3.5/5
Pažintį su detektyvais ir trileriais dar ankstyvoje paauglystėje pradėjau mamos dėka. Ji – didelė šio žanro gerbėja, mėgstanti po sunkios darbo dienos atsipalaiduoti su neįpareigojančia užsukta istorija, todėl buvo tik laiko klausimas, kada mano rankose atsidurs Tess Gerritsen ar panašių autorių knygos. Pareigingai skaičiau įvairias serijas, žiūrėdavau pagal jas sukurtus serialus ir todėl turbūt neturėčiau stebėtis, kad dabar esu apsiskelbusi true crime fanatikė. Tikriausiai įgimta. Ir nors pastaruoju metu retokai į rankas patenka koks detektyvas, atrodo, pajaučiau tokių knygų stygių. Tokių, kurias perskaitai per daugiausiai pora dienų, įtraukiančių, su žaviais veikėjais, kraupiais, tačiau ne per daug šiurpiais nusikaltimais ir nenutraukiama įtampa. Puikiai tinkančių tada, kai norisi kažko, kas neapsunkina, kažko, kas skaitytųsi taip, lyg žiūrėtum kriminalinį serialą ir kažko nostalgiško. „Žudiko kailyje“ išpildė šiuos lūkesčius su kaupu.
M. Omer mane šioje knygoje labiausiai sužavėjo dėl to, kad nusprendė giliau panagrinėti serijinių žudikų psichologiją ir darė tai neatmestinai. Čia minimi įvairūs autoriai, jų teorijos ir spėjimai, be to, rodoma, kaip tai panaudojama praktikoje, ko panašaus žanro knygose kartais pritrūksta. Autorius akivaizdžiai pats domisi tema, o tai jaučiama verčiant knygos puslapius. Viskas pateikiama ne sausai ir per daug neapkraunant skaitytojo, suprantamai tiems, kurie visiškai nauji šiam pasauliui ir pakankamai suintriguojant tokius kaip aš, kurie apie tai domisi daugiau. Įdomu buvo sužinoti ir „kas?“, bet labiau domino „kodėl?“, ir šiame trileryje tas „kodėl?“ neerzino, buvo logiškas ir intriguojantis. Pagrindinė veikėja, net jei ir turėjo stereotipinių bruožų ir buvo karjeristė, negalinti gyventi be šimto puodelių kavos per dieną bei bėganti nuo savo praeities, visgi ta praeitimi sugebėjo sudominti ir apskritai ją mėgti nebuvo sunku. Pavyzdingai išlaikyta pusiausvyra tarp detektyvų ir tyrėjų darbo subtilybių atskleidimo, pačio nusikaltimo, nusikaltėlio gyvenimo ir veikėjų praeities, o viskas galiausiai susipina į tikrai pačia geriausia prasme pramoginį reikalą.
Ir net jei „Žudiko kailyje“ pernelyg nešokiravo, neprivertė naktį krūpčioti ar nenustygti vietoje iš įtampos, mėgavausi sau suteikta trumpute pauze nuo visai kitokių kūrinių. Neprailgo, nepabodo ir nepaisant tam tikrų klišių pasirodė sumanu ir smagu. Kiek tai gali būti smagu kalbant apie balzamuojamus lavonus. Bet vėlgi, kiekvienam savo. Užvertus paskutinį puslapį ir supratus, kad su istorija čia nebus atsisveikinta, jaučiu – skaitysiu ir kitas dalis. Visgi tai tam tikra nostalgija paauglystės laikams ir duoklė mano kiek iškraipytam pomėgiui kapstytis po psichopatų galvas.