What do you think?
Rate this book
Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975
Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą“ (1979), „Parduotos vasaros“ (1957–1969), „Tėvų ir brolių takais“ (1967), „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) ir kt.
J. Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.
Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1991-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.
Pirmasis dienoraščių tomas apima 1970–1975 m. Jame veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Šioje knygoje neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija.
Kaip gyventi toliau? Kaip ryžtis tvarkyti gyvenimą pagal savo širdies balsą, savo principus, nusistatymą? Iš kur pasisemti jėgų būti žmogum pilna to žodžio prasme? Nežinau. Nieko nežinau.
1973 12 31
Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu – Juozo Baltušio dienoraščių saugotoju.
Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
J. Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.
Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1991-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.
Pirmasis dienoraščių tomas apima 1970–1975 m. Jame veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Šioje knygoje neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija.
Kaip gyventi toliau? Kaip ryžtis tvarkyti gyvenimą pagal savo širdies balsą, savo principus, nusistatymą? Iš kur pasisemti jėgų būti žmogum pilna to žodžio prasme? Nežinau. Nieko nežinau.
1973 12 31
Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu – Juozo Baltušio dienoraščių saugotoju.
Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
1256 pages, Hardcover
Published January 1, 2019
7 people are currently reading
42 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 10 of 10 reviews
July 11, 2019
Baltušis yra čia.
Du mėnesius kankinausi su ta 1300 puslapių plyta - pradėjau, mesti nesinori, bet ir skaityti užknisdavo, tai tampiausi, tampiausi, su jumis dalinausi. Ir ką gi galiu pasakyti?
Ogi špėtnas žmogus buvo tas Baltušis. Jeigu suskaičiuoti, kiek apie žmones jis kalba blogai, o kiek gerai, tai turbūt būtų maždaug 80:20, t.y. nuolat visi jam aplink blogi. Moterys - didžioji dauguma blogos, netikusios ir visaip kitaip. Arba nelaimingos. Arba Dalia (vėlyvoji meilė), kuri galiausiai irgi tampa bloga, melage ir t.t. Kolegos rašytojai, išskyrus Juozą Paukštelį ir Ievą Simonaitytę - blogi, netalentingi, ypač jaunoji karta, o ypatingai - Eduardas Mieželaitis, Vytautas Petkevičius ir Alfonsas Bieliauskas. Beje, anot V. Daujotytės, savu laiku Baltušis E. Mieželaitį buvo pasiuntęs dalyvauti trėmimuose. Ironiškiausia, kad net žmonės, apie kuriuos tik ką rašė teigiamai, gali bet kuriuo momentu pavirsti blogais - pvz., kaip jo kupiškėnas draugas Povilas Zulonas.
Dar labai blogi žydai. Partinio veikėjo Zimano kitaip ir nevadina kaip susmirdusiu rasistiniu sionistu, labai nemėgo ir žydų rašytojų: Mykolo Sluckio (nors pripažįsta jo talentą), Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus (čia dar įsivelia kažkoks konfliktas su Baltušio žmona - Monika). Beje, žydų rašytojus ir ypač Zimaną jis nuolat kaltina kaip lietuvių rašytojų smaugikus, nors, pvz., apie Preikšą šitame kontekste net neužsimena. Faktiškai jo požiūris į žydus - kaip ir dabartinių juozaitininkų, alkas.lt ar panašių. Aišku, jis nuolat pabrėžia, kad "ne visi žydai tokie" ir dėkoja Ožeškienės romanui, kad jis "apsaugojo jį nuo antisemitizmo".
Kaip jau esu rašęs, Baltušį kamuoja kognityvinis disonansas: jis nuolat piktinasi sovietine santvarka dėl to, kad ji - biurokratiška, supuvusi, neaprūpinanti žmogaus, kad bet kuri kapitalistinė šalis gyvena geriau, bet vos apsisuka - ir aikščioja, kaip ta tarybinė santvarka pagerino gyvenmą, kokie ten kolūkių kultūros namai ir t.t. O paskui vėl ieško batų, ar palto, ar švarko, ar piktinasi, kad visur reikia kyšio, blato. Ir pats organizuoja blatus - dukrai išrūpinti kooperatinį butą, padėti kokiam nors žmogui ar pan. Kitas kognityvinis disonansas - jis yra visiškai nacionalkomunistas, tautiškai labai susipratęs, šiomis dienomis puoštų Radžvilo, Juozaičio ar Puteikio sąrašus, jeigu nebūtų... komunistas. Beje, vienintelis jam žmogus iš didžiosios raidės - tai Sniečkus.
