What do you think?
Rate this book
Хроніки Південного
«Хроніки Південного» — молодіжний роман литовського письменника Рімантаса Кміти, в якому йдеться про життя шяуляйського старшокласника в 1990-х роках. Це дуже щира й дотепна розповідь головного героя, який виростає від бажання «бути як усі» до того, щоб не боятися бути унікальним. Як і кожен підліток, герой роману прагне самостійності, крутості, для цього пробує і в дрібному «бізнесі» покрутитися, і досягнути результатів у регбі, і дівчата притягують його наче магнітом. Перші проблеми з правоохоронцями, перша любов, перші вірші й перший секс — усе, що було актуальне в 1990-х, і тепер буде близьким підліткам-читачам.
384 pages, Hardcover
First published January 1, 2016
94 people are currently reading
1511 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 285 reviews
January 27, 2025
Atnaujinims 2025-01-27: Bettai kooookis films gers gavuos, ein sau!
Kaip devyniasdiešimtu vaiks, kuriam nesvetimi kreipiniai „E duchas atejni čia“ bei „ėagirdž aturrūkyt', a gal' duot paskambint'?“ galiu pasakyt', ka Rims Kmita yra maladiec. Ir kas an knygas viršelia parašyta, tą Rims viduj i duod – normálus traukinuks i nepriklausomybies pradžią i laukinia kapitalizma laikmieti su visuom detaliem.
Skaitydams ne kartą žvygavau i šiepiau dantis, nes nu kitaip nesigaun. Puikus autoriaus humuora jausmas, permests kartu su mielkais, bet tiksliais to laikmečia faktais kuria stebuklinga aurą i bemat gal' prisimint' save tuom laiku.
Labai lengva buva susitapatint' su pagrindiniu personažu - pas man' gyvenime irgi i sport buva, i tuokia merga, i Muonika panaši, i da buva periods, ka popiet užsimesdavau treningiuka i varydavau pasivaikščiuot po sava rajuona, i dar dėl tikruma ir autoriteta ir bita pasiimdavau, bo buvau prie smulkesnių, tai normalesnia riema išmest nelabai išeidava, bet normalus ambals tai vistiek nuoriejau atrodyt'. Ka pagalvoji, keista - va Rims buva geziuks, tada pradieja skaityt' knygas i nebebuva geziuks. O Efka va i knygas skaite, i buva pirmūns, nu i vistiek su bita draugava. Nu čia toks biški pamastymui, kaip Valstybinis Tautuos Frons internetuose raša. Nu bet dabar Efka jau ne geziuks, nors ir ne valasatas i ne rašytojas. Rímtai sákau.
Labai gerai yra tuokia literatūra Lietuvoj, galima sakyt', ka realiai tai unikali knyga. Nors va, atruod, Ramanauskų Tomuks sava apžvalgikėj rašė, ka šita knyga reik' privaluomai traukt' i mokyklas programa, vieton visokių ten Avyžių, tai aš gal' i biškiuką nenorieč' sutikt'. Ne tai, ka nereiktų jos traukt' - reiktų, i net labai reiktų, bet aš tiesiog galvuoju, ka šiuolaikiniai mielki nelabai pagaus čia kampą. Aš i pats kai daba pagalvuoju, tai kažkaip nesitik', ka buva laikai kai pats guliedavau prieš teliką įsjungęs kokia VIVA ar MTV i žiūriedavau topus, nors net nežinuodavau, a juose bus ten kokie Pet Shop Boys ar tas miesos šmots, katras dainava, ka bele ka dėl meilies padarys. Tai vienžo, dabartiniai mielki, an jutūbies ir feisbuka užaugę, apie puse dalyku, kas knygoj parašyta, išvis nesupras. Nu va pavyzdžiui kas jiem tas Pingvins? Visi akruopoliai i megos daba tikrais itališkais ledais užkišti, nueini i nusiperki, kuokia nuori skuonia. I tu jam neišaiškinsi, ka tada buva tik plombyrs i kad akruopolia i megu šmegu išvis nebuva. Jiem šita knygike bus tas pats, kas mana kartai knygikes apie kolchozus i pasakuojimai apie Hiperbole. Nou konekšn. Nu bet gal' aš i klystu. Gal' bus konekšn, gal' net ir aploud bus koks tai. Ir bet katruo atvieju, tai vistiek Kmita yr šimtakart geriau už visuokias lazdynų peliedas.
Nu tai žuodžiu, labai gera knygikė, labai daug prisiminimų, susitapatinima, geru emuociju, daug daug uvažūchas autuoriui nu i aišku MAX'inis įvertinims.
Ir da pabaigai noriečiau paprašyt' šiauliečių ir jiems prijaučiančių manęs labai nemušt', jei aš kažką ne taip ir/ar netiksliai parašiau savo aprašyme. Šiauliuose negimiau, neaugau ir, tiesą sakant, tai tolkam net ir nebuvau juose ir visa šiaulietiška tarmė yr tik tokia, kaip aš ją įsivaizduoju (nu i kiek iš knygas išmuokau). Peace!! We are sending out a love message to the world. :)
December 30, 2017
Pasakyti, kad man patiko ši knyga – tai nepasakyti nieko. Patiko labai labai, su didžiausiu malonumu perskaičiau, praryjau, suvartojau. I gera daba ant dušias.
Be galo patiko Rimanto, ir rašytojo, ir veikėjo, toks visiškai deadpan humoras be akivaizdaus humoro, jo beveik filosofiški pamąstymai apie žmones, gyvenimą ir, aišku, Šiaulius. Pati Šiauliuose negyvenau, o jeigu būtų kitaip, ko gero dar labiau svaigčiau. Šiauliečiams gi smarkiai svaigti tai kaip ir privaloma.
Įdomu buvo stebėti veikėjo evoliuciją iš tokio gezelio su batonais ir treningiukais į kažkokį kitą asmenį, kuris kėlė daug simpatijos ir su kuriuo, manyčiau, būtų įdomu pabendrauti. Juolab, kad dėl kaskių, tai yra dėl muzikos, Rimantas buvo pasiryžęs aukoms ir žygdarbiams, lygiai kaip ir aš savo laiku. Ką jau kalbėti apie plakatus... Ir literatūrą.
Kas dar labiau patiko, tai kad autorius nieko nesigėdijo, dėstė istoriją atvirai ir be pagražinimu.Kas buvo, tas buvo, o buvo taip ir ne kitaip.
Kartais buvo sunku skaityti, nes staiga prasiverdavo atminties Pandoros skrynia ir pradėdavo lįsti mano pačios prisiminimai - visokios grifkos, mawinai, lakierkos, diskonai, naujakai, bemsai, kramtoškių popieriukai, lipdukai, piramidės ir dar daug visokių juokingų ir nereikalingų daiktų ir jausmų, kuriuos atminties kanceliarija kažkam išsaugojo. Ir pasidarydavo saldu, o dar ir baisu, nes kad ir kokia stipri būtų nostalgija, ne už ką į tuos laikus sugrįžti nesinorėtų. O va taip paskaityti – faina. Norėtųsi dar. Nu bet ką jau čia. Ir už tiek autoriui dėkui.
10 žvaigždučių.
Be galo patiko Rimanto, ir rašytojo, ir veikėjo, toks visiškai deadpan humoras be akivaizdaus humoro, jo beveik filosofiški pamąstymai apie žmones, gyvenimą ir, aišku, Šiaulius. Pati Šiauliuose negyvenau, o jeigu būtų kitaip, ko gero dar labiau svaigčiau. Šiauliečiams gi smarkiai svaigti tai kaip ir privaloma.
Įdomu buvo stebėti veikėjo evoliuciją iš tokio gezelio su batonais ir treningiukais į kažkokį kitą asmenį, kuris kėlė daug simpatijos ir su kuriuo, manyčiau, būtų įdomu pabendrauti. Juolab, kad dėl kaskių, tai yra dėl muzikos, Rimantas buvo pasiryžęs aukoms ir žygdarbiams, lygiai kaip ir aš savo laiku. Ką jau kalbėti apie plakatus... Ir literatūrą.
