What do you think?
Rate this book
Vilniaus istorijos: gidas po XVIII a. miestą
Sonata Šulcė – kultūros istorikė, gidė ir tekstų autorė. 2009 m. baigė kultūros istorijos ir antropologijos studijas, dėstė kultūros istorijos pagrindus, yra Ekskursijos po neatrastą Vilnių iniciatorė. Šiuo metu studijuoja istorijos doktorantūroje.
Vilniaus istorija nėra baigtinė, ji niekuomet negali būti papasakota iki galo, nes vieno naratyvo nėra. Egzistuoja daugybė skirtingų pasakojimų ir būdų juos perteikti. Ši knyga – dar negirdėtos ir niekur neužrašytos XVIII amžiaus miesto istorijos, atidengiančios miesto praeities klodą, kurio nerasite jokiuose kelionių vadovuose. Penkiolikoje istorijų jungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. Visos istorijos chronologiškai išdėstomos per XVIII amžių, todėl tai – pasakojimas ne vien apie Vilnių, bet ir apie epochą. Epochą, kurioje būta visko: mokslo laimėjimų, reikšmingų valstybės reformų, įstabaus grožio statinių, iškilių asmenybių, o kartu – tuščiagarbystės, žiaurumo, karų ir nepamatuojamų ambicijų.
„Vilniaus istorijos“ – neįprastas gidas po miestą. Tai savotiškas dvasios gidas ir po erdvę, ir po laiką, ir po tikras vietas, po seniai praėjusį šimtmetį. Gidas, vedantis į chaotišką, prieštaringą ir valstybei pragaištingą mūsų istorijos tarpsnį. Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S. Šulcės lūpomis pasakoja patys anos epochos žmonės. Išgirskite juos ir pamatykite Vilnių to meto didikų, vyskupų, dailininkų, karvedžių, valstybininkų, vienuolių, aukštuomenės moterų akimis. Įženkite į XVIII amžiaus Vilniaus pastatus kitaip.
Jei Kazimieras Jonas Sapiega ką tvirtai nuspręsdavo, niekada nedvejodavo ir nenuolaidžiaudavo. Savame vyriausiojo karvedžio teisme be gailesčio bausdavo prasižengusius ir pasimėgaudamas šalino bei dorodavosi su tais, kurie trukdė jo politiniams siekiams. O politinius rėmėjus, atvirkščiai – gausiai apdovanodavo ir apdalydavo malonėmis.
Argi ne pagal tokius principus jau daugelį šimtmečių veikia ir ši valstybė?
LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega
Vilniaus istorija nėra baigtinė, ji niekuomet negali būti papasakota iki galo, nes vieno naratyvo nėra. Egzistuoja daugybė skirtingų pasakojimų ir būdų juos perteikti. Ši knyga – dar negirdėtos ir niekur neužrašytos XVIII amžiaus miesto istorijos, atidengiančios miesto praeities klodą, kurio nerasite jokiuose kelionių vadovuose. Penkiolikoje istorijų jungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. Visos istorijos chronologiškai išdėstomos per XVIII amžių, todėl tai – pasakojimas ne vien apie Vilnių, bet ir apie epochą. Epochą, kurioje būta visko: mokslo laimėjimų, reikšmingų valstybės reformų, įstabaus grožio statinių, iškilių asmenybių, o kartu – tuščiagarbystės, žiaurumo, karų ir nepamatuojamų ambicijų.
„Vilniaus istorijos“ – neįprastas gidas po miestą. Tai savotiškas dvasios gidas ir po erdvę, ir po laiką, ir po tikras vietas, po seniai praėjusį šimtmetį. Gidas, vedantis į chaotišką, prieštaringą ir valstybei pragaištingą mūsų istorijos tarpsnį. Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S. Šulcės lūpomis pasakoja patys anos epochos žmonės. Išgirskite juos ir pamatykite Vilnių to meto didikų, vyskupų, dailininkų, karvedžių, valstybininkų, vienuolių, aukštuomenės moterų akimis. Įženkite į XVIII amžiaus Vilniaus pastatus kitaip.
Jei Kazimieras Jonas Sapiega ką tvirtai nuspręsdavo, niekada nedvejodavo ir nenuolaidžiaudavo. Savame vyriausiojo karvedžio teisme be gailesčio bausdavo prasižengusius ir pasimėgaudamas šalino bei dorodavosi su tais, kurie trukdė jo politiniams siekiams. O politinius rėmėjus, atvirkščiai – gausiai apdovanodavo ir apdalydavo malonėmis.
