradimą bei diagnozę: bipolinis sutrikimas.

Autorius atvirai dalijasi savo gyvenimo epizodais. Kai kurie iš jų išgalvoti, kai kurie tikri, bet taip pat paveikūs. Kartais maži pasakotojo Heraklio pralaimėjimai atrodys hiperbolizuojami, nesuprantami, juk kam taip jaudintis, tai tik viena nesėkmė, vienas bandymas. O kartais noras pirmauti, padaryti geriau, daugiau, bus tokie suprantami, kad net pačiam skaudės.

Veiksmo daug. Čia nestabtelsim pasigrožėti gamta ar gyvenimo malonumais. Tiesiogine to žodžio prasme žirgliuosim gyvenimu greit, kartais tiesiog vos paminėdami įvykį (šiuo atžvilgiu, ar tada verta jį iš vis minėti tik dėl minėjimo). Keliausime trimis istorijomis: kai Heraklis jau yra psichiatrinėje, Heraklio metai iki jos ir paties sukurtas Varnos pasakojimas.

Visos trys istorijos leidžia geriau pažintį patį Heraklį bei griauna mitus, galbūt anksčiau turėtas nuostatas. Niekas iš gero gyvenimo neatsiduria psichiatrinėje ligoninėje, niekas nenori sirgti ar net turėti psichologinių problemų, juk tai reiškia, kad kažkas su tavimi negerai. Tačiau taip nėra, autorius normalizuoja ligą, parodo, jog su ja susidurti gali bet kas iš artimų, o kartais tai net visai nepastebima ir užklumpa netikėtai (blogos mintys tampa norma ir tiesiog jas bandai išgyventi nesuvokdamas, kad gal taip neturėtų būti).

Dėkoju autoriui už nuoširdumą, atvirumą, knygą apie paprastą žmogų su dideliais, galbūt kartais net per dideliais, siekiais, ir tiesiog pačią paprasčiausią kalbą, be jokių nuokrypių, gilių metaforų. Kaip buvo, taip ir parašyta. Tai knygai suteikia visą emocijų paletę, jaučiamas ir nuoširdus pyktis, ir juokas iš visiškai komiškų situacijų ir desperacija sunkiomis akimirkomis.

Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi

[Toma Bandzaityte · Rating 2 out of 5]

Su visa pagarba autoriui už drąsą kalbėti apie nepatogius dalykus, deja knyga literatūrine prasme yra silpna. Daugelis veikėjų atpažįstami, vadinami tikraisiais vardais ar pavardėm, tas nuoširdumas ir nuogas atvirumas yra knygos stiprioji pusė. Ir vis gi glumina tas faktas, minėtas knygoje, jog kai kurie įvykiai išgalvoti. Nesuprantu, kam tikrą, neeilinę istoriją skiesti pramanais. Suprantu, kad knygos rašymas autoriui veikia kaip psichoterapija, bet vis dėlto, gal tai ir turi likti dienoraščio formoje? Kita vertus, apie psichikos sutrikimus Lietuvoje reikia kalbėti, tik gal ne knygos formatu? Lai knygas rašo rašytojai. 🙂

[Greta Bugailiškytė · Rating 4 out of 5]

,,Visi tie aiškinimai, kaip turiu suprasti eilėraštį, apsakymą ar rašyti rašinėlį. Norėjau savaip, o man liepė - kaip visi. Poetas gal …., kai rašė tas eilutes, o mes ieškome simbolių’’ 💯

[Adomas Vasiliauskas · Rating 4 out of 5]

Paprasta. Nuoširdu ir tikra. Reikia kartais pasiųsti ką nors nachui, kad kiti žinotų, kas tu.