What do you think?
Rate this book
El archipiélago del perro
Maestro en combinar elementos del género negro y la tragedia clásica, con una especial habilidad para crear suspense mediante una serie de detalles en principio intrascendentes, Philippe Claudel —autor de las aclamadas Almas grises y El informe de Brodeck— regresa con una historia plena de connotaciones filosóficas. En esta ocasión, un hecho extraordinario sacude la monótona existencia de una pequeña comunidad, obligándola a poner de manifiesto su auténtico carácter, su egoísmo y estrechez de miras.
El archipiélago del Perro dista mucho de ser un lugar paradisíaco. Situado en el Mediterráneo menos turístico, a unas decenas de millas de la costa africana, es un enclave aislado del mundo donde los habitantes entierran a sus muertos de pie por falta de espacio. Una tierra dura, famosa por sus fuentes de agua caliente y sus paisajes, y dominada por el Brau, un volcán que lleva milenios vomitando lava y escorias fértiles. La pesca y la agricultura son la forma de subsistencia de sus moradores, que sueñan con hacerse ricos con la probable construcción de un complejo termal financiado por un consorcio internacional. Sin embargo, un lunes de septiembre, el mar arroja a la orilla los cadáveres de tres jóvenes negros, un suceso que desencadena un agrio debate entre las personas con mando y poder en la isla, que discuten acaloradamente si dar una sepultura digna a los cuerpos u ocultarlos para evitar el escándalo. Una porfía que irá enconándose hasta romper el sosiego colectivo y transformar a esta pacífica gente en una turbamulta descontrolada capaz de provocar su propia aniquilación.
Con un ritmo narrativo raudo y sostenido al servicio de una parábola sobre la crisis migratoria, Claudel ha escrito una novela audaz y provocadora que nos arranca de nuestra molicie y nos invita a rebelarnos ante la ignominia colectiva.
El archipiélago del Perro dista mucho de ser un lugar paradisíaco. Situado en el Mediterráneo menos turístico, a unas decenas de millas de la costa africana, es un enclave aislado del mundo donde los habitantes entierran a sus muertos de pie por falta de espacio. Una tierra dura, famosa por sus fuentes de agua caliente y sus paisajes, y dominada por el Brau, un volcán que lleva milenios vomitando lava y escorias fértiles. La pesca y la agricultura son la forma de subsistencia de sus moradores, que sueñan con hacerse ricos con la probable construcción de un complejo termal financiado por un consorcio internacional. Sin embargo, un lunes de septiembre, el mar arroja a la orilla los cadáveres de tres jóvenes negros, un suceso que desencadena un agrio debate entre las personas con mando y poder en la isla, que discuten acaloradamente si dar una sepultura digna a los cuerpos u ocultarlos para evitar el escándalo. Una porfía que irá enconándose hasta romper el sosiego colectivo y transformar a esta pacífica gente en una turbamulta descontrolada capaz de provocar su propia aniquilación.
Con un ritmo narrativo raudo y sostenido al servicio de una parábola sobre la crisis migratoria, Claudel ha escrito una novela audaz y provocadora que nos arranca de nuestra molicie y nos invita a rebelarnos ante la ignominia colectiva.
146 pages, Kindle Edition
First published February 24, 2018
82 people are currently reading
1998 people want to read
About the author
Philippe Claudel
84 books567 followersPhilippe Claudel is a French writer and film director.
His most famous work to date is the novel " Les Âmes Grises " - " Grey Souls ", which won the prix Renaudot award in France, was shortlisted for the American Gumshoe Award, and won Sweden's Martin Beck Award. In addition to his writing, Philippe Claudel is a Professor of Literature at the University of Nancy.
His most famous work to date is the novel " Les Âmes Grises " - " Grey Souls ", which won the prix Renaudot award in France, was shortlisted for the American Gumshoe Award, and won Sweden's Martin Beck Award. In addition to his writing, Philippe Claudel is a Professor of Literature at the University of Nancy.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 331 reviews
January 16, 2020
Nebeprisimenu kuriais čia metais, tačiau iki šiolei neužmirštu knygos, pavadinimu BRODEKAS. Ypatingai paskutinių kūrinio akimirkų, kurios kaskart išnyra iš atminties tolių kaip nuostabus saulėlydis prie jūros arba saulės krytis link kalnų pusės. Toks „degantis“ prisiminimas. Natūralu, kad gavęs daug, tikėjausi tiek pat, o gal netgi ir daugiau. Ar gavau?
„<..> gyvenimas tik žemiška laimingų ir liūdnų akimirkų suma ir kad ir kažin kas būtų, galutinis jos rezultato balansas – nulis.“
Gavau, brangūs draugai. ŠUNS ARCHIPELAGAS yra dar vienas f-a-n-t-a-s-t-i-š-k-a-s kūrinys iš Philippe Claudel arsenalo. Net sunku yra surinkti save po tokios vizualios ir vaizdingai tobulos literatūros. Nebežinau, tai tik autoriaus ar ir! vertėjo nuopelnas, bet kiekvienas žodis, sakinys, pastraipa taip lengvai atsikartoja tavo mintyse, tačiau ne žodžiais, bet kinematografiniais potėpiais. Diskutuotina, kokią čia temą užgvelbė autorius, tačiau esu šokiruotas, kaip pats sunkiai atskyriau realybę nuo vaizduotės ir vaizduotę nuo realybės. Dešimt balų (iš dešimt), be abejonės.
„Žmogaus savybė – visad veikti per greitai. Visada. Tai ėmė jį bauginti – visa ta laisva erdvė. Jis pabandė atsišildyt senuosius patiekalus, tačiau viskas trenkė svilėsiais. Tada jis iš tiesų išsigando. Rado prieglaudą vienintelėje vietoje, kuri jam liko: Pažangoje.“
Autorius labai realistiškai nupaišo, kad tokia sala egzistuoja. Jis ją suprojektavo, tarsi saviems eksperimentams, bandymams, tyrimams. Kūrinys man yra ilgalaikis žmogiškumo tyrimas, įvėlus į tai tuos pačius žmones (ir jiems apie tai nieko nežinant). „Eksperimentuojant“ paeiliui yra įvedami kintamieji, kurie (greičiausiai) nustūmia traukinį nuo bėgių. Bet, ar tikrai? Ir – kokie keisti šios salos gyventojai: turi „šešis pirštus“, „vaiko kūnas ir senio galva“, yra „nenormaliai ilgas“, turi „stambias raudonas pėdas“.
„Žmogus – tikras naivuolis ar didžiausias pasipūtėlis, jei mano, kad kiekvieną paslaptį galima įspėti ir kiekvieną problemą išspręsti.“
Dar kalbant apie salą. Jaučiau, tarsi sala yra tokia artima mūsų pasauliui ir aplinkai, bet kažkas yra ne taip. Tai nauja, kiek atokiau nuo žemynų esanti vieta, kurioje internetas ne pats greičiausias, kurioje televizija ne pati įdomiausia, kurioje technologijos iš esmės ne taip sparčiai išsivysčiusios. Ten vis dar galima rasti „jaunų nuogų moterų – jų iliustracijų nuotraukos ilgainiui pagelto, nudažydamos didžiules jų krūtis vaško spalva.“. Ir koks paradoksas – „sala priskirta pasauliniam žmonių paveldui. Čia negalima įvesti jokios antenos“ – negali įvesti civilizacijos, nes reikia „išsaugoti“ tiems patiems žmonėms (matyt, ateitiems kartoms), o tačiau kaip dabar čionykčiams gyvent?
„Ovidijus rašė, kad laikas viską naikina, bet jis klydo. Viską naikina tik žmonės: ir žmones, ir žmonių pasaulį. Laikas stebi, kaip jie tai daro.“
Kūriny pasirodė daug emocinių ir jausminių interpretacijų. Tekstą skaičiau per pasakotoją („aš – ramybės drumstėjas“), kuris norėjo nebūti. Ir taip kiekvienas personažas sutransliuodavo save per mane. Na, jėga! Netgi yra detektyvinių užuominų, tačiau jos labiau yra skirtos „nuvežti“ mus link to, ką autorius bando kalbėti. Apie mus, apie žmogiškumą.
„Nes kaip tik jis, Meras, besidangstantis nepalaužiamo kietuolio kauke, jautė nuolatinį poreikį išliet širdį. Klebonui – ne ieškodamas atleidimo, o dėl to, kad kuklus žmogaus protas niekada neįstengia vienas pats saugoti blogio, kuris iš jo sunkiasi ir kurį jis skleidžia, ir nuo to pastovaus nukraujavimo jam kurį laiką palengvėja, ir jis gali ištverti pasaulį.“
O pažvelgus plačiau – kūrinys man pasirodė apie tai, kaip mes, žmonės, patys savo statinėje gendam. Kaip mes nemokam įvertinti to, ką turime ir kokios galimybės mums pasitaikė („žmonės nemėgsta vakar. Žmonės gyvena dabar ir svajoja apie rytoj.“). Laukiame, kol kiti ką nors padarys už mus, kai patiems trūksta motyvacijos, o gal jos visai ir nebuvo, rasdavome daugybę priežasčių („Kiti buvo per seni, prasirūkę, per silpni, per stori ar per mažai motyvuoti, kad per daug stengtųsi.“). Mums lengviau būti neigiamais, nei surasti visame kame teigiamumą („Meilė galiausiai anksčiau ar vėliau išblėsta. O neapykanta – ne. Ji gyvuoja, kartais net suveši nuolat save kurstydama.“). Mylėti juk maloniau! Kai supranti, kad tuo, kuo tiki ar tikėjai, nebėra tikra. Esi PRIVERSTAS nusileisti ant žemės, tuo pernelyg sunku patikėti („iš tikrųjų žiauru nusileisti iš padebesių“) ir tu gali toliau sau sėkmingai meluoti. Kai yra dalykų, kuriems neturi jokio racionalaus paaiškinimo („kai nesuvoki kokių nors dalykų, paprasčiau griebtis magijos ir antgamtinių jėgų“). Ir tai tik kelios detalės, kurios patraukė mane. Sakau, tai apie mus.
Rekomenduoju. Autorius yra talentingas pasaulio paišytojas. Tobulai sukurtas pasaulis, kuriame žmogiškumas susitinka su iššūkiais, moraliniai sprendimai ir apsisprendimai gali turėti vienokių ar kitokių pasekmių. Be to, tai taip artima, net baugu. Įsimintina knyga, ir tai buvo būtent tai, ko labiausiai norėjau.
Ir taip, ar tikrai „pasigooglinau“, ar tokia sala egzistuoja. Ar toks renginys, kaip „S‘tunella“ rengiamas. Be to, ar tik „žymioji Dievo akis“ nėra aliuzija į mūsų Didijį brolį (niekur nepabėgsi, niekur nepasislėpsi)?
„<..> gyvenimas tik žemiška laimingų ir liūdnų akimirkų suma ir kad ir kažin kas būtų, galutinis jos rezultato balansas – nulis.“
Gavau, brangūs draugai. ŠUNS ARCHIPELAGAS yra dar vienas f-a-n-t-a-s-t-i-š-k-a-s kūrinys iš Philippe Claudel arsenalo. Net sunku yra surinkti save po tokios vizualios ir vaizdingai tobulos literatūros. Nebežinau, tai tik autoriaus ar ir! vertėjo nuopelnas, bet kiekvienas žodis, sakinys, pastraipa taip lengvai atsikartoja tavo mintyse, tačiau ne žodžiais, bet kinematografiniais potėpiais. Diskutuotina, kokią čia temą užgvelbė autorius, tačiau esu šokiruotas, kaip pats sunkiai atskyriau realybę nuo vaizduotės ir vaizduotę nuo realybės. Dešimt balų (iš dešimt), be abejonės.