Kas dar labiau patiko, tai kad autorius nieko nesigėdijo, dėstė istoriją atvirai ir be pagražinimu.Kas buvo, tas buvo, o buvo taip ir ne kitaip.
Kartais buvo sunku skaityti, nes staiga prasiverdavo atminties Pandoros skrynia ir pradėdavo lįsti mano pačios prisiminimai - visokios grifkos, mawinai, lakierkos, diskonai, naujakai, bemsai, kramtoškių popieriukai, lipdukai, piramidės ir dar daug visokių juokingų ir nereikalingų daiktų ir jausmų, kuriuos atminties kanceliarija kažkam išsaugojo. Ir pasidarydavo saldu, o dar ir baisu, nes kad ir kokia stipri būtų nostalgija, ne už ką į tuos laikus sugrįžti nesinorėtų. O va taip paskaityti – faina. Norėtųsi dar. Nu bet ką jau čia. Ir už tiek autoriui dėkui.
10 žvaigždučių.
May 24, 2017
Ašai ilgai galvuojau a pirkt' tą knygą a ne. I vieną dieną stovėjau prie kasos, mergike skenuoj' mana knygas, ašai griebiau šitą i sakau: "Davaj, da man tą paskaičiuok". Tada pabazarijau su pardavėja ka vakar praleidau susitikima su pačiu autorium. Sakau: "Gaila, ka Kuršėnu grafikai taip sudirbti daba, ka vakarais važiuot' i Šiaulius man jau nebeišein'. Būčiau tikrai atvykęs pasiklausyt'..." Da paklausiau gal autorius buva Knygu mugėj, bo ten kiekvienais metais važiuoju. Kažkaip ta pardavėja Šiauliu Akropoly prikalbina skaityt' tą knygą... Retai aš pasiduodu visokioms "rekomendacijoms", bet pasidaviau šį karta i nesigailiu.
Grįžau namo i pradėjau skaityt'... Ale tokios knygas tikėjaus i laukiau. Sava kalba, savs miests, savas vietines problemas. Prisiminiau tuos kasečių perrašymus... garbės žodis, kai iš mana gyvenima paimta nors aš taip gyvenau dar 2000-aisiais. I ta bobute su knygom bulvare- jinai i daba ten tebesėdž'. I mana miests gale knygas paminėts... I meile, i romantika, i erotika, i kasdienybe, visks vienoj knygoj kai priklausa. I svarbiausia supranti visus žodžius, visks parašyta paprastai i aiškiai, grynai iš vyriškas gyvenima puses. O an galų gala da i ašara nubraukiau, nes nesitikiejau tokios pabaigos.
Nemėgstu ašai tų lietuvių rašytojų, Bali Sruoga tik myliu, bet kai va čiuvs paraša tokia knyga katra mana pačia gyvenima i jausmus paliet'- tai nebegal' sakyt', ka lietuvių rašytojų nemėgstu. Pamėgau daba... Tikrai knyga tokia, ka visiem paskaityt' reik', bo labiausiai šiauliečiam i katrie aplink Šiaulius gyven'. Paskaitydavau tą knygą, nuvažiuoju i Šiaulius, vaikštau po centrą, po Pietini i misliju ka gyvenu čia visa gyvenima, bet iki Rimanta Kmitas knygas neatkreipiau dėmesia ne i viena pastata, gatve, aikšte, skulptūra. Einu kokia gatve i galva iškart: "O, juk čia jisai su Monika Myškina aptarinėja, o dabar ašai čia einu". Po Kmitas Šiauliai nušvita kitom spalvom i supratau, ka vis tiek man čia gimtasis miests, ka i kaip atsibodęs. Daba da pagalvojau, ka reikėja pasiimt' tą knygą paskaityt' atsisėdus an suoliuka prie tos bažnyčias- būtų buvęs kaip virtual reality skaityms. Nu ka daba bepadarysi, knyga baigės... I kažkaip noris' kažkokia tai pratęsima... ar kažko da tokia pačia kalba... Įtraukė mane ta knyga kai tą Kmitą i prūda.
I nesigailiu nė centa išleista an šituos knygas, originals, iš "Pegasa" knygyna pirkau, bo "Pegase" fuflo nėra, visas knygas ten originals.
Grįžau namo i pradėjau skaityt'... Ale tokios knygas tikėjaus i laukiau. Sava kalba, savs miests, savas vietines problemas. Prisiminiau tuos kasečių perrašymus... garbės žodis, kai iš mana gyvenima paimta nors aš taip gyvenau dar 2000-aisiais. I ta bobute su knygom bulvare- jinai i daba ten tebesėdž'. I mana miests gale knygas paminėts... I meile, i romantika, i erotika, i kasdienybe, visks vienoj knygoj kai priklausa. I svarbiausia supranti visus žodžius, visks parašyta paprastai i aiškiai, grynai iš vyriškas gyvenima puses. O an galų gala da i ašara nubraukiau, nes nesitikiejau tokios pabaigos.
Nemėgstu ašai tų lietuvių rašytojų, Bali Sruoga tik myliu, bet kai va čiuvs paraša tokia knyga katra mana pačia gyvenima i jausmus paliet'- tai nebegal' sakyt', ka lietuvių rašytojų nemėgstu. Pamėgau daba... Tikrai knyga tokia, ka visiem paskaityt' reik', bo labiausiai šiauliečiam i katrie aplink Šiaulius gyven'. Paskaitydavau tą knygą, nuvažiuoju i Šiaulius, vaikštau po centrą, po Pietini i misliju ka gyvenu čia visa gyvenima, bet iki Rimanta Kmitas knygas neatkreipiau dėmesia ne i viena pastata, gatve, aikšte, skulptūra. Einu kokia gatve i galva iškart: "O, juk čia jisai su Monika Myškina aptarinėja, o dabar ašai čia einu". Po Kmitas Šiauliai nušvita kitom spalvom i supratau, ka vis tiek man čia gimtasis miests, ka i kaip atsibodęs. Daba da pagalvojau, ka reikėja pasiimt' tą knygą paskaityt' atsisėdus an suoliuka prie tos bažnyčias- būtų buvęs kaip virtual reality skaityms. Nu ka daba bepadarysi, knyga baigės... I kažkaip noris' kažkokia tai pratęsima... ar kažko da tokia pačia kalba... Įtraukė mane ta knyga kai tą Kmitą i prūda.
I nesigailiu nė centa išleista an šituos knygas, originals, iš "Pegasa" knygyna pirkau, bo "Pegase" fuflo nėra, visas knygas ten originals.
March 25, 2020
...karoče...ašai kaip šiauliete i da iš pietine tai negalėjau nesimėgaut i nežvengt. gera knygik. man da i ''pveiksliukai'' prieš akis pravare... paršiuks prie mesos pardes, nuogs berniuks, atšokinėjusias plyčikes...bulvars...kioskels prie bibles...i visas pietins su sava ''įžymybem''...i da prisiminiau kai 11 šulej (nes kaip i puse velne stadioną turėjam) regbio rungtynes žiūrėjau sedėdama ant begima takele, visai šale tų purvinų i dažnai y gumulą susimetančių bičų...i man kažkaip patika anos, net nežinau kode...reiks da pagalvot...
nu, maladec bahūrs tas Rims. dėkavoju anam, ne tas žodis kaip....
...buvus "Koncertina"
o čia taip snobiškai, pasislėpus raitau 4.5*, gal nieks nepastebes...i nieka nenutiks...
February 26, 2018
Aš tikrai da nesu skaičius jokias knygas, kur taip galiečiau restrospektyviai sugrįžt į vaikystes laikus. Da niekada nier taip buvę, ka taip nostalgiškai atsiminčiau sava dienas, kai gaudavau per nagus nuo bratkių už paišymą ant vandamų plakatų.