Argi ne pagal tokius principus jau daugelį šimtmečių veikia ir ši valstybė?
LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega
- GenresHistory
222 pages, Paperback
First published January 1, 2019
4 people are currently reading
117 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 10 of 10 reviews
October 24, 2019
vilnius kalba
Su Sonata Šulce mane suvedė ne ši jos knyga, bet prieš keletą metų su jos vedama ekskursija aplankyti Sapiegų rūmai, kuriais autorė kaip tik ir pradeda savo istorijų apie XVIII amžiaus Vilnių knygą. Tuomet Sonatos papasakota Sapiegų rūmų istorija sujaudino ir įstrigo tikrai ilgam, todėl iš knygos tikėjausi daug ir nenusivyliau.
Autorė knygoje kalba apie 15 įvairių asmenybių, o gal labiau jos pačios kalba už save, su jomis susijusių Vilniaus pastatų ir jas lydinčių istorinių įvykių. Viską papildo nuotraukos ir iliustracijos, nors pirmųjų kokybės man gal ir norėjosi geresnės. Žavi tai, kaip visos tos atskiros per šimtmetį išsibarsčiusios istorijos, rodos, vis susijungia ir kažkoks vardas iš pirmųjų istorijų vis išlenda kažkur vėliau, taip lyg sukuriant savotišką knygos visatą, kur skaitytojas gali į tas atskiras istorijas žiūrėti kaip į vieną didelę visumą.
Informatyvi, įtraukianti, gerai parašyta publicistinė - istorinė knyga, pristatanti tiek gerai žinomas, tiek rečiau minimas istorines asmenybės ir per jų prizmę kalbanti apie Vilnių ir Lietuvą.
Su Sonata Šulce mane suvedė ne ši jos knyga, bet prieš keletą metų su jos vedama ekskursija aplankyti Sapiegų rūmai, kuriais autorė kaip tik ir pradeda savo istorijų apie XVIII amžiaus Vilnių knygą. Tuomet Sonatos papasakota Sapiegų rūmų istorija sujaudino ir įstrigo tikrai ilgam, todėl iš knygos tikėjausi daug ir nenusivyliau.
Autorė knygoje kalba apie 15 įvairių asmenybių, o gal labiau jos pačios kalba už save, su jomis susijusių Vilniaus pastatų ir jas lydinčių istorinių įvykių. Viską papildo nuotraukos ir iliustracijos, nors pirmųjų kokybės man gal ir norėjosi geresnės. Žavi tai, kaip visos tos atskiros per šimtmetį išsibarsčiusios istorijos, rodos, vis susijungia ir kažkoks vardas iš pirmųjų istorijų vis išlenda kažkur vėliau, taip lyg sukuriant savotišką knygos visatą, kur skaitytojas gali į tas atskiras istorijas žiūrėti kaip į vieną didelę visumą.
Informatyvi, įtraukianti, gerai parašyta publicistinė - istorinė knyga, pristatanti tiek gerai žinomas, tiek rečiau minimas istorines asmenybės ir per jų prizmę kalbanti apie Vilnių ir Lietuvą.
June 26, 2019
Trumpi pasakojimai apie Vilniaus bažnyčias, vienuolynus, rūmus. Pasakojimai siejami su LDK didikų, architektų, gyvenimais, planais keičiant Vilniaus miestą.
June 30, 2020
Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į rašymo stilių - lyg ir pirmu, bet ir lyg ne asmeniu, tačiau greit prie to pripratau. XVIII a man visuomet atrodė toks ot, kaip ir greit prabėgtos to meto istorijos pamokos (ar be padalijimų dar yra temų iš to laikmečio?), o vien Vilnius kooookių asmenybių turėjo. Dabar, vaikščiodama mieste, uždedu dar vieną sluoksnį - lyg Sapiegų, Oginskių, Pacų ar kitų, į knygos puslapius nugulusių asmenų, akim žiūrėčiau. Patiko!
Read
December 28, 2022Knyga buvo perskaityta su malonumu.
Netikėtas asmenybių ir pastatų susiejimas, taip pat labai patiko, kad vienos istorijos papildė kitas, turėjo bendrų detalių.
* Tėvas išmokė jį ištikimybės valstybei ir padorumo. Pasak jo, tik atsitiktinumas lėmė, kad Tadas Pranciškus gimė tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tarp tų, kurie tarnauja patys, todėl niekada neturi didžiuotis kilme. Ji nėra nei nuopelnas, nei pergalė, ją privalu patvirtinti tauriais darbais - tik taip gyvenimui suteikiama prasmė ir bent iš dalies pateisinama Fortūnos užgaida.