O labiausiai skaityti buvo įdomu dėl įvairių faktų - faktelių. Pvz., jis rašo, kad jam buvo iškilusi tremties grėsmė 1947 m., nežinau, ar tai tiesa, bet įdomu. Kad nuo partizanų jį kažkur prie Anykščių išgelbėjo paslėpęs kunigas (bendrai, jo santykiai su bažnyčia buvo geri?). Įdomu stebėti, kaip jis klauso "balsų iš užsienio", kaip vertina situaciją, vėlgi tame pačiame kognityviniame disonanse. Tačiau jeigu norėtum šitoje knygoje ieškoti kažkokių gilių įžvalgų, apibendrinimų ar panašių dalykų - to nėra. Yra senstančio, nuo valdžios stumtelėto, nuolat burbančio ir prisigalvojančio ligų buities kronika, ir toji buitis tikrai neįdomi ir užknisa. Vieninteliai momentai, kai Baltušį norisi gerbti - tai jo principinė laikysena įvairiuose "smerkimo" procesuose - ar Pasternako, ar Solženycino, regis, šičia sugebėjo nesusitepti.
Beje, ir pats Baltušis apie save nebuvo geros nuomonės, nors nežinia, kiek tai nuoširdu - jis nuolat save peikia už literatūrinio talento neturėjimą, už laiko švaistymą, už neprisivertimą rašyti, už gėrimą, už negebėjimą tvarkytis, už vėlyvą įsimylėjimą. Savimi jis lyg ir nusivylęs kaip reikiant, bet tik iki tol, kol reikia ką nors "padėti į vietą".
Na, o jeigu tikėjotės čia Baltušio - erotomano (ėjo tokie gandai, kad labai greitas prie moterų) kronikų, deja - Dekamerono čia nėra. Apmaudu, taip 🙂
Nežinau, ar skaitysiu kitą tomą. Ir gal kitą leidimą - plonu viršeliu? Nes rankos svyra neperkeltine prasme 🙂
Tad ar norite skaityti - spręskite patys.
Du mėnesius kankinausi su ta 1300 puslapių plyta - pradėjau, mesti nesinori, bet ir skaityti užknisdavo, tai tampiausi, tampiausi, su jumis dalinausi. Ir ką gi galiu pasakyti?
Ogi špėtnas žmogus buvo tas Baltušis. Jeigu suskaičiuoti, kiek apie žmones jis kalba blogai, o kiek gerai, tai turbūt būtų maždaug 80:20, t.y. nuolat visi jam aplink blogi. Moterys - didžioji dauguma blogos, netikusios ir visaip kitaip. Arba nelaimingos. Arba Dalia (vėlyvoji meilė), kuri galiausiai irgi tampa bloga, melage ir t.t. Kolegos rašytojai, išskyrus Juozą Paukštelį ir Ievą Simonaitytę - blogi, netalentingi, ypač jaunoji karta, o ypatingai - Eduardas Mieželaitis, Vytautas Petkevičius ir Alfonsas Bieliauskas. Beje, anot V. Daujotytės, savu laiku Baltušis E. Mieželaitį buvo pasiuntęs dalyvauti trėmimuose. Ironiškiausia, kad net žmonės, apie kuriuos tik ką rašė teigiamai, gali bet kuriuo momentu pavirsti blogais - pvz., kaip jo kupiškėnas draugas Povilas Zulonas.
Dar labai blogi žydai. Partinio veikėjo Zimano kitaip ir nevadina kaip susmirdusiu rasistiniu sionistu, labai nemėgo ir žydų rašytojų: Mykolo Sluckio (nors pripažįsta jo talentą), Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus (čia dar įsivelia kažkoks konfliktas su Baltušio žmona - Monika). Beje, žydų rašytojus ir ypač Zimaną jis nuolat kaltina kaip lietuvių rašytojų smaugikus, nors, pvz., apie Preikšą šitame kontekste net neužsimena. Faktiškai jo požiūris į žydus - kaip ir dabartinių juozaitininkų, alkas.lt ar panašių. Aišku, jis nuolat pabrėžia, kad "ne visi žydai tokie" ir dėkoja Ožeškienės romanui, kad jis "apsaugojo jį nuo antisemitizmo".