Aš negaliejau patikiet, ka tas Kmita kaip trets mana bratkis. Aš turu du. Abu buva su Švarcnegeria šukuosenom, tom plytom ant galvuos i abudu su treningais. Tėvai net buva aniem atidavę padvalą, kur įsirenge sava štanginę. Iš kitų namų ateidava pacanai i kačialindavos ten. Da buva ten pakabinta kriauše, kurią i man yra tekę padaužyt, tik kai aš daužydavau, ana nejudiedava, nes man tik penki metai tebuva. Bet aš labai gerai supratau kaip reik gyvent. Visi visus chuliganais aplinkui vadina, bet sukos kaip galieja. Pavyzdžiui viens mana bratkis dirba kečupyne, nu tikrai nieka keista, ka mes namuose su kečupu ne tik makaronus valgydavom, bet i kugelį i miltinius blynus.
Da geriausiai atsimenu kaip kits bratkis ant mopeda mane namo vežės, visą murzina, purvina, kai berniuka. Mama pasakoja, ka ein iš darba i žiūr kažkoks bepruotis pacans važiuoj su motorinka pasisodinęs vaiką i tas vaiks vairuoj, o pacans išsiviepęs iki ausų, davolns. Kai mopeds priartieja prie mamas, ana suprata ka ten anuos vaikai, aš i mana bratkis. Mamai vos širdis neišlipa per kulnus. Gerai gava džingasa bratkis, ka leida man vairuot mopedą, nors ans pats nei teisių neturieja, nei nieks nežina iš kur tą mopedą gava.
Bet grįžtant prie Kmitas, tai didžiausias malonums buva ne tik atsimint sava vaikystę, bet i susitapatint su veikiejais, nors aš gal jaunesnies kartos esu, bet vis tiek turiejau džinsinį kombinezoną su pieštine kaukole, kaip Monikas iš Kmitas romana, mana da paturbints, originalesnis buva. Da viens atsiminims skaitant buva, ka mana viens bratkis daug piešdava, didelius plakatus su kaukolem arba plikom buobom. Pasikabindava anuos kambary, o aš turiedavau atsibust į juodą kaukolę žiūriedama, iki daba nepagaunu kaip man vaikui tai atruode normalu. I ant tų plakatų būdava užrašyti mergų vardai su numeriais, tikrai buva Solveiga, Ilona, Adele. Kaip mama nieka nesakydava aš nesuprantu, tik visad kartuodava, kad anie geri vaikai yra. Tai aš daba suprantu, ka tais laikais visi pacanai dare tą patį, tuo pačiu oru kvepava į tas pačias varkes stumde.
Mana bratkiai už mane daugiau nei dešimt metų vyresni, bet visur mane tampydavos, nes aniem patikdava mažą systrą panom paruodyt, lengviau anas pakabint būdava. I paskiau, jau kai man brendims prasidieja, anie tikiedavos, ka būsu labai elegantiška, labai tokia galantiška, išlaikyta. O ką jūs galvuojot kai mane tempetės į mišką folijoj bulvių kept, kai man mopedą penkių metų reikieja vairuot, kai į kačelke nusitempdavot i dubasintis mokindavot, kai aš kaši geriau už pacanus kieme žaisdavau, kai be knygų skaityma kits mana gyvenima malanoms buva ant turniką užsikart. Ką jūs galvuojot, kai aš pareidavau skųstis kaip vyresniem bruoliam, ka iš manes izdivalkes kažkoks pacans prie padiezda dara, o jūs sakydavot – a tu apsigint nemuoki? Eik pati i duok į snukį. Eidavau i duodavau. Aš tokiam kara sąlygom užaugus, ka man iki šiol keista, ka aš turu vyra i grojims su fleita man yra atsipalaidavims i pabuvims su sava mintim.
Nu man buva mistika skaitant kiekvieną puslapį, ka Kmita kai mana bratkis, arba aš kai Monika, da paskiau i Axel Munte išdyga, katrą skaičiau vos prieš mienesį. Čia grynai yra mana sielas knyga, be jokių išvedžiuojimų. Aš nesu pacans, bet prie jūras irgi tranzavau. I su fleita gruojau. Realiai, tai aš daba galvuoju – a visas mergas tuo metu gruoja su fleita i skaite Dostojevskį? Naujoj Akmenėj aš jaučiaus kaip iš medžia iškritus su taip savai Idiotais, Remarkais i Keruakais, da plius ta dūda. Man daba tokie prisiminimai sukila, ka net negaliu paaiškint ką man dave ta knyga, nes aš ne apie knygą, o apie save pradiejau iškart rašyt. Šakes.
Aš skaičiau sava bernui knygas ištraukas, tai anam buva sunkiai suprast, ans iš Vilniaus, tas mana akcents anam kaip kaimiška gryčia, ne dialekts, o patyčių objekts. Tai aš manau, ka Kmita bus taip tikrai suprasts tik Šiaurės Lietuvoj, o jau toliau tai tik tokias bus abstrakčias didelių miestų interpretacijas. Visi ten varinieja tais laikais, a pas latvius a pas lenkus, bet tokias tarmies nieks neturieja i aniems bus sunkiau suprast tą jausmų pliūpsnį skaitant, kai tava kalba yra ištariami žuodžiai, su ta vienintele intonacija. Buva labai geri trys vakarai su šita knyga, aš grįžau į sava vaikystę i net susigraudinau, dėl to čia i pasakojau apie tuos bratkius, nes anie yra Kmitas knygas personažai. Man atruoda, visi kas gime apie 1976 metus, yra tuos knygas personažai. O aš labai daug žinau, i net susigraudininau, nes esu tų personažų systra.
O pabaiga knygas man išvis primine Baricco „Jūra Vandenynas“, kai aną perskaičius susikruoviau manatkes i šaudžiaus mašinas su tokia pana iki Klaipėdas. Tik perskaičius Pietinia Kronikas aš ne prie jūras nuoru, o pas bratkius.
O kitiems siūlau pasiimt knygą i tada jau prisimint sava gyvenimą istorija su ana. Ačiū, Rimi.
Aš negaliejau patikiet, ka tas Kmita kaip trets mana bratkis. Aš turu du. Abu buva su Švarcnegeria šukuosenom, tom plytom ant galvuos i abudu su treningais. Tėvai net buva aniem atidavę padvalą, kur įsirenge sava štanginę. Iš kitų namų ateidava pacanai i kačialindavos ten. Da buva ten pakabinta kriauše, kurią i man yra tekę padaužyt, tik kai aš daužydavau, ana nejudiedava, nes man tik penki metai tebuva. Bet aš labai gerai supratau kaip reik gyvent. Visi visus chuliganais aplinkui vadina, bet sukos kaip galieja. Pavyzdžiui viens mana bratkis dirba kečupyne, nu tikrai nieka keista, ka mes namuose su kečupu ne tik makaronus valgydavom, bet i kugelį i miltinius blynus.
Da geriausiai atsimenu kaip kits bratkis ant mopeda mane namo vežės, visą murzina, purvina, kai berniuka. Mama pasakoja, ka ein iš darba i žiūr kažkoks bepruotis pacans važiuoj su motorinka pasisodinęs vaiką i tas vaiks vairuoj, o pacans išsiviepęs iki ausų, davolns. Kai mopeds priartieja prie mamas, ana suprata ka ten anuos vaikai, aš i mana bratkis. Mamai vos širdis neišlipa per kulnus. Gerai gava džingasa bratkis, ka leida man vairuot mopedą, nors ans pats nei teisių neturieja, nei nieks nežina iš kur tą mopedą gava.
Bet grįžtant prie Kmitas, tai didžiausias malonums buva ne tik atsimint sava vaikystę, bet i susitapatint su veikiejais, nors aš gal jaunesnies kartos esu, bet vis tiek turiejau džinsinį kombinezoną su pieštine kaukole, kaip Monikas iš Kmitas romana, mana da paturbints, originalesnis buva. Da viens atsiminims skaitant buva, ka mana viens bratkis daug piešdava, didelius plakatus su kaukolem arba plikom buobom. Pasikabindava anuos kambary, o aš turiedavau atsibust į juodą kaukolę žiūriedama, iki daba nepagaunu kaip man vaikui tai atruode normalu. I ant tų plakatų būdava užrašyti mergų vardai su numeriais, tikrai buva Solveiga, Ilona, Adele. Kaip mama nieka nesakydava aš nesuprantu, tik visad kartuodava, kad anie geri vaikai yra. Tai aš daba suprantu, ka tais laikais visi pacanai dare tą patį, tuo pačiu oru kvepava į tas pačias varkes stumde.
