What do you think?
Rate this book
Dienynas 1918 m. rugsėjo 1-oji - 1926 m. birželio 30-oji
732 pages
Published January 1, 2018
2 people are currently reading
15 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
December 21, 2020
Kadais pradėjęs nuo trečiojo, dabar peršokau į pirmą kunigo A. Pauliuko dienoraščio tomą (1918 rugsėjis – 1926 m. birželis).
Ir užbaigiau - tad ką gi apie jį. Prieš mus – spalvinga asmenybė, su tvirtomis pažiūromis, ydomis, trūkumais ir netobulumais.
Kartais – lyg visai nekunigiškomis (nors tam laikmečiui būdingomis): „Jaučiu, kad nervai sugedę. Vienam mokiniui už blogą elgesį tėškiau per ausį ir paklupdžiau pusei valandos.“
Konservatyvaus: „Šlykščiai išrodė:kunigas su velocipedu. Geriaus ir gražiaus būtų važiuoti be velocipedo, dabar išrodo per daug svietiškai.“
Įtariai žiūrinčio į pramogas ir žaidimus, ypač – futbolą, kurį laiko slapto žydų (besitreniruojančių žaisti futbolą) sąmokslo dalimi.
Labai skeptiškai žiūrinčio – į Lietuvos valdžią ir kariuomenę. Kartais – ne be pagrindo: „Jokio tarp naujokų nematyt patriotizmo. Kožnas stengiasi kaip norints išsisukti nuo kareiviavimo. Keletas tėvų siūlijo arba, tikriaus sakant, brukė man į delną po tūkstantį auksinų, kad pakvolčiavočiau metrikus, kad tokiu būdu sūnų išliuosavus nuo kareiviavimo.“
Labai nekenčiančio bet kokio plauko kairiųjų, socialdemokratų, liaudininkų (ką jau kalbėti apie bolševikus) ir primenančio tai kiekviena proga: "Man prisiėjo sakyti pamokslas. Pristigęs atsakančios temos, užbaigiau pamokslą cicilistų išpeikimu." arba – "Per pamokslą išpeikiau tuos savo parapijonis, kurie rinkimuose į Seimą balsavo už cicilistus. Išvadinau juos judošiais, pardavėjais kryžiaus bedieviams."
Net po mirties: „pasimirė bolševikas-komunistas Bagdžiūnas. Atsisakiau nuo krikščioniškų laidotuvių, nors labai pati verkdama prašė. Jeigu nereikėjo kunigo prie gyvenimo, tegul apsieina be jo ir po mirties.“
Linkusio pasiteisti, kad ir smulkesne proga: „Pas Anykščių taikos teisėją turėjau byla su kaimyne Lapeikiene dėl kiaulių. Mat ji per visą žiemą leido kiaules į mano daržus<...> kiaulės pridirbo daug žalos. Už tai buvo nubausta 25 litais. Boba labai nepatenkinta pralošus bylą.“
Mėgstančio pinigus: „Pirmą kartą pamačiau sidabrinius litus.<...> vienas litas – per mažokas, sunku delne sugraibyti, du litu šiek tiek panašesni į monetą, o penkių litų, tai tikrai gražus, gan vykusiai nukaltas.“
Tikinčio juodžiausiomis paskalomis apie žydus:
„Eina plačiai paskala, kad Kupiškio žydai norėję papjauti Migonių Petrylos vaiką ritualo tikslu. Žmonės labai įnirtę ant žydų, ruošiasi daryti pogromą. Sutverti iš piršto panašią istoreiją, rodos, negalimas dalykas. Ir taip norom nenorom prisieina abejoti ir daleisti, o galgi žydai ir pjauna Velykoms krikščionių vaikus?“
Sugriešijančio kontrabanda (ir nepanašu, kad dėl to sukančio galvą): „Muitinė lengviai praleidė į vagoną nekračius mano maišelių. Kad būtų pažiūrėję, už tikro būtų radę konjako, hollendersko spirito kelis litrus ir kitos kontrabandos.“
Kartais pasiduodančios filosofiniam mirties artumui: „Pagavau ant kaklo blusą ir padėjęs ją tarp nagų sutraiškiau. Papoškėjo. Pirm minutės buvo tikslingas gyvenimas, o dabar jo nebėra. Erdvėje "aš" esu daug minkesnis ir trumpesnis už tą blusą ir mano gyvenimas yra minkesnis ir trumpesnis už jos gyvenimą. Argi tad gyvenimas nėra žaislu?“
Žodžiu – tipiško konservatyvaus, dar carinio kirpimo to meto lietuvio kataliko.
Kažkuo simpatiško ir šiltesnio, nei, matyt tokio pat sąžiningo, bet bjauresnio Baltušio dienoraščio.
Su smulkiais orų, kaimynų, politikos, nuotaikų, kainų, žmonių kalbų aprašymais. Visas kalnas citavimui tinkamo teksto, kuriuo, manau ir matau daugel kas noriai naudojasi.