Kaip jau esu rašęs, Baltušį kamuoja kognityvinis disonansas: jis nuolat piktinasi sovietine santvarka dėl to, kad ji - biurokratiška, supuvusi, neaprūpinanti žmogaus, kad bet kuri kapitalistinė šalis gyvena geriau, bet vos apsisuka - ir aikščioja, kaip ta tarybinė santvarka pagerino gyvenmą, kokie ten kolūkių kultūros namai ir t.t. O paskui vėl ieško batų, ar palto, ar švarko, ar piktinasi, kad visur reikia kyšio, blato. Ir pats organizuoja blatus - dukrai išrūpinti kooperatinį butą, padėti kokiam nors žmogui ar pan. Kitas kognityvinis disonansas - jis yra visiškai nacionalkomunistas, tautiškai labai susipratęs, šiomis dienomis puoštų Radžvilo, Juozaičio ar Puteikio sąrašus, jeigu nebūtų... komunistas. Beje, vienintelis jam žmogus iš didžiosios raidės - tai Sniečkus.
O labiausiai skaityti buvo įdomu dėl įvairių faktų - faktelių. Pvz., jis rašo, kad jam buvo iškilusi tremties grėsmė 1947 m., nežinau, ar tai tiesa, bet įdomu. Kad nuo partizanų jį kažkur prie Anykščių išgelbėjo paslėpęs kunigas (bendrai, jo santykiai su bažnyčia buvo geri?). Įdomu stebėti, kaip jis klauso "balsų iš užsienio", kaip vertina situaciją, vėlgi tame pačiame kognityviniame disonanse. Tačiau jeigu norėtum šitoje knygoje ieškoti kažkokių gilių įžvalgų, apibendrinimų ar panašių dalykų - to nėra. Yra senstančio, nuo valdžios stumtelėto, nuolat burbančio ir prisigalvojančio ligų buities kronika, ir toji buitis tikrai neįdomi ir užknisa. Vieninteliai momentai, kai Baltušį norisi gerbti - tai jo principinė laikysena įvairiuose "smerkimo" procesuose - ar Pasternako, ar Solženycino, regis, šičia sugebėjo nesusitepti.
Beje, ir pats Baltušis apie save nebuvo geros nuomonės, nors nežinia, kiek tai nuoširdu - jis nuolat save peikia už literatūrinio talento neturėjimą, už laiko švaistymą, už neprisivertimą rašyti, už gėrimą, už negebėjimą tvarkytis, už vėlyvą įsimylėjimą. Savimi jis lyg ir nusivylęs kaip reikiant, bet tik iki tol, kol reikia ką nors "padėti į vietą".
Na, o jeigu tikėjotės čia Baltušio - erotomano (ėjo tokie gandai, kad labai greitas prie moterų) kronikų, deja - Dekamerono čia nėra. Apmaudu, taip 🙂
Nežinau, ar skaitysiu kitą tomą. Ir gal kitą leidimą - plonu viršeliu? Nes rankos svyra neperkeltine prasme 🙂
Tad ar norite skaityti - spręskite patys.
March 8, 2021
Beveik visus Baltušio raštų tomus jaunystėje perskaičiusi negalėjau plačiau nesusipažinti su jo dienoraščiu. Ištraukas prieš kelis metus teko skaityti "Metuose", atsimenu, kai specialiai ėjau į Mint Vinetu nusipirkti kelis senesnius žurnalo numerius.
Ir štai ilgiausias skaitinys per kelerius pastaruosius metus įveiktas! Atrodo, kad sėdi su dėde blankiai apšviestame sovietiniame kambaryje kartu prie stalo ir klausaisi jo nusiskundimų apie gyvenimą. Juolab įdomu buvo tai, kokio lygio komunistas jis buvo viduje. Paaiškėjo, kad nusivylęs santvarka, kur vien blatas, kyšiai, protekcijos, tuščios lentynos, pasmerkęs stalinistinio kulto laikus, nemėgstantis daugelio rusų, kurie iš aukšto žiūri į lietuvius. Todėl jo labai nesmerkiu kaip žmogaus, visgi tikėjo, kad su komunizmu ateis geresnis gyvenimas, kai vaikystėje tekdavo badauti. Visi norėjo gyventi. Nesulyginu ir su disidentais, kurie norėjo gyventi nemeluodami sau, nebijojo prarasti laisvės ir gyvybės.