Mana bratkiai už mane daugiau nei dešimt metų vyresni, bet visur mane tampydavos, nes aniem patikdava mažą systrą panom paruodyt, lengviau anas pakabint būdava. I paskiau, jau kai man brendims prasidieja, anie tikiedavos, ka būsu labai elegantiška, labai tokia galantiška, išlaikyta. O ką jūs galvuojot kai mane tempetės į mišką folijoj bulvių kept, kai man mopedą penkių metų reikieja vairuot, kai į kačelke nusitempdavot i dubasintis mokindavot, kai aš kaši geriau už pacanus kieme žaisdavau, kai be knygų skaityma kits mana gyvenima malanoms buva ant turniką užsikart. Ką jūs galvuojot, kai aš pareidavau skųstis kaip vyresniem bruoliam, ka iš manes izdivalkes kažkoks pacans prie padiezda dara, o jūs sakydavot – a tu apsigint nemuoki? Eik pati i duok į snukį. Eidavau i duodavau. Aš tokiam kara sąlygom užaugus, ka man iki šiol keista, ka aš turu vyra i grojims su fleita man yra atsipalaidavims i pabuvims su sava mintim.
Nu man buva mistika skaitant kiekvieną puslapį, ka Kmita kai mana bratkis, arba aš kai Monika, da paskiau i Axel Munte išdyga, katrą skaičiau vos prieš mienesį. Čia grynai yra mana sielas knyga, be jokių išvedžiuojimų. Aš nesu pacans, bet prie jūras irgi tranzavau. I su fleita gruojau. Realiai, tai aš daba galvuoju – a visas mergas tuo metu gruoja su fleita i skaite Dostojevskį? Naujoj Akmenėj aš jaučiaus kaip iš medžia iškritus su taip savai Idiotais, Remarkais i Keruakais, da plius ta dūda. Man daba tokie prisiminimai sukila, ka net negaliu paaiškint ką man dave ta knyga, nes aš ne apie knygą, o apie save pradiejau iškart rašyt. Šakes.
Aš skaičiau sava bernui knygas ištraukas, tai anam buva sunkiai suprast, ans iš Vilniaus, tas mana akcents anam kaip kaimiška gryčia, ne dialekts, o patyčių objekts. Tai aš manau, ka Kmita bus taip tikrai suprasts tik Šiaurės Lietuvoj, o jau toliau tai tik tokias bus abstrakčias didelių miestų interpretacijas. Visi ten varinieja tais laikais, a pas latvius a pas lenkus, bet tokias tarmies nieks neturieja i aniems bus sunkiau suprast tą jausmų pliūpsnį skaitant, kai tava kalba yra ištariami žuodžiai, su ta vienintele intonacija. Buva labai geri trys vakarai su šita knyga, aš grįžau į sava vaikystę i net susigraudinau, dėl to čia i pasakojau apie tuos bratkius, nes anie yra Kmitas knygas personažai. Man atruoda, visi kas gime apie 1976 metus, yra tuos knygas personažai. O aš labai daug žinau, i net susigraudininau, nes esu tų personažų systra.
O pabaiga knygas man išvis primine Baricco „Jūra Vandenynas“, kai aną perskaičius susikruoviau manatkes i šaudžiaus mašinas su tokia pana iki Klaipėdas. Tik perskaičius Pietinia Kronikas aš ne prie jūras nuoru, o pas bratkius.
O kitiems siūlau pasiimt knygą i tada jau prisimint sava gyvenimą istorija su ana. Ačiū, Rimi.
July 7, 2019
Ble ble, visa vaikyste Pietiniam prieš akis prasineše... Turėjau net flešbekus kaip po kokia Vietnama kara. Visks buva prieš akis: i gera, i bloga, pirmas meiles, nusivylimai, gūdūs i skurdūs devyniasdešimti, Pietinia kiemai, aštuoniolikta šūlė (ta, kur su baseinu), Gardina gatve, parkelis, bulvars, turgūs, visi tie nykštukai i kitas bulvarines sovietmečia grožybes, net kelias regbia treniruotes iki tol, kol nesužinoja tėvai, visi brendima skausmai/neskausmai i mana kels iki pat Klaipedas univiera. Jaučiuos taip, ka ne Kmita tą knygą raše i gyvenima gyvena, o aš pati. Nu gal tik snukių prie Arklides nedaužiau ir nevariniejau prekių į Latviją i Lenkiją. Vienžo, čia yr mana pačios bildungsromans... Buva i linksma, i liūdna. Bet taip, kad daba biški net atsigaut' reik'.
August 17, 2021
Iš pradžių reikėjo laiko įsijausti ir priprasti prie šiaulietiškos kalbos, bet po 15 puslapių buvo taip gera ir linksma skaityti. Knyga paperka savo nuoširdumu ir paprastumu.
Ačiū autoriui už originalumą, humorą ir nostalgiškus 90'-tuosius.
Ačiū autoriui už originalumą, humorą ir nostalgiškus 90'-tuosius.
March 27, 2021
Na, atrodo, pakankamai išlaukiau, kol nutils visas tas haipas, lydėjęs „Pietinia kronikas“ nuo pat pasirodymo, tai jau galiu daug mažai objektyviai (objektyviai – tai čia sau, jūs vis tiek gausit mano subjektyvią nuomonę) įvertint, kas tas yra ir su kuo tai valgoma.
Pradėkim nuo išskirtinumo. Nereik čia jum aiškint, kad knyga parašyta gyva kalba. Ne ta, kuria liepia rašyt kalbiniai, net ne ta, kuria bendraujame (jei tik nesame, kaip pats Kmita, nuo Šiaulių). Bet vien to negana, kad knygą galėtum pavadinti puikia.
Laikmetis ir jo perteikimas – dar vienas knygos pliusas. Ypač, kai gali tai palyginti su nuosavom patirtim. Devyniasdešimtieji čia kvėpuoja pilna krūtine. Viskas šviežia, gyva, tikra – tarsi tik vakar būt buvę. Bet ir to negana, kad knygą galėtum pavadinti puikia.
Pridėkim dar puikų Kmitos humoro jausmą. Retai kada primityviai, į kaktą, dažniau taip aptakiai, per aplinkui, bet vis iššaukia nevalingą šypseną. Bet dar ir to negana, kad knygą pavadintum puikia.
Ir štai kokius du trečdalius skaičiau ir nuoširdžiai maniau, kad „Pietinia kronikas“ – kiek perpustas burbulas. Bet kuo toliau, tuo labiau atsirado papildomo gylio. Ir tas buvo paskutinis stumtelėjimas, paskutinis šuolis į įskaitinę zoną su kamuoliu glėby. Aha, jei jūs žaidęs regbį, ar šiaip to žaidimo fanas, tai dar kažkiek papildomų spalvų gausit. O man netikėtai liko kažkoks J. D. Salingerio poskonis. Nors „rugiai“ ir „kronikas“ labai skirtingi kūriniai. Bet va, liko. Sakiau gi, kad bus subjektyvu.
Tai keturi iš penkių Kmitai už tas kronikas. Bet tokie tvirti keturi, kokie begali būt.
Pradėkim nuo išskirtinumo. Nereik čia jum aiškint, kad knyga parašyta gyva kalba. Ne ta, kuria liepia rašyt kalbiniai, net ne ta, kuria bendraujame (jei tik nesame, kaip pats Kmita, nuo Šiaulių). Bet vien to negana, kad knygą galėtum pavadinti puikia.
