What do you think?
Rate this book
Gorilos archyvai
VAIVOS GRAINYTĖS PIRMOJI POEZIJOS KNYGA
„Šis poezijos rinkinys galėjo tapti mano pirmąja knyga. Tačiau taip susiklostė, kad pirmiausiai išėjo dokumentinių esė knyga, o paskui aktyviai veikiau įvairiose meninėse konsteliacijose savo tekstus dažniausia pristatydama ne popieriuje, o per tarpdisciplinines raiškas – operose, radijo teatre, aplinkos šokio spektaklyje, muzikiniame performanse, audiopoetiniuose eksperimentuose. Veikiama laiko, ši knyga galiausiai tapo „Gorilos archyvais“. Ji – lyg kūrybinė archeologija: kelis dešimtmečius rašyti eilėraščiai galiausiai buvo peržiūrėti, surūšiuoti, atrinkti ir inventorizuoti. Dabar, kai archyvai sutvarkyti, randasi vietos naujiems vėjams.“ – Vaiva Grainytė.
Vaiva Grainytė – prozininkė, dramaturgė, poetė. Jos esė knyga „Pekino dienoraščiai“ (2012) buvo nominuota „Metų knygos“ suaugusiųjų kūrinių kategorijoje, įtraukta į kūrybingiausių knygų dvyliktuką ir įvertinta Augustino Griciaus premija. Rašytoja – 6 tarptautinius apdovanojimus Europoje pelniusios operos „Geros dienos!“ (2013) libreto autorė, o antrasis kartu su Lina Lapelyte ir Rugile Bardžiukaite jos kurtas performansas-opera „Saulė ir jūra“ 2019 m. išrinktas atstovauti Lietuvai 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Autorės ir jos kolegių veikla įvertinta Jaunojo menininko premija bei aukščiausiais teatro apdovanojimais – Auksiniu scenos kryžiumi ir Boriso Dauguviečio auskaru.
„Šis poezijos rinkinys galėjo tapti mano pirmąja knyga. Tačiau taip susiklostė, kad pirmiausiai išėjo dokumentinių esė knyga, o paskui aktyviai veikiau įvairiose meninėse konsteliacijose savo tekstus dažniausia pristatydama ne popieriuje, o per tarpdisciplinines raiškas – operose, radijo teatre, aplinkos šokio spektaklyje, muzikiniame performanse, audiopoetiniuose eksperimentuose. Veikiama laiko, ši knyga galiausiai tapo „Gorilos archyvais“. Ji – lyg kūrybinė archeologija: kelis dešimtmečius rašyti eilėraščiai galiausiai buvo peržiūrėti, surūšiuoti, atrinkti ir inventorizuoti. Dabar, kai archyvai sutvarkyti, randasi vietos naujiems vėjams.“ – Vaiva Grainytė.
Vaiva Grainytė – prozininkė, dramaturgė, poetė. Jos esė knyga „Pekino dienoraščiai“ (2012) buvo nominuota „Metų knygos“ suaugusiųjų kūrinių kategorijoje, įtraukta į kūrybingiausių knygų dvyliktuką ir įvertinta Augustino Griciaus premija. Rašytoja – 6 tarptautinius apdovanojimus Europoje pelniusios operos „Geros dienos!“ (2013) libreto autorė, o antrasis kartu su Lina Lapelyte ir Rugile Bardžiukaite jos kurtas performansas-opera „Saulė ir jūra“ 2019 m. išrinktas atstovauti Lietuvai 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Autorės ir jos kolegių veikla įvertinta Jaunojo menininko premija bei aukščiausiais teatro apdovanojimais – Auksiniu scenos kryžiumi ir Boriso Dauguviečio auskaru.
- GenresPoetry
128 pages, Paperback
First published January 1, 2019
2 people are currently reading
73 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 20 of 20 reviews
November 15, 2020
Biški bijojau skaityti Grainytę - labai norėjau, kad patiktų, ir bijojau, kad bus pernelyg užkelti lūkesčiai. Bet patiko labai! Labai gerai sudėliota ir išskirstyta: knygą sudaro 8 skyriai, vieni man pačiai labai patiko, o kiti visiškai ne (pvz, skyrius apie meilę).