Kaip žmogus - ne modernių pažiūrų, bet maždaug toks pats kaip dabartiniai pensininkai. Seksistas, šiek tiek rasistas. O jau ligų maišas jis pats ir jo šeima. Kokius 5 kartus per metus gydosi nuo gripų. Provincialus bohema - kiek vargo su tomis pagiriomis. Amžinai visais nepatenkintas, kai kurių liguistai nekenčiantis, tai myli, tai nebemyli, trečią dieną vėl myli, ketvirtą apmąsto, kur kelsis išsiskyręs su žmona. Ir gaila jo darėsi kaip žmogaus, jautėsi niekieno gyvenime nemylėtas, senatvinis egzistencializmas, kaip nieko doro gyvenime nepadarė.
Skaityti buvo lengva ir įdomu, savo šarmo įdeda ir romanas su Dalia Saukaityte, jaunesne apie 40 metų už jį. Taip ir lauki atomazgos, kaip vystysis jų santykiai. Neblogas bobinčius, kaip jo podukra minėjo. Pakomentuoja, ar gražias moteris sutinka, netyčia pradeda susitikinėti su padavėja, tada prisimena, kad myli Dalią.
Jeigu kažkas priėjo prie šios review vietos, gal nori pasidalinti nuomone, ar Baltušio kūriniai būtų vertinami šiais laikais, jei ne jo politinės pažiūros?
Ir štai ilgiausias skaitinys per kelerius pastaruosius metus įveiktas! Atrodo, kad sėdi su dėde blankiai apšviestame sovietiniame kambaryje kartu prie stalo ir klausaisi jo nusiskundimų apie gyvenimą. Juolab įdomu buvo tai, kokio lygio komunistas jis buvo viduje. Paaiškėjo, kad nusivylęs santvarka, kur vien blatas, kyšiai, protekcijos, tuščios lentynos, pasmerkęs stalinistinio kulto laikus, nemėgstantis daugelio rusų, kurie iš aukšto žiūri į lietuvius. Todėl jo labai nesmerkiu kaip žmogaus, visgi tikėjo, kad su komunizmu ateis geresnis gyvenimas, kai vaikystėje tekdavo badauti. Visi norėjo gyventi. Nesulyginu ir su disidentais, kurie norėjo gyventi nemeluodami sau, nebijojo prarasti laisvės ir gyvybės.
Kaip žmogus - ne modernių pažiūrų, bet maždaug toks pats kaip dabartiniai pensininkai. Seksistas, šiek tiek rasistas. O jau ligų maišas jis pats ir jo šeima. Kokius 5 kartus per metus gydosi nuo gripų. Provincialus bohema - kiek vargo su tomis pagiriomis. Amžinai visais nepatenkintas, kai kurių liguistai nekenčiantis, tai myli, tai nebemyli, trečią dieną vėl myli, ketvirtą apmąsto, kur kelsis išsiskyręs su žmona. Ir gaila jo darėsi kaip žmogaus, jautėsi niekieno gyvenime nemylėtas, senatvinis egzistencializmas, kaip nieko doro gyvenime nepadarė.
Skaityti buvo lengva ir įdomu, savo šarmo įdeda ir romanas su Dalia Saukaityte, jaunesne apie 40 metų už jį. Taip ir lauki atomazgos, kaip vystysis jų santykiai. Neblogas bobinčius, kaip jo podukra minėjo. Pakomentuoja, ar gražias moteris sutinka, netyčia pradeda susitikinėti su padavėja, tada prisimena, kad myli Dalią.
Jeigu kažkas priėjo prie šios review vietos, gal nori pasidalinti nuomone, ar Baltušio kūriniai būtų vertinami šiais laikais, jei ne jo politinės pažiūros?
July 14, 2020
Aš pavargau nuo šitos knygos. Buvo labai įdomu, bet apimtis gerokai per didelė. Gerai, kad turėjau tik 30 dienų skaitymui, nes kitu atveju tai būtų išsitęsę iki begalybės, ir tikrai nebūčiau pabaigus.
