Repšio knygą užsimaniau perskaityti po Tiškevič "Vyvenimo", ir matyt visai neatsitiktinai: abi išleistos "Balto", knygos gale Repšys dėkoja Beatai, kurios dėka paėmė plunksną į rankas. Nu vadinas gal tai pačiai? Kiekgi čia turime tų iš vardo pažįstamų superherojų?
Kaip ir "Vyvenimas", "Heraklis nr. 4" - toks garsenybės autobiografijos ir role-modelio gamybos miksas. Kitaip nei "Vyvenimas", šis buvo ir yra marketinamas tuo, kad atvirai, "nuogai" (ant viršelio pats apynuogis Repšys kaip garantija) aprašo gyvenimą su bipoline depresija. Prieš pasiimant knygą, ir buvo baugoka (artimoje aplinkoje taip pat yra žmonių, ją turinčių - i don't mean knygą), ir labai norėjosi tikėtis, kad liga čia nebus tapusi preke. Ar tapusi? Ne, bet kad apie tą ligą čia nieko nėra.
Knygą sudaro 3 sluoksniai: 1) retrospektyvinis (prisiminimai iš vaikystės, paauglystės, jaunystės, toks Bildungsromanas), 2) pertrūkiai-epizodai iš 2015 m., gulint psichiatrijos ligoninėje, 3) alegorinė Heraklio sukurta istorija apie varniuką, kuris Žemėje ieško geros širdies žmonių, taip pat istorijoje figūruoja Jėzus.
Tas trečias sluoksnis turbūt turėtų tapti moraliniu kelrodžiu ir žinia, kad Herakliui (čia pasakotojas, tipo alter ego) rūpi vertybės. Bet viskas čia lieka tokiam banalybių lygmeny, maždaug kaip seni vyrai, mėgstantys išgerti, kartais pasakoja, kaip visą gyvenimą rašo knygą apie vilko akis. Antras sluoksnis - tai tie trumpi įspūdžiai iš ligos "patalo", šiek tiek primenantys "Išgyventi vasarą" (filmas išleistas 2018, "Heraklis" - 2019) - su bajeriukais, palatos draugų prisiminimais, savo jausenų fiksavimu. Bet jų mažai, ir skaitant kyla nemalonus jausmas, kad pasakojime jie labiau vaidina egzotikos, razinkų vaidmenį, o ne įžemina Heraklį ar suteikia jam tikresnį ryšį su savim, pasauliu. Galiausia pirmas sluoksnis - tai, kas knygoj įdomiausia; vandališki pasakojimai apie tai, kaip hiperaktyvus kiemo geziukas tapo aktorium, bet iki tol dar patyrė daug nuotykių. Kaip Emilio iš Lionebergės adult ir, aišku, lietuviška versija. (Pirmas autentiškas geziukas - "Pietinia kronikas" - išleistas 2016.)
Kitaip nei Tiškevič knygoje, kurią skaitant jaučiasi pastangos save suprasti ir nuo savęs atsitolinti, skaitant Repšį manęs neapleido toks "nesuprantu kas čia vyksta" jausmas.
Ar tai, kad tu esi žymus/i, reiškia, kad tavo gyvenimas ir tapimo žymiu/a istorija jau reikalauja auto/biografijos?
Net jei tau tik 3X metų? (t. y. tipinė "biografija" iki to laiko susideda iš užaugimo, studijų + pirmo antro darbų)
Ar liga reikalauja persikonstruoti gyvenimą ir iki jos vykusią istoriją iš naujo? (pvz kaip p. 117 kalba, kad nuo vaikystės neapleido perfecionizmas, - nu taip, gana daug žmonių tą bruožą jau nuo vaikystės turi) Ir dėl to ligos pasakojimas - kaip marketinama ši knyga - būtinai numano pasakojimą apie save nuo pat tada, kai atsimeni?
Ar ligos/įžymybės gyvenimo pasakojimas būtinai yra atėjau-pamačiau-nugalėjau pasakojimas?
Ar gyvenimo pasakojimas gali būti pasakojimas pagal kitų tekstų, kitų gyvenimų modelius ir klišes?
Prieš keletą metų Vilniuje buvo akcija, kai moteris, išsiskyrusias su smurtaujančiais vyrais, fotkino kaip superherojes ir dėjo ant plakatų gatvėse. Tuo metu projektas sulaukė kritikos, kad superherojiškas gyvenimas tinka labai nedaugeliui istorijų, kad vargu ar su šita superherojine istorija galės susitapatinti tos (ir tie), kurioms nėra prieinamos supergalimybės, kurių gyvenime mažai ko super. Šitą prisiminiau skaitydama "Heraklį" - galvojau, kas nutinka gyvenimo pasakojimui, modeliuojamam pagal superherojaus (tarkim, Heraklio) modelį. Jei graikiškai - tai tada viskas gyvenime tampa iššūkiais, kuriuos įveiksi didesnės šlovės vardan. Bet kiek su gyvenimu ir biografijomis yra susiję superherojų superpasakojimai? Mažai.
Mintis 2. Ant kiek Blaževičiaus filmas "Šventasis" buvo autobiografiškas Repšiui! Bet filmas pastatytas 2017, o knyga parašyta-išleista 2019. Life imitates art.