What do you think?
Rate this book
Prijaukinti vėjai
Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio – kad rastum savo kelią. Kai tau 27-eri, galima šokti į bendraamžių šeimos idilės traukinį, arba... nusipirkti „lemtingą bilietą" ir nuskristi į Kanarus. Taip padarė šios knygos pagrindinė veikėja Alba. Išdrįsusi palikti blėstančią meilę, pabodusį darbą ir mylimą Vilnių, ji leidžiasi į naujo gyvenimo paieškas mažoje Kanarų saloje Lansarotėje. Albos gyvenimą kaipmat pagauna ispaniškas ritmas. Nuostabi salos gamta, svaiginančios pažintys ir, žinoma, meilė. Bet ar pavyks Albai susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Aušra Matulaitytė – kūrybininkė, žurnalistė, įsimylėjusi Ispaniją. 2004 m. buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Angelas juodais drabužiais". „Prijaukinti vėjai" – pirmasis autorės romanas. Ši knyga ne apie mane, ji apie mus visus – svajojančius apie vėjus, įsisukančius į kasdienybę ir sujaukiančius įprastą ritmą. Ji apie tuos, kuriuos jaukinamės ar dar tik trokštame prisijaukinti. „Prijaukinti vėjai" – istorija visiems, pasiilgusiems nuotykių, vasaros, palmių, vandenyno, šilumos, Ispanijos ar meilės. Ją rašyti pradėjau gyvendama vienoje nuostabioje Kanarų salų – Lansarotėje, o baigiau vidurnaktį Madride, sėdėdama ant suoliuko Retiro parke ir jusdama į gyvenimą pamažu atplūstančius naujus vėjus. Autorė
166 pages, Hardcover
Published January 1, 2019
2 people are currently reading
40 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
June 29, 2019
Knyga, kuri pastaruoju metu tiesiog šmėžte šmėžavo instagramo ir goodreads platformoje. Akims užkliuvus už šios knygos nugarėlės bibliotekoje nutariau patikrinti tą faktą ar tikrai ši knyga tokia gera, kaip ją apibūdina daugelis instagramerių (nesupykit, tai tik mano nuomonė. Vėlgi – jei Jums patiko, viskas gerai su tuo), nors ir nuojauta kuždėjo, kad man ši knyga nepasirodys tokia gera.
Taigi, tiek mažai? Kodėl?
+, nes tai paprasta knyga. Neapsunkinanti, puiki vasaros kelionėms, lengva ir ilgai netrunkanti. Ir po galais, turiu nors vieną pliusą rast šios knygos, nes kažkaip tai ją turiu įvertinti – tai tebūnie pliusas šios knygos „lengvumas“;
- už tai, kad knyga pernelyg nereali. Pernelyg saldi, pernelyg nuvalkiota ir pernelyg tradicinė meilės istorija nevedanti niekur. Siužetas įprastas – pavargusi nuo rutinos keliautoja atvyksta į Ispanijos salą dirbti, įsmyli komplikuotą vaikiną, vyksta dramos, per kurį pagrindinė veikėja subręsta, keičia pasulėžiūrą ir bam, kūrinys baigiasi, kaip ir tikėjaisi (nespoilinsiu aš Jums, manau, patys numanote, kaip šis kūrinys galėtų baigtis);
- už tai, kad nuolat atrodė, jog žiūrėčiau tipinį Santa Barbaros serialą, tik su bandymu būti panašiu į Paulo Coelho. Tokia knyga, kuri atrodo, galėtų užkariauti Lietuvos serialų, rodomų darbo dienomis, ketvirtą valandą popiet namų šeimininkėms;
- už bandymą padaryti kūrinį intelektualesniu nuolat kišant savo filosofiją. Kas kelintas sakinys – aforizmai, sentencijos, gyvenimo pamąstymai, kuriuos skaitytojas yra girdėjęs bilijonus kartų. Tokie „pamąstymai“ ne tik, kad erzinančiai kartojantys, bet ir atrodo nublukę ir nuvertėję – o kartais, net atrodo kaip bandymas kuo daugiau ištempti žodžių;
- už tai, kad įsiutino, nes visas kūrinys pasirodė, kaip nepatenkinto, emigravusio lietuvio bambėjimas ant savos Tėvynės. Taip, svetur buvo geriau kūrinio protagonistui, bet ar tikrai buvo būtina tiesiogine prasme šikti ir dar drabstytis savo šūdais ant šalies, kurioje tu augai?
Nepatiko man ši tradicinė klišė, tradicinis scenarijus – matosi, kad buvo orientuota į paklausią ir populiariąją meilės romanų rinką. Greičiausiai po kelių metų net neprisiminsiu, kad šią knygą skaičiau, nebent kas parodytų viršelį (kuris toks vasariškai gaivus) ar primintų siužetą. Nerekomenduočiau, nebent esate labai geruose santykiuose su meilės romanais.
Taigi, tiek mažai? Kodėl?
+, nes tai paprasta knyga. Neapsunkinanti, puiki vasaros kelionėms, lengva ir ilgai netrunkanti. Ir po galais, turiu nors vieną pliusą rast šios knygos, nes kažkaip tai ją turiu įvertinti – tai tebūnie pliusas šios knygos „lengvumas“;
- už tai, kad knyga pernelyg nereali. Pernelyg saldi, pernelyg nuvalkiota ir pernelyg tradicinė meilės istorija nevedanti niekur. Siužetas įprastas – pavargusi nuo rutinos keliautoja atvyksta į Ispanijos salą dirbti, įsmyli komplikuotą vaikiną, vyksta dramos, per kurį pagrindinė veikėja subręsta, keičia pasulėžiūrą ir bam, kūrinys baigiasi, kaip ir tikėjaisi (nespoilinsiu aš Jums, manau, patys numanote, kaip šis kūrinys galėtų baigtis);
- už tai, kad nuolat atrodė, jog žiūrėčiau tipinį Santa Barbaros serialą, tik su bandymu būti panašiu į Paulo Coelho. Tokia knyga, kuri atrodo, galėtų užkariauti Lietuvos serialų, rodomų darbo dienomis, ketvirtą valandą popiet namų šeimininkėms;
- už bandymą padaryti kūrinį intelektualesniu nuolat kišant savo filosofiją. Kas kelintas sakinys – aforizmai, sentencijos, gyvenimo pamąstymai, kuriuos skaitytojas yra girdėjęs bilijonus kartų. Tokie „pamąstymai“ ne tik, kad erzinančiai kartojantys, bet ir atrodo nublukę ir nuvertėję – o kartais, net atrodo kaip bandymas kuo daugiau ištempti žodžių;
- už tai, kad įsiutino, nes visas kūrinys pasirodė, kaip nepatenkinto, emigravusio lietuvio bambėjimas ant savos Tėvynės. Taip, svetur buvo geriau kūrinio protagonistui, bet ar tikrai buvo būtina tiesiogine prasme šikti ir dar drabstytis savo šūdais ant šalies, kurioje tu augai?