Esminis, man gražiausias dalykas buvo knygos binkiškumas. Jo, joje pilna ir siurrealistiško vaizdų koliažo, ir galbūt kokia nors keistesnė futurizmo atmaina (vietoj fabriko mašinų - kūnas kaip mašina, gendanti, serganti, yranti ir vis tiek save varanti) ir šiaip ironijos, bet aš skaitydama pamiršau ieškot kokių nors bruožų ir labai primityviai džiaugiausi radus įdomesnių metaforų ir visų pirma gyvybės, - neatrodo, kad metaforos ir "kaip gražiai pasakiau" būtų tikslas savaime. Nors ta gyvybė savotiška ir savotiškai žavi: nėra kažkokia audringa, maksimalistinė ar kažkur visąlaik lekianti, ji veikiau tokia visąlaik atsargi ir truputį užsiparinusi.
Va čia tarsi Binkio pavasarių pratęsimas, bet toks prietaringas/hipochondrinis (man asmeniškai artima):
Ligos ir žaizdų knygoje daug, atrodo, kad toji eilėraščių subjektė visą laiką serga, geria visus įmanomus vaistus. Bet ir netampa Ottessos Mosfegh heroje iš My Year of Rest and Relaxation, išlieka biški atsaini, kartais močiutiškai apibendrinanti. Pvz šitas apie ligą - skaitydama prisiminiau Toleikytės stuburą iš neseniai skaitytų eilėraščių ir supratau, kad man močiutiškos godos skamba artimiau nei nauji savęs atradimai ir pamatymai iš naujo..iš kaulo. Va čia eilėrašty tipo ironizuoja savo močiutę, bet iš tikrųjų pačios subjektės intonacijos yra grynai močiutiškos, su visom smulkmenom apie ligos centimetrus, pamąstymais apie gyvenimą. Kaip Basanavičiaus ligos (o gal ir Baranausko alkoholizmo) istorija:
Šiaip nesu apibendrinimų didelė gerbėja, bet pas Grainytę man jie kažkaip patinka, yra tokie visai estetiniai gestai, kaip koks kaligrafinis kringelis žodžio ar eilutės gale. Tas užsukimas tarsi uždaro visą eilėraštį į skliaustus, kabutes. Kad ir šitas:
O čia - ir su apibendrinimu, ir su liga, ir ta liga kažkaip labai gražiai įsivynioja į tokią štrichais apmestą pasaulio istoriją "nuo iki", jos ilgumą ir sykiu sergančio kūno ilgą, bet sunkų buvimą. Grynai taip močiutiškai, nepiktai, nedramatiškai, veikiau šiaip melancholiškai:
Nu ir galui dar du binkiškesni ironiški/gyvybingi:
Tokia ir labai nauja, ir sykiu su tiek daug kuo - keturvėjininkais, gal net vietomis su Morkūnu - rezonuojanti kalba. Necitavau tų garsiųjų "saulė yra bjaurus" - gal kad jie jau tiek išcituoti ir skaitant nebelieka tos nuostabos. Siurrealistinis efektas lieka, bet jis kažkoks ramus, nešokiruojantis, ir ironija tarsi skirta ne pasauliui pašiepti, o kuo tiksliau užfiksuoti - tarsi kitaip ir nebūtų teisinga jį matyti, be kasdieniškų paradoksų ir nesusipratimų.
Esminis, man gražiausias dalykas buvo knygos binkiškumas. Jo, joje pilna ir siurrealistiško vaizdų koliažo, ir galbūt kokia nors keistesnė futurizmo atmaina (vietoj fabriko mašinų - kūnas kaip mašina, gendanti, serganti, yranti ir vis tiek save varanti) ir šiaip ironijos, bet aš skaitydama pamiršau ieškot kokių nors bruožų ir labai primityviai džiaugiausi radus įdomesnių metaforų ir visų pirma gyvybės, - neatrodo, kad metaforos ir "kaip gražiai pasakiau" būtų tikslas savaime. Nors ta gyvybė savotiška ir savotiškai žavi: nėra kažkokia audringa, maksimalistinė ar kažkur visąlaik lekianti, ji veikiau tokia visąlaik atsargi ir truputį užsiparinusi.
Va čia tarsi Binkio pavasarių pratęsimas, bet toks prietaringas/hipochondrinis (man asmeniškai artima):
PAVASARIS
Žolė peraugusi du sprindžius.
