Džodei penkiolika, bet ji ne iš tų paauglių, kurie kelia scenas ar blogai sutaria su tėvais. Deja, namuose pasikeitus aplinkybėms, mergaitė jaučia, kad nebegali ten ilgiau likti, todėl nusprendžia pabėgti pas draugą, su kuriuo susipažino internetu. Tačiau kelionės metu Džodė pakliūva į nedėkingą situaciją ir susipažįsta su indėnu Džėjumi, kuris pakeičia merginą iš esmės...
Prieš kurį laiką skaičiau kitą autorės knygą - „Sniego šokėjas”, jau tada žavėjausi rašytojos kūryba, bet, perskaičiusi „Laumžirgių vasarą”, likau sužavėta dar smarkiau. Kaip pasirodė ar pasirodys kitiems nežinau, bet mane „Laumžirgių vasara” palietė smarkiau, jautriau ir iki pat širdies kertelių. Manau, kad taip nutiko dėl aptariamų reikšmingų temų, nes tikrai nejaučiau susitapatinimo ar panašumo su pagrindine heroje Džode.
Ar skaitydami, kada nors esate patyrę jausmą, kad rašytojas taip nuostabiai sudėliojo siužetą ir jame taip tiksliai palietė reikiamas temas? Būtent taip jaučiausi aš, skaitydama „Laumžirgių vasarą”. Apskritai, man patinka knygos apie jaunimo problemas, o šioje visi taškai sudėlioti ant „i” ir parašyta būtent apie tai, kas svarbiausia, nevengiant atvirumo.
Galiu drąsiai teigti, kad rašytoja gerai išmano vaikų ir tėvų santykius. Juk jie iš tiesų kartais gali būti komplikuoti, ypač, kai viena ar kita pusė, priima sprendimus, būdama įsikarščiavusi. Tai ir netinkamu momentu suduotas antausis ar pasakytas žodis, ir pabėgimas iš namų, kuris sukelia skausmą bei neviltį.
Žinoma, kaip ir kiekvienoje jaunimo knygoje, taip ir šioje neapsieinama be pirmosios meilės. „Laumžirgių vasaroje” ji susijusi su rasių skirtumais ir net įsivaizduojamais išvaizdos trūkumais. Siužete parodomas ir artimo žmogaus netekties skausmas, kurį ištverti būna labai sunku, bet reikia.
Be to, labai džiugu matyti, kad knygoje akcentuojama ir dar viena tema, apie kurią šiais laikais tiesiog būtina kalbėti garsiai - pažintys internetu. Manau, visi sutiks, kad jaunimas ir net suaugusieji lengvai gali įsivelti į nedovanotinas situacijas, susijusias su netinkamais žmonėmis, nes niekada negalime būti šimtu procentų garantuoti su kuo bendraujame, jei to žmogaus nesame matę gyvai. O galiausiai, viską vainikuoja tai, kad kartais pakeista aplinka, naujos atrastos pažintys ir užklupę sunkumai, praturtina žmogaus asmenybę naujomis vertybėmis.
Rekomenduoju, jeigu mėgstate knygas, kuriose kalbama apie tai, su kokiais iššūkiais tenka susidurti jaunimui, kokias klaidas ši amžiaus grupė dažniausiai daro, bet kartu ir tokias, kuriose parodoma tai, kokių nuotykių jie patiria bei kokiu būdu galiausiai suvokia, kas šiame gyvenime iš tiesų svarbu. Mano akimis, „Laumžirgių vasara” - tai ne tik puikus kūrinys jaunajai auditorijai, bet ir vyresniajai, nes kiekvienas knygos siužete ras ko pasimokyti, o gal net ims geriau suprasti savo vaikus. Be to, A. Babendererde knygos visada supažindina skaitytojus su kitokia, indėnų, kultūra, todėl šie kūriniai turi savotišką edukacinę vertę.
5/5⭐