Nepatiko man ši tradicinė klišė, tradicinis scenarijus – matosi, kad buvo orientuota į paklausią ir populiariąją meilės romanų rinką. Greičiausiai po kelių metų net neprisiminsiu, kad šią knygą skaičiau, nebent kas parodytų viršelį (kuris toks vasariškai gaivus) ar primintų siužetą. Nerekomenduočiau, nebent esate labai geruose santykiuose su meilės romanais.
July 23, 2019
Paskutiniu metu skaitydama liūdnas istorijas, jau norėjosi kažko lengvo lyg vasaros brizas, neįpareigojančio, truputį saldaus ir širdžiai malonaus kūrinio. Tiesiog norėjosi "pravėdinti" galvą nuo kasdienės rutinos ir rūpesčių. Gyvenime nesu didelė romantikė ar pompastikos gerbėja, bet lengvus romanus skaityti aš tikrai mėgstu. O jei dar veiksmas vyksta egzotiškuose kraštuose-tai imu ir skaitau ne tik norėdama atsipalaiduoti, bet ir pasimėgauti pasakojama istorija. Pastaruoju metu teko daugiau skaityti tik užsienio autorių romanus, kurie kuria tokio kengvo pobūdžio istorijas. Neapseita ir be lietuvių autorių, kurių kuriamoms istorijoms esu gan kritiška, bet vieną kitą perliuką paskaitau pasitaikius progai. Prieš gerus porą mėnesių buvau atkreipus dėmesį į jaunos rašytojos Aušros Matulaitytės romaną "Prijaukinti vėjai". Prisipažinsiu, kad straipsnių, knygos apžvalgų neskaičiau, nes norėjau kažkada paimti ir perskaityti pati. Prieš skaitant dar ir nusipirkau. Papirko tas mėlynai gražus viršelis ir noras paremti jauną rašytoją. Knyga galbūt ir neužsigulės mano knygų lentynoje, nes jau laukia eilė norinčių, bet manau, kad dar kada nors ir aš sugalvosiu perskaityti ne vieną kartą. Taigi, nors autorė literatūros padangėje man visiškai nepažįstama, tad nieko nelaukusi kibau prisijaukinti vėjų ir aš. Istorija prasideda pasakojimu apie paprastą merginą, kuri nusivylusi savo gyvenimu ir darbu, palikusi savo mylimą Vilnių, išskrenda laimės ieškoti į Kanarus, Lansarotės salą. Merginos Albos gyvenimą iškart pagauna ispaniškas ritmas. Nuostabi salos gamta, svaiginančios pažintys ir meilė. Tik ar pavyks merginai surasti gyvenimo džiaugsmą? Kviečiu nieko nelaukus ir jums pasinerti į ispanišką istoriją. Romane tikrai netrūksta egzotikos, ryškių spalvų ir peizažų, kuriais autorė nutapė šį pasakojimą. Skaitant tikrai atsiduri Kanaruose, kur šilta, krantus skalauja jūra, pasivaikščioti kviečia gražūs paplūdimiai, akį traukia įdegę kūnai, o naktimis aistrą virpina įsimylėjėliai. Skaitai ir jautiesi, kad atostogautum Kanaruose, nes autorė nepagailėjo vaizdingų aprašymų ir kuriamos ispaniškos nuotaikos. Sakyčiau, kad toks tikras atostogų romanas, kuriame netrūksta nuotykių, vasaros, palmių, vandenyno, šilumos, Ispanijos ir meilės. Toks geras vasariškas kokteilio miksas, kurį mėgaudamasis skanauji. Tikrai labai maloniai nuteikė ir sušildė, o ir pati istorija man pasirodė lengva ir gan maloni. Apėmė toks keistas jausmas, kad galbūt čia autorė aprašė savo meilės istoriją, nes vietomis pasirodė labai tikroviška ir įtikinanti. Šį romaną rekomenduoju skaityti, kai norisi tikros romantikos egzotiškoje šalyje, kai norisi prisijaukinti ne tik savus, bet ir svetimo krašto vėjus arba kaip autorė sako: "Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio-kad rastum savo kelią". Tad smagaus vėjų vaikimosi ir įsimintinų radybų su šia knyga.
July 1, 2022
Nesupratau nei apie ką, nei kam, nei kodėl šita knyga yra.
April 7, 2019
Išsami apžvalga bookitook.com
December 4, 2019
„Man atrodo, kad kiekvienam šioje Žemėje yra skirta vieta. Ji nebūtinai yra ta, kurioje gimsti. Mūsų pagrindinė gyvenimo užduotis – surasti tą vietą.“
〰️📚〰️
Vasariška atmosfera nuo šio romano sklinda jau vos užmetus akį į knygos viršelį. Ji neapleidžia ir pradėjus skaityti pirmuosius puslapius, kai pagrindinė knygos veikėja išsiruošia į egzotiškąją Kanarų salą Lansarotę. Ispaniško svaigulio pilnas gyvenimo būdas, lengvas ir įtraukiantis romanas nagrinėja ir kiek sudėtingesnes temas nei atostogos – tai šiltas ir nuoširdus pasakojimas apie gyvenimo džiaugsmo paieškas ir apie sudėtingai pasiekiamos meilės kovas. Puikus autorės pasakojimo talentas ir lengvas pasakojimo tempas praskaidrins net ir kiek šaltesnes dienas bei leis prisimint galbūt vieną iš jūsų patirtų vasariškų nuotykių.
Lemtingą vienos krypties bilietą įsigijusi dvidešimt septynerių metų žurnalistė nusprendžia pabėgti nuo rutinos ir įsidarbina mažos Kanarų salos Lansarotės viešbutyje. Jau nuo studijų laikų prisijaukinusi Ispanijos kultūrą jauna lietuvė dar kartą netrunka įsitikinti visiškai kitokiu gyvenimu būdu ir tarp egzotiškos salos gyventojų atranda tą vienintelį, kuris sukelia svaigios meilės virpulį. Ne tik savo gyvenimą, bet ir save rekonstruoti nusprendusi Albos vardu prisidengusi mergina neeilinės kelionės metu gali dar kartą įsitinkinti, koks skirtingas ir nuostabus yra ją supantis pasaulis, o kitokios gyvenimo filosofijos iš aplink ją esančių žmonių išgirdusi Alba yra pasirengusi priimti visą gyvenimą keisiančius sprendimus.