„Žmogaus savybė – visad veikti per greitai. Visada. Tai ėmė jį bauginti – visa ta laisva erdvė. Jis pabandė atsišildyt senuosius patiekalus, tačiau viskas trenkė svilėsiais. Tada jis iš tiesų išsigando. Rado prieglaudą vienintelėje vietoje, kuri jam liko: Pažangoje.“
Autorius labai realistiškai nupaišo, kad tokia sala egzistuoja. Jis ją suprojektavo, tarsi saviems eksperimentams, bandymams, tyrimams. Kūrinys man yra ilgalaikis žmogiškumo tyrimas, įvėlus į tai tuos pačius žmones (ir jiems apie tai nieko nežinant). „Eksperimentuojant“ paeiliui yra įvedami kintamieji, kurie (greičiausiai) nustūmia traukinį nuo bėgių. Bet, ar tikrai? Ir – kokie keisti šios salos gyventojai: turi „šešis pirštus“, „vaiko kūnas ir senio galva“, yra „nenormaliai ilgas“, turi „stambias raudonas pėdas“.
„Žmogus – tikras naivuolis ar didžiausias pasipūtėlis, jei mano, kad kiekvieną paslaptį galima įspėti ir kiekvieną problemą išspręsti.“
Dar kalbant apie salą. Jaučiau, tarsi sala yra tokia artima mūsų pasauliui ir aplinkai, bet kažkas yra ne taip. Tai nauja, kiek atokiau nuo žemynų esanti vieta, kurioje internetas ne pats greičiausias, kurioje televizija ne pati įdomiausia, kurioje technologijos iš esmės ne taip sparčiai išsivysčiusios. Ten vis dar galima rasti „jaunų nuogų moterų – jų iliustracijų nuotraukos ilgainiui pagelto, nudažydamos didžiules jų krūtis vaško spalva.“. Ir koks paradoksas – „sala priskirta pasauliniam žmonių paveldui. Čia negalima įvesti jokios antenos“ – negali įvesti civilizacijos, nes reikia „išsaugoti“ tiems patiems žmonėms (matyt, ateitiems kartoms), o tačiau kaip dabar čionykčiams gyvent?
„Ovidijus rašė, kad laikas viską naikina, bet jis klydo. Viską naikina tik žmonės: ir žmones, ir žmonių pasaulį. Laikas stebi, kaip jie tai daro.“
Kūriny pasirodė daug emocinių ir jausminių interpretacijų. Tekstą skaičiau per pasakotoją („aš – ramybės drumstėjas“), kuris norėjo nebūti. Ir taip kiekvienas personažas sutransliuodavo save per mane. Na, jėga! Netgi yra detektyvinių užuominų, tačiau jos labiau yra skirtos „nuvežti“ mus link to, ką autorius bando kalbėti. Apie mus, apie žmogiškumą.
„Nes kaip tik jis, Meras, besidangstantis nepalaužiamo kietuolio kauke, jautė nuolatinį poreikį išliet širdį. Klebonui – ne ieškodamas atleidimo, o dėl to, kad kuklus žmogaus protas niekada neįstengia vienas pats saugoti blogio, kuris iš jo sunkiasi ir kurį jis skleidžia, ir nuo to pastovaus nukraujavimo jam kurį laiką palengvėja, ir jis gali ištverti pasaulį.“
O pažvelgus plačiau – kūrinys man pasirodė apie tai, kaip mes, žmonės, patys savo statinėje gendam. Kaip mes nemokam įvertinti to, ką turime ir kokios galimybės mums pasitaikė („žmonės nemėgsta vakar. Žmonės gyvena dabar ir svajoja apie rytoj.“). Laukiame, kol kiti ką nors padarys už mus, kai patiems trūksta motyvacijos, o gal jos visai ir nebuvo, rasdavome daugybę priežasčių („Kiti buvo per seni, prasirūkę, per silpni, per stori ar per mažai motyvuoti, kad per daug stengtųsi.“). Mums lengviau būti neigiamais, nei surasti visame kame teigiamumą („Meilė galiausiai anksčiau ar vėliau išblėsta. O neapykanta – ne. Ji gyvuoja, kartais net suveši nuolat save kurstydama.“). Mylėti juk maloniau! Kai supranti, kad tuo, kuo tiki ar tikėjai, nebėra tikra. Esi PRIVERSTAS nusileisti ant žemės, tuo pernelyg sunku patikėti („iš tikrųjų žiauru nusileisti iš padebesių“) ir tu gali toliau sau sėkmingai meluoti. Kai yra dalykų, kuriems neturi jokio racionalaus paaiškinimo („kai nesuvoki kokių nors dalykų, paprasčiau griebtis magijos ir antgamtinių jėgų“). Ir tai tik kelios detalės, kurios patraukė mane. Sakau, tai apie mus.
Rekomenduoju. Autorius yra talentingas pasaulio paišytojas. Tobulai sukurtas pasaulis, kuriame žmogiškumas susitinka su iššūkiais, moraliniai sprendimai ir apsisprendimai gali turėti vienokių ar kitokių pasekmių. Be to, tai taip artima, net baugu. Įsimintina knyga, ir tai buvo būtent tai, ko labiausiai norėjau.
Ir taip, ar tikrai „pasigooglinau“, ar tokia sala egzistuoja. Ar toks renginys, kaip „S‘tunella“ rengiamas. Be to, ar tik „žymioji Dievo akis“ nėra aliuzija į mūsų Didijį brolį (niekur nepabėgsi, niekur nepasislėpsi)?
July 6, 2022
Oujaaaaaa, koks galingas tas Claudelis…
Čia, žinokit, viena tų knygų, kurias gali dar ir dar skaityti skirtingais savo gyvenimo tarpsniais ir vis pasitikrinti, ar žmogiškumo supratimas toks pats.
Kokios universalios tamsumos žmonėse plyti, eik tu sau…
Kiek daug kainuoja išlikti sąžiningu ir kokia ta menama apokalipsė yra nepavaldi laikui…
Mes esame didžiausias blogis Žemėje.
Ir, deja, kiekvieno mūsų laukia atpildas.
Skaitysiu “Šuns archipelago” tamsybes kažkada iš naujo ir, esu tikra, vėl taip aktualu atrodys.
Dabar labai griaunančiai nuskambėjo dėl pandemijos ir karo - kas žino, kokia tamsa vėl istorijos ratu apsisuks, ką?
Nepraeikit pro Claudelį, patariu.
Einu griebt kitą.
Čia, žinokit, viena tų knygų, kurias gali dar ir dar skaityti skirtingais savo gyvenimo tarpsniais ir vis pasitikrinti, ar žmogiškumo supratimas toks pats.
Kokios universalios tamsumos žmonėse plyti, eik tu sau…
Kiek daug kainuoja išlikti sąžiningu ir kokia ta menama apokalipsė yra nepavaldi laikui…
Mes esame didžiausias blogis Žemėje.
Ir, deja, kiekvieno mūsų laukia atpildas.
Skaitysiu “Šuns archipelago” tamsybes kažkada iš naujo ir, esu tikra, vėl taip aktualu atrodys.
Dabar labai griaunančiai nuskambėjo dėl pandemijos ir karo - kas žino, kokia tamsa vėl istorijos ratu apsisuks, ką?
Nepraeikit pro Claudelį, patariu.
Einu griebt kitą.
June 29, 2019
Há escritores que têm este efeito em mim - uma vontade imparável de ler cada palavra de cada texto. Claudel não trará, parece-me, qualquer horizonte novo aos livros, não revolucionara nenhum pensamento, nem ousará tentar uma nova forma de construir. Mas conta uma estória como muito poucos. E esse é um dos apelos primordiais da leitura. Passe o eventual pouco cabimento, sinto o como sinto Steinbeck.
Neste livro mantém a melancolia (que me cativa) extrema, a decepção e a resignada constatação da indiferença humana. Constrói nos uma ilha para o efeito, e faz - nos sentir, a cada um, uma outra. Indiferentes a tudo o que se passa longe, em fuga de tudo o que se aproxima e nos envergonha. Somos isto e somos disto. Não adianta fingir.
Gostei muito.
Neste livro mantém a melancolia (que me cativa) extrema, a decepção e a resignada constatação da indiferença humana. Constrói nos uma ilha para o efeito, e faz - nos sentir, a cada um, uma outra. Indiferentes a tudo o que se passa longe, em fuga de tudo o que se aproxima e nos envergonha. Somos isto e somos disto. Não adianta fingir.
Gostei muito.
March 22, 2019
"Ovídio escreveu que o tempo destrói as coisas, mas enganou-se. Só os homens destroem as coisas, destroem os homens e destroem o mundo dos homens. O tempo vê-os fazer e desfazer."
February 5, 2024
”Ovídeo escreveu que o tempo destrói as coisas, mas enganou-se. Só os homens destroem as coisas, destroem os homens e destroem o mundo dos homens.”
Numa pequena ilha vulcânica perdida algures no mar imenso, e numa comunidade tão parca de membros como de valores, Claudel concentra a universalidade do mal e a decadência da humanidade.
E ali, naquele ermo e naqueles corações vazios, um episódio que devia ter invocado misericórdia, irá despertar ganância e maldade, e virar homens contra homens até à mais hedionda destruição em que até a natureza irá colaborar num derradeiro ato.
Numa pequena ilha vulcânica perdida algures no mar imenso, e numa comunidade tão parca de membros como de valores, Claudel concentra a universalidade do mal e a decadência da humanidade.
E ali, naquele ermo e naqueles corações vazios, um episódio que devia ter invocado misericórdia, irá despertar ganância e maldade, e virar homens contra homens até à mais hedionda destruição em que até a natureza irá colaborar num derradeiro ato.
October 12, 2018
<
Une nouvelle "Peste"
J'admirais Philippe Claudel pour sa plume, c'est un grand virtuose de l'écriture, mais je lui trouvais toujours un petit arrière-gout dépressif, me plaignait de sa profonde mélancolie.
Là, c'est autre chose: à votre guise métaphore, parabole, conte, fable ou, tristement, la pure et simple réalité, dans toute sa noirceur.
Ce que je trouve admirable, c'est de réussir, avec des suspenses, des rebonds, des coups de scène, à traiter la matière dont tout le monde parle, si mal: notre responsabilité dans ce qui se passe en ce moment, et à tous les moments, lorsque l'humain se perd.
Il débute ainsi: "« L’histoire qu’on va lire est aussi réelle que vous pouvez l’être. Elle se passe ici, comme elle aurait pu se dérouler là. Il serait trop aisé de penser qu’elle a eu lieu ailleurs. Les noms des êtres qui la peuplent ont peu d’importance. On pourrait les changer. Mettre à leur place les vôtres. Vous vous ressemblez tant, sortis du même inaltérable moule. »
Et toutes les promesses sont maintenues.
L'histoire se déroule, implacable: trois cadavres sont découverts dès le début, ils portent avec eux tout le mal du monde: corruption - exploitation- mensonges - silences- connivence - indifférence - cruauté - faiblesse, faiblesse surtout... et j'en passe!
La facture de roman policier est parfaitement maîtrisée: nous avons le Commissaire, homme désabusé et cynique (sur lequel je ne peux vous dire plus mais surprise il y aura), Le Maire, banal, médiocre petit homme politique de chacun de nos quartiers, les assassins, les complices, les héros, dans un ballet moral qui nous fera honte, car, comme le dit Claudel, nous nous ressemblons tant.
Les dialogues entre le Docteur et l'Instituteur ont curieusement rappelé à ma mémoire ceux de Meursault et de Tarrou dans la peste de Camus; on n'est pas loin de là.
Autour, au-dessus et au-dessous de l'histoire, l'ile, synthèse de tous les jardins perdus, ses villages claustrophobes à la Simenon, qui gronde et participe avec son volcan, ses puanteurs, sa forme meme, de Chien, haletant, du début jusqu'à la fin.
