„Marokas: abipus Atlaso kalnų“ – tai kelionių įspūdžių knyga, kviečianti pažinti saulės, smėlio bei vėjų karalystę, kurią iki šiol valdo karalius ir... džinai. Čia laikas skaičiuojamas savaip – pasijunti tarytum patekęs į viduramžių pasaulį, o akys gatvės turgeliuose tarp apdulkėjusių sendaikčių norom nenorom ima ieškoti stebuklingosios Aladino lempos. Indigo spalva, nenusakomo margumo plytelių raštai, oras, persismelkęs apelsinų, rožių žiedų, ambros bei prieskonių kvapais, apsuka galvą ir visiškai pavergia širdį!
Nuo pat pirmojo puslapio knyga „Marokas: abipus Atlaso kalnų“ patraukia išraiškinga, gyva kalba, kuri kupina vaizdingų epitetų ir detalių aprašymų, leidžiančių skaitytojui įsijausti ir keliauti kartu, tarytum savo akimis išvysti tai, kas pastaruoju metu taip traukia į šią Šiaurės Afrikos šalį. Be to, į pasakojimą įpinami istoriniai bei geografiniai faktai, taip pat tikslus kelionės maršrutas, aprašomi vietinių papročiai, pateikiamos net trumpos jų charakterio apybraižos – tai bus naudinga dar tik ketinantiems aplankyti Maroką. Žinoma, neapsieinama be komiškomis situacijomis virtusių nuotykių, kuriuos autorė patyrė kartu su kelionės bičiuliais ir vietiniais gidais.
Violeta Domkuvienė gimė Kaune, baigė chemijos studijas ir daugiau nei dvidešimt metų dirbo lengvosios pramonės srityje. Visai atsitiktinai susidomėjo ajurvedos mokslais, studijavo kinų mediciną, mokėsi masažo paslapčių ir jau 15 metų džiaugiasi suradusi tikrąjį savo kelią, darbą ir hobį viename. Kitas aistringas pomėgis nuo pat mažens – kelionės. Noras pasidalinti patirtimi, žiniomis, įspūdžiais, vaizdais ir nuotykiais, aprašyti aplankytas šalis, kurių autorė priskaičiuoja jau gerokai virš 30-ies, pavirto knygomis.
Įspūdžiai iš vienos kelionės į Maroką. Autorė keliavo su grupele draugų. Mano lūkestis knygoms apie šalį - rasti daugiau įvairios toje šalyje sukauptos patirties, žinių, įdomybių ir naudingų patarimų, galbūt praversiančių keliaujant į tą pačią vietą.
* Moterys... Kurių beveik nematyti, tačiau gali užuosti. Vakariečių akiai atrodančios neįprastai. Tačiau man - gražiai ir moteriškai. (...) Visai jos neatrodo užguitos ar nelaimingos. Amaiptol. (...) Panašu, kad vyrai popietes kavinėse leidžia ne šiaip sau, o bėgdami nuo valdingų ir vaidingų namuose viešpataujančių matronų.
* Dabar Feso medinoje dominuoja įvairiausi amatininkai, perduodantys iš kartos į kartą savo amatų tradicijas. Trumpai sakant, proletariatas. Dar ir šiandien, kaip ir daug šimtmečių atgal, beveik visi darbai čia atliekami rankomis.