Erkės posėdžiauja.
Palei trauklapį jų pirmininkas,
gavęs pavasario galių,
išrinktosioms perduoda enc. ir laim. nurodymus.
Farmacininkai kabina reklamines iškabas,
skiepai įsiaudrinę poliklinikose už parankės griebia:
Ei ei ei!
Kartu su padidėjusiu skenduolių skaičiumi minėti pavojai
pavasario veidą bjauroja:
lyg gandras,
lieknasis naujakurys,
prie kojų turėtų pritvirtintą britvą
ir skrisdamas pažeme įpjautų nuogąstavimo žaizdą.
(p. 11)
Ligos ir žaizdų knygoje daug, atrodo, kad toji eilėraščių subjektė visą laiką serga, geria visus įmanomus vaistus. Bet ir netampa Ottessos Mosfegh heroje iš My Year of Rest and Relaxation, išlieka biški atsaini, kartais močiutiškai apibendrinanti. Pvz šitas apie ligą - skaitydama prisiminiau Toleikytės stuburą iš neseniai skaitytų eilėraščių ir supratau, kad man močiutiškos godos skamba artimiau nei nauji savęs atradimai ir pamatymai iš naujo..iš kaulo. Va čia eilėrašty tipo ironizuoja savo močiutę, bet iš tikrųjų pačios subjektės intonacijos yra grynai močiutiškos, su visom smulkmenom apie ligos centimetrus, pamąstymais apie gyvenimą. Kaip Basanavičiaus ligos (o gal ir Baranausko alkoholizmo) istorija:
SLAPTASIS PAKTAS
Profesorius apžiūrėjo širdį ir
pasiūlė iššauti šampaną:
siūlės tobulai įaugusios,
visos skylės užlopytos,
švilpiantys vėjai išvaryti, sudrausminti -
nebevaikšto kur užsigeidę.
Močiutė keliais lipo iki Marijos,
tuo metu kitos šalies prezidentas -
tas, kuriam ant kaktos paleista rašalo kiaušinienė -
blokavo šildymą:
ant gyvatuko kabantys krumpliai šalo,
o ligoninėse raudančių motinų gerklės leido garus -
kaip virduliai, užverdantys iki šimto laipsnių.
Jos kunkuliavo, nes
operacinis stalas tapdavo karo sinonimu.
Gamta sulipdė stuburo slankstelius,
nedavė kremzlių,
kojai - penkių cm,
nuolat į plaučius siuntė vandenis
ir visokias bakterijas.
Susipažinau su visokių sričių daktarais,
išskyrus gal okulistus -
vis išsisukdavau.
Slaptas močiutės ir Marijos paktas tebegalioja - plakuosi.
Tik niekas nežino, kiek:
nesam pieno pakelis su lazeriu išmušta galioja iki data.
(p. 19-20)
Šiaip nesu apibendrinimų didelė gerbėja, bet pas Grainytę man jie kažkaip patinka, yra tokie visai estetiniai gestai, kaip koks kaligrafinis kringelis žodžio ar eilutės gale. Tas užsukimas tarsi uždaro visą eilėraštį į skliaustus, kabutes. Kad ir šitas:
LAIKO PELEI GRAUŽIANT METUS
Namas priešais - 21 langas,
3 TV antenos.
Vijoklis per vidurį - kaklaraištis.
Pirmajame aukšte gyveno tokia dovilė:
šokinėdavo gumą, kramtydavo gumą,
suspigdavo vien nuo mintys ištarto žodžio "pelė".
Sidabriniai automobiliai priparkuoti kieme -
mėsingi rotveileriai,
apsikosėję miesto dulkėmis.
Vieną iš jų aš užvesiu
ir važiuosiu karaliaus m. prospektu
60 km/h, dešiniąja kelio puse:
tolyn, per tiltą,
aukštyn, tiesiai,
žemyn
ir t. t., ir pan.
Važiuosiu tol, kol surasiu namą
su 21 langu ir 3 TV antenomis.
Jame gyvena dar viena tokia dovilė ir gumą kramto -
laiko pelei šokinėjant ir graužiant metus.
