Atrastoji ULRICH ALEXANDER BOSCHWITZ istorija apie KELEIVĮ. Patvirtina ir užantspauduoja to laikmečio tragedijas, apnuogina žmogiškumo sampratą, atliepia plonytės ribos egzistavimą tarp sveiko ir pamesto proto.
„Ar aš iš viso kada nors ištrūksiu iš Vokietijos?“
Pasaulis ant nelaimės slenksčio. Mūsų kelionės gidas – Otas Zilbermanas, žydas. Turintis šeimą, draugų, pasiturintis ir štai tuoj tuoj užbaigs vieną kitą sandorį. Deja, pasibeldžia į duris. Ir tą akimirką skaitytojas pastebi išgąstį ir baimę.
Daugeliui žinoma, kaip jautėsi žydų tauta minimu laikmečiu – girdėta, skaityta, matyta. Kėliau sau ir veikėjams nemažai klausimų, tačiau daugelį jų reziumavo viena mintis. Žydai niekada anuomet nežinojo to, ką mes žinome dabar. Jie tikėjo, kad to neįvyks. Jie tikėjo, kad tai bus trumpam. Jie tikėjo, kad tai, ką paliko, tą ir suras. Jie tikėjo, kad galės grįžti ten, kur užbaigė. Ir tai, kad jie tikėjo, skaitant pasirodė naivu. Skirtumas tas, kad jie tuomet nežinojo to, ką žinau šiuo metu aš. Esant veidu į situaciją esamuoju laiku, tu tikrai nežinai jos baigties ateityje. Jiems buvo belikę tik tikėti.
Tikėjimas, kad vis dar turi šeimą, turtą, save. Šeimos sąjunga jėga naikinama, drąskoma. Kai paties tavo šeimos nariai tampa tavo pačios neuorzės įkaitais – sūnus nesistengia, žmona pabėga, giminėms tu keli nerimą, draugai mato tik tavo nosį, o visi kiti tikisi kitokios pavardės.
„Savo priešams tampi bizniu, o draugams – pavojumi.“
Turtas grobstomas, vogiamas, daužomas ir traiškomas. Otas skiria daug dėmesio papuošalams, sidabrui, namams, o ypač lagaminui. Būtent pastarasis kūrinyje tampa simboliu – gerovė (jos turinys tave gali išgelbėti), našta (sunku nešti, bėgti, slėptis), vertybės (be pinigų esi niekas, neišgyvensi) ir pan. Matyt, tai yra jo bilietas į laisvę, tuo pačiu ir nuolatinis galvos skausmas bei pagrindinė priežastis jo laukiančiam atoveiksmiui.
Kupė. Šioje istorijoje tai yra pokalbių šou scena. Vieta, kurioje kalbamasi, klausomasi, bijoma ir slepiamasi. Tuomet, kai nepažįstami – neidentifikuotas pavojus arba paguodos teikėjai.
„– Galime keliauti <..>, kad pabėgtum nuo ramybės. Bet galima keliauti, kad rastum ramybę.“
Savo paties praradimai. Vengi teisėsaugos institucijų, kuriomis netiki ir nepasitiki. Vengi savo pačios „rūšies“, nenorėdamas su jais asocijuotis. Vengi visų aplinkui, nes/kai paranojinė būsena sukūria iliuziją, kad likusieji – vagys, apgavikai, išdavikai. Vengi savęs paties, nes/kai „protas nori iš manęs, kad nusižudyčiau. Bet aš noriu gyventi!“.
Minint teisėsaugą. Pasakojime yra vieta, kuri, matyt, buvo šio kūrinio kulminacija. Nesinori tikėti, kad visi policininkai buvo blogi. Nemaža dalis jų buvo įstatymų ir padėties įkaitais, priversti taip egltis vardant to, kad patys ir jų brangiosios šeimos tokioje pavojingoje padėtyje neliktų alkani, nubausti, nužudyti. Iki pat šios akimirkos labiausiai mintyse įstrigusi vieta, kuri buvo rėkte išrėkta policininko:
„ – Policija yra ne Jums!“.
Tai kam tuomet?
Liaupsinu, kaip nuostabiai autoriui pavyko perteikti pagrindinio veikėjaus nuotaiką ir viso kūrinio atmosferą. Kaip palaipsniui tekste mėto sakinius, nardo tarp jų, žaidžia įvairiomis formuluotėmis, kurios suteikia vis kitokį sąskambį, reikšmę, abejonę, ryžtą, „sumėto“ ir patį Otą. Toks rašymo stilius labai patinka. Ypač, kai reikia panirti į stiprių emocijų šaltinį, išbandyti kraštutinumus. Puikiai!
Autentiškumas. Nepaprastas grožinis kūrinys, kuris turi vertę, suteikia žinių. Nežinojau, jog tuomet buvo teikiama santuokos paskola. Ir neteko žinoti, jog svetimšaliams (ne berliniečiams) Berlyne dirbti buvo draudžiama. Be šių pastebėjimų verta pagirti ir knygos vertimą. Kokie įdomiai parinkti žodžiai išbarstyti po visą knygą: „perveikė“, „brangintiną“, „žavėtina“, „įkaltinusi“, „užčiupti“. Praplėtė žodyną. Tikiuosi bus naudotini.
Rekomenduoju visiems, kam patinka istorinės temos, karinė padėtis, žydų tematika, žmogiškumas. Skaityti verta, tai daug ką primenanti ir naujai papasakojanti istorija. Neužmirštama knyga.