Pati knyga, kaip pridera – storoka, solidi. Iš trūkumų – kadangi dienoraštis labai kliudo metų nebuvimas – dienos surašytos aiškiai, mėnesį irgi gali pavertęs surasti, o kelinti meta – tenka versti iki jų ribos, kad suprastum.
Ir užbaigiau - tad ką gi apie jį. Prieš mus – spalvinga asmenybė, su tvirtomis pažiūromis, ydomis, trūkumais ir netobulumais.
Kartais – lyg visai nekunigiškomis (nors tam laikmečiui būdingomis): „Jaučiu, kad nervai sugedę. Vienam mokiniui už blogą elgesį tėškiau per ausį ir paklupdžiau pusei valandos.“
Konservatyvaus: „Šlykščiai išrodė:kunigas su velocipedu. Geriaus ir gražiaus būtų važiuoti be velocipedo, dabar išrodo per daug svietiškai.“
Įtariai žiūrinčio į pramogas ir žaidimus, ypač – futbolą, kurį laiko slapto žydų (besitreniruojančių žaisti futbolą) sąmokslo dalimi.
Labai skeptiškai žiūrinčio – į Lietuvos valdžią ir kariuomenę. Kartais – ne be pagrindo: „Jokio tarp naujokų nematyt patriotizmo. Kožnas stengiasi kaip norints išsisukti nuo kareiviavimo. Keletas tėvų siūlijo arba, tikriaus sakant, brukė man į delną po tūkstantį auksinų, kad pakvolčiavočiau metrikus, kad tokiu būdu sūnų išliuosavus nuo kareiviavimo.“
Labai nekenčiančio bet kokio plauko kairiųjų, socialdemokratų, liaudininkų (ką jau kalbėti apie bolševikus) ir primenančio tai kiekviena proga: "Man prisiėjo sakyti pamokslas. Pristigęs atsakančios temos, užbaigiau pamokslą cicilistų išpeikimu." arba – "Per pamokslą išpeikiau tuos savo parapijonis, kurie rinkimuose į Seimą balsavo už cicilistus. Išvadinau juos judošiais, pardavėjais kryžiaus bedieviams."
Net po mirties: „pasimirė bolševikas-komunistas Bagdžiūnas. Atsisakiau nuo krikščioniškų laidotuvių, nors labai pati verkdama prašė. Jeigu nereikėjo kunigo prie gyvenimo, tegul apsieina be jo ir po mirties.“
Linkusio pasiteisti, kad ir smulkesne proga: „Pas Anykščių taikos teisėją turėjau byla su kaimyne Lapeikiene dėl kiaulių. Mat ji per visą žiemą leido kiaules į mano daržus<...> kiaulės pridirbo daug žalos. Už tai buvo nubausta 25 litais. Boba labai nepatenkinta pralošus bylą.“
Mėgstančio pinigus: „Pirmą kartą pamačiau sidabrinius litus.<...> vienas litas – per mažokas, sunku delne sugraibyti, du litu šiek tiek panašesni į monetą, o penkių litų, tai tikrai gražus, gan vykusiai nukaltas.“
Tikinčio juodžiausiomis paskalomis apie žydus:
„Eina plačiai paskala, kad Kupiškio žydai norėję papjauti Migonių Petrylos vaiką ritualo tikslu. Žmonės labai įnirtę ant žydų, ruošiasi daryti pogromą. Sutverti iš piršto panašią istoreiją, rodos, negalimas dalykas. Ir taip norom nenorom prisieina abejoti ir daleisti, o galgi žydai ir pjauna Velykoms krikščionių vaikus?“
Sugriešijančio kontrabanda (ir nepanašu, kad dėl to sukančio galvą): „Muitinė lengviai praleidė į vagoną nekračius mano maišelių. Kad būtų pažiūrėję, už tikro būtų radę konjako, hollendersko spirito kelis litrus ir kitos kontrabandos.“
Kartais pasiduodančios filosofiniam mirties artumui: „Pagavau ant kaklo blusą ir padėjęs ją tarp nagų sutraiškiau. Papoškėjo. Pirm minutės buvo tikslingas gyvenimas, o dabar jo nebėra. Erdvėje "aš" esu daug minkesnis ir trumpesnis už tą blusą ir mano gyvenimas yra minkesnis ir trumpesnis už jos gyvenimą. Argi tad gyvenimas nėra žaislu?“
Žodžiu – tipiško konservatyvaus, dar carinio kirpimo to meto lietuvio kataliko.
Kažkuo simpatiško ir šiltesnio, nei, matyt tokio pat sąžiningo, bet bjauresnio Baltušio dienoraščio.
Su smulkiais orų, kaimynų, politikos, nuotaikų, kainų, žmonių kalbų aprašymais. Visas kalnas citavimui tinkamo teksto, kuriuo, manau ir matau daugel kas noriai naudojasi.
Pati knyga, kaip pridera – storoka, solidi. Iš trūkumų – kadangi dienoraštis labai kliudo metų nebuvimas – dienos surašytos aiškiai, mėnesį irgi gali pavertęs surasti, o kelinti meta – tenka versti iki jų ribos, kad suprastum.
Displaying 1 of 1 review