„Žalčių karalienė“, gerai žinoma lietuvių liaudies pasaka, šioje V. V. Landsbergio apysakoje iš mito perkeliama į realų istorinį laikmetį, į partizaninių kovų sūkurį, priverčia naujai pažvelgti į epo modernizavimo galimybes, atrandant universalias šios žinomiausios lietuviškos pasakos sąsajas su dramatiška XX amžiaus Lietuvos pokario istorija.
„Žalčių karalienė“ – tai pajūrio moksleivės, literatės Eglės, dienoraštis, pradėtas rašyti, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų.
Šioje knygoje naudojamos citatos iš partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščių, remiamasi gausia partizaniška lektūra (dokumentais, laiškais, pasakojimais etc.).
Vytautas V. Landsbergis is a writer, director, publicist and musician.
He had directed 20 documentary films and three feature films. He also writes plays and directs them himself in various theaters internationally.
Vytautas V. Landsbergis is well known as a writer of children’s literature in Lithuanian. His The Stories of Little Brown-Nosed Bear, The Apple Stories, The Angel Stories, Eugene the Moose have been adopted for stage and produced by several of Lithuanian drama theaters.
Būna knygų, kurias tik paėmęs į rankas, o ir aprašymas taip sako, žinai, kad laimingos pabaigos nebus, bet versdamas puslapį po puslapio naiviai viliesi, kad viskas baigsis kitaip... Savo brangiosioms atidaviau klausdamas, kuri nori pirma ašarą nubraukt.. Tokia tad ir rekomendacija: jei kokį netikėtą brangakmenį ir parsinešiau iš knygų mugės, manau, tai jis ir bus...
Mano miesto mėgėjų teatras stato spektaklį pagal šią pokario pasaką. Tai ir paskatino griebti knygą. Na ką, tikra pasaka – kaip ir vaikams skaitant pasakas, taip ir man, paėmus knygą į rankas nesinorėjo jos padėti į šalį kol nebaigsiu. Tai „prarijau“ per pusdienį. Tiek meilės, tikėjimo, lūkesčių, istorijos, įtampos ir daug daug visko toje pasakoje sudėta... Ir vilties, kad viskas Eglei, Žilvinui ir jų vaikams bus gerai, jutau. Deja...
Citatos:
„Tu mano užnugaris. Ramus būsiu tik tada, kai užnugaryje viskas bus ramu. O Lietuvoje man oho kiek ramybės prireiks!“ 61 psl.
„– Aš irgi gyvas žmogus, ne medis! – O ką, medis negyvas? – atsistojo prie stambios pušies, apkabino, prisiglaudė: – Kaip kiekvienas žmogus yra žmogus, taip ir kiekvienas gyvūnas yra žmogus, ir kiekvienas medis yra žmogus.“ 61 psl.
„Baba sakydavo – kai laimini kitus, tada ir pats būni laimingas. Juk negali duoti kitiems to, ko pats neturi.“ 75 psl.
„Mano miestai balti, mano kalnai pilni medžių, mano žmonės gražūs ir neklastingi, mano šaltiniai tyri, upės švarios, mano žemėje gimsta sveiki vaikai, oras kvepia gėlėmis, mano paukščiai gieda dangaus giesmes, o žvėrys draugiški žmogui. Dievas vaikšto po žemę ir sutikęs kiekvieną apkabina, o žmonės iš laimės vis gerėja. Tegu ir tavo pasaulyje būna taip gražu, kad mums visiems būtų gera.“ 86 psl.
„Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminamo bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.“ 93 psl.
V. V. Landsbergio “Žalčių karalienė” įsigijau pagal kažkurio “Skaitytojų klubo” nario rekomendaciją. Ir nors knygutė trumputė, tačiau labai įsimintina. “Žalčių karalienė” - tai apysaka, sukurta lietuvių liaudies pasakos “Eglė žalčių karalienė” motyvais. Ji atskleidžia partizano Žilvino ir jo mylimos žmonos Eglės meilės ir šeimos istoriją sunkiu Lietuvos istorijai metu - partizaninio karo laikotarpiu. Kartu tai pasakojimas apie dvi stiprias asmenybes, gyvenančias dėl bendros idėjos, aukojančias dėl to visa, kas brangiausia - šeimyninę laimę, akimirkas kartu, deja, net ir savo gyvybę... Apysakoje labai realistiškai pavaizduota tuometė visuotinio susipriešinimo atmosfera Lietuvoje - draugai, kaimynai tampa vienas kito priešais, vieni šeimų nariai partizanauja, kiti - dirba milicijai, dar kiti ištremiami ir niekada negrįžta... Autoriaus pasirinkta tautosakos kūrinio interpretacija išties nepaprasta ir sudėliota labai meistriškai. Nors tekstas ir trumpas, tačiau skaitant mane sužavėjo šis tobulas lietuvių tautosakos, mitologijos, poezijos, netgi tam tikros mistikos elementų junginys. Istoriją autorius perteikia kaip Eglės dienoraščio įrašus. Pasakojimo stilius ypatingai gražus, švelnus ir nostalgiškas. Taip skaitytojui suteikiama galimybė matyti įvykius Eglės akimis, pažinti jos mintis, jausmus. Ši nepaprasta moteris visai jaunutė atskiriama nuo savo brolių, seserų, tėvų; ką tik ištekėjusi, ji lieka viena svetimame krašte, apgriuvusioje trobelėje Gotlando salos miškuose. Dienoraščio puslapiai liudija jos laukimą, vienišumą, atskirtį, vėliau - didžiulį troškimą grįžti į Lietuvą, surasti ten likusius brolius, o gal ir mylimąjį. Deja, skaudus Lietuvos partizaninių kovų laikotarpis baigiasi tragiškai, ateina pabaiga ir Eglės bei Žilvino istorijai... Iš tiesų, su “Žalčių karaliene” verta susipažinti kiekvienam tiek dėl Lietuvos istorijos pažinimo ir skaitant kylančio autentiškumo jausmo, tiek dėl pasimėgavimo pačiu literatūros kūriniu. Vertinu penkiomis žvaigždutėmis iš penkių. Rekomenduoju mylintiems klasikinę lietuvių literatūrą, tautosaką, skaitytojams, kuriuos domina Lietuvos istorija, o taip pat visiems kitiems, kurie nori ją pažinti kažkiek netradiciniu būdu.
