Vasara salose: itališka odisėja

by Matthew Fort, Julija Davidonienė (Translator)

Įsivaizduokite nerūpestingą vasarą po Italijos saule: maudynes jūroje, mėgavimąsi vietiniu maistu ir vynu, tingias klajones iš salos į salą, iš uosto į uostą...

„Vasara salose“ – garsaus britų rašytojo, maisto kritiko ir klajūno Matthew Forto odisėja po Italijos salas; tikras kulinarijos ir kultūros vedlys, kuris paskolins idėjų keliaujantiems; juslingas ir spalvingas įkvėpimas visiems, norintiems išragauti gyvenimą.

Sėdęs ant savo „Vespos", o atstumus, kurių nejungia keliai, įveikęs keltais, Matthew Fortas pasiima mus į malonumų ir įspūdžių kupiną kelionę po Elbą, kur kadaise buvo ištremtas Napoleonas, Saliną, garsėjančią kaparėliais, Panteleriją, šlovinamą dėl ten gaminamo desertinio vyno, Pjanozą, kur kalinti pavojingi mafijos vadeivos, magiško grožio Kaprį ir daugybę kitų salų.

„Viduržemio jūra senovės arabų ir žydų kartografų buvo vadinama Vidine jūra, man atrodo, jog kaip tik taip ir yra – tiek asmenine, tiek geografine ir istorine prasme. [...] Kartais gailiuosi, kad nesileidau į šią kelionę jaunesnis, bet dabar nepaprastai džiaugiuosi, tik ne tuo, jog nepadariau to tada, o tuo, kad darau dabar. Kiekvienas jūros raibulys, kiekvienas saulės žybtelėjimas atgaivina vis kitą prisiminimą, kitą saldų jausmą, malonumą, džiaugsmą iš praeities ir ypatingą dabarties pojūtį."

Genres: Nonfiction, Travel, Italy

432 pages, Hardcover

Published January 1, 2019

Reviews

[Gediminas Kulikauskas · Rating 5 out of 5]

Čia tiems kas pasiilgo vasaros – žinomas britų maisto kritikas (man nežinomas), kuriam jau 67–eri, nusprendė, kad laikas įgyvendinti seną svajonę: vespa motoroleriu apvažinėti (be abejo, persikeliant keltais) mažas ir didesnes Italijos salas* Viduržemio jūroje.

Daug saulės, juoko, įdomių žmonių, gero maisto, miestų ir vietovių aprašymų, nostalgijos tam, kas jau grimzta į praeitį. Šiek tiek avarijų, juokingų ir ne visai nutikimų, dėl kurių kelionę teko dalinti į dvi dalis (bet M. Fortas atkaklus vyrukas – ir atsistatęs sugrįžta važiuoti nuo ten pat, kur kelionė buvo nutrūkusi).

Jau ryškėjanti migrantų krizė, geraširdžiai (dažniausiai) žmonės, kažkokie nežinomi užkampių maisto meistrai, kuriems nusispjaut į visą likusį pasaulį, kol kažką kepa/troškina – pilsto ir ragauja, vaišina kitus.
Ir visa tai aprašyta aštria, taiklia plunksna, turtinga kalba, kurią dabar rečiau besutiksi popieriniuose puslapiuose (bet neliūdėkim, jos sintetinių kopijų tuoj primarmaliuos DI).

Man ypač patikdavo, kai M. Fortas, stabtelėjęs kur kavinės ar restorano terasoje imasi aprašinėti aplinkinius – tokius pat turistus ar vietinius.
Jo apibūdinimai (dažniausiai vykusiam) maistui tokie, kad tučtuojau norisi pasiieškoti kažko čia Lietuvoje – tegul bus likę ir 10–15 proc. to skonio iš aprašytojo. Ir vynui taip pat (apibūdinimai). Ir moterims.
Apibūdinimai taiklūs, trumpi, vietomis išsiplečiantys, vietomis trumpi santūrūs, bet pasakantys dar daugiau.

Žodžiu, žmogus semia iš gyvenimo abejom rieškučiom ir telieka pavydėti šio išlaikyto džiaugsmo, nors jau ir su rudens spalvomis, ir su saulėlydžio link kryptelėjusia saule. Bet autorius dar pasistiebė jos link ir grybštelėjo nusiskinti to, kas prabėgo pro šalį.