(p. 13)
O čia - ir su apibendrinimu, ir su liga, ir ta liga kažkaip labai gražiai įsivynioja į tokią štrichais apmestą pasaulio istoriją "nuo iki", jos ilgumą ir sykiu sergančio kūno ilgą, bet sunkų buvimą. Grynai taip močiutiškai, nepiktai, nedramatiškai, veikiau šiaip melancholiškai:
MAŽIEJI PATARNAUTOJAI
Laumžirgiai gyveno dar tada, kai planetoje vyravo priešistoriniai paparčiai ir vėsuma,
o vandenų organizmai palaipsniui įgaudavo amfibijos savybių.
Laumžirgiai žabtais plėšė smulkųjį mailių, erkutes ir voragyvius:
sočių sąlygų aplinkybės garantavo jiems išlikimą dar šimtui milijonų metų.
Nei paparčiai, nei laumžirgiai, nei kita,
silpnesnioji organizmų smulkmė nenumanė,
kad iš vandenų išsivystys ir galinga taps
beždžionė,
kuri susikurs žemėje visą infrastruktūrą sau -
su paslaugų sektoriais, papuošalais, maisto papildais, garantuojančiais jai
ilgesnį gyvenimą.
(Tik jai.)
Vaistininkė su laumžirgio pavidalo auskarais ausyse
maloniai paduoda aštuoniolika pakelių rutino
ampulių
ir dvigubai didesnį skaičių tvarsčių kraujavimui pristabdyti.
Ji išklauso litaniją apie daktarų atsainumą, neįmanomas kainas ir
budėjimus prie chemoterapijos skyriaus durų.
Jai už nugaros, vazonėlyje, veidu į kasos aparatą -
kambarinis papartis.
2018
(p. 84-85)
Nu ir galui dar du binkiškesni ironiški/gyvybingi:
REZIUMĖ
Mėsinėje rungtyniauja kirvukai,
peiliai grūda smailias nosis į mėsą*.
Aplink šiuos judančius įrankius
vyksta vaidinimas:
musių baleto trupė baigia nudėvėt kojas -
vien tik demi-plie, vien tik demi-plie.
Visa tai stebiu ir mintyse reziumuoju:
a) mėsos valgyt nenoriu;
b) trokštu kaip tos musės dūkti.
* Ką, jie šernų, o mėsa - samanų - giminė?!
(p. 80)
FREELANCER
Griebia šakotį už ragų
ir tempia namo.
2,9 EUR, 300 g.
Valgys pusryčiams 15 val.:
freelancer.
(p. 38)
Tokia ir labai nauja, ir sykiu su tiek daug kuo - keturvėjininkais, gal net vietomis su Morkūnu - rezonuojanti kalba. Necitavau tų garsiųjų "saulė yra bjaurus" - gal kad jie jau tiek išcituoti ir skaitant nebelieka tos nuostabos. Siurrealistinis efektas lieka, bet jis kažkoks ramus, nešokiruojantis, ir ironija tarsi skirta ne pasauliui pašiepti, o kuo tiksliau užfiksuoti - tarsi kitaip ir nebūtų teisinga jį matyti, be kasdieniškų paradoksų ir nesusipratimų.
October 27, 2019
Nežinau, kaip jūs, bet aš jau turiu savo Metų Knygą.
Visiškai šviežas požiūris, tiek daug netikėtumų: rimai, pasaulio karpymai, įvaizdžiai. Visiškai įsivaizduoju šią knygą kaip vieną iš tų, kurias paimi pavartyti ieškodamas įkvėpimo.
Keli trumpesni pacitavimui:
Net romantiniai gražūs:
Puikusis apie saulę:
Knyga suskirstyta į skyrius, kai kuriuose iš jų esantys eilėraščiai patiko kiek mažiau (skyrius "Įvykiai žemynuose"), kai kuriuose - labai labai ("Stikliniame butelyje"). Štai paskutinis, apie šunis:
Pasiėmiau knygą iš bibliotekos, bet tikrai ieškosiu pirkti nuosavo egzemplioriaus:)
Visiškai šviežas požiūris, tiek daug netikėtumų: rimai, pasaulio karpymai, įvaizdžiai. Visiškai įsivaizduoju šią knygą kaip vieną iš tų, kurias paimi pavartyti ieškodamas įkvėpimo.
