Pasirinkau šią knygą todėl, kad domiuosi psichologija ir psichoterapija.
Trisdešimt šešerių moters netvarkingos, gan paradoksalios mintys: “Turėjau šeimą ir draugų, kuriems rūpėjau. Pirkau per brangius džinsus ir gėriau per brangius kokteilius. Važiuodavau atostogauti. Atrodė, kad esu iš tų, kurie puikiai leidžia laiką.” <...> “Niekada nebuvau ištekėjusi, neturėjau nusipirkusi namo ir nekūriau jokių planų”. <...> “...norėčiau būti laimingesnė, labiau pasitikinti ir išbristi iš skolų. Norėčiau tapti sveikesnė ir mažiau girtauti”. <...> “...aktyviai švaistydavau pinigus. Galėtumėte man duoti šimtą svarų ir aš sugebėčiau mažiau nei per valandą juos išleisti, pamesti ar pragerti.” <...> Rezultatas – 15000 svarų skolos, o nėra nei nekilnojamojo turto, nei vaikų... “Buvau nerūpestinga, kvaila, tuščia, neatsakinga... Išpaikintas vaikas”. <...> “Aš laikiau save niekam tikusia net savo svajonių gyvenime.” Ko pagaliau nori knygos pagrindinė veikėja? Gal pati nežino, nes, jausdamasi be galo vieniša, tvirtina: “Mintis apie santuoką ir vaikus, apie namą ir meilę iki mirties sukeldavo man įkalinimo jausmą – jausmas būdavo toks stiprus, kad norėdavau išsinerti iš odos...”? <...> “Man puikiai sekėsi ką nors sumanyti. Taip pat galėjau šauniai pasamprotauti apie sumanymus. O štai juos vykdyti buvo visai kas kita.” Priešistorė: pasakotoja turėjo rimtų sveikatos problemų (piktybinė melanoma). Operacija buvo sėkminga, bet po to penkeri metai baimės – atsinaujins ar ne? Turbūt todėl veikėja gan neurotiška... Tokia knygos pradžia – įtraukianti, suintriguojanti – tuo labiau, kad knygoje yra įdomių minčių, pvz.: “Daugelis mūsų neleidžiame sau norėti, ko iš tiesų norime, nes neįsivaizduojame, kaip tai galėtų atsitikti” arba “Saviugdos knygos neurotiškus žmones paverčia dar didesniais neurotikais”.
Atkreipiu dėmesį: knygos pavadinimas ne “Kaip aš išgelbėjau savo gyvenimą”. Todėl logiška tokia pabaiga: “Jeigu šie metai kaip nors mane paveikė, akivaizdu, kad per juos virtau nuolat verkiančiu žmogumi”. <...> “Mano atvėsusi aistra saviugdai buvo ženklas, kad jau pagydžiau savo gyvenimą.” Galbūt, gal būt... Bet vargu, ar skaitytojai tuo patiki... Perskaičius šią knygą, mane ilgai neapleido mintis: knygos veikėjai reikėjo ne perskaityti 12 saviugdos knygų (kas mėnesį po vieną), ne įvairiausių sau paskirtų išbandymų, bet gero psichoterapeuto. Ko gero, tai būtų atsiėję pigiau ir buvę sveikiau. Bet tada nebūtų šios knygos...
Nežiūrint daugybės citatų ir protingų minčių, knygos reziumė tokia: žmogui reikia žmogaus; to lemtingo atsitiktinumo, kai sutinkamas tavo žmogus; kad galėtum dedikuoti knygą, kaip tai padarė autorė: “Skiriu G. – mano žmogui”. Bet kaip tas G. atsirado jos gyvenime, galima tik įtarti. Aš supratau, paieškokite ir jūs, būsimi skaitytojai.
Knygoje minima daugybė prekių ženklų, knygų pavadinimų, muzikinių kūrinių ir muzikantų – net kyla įtarimas, ar tai ne paslėpta reklama?.. Knyga apie ilgą žurnalistinį tyrimą, parašyta žurnalistės, – kažkokios didelės meninės vertės nereikia norėti, ir tada viskas gerai.
Mano vertinimas – 7. Deja, daugiau skirti negaliu.