Laikmetis ir jo perteikimas – dar vienas knygos pliusas. Ypač, kai gali tai palyginti su nuosavom patirtim. Devyniasdešimtieji čia kvėpuoja pilna krūtine. Viskas šviežia, gyva, tikra – tarsi tik vakar būt buvę. Bet ir to negana, kad knygą galėtum pavadinti puikia.
Pridėkim dar puikų Kmitos humoro jausmą. Retai kada primityviai, į kaktą, dažniau taip aptakiai, per aplinkui, bet vis iššaukia nevalingą šypseną. Bet dar ir to negana, kad knygą pavadintum puikia.
Ir štai kokius du trečdalius skaičiau ir nuoširdžiai maniau, kad „Pietinia kronikas“ – kiek perpustas burbulas. Bet kuo toliau, tuo labiau atsirado papildomo gylio. Ir tas buvo paskutinis stumtelėjimas, paskutinis šuolis į įskaitinę zoną su kamuoliu glėby. Aha, jei jūs žaidęs regbį, ar šiaip to žaidimo fanas, tai dar kažkiek papildomų spalvų gausit. O man netikėtai liko kažkoks J. D. Salingerio poskonis. Nors „rugiai“ ir „kronikas“ labai skirtingi kūriniai. Bet va, liko. Sakiau gi, kad bus subjektyvu.
Tai keturi iš penkių Kmitai už tas kronikas. Bet tokie tvirti keturi, kokie begali būt.
August 26, 2019
Kiekviens tur perskaityt šitą knygą, nu kiekviens. Skaičiau i žvengiau balsu. Kai pati esu iš Šiaulių i iš to pačia Pietinia, tai ne tas žodis ką reišk skaityt knygą apie Šiaulius šiauliečių kalba. Aišku, ka daug kam nepavyks įkirst tą mūsų kalbą taip iš karta, ypač kai reik ją skaityt, o ne šiaip sau klausytis. Aišku aš čia irgi vėluoju su tos knygas skaitymu, bet kai visa banda kartu skaita, tai man nelabai įdomu yr, tai biški palaukiau kol šits reikals apsiramins i tada jau sakiau sau, ka jau reik imt i perskaityt ją, nes šita knyga toks gers saldainis yr.
Tai va, katrie da nesat skaitę kronikų apie Pietinį, tai būtinai turiat tą padaryt.
Tai va, katrie da nesat skaitę kronikų apie Pietinį, tai būtinai turiat tą padaryt.
October 20, 2019
Kaip marozas tapo filologu. :)
December 21, 2020
Gerulė šita knygutė
February 8, 2022
Dauguma knygą giria už jos humorą, šiaulietišką dialektą, 90-tųjų nostalgiją, (nes nostalgija yra kalė, o jos nagai aštrūs) bei satyrą. Mane labiausiai sužavėjo personažų metamorfozė. Kažkurios dalys priminė savę patį: mėginimas pritapti, masinis vartojimas, būvimas savimi už uždarų durų pakol kažką atrandi, kas viską apverčia aukstyn kojomis ir ima formuoti tavąjį AŠ, kurio tau negėda, kurį myli ir žinai, kad tai esi tu. Kai atveri duris ir tau jau vapše pochui ką galvoja kiti. Kitaip sakant, rezonavau ir skaičiau labiau tarp eilučių. Be už tai irgi pliusas Kmitai, kad iš pažiūros, paviršutiniškame popromane pridėjo gylio. Panašiai kaip tam prūde, įšoki ir pamažu ima traukt.
Čia būt puiki knygą jaunimą užkabint skaitymui, nes jeigu man kas mokykloj būtų pakišę "Pietinia kronikas", o ne "Anykščių šilelį" ar Donelaičio "Metus" - rašytą žodį būčiau pamilęs anksčiau.
Čia būt puiki knygą jaunimą užkabint skaitymui, nes jeigu man kas mokykloj būtų pakišę "Pietinia kronikas", o ne "Anykščių šilelį" ar Donelaičio "Metus" - rašytą žodį būčiau pamilęs anksčiau.
August 16, 2018
Aš tai pati iš Pietinia i metu beveik tu pačiu kai Rimants, bet ka jis fors buva i metalistu nesuprata, i da i Arklide ėja, o ne i Sklepa, tai man nepatika. I da aš jo niekad nemačiau, tai jauč, ka meluoj, ka iš Pietinia aba lops buva. I da ten nesusipratims biški su ta Muonikas mokykla (nusisvaiga su vieta i su sustiprinta kalba, tai i nebeaišku, a iš Januonia, a iš Didždvaria), bet tai slava, ka per daug nenusisvaiga, nes su turiniu tai ant ribos. Už kalbike ačiū.
January 21, 2025
NUOSTABU! Toks komfortas buvo skaityti šią knygą!🥰 Visos vietos pažįstamos, prisiminiau savo vaikystę, tėvų ir senelių pasakojimus, o skaitant tekstą atrodo, kad mano tėtis viską įgarsina mano galvoje. Šiauliečiams tikrai privaloma šią knygą paskaityti dėl nostalgijos ir unikalaus teksto ❤️
Mano įžvalgos:
Skaitau ir girdžiu kaip tetuks man pasakoja Rimanto Kmitos popromaną "Pietinia kronikas", pažįstu visas vietas, prisimenu tėvų pasakotas istorijas ir išgyvenu nostalgiją. Nors pati knygoje aprašomais metais dar nebuvau gimusi, tačiau atgyja prisiminimai apie vaikystę ir tėvų jaunystės prisiminimus. Taip gera buvo skaityti, širdis džiaugėsi, juokiausi iš kai kurių knygos siužetų ir tuo pačiu mačiau kokia didi ši knyga.
Tai nėra tik paviršutiniškas pasakojimas apie Šiaulius. Tai atradimų ir pokyčių istorija. Šiauliai, kalba ir kultūra 90-ųjų - 2000-ųjų laikotarpiu labai keitėsi, bangomis į Lietuvą plūdo naujos ir padirbtos prekės, muzika, mada, menas. Lygiagrečiai vidiniai pokyčiai pastebimi ir pagrindinio veikėjo Rimanto personaže. Knygos pradžioje sutinkame paauglį norinti kuo greičiau prasimušti ir praturtėti, tačiau laikui bėgant atsiranda merginos, vaikinas pastebi, kad pradeda keistis ne tik aplinka, tačiau ir jo mintys, pamažu sportas, muzika, literatūra ir menas keičia jo požiūri į save ir ateitį.
Mano manymu "Pietinia kronikas" yra taip gerai užkonservuota istorija, kaip niekur kitur. Čia perteikiama ir to meto kalba, gyvenimo ypatumai, vietos, kurių dabar jau nebėra, tačiau Šiauliečių širdyse jos vis dar gyvuoja, kaip ir šioje knygoje. Kalba kaip ir prisiminimai nuolat kinta, šnekamoji kalba labai priklauso nuo to, kas jai tuo metu daro įtaką ar yra populiaru, o po tam tikro laiko žiūrėk jau seneliai nesugeba susikalbėti su anūkais. Tas pats ir su prisiminimais, laikui bėgant jie išblėsta, detalės susilieja, pridedama kažko naujo, ko galbūt nebuvo. O šioje knygoje visa tai išliks nepakitę, kad ir po daugybės metų.
Labai labai rekomenduoju šią knygą, galbūt ne Šiauliečiams ją skaityti bus sunkiau, todėl labai džiaugiuosi, kad pagal šią knygą visai visai netrukus bus ir kino filmas.
Mano įžvalgos:
Skaitau ir girdžiu kaip tetuks man pasakoja Rimanto Kmitos popromaną "Pietinia kronikas", pažįstu visas vietas, prisimenu tėvų pasakotas istorijas ir išgyvenu nostalgiją. Nors pati knygoje aprašomais metais dar nebuvau gimusi, tačiau atgyja prisiminimai apie vaikystę ir tėvų jaunystės prisiminimus. Taip gera buvo skaityti, širdis džiaugėsi, juokiausi iš kai kurių knygos siužetų ir tuo pačiu mačiau kokia didi ši knyga.