Une nouvelle "Peste"
J'admirais Philippe Claudel pour sa plume, c'est un grand virtuose de l'écriture, mais je lui trouvais toujours un petit arrière-gout dépressif, me plaignait de sa profonde mélancolie.
Là, c'est autre chose: à votre guise métaphore, parabole, conte, fable ou, tristement, la pure et simple réalité, dans toute sa noirceur.
Ce que je trouve admirable, c'est de réussir, avec des suspenses, des rebonds, des coups de scène, à traiter la matière dont tout le monde parle, si mal: notre responsabilité dans ce qui se passe en ce moment, et à tous les moments, lorsque l'humain se perd.
Il débute ainsi: "« L’histoire qu’on va lire est aussi réelle que vous pouvez l’être. Elle se passe ici, comme elle aurait pu se dérouler là. Il serait trop aisé de penser qu’elle a eu lieu ailleurs. Les noms des êtres qui la peuplent ont peu d’importance. On pourrait les changer. Mettre à leur place les vôtres. Vous vous ressemblez tant, sortis du même inaltérable moule. »
Et toutes les promesses sont maintenues.
L'histoire se déroule, implacable: trois cadavres sont découverts dès le début, ils portent avec eux tout le mal du monde: corruption - exploitation- mensonges - silences- connivence - indifférence - cruauté - faiblesse, faiblesse surtout... et j'en passe!
La facture de roman policier est parfaitement maîtrisée: nous avons le Commissaire, homme désabusé et cynique (sur lequel je ne peux vous dire plus mais surprise il y aura), Le Maire, banal, médiocre petit homme politique de chacun de nos quartiers, les assassins, les complices, les héros, dans un ballet moral qui nous fera honte, car, comme le dit Claudel, nous nous ressemblons tant.
Les dialogues entre le Docteur et l'Instituteur ont curieusement rappelé à ma mémoire ceux de Meursault et de Tarrou dans la peste de Camus; on n'est pas loin de là.
Autour, au-dessus et au-dessous de l'histoire, l'ile, synthèse de tous les jardins perdus, ses villages claustrophobes à la Simenon, qui gronde et participe avec son volcan, ses puanteurs, sa forme meme, de Chien, haletant, du début jusqu'à la fin.
August 17, 2019
Claudel, con la sua scrittura perfetta, la sua accurata scelta di parole mai banali, l’assoluta mancanza di retorica, ha creato una storia vera e attuale, che colpisce come un macigno.
L’ambientazione è un’isola vulcanica tra due continenti, il cui paesaggio da inferno dantesco ospita una comunità dura e chiusa di pescatori, per i quali la pesca/caccia al tonno è l’evento annuale, celebrazione di una violenza e di una crudeltà primitive, la cui splendida descrizione riassume a mio avviso il senso più profondo del romanzo.
“L’odio è il vostro nutrimento, l’indifferenza la vostra bussola”.
È la storia del nostro Mediterraneo oggi, che trascina a riva i corpi di chi lo ha attraversato sperando e i cui sogni sono morti in acqua insieme alla nostra innocenza. E non è certo una morte dolce.
Ma i vivi che si girano dall’altro lato saranno costretti a convivere con quelle migliaia di volti sconosciuti e a portare il peso di quelle vite negate.
Una voce narrante introduce la vicenda e si fa sentire verso la fine. Non giudica, si limita a raccontare i fatti con un ritmo implacabile, crescente, angosciante.
L’ambientazione è un’isola vulcanica tra due continenti, il cui paesaggio da inferno dantesco ospita una comunità dura e chiusa di pescatori, per i quali la pesca/caccia al tonno è l’evento annuale, celebrazione di una violenza e di una crudeltà primitive, la cui splendida descrizione riassume a mio avviso il senso più profondo del romanzo.
“L’odio è il vostro nutrimento, l’indifferenza la vostra bussola”.
È la storia del nostro Mediterraneo oggi, che trascina a riva i corpi di chi lo ha attraversato sperando e i cui sogni sono morti in acqua insieme alla nostra innocenza. E non è certo una morte dolce.
Ma i vivi che si girano dall’altro lato saranno costretti a convivere con quelle migliaia di volti sconosciuti e a portare il peso di quelle vite negate.
Una voce narrante introduce la vicenda e si fa sentire verso la fine. Non giudica, si limita a raccontare i fatti con un ritmo implacabile, crescente, angosciante.
August 19, 2021
Kai knygą „Brodekas“ jau pusantų metų vadini mylimiausia, visiems rekomenduoji ir staiga leidykla išleidžia dar vieną rašytojo kūrinį. Imi į rankas su dideliu lūkesčiu: ar patiks? Ar bus stipru? O gal priešingai, nuvils? Juk taip retai nutinka, kad autorius sugeba parašyta kelias itin geras knygas. Tai šiuo atveju ir atsitiko taip, kad sugebėjo. Neįtikėtina.
Vieną dieną salos, salos, kuri priklauso šuns formos archipelagui, gyventojai aptinka į pakrantę išmestus tris juodaodžių kūnus. Miestelio žmonės netrukus suskumba užglaistyti situacijos, nes tai gali pakenkti planuose esamoms statyboms. Miestelio Gydytojas ir Meras greit randa tam būdą; tačiau salos gyvenimas niekada nebebus toks pats, koks buvo prieš tai.
Skaitydama ir vėl buvau įsitikinusi, kad čia vėl bus daug neteisybės, jog baigsis negerai, skaudžiai, bet save vis raminau – blogiau būti nebegali. O tada autorius tiesiog pliekia stiprų antausį – gali. Claudelis ima trapią ir aktualią visuomenės problemą į rankas ir iš jos išspaudžia viską; įvelka į nuostabaus grožio literatūrinį rūbą ir paleidžia į pasaulį knygos formatu: imkite, skaitykite, arba naudokite vietoje veidrodžio... įžvelkite, kokie esate, kai galvojate, kad niekas jūsų nemato. O juk tikrai ne šokate, darote dalykus, apie kuriuos garsiai nekalbama...
Skaitydama vis galvodavau apie Brodeką. Šioji knyga labai panaši: žmonės bijo to, ko nesupranta. Ir kartu visiškai pilnai supranta, tačiau tas kaltės ir teisumo jausmas toks stiprus, kad priverčia daryti apgailėtinus dalykus ir elgtis neadekvačiai. Šlykštūs siužeto pokyčiai, kai tabalavosi širdis, kai įvyko gerokai blogiau, nei maniau įvyksiant, priminė mūsų pasaulį, kuriame gyvename. Ir suskaudo. Ėmė trūkti oro suvokus skaudžią tiesą.
„Žmonės nėmėgsta vakar. Žmonės gyvena dabar ir galvoja apie rytoj.“
Kas dar sukosi galvoje pusę knygos? Tai, kaip veikia mūsų media. Kai įvyksta kažkas neįtikėtinai didelio pasaulyje, kažkur kitur vyksta kiti, mažesni ir ne tokiai didelei daliai svarbūs įvykiai, kurių niekas nebepastebi ir nė nebeprisimena, nes dabar svarbiau yra tas „didysis“ procesas. Ar problema. Ar noras pabūti filantropais. Arba netgi viskas kartu. Skaičiau, buvo taip baisu, bet kartu ir jau matyta dešimtis kartų. Ne ne, nekalbu apie siužetą ar autoriaus pasirinktus pasakojimo elementus, kalbu apie pasaulį ir mūsų gyvenimus.
Labai noriu paminėti ir kelias problemas, apie kurias yra kalbama šioje knygoje, kad suvoktumėte, kad tai nėra tiesiog gražiai parašytas tekstas, o kur kas daugiau... tarp eilučių įlieta daug baimės, įtakos, abejingumo ir kitų jausmų, kuriuos kiekvienas atras savaip ir vis ties kitu siužeto tašku. Bet be visa to, knygoje pasakojama apie toleranciją, diskriminaciją, pabėgelius, pagalbą kitam, smurtą (nesiplėsiu, nenoriu atskleisti svarbios detalės), bandos jausmą, teisybės paieškas ir... pinigus. Viską paminiu labai abstrakčiai, nors norėčiau kai kuriuos dalykus išrėkti garsiai ir įduoti į rankas tą Claudelio suteiktą veidrodį...
Knygą skaičiau visą dieną. Perskaitau skyrių, pakvėpuoju, skaitau toliau. Pabaigoje kalatojosi širdis, kaupėsi ašaros ir vėl, ir vėl buvo panaši reakcija, kaip skaitant „Brodeką“. Sugeba autorius įlįsti į dūšią. Knyga keliaus į mėgstamiausių knygų sąrašą ir lentyną, net neabejoju.
„Sienos – absurdiškas galvos skausmas, kai gelbstimos gyvybės, sutinkat?“
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Vieną dieną salos, salos, kuri priklauso šuns formos archipelagui, gyventojai aptinka į pakrantę išmestus tris juodaodžių kūnus. Miestelio žmonės netrukus suskumba užglaistyti situacijos, nes tai gali pakenkti planuose esamoms statyboms. Miestelio Gydytojas ir Meras greit randa tam būdą; tačiau salos gyvenimas niekada nebebus toks pats, koks buvo prieš tai.
Skaitydama ir vėl buvau įsitikinusi, kad čia vėl bus daug neteisybės, jog baigsis negerai, skaudžiai, bet save vis raminau – blogiau būti nebegali. O tada autorius tiesiog pliekia stiprų antausį – gali. Claudelis ima trapią ir aktualią visuomenės problemą į rankas ir iš jos išspaudžia viską; įvelka į nuostabaus grožio literatūrinį rūbą ir paleidžia į pasaulį knygos formatu: imkite, skaitykite, arba naudokite vietoje veidrodžio... įžvelkite, kokie esate, kai galvojate, kad niekas jūsų nemato. O juk tikrai ne šokate, darote dalykus, apie kuriuos garsiai nekalbama...
Skaitydama vis galvodavau apie Brodeką. Šioji knyga labai panaši: žmonės bijo to, ko nesupranta. Ir kartu visiškai pilnai supranta, tačiau tas kaltės ir teisumo jausmas toks stiprus, kad priverčia daryti apgailėtinus dalykus ir elgtis neadekvačiai. Šlykštūs siužeto pokyčiai, kai tabalavosi širdis, kai įvyko gerokai blogiau, nei maniau įvyksiant, priminė mūsų pasaulį, kuriame gyvename. Ir suskaudo. Ėmė trūkti oro suvokus skaudžią tiesą.
„Žmonės nėmėgsta vakar. Žmonės gyvena dabar ir galvoja apie rytoj.“
Kas dar sukosi galvoje pusę knygos? Tai, kaip veikia mūsų media. Kai įvyksta kažkas neįtikėtinai didelio pasaulyje, kažkur kitur vyksta kiti, mažesni ir ne tokiai didelei daliai svarbūs įvykiai, kurių niekas nebepastebi ir nė nebeprisimena, nes dabar svarbiau yra tas „didysis“ procesas. Ar problema. Ar noras pabūti filantropais. Arba netgi viskas kartu. Skaičiau, buvo taip baisu, bet kartu ir jau matyta dešimtis kartų. Ne ne, nekalbu apie siužetą ar autoriaus pasirinktus pasakojimo elementus, kalbu apie pasaulį ir mūsų gyvenimus.
Labai noriu paminėti ir kelias problemas, apie kurias yra kalbama šioje knygoje, kad suvoktumėte, kad tai nėra tiesiog gražiai parašytas tekstas, o kur kas daugiau... tarp eilučių įlieta daug baimės, įtakos, abejingumo ir kitų jausmų, kuriuos kiekvienas atras savaip ir vis ties kitu siužeto tašku. Bet be visa to, knygoje pasakojama apie toleranciją, diskriminaciją, pabėgelius, pagalbą kitam, smurtą (nesiplėsiu, nenoriu atskleisti svarbios detalės), bandos jausmą, teisybės paieškas ir... pinigus. Viską paminiu labai abstrakčiai, nors norėčiau kai kuriuos dalykus išrėkti garsiai ir įduoti į rankas tą Claudelio suteiktą veidrodį...