Keli trumpesni pacitavimui:
TEN
Ten -
medžio drevė
stiprios augalo šakos
mediniais tūkstančių pirštais
spaudžia saujoj bites
ant miško žolės
teka raiba
bitkailio sultis
Net romantiniai gražūs:
VISUR VISADA KARTU
Mes pasivertėme į nagus
ir lupome žvaigždes lyg babanus.
Paskui
netoli apkasyno
mes - aštrūs ir nematomi -
panirom į vandenyną.
Sulindome į gelmę
ir žnaibėm žibantį tuną.
Puikusis apie saulę:
SAULĖS IŠVAIZDA
Koks bjaurus kunigaikštis yra saulė.
Jis, visų pirma - nutukęs,
ūsuotas,
jo delnai - įkyrūs sekliai, nenuilstantis malūnų fechtavimasis.
Veidas - tai milžiniška seniūnija,
burna - įkaitę pamišę gaidžiai, raudona fosilija.
Saulė yra bjaurus!
Knyga suskirstyta į skyrius, kai kuriuose iš jų esantys eilėraščiai patiko kiek mažiau (skyrius "Įvykiai žemynuose"), kai kuriuose - labai labai ("Stikliniame butelyje"). Štai paskutinis, apie šunis:
TIE ŠUNYS
Tie šunys tokie baltaragiai
su savo sakmėmis
ir paleistuvyste
lukštena iš momenėlių sapnus
paskui jais dalinasi ir keičiasi
savo kales veda
į šerkšno patalus
dovanoja aureoles
vietoj karolių
vaikus užsisako
pas Sirijaus carą
kruopščiai iščiulpia kaulus
kaukia vien poterius
tuštinasi juodais meteorais
kartais žūva dvikovose
turi geltonas akis -
tai išduoda glūdinčią raganos DNR viziją.
Dar paminėtinas egiptietiškas profilis
bei rūgusių pakulų kvapas.
Ak, tie šunys.
Pasiėmiau knygą iš bibliotekos, bet tikrai ieškosiu pirkti nuosavo egzemplioriaus:)
June 10, 2019
Prisipažinsiu, kad apie poeziją nieko neišmanau ir ji man nieko gyvenime nereiškė. Ačiū už tai mokyklai. Žinoma, po to dar skaičiau truputi Bukowski ir Allen Ginsberg poezijos ir ji man iš tiesų patiko, bet nepakerėjo tiek, kad atsirastų poezijos poreikis mano niekingame gyvenime. Turbūt taip ir būtų likę, jeigu ne Aušra Kaziliūnaitė su savo aptrupėjusiom sienom ir koncentracijos. stovyklomis. Neapgaudinėsiu jūsų ir nesigirsiu, kad viską supratau, turbūt daug ko nesupratau, nors turbūt mes visi eilėraščius savaip suprantam ir turbūt dažnai nustebintume pačius autorius, nes jie net negalvojo apie tai kai rašė. Bet aš juos išgyvenau, patyriau, jutau kaip kiekvienas eilėraštis amžiams išsitatuiruoja mano sieloje. Pajutau "kablį" ir užverčiant paskutinius puslapius norėjosi kaip Luke Skywaker rėkt ilgą ir nesibaigianti noooooooo!!! Tada supratau, kad poezija atėjo į mano gyvenimą ir, kad mano sielai jos reikia kaip dozės. Lygiai tą patį patyriau skaitydamas Mariaus Buroko "švaraus buvimo". Bet kadangi daugiau Buroko Knygų po ranka nebuvo, o aš jutau, kad noriu dar, paėmiau į rankas Garnytės gorilas. Siaubinga klaida. Ją skaityt po Buroko, buvo tas pats kas po gero ir prabangaus vyno, gerti rašalą. Nemėgstu švaistytis 1 įvertinimais, bet vienintelis geras dalykas buvo, kad ji baigėsi. Ko norėjau dar net neįpusėjęs jos. Neradau joje visiškai nieko.
Read
January 2, 2022Skaičiau paskutinėmis praėjusių, 2021, metų dienomis. Savaitė iki švenčių - karštligiška savaitė. Ir pats miestas jautėsi kažinkoks ir kaip pamišęs. Tad ir suskaičiau vienu prisėdimu, kol mano partneris sirgo ir miegojo kitame kambaryje, ir įspūdis buvo toks rezonuojantis, karštligiškas-karščiuojantis, intensyvus ir garsus, kone jaučiant, kad tas retsykiais fantasmagoriškas gyvenimas sostinės bute - tai ir pas mane čia. Panirau, išnirau, paskui ėjom vakarieniaut.
