Kurioje gamykloje buvo valstybinės filharmonijos filialas? Kuri Naujamiesčio gatvė nepakeitė pavadinimo nuo XIX a.? Kur Vilniuje rasti vienintelę medinę katalikų bažnyčią? Nuo ko kilo Vilkpėdės vardas? Kodėl Vingio parkas kartais vadinamas seniausia Lietuvos sengire?
Atsakymai į šiuos ir kitus ne mažiau intriguojančius klausimus – naujoje Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“. Šįkart autorius kviečia susipažinti su Savanorių prospekto pramone, blokiniais Karoliniškių kvartalais, žila Verkių senove, „kolonijine“ Pavilnio praeitimi, menkai pažįstamu kaimyniniu Lentvariu ir dar daugybe kitų objektų, nepatenkančių į tradicinį turistinį taką.
Turinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, senais žemėlapiais, iškarpomis iš laikraščių, gamyklų lankstinukų. Knyga sudaryta taip, kad ją būtų galima ne tik skaityti, bet ir naudoti kaip kelionių vadovą – kiekvieno skyriaus pradžioje pateikti 4–7 km ilgio maršrutai, kuriuos išbandę papildysite savo žinias gyvu prisilietimu prie miesto istorijos.
Geras kelių dienų skaitinys, toks enciklopedinis ir pažintinis, bet informatyvus ir kokybiškas. Aišku, ne visi rajonai vienodai įdomūs, kas turbūt normalu, pavyzdžiui, Karoliniškės gana pilkos. Daug dėmesio pramoninei Vilniaus daliai, fabrikams, jų produkcijai ir darbininkams. Kol kas dar neišbandžiau knygos kaip pasivaikščiojimo gido, būtent tokia logika ji surašyta.
Dar vienas nuistabus pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes. Nors aprašytų istorijų laikmečiai labai skiriasi. Kažką prisimenu iš vaikystės, o kažko ir nežinojau, nebuvau, nemačiau. Beskaitant atsiranda noras pasivaikščioti :)
Ši knyga tai trumpų maršrutų Vilniaus mikrorajonuose rinkinys su kultūriniu / istoriniu komentaru bei iliustracijomis. Man, vilniečiui, gimusiam prieš pat nepriklausomybę, temos labai aktualios ir įdomios (politinės emocijos neužgožtas turinys apie modernią Lietuvą visada domina). Knygos struktūra draugiška, ir tinka sekant maršrutais realybėje. Gerai parinktos iliustracijos. Nors informacijos apie objektus yra įdomios, gyvos ir aktualios, jos norėtųsi dar daugiau.
Puiki knyga aprašanti kasdienių šalia matomų pastatų istorijas, kaip jie atsirado ir kam buvo skirti. Dėmesys skirtas ne centriniams Vilniaus objektams, o rajonams, kurių tikrai nepavadinsi turistiniais. Aprašomos buvusios gamyklos, kas juose gaminama, šalia esančios gyvenvietės (Verkiai, Pavilnys, Lentvaris) ir jose stovėję dvarai.
Tikrai labai įdomu perskaityti iš nepriklausomybės metais jau gimusio žmogaus perspektyvos. Šios istorijos paaiškina, kodėl miestas atrodo taip kaip yra dabar ir leidžia geriau suprasti šių dienų situaciją.
Pridėti maršrutai - puikus priedas norintiems pasivaikščioti aprašomomis gatvėmis artimiau, nei keliaujant tik per knygos puslapius.