Jūs tik paskaitykit į kokios Porto Empedoklės (toks Sicilijos miestas) transformaciją iš dienos į naktį. Čia tipiškas Matthew Frostas, visa knyga tokia, taigi, lengvai nuspręsit skaityti ar ne:

„Tai rimtas charakterio išbandymas. Kiek tik mano akys mato, mieste nėra nieko, į ką būtų galima atkreipti dėmesį, nė vieno bent iš tolo gražaus arba įdomaus pastato. Tenka susitaikyti su išsiklaipiusiais šaligatviais, aptrupėjusiais namais, augančiomis piktžolėmis, daugybe šiukšlių, pilietinio pasididžiavimo ir atsidavimo nebuvimu, nemylima ir nepamilstama prigimtimi miesto, kuris tiesiog egzistuoja, kaip ir dabar, po apniukusiu dangumi, drėgnoje sunkioje kaitroje. Iš tų vietų, kuriose man teko dykinėti valandą arba net vieną kitą dieną, Porto Empedoklė nurungia visas Bjauriausio uosto rungtynėse. Virš uosto tvyro stiprus žuvų tvaikas.
<...>
Kad ir kokia nudriskusi ir prislėgta diena, sutemus Porto Empedoklė patiria stebuklingą transformaciją: virsta gal ir ne grožio karalyste, bet išskirtinai žavinga vieta. Tamsa paslepia trupančias sienas ir bendrą nutriušimą. Gatvių žibintai miestą apšviečia švelnia teatrališka šviesa. Jauni, seni, labai seni žmonės, porelės ir vienišiai srūva via Roma gatve. Staiga miestas ima ūžti.
<...>
Gatvės pilnos žmonių, visi jie valgo, geria, plepa, juokiasi. Svarstau, kiek Britanijos miestų, maždaug tokių kaip dabartinis Porto Empedoklė, galėtų pasididžiuoti turintys mažiausiai penkiolika tratorijų ir tiek pat barų, ką jau kalbėti apie picerijas, kepyklėles ir ledaines.
Gal Porto Empedoklės gyventojams ir nė motais, kaip atrodo jų miestas, bet pavalgyti jie tikrai mėgsta gerai. Ant gatvės kampo randu prekeivį, prie prekystalio pardavinėjantį pani ca meusa, jaučio blužnimi ir kitokiomis vidurių keistenybėmis, kurias matau kunkuliuojant katile, kimštas bandeles. Jos nuostabiai riebios, švelnaus, truputį kepenėlėmis atsiduodančio skonio ir mažumėle atsiduoda nuotėkomis.
Gerokai pralinksmėjęs einu į prieplauką laukti kelto į Lampedūzą. Pagyvenęs vyras, sėdintis su gitara ant knechto, klausia manęs, iš kur esu. Ką darau? Kur keliauju? Papasakoju jam. Tikra svajonė, sako jis, kaip nuostabu taip keliauti. Pantelerija labai graži, sako jis. Klausiu, kodėl jis prieplaukoje groja gitara. <...>“Myliu tave, Pantelerija, – uždainuoja angliškai. – Tu tokia graži.“ Už jo ant kepsninės krantinės bare kažkas kepa dešreles ir svogūnus. Auksinė dūmų plunksna kyla aukštyn į naktį.“


*
Skyrių viso aštuoni, štai pirmuose dviejuose skyriuose aplankytos salos:
1. skyrius Livornas-Gorgona-Elba-Pjanoza-Džiljas-Džanutris
2 skyrius Sardinija-Tavolara-Madalena-Kaprera-Azinara-San Antiokas-San Pjetras

[loads.of.books · Rating 3 out of 5]

Italija mano širdyje turi 'soft spot'. Maistas - dar viena silpnybė. O šioje knygoje susipina abu dalykai. Tai kodėl neskaityti?
⠀
▪️Knyga man visai patiko. Nustebino, kiek daug mažų salų salelių yra aplink Italiją. Gėda prisipažinti, bet tikrai ne visas buvau girdėjusi. Knyga praplėtė geografines žinias.
⠀
▪️Deja, knygoje nėra nuotraukų, o taip norisi pamatyti apie ką konkrečiai rašoma, todėl googlinau kiekvieną salą, miestą. Tiek gražių vaizdų, įsimintinų vietų, kad tikrai daug ką norėsiu pamatyti savo akimis. Manau knyga prisidės prie ateities kelionių planavimo.
⠀
▪️Geras maistas, vynas - šios knygos pažiba. Viskas sukasi apie tai. Kitą vertus ko galima tikėtis iš maisto kritiko? Čia daug restoranų, daug valgymo, tikra odė maistui bei vynui, o recepto nė vieno, tai nesiklaidinkit. Knyga apie meilę skaniai valgyti, o negaminti. Tiesa, išbandžiau vieną skonių derinį (apie tai rašiau ankstesniame įraše), tai vėl gi knyga davė trupinėlį naudos ir realiam gyvenime.
⠀
▪️Yra istorijos, yra gamtos aprašymų, kultūros, papročių, net paliečiamos socialinės, ekonominės, politinės Italijos salų problemos. Autorius supažindina su salomis ir tas tikrai įdomu.
⠀
▪️Ko trūksta? Šarmo, charizmos, pasakojimo gyvasties. Viskas gana monotoniška - 'atvažiavau, pamačiau, nusimaudžiau, pavalgiau, išvažiuoju'. Įvykių nedaug ir jie blankūs. Kartais nuobodu skaityti.
⠀
▪️Jei pradžioje salų gausa džiugino, pabaigoje tai tapo savotišku 'peiliu'. Knyga per ilga, galėjo būti per pusę trumpesnė. Pavargsti skaityti. Paskutinius skyrius skaičiau įjungus robotinį skaitymą. Sunku buvo besusikaupti, įsigilinti, norėjosi greičiau užbaigti.