Mano išsilavinimo spragos, bet iki dienoraščio apie Baltušį žinojau tik tiek, kad jis nepriklausomybės priešaušriu Maskvoj skėlė kažkokią kalbą, po kurios jo knygas išmetė iš privalomosios literatūros sąrašų. O nuo jo romanų skaitymo kažkokiu būdu man pavyko išsisukt. Arba jei skaičiau, tai šiandien nieko neatsimenu. Tai viena vertus, neturėjau išankstinio nusistatymo apie jį. Kita vertus, neturiu supratimo apie jo veiklą sovietmečiu. Aš jį galiu vertint tik iš šito dienoraščio. Ir mano bendras įspūdis, kad Baltušis tikėjo komunizmu, bet tuo pačiu jam netrukdė matyti sistemos trūkumų ir ant jų gerokai pavaryti dienoraštyje.
Taip visų akcentuojamas Baltučio bambėjimas, man pasirodė besanti pati geriausia dalis - nu man buvo juokinga. Nuomonę jis apie viską turėjo.
O tas Baltušio įsimylėjimas į 40 metų jaunesnę poetę (jam tada buvo 60 m.), jo lakstymai iš Vilniaus į Kauną, susirašinėjimas, dramos visokios, per tuos 5 metus jis nesuskaičiuojamą kartų su savo mūza tai skyrėsi, tai vėl taikėsi, tai keikė paskutiniais žodžiais, tai vėl gyrė, tai mylėjo, tai vėl išmylėjo. O dar gi gyveno kartu su žmona. Monika Mironaitė buvo jo žmona. Tai aš neįsivaizduoju, kaip jis virino reikalus, kad jo dukra Rita tik dabar perskaičius jo dienoraščius, sužinojo, kad tėvas turėjo tokią meilę. Tiesa, žmona tuo metu buvo gavusi porą anoniminių laiškų ta tema.
Antro tomo skaityt nenoriu, bet stojau į eilę biblėj prie paskutinio tomo, kuris apima 1984-1990 - ten jau ir Černobilis, ir Gorbačiovas, ir Sąjūdis, ir kt. reikalai. Tai man smalsu, kas jo galvoj tada dėjos.
Mano išsilavinimo spragos, bet iki dienoraščio apie Baltušį žinojau tik tiek, kad jis nepriklausomybės priešaušriu Maskvoj skėlė kažkokią kalbą, po kurios jo knygas išmetė iš privalomosios literatūros sąrašų. O nuo jo romanų skaitymo kažkokiu būdu man pavyko išsisukt. Arba jei skaičiau, tai šiandien nieko neatsimenu. Tai viena vertus, neturėjau išankstinio nusistatymo apie jį. Kita vertus, neturiu supratimo apie jo veiklą sovietmečiu. Aš jį galiu vertint tik iš šito dienoraščio. Ir mano bendras įspūdis, kad Baltušis tikėjo komunizmu, bet tuo pačiu jam netrukdė matyti sistemos trūkumų ir ant jų gerokai pavaryti dienoraštyje.
Taip visų akcentuojamas Baltučio bambėjimas, man pasirodė besanti pati geriausia dalis - nu man buvo juokinga. Nuomonę jis apie viską turėjo.
O tas Baltušio įsimylėjimas į 40 metų jaunesnę poetę (jam tada buvo 60 m.), jo lakstymai iš Vilniaus į Kauną, susirašinėjimas, dramos visokios, per tuos 5 metus jis nesuskaičiuojamą kartų su savo mūza tai skyrėsi, tai vėl taikėsi, tai keikė paskutiniais žodžiais, tai vėl gyrė, tai mylėjo, tai vėl išmylėjo. O dar gi gyveno kartu su žmona. Monika Mironaitė buvo jo žmona. Tai aš neįsivaizduoju, kaip jis virino reikalus, kad jo dukra Rita tik dabar perskaičius jo dienoraščius, sužinojo, kad tėvas turėjo tokią meilę. Tiesa, žmona tuo metu buvo gavusi porą anoniminių laiškų ta tema.
Antro tomo skaityt nenoriu, bet stojau į eilę biblėj prie paskutinio tomo, kuris apima 1984-1990 - ten jau ir Černobilis, ir Gorbačiovas, ir Sąjūdis, ir kt. reikalai. Tai man smalsu, kas jo galvoj tada dėjos.