Jau nuo pirmųjų puslapių visiškai paperka nuostabi autorės rašysena. Tikrai neeilinis ir dažnai nepasitaikantis pasakojimo stilius praturtintas metaforų, gražių praeities prisiminimų, subtiliai pateikiamų gyvenimo apmąstymų. Nors pati romano pradžia dėl visų šių dalykų, tiesiogiai nesusijusių su siužetu, kiek trukdė sekti veiksmo nuoseklumą, paskui tai labai praturtino trumpus veiksmo epizodus, suteikė dar vieną priežastį dar ilgam įsiminti ne tik pagrindinės veikėjos Albos istoriją, bet nepamiršti ir nuostabaus autorės rašymo talento. Tikrai norėčiau perskaityti dar ir dar šios rašytojos darbų.
Be puikaus autorės darbo šis romanas tikrai turi dar neblogą krūvelę pliusų. Tikrai patiko ir įkvėpė pats Albos sprendimas susikrauti daiktus ir pasinerti į visiškai nežinomą nuotykį kitame pasaulio krašte, patiko ir stebino įvairūs merginos poelgiai ir sprendimai saloje bei privertė nusišypsoti ir kartais garsu juoktis žaismingas Albos mąstymas ir lengvas gyvenimo būdas. Vienapusiškai atsitraukti ir knygos į šalį paleisti neleido svaiginanti Ispanijos kultūra, egzotiška gamta ir tiesiog jaučiama nuostabiai šilta Lansarotės salos atmosfera. Pasakiškai nuoširdūs atrodė aprašyti Kanarų gyventojai – tiek Albos bendradarbiai ir draugai ar viešbučio lankytojai. Faktas, kad pati autorė yra įsimylėjusi Ispaniją ir šį romaną rašyti pradėjo pačiuose Kanaruose, leidžia dar patikimiau žiūrėti į knygoje atkleistą egzotiškąją kultūrą ir jos atstovus. Dar vienas įdomus dalykas , apie kurį kalbėjau jau ir Katharine McGee „Gražiosios melagės. Pavojingas ilgesys“ apžvalgoje, yra mane labai viliojanti galimybė pabėgti nuo savęs. Tiek Katharine McGee knygos veikėja Kaliopė, tiek Aušros Matulaitytės romano personažas Alba yra svetimais vardais prisidengusios asmenybės ir nors to priežastys yra skirtingos, vienodai žavi galimybė persikelti į kitą pasaulio lopinėlį, prisiimti naują vardą ir tiesiog nuo nulio pradėti dar vieną gyvenimą. Tai atrodo tarsi pasaulio papildomai suteikta galimybė pabandyti susirasti geresnę savęs versiją ir jei mokslinės fantastikos kūrinyje „Gražiosios melagės. Pavojingas ilgesys“ tai atrodė kiek nerealistiškai, jaunos lietuvės gyvenimą aprašančioje šioje knygoje tai tampa visai įtikinama istorija. Vis dėlto, gal kitą save naujoje vietovėje susikurti reikia ir ne tik tais atvejais, kai bėgama nuo savęs ar savo praeities, o vien tam, kad galbūt naujasis tu yra daug geresnė, gal netgi geriausia tavo versija?
Tačiau kiek blaškęs ir nelabai sužavėjęs dalykas, kuris iš dalies ir lėmė vidutinį knygos įvertinimą, buvo kiek silpna siužeto linija. Man tikrai patiko Albos asmenybė ir jos žaismingas, kartais šmaikštus pasakojimo būdas, kurį, kaip jau minėjau, autorė tikrai nugludino ir privertė spindėti kaip aukščiausios prabos rubiną, tačiau meilės linija tikrai neatrodė didžiausias knygos privalumas, o ir šiaip visas romaną sudaręs veiksmas nebuvo labai įsimintinas ar turėjęs didelį emocinį svorį. Man šio romano tikslas pasirodė labiau atkleisti ispaniško gyvenimo ritmą, suteikti skaitytojui galimybę iš arti stebėti jaunos lietuvės savęs paieškas egzotinėje saloje nei įtraukti dramatiškais įvykiais ar netikėtais siužeto posūkiais. Iš tiesų, pats siužetas ir nėra tai, kas pirmiausia man ir iškyla prisiminus šią knygą, nes jis nebuvo nei labai įtraukiantis, nei dramatiškas ar aštrus, manau galima teigti, kad jis buvo realistiškas, kad kasdienybę nors ir toli nuo Lietuvos žaliųjų laukų aprašantis romanas pateikė fantastikos migla neapipintą pasakojimą. Ir nors būtent jausmas, knygos atmosfera daug dažniau palieka didelį įspūdį, kuris ir nulemia visą kūrinio vertinimą, tačiau šįkart nors pasakojimas tikrai dvelkė šiluma, egzotika, nuostabia gamta ir gyvenimo apmąstymais, stipraus siužeto, kuris dar kurį laiką nepaliktų, pritrūko.
Taigi, vasariška atmosfera dvelkiantis Aušros Matulaitytės romanas „Prijaukinti vėjai“ įsiminė dėl svaiginančios egzotikos, ispaniško gyvenimo būdo ir nuostabaus autorės gebėjimo valdyti žodį. Vis dėlto, pritrūko kiek originalesnio, stipresnio siužeto, pabaiga taip pat nelabai buvo suprasta. Nors man tikrai patiko visa knygos skaitymo procesą lydėjusi atmosfera, tai labiau lengvas ir sklandžiu pasakojimu įtraukiantis šiltojo metų laiko romanas apie savęs paieškas nei kvapą gniaužiantis, ilgai atminty išliekantis kūrinys. Jei romanas būtų pasiūlęs bent kiek stipresnę istoriją, manau, jis tikrai būtų tobulas pasirinkimas gerų lietuvių romanų ištroškusiam skaitytojui, tačiau ir dabar jis turi ką pasiūlyti tiek lengvo atostogų skaitinio ieškančiam, tiek apie gyvenimo kelio paieškomis susidomėjusiam skaitytojui.