Knygą skaičiau visą dieną. Perskaitau skyrių, pakvėpuoju, skaitau toliau. Pabaigoje kalatojosi širdis, kaupėsi ašaros ir vėl, ir vėl buvo panaši reakcija, kaip skaitant „Brodeką“. Sugeba autorius įlįsti į dūšią. Knyga keliaus į mėgstamiausių knygų sąrašą ir lentyną, net neabejoju.
„Sienos – absurdiškas galvos skausmas, kai gelbstimos gyvybės, sutinkat?“
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
March 11, 2025
V doslove knihy som sa dozvedela, že autor je aj režisér a scénarista a natočil jeden veľmi silný film, ktorý ma zasiahol asi o trochu viac ako táto kniha, no v každom prípade rieši rovnako závažné veci a situácie a prečítanie tejto útlej knihy určite nebude stratou času. Inak film v hlavnej úlohe s famóznou Kristin Scott Thomas sa volá Il y a longtemps que je t'aime (Tak dlouho tě miluji) a rozhodne ho odporúčam, ak ste dlho nevideli dobrý FR film. Oceňujem, že sú v doslove aj komentáre k ostatným autovým knihám, ktoré mu doteraz vyšli a ktoré som nepoznala, no svojím obsahom ma zaujali natoľko, že budem po nich pátrať. Philipe Claudel má jednoznačne čo ponúknuť.
"Ostrovom prešiel čas, ale nevyriešil nič. To nie je jeho úlohou. Ovídius napísal, že čas ničí veci, ale mýlil sa. Iba ľudia ničia veci, a ničia ľudí, a ničia svet ľudí. Čas ich sleduje, ako tvoria a ničia. Plynie ľahostajne, tak ako tiekla láva z krátera Brau jedného marcového večera, aby pokryla ostrov čerňou a vyhnala posledných žijúcich."
"Ostrovom prešiel čas, ale nevyriešil nič. To nie je jeho úlohou. Ovídius napísal, že čas ničí veci, ale mýlil sa. Iba ľudia ničia veci, a ničia ľudí, a ničia svet ľudí. Čas ich sleduje, ako tvoria a ničia. Plynie ľahostajne, tak ako tiekla láva z krátera Brau jedného marcového večera, aby pokryla ostrov čerňou a vyhnala posledných žijúcich."
July 20, 2021
Jei reikėtų įvardinti vieną geriausių šių laikų rašytojų - tai be abejonės būtų Claudel'is. Tai rašytojas, kurio knygas skaitant žemė slysta iš po kojų, kūnu bėga šiurpuliukai, o skruostu rieda ašara.
Apie "Šuns archipelagą" nekomentuosiu nieko, tai reiškia išjausti, lygiai kaip ir "Brodeką", tik pasakysiu, kad didžiausi niekšai, vis dėlto, yra žmonės. Negebantys priimti kito, norinčio tik kurti gėrį ir nepritariančio blogio toleravimui, jo nedangstančio. Siekiančio būti tiesiog doru žmogumi.
Visgi, gyvenimas kiekvienam paruošęs savo atpildą. O tai savaime yra neišvengiama.
Apie "Šuns archipelagą" nekomentuosiu nieko, tai reiškia išjausti, lygiai kaip ir "Brodeką", tik pasakysiu, kad didžiausi niekšai, vis dėlto, yra žmonės. Negebantys priimti kito, norinčio tik kurti gėrį ir nepritariančio blogio toleravimui, jo nedangstančio. Siekiančio būti tiesiog doru žmogumi.
Visgi, gyvenimas kiekvienam paruošęs savo atpildą. O tai savaime yra neišvengiama.
June 20, 2018
An Entertaining Moralist
You covet gold and scatter ashes.This is the opening page of Philippe Claudel's 2018 novel, The Archipelago of the Dog. It is not yet available in English, so far as I know (the translation above is mine), but given the success of his other novels, I imagine it soon will be. Claudel has always been a moralist, but this is the first time I know of where he has condemned his readers directly from the pulpit. Fortunately, after the first chapter, the moral outrage gives way to a rather entertaining novel that combines elements of policier and parable. It is not my favorite of his books, but it kept me reading.
You soil beauty and wither innocence.
You let great torrents of mud flow everywhere. Hatred is your nourishment, indifference your compass. You are creatures of slumber, asleep all the time, even when you think you are awake. You are the fruits of a drowsy age. Your feelings are ephemeral, butterflies no sooner hatched than burned by the light of day. Your hands knead your life into a dry, tasteless dough. You are eaten up by solitude. Your grow fat on your selfishness. You turn your back on your brothers and lose your own soul. Your nature sours from apathy.
How will future centuries judge your times?
Click for French:
The setting is a small volcanic island in a fictional archipelago somewhere in the Mediterranean, not too far from the African coast and connected by weekly ferry to some unidentified European mainland. The bodies of three black men are found washed up on one of its beaches, presumably migrants drowned on the perilous passage. The Mayor, who is negotiating with a development company to build a spa on the island, wishes to hush the matter up, and swears the other witnesses to secrecy for their common good. Most of these are identified by function only—the Mayor, the Doctor, the Priest, and the Teacher—although some have nicknames: "Swordfish," "America," and "the Old Lady." The only one to question the Mayor's actions is, not coincidentally, the only one not born on the island, the young Teacher. Although he goes along with the decision to dispose of the bodies in one of the crevices of the volcano, he quietly continues his own investigations. Until one week a stranger arrives on the ferry asking questions; he will become known as the Commissioner.
======
This is the sixth book by Philippe Claudel I have read. Finally, it is helping me to trace a common thread through his astonishingly varied oeuvre (he is also a filmmaker, playwright, and poet). Here are the other five, in chronological order; the links are to my reviews:
Grey Souls (2003). The story of a murder investigation in an isolated village in Lorraine (the author's home region) during WW1. An early example of Claudel's fascination with the dynamics of small communities, which also poses the moral question of what the death of one person matters among the slaughter of so many thousands.The fine writing of Parfums is a given; all Claudel's books, and this new one in particular, show his obsession with the power of language to seduce, control, even disgust. There is a chapter near the end in which he describes the fever of the S'tunella, the annual tuna hunt, in terms so visceral that virtually the whole theme of the novel is summed up in this one chapter. He condenses the moral decay of the island into a description of the sun like a pat of rancid butter in a sooty sky, which sea-birds fly in endless circles around the volcano in a noisy "ring of wings, feathers, beaks, and cries."
Monsieur Linh and His Child (2005). A novella, really: a childlike fable about a refugee from some war-torn Asian country, accompanied only by his infant granddaughter. Charming, and quite different in tone from the other novels, it nonetheless delivers quite a kick at the end.
Brodeck (2007). Claudel's masterpiece, in my opinion, leaping onto my best-books-ever list the moment I read it. Set in a frontier village very much like that of Grey Souls, and written in a heavily German-inflected French, it is like a WW2 answer to the earlier novel, this time dealing with the return of a Holocaust survivor to his former community.
The Investigation (2010). Another shift in style. The oppressor here is a faceless industrial conglomerate, portrayed in a surreal Kafkaesque story with only an illusory contact with reality.
Parfums (2012). A collection of fifty prose-poems celebrating different scents and the memories they evoke. Claudel more than makes up for the lack of color in The Investigation; here, it is present to overflowing; the book is a descriptive tour-de-force.
There is no question about his engagement with questions of human rights. Whether it is Asian boat-people or African migrants, his concern has always been with the dispossessed. He has always championed the individual against closed-minded communities that push him to the margins or large institutions that roll right over him. There is a section in this latest novel which, like The Investigation, touches on the faceless power of the corporate machine; I find it the least successful part of the book. Claudel's strength is to depict power dynamics between individuals at the village level. But not quite individuals. Although the characters in the two Lorraine novels had names, I see that even there they were types: the mayor, the butcher, the innkeeper, and so on. The allegorical quality that we see here has in fact been present in all his works.
I mentioned that The Archipelago of the Dog has elements of the policier, or detective story. Grey Souls is about a murder investigation, and the title characters in Brodeck has been asked to prepare an investigative report. Claudel is very good at maintaining suspense. But the curious feature of his mysteries is that, ultimately, their solution makes no difference. This story is full of surprise twists, but none of them really change the underlying situation. For example, there is a kind of trial later on in the book, and its verdict seems clear, though unjust. Surely someone will see the injustice and remedy it? Yes indeed, several people do see that this is not the truth—but in Claudel's world it is not what is proved in a court of law that counts, so much as the horror of a community so steeped in indifference that individual responsibility no longer much matters.
February 15, 2020
Claudelis - toks tipo 21 a. Ezopas, rašo visokias išplėstas alegorijas apie Žmogų, jo Vaidmenį ir Mažą Bendruomenę, kurioj išryškėja visi dalykai apie Žmogų (spoiler: BLOGI). "Šuns archipelagas" man gal mažiausiai patiko iš tų trijų, kurios jau išverstos į LT, - kai pradedi atpažinti schemą, nebe taip stebina. Bet vis tiek į knygos pabaigą, kur jau turi būti moralas / alegorijos esmė, smarkiai pasitaisė. Taigi: geras, šitas irgi visai geras.
Veiksmas vyksta mažoj saloj be technologijų ir pan šiuolaikybių, tokia "civilizacijos nepaliesta" vieta, kur žmonės įvardijami tik pareigomis (Daktaras, Meras, Mokytojas, Klebonas, Senė etc). Su civilizacijos nepaliestumu Claudelis visada sieja ir kažkokį amoralumą, gyvuliškumą (plg "Brodeką", gal tik "Pilkosiose sielose" tas buvo subtiliau išspręsta). "Archipelago" siužetas turi dvi intrigas / kriminalus: 1) pabėgėliai, 2) prievarta prieš vaikus. Abi linijos man buvo tokios meh - tarsi auksiniai avinėliai, maždaug ir civilizacijos nepaliesta sala gyvena tom pačiom realijom kaip Holivudas. Ok...
Pusę neilgos knygos vyksta "įvedimas į atmosferą", skaitom apie visokius to žvejų kaimelio papročius, uždaros bendruomenės fizines, religines ir psichologines keistenybes, kartu su pabėgėlių linija (jūra išmetė į krantą 3 juodaodžių lavonus, o tipo Afrika taip netoli). Kitą pusę vyksta "teismas", tarsi sudėtas iš 2 filmų: "Jagten" ir "Doubt", nu visiškai jų klonas.
Ir jau tik pačiam gale, kai paaiškėja, kas vis dėlto įvyko, prasideda geroji (man) knygos dalis. Kitaip nei "Brodeke", kur mažas miestelis atsikratė kenčiančiojo, kad akių ir sąžinės nebadytų, ir, suprask, toliau sau gyveno, "Archipelage" rodoma, kaip nebebūna jokio "toliau". Kaip ne visi gali toliau sau meluoti, kai jau yra susitepę rankas. Kaip veikia kolektyvinė atsakomybė, kai gal konkrečiai nesitepei, bet nerimas pasisėja, tu nuolat klausi savęs: o gal kažką ne taip padariau, o gal reikėjo kažką, ką nors, daryti, o dabar jau - viskas. Ką išvis daryti, kai jau padarytas blogis, atėjo mirtis ir nebeatšauksi, nepataisysi to, kas dabar jau atrodo šūdas. Šita atomazga man buvo daug tikresnė ir išties skaudi, ne retoriška ir ne poetikos tikslais (kaip "Brodeke").