* Visų svarbiausias laikas yra dabartis, ir tik nuo jos priklauso, kokia bus rytdiena.
* Oratorystė - pati tikriausia meno rūšis, nes žodžiai ir jų paveikumas keičia ne tik žmones, bet formuoja valstybės kryptį.
Netikėtas asmenybių ir pastatų susiejimas, taip pat labai patiko, kad vienos istorijos papildė kitas, turėjo bendrų detalių.
* Tėvas išmokė jį ištikimybės valstybei ir padorumo. Pasak jo, tik atsitiktinumas lėmė, kad Tadas Pranciškus gimė tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tarp tų, kurie tarnauja patys, todėl niekada neturi didžiuotis kilme. Ji nėra nei nuopelnas, nei pergalė, ją privalu patvirtinti tauriais darbais - tik taip gyvenimui suteikiama prasmė ir bent iš dalies pateisinama Fortūnos užgaida.
* Visų svarbiausias laikas yra dabartis, ir tik nuo jos priklauso, kokia bus rytdiena.
* Oratorystė - pati tikriausia meno rūšis, nes žodžiai ir jų paveikumas keičia ne tik žmones, bet formuoja valstybės kryptį.
August 17, 2025
Man visada labai norisi gerai atsiliepti apie lietuvius autorius, tai ir pradėsiu nuo pozytivių dalykų: įdomiai susieti statiniai su asmenybėmis (tik kai kurie man pasirodė “pritempti” prie tos vietos…), daug naujos informacijos, faktų ir apskritai daug labiau praplėčiau ir susidariau aiškesnį bendrą vaizdą apie XVIII a. amžių. Kas buvo ne itin prie širdies man asmeniškai (galimai net čia manyje problema), tai kad pakankamai sunkiai skaitėsi dėl labai daug pavardžių, vietovardžių, metų… Viskas man painiojosi ir maišėsi tarpusavyje. Ir niekaip nepripratau prie to rašymo stiliaus: pasakojama lyg veiksmas vyktų dabar, bet trečiu asmeniu. Manau ši knyga būtų tikrai naudinga ir įdomi būsimiems gidams ar istorikams, bet paprastiems “mirtingiesiems” man pasirodė per daug paini.
November 2, 2020
Labai nebloga idėja susieti statinius su žmonėmis- jų savininkais ar kūrėjais. Ir dar - pagalvojau, kaip mažai bendrajame Lietuvos istorijos kurse skiriama 18 amžiui. Atrodo, buvo Viduramžiai, LDK, susijungimas su Lenkija, o paskui opa - du sukilimai 19 a. ir Lietuva išnyra jau 1918 metais. Ačiū autorei už šios išsilavinimo skylės bent dalinį užkamšymą.
April 13, 2020
Maloniai nustebino, neįtikėtinai įdomi, įtaigi knyga. Puiki pusiausvyra tarp informatyvaus ir grožinio stiliaus (o pažiūrėjus, kad apie miestą bus pasakojama per asmenybės, to, atvirai pasakius, nesitikėjau)
June 15, 2019
Labai daug nežinotų vietovių :) labai verta :)
November 5, 2020
Very unique journey through Vilnius city.
August 19, 2021
Mokykloje nekenčiau istorijos pamokų. Nuo penktos iki gal 8 klasės turėjau mokytoją, kuris kažką pasakodavo, kai jam „užplaukdavo“, o šiaip visi veikėm kas ką norėjom. O vėliau gavau mokytoją, kuri, nors ir puikiai išmanė dalyką, deja, dėstė baisiai nuobodžiai... taigi tokių šaunių pedagogų dėka aš praradau norą domėtis istorija, ir beveik viskas, ką žinau ar suvokiu apie pasaulį, yra daugiausia mano smegenis pasiekę grožinės literatūros dėka. Tad kai išgirdau kalbant Sonatą Šulcę, man nesukilo jokios mintys. Nesudomino. Knygos užsimaniau kai internete pradėjau matyti gerus atsiliepimus apie jos istorijų rinkinį.
ATR, XVIII amžius. Vilnius. Gaisrai, ligos, beteisės moterys, viską valdantys vyrai. Tamsuma, kai visos Europos fonas jau Apšvietos eroje... bažnyčios statomos, dega, vėl perstatomos, begalės ambicijų priveda prie ne visada logiškų pasirinkimų ar sprendimų, o konkurencija tarp aukštesnio rango žmonių kyla. Seimas ir tais laikais turėjo cirkininkų, ne vien mums taip sekasi.