***
Perskaityta: 2019-09-01
***
Visos apžvalgos mano tinklaraštyje: gyvenimaiknygose.blogspot.com
〰️📚〰️
Vasariška atmosfera nuo šio romano sklinda jau vos užmetus akį į knygos viršelį. Ji neapleidžia ir pradėjus skaityti pirmuosius puslapius, kai pagrindinė knygos veikėja išsiruošia į egzotiškąją Kanarų salą Lansarotę. Ispaniško svaigulio pilnas gyvenimo būdas, lengvas ir įtraukiantis romanas nagrinėja ir kiek sudėtingesnes temas nei atostogos – tai šiltas ir nuoširdus pasakojimas apie gyvenimo džiaugsmo paieškas ir apie sudėtingai pasiekiamos meilės kovas. Puikus autorės pasakojimo talentas ir lengvas pasakojimo tempas praskaidrins net ir kiek šaltesnes dienas bei leis prisimint galbūt vieną iš jūsų patirtų vasariškų nuotykių.
Lemtingą vienos krypties bilietą įsigijusi dvidešimt septynerių metų žurnalistė nusprendžia pabėgti nuo rutinos ir įsidarbina mažos Kanarų salos Lansarotės viešbutyje. Jau nuo studijų laikų prisijaukinusi Ispanijos kultūrą jauna lietuvė dar kartą netrunka įsitikinti visiškai kitokiu gyvenimu būdu ir tarp egzotiškos salos gyventojų atranda tą vienintelį, kuris sukelia svaigios meilės virpulį. Ne tik savo gyvenimą, bet ir save rekonstruoti nusprendusi Albos vardu prisidengusi mergina neeilinės kelionės metu gali dar kartą įsitinkinti, koks skirtingas ir nuostabus yra ją supantis pasaulis, o kitokios gyvenimo filosofijos iš aplink ją esančių žmonių išgirdusi Alba yra pasirengusi priimti visą gyvenimą keisiančius sprendimus.
Jau nuo pirmųjų puslapių visiškai paperka nuostabi autorės rašysena. Tikrai neeilinis ir dažnai nepasitaikantis pasakojimo stilius praturtintas metaforų, gražių praeities prisiminimų, subtiliai pateikiamų gyvenimo apmąstymų. Nors pati romano pradžia dėl visų šių dalykų, tiesiogiai nesusijusių su siužetu, kiek trukdė sekti veiksmo nuoseklumą, paskui tai labai praturtino trumpus veiksmo epizodus, suteikė dar vieną priežastį dar ilgam įsiminti ne tik pagrindinės veikėjos Albos istoriją, bet nepamiršti ir nuostabaus autorės rašymo talento. Tikrai norėčiau perskaityti dar ir dar šios rašytojos darbų.
Be puikaus autorės darbo šis romanas tikrai turi dar neblogą krūvelę pliusų. Tikrai patiko ir įkvėpė pats Albos sprendimas susikrauti daiktus ir pasinerti į visiškai nežinomą nuotykį kitame pasaulio krašte, patiko ir stebino įvairūs merginos poelgiai ir sprendimai saloje bei privertė nusišypsoti ir kartais garsu juoktis žaismingas Albos mąstymas ir lengvas gyvenimo būdas. Vienapusiškai atsitraukti ir knygos į šalį paleisti neleido svaiginanti Ispanijos kultūra, egzotiška gamta ir tiesiog jaučiama nuostabiai šilta Lansarotės salos atmosfera. Pasakiškai nuoširdūs atrodė aprašyti Kanarų gyventojai – tiek Albos bendradarbiai ir draugai ar viešbučio lankytojai. Faktas, kad pati autorė yra įsimylėjusi Ispaniją ir šį romaną rašyti pradėjo pačiuose Kanaruose, leidžia dar patikimiau žiūrėti į knygoje atkleistą egzotiškąją kultūrą ir jos atstovus. Dar vienas įdomus dalykas , apie kurį kalbėjau jau ir Katharine McGee „Gražiosios melagės. Pavojingas ilgesys“ apžvalgoje, yra mane labai viliojanti galimybė pabėgti nuo savęs. Tiek Katharine McGee knygos veikėja Kaliopė, tiek Aušros Matulaitytės romano personažas Alba yra svetimais vardais prisidengusios asmenybės ir nors to priežastys yra skirtingos, vienodai žavi galimybė persikelti į kitą pasaulio lopinėlį, prisiimti naują vardą ir tiesiog nuo nulio pradėti dar vieną gyvenimą. Tai atrodo tarsi pasaulio papildomai suteikta galimybė pabandyti susirasti geresnę savęs versiją ir jei mokslinės fantastikos kūrinyje „Gražiosios melagės. Pavojingas ilgesys“ tai atrodė kiek nerealistiškai, jaunos lietuvės gyvenimą aprašančioje šioje knygoje tai tampa visai įtikinama istorija. Vis dėlto, gal kitą save naujoje vietovėje susikurti reikia ir ne tik tais atvejais, kai bėgama nuo savęs ar savo praeities, o vien tam, kad galbūt naujasis tu yra daug geresnė, gal netgi geriausia tavo versija?
Tačiau kiek blaškęs ir nelabai sužavėjęs dalykas, kuris iš dalies ir lėmė vidutinį knygos įvertinimą, buvo kiek silpna siužeto linija. Man tikrai patiko Albos asmenybė ir jos žaismingas, kartais šmaikštus pasakojimo būdas, kurį, kaip jau minėjau, autorė tikrai nugludino ir privertė spindėti kaip aukščiausios prabos rubiną, tačiau meilės linija tikrai neatrodė didžiausias knygos privalumas, o ir šiaip visas romaną sudaręs veiksmas nebuvo labai įsimintinas ar turėjęs didelį emocinį svorį. Man šio romano tikslas pasirodė labiau atkleisti ispaniško gyvenimo ritmą, suteikti skaitytojui galimybę iš arti stebėti jaunos lietuvės savęs paieškas egzotinėje saloje nei įtraukti dramatiškais įvykiais ar netikėtais siužeto posūkiais. Iš tiesų, pats siužetas ir nėra tai, kas pirmiausia man ir iškyla prisiminus šią knygą, nes jis nebuvo nei labai įtraukiantis, nei dramatiškas ar aštrus, manau galima teigti, kad jis buvo realistiškas, kad kasdienybę nors ir toli nuo Lietuvos žaliųjų laukų aprašantis romanas pateikė fantastikos migla neapipintą pasakojimą. Ir nors būtent jausmas, knygos atmosfera daug dažniau palieka didelį įspūdį, kuris ir nulemia visą kūrinio vertinimą, tačiau šįkart nors pasakojimas tikrai dvelkė šiluma, egzotika, nuostabia gamta ir gyvenimo apmąstymais, stipraus siužeto, kuris dar kurį laiką nepaliktų, pritrūko.