Tai nėra tik paviršutiniškas pasakojimas apie Šiaulius. Tai atradimų ir pokyčių istorija. Šiauliai, kalba ir kultūra 90-ųjų - 2000-ųjų laikotarpiu labai keitėsi, bangomis į Lietuvą plūdo naujos ir padirbtos prekės, muzika, mada, menas. Lygiagrečiai vidiniai pokyčiai pastebimi ir pagrindinio veikėjo Rimanto personaže. Knygos pradžioje sutinkame paauglį norinti kuo greičiau prasimušti ir praturtėti, tačiau laikui bėgant atsiranda merginos, vaikinas pastebi, kad pradeda keistis ne tik aplinka, tačiau ir jo mintys, pamažu sportas, muzika, literatūra ir menas keičia jo požiūri į save ir ateitį.
Mano manymu "Pietinia kronikas" yra taip gerai užkonservuota istorija, kaip niekur kitur. Čia perteikiama ir to meto kalba, gyvenimo ypatumai, vietos, kurių dabar jau nebėra, tačiau Šiauliečių širdyse jos vis dar gyvuoja, kaip ir šioje knygoje. Kalba kaip ir prisiminimai nuolat kinta, šnekamoji kalba labai priklauso nuo to, kas jai tuo metu daro įtaką ar yra populiaru, o po tam tikro laiko žiūrėk jau seneliai nesugeba susikalbėti su anūkais. Tas pats ir su prisiminimais, laikui bėgant jie išblėsta, detalės susilieja, pridedama kažko naujo, ko galbūt nebuvo. O šioje knygoje visa tai išliks nepakitę, kad ir po daugybės metų.
Labai labai rekomenduoju šią knygą, galbūt ne Šiauliečiams ją skaityti bus sunkiau, todėl labai džiaugiuosi, kad pagal šią knygą visai visai netrukus bus ir kino filmas.
March 2, 2025
Knygos, jai pasirodžius, neskaičiau, bet suspėjau perskaityti prieš pat eidama į filmą. Mano rekomendacijos abiem-tiek knygai, tiek filmui. Nors pati buvau 16 1994-aisiais,kai vyksta knygos veiksmas, ir puikiai atsimenu savo Naujuosius metus ir pan., nejaučiu jokios nostalgijos tiems laikams. Tai buvo įdomūs ir sunkūs pereinamieji laikai. Kaip ir knygos herojus su šypsena galiu atsiminti tas komercines parduotuves, “kosmines” savaime atsidarančias duris, bet buvo ir merginų tempimo į mašinas, baimės vaikščioti su įvertais keliais auskarais ir pan. Knygą rekomenduoju tiek sovietiniam laike gyvenusiems, tiek ne, istorinės detalės tikslios, kad susidarytum vaizdą, kaip gyventa netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo.
March 22, 2017
Dar net neatsivertus knygos, jau žinojau kaip ją įvertinsiu. 5 balai už viską: stilių, autentiškumą, originalumą, humorą, nostalgiją, nuoširdumą, pasakojimą, Šiaulius :)
Ne veltui kurinys pripažintas kūrybiškiausia metų knyga, čia iš tikrųjų šiaulietiška kalba, maišyta su devyniasdešimt trečiųjų-ketvirtųjų metų jaunimo slengu, skamba labai gyvai ir nuoširdžiai, organiškai. Puikiausiai atskleistas paauglio geziuko mąstymas, galiausiai pasikeičiantis , vis bandant atrasti save ir savo vietą po saule (nors kaip matome aplinkui, yra daugybė tokių, kurie niekada to mąstymo ir nekeitė;). Mane nustebino, kaip autorius taip gerai prisimena ir supranta bręstančio paauglio psichologiją, skaitant viskas buvo taip pažįstama ir pergyventa. Seniai, skaitydama knygą, nesijuokiau garsiai ir vien dėl to knyga verta tokio įvertinimo. Ir visai čia ne pop romanas, yra ir gilesnė prasmė:)
Draugo šiauliečio paklausiau, ar Šiauliai tikrai buvo toks "verslus" miestas (perskaitę knygą, suprasite, apie ką kalba), tai jis santūriai šyptelėjo ir pasakė, kad kas kaip mokėjo, tas taip ir vertėsi:)
Ne veltui kurinys pripažintas kūrybiškiausia metų knyga, čia iš tikrųjų šiaulietiška kalba, maišyta su devyniasdešimt trečiųjų-ketvirtųjų metų jaunimo slengu, skamba labai gyvai ir nuoširdžiai, organiškai. Puikiausiai atskleistas paauglio geziuko mąstymas, galiausiai pasikeičiantis , vis bandant atrasti save ir savo vietą po saule (nors kaip matome aplinkui, yra daugybė tokių, kurie niekada to mąstymo ir nekeitė;). Mane nustebino, kaip autorius taip gerai prisimena ir supranta bręstančio paauglio psichologiją, skaitant viskas buvo taip pažįstama ir pergyventa. Seniai, skaitydama knygą, nesijuokiau garsiai ir vien dėl to knyga verta tokio įvertinimo. Ir visai čia ne pop romanas, yra ir gilesnė prasmė:)
Draugo šiauliečio paklausiau, ar Šiauliai tikrai buvo toks "verslus" miestas (perskaitę knygą, suprasite, apie ką kalba), tai jis santūriai šyptelėjo ir pasakė, kad kas kaip mokėjo, tas taip ir vertėsi:)
August 15, 2018
Su šia knyga turėjau progą susipažinti su tokiu gyvenimu ir tokia Lietuva, kokios nepažinojau. Gyvenau kitur ir knygoje aprašomu laiku dar tik pradėjau lankyti mokyklą, tad skaitant apėmė jausmas, tarsi čia visai kitas pasaulis ir visai kitas gyvenimas vyko. Iš pradžių buvo keista. Ne tiek dėl kalbos, kiek apskritai dėl to pasaulio kitoniškumo, tokio gana svetimo maniškiam. O kas svetima lyg kažkaip "nelimpa". Bet po truputį pagrindinis veikėjas, Rimas, ėmė patikti, vis labiau ir labiau. Ėmė darytis įdomu, kaip ir kuo tada gyveno žmonės. O ir Rimo keitimąsi įdomu buvo stebėti (o gal aš ir pati keičiausi, plėčiau akiratį ir pratinausi prie jo). Baigiant paskutinius puslapius net gaila pasidarė, kad jau viskas, šioje vietoje istorija baigiasi. Nieko panašaus dar neteko skaityti. Tebūnie 5 žvaigždutės.
January 26, 2025
Tarmiškai parašytus tekstus skaityti man sunku, tad, manau, tikrai neprašoviau pasirinkusi garso knygą. Tiesa, užsienio įgarsintojų išlepintoms mano ausims įskaitymas pasirodė blankokas, trūko intonacijos, kartais būdavo sunku pagauti sakinių reikšmę, susivokti, kad jau pasikeitė tema ir kalbama jau visai apie ką kita.
Gimiau viena karta vėliau nei knygoje aprašomi laikai ir visai kitame Lietuvos krašte, tad įvairios knygoje minimos realijos didelės nostalgijos nesukėlė, nors vis tiek buvo įdomu. Patiko veikėjai, jų problemos, domino mąstymas, santykiai, džiugino raida. Šiek tiek gaila, kad taip ir neišaiškėjo vienos merginos paslaptis, bet suprantu, kad ir tikrame gyvenime ne visada viską sužinom. Itin patiko garsiniai intarpai, iškart sukuriantys reikiamą nuotaiką. Pirma knygos pusė įtraukė labiau, paskui vietomis šiek tiek pabosdavo.
Šiaip ar taip, tvirtos 4 žvaigždutės, tęsinį skaitysiu, filmą žiūrėsiu.