[Brian Clegg · Rating 5 out of 5]

I can think of few better antidotes to a grey and miserable English winter than Matthew Fort's Summer in the Islands. It features a food writer and TV presenter in his sixties, setting off for six months of puttering around the Italian islands on a pink Vespa, obviously bringing us the eating highlights, but much more, the enjoyment of slowing down and simply living life in a series of fascinating landscapes, rather than the everyday battling through it back home.

In a puff on the back of the book, Jamie Oliver mentions the term 'midlife crisis'. Leaving aside any concerns about the definition of midlife, I'd say that Fort's adventures are the absolute antithesis of a midlife crisis. This isn't about showing off to your peers in an unsuitable sports car - it's about stepping into a different culture and gently absorbing and enjoying it.

The strange thing about the enjoyment of this book is that the reader does not need any sense of wanting to be in Fort's place. Any two-wheel transport fills me with horror, and the thought of negotiating Italian roads on a scooter would be a nightmare. I may love food, but have a very limited range with seafood, and inevitably on the islands there is very little else. And few of us share Fort's ability to find himself being invited out to dinner by complete strangers. But that doesn't matter. Because we can vicariously piggyback on Fort's enjoyment, wafted along on a Mediterranean breeze and lifted by his wonderful mix of erudite observations from history and literature and visceral interaction with his surroundings.

Something that comes through strongly is the difficult pull between commercial exploitation and the desperately needed cash that tourists bring. Acknowledging a degree of hypocrisy on his part, Fort can't help dislike the crowds on the beaches and the bland eateries that can spring up to support their gustatory needs - but at the same time admits that without the tourism there would be very little left on some of the islands. And he has to accept that, in the end, he too is a tourist. It's an old, old problem - but one that seems to be being played out particularly vividly on some of the islands.

From his exploration of a prison island to attending an opera where three different opera companies are at war with each other, to his final magnificent destination of Venice, Fort gives us a fresh-eyed view on Italy's beautiful fringes. His lifelong love of the country and expertise in food shines through - and so does a very human viewpoint. A book to treasure.

[Kamilė | Bukinistė · Rating 3 out of 5]

Pasikartosiu, kad myliu keliauti, pasikartosiu, kad myliu Italiją, tai nieko nuostabaus, kad Matthew Fort "Vasara salose" atsidūrė mano rankose. Išties dar negaliu pasakyti, ar man patinka skaityti kelionių knygas, turbūt dar per mažai jų perskaičiau, kad galėčiau drąsiai sakyti. Na tai tikrai nė trupučio neprilygsta keliavimo, galbūt tik sužadina, suvirpina tą ilgesį kelionei, iškrapšto prisiminimus apie patirtus potyrius, ir leidžia atsipūsti - pagalvojus, ahh, kaip gerai, bent porą lėktuvo bilietų jau turiu savo kišenėje - nuotykių bus. (Aha, pastaruoju metu, jei neturiu susiplanavusi net miniatiūrinės kelionės į priekį - kažkaip labai sunku gyventi).
Matthew būdamas jau ne pirmoje jaunystėje, sukaupęs didžiulį – tikrai ne turistinių šmutkių - bet žinių apie Italijos virtuvę bagažą, pasileidžia į kelius mėnesius trunkančią kelionę po Italijos salas ir saleles, pasibalnojęs labai žavų Italijos simbolį - raudoną Vespą. Va koks ilgas sakinys - bet jo ir užtenka nupasakoti turiniui.
Taigi dėmesys knygoje daugiausiai skiriamas ne architektūrai, paminklams, o Italijos virtuvei. Štai vieną penktadienį netoli darbo esančioje kavinėje, valgant dienos pietums pilkos spalvos salotas su pomidorais (atsiprašau 2/5 pomidoro) ir skaitant apie Matthew čiupinėjamus, brandinti pakabintus, šviežius sūrius, norėjos tik apmaudo ašaromis pagardinti savuosius pietus. Ir tas ašaras nušluostyti galėjo ir vėl tik tas pats bilietas į Italiją kišenėje - žinau, kad atsigriebsiu. Nors mano pačios minėtoji kelionė visai ne į Italijos salą ir net ne prie Viduržemio jūros, tačiau iš Matthew knygos kelias salas tikrai įsirašiau ir į savo ateities Italiją.
Manau, jog puspenkto šimto puslapių buvo per daug Italijos salų skanėstams su trupučiu vaizdų, truputėliu žmonių aprašyti. Glaudesnis pasakojimas nebūtų nė kiek prastesnis ir būtų suteikęs daugiau pasimėgavimo. Arba tiesiog nereikėjo daryti taip, kaip dariau aš - skaityti šią knygą kaip romaną: po 100 ar 200 puslapių per dieną, gal vertėjo geriau ilgiau ir po skyrelį, šalia grožinės literatūros. Nors niekada ir nebandžiau skaityti dviejų knygų vienu metu, tačiau galbūt būtent tokį variantą išbandyti vertėjo? Grožinė + negrožinė, turiu omenyje. Visgi pribaigus tuos visus puslapius jausmas geras - noriu į Italiją. Dar ir dar ir dar.