Taigi, vasariška atmosfera dvelkiantis Aušros Matulaitytės romanas „Prijaukinti vėjai“ įsiminė dėl svaiginančios egzotikos, ispaniško gyvenimo būdo ir nuostabaus autorės gebėjimo valdyti žodį. Vis dėlto, pritrūko kiek originalesnio, stipresnio siužeto, pabaiga taip pat nelabai buvo suprasta. Nors man tikrai patiko visa knygos skaitymo procesą lydėjusi atmosfera, tai labiau lengvas ir sklandžiu pasakojimu įtraukiantis šiltojo metų laiko romanas apie savęs paieškas nei kvapą gniaužiantis, ilgai atminty išliekantis kūrinys. Jei romanas būtų pasiūlęs bent kiek stipresnę istoriją, manau, jis tikrai būtų tobulas pasirinkimas gerų lietuvių romanų ištroškusiam skaitytojui, tačiau ir dabar jis turi ką pasiūlyti tiek lengvo atostogų skaitinio ieškančiam, tiek apie gyvenimo kelio paieškomis susidomėjusiam skaitytojui.
***
Perskaityta: 2019-09-01
***
Visos apžvalgos mano tinklaraštyje: gyvenimaiknygose.blogspot.com
July 2, 2021
3,5 / 5✨👀✨
Tai lengvas, Ispanijos karščiu alsuojantis atostogų romanas. Jame pateikta įdomių faktų apie ispanų šventes ir aplamai apie gyvenimą (tad prie lengvai pasakojamos istorijos, priedu gausite įdomios informacijos apie jų tradicijas ir kt!! 👏).
Taigi, kaip gyvena ispanai? Ogi, mėgaudamiesi gyvenimu! ❤️🍾
Pagrinde žmonės būna skirtomi į du tipus: lekiantys ir niekur neskubantys. Būtent pastarasis apibūdina knygos veikėjų gyvenimo ritmą🐢. Niekur nelėkti, mėgautis akimirka DABAR ir daug negalvojant daryti spontaniškiausius dalykus, kas tik šauna į galvą - tai jų gyvenimą pakelia į aukštesnį kokybės lygį✅🌟.
Skaičiau ir galvojau, jog mielai su šia šalimi susipažinčiau iš arčiau, bet taip bus ka-da-nors... 🤞 Ir tada iškart suvokiau, kad, knygoje aprašomi ispanai, ko gero, nesuprastų mano „kada nors" 🤭... Nesuprastų, kodėl ne dabar, ne rytoj, o tik „kažkada"?..
📚 Knyga, parašyta su skoningu humoro prieskoniu, patiks visiems norintiems lengvo, neapsunkinančio, vasariško romano.
Tai lengvas, Ispanijos karščiu alsuojantis atostogų romanas. Jame pateikta įdomių faktų apie ispanų šventes ir aplamai apie gyvenimą (tad prie lengvai pasakojamos istorijos, priedu gausite įdomios informacijos apie jų tradicijas ir kt!! 👏).
Taigi, kaip gyvena ispanai? Ogi, mėgaudamiesi gyvenimu! ❤️🍾
Pagrinde žmonės būna skirtomi į du tipus: lekiantys ir niekur neskubantys. Būtent pastarasis apibūdina knygos veikėjų gyvenimo ritmą🐢. Niekur nelėkti, mėgautis akimirka DABAR ir daug negalvojant daryti spontaniškiausius dalykus, kas tik šauna į galvą - tai jų gyvenimą pakelia į aukštesnį kokybės lygį✅🌟.
Skaičiau ir galvojau, jog mielai su šia šalimi susipažinčiau iš arčiau, bet taip bus ka-da-nors... 🤞 Ir tada iškart suvokiau, kad, knygoje aprašomi ispanai, ko gero, nesuprastų mano „kada nors" 🤭... Nesuprastų, kodėl ne dabar, ne rytoj, o tik „kažkada"?..
📚 Knyga, parašyta su skoningu humoro prieskoniu, patiks visiems norintiems lengvo, neapsunkinančio, vasariško romano.
March 8, 2023
Labai lengva, švelni ir maloni pažintis su šia autore.
Ispanija, saulė, gamta, romantika, likimas ir pakeliui sutinkami žmonės kurie kažką atneša į mūsų gyvenimus.
Kūrinys patiko. Rašymo stilius lengvas ir jaunatviškas, pabaiga pasirodė gal kiek nepabaigta, o pozityvumas ir autorės meilė Ispanijai tiesiog sirpo!
Manau, kad visiems reikia išmokti "vaidinti gyvenimą", tuomet jį ir prisijaukinsime.
Ispanija, saulė, gamta, romantika, likimas ir pakeliui sutinkami žmonės kurie kažką atneša į mūsų gyvenimus.
Kūrinys patiko. Rašymo stilius lengvas ir jaunatviškas, pabaiga pasirodė gal kiek nepabaigta, o pozityvumas ir autorės meilė Ispanijai tiesiog sirpo!
Manau, kad visiems reikia išmokti "vaidinti gyvenimą", tuomet jį ir prisijaukinsime.
June 21, 2019
Lengvas, smagus, įtraukiantis atostogų romanas. Labai tinkama knyga atostogoms prie jūros :)
April 8, 2019
Labai gražiai ir lengvai susiskaitė. Brandžios mintys, ne banalus siužetas, neįprastas rašymo stilius. Super!
July 19, 2020
Man labai patiko ši knyga- sutinku kad labai tinkama vasarą į pliažą tarsi lengvas romanėlis, bet neapsigaukite- galima giliai parašyti apie paprastus dalykus.
August 17, 2019
Kas gali būti geriau už lengvą meilės romaną po visų tų sudėtingų, emociškai stiprių istorijų? Tokios knygos man kaip gaivus dušas po dienos kaitros. Tik labai svarbu atrasti sau tinkamą. Šįkart man nepavyko. Aišku, suskaičiau per vakarą, bet gal greičiau norėdama pabaigti, nei pasimėgauti.