Vien už pabaigą būčiau davus 4*, bet numušu už:
a) pačiam knygos gale keliolikos psl egzotiką apie tuno šventę - gražu, nu bet niftemu
b) Filozofijas:
O čia gal irgi Filo, bet jau gražu, kaip tik iš tos gerosios pabaigos:
Veiksmas vyksta mažoj saloj be technologijų ir pan šiuolaikybių, tokia "civilizacijos nepaliesta" vieta, kur žmonės įvardijami tik pareigomis (Daktaras, Meras, Mokytojas, Klebonas, Senė etc). Su civilizacijos nepaliestumu Claudelis visada sieja ir kažkokį amoralumą, gyvuliškumą (plg "Brodeką", gal tik "Pilkosiose sielose" tas buvo subtiliau išspręsta). "Archipelago" siužetas turi dvi intrigas / kriminalus: 1) pabėgėliai, 2) prievarta prieš vaikus. Abi linijos man buvo tokios meh - tarsi auksiniai avinėliai, maždaug ir civilizacijos nepaliesta sala gyvena tom pačiom realijom kaip Holivudas. Ok...
Pusę neilgos knygos vyksta "įvedimas į atmosferą", skaitom apie visokius to žvejų kaimelio papročius, uždaros bendruomenės fizines, religines ir psichologines keistenybes, kartu su pabėgėlių linija (jūra išmetė į krantą 3 juodaodžių lavonus, o tipo Afrika taip netoli). Kitą pusę vyksta "teismas", tarsi sudėtas iš 2 filmų: "Jagten" ir "Doubt", nu visiškai jų klonas.
Ir jau tik pačiam gale, kai paaiškėja, kas vis dėlto įvyko, prasideda geroji (man) knygos dalis. Kitaip nei "Brodeke", kur mažas miestelis atsikratė kenčiančiojo, kad akių ir sąžinės nebadytų, ir, suprask, toliau sau gyveno, "Archipelage" rodoma, kaip nebebūna jokio "toliau". Kaip ne visi gali toliau sau meluoti, kai jau yra susitepę rankas. Kaip veikia kolektyvinė atsakomybė, kai gal konkrečiai nesitepei, bet nerimas pasisėja, tu nuolat klausi savęs: o gal kažką ne taip padariau, o gal reikėjo kažką, ką nors, daryti, o dabar jau - viskas. Ką išvis daryti, kai jau padarytas blogis, atėjo mirtis ir nebeatšauksi, nepataisysi to, kas dabar jau atrodo šūdas. Šita atomazga man buvo daug tikresnė ir išties skaudi, ne retoriška ir ne poetikos tikslais (kaip "Brodeke").
Vien už pabaigą būčiau davus 4*, bet numušu už:
a) pačiam knygos gale keliolikos psl egzotiką apie tuno šventę - gražu, nu bet niftemu
b) Filozofijas:
- Tu gudrus, - toliau kalbėjo ji. - Visada toks buvai. Mūsų tau reikia ne tam, kad suprastum, o kad pasidalintum.
- Pasidalinčiau? Kuo pasidalinčiau? - atrėmė Meras, dirbtinai dėdamasis nustebęs.
- Savo našta. Tu nori, kad padėtume tau ją ne suprast, o nešti. Tikiesi palengvinti sau naštą.
Spadonas ir Amerika sutrikę susižvalgė. Visa tai pranoko jų supratimą. Filosofija Nuo jos galvą sopa labiau nei po didžiausių išgertuvių. (p. 71)
O čia gal irgi Filo, bet jau gražu, kaip tik iš tos gerosios pabaigos:
Nes kaip tik jis, Meras, besidangstantis nepalaužiamo kietuolio kauke, jautė nuolatinį poreikį išliet širdį Klebonui - ne ieškodamas atleidimo, o dėl to, kad kuklus žmogaus protas niekada neįstengia vienas pats saugoti blogio, kuris iš jo sunkiasi ir kurį jis skleidžia, ir nuo to pastovaus nukraujavimo jam kurį laiką palengvėja, ir jis gali ištverti pasaulį.
Juk reikėjo gyventi toliau. Gyventi žinant, kad šioje bendruomenėje esama ir vergų varovų, ir kūnų pirklių, svajonių prekeivių, žudikų. Žmonių, kurie, pasijutę užspęsti, nedvejodami įstūmė į Šuns Seilių vandenis dešimtis panašių į save, ir jie visi paskendo. Tie žmonės čia, visai arti, tie žmonės - kitų žmonių žudikai. (p. 178)
August 22, 2019
Este livro poderia chamar-se Manual para a corrupção.
Depois de ler O Barulho das Chaves e Almas Cinzentas, rendi-me a Philippe Claudel. Sobretudo o último romance marcou-me de forma inesperada, e recordou-me de outro autor Francês cujo trabalho também admiro: Sébastien Japrisot, falecido em 2003, que me encantou com Um Longo Domingo de Noivado.
Este "O Arquipélago do Cão" foca-se, como a própria sinopse indica, em torno do facto de o nosso Mediterrâneo se estar a tornar num cemitério, um repositório das vítimas de guerras, fome, crises humanitárias em geral. É clara a premissa do livro, que sugere que há uma responsabilidade coletiva no modo como gerimos a situação, mas é tudo tão mais complexo do que isso. Creio que não se discute aqui a humanidade dos três corpos que dão à costa, nem a dignidade daquelas pessoas com base na cor de pele ou crença religiosa. Parece-me que o ponto fulcral, e que passa ao lado do romance porque este tem um tom apressado de novela, ou talvez de ensaio em que a posição do autor surge clara, é que a maioria dos países europeus não tem qualquer responsabilidade sobre o desterro voluntário - e tantas vezes o perecimento - destes homens que arriscam a vida para chegar ilegalmente à Europa. Reconhece-se o desespero com que essas almas se precipitam numa travessia fadada ao insucesso, mas a verdade é que o impacto que vão ter neste Aquipélago do Cão é negativo, e é com esses "prejuízos", que vão muito além de económicos, que o núcleo central de personagens do romance se debate. Procura minimizá-los - na realidade, omiti-los -, o que constitui um evidente dilema moral, gera culpa e macula a alma coletiva daquela comunidade.
O livro deixou-me um sabor agridoce na boca - não sugere uma solução, não dá a entender que a mesma exista, limita-se a culpabilizar os governos e os povos por se alienarem desse problema, ou por o varrerem para baixo do tapete. Com laivos de superstição e de um fatalismo que não creio que tenha sido bem desenvolvidos nas curtas 180 páginas deste quase "ensaio". Faltou o que me mantém presa aos raciocínios do autor: aquelas tiradas inéditas, esclarecedoras, clarividentes, que vêm acrescentar algo aos meus conhecimentos. Ao invés, achei o livro muito dependente de frases que buscavam uma profundidade que nunca atingiam, e até de alguns clichés de discurso. Considerei-o superficial, mesmo por lidar com temas tão lúgubres e delicados.
Senti-o mais um embrião do que um livro concluído. Ainda assim, interessante.
Uma nota para a edição da Sextante: não detetei uma única gralha, livro lindo do ponto de vista estético, quer em cor, textura, tipo de letra ideal, facilitou muito a leitura, papel adequado, etc. Foi um caso raro em que o próprio suporte físico do livro contribuiu para elevá-lo e tornou a leitura mais aprazível.
Depois de ler O Barulho das Chaves e Almas Cinzentas, rendi-me a Philippe Claudel. Sobretudo o último romance marcou-me de forma inesperada, e recordou-me de outro autor Francês cujo trabalho também admiro: Sébastien Japrisot, falecido em 2003, que me encantou com Um Longo Domingo de Noivado.
Este "O Arquipélago do Cão" foca-se, como a própria sinopse indica, em torno do facto de o nosso Mediterrâneo se estar a tornar num cemitério, um repositório das vítimas de guerras, fome, crises humanitárias em geral. É clara a premissa do livro, que sugere que há uma responsabilidade coletiva no modo como gerimos a situação, mas é tudo tão mais complexo do que isso. Creio que não se discute aqui a humanidade dos três corpos que dão à costa, nem a dignidade daquelas pessoas com base na cor de pele ou crença religiosa. Parece-me que o ponto fulcral, e que passa ao lado do romance porque este tem um tom apressado de novela, ou talvez de ensaio em que a posição do autor surge clara, é que a maioria dos países europeus não tem qualquer responsabilidade sobre o desterro voluntário - e tantas vezes o perecimento - destes homens que arriscam a vida para chegar ilegalmente à Europa. Reconhece-se o desespero com que essas almas se precipitam numa travessia fadada ao insucesso, mas a verdade é que o impacto que vão ter neste Aquipélago do Cão é negativo, e é com esses "prejuízos", que vão muito além de económicos, que o núcleo central de personagens do romance se debate. Procura minimizá-los - na realidade, omiti-los -, o que constitui um evidente dilema moral, gera culpa e macula a alma coletiva daquela comunidade.
O livro deixou-me um sabor agridoce na boca - não sugere uma solução, não dá a entender que a mesma exista, limita-se a culpabilizar os governos e os povos por se alienarem desse problema, ou por o varrerem para baixo do tapete. Com laivos de superstição e de um fatalismo que não creio que tenha sido bem desenvolvidos nas curtas 180 páginas deste quase "ensaio". Faltou o que me mantém presa aos raciocínios do autor: aquelas tiradas inéditas, esclarecedoras, clarividentes, que vêm acrescentar algo aos meus conhecimentos. Ao invés, achei o livro muito dependente de frases que buscavam uma profundidade que nunca atingiam, e até de alguns clichés de discurso. Considerei-o superficial, mesmo por lidar com temas tão lúgubres e delicados.
Senti-o mais um embrião do que um livro concluído. Ainda assim, interessante.
Uma nota para a edição da Sextante: não detetei uma única gralha, livro lindo do ponto de vista estético, quer em cor, textura, tipo de letra ideal, facilitou muito a leitura, papel adequado, etc. Foi um caso raro em que o próprio suporte físico do livro contribuiu para elevá-lo e tornou a leitura mais aprazível.
July 20, 2025
You might have believed a lot of things that would have allowed you to live more happily afterward.
*
We never see ourselves as we are, and when it is revealed to us, it’s unbearable!
*
He was the type of man who, during the wars, left the trenches in a
standing position, shouting as he dragged others along, taking no notice of the bullets that were whistling around him and mowing bodies down. He was also the type of man who could not kill a fly in his day-to-day life, but who, in the course of revolutions, had sent his fellow men to the scaffold without batting an eyelid. He was the type who was still wrapped up in childhood and its fantasies, but who, in the name of a belief, could without a qualm massacre those who did not subscribe to it. His type was not made
for the world of men, which is the product of flexibility, compromise, and concessions.
*
Ovid wrote that time destroys things, but he was wrong. Only
men destroy things, and they destroy men, and destroy the world of men. Time watches them do and undo. It flows indifferently, just as the lava flowed from the crater of the Brau one March evening, cloaking the island in darkness and driving the last living people from it.
*
We never see ourselves as we are, and when it is revealed to us, it’s unbearable!
*
He was the type of man who, during the wars, left the trenches in a
standing position, shouting as he dragged others along, taking no notice of the bullets that were whistling around him and mowing bodies down. He was also the type of man who could not kill a fly in his day-to-day life, but who, in the course of revolutions, had sent his fellow men to the scaffold without batting an eyelid. He was the type who was still wrapped up in childhood and its fantasies, but who, in the name of a belief, could without a qualm massacre those who did not subscribe to it. His type was not made
for the world of men, which is the product of flexibility, compromise, and concessions.
*
Ovid wrote that time destroys things, but he was wrong. Only
men destroy things, and they destroy men, and destroy the world of men. Time watches them do and undo. It flows indifferently, just as the lava flowed from the crater of the Brau one March evening, cloaking the island in darkness and driving the last living people from it.