December 7, 2019
Skaityti buvo sunku tiesiogine prasme. Riešai pavargdavo nuo knygos svorio. Iš esmės tai nuostabi laikmečio dokumentacija. Be to kartais jautiesi rašytojų intrigų sūkury. Nejučia įsivaizduoji kaip per pietus sėdi Baltušio salone, geri arbatą, ir linksi galva: jo jo, atsilupęs tas Mieželaitis...bet žinai, visokių yra, visokių reikia... Nepatenkintas atsakymu (kaip apskritai didžiąja dalim pasaulio) pašnekovas pereina į saviplaką: nekenčiu savęs, kad nerašau, neina ta sakmė apie Juzą nors tu ką. Susirūpini: Ne ne, Juozai, gi viskas ok, tu per reiklus sau kai pagalvoji... Baltušis pasikaso jį kamuojančią koją ir drebia: ai, išvis greit mirsiu. O tu žinai, kad čia dar tik septyniasdešimti, pirmas dienoraščio tomas, ir mirė jis tai devym pirmais...
December 30, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Mano storiausia knyga skaityta šiais metais. Skaitydamas keikiausi, kad leidžia tokio svorio knygas, kai galima padalinti į kelis tomus. Nepaisant burnojimo, knyga suteikę tikrai daug informacijos tiek apie tuometinį laikmetį ir jame gyvenusius žmones, tiek apie rašytojus, jų nesutarimus, ir visokias avantiūras. Nors knyga tikrai didelės apimties, bet perskaityti tikrai vertėjo, jau vien dėl informacijos kurią gali rasti vienoje knygoje. Būtinai skaitytsiu ir kitas jo dienoraščio formos knygas.
www.facebook.com/miciausknygos
Mano storiausia knyga skaityta šiais metais. Skaitydamas keikiausi, kad leidžia tokio svorio knygas, kai galima padalinti į kelis tomus. Nepaisant burnojimo, knyga suteikę tikrai daug informacijos tiek apie tuometinį laikmetį ir jame gyvenusius žmones, tiek apie rašytojus, jų nesutarimus, ir visokias avantiūras. Nors knyga tikrai didelės apimties, bet perskaityti tikrai vertėjo, jau vien dėl informacijos kurią gali rasti vienoje knygoje. Būtinai skaitytsiu ir kitas jo dienoraščio formos knygas.
December 1, 2025
žmonės dažnai manęs klausia: Kotryna, kodėl skaitai to komunisto, mizoginisto ir šiaip kvestionuotino vyriškio dienoraštį? ar VIS DAR kasdien keliesi šeštą ryto tam, kad prieš darbą paskaitytum?
taip, bet ei, iš tiesų čia tiesiog buvo aukštesnės klasės skrolinimas – intelektuali stūmykla su istoriniu kontekstu, skundai apie sveikatą ir (ne)rašymo agoniją.
apie Lietuvos sovietmetį ir rašytojus šita knyga man papasakojo daugiau ir įdomiau nei literatūros ir istorijos vadovėliai kartu sudėjus. tarkim, ar žinojot, kad Maironis turėjo dukrą? kad kažkas padegė Šatrijos Raganos palaikus? kokia arbatėlė virė Lietuvos rašytojų sąjungoj? nežinau, gal aš siaubingas žmogus, bet man asmeniškai buvo labai entertaining skaityt, kaip Baltušis kitus vadino, cituosiu, sionistiniais rasistais, tipais be jokių literatūrinių duomenų, o kur dar „jeigu žaviesi šituo puspročiu, tai nėra ko gaišinti mane, apskritai, nėra ko jums veikti literatūroje“ ir panašūs pasisakymai. labai džiugino jo skundai:„Tuščia, nenaudinga diena. Skaitinėjau visokias knygas. Niekai“, „Visą dieną dykinėjau. Keista, bet dykinėjimas nebeteikia man džiaugsmo, kokį teikdavo jaunystėje. Matyt, viskam savas laikas.“ sakytum, žmogus taip tolimas, koks tik gali būti – amžius, padėtis, tam tikros pažiūros – bet vis tiek tas bendražmogiškumas čia. (ir tada jis įšauna ką nors absoliučiai siaubingo, pavyzdžiui, kad norėtų sudaužyt savo ~40 metų jaunesnei (!!) simpatijai veidą. na. įdomu.)
prieš atsiversdama į šitą kultą, apie Baltušį realiai nežinojau nieko, tiesiog juokiausi iš mamos, kuri vieną po kito rijo šituos didžiulius tomus. o tada vieną atsiverčiau pati ir nebegalėjau sustot. labai labai rekomenduoju; jei būsit bibliotekoj, užsukit į lietuvių biografijų skyrių prie B raidės. atsiverskit bet kurį puslapį. ir nesakykit, kad nesakiau.