Ir užkibau aš ant "Kanarų" kabliuko, ką padarysi. Na, jau taip tikėjausi tokio tropinio/egzotinio romaniuko su visais meilės ir išdavysčių prieskoniais, o gavau gana banalų meilės/nemeilės romaną su kažkokiais nereikalingais gyvenimo pamokymais, tiesomis ir pamąstymais, kuriuos visi jau žino. Aš nebūčiau aš, jei iš ispaniško "vaibo" nepasiimčiau visko, ką pateikia autorius. Tai man net ir kvailiausias siužetas sueitų kaip nevalgius kokią savaitę. Bet žiūrint iš kitos pusės, jis tikrai prastokas. Atrodo, norisi imti tušinuką ir pakoreguoti pagal save, jog rastųsi daugiau to ispaniško temperamento, aistros, kažkokių intrigų intrigėlių. Nors labai giriu autorės rašymo stilių. Vietomis atrodė, lyg skaitau užsienio rašytojo tekstą.
Neiškapstysiu kažko gilesnio ir prasmingesnio, kaip bandė pati autorė, bet, mano nuomone, tai tokia vidutiniokė, kuri tinkama kaip paplūdimio skaitinys.
Ir užkibau aš ant "Kanarų" kabliuko, ką padarysi. Na, jau taip tikėjausi tokio tropinio/egzotinio romaniuko su visais meilės ir išdavysčių prieskoniais, o gavau gana banalų meilės/nemeilės romaną su kažkokiais nereikalingais gyvenimo pamokymais, tiesomis ir pamąstymais, kuriuos visi jau žino. Aš nebūčiau aš, jei iš ispaniško "vaibo" nepasiimčiau visko, ką pateikia autorius. Tai man net ir kvailiausias siužetas sueitų kaip nevalgius kokią savaitę. Bet žiūrint iš kitos pusės, jis tikrai prastokas. Atrodo, norisi imti tušinuką ir pakoreguoti pagal save, jog rastųsi daugiau to ispaniško temperamento, aistros, kažkokių intrigų intrigėlių. Nors labai giriu autorės rašymo stilių. Vietomis atrodė, lyg skaitau užsienio rašytojo tekstą.
Neiškapstysiu kažko gilesnio ir prasmingesnio, kaip bandė pati autorė, bet, mano nuomone, tai tokia vidutiniokė, kuri tinkama kaip paplūdimio skaitinys.
February 4, 2020
Juk būna, kad savo gyvenimą dėliojame kruopščiai apgalvodami ir įvertindami kiekvieną detalę. Lyg delionę, kuri turi aiškų vaizdą. Maždaug, dabar darysiu taip, tada taip, o jei bus taip, tada darysiu taip. Bet visas smagumas slypi tame, kad tais momentais gyvenimas tyliai krizena sau į kumštį, nes žino, kad vis tiek, nei sužiūrėsim viską, nei įvyks būtent taip, apie ką taip atsakingai svarstėme prieš užmigdami. Ir, nors jei įsivaizduojame tą bendrąjį savo gyvenimo paveikslą, jame vis tiek atsiras kokių netikėtų detalių. Apie tas detales, apie vieno žmogaus greit perplanuotą (ir vis tiek toliau besikeičiantį) pasaulį, apie laimės paieškas, netektis ir atradimus, apie tai, kad mus lavina ne tik kelionės, bet jau ir vienas kitoks žingsnis. Apie tai, kad kartais tas kitoks žingsnis gali būti skausmingas, o kartais ir toks neapskaičiuotas mūsų vizijų pasauliuose, kad tiesiai nuo lyno į bedugnę - ten kur širdgėla, ilgesys, neįgyvendinti troškimai ir minkščiausia krūva tuštumos. Apie tai, kad lynu vaikštome tie, kurie per daug skubame ir neišlaukiame savo.
REKOMENDUOJU jei niekada nesimaudėte nuogi vandenyne naktį, bet norite pajusti, kaip tai paglostytų jūsų mintis. Siūlau jei norėtumėte nulėkti iki Kanarų vienam ilgam vakarui ir pamatyti, kad nors ir kitokiame pasaulyje, bet daug kas veikia tais pačiais principais. Patariu perskaityti, jei galvojate, kad aplankę tam tikrą skaičių miestų staiga - bac - ir pasidarysit laimingi. Deja, bet laimę vežamės ne lagamine, o širdyje. Imkit ir tie, kurie nori pasidžiaugti mūsų jaunąja literatūros karta, įsitikinsit, kad mūsų skaitinių ateitis gerose rankose. Apskritai, šis kūrinys - odė 27-iesiems gyvenimo metams.
Nerekomenduoju, jei lindit be išimčių tik storuose veikaluose, jei apie Kanarus tikitės labiau pažintinio nei grožinio leidinio, jei net pavasarį jūsų nedomina knygiškas meilės nuotykis ir tetrokštate vaikščioti tik aštriais peilio ašmenimis. Vis tik, siūlau skaityti ir nieko niekaip iš nieko nesitikėti, nereikalauti, neskubėti, nerykiuoti, tik leisti jausmui jus nunešti. "Nes geriausios akimirkos yra nesuplanuotos. Jos net negyvena mūsų fantazijose" (p.88).
REKOMENDUOJU jei niekada nesimaudėte nuogi vandenyne naktį, bet norite pajusti, kaip tai paglostytų jūsų mintis. Siūlau jei norėtumėte nulėkti iki Kanarų vienam ilgam vakarui ir pamatyti, kad nors ir kitokiame pasaulyje, bet daug kas veikia tais pačiais principais. Patariu perskaityti, jei galvojate, kad aplankę tam tikrą skaičių miestų staiga - bac - ir pasidarysit laimingi. Deja, bet laimę vežamės ne lagamine, o širdyje. Imkit ir tie, kurie nori pasidžiaugti mūsų jaunąja literatūros karta, įsitikinsit, kad mūsų skaitinių ateitis gerose rankose. Apskritai, šis kūrinys - odė 27-iesiems gyvenimo metams.
Nerekomenduoju, jei lindit be išimčių tik storuose veikaluose, jei apie Kanarus tikitės labiau pažintinio nei grožinio leidinio, jei net pavasarį jūsų nedomina knygiškas meilės nuotykis ir tetrokštate vaikščioti tik aštriais peilio ašmenimis. Vis tik, siūlau skaityti ir nieko niekaip iš nieko nesitikėti, nereikalauti, neskubėti, nerykiuoti, tik leisti jausmui jus nunešti. "Nes geriausios akimirkos yra nesuplanuotos. Jos net negyvena mūsų fantazijose" (p.88).