Šiaip V. Grainytės rašymas labai limpa, tie įvaizdžiai nusėda mano galvoje, o vienas labiausiai patikusių Saulės ir jūros momentų būtent ir buvo libretas.
VIENINTELĖ SĄJUNGA
Turiu neblogą fantaziją,
tačiau niekaip negaliu
įsivaizduoti, jog
kada nors galėčiau turėti dvynukes,
vėl su kuo nors bučiuotis,
neužsidariusi vonios kambario durų
garsiai daryti sysių,
kol kažkas bendriems pietums troškina kepenėles.
2015
Šiaip V. Grainytės rašymas labai limpa, tie įvaizdžiai nusėda mano galvoje, o vienas labiausiai patikusių Saulės ir jūros momentų būtent ir buvo libretas.
VIENINTELĖ SĄJUNGA
Turiu neblogą fantaziją,
tačiau niekaip negaliu
įsivaizduoti, jog
kada nors galėčiau turėti dvynukes,
vėl su kuo nors bučiuotis,
neužsidariusi vonios kambario durų
garsiai daryti sysių,
kol kažkas bendriems pietums troškina kepenėles.
2015
July 19, 2019
Labai gera, tiesiog skaitai ir nesitiki, kad šitaip. Sunku ką nors parašyti, nes niekaip neapsibendrina nei stiliai, nei tematikos - viskas keičiasi per visą knygą ir viskas labai gerai. Todėl cituoti irgi nesinori, nes pacituosi vieną, o kiti visai kitokie. Niekur nematyti jokios autorės pastangos (niekur nėra ištenėta ar išdailinta), jokio per didelio svorio kam nors (kokiai -oba, kaip sugalvojau!- minčiai, temai ar metaforai), jokio sureikšminimo ir jokio šablono. Skaitykite šitą poeziją, geresnės nerasit :)
March 20, 2025
Buvo tikrai gražių, tos raugintos žvaigždės, siurrealistiški, pasakiški vaizdiniai, bet man juos skiedžia mandra poza viršenybės prieš pasaulį ir pokerfeisiškas humoras
June 6, 2019
Įspūdinga. Jei yra tokių kaip aš, kurie poeziją renkasi rečiau nei prozą — rekomenduoju ir viliuosi, jog patiks! Autorė derina kontrastingus dalykus taip žaviai, norisi skaityt ir skaityt, kad tik nesibaigtų. Ir baigiasi!
September 26, 2020
Rašiau apie šią knygą:
https://literaturairmenas.lt/literatu...
https://literaturairmenas.lt/literatu...
January 14, 2023
i know nothing about poetry, but i did not enjoy this.
March 27, 2020
Labai smagūs eilėračiai, ypač kai kurie man patiko dėl stiliaus, kalbinės gana netikėtos raiškos. Jie tokie man kaip galbūt haiku, arba instagram stories - nupiešia kažkokią akimirką, jauseną, kasdien užklumpančias keistesnes mintis. Sunku čia taip imti ir parašyti recenzijas visiems eilėračiams sykiu, tai tiesiog parekomenduosiu šiuos tekstus paskaityti ir tiek.
July 10, 2019
Gaivūs, savitu stiliumi parašyti tekstai, dizainas irgi puikus, gal tik korektūros klaidos kiek bado akis
November 3, 2020
„Gorilos archyvus“ pirkau iš smalsumo Vaivai Grainytei, o gal labiau auksu apdovanotui performansui-operai „Saulė ir jūra“, bet tikrai ne iš meilės poezijai. Su lyrika susitinku tik protarpiais. Gal todėl ne visada skaitant pavyko suprasti, ką norima papasakoti ir parodyti.
Tiesa, pastaruoju metu trauka eilėms vis stiprėja (spėju - vėlyvo rudens efektas). Šios traukos vedama ir atsiverčiau Grainytę vėl – knygą perskaičiau per du vakarus: vienas jų buvo 2019 m. gegužę, o kitas – 2020 m. lapkritį. Beveik 1,5 metų pauzė kalba pati už save.