Ir vis tik Lietuviai kaip visada į viską reaguoja pavėluotai – religija yra viskas, kam ta matematika ar filosofija? Europoje tuo metu vyksta dideli ir svarbūs atradimai, be matematikos neįsivaizduojamas joks universitetas. O čia žmonės turi kovoti, kad būtų leidžiama dėstyti vieną ar kitą dalyką. Bet vis tik religija davė gero – miestas epizodiškai klestėjo, o būtent vienuolių įsteigti organai ir vykdė visas edukacines programas. Ir galiausiai net pasidavė pasaulietiškam požiūriui.
Nenoriu labai gadinti malonumo ar plėstis, tad trumpai:
Labai patiko istorijos apie moteris. Nors įspraustos į rėmus, jos sugebėdavo tose ribose sužydėti, vis tiek pasiekti savo. Dar labiau patiko pasakojimas apie dailininką Simoną Čechavičių – jei atvirai, apie jį nė nebuvau girdėjusi, o istoriją perskaičiau su malonumu. Taip gražiai Sonata parašė, ūch. Patiko, kad knygoje buvo nuotraukų – nei per daug, nei per mažai.
Kas galėjo būti, bet nebuvo? Šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų apie tuos žmones – koks likimas ištiko vieną ar kitą, ar buvo vedę, kokios buvo jų žmonos (nes neneikime, moterys vyrams įtaką darė visais laikais, ir didžiulę). Ir dar vienas dalykas, supaprastinimas skaitytojui, galėjo būti knygos pabaigoje arba pradžioje – žemėlapis. Su sužymėtais objektais, apie kuriuos kalbama visose istorijose. Būtų labai paprasta – atsiverti, praleki pirštais ir gali lengviau įsivaizduoti kas buvo matoma pro vieną ar kitą langą.
O šiaip, bravo. Jei jau aš skaičiau istorinę knygą, ir skaičiau greitai, nes nesigavo padėti šalin, jau yra gerai.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
ATR, XVIII amžius. Vilnius. Gaisrai, ligos, beteisės moterys, viską valdantys vyrai. Tamsuma, kai visos Europos fonas jau Apšvietos eroje... bažnyčios statomos, dega, vėl perstatomos, begalės ambicijų priveda prie ne visada logiškų pasirinkimų ar sprendimų, o konkurencija tarp aukštesnio rango žmonių kyla. Seimas ir tais laikais turėjo cirkininkų, ne vien mums taip sekasi.
Ir vis tik Lietuviai kaip visada į viską reaguoja pavėluotai – religija yra viskas, kam ta matematika ar filosofija? Europoje tuo metu vyksta dideli ir svarbūs atradimai, be matematikos neįsivaizduojamas joks universitetas. O čia žmonės turi kovoti, kad būtų leidžiama dėstyti vieną ar kitą dalyką. Bet vis tik religija davė gero – miestas epizodiškai klestėjo, o būtent vienuolių įsteigti organai ir vykdė visas edukacines programas. Ir galiausiai net pasidavė pasaulietiškam požiūriui.
Nenoriu labai gadinti malonumo ar plėstis, tad trumpai:
Labai patiko istorijos apie moteris. Nors įspraustos į rėmus, jos sugebėdavo tose ribose sužydėti, vis tiek pasiekti savo. Dar labiau patiko pasakojimas apie dailininką Simoną Čechavičių – jei atvirai, apie jį nė nebuvau girdėjusi, o istoriją perskaičiau su malonumu. Taip gražiai Sonata parašė, ūch. Patiko, kad knygoje buvo nuotraukų – nei per daug, nei per mažai.
Kas galėjo būti, bet nebuvo? Šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų apie tuos žmones – koks likimas ištiko vieną ar kitą, ar buvo vedę, kokios buvo jų žmonos (nes neneikime, moterys vyrams įtaką darė visais laikais, ir didžiulę). Ir dar vienas dalykas, supaprastinimas skaitytojui, galėjo būti knygos pabaigoje arba pradžioje – žemėlapis. Su sužymėtais objektais, apie kuriuos kalbama visose istorijose. Būtų labai paprasta – atsiverti, praleki pirštais ir gali lengviau įsivaizduoti kas buvo matoma pro vieną ar kitą langą.
O šiaip, bravo. Jei jau aš skaičiau istorinę knygą, ir skaičiau greitai, nes nesigavo padėti šalin, jau yra gerai.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Displaying 1 - 10 of 10 reviews