July 9, 2023
The sky, neither blue nor grey in this late September weather, but covered in a smoky glaze, transformed the sun into a doughy, uneven mass, spreading over it like rancid butter and blurring its contours. The sea-birds, gulls, terns, eagles, kittiwakes, albatrosses and oystercatchers, were flying in a strange manner, concentrically — not so much above the waves and close to the shore as they normally did, or close to the boats on the quay, excited by the smell offish that never leaves the nets completely, but around the slopes of the Brau, in a noisy, shrill, circular flight, eventually constructing a sort of ring of wings, feathers, beaks and cries, bringing the dead volcano back to life in what to us is a meaningless circular existence.
And then there was the stench. Which no longer had anything pleasant or indeterminate about it: it was a smell of decay that was settling over the island. A smell that was unmistakeable, like one that comes from a thicket when a wounded animal goes to die there and its corpse decomposes over time, loses its original shape, attracts flies, worms and maggots, swells up with gas, grows huge, decomposes, bursts and releases all its foul fluids which trickle away in blackish streams.
Dog Island (2020) is Euan Cameron's translation of Philippe Claudel's L'archipel du Chien (2018). The author's brilliant Brodeck's Report (my review), in John Cullen's translation, won the 2010 Independent Foreign Fiction Prize (now the Man Booker International), and I surprised, reading this after the event, that this didn't also feature on the Booker, since, if not to the standard of Brodeck's Report (but few novels are) it's certainly another very strong and striking work.
As with Brodeck's Report this is a fabulistic in style, set on a fictional tiny volcanic island, between Europe and Africa, part of a largely uninhabited archipelago, and with the characters typically presented as archetypes - the Teacher, the Mayor, the Doctor, the Priest etc. The main economy of the island is fishing - the calendar revolving around an annual ritualistic mass trawling expedition known as S'tunella when a large shoal of fish enter the coastal waters - but the Mayor is also pursuing a touristic Thermal Baths project with a (somewhat shady) overseas business consortium which he sees as the only way to revitalise the island economy and prevent the gradual migration of the population the mainland.
One day three bodies wash up on the island, clearly those of refugees who have drowned attempting passage from Africa to Europe. But the Mayor, concerned on the impact on his pet project, decides it is best to cover up the deaths, disposing of the bodies in one of the chasms on the slopes of the Brau, the volcano that dominates the island, swearing everyone with knowledge of what happened to secrecy:
"Exaggerating a little," said the Mayor, once everyone had left the cold room and Swordy had applied bandages to the bleeding fingers of the Priest, who was screeching like a fledgling, “it is as though these three men have never existed, as though the tide has not brought their remains to us, as though — and this would have been most likely — the sea has carried them away and dissolved them in its depths as in an acid bath, and no-one knows what has become of them. If they had' identity papers on them, it would be a different problem and a more difficult decision to take. Identity papers would have linked them to the world, to a country, a human administration, a history, a family. But here, there's nothing. Nothing to enable us to discover their names, their ages, the country from which they have fled. Nothing that can tell us whose sons,, brothers, husbands or fathers they were."
...
Then at last the blue tarpaulin toppled into the hole, accompanied by a silky sigh and by some bees that swarmed after it, abandoning the Priest and the others to their solitude. They flattened themselves against the edge of the sombre rim, side by side, out of breath, and peered into the darkness. They listened, They heard nothing. You could have thought that the three corpses were falling into infinity, without ever crashing into a ledge, a ridge or even the bottom of the chasm. You could also believe that they had never existed. That you had been dreaming up fantastical and macabre images in the uncomfortable hollow of a bad night, after having drunk too much wine, or eaten too much meat and gravy. You might have believed a lot of things that would have allowed you to live more happily afterwards.
But whatever the Mayor, and the islands might believe, they are not to live more happily afterwards. The Teacher, one of the few of the inhabitants not born on the island (something the others hold against him) is convinced there is more to the story that it seems, and then an Investigator arrives from the mainland, armed with satellite photos of the bodies, and their cover-up starts to unravel.
This is a fable in the tradition of the Grimm brothers, not the later Disneyfied versions. The way the Mayor decides to force the Teacher's silence is grim indeed, and the Investigator proves to have very different motives to those the others had assumed. Which makes for a powerful story - 4.5 stars and recommended, and I plan to gradually work my way through the rest of the author's works.
And then there was the stench. Which no longer had anything pleasant or indeterminate about it: it was a smell of decay that was settling over the island. A smell that was unmistakeable, like one that comes from a thicket when a wounded animal goes to die there and its corpse decomposes over time, loses its original shape, attracts flies, worms and maggots, swells up with gas, grows huge, decomposes, bursts and releases all its foul fluids which trickle away in blackish streams.
Dog Island (2020) is Euan Cameron's translation of Philippe Claudel's L'archipel du Chien (2018). The author's brilliant Brodeck's Report (my review), in John Cullen's translation, won the 2010 Independent Foreign Fiction Prize (now the Man Booker International), and I surprised, reading this after the event, that this didn't also feature on the Booker, since, if not to the standard of Brodeck's Report (but few novels are) it's certainly another very strong and striking work.
As with Brodeck's Report this is a fabulistic in style, set on a fictional tiny volcanic island, between Europe and Africa, part of a largely uninhabited archipelago, and with the characters typically presented as archetypes - the Teacher, the Mayor, the Doctor, the Priest etc. The main economy of the island is fishing - the calendar revolving around an annual ritualistic mass trawling expedition known as S'tunella when a large shoal of fish enter the coastal waters - but the Mayor is also pursuing a touristic Thermal Baths project with a (somewhat shady) overseas business consortium which he sees as the only way to revitalise the island economy and prevent the gradual migration of the population the mainland.
One day three bodies wash up on the island, clearly those of refugees who have drowned attempting passage from Africa to Europe. But the Mayor, concerned on the impact on his pet project, decides it is best to cover up the deaths, disposing of the bodies in one of the chasms on the slopes of the Brau, the volcano that dominates the island, swearing everyone with knowledge of what happened to secrecy:
"Exaggerating a little," said the Mayor, once everyone had left the cold room and Swordy had applied bandages to the bleeding fingers of the Priest, who was screeching like a fledgling, “it is as though these three men have never existed, as though the tide has not brought their remains to us, as though — and this would have been most likely — the sea has carried them away and dissolved them in its depths as in an acid bath, and no-one knows what has become of them. If they had' identity papers on them, it would be a different problem and a more difficult decision to take. Identity papers would have linked them to the world, to a country, a human administration, a history, a family. But here, there's nothing. Nothing to enable us to discover their names, their ages, the country from which they have fled. Nothing that can tell us whose sons,, brothers, husbands or fathers they were."
...
Then at last the blue tarpaulin toppled into the hole, accompanied by a silky sigh and by some bees that swarmed after it, abandoning the Priest and the others to their solitude. They flattened themselves against the edge of the sombre rim, side by side, out of breath, and peered into the darkness. They listened, They heard nothing. You could have thought that the three corpses were falling into infinity, without ever crashing into a ledge, a ridge or even the bottom of the chasm. You could also believe that they had never existed. That you had been dreaming up fantastical and macabre images in the uncomfortable hollow of a bad night, after having drunk too much wine, or eaten too much meat and gravy. You might have believed a lot of things that would have allowed you to live more happily afterwards.
But whatever the Mayor, and the islands might believe, they are not to live more happily afterwards. The Teacher, one of the few of the inhabitants not born on the island (something the others hold against him) is convinced there is more to the story that it seems, and then an Investigator arrives from the mainland, armed with satellite photos of the bodies, and their cover-up starts to unravel.
This is a fable in the tradition of the Grimm brothers, not the later Disneyfied versions. The way the Mayor decides to force the Teacher's silence is grim indeed, and the Investigator proves to have very different motives to those the others had assumed. Which makes for a powerful story - 4.5 stars and recommended, and I plan to gradually work my way through the rest of the author's works.
November 30, 2024
This was stunning.
An allegory for our times, starting with the body of three black men washed up on the eponymous Dog Island, a hostile volcanic swathe of land belonging to an unnamed European nation, but not far from the shores of Africa.
In addition to being a commentary on the refugee crisis - and often disturbing lack of humanity associated with this - it also highlights the abuse of power (and it's ultimately fleeting nature), how we deal with our consciences, and particularly the scapegoating of people or groups as a means of control. Rather - and unfortunately - apt.
Philippe Claudel's writing is simply excellent, and I found myself anxiously turning the pages in this short but punchy read (just over 200 pages) to see where the narrative was heading.
Heartbreaking, disturbing, and unflinchingly honest, with a cast of memorable characters.
Thoroughly recommended!
An allegory for our times, starting with the body of three black men washed up on the eponymous Dog Island, a hostile volcanic swathe of land belonging to an unnamed European nation, but not far from the shores of Africa.
In addition to being a commentary on the refugee crisis - and often disturbing lack of humanity associated with this - it also highlights the abuse of power (and it's ultimately fleeting nature), how we deal with our consciences, and particularly the scapegoating of people or groups as a means of control. Rather - and unfortunately - apt.
Philippe Claudel's writing is simply excellent, and I found myself anxiously turning the pages in this short but punchy read (just over 200 pages) to see where the narrative was heading.
Heartbreaking, disturbing, and unflinchingly honest, with a cast of memorable characters.
Thoroughly recommended!
August 20, 2021
As far as I am concerned everything touched by Claudel's pen turns to literary gold. I began, years ago, with Monsieur Linh and His Child, then read what up until now was my best of his, Brodeck, and then Grey Souls. The latter, has another title, as I learned only after I was midway through it for a second time..By a Slow River..
His characters are always strongly drawn, there is a deep sense of humanity, but they are dark, often about the effect that war has had. And this follows in the same vein.
Three bodies are discovered by the Old Woman, who was once the island’s teacher, another man scavenging on the shore, and a fisherman. The Mayor is fetched, who arrives accompanied by the Doctor, and the Teacher, who is an outsider, not an islander, also appears, drawn by the fuss while running on the beach. The Mayor’s immediate instinct is to cover up..
Like other's by Claudel, the plotting is as of a crime novel, but it doesn't take that direction at all. Instead this reads more as a fable. The 'cover up' is to be discovered, and punishment is to be dealt out, as the SuperIntendent arrives, and what a superbly drawn character he is.
This is a novel about immigration and people trafficking, with the Dog Island archipelago representing the Canary Islands, though this is never stated; about the people who will take almost any risk to escape climate change and poverty, and those who exploit them.
It is Claudel at his best.
His characters are always strongly drawn, there is a deep sense of humanity, but they are dark, often about the effect that war has had. And this follows in the same vein.
Three bodies are discovered by the Old Woman, who was once the island’s teacher, another man scavenging on the shore, and a fisherman. The Mayor is fetched, who arrives accompanied by the Doctor, and the Teacher, who is an outsider, not an islander, also appears, drawn by the fuss while running on the beach. The Mayor’s immediate instinct is to cover up..
In a few weeks’ time you’ll tell yourself you dreamed all this. And if you speak to me about it, if you ask me anything, I’ll tell you I don’t know what you’re talking about.
Like other's by Claudel, the plotting is as of a crime novel, but it doesn't take that direction at all. Instead this reads more as a fable. The 'cover up' is to be discovered, and punishment is to be dealt out, as the SuperIntendent arrives, and what a superbly drawn character he is.
This is a novel about immigration and people trafficking, with the Dog Island archipelago representing the Canary Islands, though this is never stated; about the people who will take almost any risk to escape climate change and poverty, and those who exploit them.
It is Claudel at his best.
May 25, 2020
Čo znamená keď sa obrátime chrbtom k ľudskému utrpeniu? Autor nás necháva vstúpiť do domovov obyvateľov ostrova a prostredníctvom postáv sa nás pýta, čo znamená byť človekom.