Turiu pripažinti, kad lapkritį skaitėsi daug maloniau. Eilės tapo aiškesnės ir artimesnės. Man patinka, kad V. Grainytė nesistengia niekam įtikti. Ji lieka ištikima savo pasaulėjautai, lyrikai ir renkasi nepataikauti skaitytojui. Nepatogus ausiai rimas, kaleidoskopiškas naratyvas ir svetimos aliuzijos. Įdomu, kad būtent dėl šių ypatybių, pati poezija ir tapo man sunkiai suprantama. Galima sakyti, kad knyga patiko ir nepatiko dėl tos pačios priežasties.
Žaviuosi autorės parodytu gebėjimu kūryboje išsaugoti ištikimybę sau, bet ryšio su tuo, kas buvo papasakota, nepajutau.
Tiesa, pastaruoju metu trauka eilėms vis stiprėja (spėju - vėlyvo rudens efektas). Šios traukos vedama ir atsiverčiau Grainytę vėl – knygą perskaičiau per du vakarus: vienas jų buvo 2019 m. gegužę, o kitas – 2020 m. lapkritį. Beveik 1,5 metų pauzė kalba pati už save.
Turiu pripažinti, kad lapkritį skaitėsi daug maloniau. Eilės tapo aiškesnės ir artimesnės. Man patinka, kad V. Grainytė nesistengia niekam įtikti. Ji lieka ištikima savo pasaulėjautai, lyrikai ir renkasi nepataikauti skaitytojui. Nepatogus ausiai rimas, kaleidoskopiškas naratyvas ir svetimos aliuzijos. Įdomu, kad būtent dėl šių ypatybių, pati poezija ir tapo man sunkiai suprantama. Galima sakyti, kad knyga patiko ir nepatiko dėl tos pačios priežasties.
Žaviuosi autorės parodytu gebėjimu kūryboje išsaugoti ištikimybę sau, bet ryšio su tuo, kas buvo papasakota, nepajutau.
January 23, 2022
Venecijos liūtas įdavė ir liepė skaityti, neatsilikti nuo laiko. Bet reikėjo kelių bandymų. Nesmagu kuistis viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, pasaulio nagų nuokarpos dar neužsitarnavo paveldosaugos. Nėra lyrikos, skambančių frazių, kurias norėčiau mokėti mintinai, nardyti jomis kaip kirmgraužomis tarp kasdienybės ir geresnio (išgalvoto?) pasaulio. Bet yra metafizikos. Tik turėk drąsos.
October 28, 2019
Žvaigždės pilnos bakterijų
Žvaigždės pilnos bakterijų,
Jos suraugins dangų.
Žvaigždės pavers dangų begaliniu rūgpieniu.
Įdomi buities ir siurrealizmo mišrainė. Tačiau per daug aprašymų, todėl atrodo, kad poezija turėtų būti labiau apie skonį, o ne fasadą. Bet įdomu, todėl visai „bravo”.
Žvaigždės pilnos bakterijų,
Jos suraugins dangų.
Žvaigždės pavers dangų begaliniu rūgpieniu.
Įdomi buities ir siurrealizmo mišrainė. Tačiau per daug aprašymų, todėl atrodo, kad poezija turėtų būti labiau apie skonį, o ne fasadą. Bet įdomu, todėl visai „bravo”.
Read
October 4, 2020Sunku vertinti poeziją, tiesiog pasiliksiu citatą:„širdis juk gali atsisakyti plakti, / ji autonomiškiausias kūno direktorius, / ir tuomet visi planai – šuniui ant uodegos“.
December 19, 2020
Įdomu, įžvalgu.
September 11, 2023
,,Baltramiejus Vilentas
dėstė Karaliaučiaus Akademijoj.
Dabar jis -
mano katinas ir
kankinas anemijoj."
dėstė Karaliaučiaus Akademijoj.
Dabar jis -
mano katinas ir
kankinas anemijoj."
May 29, 2020
Princesė ant tilto, anapus ekrano
Išsipūtę vaikų
Iš Artimųjų Rytų
Pilvai
Prikabinti ant karties stuburo.
Griuvėsiai
JTO, ES humanitariniai vagonėliai
Autentiškas raudančios moters klyksmas:
Spragtelk „Play“ ir voilà!
