Megė šeimoje - vidurinysis vaikas. Gyvenant tokiame pasaulyje, kokiame gyvena Megė, šis faktas byloja tai, kad tavo nuomonė niekam neįdomi (net mamai su tėčiu). Šioje visuomenėje gerbiami ir branginami - tik vyriausieji šeimos vaikai. Jei esi vyriausiasis vaikas, vadinasi, visada ir visur būsi geriausias, o ir atliksi svarbią pareigą - vyksi į Tylujį karą su klajūnais. Atsižvelgdama į tai, Megė pavyduliauja savo broliui Džedui, nes jis tuoj išvyks į kovą su didžiausiu miestelio pavojumi - klajūnais. Tačiau, visiškai netikėtai, Megė susipažįsta su klajūnu vaiku, Una, ir supranta, kad ne viskas yra taip, kaip ji galvojo.
Paauglių literatūrą tikrai mėgstu ir džiaugiuosi turėdama galimybę ją paskaityti, ja pasimėgauti ir į ją įsigilinti, nes labai dažnai joje būna užkoduota tokių stiprių minčių, kokių kartais nerasi net suaugusiųjų knygose. Tačiau nenuostabu, juk užauginti gerą, visuomenišką žmogų užtrunka, todėl tai reikia pradėti nuo mažumės. Leidykla „Debesų ganyklos“ visada mane nustebina savo leidžiamų knygų turiniu! Vos pradėjusi skaityti, visada į viską „žiūriu tarp eilučių“, nes tik taip galima suprasti, kokią idėją norėjo perduoti autorius/-(ė).
Iš pirmo žvilgsnio šioje knygoje viskas taip paprasta: gyvenimu nepatenkinta vienuolikmetė, miestelį puolantys blogiečiai ir grupelė „išrinktųjų“ vaikų, kurie visus išgelbės (kaip ir būna visose knygose ar filmuose, kuriuose gėris privalo nugalėti blogį). Tačiau neapsirikite, nes tikrai ne tai čia - svarbiausia. Norint suprasti pagrindines knygos mintis, teks į viską pažvelgti žymiai giliau. Trumpai aptarsiu tas temas, kurios man labiausiai įsiminė ir stipriausiai palietė mano širdį.
Pirmiausia, kartais mes dalykus ar daiktus, kurie iš tiesų yra blogis, įsivaizduojame kaip patį brangiausią auksą ir beatodairiškai jų siekiame. Pavydime kitiems, kurie tai turi, tačiau net nesistengiame geriau išsiaiškinti, ar tikrai tai yra toks didis gėris, koks mums atrodo. Taip nutinka todėl, kad viską esame linkę vertinti iš pirmo žvilgsnio, gerai tuo nepasidomėję, nepasiaiškinę. O kai sužinome tikrąją tiesą, rodos, norėtume nuo to laikytis kuo toliau ir nesuprantame, kaip to išvis kažkada galėjome norėti.
Antra, panašiai nutinka ir su žmonėmis, su jų tarpusavio santykiais. Dažnai esame linkę susidaryti išankstinį įspūdį apie žmogų, nors jo - visiškai nepažįstame, tik esame girdėję kitų žmonių apkalbas arba dar blogiau - mėgstame žaisti žmonių pasitikėjimu mumis ir pasinaudoti juo, siekdami savanaudiškų tikslų. Ir, kai suprantame skaudžiai klydę, jau būna per vėlu, nes pasitikėjimą užsitarnauti - sunku, o jį praradus susigrąžinti - beveik neįmanoma.
Šiuos du pavyzdžius iš gyvenimiškų situacijų įvardijau ne be reikalo - juos knygos kontekste tikrai atras tie, kurie atidžiai skaitys. Žavėjausi autorės mintimi sukurti tarsi du atskirus pasaulius ir juos skiriančią ribą, kuri, pasirodo, nėra tokia didelė, stora ar neįveikiama, nes juk iš tiesų viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio į susidariusią situaciją.
„Megė, vidurinysis vaikas“ - tai istorija, nešanti tikros draugystės svarbą, nes kiekvienam žmogui reikia turėti tą, kuriuo galėtų pasitikėti, kuriam galėtų išsipasakoti. Knyga tikrai šilta, skleidžianti gerumą, bet tuo pačiu perduodanti sudaužytos širdies skausmą ir išdavystės jausmą.
Ypatingai šią knygą rekomenduoju, žinoma, vaikams ir paaugliams. Jaunieji skaitytojai čia atras ne tik nuotykius, ne tik kruopelytę fantastikos, ne tik lenktynes su blogo linkinčiais žmonėmis, bet ir tikras, gyvenimiškas pamokas. Ši knyga - puikus pasirinkimas jaunajai auditorijai dar ir dėl to, kad tekstas skaitosi labai lengvai, o jo šriftas - didelis.
„Visiškai normalu jausti baimę. Būti drąsiam nereiškia nebijoti. Tikra drąsa yra jausti baimę, bet vis tiek eiti pirmyn ir daryti tai, kas teisinga.“
4/5⭐