Atsisveikinu su šia knyga taip, kaip atsisveikinau su Umberto Eco, kai šis palydėdamas mane link lifto tarpduryje tarė: „Claudio, parašyk apie mane knygą."
Štai, profesoriau, knyga parašyta. Tikiuosi, tau ji patinka. Per visus šiuos nuostabius dvidešimt metų tai pirmas kartas, kai kreipiuosi į tave „tu".
„Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio" – susižavėjimo ir pagarbos kupinas pasakojimas apie mokytoją, intelektualą, enciklopedistą, mistifikacijų mėgėją, pasaulinio masto mokslininką ir rašytoją, padariusį didžiulę įtaką XX a. literatūrai. Žmogų, sukūrusį Viljamą iš Baskervilio ir Jakopą Belbą, atvėrusį viduramžių estetikos grožį ir popkultūrą pavertusį mokslinio tyrimo vertu objektu. Čia aptariama ne tik akademinė U. Eco karjera ir semiotikos teorija; čia galima sužinoti ir kaip garsusis mokslininkas bendravo su savo studentais, koks buvo mėgstamiausias jo gyvūnas – ir kodėl.
Claudio Paolucci (Klaudijus Paolučis) – Bolonijos universiteto semiotikos ir kalbos filosofijos dėstytojas, Italijos kalbos filosofijos draugijos sekretorius, savo daktaro disertaciją parašęs vadovaujamas Umberto Eco.
U. Eco buvo ne tik pasaulinio garso rašytojas ir semiotikas, bet ir, anot C. Paolucci, neeilinis mokytojas. Šios biografijos autorius buvo vienas iš paskutinių jo studentų, o vėliau ir kolega, tad ši knyga ne tik priartina skaitytoją prie kolosalaus U. Eco intelektinio palikimo, bet ir leidžia pažinti jį kaip gyvą, šmaikštų, mėgstantį bendrauti žmogų. C. Paolucci apžvelgia mokslinę U. Eco karjerą, aptardamas svarbiausius jo veikalus, padariusius neabejotiną įtaką pasaulio intelektinei raidai. Jis išskiria ir komentuoja vidines rašytojo mokslinėje veikloje praktikuotų įvairių interesų sąsajas: semiotinės teorijos ir romanų rašymo, komunikacijų analizės ir meilės viduramžiams.
Biografija, monografija, studija ir lengvas prisilietimas prie didžios asmenybės. Darbas kaip pažado išpildymas. Darbas kaip bandymas apibendrinti tiek savo santykį su Umberto Eco, tiek trumpai aprašyti visą intelektinį Jo arealą. Kaip tai pavyko - atsakyti sunku. Labiausiai norisi prieštarauti tiems, kas šį veikalą mato kaip "sausą" ar "nuobodų" - aprašykit geriau.
Nesinori lįsti į temas, kurias gvildeno pats Umberto Eco: tam ir reikėtų skaityti jį patį. Ko šiaip lietuviškai yra išversta ir išleista visai nemažai; tik rykit. Ši knyga yra patogus būdas bendrai susipažinti su problematika, asmenybe. Pavyzdžiui, veikale pateikiamas faktas, kad Jo namuose buvo 35 000 knygų. Net ir įdėta trumpo video nuoroda: https://www.repubblica.it/dossier/cul... Tipiniai klausimai (ar viskas perskaityta, ir t.t.) ir tipiniai atsakymai, ką Jis į tai atsakydavo taip pat minimi.
Linkiu šį veikalą perskaityti visiems, kas neturi laiko ar noro gilintis į Umberto Eco idėjas ar tiesiog norintiems susipažinti su šiuo žmogumi. Asmeniškai užgaudžiau nemažai veikalų ir romanų, minimų išnašose, ką traukiu į savo bucket-listą.
10/10 ženklų ir jų tyrinėtojų.
Mokslo problemų neįmanoma spręsti išimtinai mokslo lauke. Estetikos problemų neįmanoma spręsti išimtinai estetikos lauke. Masinės kultūros problemų neįmanoma spręsti išimtinai masinės kultūros ir jos teorijų lauke. Istorija - tai menas kelti klausimus savajame lauke, o Teorija yra menas spręsti problemas. Ir lauko problemos visada sprendžiamos tik vertimo procese.