Norėčiau duoti daugiau, bet... širdis neleidžia. Kodėl? Atsakymas paprastas - neatitiko lūkesčių ir tekstas nepajėgė išlaikyti dėmesio iki pat istorijos pabaigos.
Ši knyga atsidūrė paauglių knygų lentynoje, netgi nominuota kaip metų knyga paaugliams. Bet ji ne paaugliams ir niekaip nesuprantu, kam šovė į galvą ją ten priskirti. Tai suaugusio žmogaus istorija kitam suaugusiam žmogui, turinčiam bent jau minimalias žinias apie pokarį, stribus ir partizanus. Be viso to net ir pats tekstas savo kalba, savo lyrika primena visus tuos privalomuosius mokyklinius skaitinius, kurie deja, irgi rašyti ne paaugliams.
Kūrinys persotintas ne tik dramos, bet ir poezijos, tautosakos. Gal čia tik mano skonis, bet sakyčiau, visko vienoje vietoje tiesiog per daug. Jei lietuviškos dainos dar galėtų rasti vietą ir gyvuoti šioje istorijoje, tai dar ir Eglės rašomi eilėraščiai kūrinį padaro per sunkiu ir man jų paprasčiausiai per daug. Galbūt prie to prisideda ir tai, kad poezijos aš jau atsiskaičiau mokykloje ir visai nebepasiilgstu.
Pati istorija yra niūri, skaudi. Taip, kitokia ji būti ir negali - juk pasaka apie Eglę žalčių karalienę būtent tokia - tragiška. Ir vis dėlto koncentratas per stiprus - poezija, tautosaka, pranašiški sapnai ir viskas vienoje gana plonoje knygutėje. Finalas taip pat lauktas, tikėtas, tačiau per staigus ir, bent jau man, ne iki galo aiškus. Jei pasakoje jis užima bent trečdalį istorijos, tai čia pabaiga išsiritulioja taip staigiai, kad nespėjo nei normaliau subręsti, o jau žiūrėk nebėra nei Žilvino, nei Eglės, nei vaikų, nei visos jos šeimos.
Įtaigus istorijos pasakojimas viena šeimos linija, kurioje netrūksta mitologijos ir liaudies motyvų. Puikiai leidžia pajusti to laikmečio specifiką, neapkraunant teksto istoriniais faktais. Kai istorija tampa pasaka...
“Taip, rodos, norėtųsi atsidurti su tavimi ir vaikais kokioj nors ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o ti žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuos paskendę. Kvailas aš svajotojas, Egluže. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminamo bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.”
Pirmą kartą skaičiau apie partizanus. Niekada jais labai nesidomėjau. Ir šią knygą labiau rinausi dėl gerai žinomos pasakos interpretacijos, buvo įdomu, kaip ji pateikta. Ir atsitiko taip, kad knygą perkaičiau per pusdienį. Tai knyga apie meilę, laukimą, moterišką stiprybę... Knygoje apstu lietuvišų dainų, eilėrasčių, kas šiuo metu esat svetimoje šalyje atrodo ypač jautriai. Knyga patiko ir sakyčiau gal net privertė susimąstyti, kiek visko daug turime šiandien ir vis dar esame nelaimini, o reikų džiaugtis ir didžiuotis.
Pritrenkė mane ši knyga savo idėja ir jos išvystymu. Labai labai patiko! Kokie nesuvokiami partizaniški dalykai vyko dar taip, atrodo, neseniai. Ir kaip greitai mes viską pamiršome..
Iš tiesų, daug iš šios knygos nesitikėjau. Paėmiau ją todėl, kad mano lietuvių mokytoja pasiūlė ją perskaityti. Pradžioje viskas atrodė pakankamai paprastai, nieko neįprasto, tačiau vėliau, kai Žilvinas pasiūlė Eglei už jo tekėti, viskas pasisuko daug įdomesne linkme. Jai išvykus į salą ir gimus pirmam vaikui, nesitikėjau, jog Žilvinui grįžus sulauks dar dviejų vaikų. Pabaiga taip pat buvo netikėta, kadangi negalvojau, jog Žilvinas bus gyvas ir nenorėjau tikėti, jog Drebulė išduos savo tėvą dėdei. Būtent dėl tokių posūkių pabaigoje ir manau, kad knyga verta skaitymo.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Omg. Nemaniau, kad man patiks lietuvių parašyta knyga. Šita versija yra tiesiog visiškai kitokia nei pasakota mokykloje. Neturiu žodžių. Suprantu, kad aš šitos istorijos niekada napamiršiu. Man labai gaila Eglės. Norėtųsi, kad knyga būtų daug ilgesnė ir su daugiau smulkmenų, nes to pritrūko.
Paėmiau į rankas dėl metų knygos rinkimų ir dėl to nei kiek nesigailiu. Nesu tokio žanro mėgėja, tačiau likau tikrai sužavėta, nors pabaiga ir buvo žinoma.