Beveik beveik (IT specialistai patobulins) pojūčių teatras –
Galimybė odos poroms užsikimšt miltais
Iš susprogdintų pastatų
Užuosti pūvančių kūnų tvaiką.
Užsipilk dar vieną arbatos
Užsitepk sviesto „Nutella“ –
Prasideda rytinis www dokumentinio kino seansas!
Karas kitoj šaly – tauresni mano pusryčiai.
Sudažnėjęs širdies plakimas
Ar net susitvenkusios ašaros –
Mano atgailos
Žiūrovo pasiteisinimo bilietas kuriuo
(Iš)perku kaltę:
Aviu nepigius Bavarijoj įsigytus batus
Prausiuosi prabangiu itališku muilu
Į šiukšlių dėžę suverčiau mamos virtą šaltieną
(Nesugebėjau išvalgyti viso bliūdelio – daugiau kaip pusė
sugedo).
Vakar kruopščiai suplanuotas išėjimas –
Pagal dydį išrikiuotos tabletės
(visgi bijau tiltų ir aukščio)
Primena kaprizingos neišsimiegojusios ožkos ožius.
Tik pamanykit:
Nemato prasmės!
Pasaulis per žiaurus!
Sako – nemoku gyventi!
Praeities traumos!
Egzistencinė vienatvė!
Kaip gerai, kad Artimųjų Rytų žmonės toli
Ir neturi ekranų:
Jų situacijoj žiūrėti dokumentinį filmą
Apie princesę
Kuri neišvalgė šaltienos
Būtų ciniška.
Išsipūtę vaikų
Iš Artimųjų Rytų
Pilvai
Prikabinti ant karties stuburo.
Griuvėsiai
JTO, ES humanitariniai vagonėliai
Autentiškas raudančios moters klyksmas:
Spragtelk „Play“ ir voilà!
Beveik beveik (IT specialistai patobulins) pojūčių teatras –
Galimybė odos poroms užsikimšt miltais
Iš susprogdintų pastatų
Užuosti pūvančių kūnų tvaiką.
Užsipilk dar vieną arbatos
Užsitepk sviesto „Nutella“ –
Prasideda rytinis www dokumentinio kino seansas!
Karas kitoj šaly – tauresni mano pusryčiai.
Sudažnėjęs širdies plakimas
Ar net susitvenkusios ašaros –
Mano atgailos
Žiūrovo pasiteisinimo bilietas kuriuo
(Iš)perku kaltę:
Aviu nepigius Bavarijoj įsigytus batus
Prausiuosi prabangiu itališku muilu
Į šiukšlių dėžę suverčiau mamos virtą šaltieną
(Nesugebėjau išvalgyti viso bliūdelio – daugiau kaip pusė
sugedo).
Vakar kruopščiai suplanuotas išėjimas –
Pagal dydį išrikiuotos tabletės
(visgi bijau tiltų ir aukščio)
Primena kaprizingos neišsimiegojusios ožkos ožius.
Tik pamanykit:
Nemato prasmės!
Pasaulis per žiaurus!
Sako – nemoku gyventi!
Praeities traumos!
Egzistencinė vienatvė!
Kaip gerai, kad Artimųjų Rytų žmonės toli
Ir neturi ekranų:
Jų situacijoj žiūrėti dokumentinį filmą
Apie princesę
Kuri neišvalgė šaltienos
Būtų ciniška.
January 14, 2020
Net nežinau, kai kurios eilės buvo tiesiog sakiniai. Atrodė jog autorė tik norėjo keistai/makabriškai skambančių žodelių ir prašom, va poezija. Turiu omenyje jog visiškai nei susimąstyti privertė, nei labai gražiai skambėjo. Perskaitei ir vsio, nekeli jokių klausimų ir pradedi nervintis ko taip tuščia, kada baigsis knyga arba rasi kokį deimantuką. TAČIAU! kai kurios eilės užkabliuodavo, gal čia skonio reikalas. Tačiau visoje knygoje radau tik gal 8-10 man patinkančias. IR! Patikusios buvo tikrai įdomios ir kokią emociją į mane įpiešusios. Na bet galiausiai ne poezijos žinovė, tik mėgėja, patys perskaitykite ir vertinkite.
Displaying 1 - 20 of 20 reviews