Visų pirma reikia būti žmogum, tik tada bus kūryba. (1973 05 02)
taip, bet ei, iš tiesų čia tiesiog buvo aukštesnės klasės skrolinimas – intelektuali stūmykla su istoriniu kontekstu, skundai apie sveikatą ir (ne)rašymo agoniją.
apie Lietuvos sovietmetį ir rašytojus šita knyga man papasakojo daugiau ir įdomiau nei literatūros ir istorijos vadovėliai kartu sudėjus. tarkim, ar žinojot, kad Maironis turėjo dukrą? kad kažkas padegė Šatrijos Raganos palaikus? kokia arbatėlė virė Lietuvos rašytojų sąjungoj? nežinau, gal aš siaubingas žmogus, bet man asmeniškai buvo labai entertaining skaityt, kaip Baltušis kitus vadino, cituosiu, sionistiniais rasistais, tipais be jokių literatūrinių duomenų, o kur dar „jeigu žaviesi šituo puspročiu, tai nėra ko gaišinti mane, apskritai, nėra ko jums veikti literatūroje“ ir panašūs pasisakymai. labai džiugino jo skundai:„Tuščia, nenaudinga diena. Skaitinėjau visokias knygas. Niekai“, „Visą dieną dykinėjau. Keista, bet dykinėjimas nebeteikia man džiaugsmo, kokį teikdavo jaunystėje. Matyt, viskam savas laikas.“ sakytum, žmogus taip tolimas, koks tik gali būti – amžius, padėtis, tam tikros pažiūros – bet vis tiek tas bendražmogiškumas čia. (ir tada jis įšauna ką nors absoliučiai siaubingo, pavyzdžiui, kad norėtų sudaužyt savo ~40 metų jaunesnei (!!) simpatijai veidą. na. įdomu.)
prieš atsiversdama į šitą kultą, apie Baltušį realiai nežinojau nieko, tiesiog juokiausi iš mamos, kuri vieną po kito rijo šituos didžiulius tomus. o tada vieną atsiverčiau pati ir nebegalėjau sustot. labai labai rekomenduoju; jei būsit bibliotekoj, užsukit į lietuvių biografijų skyrių prie B raidės. atsiverskit bet kurį puslapį. ir nesakykit, kad nesakiau.
Visų pirma reikia būti žmogum, tik tada bus kūryba. (1973 05 02)
May 20, 2019
Niekas kitas taip neatspindi laikmečio ir asmenybės, kaip dienoraščiai. Juose gi slaptos mintys, nepasitenkinimas, simpatijos ir antipatijos išsakomos be falšo ar noro įtikti. Tai lyg kalbėjimas su artimiausiuoju, patikint jam viską, kas tau ant širdies... ir tas tikrumas alsuoja iš kiekvieno puslapio. Juk jei gera nuotaika - norisi apkabinti visą pasaulį, jei skaudu nuo neteisybės ar intrigų - metaforiškai norime paleisti strėlę širdin. Nes ir mums ją sužeidė. Esame žmonės, pažinti pakylėtuosius norime, o tokios knygos padeda suvokti rašytojo daugiabriauniškumą, vidinius apmąstymus. Ir laikmetį. Svarbiausia - jį. Apie tai geriausiai papasakos tik gyvenęs duotuoju laiku. O Baltušis puikus pasakotojas. Knyga padeda atsirasti ten, septyniasdešimtuosiuose taip, lyg jaustum saulės kaitrą pakaušyje ar kvėptum jūros kvapą Palangoje. Prisimeni savuosius gyvenimo įvykius, lygini, bandai įtemptai klijuoti trūkstamus fragmentus ir įterpti save tame periode... Puiki knyga! Nuostabu, kad ji buvo išleista.
December 3, 2020
Vietomis nuobodokas, bet šiaip maloniai susiskaitė.
September 23, 2021
Kaip žmogui, gyvenusiam tuo metu, buvo tikrai įdomu. Matyt skaitysiu ir kitus tomus. Bet įstatymu uždrausčiau gaminti tokio storio knygas - skaitant vakare lovoj prieš miegą, galima užsimušti
Displaying 1 - 10 of 10 reviews