📌„Kas skaito rašo, duonos neprašo.“ Kaip jums? Duonas daba praša visi, tik ne visi gaun. O jau tie, katrie skaita i raša, tai paskutiniai prie tos duonas eiliej.“
Gimiau viena karta vėliau nei knygoje aprašomi laikai ir visai kitame Lietuvos krašte, tad įvairios knygoje minimos realijos didelės nostalgijos nesukėlė, nors vis tiek buvo įdomu. Patiko veikėjai, jų problemos, domino mąstymas, santykiai, džiugino raida. Šiek tiek gaila, kad taip ir neišaiškėjo vienos merginos paslaptis, bet suprantu, kad ir tikrame gyvenime ne visada viską sužinom. Itin patiko garsiniai intarpai, iškart sukuriantys reikiamą nuotaiką. Pirma knygos pusė įtraukė labiau, paskui vietomis šiek tiek pabosdavo.
Šiaip ar taip, tvirtos 4 žvaigždutės, tęsinį skaitysiu, filmą žiūrėsiu.
📌„Kas skaito rašo, duonos neprašo.“ Kaip jums? Duonas daba praša visi, tik ne visi gaun. O jau tie, katrie skaita i raša, tai paskutiniai prie tos duonas eiliej.“
June 30, 2020
Labai stipri knyga. Tikrai nesitikėjau, kad paliks tokį įspūdį.
May 31, 2018
Smagi knyga. Aš kadangi Šiaulių krašte užaugus, tai man ir kalba visa aiški buvo, tokia sakyčiau, sava visai. :D Manau, Kmita puikiai aprašė tą XXa. pabaigą, ir puikiai parodė visą vaizdą. Nors ir pati tuo metu buvau dar tik leliukas, tai netrukdė mėgautis knyga ir prisiminti tuos laikus, kadangi įvairių istorijų ir iš tėvų, ir iš kitų žmonių prisiklausyta. Knyga unikali šita, tikrai, tai "Pietinia kronikas" ir tėčiui dovanosiu. Tikrai tikiu, kad patiks grįžti į jaunystę :)
"Rytą, kai turiam važiuot', aš ainu prie autobusa i man atruoda, ka an mana kaktos parašyta, ka aš į užsienį važiuoju, i visi aplinkui tą mata i pavydž'. Man net kažkaip nejauku nuo tokia sava kietuma, norieč' būt' paprastesnis."
"Rytą, kai turiam važiuot', aš ainu prie autobusa i man atruoda, ka an mana kaktos parašyta, ka aš į užsienį važiuoju, i visi aplinkui tą mata i pavydž'. Man net kažkaip nejauku nuo tokia sava kietuma, norieč' būt' paprastesnis."
September 17, 2024
Gers darbs. Tikras originals. Ne padielke kokia.
January 23, 2025
Seniai taip bebuvau įsitempęs dėl knygos pabaigos!
Stiprus tiršto gyvenimo pjūvis, tiesiog pulsuojantis į skaitytoją iš knygos puslapių. Nieko daugiau nesakysiu, tik kad labai rekomenduoju!
Stiprus tiršto gyvenimo pjūvis, tiesiog pulsuojantis į skaitytoją iš knygos puslapių. Nieko daugiau nesakysiu, tik kad labai rekomenduoju!
August 15, 2022
Labai surezonavo knyga. Skaitant, mintyse taip ir mačiau savo paauglystę, nors ir negyvenau Šiauliuose.
January 1, 2018
Nu ku aš gal pasakit, kiec pacans, gerai bazara daro. Kone, Vėjo Nublokšti blyn, net ašarike išspaudžio, ka gražei visks parašit buva 💜💜💜💜💜💜💜💜💜
November 22, 2023
It pinigą radus.
Na pagaliau pagaliau. Po Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą" buvau kone pametusi viltį. Trys po to ėjusios knygos atrodė prėskos, skystos. Tada, laimei, pasiėmiau Kmitą.
Ko labiausiai bijojau? Kad viskas taip ir bus vien forma – baigsis šiauliečių šnektos mandrybėmis ir ypatumais. Tačiau rašytojas kapsto giliau. Po visais geziukais, treningiukais, turgiukais, bizniukais, čiolėmis, fuflo ir padielkėmis paslepia klasikinį jauno žmogaus, vardu Rimants Kmita☺, augimo romaną. Kaip ir „Remygoje" nukeliantį į ką tik nepriklausomybę iškovojusią Lietuvą – 1992–1994 metų Šiaulius su visais tuometei šaliai būdingais atributais. Atmintis yra gailestinga ir selektyvi, tad vėl nustembi – negi iš tiesų tokiomis aplinkybėmis stūmėmės į priekį? Ir, žinoma, Kmita teisus.
Tad čia yra visko – tiesa ir išmonė, juokas ir rimtis, vertybių perkainojimas ir neišvengiamos patirtys, mus auginantys žmonės, jausmai ir pamokos. Knygos, kuriose ištrauki žuvį. Hesė, Jurga Ivanauskaitė, haiku ir Dali. "Foje", „Bix", „Pompa", Ivanausks, Sireika, Slanina ir Javtoks... Durnos svajonės – o kaipgi be jų net ir suaugus?😀
Su užpilu – visais atspalviais žaižaruojančiu humoru. Kada paskutinį kartą skaitėte knygą ir garsiai juokėtės iš puikaus, nekvailo sąmojo?
„Negi aš išvis sėdiesiu šūlioj?.. Jūs pažiekit, kas didžiausias babkes varta? Pažiejot? Nu i kaip? Da neaišku, a jie rašyt' mok, a ne? Jie margin visų mordas kastetais. Tas rašts yra aiškus. Jeigu reik' kam ką išsamiau paaiškint', tai suded chebra visus kablelius i visas nosines. Jeigu po to čiuvs da atsikel' ligoninėj, tai jo gyvenims būn paprastesnis".
„Bet tada pasigirda lenciūgų žvangiejims, i mes kaip po starta šūvia diejom į kojas su Minde. Už nugarų, be lenciūgų, da girdiejas priesaikas, kaip jie mus pasigaus, kaip atdubasins, ka jie mus pažįst i ka mes nežinom, an ko užsiruovėm. Kaip i visada, čia irgi tebuva paguodas sau žodžiai be jokia turinia".
„Tai tiek to Naujaka, bo kažkatroj nereikšmingoj vietoj žiauriai nusikaliau i nulūžau prie kažkokia reiva. O gal jau i prie repa. Užtai pabudau prie Masytes „Kaip obelis apsunkusi nuo vaisių". I pastovėk daba, kai stov' laisve".
Absoliučiai vertas mūsų laiko.
P. S. Šiuo metu režisierius Ignas Miškinis kuria filmą „Pietinia kronikas". Oi laukiam laukiam😁
Na pagaliau pagaliau. Po Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą" buvau kone pametusi viltį. Trys po to ėjusios knygos atrodė prėskos, skystos. Tada, laimei, pasiėmiau Kmitą.
Ko labiausiai bijojau? Kad viskas taip ir bus vien forma – baigsis šiauliečių šnektos mandrybėmis ir ypatumais. Tačiau rašytojas kapsto giliau. Po visais geziukais, treningiukais, turgiukais, bizniukais, čiolėmis, fuflo ir padielkėmis paslepia klasikinį jauno žmogaus, vardu Rimants Kmita☺, augimo romaną. Kaip ir „Remygoje" nukeliantį į ką tik nepriklausomybę iškovojusią Lietuvą – 1992–1994 metų Šiaulius su visais tuometei šaliai būdingais atributais. Atmintis yra gailestinga ir selektyvi, tad vėl nustembi – negi iš tiesų tokiomis aplinkybėmis stūmėmės į priekį? Ir, žinoma, Kmita teisus.
Tad čia yra visko – tiesa ir išmonė, juokas ir rimtis, vertybių perkainojimas ir neišvengiamos patirtys, mus auginantys žmonės, jausmai ir pamokos. Knygos, kuriose ištrauki žuvį. Hesė, Jurga Ivanauskaitė, haiku ir Dali. "Foje", „Bix", „Pompa", Ivanausks, Sireika, Slanina ir Javtoks... Durnos svajonės – o kaipgi be jų net ir suaugus?😀
Su užpilu – visais atspalviais žaižaruojančiu humoru. Kada paskutinį kartą skaitėte knygą ir garsiai juokėtės iš puikaus, nekvailo sąmojo?