July 18, 2021
Aušra Matulaitytė - Prijaukinti vėjai
Knyga apie 27-ių metų merginą, kuri ieškojo lemtingo bilieto pakeisiančio jos gyvenimą. Ir taip ji vieną dieną atsidūrė Lansarotės saloje kur įsidarbino ir apsigyveno kurortiniame viešbūtyje, kur netrukus ji įsimyli savo kolegą.
Mano nuomonė - Sutinku su dauguma, jog tai toks lengvas, galvos neapkraunantis romanas ir knyga, kurią gali pasiimti į papludymį ar įsimesti į lagaminą važiuojant atostogų. 165 puslapiai susiskaitys per kelias dienas. Man knyga pasirodė per saldi, mintys ir sakiniai vietomis banalūs, viskas atrodo gal kiek per daug pagražintai nupiešta ir parašyta, todėl vertinu trimis žvaigždutėmis. Nemanau, kad tai romanas, kurį prisiminsite ir norėtumėte dar kartą perskaityti, bet kai nežinote, ką skaityti ir norite kažko vakarui ar keliems ar tiesiog lengvo neįpareigojančio skaitymo atostogų metu, galite pasiimti su savimi šią knygą.
Knyga apie 27-ių metų merginą, kuri ieškojo lemtingo bilieto pakeisiančio jos gyvenimą. Ir taip ji vieną dieną atsidūrė Lansarotės saloje kur įsidarbino ir apsigyveno kurortiniame viešbūtyje, kur netrukus ji įsimyli savo kolegą.
Mano nuomonė - Sutinku su dauguma, jog tai toks lengvas, galvos neapkraunantis romanas ir knyga, kurią gali pasiimti į papludymį ar įsimesti į lagaminą važiuojant atostogų. 165 puslapiai susiskaitys per kelias dienas. Man knyga pasirodė per saldi, mintys ir sakiniai vietomis banalūs, viskas atrodo gal kiek per daug pagražintai nupiešta ir parašyta, todėl vertinu trimis žvaigždutėmis. Nemanau, kad tai romanas, kurį prisiminsite ir norėtumėte dar kartą perskaityti, bet kai nežinote, ką skaityti ir norite kažko vakarui ar keliems ar tiesiog lengvo neįpareigojančio skaitymo atostogų metu, galite pasiimti su savimi šią knygą.
July 21, 2019
Lietuvių autorių knygas man patinka skaityti dėl to, kad tai yra beveik mano bendraamžių tekstas, kalba, suprantami dalykai ir populiarios frazės. Tuo man ir patiko ši knyga, tačiau perskaičius jau gerokai daugiau nei pusę - supratau, kad ties šiuo aspektu malonumas ir baigsis. Nes knygos pabaiga nekonkreti, nelabai aiški ir išvis nežinau ar ją vadinti pabaiga. Dėl to mano vertinimas 3 žvaigždutės iš 5.
October 16, 2019
Lengva knyga, tokia apie nieką ir niekur nevedanti. Skaitai, kad skaitytum. Labiausiai patiko tik restorano lankytojų istorijos, o pagrindinė herojė pasirodė infantili, nežinanti, ko nori ir neatsakinga. Tačiau mano mamai knyga labai patiko.
March 12, 2020
Žodis Kanarai sukėlė intrigą, nes be galo myliu tas salas. Tikėjausi daugiau egzotikos, daugiau pačios salos. Nepatiko per daug tų filosofinių minčių, pamokymų ir samprotavimų, kurie kiekvienam yra žinomi.
November 13, 2024
Greita, be kažkokios prasmės, nesukėlė jokių minčių, darė kažką, nuo kažko bėgo ir panašu nepabėgo, norėjo mylėjo, bet nieko nepasakė, nieko dėl to nepadarė, tai kokia to teksto ir tos istorijos prasmė.
May 13, 2020
Lengva, paprasto rašymo stiliaus, istorija įtraukė įpusėjus knygai, bet maloniai nustebino eigoje. Knyga, kuriai pabaigą sugalvoji pats 👌
June 2, 2020
Įdomi ir lengvai skaitoma istorija. Puikiai tiks atostogų skaitiniams 🌿 Rekomenduoju!
December 27, 2020
Graži, jautri, bet kiek per saldi ilgam neišliekanti knyga
January 7, 2021
Paprasta, lengvo turinio, dėmesio nelabai pritraukianti knyga. Perskaitai ir pamiršti.
July 1, 2021
Nuostabi knygą, kurią rekomenduočiau perkaityti visiems😊
August 19, 2021
Net nežinau kaip čia parašius ir kad labai neatvirauti, na bet aš mėgstu. Gal vis tik šiek tiek sau leisiu.
Jauna mergina Alba pavargsta nuo rutinos, supranta, kad reikia gyventi šia diena, nusiperka lėktuvo bilietą ir išvyksta į vieną iš Kanarų salų – Lansarotę. Ten netrunka nuvargti nuo darbo ir užmezgti begalės pažinčių, o netrukus ir visokios simpatijos atsiranda.
Romanas poilsiui apie vasaros romaną. O kadangi viskas labai romantiška: bangos, skanus maistas, žydras dangus ir skaidrus vanduo, žvaigždės naktį ir rūpestis vienas kitu, tai skaityti smagu ir įdomu. Kruopelės sūrumo ir kartumo. Paprastai tariant, jei niekada neteko atsisveikinti su žmogumi oro uoste ar pakeliui į jį, kai išsiskiri po labai romantiškai praleistų vakarų ir naktų ir dienų, šis romanas nerezonuos, arba tiesiog paliks labai paprastą ir lengvą šleifą. Kita vertus, jei teko sėdint lėktuve lieti ašaras (atvirauju, atleiskit) ir po to savaičių savaitėmis kompiutery peržiūrinėti nuotraukas ir vis pasriūbčioti, tai romanas pasirodys itin artimas ir dar gal net sugraudins.
Nepatiko autorės pateisinimas, kuomet vyrai priekabiavo prie moterų. Tiksliau, vienose vietose kritikuojama, o kitose „tokie jau tie ispanai“. Taip ir likau nesupratus, ar čia gerai, ar blogai, kad priekabiauja. Juokauju, žinoma, nors tema nejuokinga.