Zaujímavá kombinácia udalosti, myšlienok ktoré nás nenecháju chladnými.
Zaujímavá kombinácia udalosti, myšlienok ktoré nás nenecháju chladnými.
March 16, 2020
Labai tikiuosi, kad šis laikotarpis, kai rekomenduojama likti namuose, padės atrasti naujas, o galbūt primirštas veiklas. Viena iš tokių-knygų skaitymas. Tad daug nemoralizuodama, noriu tik paskatinti visus čiupti knygą ir skaityti. O man kaip pastoviai skaitytojai, turbūt likimas ir sudėlioja skaitinius pagal dabartinę situaciją. Perskaičius knygą dar ilgai tenka pasukti galvą ir susimąstyti, kas buvo norima pasakyti vienu ar kitu sakiniu, ką reiškia tokie ar kitokie veikėjų aprašomi poelgiai. Todėl ir tenka kartais dieną arba dvi tiesiog luktelėti, kad viskas susidėliotų į tam skirtas vietas ir galėčiau parašyti apžvalgą. Turbūt šie skaitymo metai yra antrų šansų suteikimas toms knygoms ir rašytojams, su kurių kūryba buvo bandyta susipažinti anksčiau, bet dėl tam tikrų priežasčių buvo atidėta vėlesniam laikui, nepabaigus skaityti iki galo. Vienas tokių rašytojų, kuris patenka į šį sąrašą yra Philippe Claudel. Su jo kūriniu "Brodekas" iki šiol dar nepavyko susidraugauti, bet norėdama autoriui suteikti antrą šansą, pradėjau pažintį nuo naujausio kūrinio "Šuns archipelagas". Girdėdama įvairias nuomones ne tik apie patį autorių, bet ir apie pačią jo kūrybą, ilgai nedvejodama pradėjau skaityti minėtąją knygą. Visų pirma, paėmus šį kūrinį, negali neatkreipti dėmesio į skoningą knygos viršelį, kuris patraukia akį lyg ir pavaizduotu žemėlapiu ant jo, tačiau gerai įsižiūrėjus pamatai, jog tai-šuns figūra. Žiūrint į jį, tarsi nusikeli į geografijos pamokas mokykloje, kuomet žiūrint į žemėlapį, stengdavaisi valstybių kontūruose kažką įdomaus įžvelgti. Pradėjusi skaityti šią knygą, iškart supratau, kad gražia, lyriškai plaukiančia istorija, čia nekvepia, nes jau pirmieji puslapiai dvelkia šaltumu, tarsi apgaubia tave tamsos šydu, kurį praskleisti ir įleisti truputį šviesos, atrodo neįmanoma. Jei nežinant, kad šią knygą parašė būtent P. Claudel, sakyčiau, jog siužetas ir rašymo stilius daugiau ar mažiau yra artimas skandinavų literatūrai. Nors pastarąją aš labai mėgstu ir gerbiu, bet užvis labiau knietėjo sužinoti, ką tokio atrasiu kūrinyje "Šuns archipelagas". Todėl skaitant aplankė dvejopas jausmas: ar aš viską supratau, kas buvo rašoma knygoje? Ar autorius būtent paliko vietos skaitytojo interpretacijoms, kad jis viską suprastų ir interpretuotų savaip? Na bet bala nematė, žinant mane, interpretuoti aš mėgstu ir kaip šį kūrinį supratau, yra tik mano vienos nuomonė, o jų gali būti daug ir įvairių, kurie skaitys šią knygą. Tačiau, kad suprastumėte apie ką sukasi kalba, susipažinkime su knygos siužetu. Visa istorija prasideda išgalvotoje saloje, pramintoje Šuns archipelagu, kurioje gyvena maža bendruomenė. Ji žvejoja, gamina raudonąjį vyną, augina alyvmedžių plantacijas ir kaparių sodus. Tačiau šios salos žmonės lyg ir panašūs į pačios jos aplinką-greitai sprendimus priimantis meras, kunigas, kuris visą savo laiką skiria bitėms, nes saloje niekas į bažnyčią nebevaikšto, buvus mokytoja, aštuoniasdešimtmetis, gydytojas, iš kitur atsiųstas mokytojas, kuris salos gyventojams lyg ateivis iš kitos planetos ir kiti keistuoliai. Ramų salos gyvenimą, vieną rugsėjo rytą sudrumsčia nelaimė, kuomet į salos krantą jūra išmeta tris juodaodžių jaunuolių kūnus. Ir nuo čia prasideda pats įdomumas, priversiantis sunerimti ir kelti klausimus, reikalaujančius paaiškinimų. Kaip elgtis tokioje situacijoje? Ar pranešti apie tai valdžiai? Imti ieškoti tiesos ar viską pamiršti? Čia ir susilaikysiu, nenorėdama atskleisti, kaip viskas klostysis toliau. Žinot, kas buvo įdomiausia? Ogi tai, kokį sprendimą priima salos gyventojai: tylėti kiekvienam atskirai ar tylėti visiems kartu? Bet čia dar ne viskas. Didžiausias klausimas kyla, kur padėti lavonus? Kaip su jais pasielgti? Vėlgi, atsakymai paaiškės palaipsniui skaitant šį kūrinį. Kas keisčiausia, kad šioje knygoje veikėjai neturi vardų, jie tiesiog įvardinti bendriniais žodžiais pagal jų pareigas, specialybes, lyg norint kūriniui suteikti kažkokio paslaptingumo arba sumenkinti žmogaus svarbą. Skaitant šį kūrinį, matai, kad autorius juo stengėsi pavaizduoti pasaulines problemas, susijusias su pabėgėlių srautu, kuomet pelno troškimas ir ekonomika išstumia savo aplinkos žmones, nepaliekant vertybių ir sumenkinant pačio žmogaus reputaciją, priversdami juos bėgti į kitą žemyną, valstybes ar miestus. Tik dažniausiai tos svetimos šalys būna nedraugiškos jų atžvilgiu ir juos ištinka mirtis ne kur kitur, o būtent kitoje šalyje. Tikrai sukrečianti ir prikaustanti istorija, atspindinti šių dienų aktualijas. Šis kūrinys tarsi leido man prisiminimais grįžti į studijų metus, kuomet rašiau kursinį darbą apie pabėgėlius ir jų integraciją svetur. Todėl "Šuns archipelagas" buvo lyg koks priminimas sau, kad ir į kokią šalį nuvyksi ar kur beapsigyvensi-būsi vis tiek svetimas to krašto žmonėms. Ties čia ir išryškėja, kokie mes panašūs būdami žmonėmis, bet kokie skirtingi savo mąstymu ir esant kritinėms situacijoms, parodome savo tikruosius veidus ir moralės normas. Todėl šis kūrinys, manau, kad yra ne kiekvienam, nes atrodo, kad sunkus ne tik savo siužetu, bet ir giliai bei jautriai gvildenamomis problemomis. Autorius gan kandžiu stiliumi skaitytojui parodo šiuolaikinį pasaulį, kuris yra ant išnykimo ribos. Jei sudomino ir nebijot liūdnų temų, tai būtinai siūlau paskaityti, nes tai ne faktų ir datų perkrautas kūrinys, o alegorinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį, kuri gali būti baisi kaip kokioje graikiškoje tragedijoje. Todėl be didelių išvedžiojimų, šį kūrinį rekomenduočiau skaityti ir tuos skaitytojus, kuriems patinka mistinio trilerio ir detektyvo prieskonio turintys pasakojimai. Ir pabaigai, kokia ji reali bebūtų, norisi pasakyti: "Gyvenimas-tik žemiška laimingų ir liūdnų akimirkų suma ir kad ir kažin kas būtų, galutinis jos rezultato balansas-nulis"
October 9, 2018
Ce livre m’a totalement absorbé: un page-turner.
Philippe Claudel sait raconter. Il écrit merveilleusement bien: ses descriptions, sa prose, son sens du timing.
Un huis clos dans lequel des insulaires sont confrontés à une découverte dramatique. Une réaction qui ne fait pas l’unanimité. L’arrivée d’un personnage qui change le cours du récit. Un volcan qui réagit aux situations. Un conte? Une fable? Un récit philosophique?
Le lecteur juge constamment la réaction de tel ou tel personnage, puis, Claudel amène habilement ce même lecteur à se questionner sur la projection de lui-même dans cette même situation. Jamais moralisateur, L'ARCHIPEL DU CHIEN est un divertissement parfois surprenant et, du début à la fin, palpitant et délectable.
J’ai adoré cette lecture
"Le chien tournait autour d'elle. Il était heureux comme seules peuvent l'être les bêtes qui vivent dans le présent, qui ne savent rien du passé, ni des souffrances et des questions de l'avenir."
"... de sa soutane qui sentait le camphre et le long célibat".
Philippe Claudel sait raconter. Il écrit merveilleusement bien: ses descriptions, sa prose, son sens du timing.
Un huis clos dans lequel des insulaires sont confrontés à une découverte dramatique. Une réaction qui ne fait pas l’unanimité. L’arrivée d’un personnage qui change le cours du récit. Un volcan qui réagit aux situations. Un conte? Une fable? Un récit philosophique?
Le lecteur juge constamment la réaction de tel ou tel personnage, puis, Claudel amène habilement ce même lecteur à se questionner sur la projection de lui-même dans cette même situation. Jamais moralisateur, L'ARCHIPEL DU CHIEN est un divertissement parfois surprenant et, du début à la fin, palpitant et délectable.
J’ai adoré cette lecture
"Le chien tournait autour d'elle. Il était heureux comme seules peuvent l'être les bêtes qui vivent dans le présent, qui ne savent rien du passé, ni des souffrances et des questions de l'avenir."
"... de sa soutane qui sentait le camphre et le long célibat".
April 22, 2021
Tokia.... Kitokia. Persmelkta blogio, netikėjimu žmogumi bei gėriu. Vos ne mistiška. Labai patiko rašymo stilius ir vertimas.
April 4, 2022
“Bramate l’oro e spargete cenere.
Insozzate la bellezza, calpestate l’innocenza.
Fate scorrere ovunque grandi torrenti di fango. L’odio è il vostro nutrimento, l’indifferenza la vostra bussola. Siete creature del sonno, sempre addormentate, anche quando vi credete sveglie. Siete i frutti di un tempo sonnolento. Le vostre emozioni sono efemere, farfalle presto schiuse, subito calcinate dalla luce dei giorni. Le vostre mani impastano la vostra vita in una fanga arida e insulsa. Siete divorati dalla solitudine. Il vostro egoismo v’ingrassa. Volgete la schiena ai vostri fratelli e perdete l’anima. La vostra natura ribolle d’oblio.
Come giudicheranno il vostro tempo i secoli futuri?”
Così comincia questo romanzo che ha tutte le carte in regola per essere un grande romanzo. Un posto che potrebbe essere ovunque, in un tempo che potrebbe essere qualunque per la cattiveria degli uomini, ma che è il nostro oggi.
Un’isola vulcanica, in cui ogni centimetro di terra è rubato alla lava con forza, coraggio, dedizione, in cui l’uomo si confronta con la durezza del mare ogni giorno e ne esce vinto e vincitore insieme. Tradizioni e gesti che si ripetono nel tempo come la S’Tunella, la caccia al tonno, la mattanza della mia isola. O il vulcano Brau che assomiglia tanto a Iddu, di Stromboli, signore e padrone indiscusso dell’isola. E’ qui che un fatto crea disordine fra i pezzi grossi dell’isola: il sindaco, il dottore, il nuovo maestro, l’insegnante in pensione, il parroco. Tutti spettatori e vittime di uno stesso crimine. Nessuno si salva. Nessuno si può salvare. Perché il male portato dal mare come un’onda costante martella le loro coscienze.
