Šioje knygoje Algimantas Čekuolis tęsia savo grožinės literatūros kelią. Savita maniera, pagrįsta ankstesnėmis patirtimis ir neišgalvotomis istorijomis. Tai – faktai, įrėminti literatūroje. O jų gausybė: ir pavojingų, ir juokingų, liūdnų, tragiškų. Ne tik čia aprašytų, bet ir laukiančių savo eilės būsimose knygose.
Šios knygos apysakų bei apsakymų personažai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingi. Tačiau jie visi, kaip ir knygos, turi bendrą bruožą – likimo nešioti po įvairius gyvenimo sūkurius, smalsūs ir darantys tai, kas kitiems atrodo neįprasta, rizikinga ir net mirtinai pavojinga.
Algimantą Čekuolį gyvenimas taip pat blaškė plačiai atsivėdėdamas. Visur, kur gyveno, ko ėmėsi, su kuo bendravo, autoriaus laukė nauji iššūkiai, darbai, svetimos kalbos, kitokia kultūra, drąsūs žmonės. Ir ne tik tie, kuriuos dabar visas pasaulis vadina legendomis: Če Gevara, Fidelis Kastras bei kiti, bet ir tie, kurie domino autorių vien todėl, kad turėjo lietuviškų šaknų.
Jie – pagrindiniai šios knygos herojai. Apie juos pasakojama ne tik kaip apie nebijančius rizikuoti, ginti savo įsitikinimų, savo kilmės ar savo meilės, bet ir, lygiai kaip autorius, smalsaujančius, norinčius pasižiūrėti, kas ten už posūkio, įveikusių pačius netikėčiausius gyvenimo vingius.
Algimantas Jurgis Čekuolis – Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas.
Gimė kaimo mokytojų šeimoje. 1948 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją. 1953 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą. 1953–1964 m. dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, tapo vidutiniojo tralerio bocmanu. Per tą laiką rašė apsakymus ir knygas (iš kurių 8 išleistos). Nuo 1959 m. SSKP narys. 1966 m. baigė vakarinę John Reed kalbų mokyklą Havanoje (Kuba). 1964–1967 m. vertėjas SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje. 1968 m. pakviestas dirbti spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje, 1969–1973 m. agentūros korespondentas Kanadoje, lankė prancūzų kalbos kursus. 1975–1979 m. vadovavo SSRS spaudos agentūros „Novosti“ (APN) biurui Lisabonoje (Portugalija). 1981–1986 m. APN biuro vedėjas Madride. 1986 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktorius. 1988 m. išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Vėliau buvo renkamas Sąjūdžio seimo ir jo vadovybės nariu. 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu, juo buvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1989–1995 m. valstybinės Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentas Baltijos šalims. 1992 m. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete pradėjo dirbti dėstytoju, dėstė derybų ir bendravimo meną. 1995–2016 m. Lietuvos televizijoje vedė laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“.
Trumpi pasakojimai, kuriuos jungia viena tema - kelionės. Įvairių kartų (tarpukario, pokario, sovietmečio, XXI a.) likimai. Tačiau herojų psichologizmas, potyriai, nuotykiai nėra pakankamai motyvuoti ar įdomūs.
Kaip stebint Čekuolio laidas, taip ir skaitant „apysakų“ rinkinį susidaro įspūdis, kad autorius yra veikiau perpasakotojas, o ne autentiškas pasakotojas. Iš vikipedinio lygio faktų apstybės akivaizdu, kad daug kur remiamasi laikraščiais, žurnalais, liaudies nuogirdomis. Šaltinių, deja, nenurodyta, tačiau visai nesunku nuspėti. Knygos anonse liaupsinama rašytojo patirtis susitinkant su istorinėmis asmenybėmis -- reklamuojamo kūrinio herojais. Jie ieško jotvingių tapatybės, nuotykiauja jūrose, bėga nuo KGB, žavisi didžia Lietuvos istorija. Praktiškai visada siužetas skyla nuo mirtino laikraštinių faktų ir Čekuolio nuomonių derinio. Dažnuose interliuduose tarp dialogų autorius (manau, knygoje išsitrina skirtis tarp jo ir pasakotojo), be kita ko, mėgsta samprotauti apie „amputuotą nepriklausomybę“, kaip visad pamiršdamas priminti, kad pats ją nuosekliai amputavo, sovietmečiu dirbęs KGB propagandistu ispanakalbiuose kraštuose.