O labai patiko (ir sugraudino, net Aušrai rašiau) vieta apie kavinės lankytojus. Jei taip buvo realiai, tai tiesiog žaviuosi ir negaliu nesišypsoti prisiminusi beveik visų atvejų: tiek pagalbos senukams, tiek maudynių, tiek nuoširdžių šypsenų ir pokalbių...
Paprasta vasariška istorija, įsimeti į paplūdimio terbą ir nusineši po palme – kol įdegi pilvą, žiū, pusę perskaitai, dar apsiverti kartą, kad pėdos baltos neliktų, žiūrėk ir pabaiga.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Jauna mergina Alba pavargsta nuo rutinos, supranta, kad reikia gyventi šia diena, nusiperka lėktuvo bilietą ir išvyksta į vieną iš Kanarų salų – Lansarotę. Ten netrunka nuvargti nuo darbo ir užmezgti begalės pažinčių, o netrukus ir visokios simpatijos atsiranda.
Romanas poilsiui apie vasaros romaną. O kadangi viskas labai romantiška: bangos, skanus maistas, žydras dangus ir skaidrus vanduo, žvaigždės naktį ir rūpestis vienas kitu, tai skaityti smagu ir įdomu. Kruopelės sūrumo ir kartumo. Paprastai tariant, jei niekada neteko atsisveikinti su žmogumi oro uoste ar pakeliui į jį, kai išsiskiri po labai romantiškai praleistų vakarų ir naktų ir dienų, šis romanas nerezonuos, arba tiesiog paliks labai paprastą ir lengvą šleifą. Kita vertus, jei teko sėdint lėktuve lieti ašaras (atvirauju, atleiskit) ir po to savaičių savaitėmis kompiutery peržiūrinėti nuotraukas ir vis pasriūbčioti, tai romanas pasirodys itin artimas ir dar gal net sugraudins.
Nepatiko autorės pateisinimas, kuomet vyrai priekabiavo prie moterų. Tiksliau, vienose vietose kritikuojama, o kitose „tokie jau tie ispanai“. Taip ir likau nesupratus, ar čia gerai, ar blogai, kad priekabiauja. Juokauju, žinoma, nors tema nejuokinga.
O labai patiko (ir sugraudino, net Aušrai rašiau) vieta apie kavinės lankytojus. Jei taip buvo realiai, tai tiesiog žaviuosi ir negaliu nesišypsoti prisiminusi beveik visų atvejų: tiek pagalbos senukams, tiek maudynių, tiek nuoširdžių šypsenų ir pokalbių...
Paprasta vasariška istorija, įsimeti į paplūdimio terbą ir nusineši po palme – kol įdegi pilvą, žiū, pusę perskaitai, dar apsiverti kartą, kad pėdos baltos neliktų, žiūrėk ir pabaiga.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
August 16, 2023
Pažiūri į viršelį ir nori atostogų. Ne kitaip. Atrodo net užuodžiu sūrų vandeyno vandenį, karštį, akys nori merktis nuo per ne lyg ryškių saulės spindulių. Bet svajonės išsisklaido, atsimerkiu, ir toliau skaitau susisupus į pledą, įsitaisius ant patogios sofos. O gaila! Mielai susipakuočiau lagaminus, šunį, vyrą ir išmaučiau į Ispaniją, kaip ir padarė Aušros Matulevičiūtės knygos „Prijaukinti vėjai“ veikėja Alba.
Albai 27 metai. Atrodo, tas laikas, kai nebelieka netekėjusių ar apie vaikus nesvajojančių draugių, o aplink visi tik ir spaudžia pačiai griebtis gyvenimo rimtybės. Tačiau Alba nejaučia to poreikio, ir netiki, jog amžius ją turėtų įpareigoti paklusti visuomenės primestoms normoms. Ji išeina iš darbo, palieka mylimą Vilnių ir pakelia sparnus į Kanarų salą Lansarotę. Čia ji gauna padavėjos darbą ir krūvą šmaikščių, tikrų, įdomių kolegų, kurie netrukus virsta draugais, o vienas jų – pretenduoja ir į šį tą daugiau.
Iš esmės, tai yra tikras atostogų romanas, nepakrausiantis jums smegenų sudėtingais gyvenimais, asmenybėmis ir susiraizgiusiais santykiais. Tai labiau vienos, drąsios moters istoriją, kuri, noriu tikėti, įkvėps tiesiog ... nebebijoti. Nebebijoti būti savimi, nebebijoti primestų rėmų, kažkieno kito sukurtų taisyklių ir pamilti save tokią, kokia esi. Ryžtis vytis savo svajonę dabar, o ne rytoj, poryt ar nuo pirmadienio. Knygoje radau minčių, kurios privertė ir susimąstyti ir garsiai pasakyti: „Aš irgi taip manau!“. Smagus romanas. Jo dėka tik dar labiau užsimaniau atostogų, muzikos, smėlio, saulės ir negalvojimo apie rytojų.
Albai 27 metai. Atrodo, tas laikas, kai nebelieka netekėjusių ar apie vaikus nesvajojančių draugių, o aplink visi tik ir spaudžia pačiai griebtis gyvenimo rimtybės. Tačiau Alba nejaučia to poreikio, ir netiki, jog amžius ją turėtų įpareigoti paklusti visuomenės primestoms normoms. Ji išeina iš darbo, palieka mylimą Vilnių ir pakelia sparnus į Kanarų salą Lansarotę. Čia ji gauna padavėjos darbą ir krūvą šmaikščių, tikrų, įdomių kolegų, kurie netrukus virsta draugais, o vienas jų – pretenduoja ir į šį tą daugiau.
Iš esmės, tai yra tikras atostogų romanas, nepakrausiantis jums smegenų sudėtingais gyvenimais, asmenybėmis ir susiraizgiusiais santykiais. Tai labiau vienos, drąsios moters istoriją, kuri, noriu tikėti, įkvėps tiesiog ... nebebijoti. Nebebijoti būti savimi, nebebijoti primestų rėmų, kažkieno kito sukurtų taisyklių ir pamilti save tokią, kokia esi. Ryžtis vytis savo svajonę dabar, o ne rytoj, poryt ar nuo pirmadienio. Knygoje radau minčių, kurios privertė ir susimąstyti ir garsiai pasakyti: „Aš irgi taip manau!“. Smagus romanas. Jo dėka tik dar labiau užsimaniau atostogų, muzikos, smėlio, saulės ir negalvojimo apie rytojų.
Displaying 1 - 24 of 24 reviews