„Negi aš išvis sėdiesiu šūlioj?.. Jūs pažiekit, kas didžiausias babkes varta? Pažiejot? Nu i kaip? Da neaišku, a jie rašyt' mok, a ne? Jie margin visų mordas kastetais. Tas rašts yra aiškus. Jeigu reik' kam ką išsamiau paaiškint', tai suded chebra visus kablelius i visas nosines. Jeigu po to čiuvs da atsikel' ligoninėj, tai jo gyvenims būn paprastesnis".
„Bet tada pasigirda lenciūgų žvangiejims, i mes kaip po starta šūvia diejom į kojas su Minde. Už nugarų, be lenciūgų, da girdiejas priesaikas, kaip jie mus pasigaus, kaip atdubasins, ka jie mus pažįst i ka mes nežinom, an ko užsiruovėm. Kaip i visada, čia irgi tebuva paguodas sau žodžiai be jokia turinia".
„Tai tiek to Naujaka, bo kažkatroj nereikšmingoj vietoj žiauriai nusikaliau i nulūžau prie kažkokia reiva. O gal jau i prie repa. Užtai pabudau prie Masytes „Kaip obelis apsunkusi nuo vaisių". I pastovėk daba, kai stov' laisve".
Absoliučiai vertas mūsų laiko.
P. S. Šiuo metu režisierius Ignas Miškinis kuria filmą „Pietinia kronikas". Oi laukiam laukiam😁
September 19, 2022
Vis reikia sau priminti, kad gyvenime niekada nesakyčiau niekada🙂 Sakiau ir Kmitos knygoms griežtą "Ne"🙂 Netraukė nei ši knyga, nors skaitytojai daug šnekėjo apie "Pietinia kronikas", kūrinys sulaukė ne vieno puikaus įvertinimo... Prieš metus ne tik kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas - po ilgos pertraukos atsirado antra pusė, kuri yra kilusi iš Šiaulių, o su pagrindiniu veikėju sieja Pietinis rajonas, tad neilgai trukus "Pietinia kronikas" atsirado mano norimų perskaityti knygų sąraše.
Taip jau sutapo, kad šią knygą pradėjau skaityti traukinyje, važiuojančiame į Šiaulius. Užteko perskaityti tik kelias eilutes - atsirado plati šypsena, važiuojant į Šiaulius buvau nekartą tyliai nusijuokusi. Kūrinys tikrai išskirtinis - dar niekada nebuvo tekę skaityti kūrinio, parašyto šiaulietiška šneka, panašaus veikėjo į pagrindinį ir nebuvo tekę niekur kitur sutikti (literatūroje). Puikiai pavaizduotas laikmetis, kai tik Lietuva buvo atgavusi nepriklausomybę, puikiai perteikta, kuo tuo metu gyveno jaunimas. Bet pačiai to neužteko...Pirmus šimtą puslapių perskaičiau su entuziazmu, bet kuo toliau - įvykiai panašėjo vienas į kitą, šiek tiek atrodė ištemptas kūrinys...
Nesenai sužinojau, kad ne tik statoma šio kūrinio ekranizacija, bet ir Šiauliuose galima sudalyvauti ekskursijoje "Pietinia kronikas gyvai", tad kai tik bus galimybė - būtinai sudalyvausiu bei reikės kantriai sulaukti laiko, kai filmas bus pradėtas rodyti kino teatruose.
Vertinu: 3,5⭐/ iš 5⭐
Taip jau sutapo, kad šią knygą pradėjau skaityti traukinyje, važiuojančiame į Šiaulius. Užteko perskaityti tik kelias eilutes - atsirado plati šypsena, važiuojant į Šiaulius buvau nekartą tyliai nusijuokusi. Kūrinys tikrai išskirtinis - dar niekada nebuvo tekę skaityti kūrinio, parašyto šiaulietiška šneka, panašaus veikėjo į pagrindinį ir nebuvo tekę niekur kitur sutikti (literatūroje). Puikiai pavaizduotas laikmetis, kai tik Lietuva buvo atgavusi nepriklausomybę, puikiai perteikta, kuo tuo metu gyveno jaunimas. Bet pačiai to neužteko...Pirmus šimtą puslapių perskaičiau su entuziazmu, bet kuo toliau - įvykiai panašėjo vienas į kitą, šiek tiek atrodė ištemptas kūrinys...
Nesenai sužinojau, kad ne tik statoma šio kūrinio ekranizacija, bet ir Šiauliuose galima sudalyvauti ekskursijoje "Pietinia kronikas gyvai", tad kai tik bus galimybė - būtinai sudalyvausiu bei reikės kantriai sulaukti laiko, kai filmas bus pradėtas rodyti kino teatruose.
Vertinu: 3,5⭐/ iš 5⭐
November 1, 2018
Pradėjau skaityt seniai, kai tik ją išleido, bet numečiau po pirmo ketvirtadalio, nes negalėjau niekaip - lindo vis jaunystės gilūs įspūdžiai apie tai, kaip tekdavo nuo tų treninginių forsiukų bėgioti ir slapstytis, vakarais vaikštant dairytis ir drebėti. Ne vienas draugas nuo jų buvo į galvą gavęs, etc. Ne Šiauliuose, tiesa, Kaune, bet - tas pats. Ir štai knyga apie jų gyvenimą. Baisiai tiksli, tikroviška, net pykino iš pradžių. Paskui, metams ar daugiau praėjus, galvoju, reikia pabaigti 1) savigydos tikslais ir 2) dar literatūros pažinimo tikslais, nes visi sakė, kad gera. Pusę perskaičiusi susivokiau, kad patinka. Gal kad nurimo mano siaubo flešiukai, o gal kad veikėjas Rims pats pradėjo keistis, ir jo visokios aplinkos - irgi. O paskutinį ketvirtadalį jau skaičiau prilipusi, nes buvo baisiai įdomu ir, kaip kad būna gerose knygose, nesuprasi kodėl. Visiškai įtraukė, sirgau už visus personažus, net vienu momentu galvojau, kad tokios Monikos tėvams tai kas nors galėtų langus išdaužti. Reziumuojant - pagaliau gera knyga apie gan bjaurų dešimto dešimtmečio gyvenimą.
July 24, 2021
Pirmas sakinys: – Čji eto sumki?! – trečią kartą per visą vagoną šauk‘ latvių muitininks.
Po 4,5 m. dar kartą perskaičiau su malonumu.
Vis dar taip pat: teisingai, juokingai, rimtai ir labai gerai parašyta apie paauglystę po Nepriklausomybės atkūrimo. Beveik apie mane. Neatitinka tik keletas smulkmenų – gyvenau ne Šiauliuose, nesportavau, nevažinėjau į turgus su šmutkėmis, neturėjau tokių problemų su merginomis, buvau pirmūnas, visada mėgau skaityti. Tačiau vis tiek viskas pažįstama ir atpažįstama, nes jeigu kažkas ir ne apie mane, tai tikrai apie kažką iš giminių, draugų ar pažįstamų.
Po 4,5 m. dar kartą perskaičiau su malonumu.
Vis dar taip pat: teisingai, juokingai, rimtai ir labai gerai parašyta apie paauglystę po Nepriklausomybės atkūrimo. Beveik apie mane. Neatitinka tik keletas smulkmenų – gyvenau ne Šiauliuose, nesportavau, nevažinėjau į turgus su šmutkėmis, neturėjau tokių problemų su merginomis, buvau pirmūnas, visada mėgau skaityti. Tačiau vis tiek viskas pažįstama ir atpažįstama, nes jeigu kažkas ir ne apie mane, tai tikrai apie kažką iš giminių, draugų ar pažįstamų.
Displaying 1 - 30 of 285 reviews