"Mano laikais į kino salę galėjai patekti bet kuriuo metu, net ir įpusėjus kino filmui; tau įžengus į salę ekrane jau dėdavosi tam tikri dalykai ir tu bandydavai nuspėti, kas gi įvyko prieš tai. Štai, gyvenimas primena mano laikų kino filmą. Mes įžengiame į gyvenimą, kai daugelis dalykų jau yra nutikę prieš šimtus metų, ir nepaprastai svarbu susipažinti su tuo, kas nutiko prieš mums gimstant; tai neišvengiama, jei norime suprasti, kodėl šiandien nutinka daugelis naujų dalykų."
Knyga jam buvo darbo įrankis, padedantis užpildyti tą erudicijos spragą, būdingą visiems mokslininkams, įskaitant Umberto Eco. Dalykų išmokstama, paskui vieni jų primirštami. O tai, ko niekada neužmiršti, - kur susirasti informacijos, kaip judėti atviroje kultūros ir enciklopedijos erdvėje. Būtent šis "mokėjimas judėti", o ne erudicija, buvo Umberto Eco intelektualumo ir išmonės bruožas. Kad ir kiek daug žinotume, visada bus daugiau tų dalykų, kurių neišmanome. Mokslininkas dažnai užmiršta tam tikras įgytas žinias, tačiau niekada neužmiršta, kaip jas atgauti ar kaip įgyti naujų.
"Kaip sakydavo vienas žmogus, kiekviena sudėtinga problema turi vieną paprastą sprendimą, kuris yra klaidingas."
Keista knyga, pilna minčių pasikartojimų, bet joje neišvengta ir filosofijos/semiotikos vingrybių, kurias be tam tikro žinių bagažo sunku suprasti. Pastarasis aspektas ypač juntamas paskutiniame skyriuje. Mano įsitikinimu, autorius nesugebėjo rasti balanso tarp aiškaus išdėstymo, visiško subanalinimo ir sudėtingų sąvokų pinklių.
Knyga padeda suvokti, apie ką Umberto Eco romanai, neblogai apžvelgia ir visą jo filosofinių idėjų žemėlapį, gali praversti kaip tam tikra navigacija akademinio pasaulio žmonėms, norintiems susirasti, kur daugiau pasidomėti kokiomis konkrečiomis temomis. Vis dėlto, ši knyga - nei biografija, nei grynoji teorija, nei gidas, kaip skaityti autoriaus grožinę literatūrą. Viskas viename, o tuo pačiu ir niekas. Tam tikras biografinis ančiasnapis, mėgstamiausias Eco gyvūnas.
Galbūt toks ir buvo Paolucci tikslas - iliustruoti vieną iš Eco įžvalgų tam tikra knygos struktūra, tokia, kad perskaitęs sutrinki, nežinai, kaip ją suklasifikuoti, kaip tie mokslininkai, pirmą kartą pamatę ančiasnapį, kiaušinius dedantį žinduolį.
Akademinio stiliaus knyga apie mokslininko, rašytojo, žurnalisto kūrybą. Daug įžvalgų, įtakojusių veiksnių atskleidimo, tačiau pasakojimas sausas, neįdomus.
Paantraštė “Tarp tvarkos ir nuotykio” skaitant išgyvenau kaip “Tarp įkvėpimo ir nuobodulio”.. Yra įdomių įžvalgų, stulbinantys ir įkvepiantys dalykai apie U.Eko asmenybę (bent jau tai viena pirmųjų mūsų gilesnių pažinčių), įdomu permąstyti apie ką yra ar galėtų jo grožiniai kūriniai. Tačiau visa tai skendi tarp sudėtingo, sauso ir pasikartojimų kupino teksto pelkės, tarsi prastas pardavėjas atkaklumu bandytų neketinančio pirkti pirkėjo kantrybę..
Come dice lo stesso Paolucci lo scoglio dell'introduzione è impegnativo ma poi porta alla scoperta di un testo complesso ma godibilissimo. Ho sempre amato Eco e questo testo ne restituisce ancor di più la dimensione di Gigante della cultura e mi ha fatto venir voglia di rileggerne sia i romanzi che i saggi!
Apie Eco tik taip ir galima būtų rašyti - knyga pilna filosofinės analizės, pagarbos mokytojui, jo nesudievinant. Išvengta sausų biografinių faktų, visas tekstas apie jo kūrybą, kritinę mintį. O paskutinė pastraipa nenorom ir ašarą išspaudžia. Labai rekomenduoju sunkesnio teksto mėgėjams.
un testo che ho amato nella sua totalità, semplicità e chiarezza su un uomo unico e di portata complessa e importante per la contemporaneità. un viaggio dall'inizio alla fine di eco, che lascia senza dubbi il lettore e crea un legame difficile da abbandonare.