Tre cadaveri di ragazzi neri, senza nome, figli di nessuno, anzi no, figli di quella piaga che è lo sfruttamento della miseria degli altri per gli interessi di gente senza scrupoli, vengono ritrovati sulla spiaggia. E da qui il crollo.
“Sono morti annegati. Il mare tollera spesso che gli uomini gli scivolino addosso, ma a volte si irrita e ne divora qualcuno. Ecco la verità, che è molto triste, glielo concedo”.
Tutta la comunità si piega al gioco della paura, dell’odio, del segreto, per difendere e per difendersi, fino al collasso definitivo. Ogni azione ha le sue conseguenze, che a volte possono essere fatali.
“ L’uomo è così ingenuo, o così orgoglioso, da credere che ogni mistero si possa comprendere e che ogni problema si possa risolvere.”
La scrittura è perfetta, densa, ricca. Ma qualcosa per me non è andata come doveva. E non so spiegare cosa.
“Quando uno vuole ammazzare il cane, dice che l’animale ha la rabbia...
Cosa vuoi che gli dicano, le onde, a parte la canzone dell’acqua? Il mare non parla".
Insozzate la bellezza, calpestate l’innocenza.
Fate scorrere ovunque grandi torrenti di fango. L’odio è il vostro nutrimento, l’indifferenza la vostra bussola. Siete creature del sonno, sempre addormentate, anche quando vi credete sveglie. Siete i frutti di un tempo sonnolento. Le vostre emozioni sono efemere, farfalle presto schiuse, subito calcinate dalla luce dei giorni. Le vostre mani impastano la vostra vita in una fanga arida e insulsa. Siete divorati dalla solitudine. Il vostro egoismo v’ingrassa. Volgete la schiena ai vostri fratelli e perdete l’anima. La vostra natura ribolle d’oblio.
Come giudicheranno il vostro tempo i secoli futuri?”
Così comincia questo romanzo che ha tutte le carte in regola per essere un grande romanzo. Un posto che potrebbe essere ovunque, in un tempo che potrebbe essere qualunque per la cattiveria degli uomini, ma che è il nostro oggi.
Un’isola vulcanica, in cui ogni centimetro di terra è rubato alla lava con forza, coraggio, dedizione, in cui l’uomo si confronta con la durezza del mare ogni giorno e ne esce vinto e vincitore insieme. Tradizioni e gesti che si ripetono nel tempo come la S’Tunella, la caccia al tonno, la mattanza della mia isola. O il vulcano Brau che assomiglia tanto a Iddu, di Stromboli, signore e padrone indiscusso dell’isola. E’ qui che un fatto crea disordine fra i pezzi grossi dell’isola: il sindaco, il dottore, il nuovo maestro, l’insegnante in pensione, il parroco. Tutti spettatori e vittime di uno stesso crimine. Nessuno si salva. Nessuno si può salvare. Perché il male portato dal mare come un’onda costante martella le loro coscienze.
Tre cadaveri di ragazzi neri, senza nome, figli di nessuno, anzi no, figli di quella piaga che è lo sfruttamento della miseria degli altri per gli interessi di gente senza scrupoli, vengono ritrovati sulla spiaggia. E da qui il crollo.
“Sono morti annegati. Il mare tollera spesso che gli uomini gli scivolino addosso, ma a volte si irrita e ne divora qualcuno. Ecco la verità, che è molto triste, glielo concedo”.
Tutta la comunità si piega al gioco della paura, dell’odio, del segreto, per difendere e per difendersi, fino al collasso definitivo. Ogni azione ha le sue conseguenze, che a volte possono essere fatali.
“ L’uomo è così ingenuo, o così orgoglioso, da credere che ogni mistero si possa comprendere e che ogni problema si possa risolvere.”
La scrittura è perfetta, densa, ricca. Ma qualcosa per me non è andata come doveva. E non so spiegare cosa.
“Quando uno vuole ammazzare il cane, dice che l’animale ha la rabbia...
Cosa vuoi che gli dicano, le onde, a parte la canzone dell’acqua? Il mare non parla".
May 12, 2019
P. 96- "A maioria dos homens não suspeita da existência da parte sombria que, no entanto, todos possuem. Frequentemente, são as circunstâncias que a revelam - guerras, fomes, catástrofes, revoluções, genocídios. Então, quando a contemplam pela primeira vez, no segredo da sua consciência, ficam horrorizados e tremem."
P. 138- "(...) Pensa que o ser humano gosta que lhe mostrem a sua própria fealdade num espelho? Nunca vemos como somos e, quando o descobrimos, é insuportável. (...)"
P. 157- "Certas palavras erguem muros que outras nunca conseguirão derrubar. O presidente mandou-os voltar para as suas casas. Mas nas suas casas havia apenas um quotidiano feito de tédio e de repetição, algo conhecido e monótono, que já tinham visto de trás para a frente e que causava náuseas. Enquanto ali, na praça, se haviam, de repente, sentido diferentes. É muito duro pôr de novo os pés na terra, depois de um sonho."
P. 138- "(...) Pensa que o ser humano gosta que lhe mostrem a sua própria fealdade num espelho? Nunca vemos como somos e, quando o descobrimos, é insuportável. (...)"
P. 157- "Certas palavras erguem muros que outras nunca conseguirão derrubar. O presidente mandou-os voltar para as suas casas. Mas nas suas casas havia apenas um quotidiano feito de tédio e de repetição, algo conhecido e monótono, que já tinham visto de trás para a frente e que causava náuseas. Enquanto ali, na praça, se haviam, de repente, sentido diferentes. É muito duro pôr de novo os pés na terra, depois de um sonho."
January 16, 2021
Tai buvo vieno vakaro labai nejaukus skaitinys apie bandymą sušluoti šiukšles po kilimėliu, besitikint, kad to kilimėlio niekas niekada nesugalvos pajudinti, kad iš viso pamirš, jog tas kilimėlis yra ir jo nebematys net ir kasdien ant jo mindami. Ir net pabaiga, kurios pagrindiniai veikėjai man atrodė tikrai nusipelnę ir kurią galima matyti kaip šiokį tokį moralą, kas bus, jei gyvensi kaip bailys, neatsveria tos sunkios atmosferos, sukurtos nuo pat pirmojo skyriaus.
- Ar dabar jaučiate?
- Ką? - paklausė Meras.
- Jį, - atsakė Klebonas, rodydamas į mirusįjį. - Savo naująjį gyventoją. Jis čia, - kalbėjo, smiliumi stuksendamas sau į galvą. - Kiekvieno jūsų galvoje. Ką tik ten įsikūrė. Ir iš ten nesijudins. Nuo šiol jūs įkurdinote jį galutinai, iki savo gyvenimo pabaigos. Dieną ir naktį. Jis nekels jokio triukšmo, bet jūs niekada negalėsite jo išguiti. Teks priprasti. Sėkmės.
- Ar dabar jaučiate?
- Ką? - paklausė Meras.
- Jį, - atsakė Klebonas, rodydamas į mirusįjį. - Savo naująjį gyventoją. Jis čia, - kalbėjo, smiliumi stuksendamas sau į galvą. - Kiekvieno jūsų galvoje. Ką tik ten įsikūrė. Ir iš ten nesijudins. Nuo šiol jūs įkurdinote jį galutinai, iki savo gyvenimo pabaigos. Dieną ir naktį. Jis nekels jokio triukšmo, bet jūs niekada negalėsite jo išguiti. Teks priprasti. Sėkmės.
January 19, 2020
Quien no quiera ver de cerca la cara mas horrorosa del ser humano, el reflejo del alma podrida que todos llevamos dentro, por favor que no lea este libro. Es un libro que podría ser devastador. En la línea de El informe Brodeck y de Almas grises, pero más breve, reflexivo, pesimista y contundente. Literatura que te revuelca los sesos, que te despeina el sueño y te deja aturdido, en fin, gran libro!!!
April 5, 2018
Entrer dans un roman de Philippe Claudel, c’est accepter de laisser une place à l’étrange.
Au début de ce roman, la Voix nous parle et va nous raconter ce qu’il s’est passé sur une petite île de l’Archipel du Chien.
Les habitants ont des surnoms pour prénoms, mais sur cette île, tout le monde se connaît.
Puis arrive un Commissaire qui n’en est pas un qui, avec ses yeux neufs, nous décrit les particularités physiques des gens de l’île.
Pendant le temps de sa présence, une étrange odeur de corps en décomposition envahit tout.
Bien évidement, grâce à la Voix, nous savons ce qui s’est passé et pourquoi et devinons l’étrange machination ourdie contre l’Instituteur.
Mais le propos de l’auteur se dessine en filigrane avec l’apparition de 3 hommes noirs morts noyés échoués sur la plage.
Que faire de ces corps ? Et pourquoi sont-ils là ?
Un roman passionnant qui colle à la triste actualité.
L’image que je retiendrai :
Celle du Commissaire qui boit de l’alcool sans jamais trouver l’ivresse.
http://alexmotamots.fr/larchipel-du-c...
Au début de ce roman, la Voix nous parle et va nous raconter ce qu’il s’est passé sur une petite île de l’Archipel du Chien.
Les habitants ont des surnoms pour prénoms, mais sur cette île, tout le monde se connaît.
Puis arrive un Commissaire qui n’en est pas un qui, avec ses yeux neufs, nous décrit les particularités physiques des gens de l’île.
Pendant le temps de sa présence, une étrange odeur de corps en décomposition envahit tout.
Bien évidement, grâce à la Voix, nous savons ce qui s’est passé et pourquoi et devinons l’étrange machination ourdie contre l’Instituteur.
Mais le propos de l’auteur se dessine en filigrane avec l’apparition de 3 hommes noirs morts noyés échoués sur la plage.
Que faire de ces corps ? Et pourquoi sont-ils là ?
Un roman passionnant qui colle à la triste actualité.
L’image que je retiendrai :
Celle du Commissaire qui boit de l’alcool sans jamais trouver l’ivresse.
http://alexmotamots.fr/larchipel-du-c...
January 5, 2021
Autorius grakščiai vaikšto tarp realybės ir vaizduotės prisiliesdamas prie tamsiausių žmogaus moralės lentynėlių. Parodo kokie mes esame kai niekas nemato, įrodo, kad žmonės bijo to ko nežino ir nesupranta.
Šuns archipelagas išgalvota neegzistuojanti sala, bet tokia panaši į mūsų pasaulį. Autorius literaturiškai interpretuoja dabartinį pasaulį apčiuopdamas visuomenei aktualius aspektus: smurtą, diskriminaciją, pabėgėlius, toleranciją, bandos jausmą itt.
“Šuns Archipelagas” puikus pasakojimas turintis mistinio trilerio ir detektyvo skonio.
Šuns archipelagas išgalvota neegzistuojanti sala, bet tokia panaši į mūsų pasaulį. Autorius literaturiškai interpretuoja dabartinį pasaulį apčiuopdamas visuomenei aktualius aspektus: smurtą, diskriminaciją, pabėgėlius, toleranciją, bandos jausmą itt.
“Šuns Archipelagas” puikus pasakojimas turintis mistinio trilerio ir detektyvo skonio.
August 23, 2022
Ainda que me tenham feito confusão algumas passagens do livro (pela forma como estão escritas), não deixa de ser uma história bem contada com uma mensagem subliminar que tem tanto de importante como é deplorável a postura que a origina.
Publicitado como uma “negra parábola”, parece-me mais um relato fiel daquilo que pode acontecer a qualquer momento, em qualquer local, com quaisquer intervenientes e que demonstra o pior que há no ser humano.
A ler, definitivamente.
Publicitado como uma “negra parábola”, parece-me mais um relato fiel daquilo que pode acontecer a qualquer momento, em qualquer local, com quaisquer intervenientes e que demonstra o pior que há no ser humano.
A ler, definitivamente.
November 23, 2025
Muy entretenido, lo recomiendo
Displaying 1 - 30 of 331 reviews