[Paul · Rating 4 out of 5]

We last went to Sicily way back in 2019 and had a fantastic time. Beautiful weather, fantastic views and very wonderful Italian food. Even shopping for ingredients in the supermarket is a treat. Sadly we were only there for a week but it was wonderful. It is on the list of places to go back to one day.

That week was not really long enough; I would love to be in the position that Matthew Fort finds himself which is spending a whole six months on a Vespa called Nicoletta moving between all the islands around the coast of Italy and eating a series of memorable meals. Where do I sign up?

He starts his journey in Livorno on the Tuscan coast, a place that his grandparents called Leghorn. Its days of glory are long past, but there had been a little revival with the arrival of the huge cruise ship that disgorges their cargo of rich pensioners into the town. It is not perfect, there are some untidy bits, a bit like a well-thumbed paperback, but still has its charm though. He avoids the more pretentious restaurants with their vastly oversized plates preferring to seek out the establishments that serve simple dishes with robust flavours and top-notch ingredients.

He can’t stay there forever though, it is time to start travelling to the islands off the coast, the first of which is Gorgona. These have been prisons in the past and are still a place to keep the most dangerous of Mafia bosses. The prison on this island have a little more freedom than on others, but they are still captives. They help prepare the garden and make the bread and work with the Slow Food organisation to carry on with the old varieties and methods. He is soon back on the mainland collecting his Vespa and onto the island of Elba.

It is in this vein that we accompany Fort on his travels. There is a bit of history and culture thrown in for good measure, and in certain parts, it feels like you are sitting alongside him at the table watching the la passeggiata, the early evening stroll that Italians do still. Most evocative are the descriptions of the food he is eating, whether it is the cheese he finds that is so fresh that it squeaks, or in a tiny trattoria where everyone is local except him. There is no menu, just a steady stream of perfectly cooked and exquisite tasting dishes brought to him.

Giovani Ruffa pushes a biretta into my hand. Cold Beer. The outside of the glass is misted with condensation. The beer evaporated in my throat. Pure bliss!

As good as this book is, there are two flaws. One is that it made me very hungry reading his evocative descriptions of the meals that he eats. Secondly is that I am very envious of the fact that he had the opportunity to take a large chunk of a year out to spend a lot of time in this wonderful part of the world. It reminded me of the holidays that I have taken in Italy. I would have liked some photos in the book, but that is a minor quibble. I would love to go there now, sadly restrictions mean it isn’t happening anytime soon, but thankfully we can be taken there by this book.

[Eden · Rating 4 out of 5]

2019 bk 255. Matthew Fort returns to Italy to visit the islands that surround the peninsula - vestiges of his childhood and adolescence appear frequently through the book. Along the way he has some fabulous meals, makes new friends, attends late night open air concerts, and manages to tear his achilles tendon. The later results in a four month hiatus between the first and the second book. From my point of view, this was good. The islands were starting to run together in my mind. This was an enjoyable read, especially as it could be picked up, read for a tiny bit, and then put down. If and or when I read it again, I would read it over a much longer period of time, and focus on a particular group of islands during that read. I enjoyed his writing style, his love of his Vespa, the people he encountered, his memories, but as I said, reading it in one go meant that things ran together.

[Rosalind Bartlett · Rating 5 out of 5]

What a beautifully written travel/foodie book. Matthew Fort was once the Food Editor of The Guardian & currently on tv judging The Great British Menu. He’s a charming foodie, or perhaps gourmet is a more accurate description.
He is a lifelong Italophile. He loves Italian food, art, music, history and landscape. It’s also very evident he likes the people too. His gentle tootle through the islands off Italy on a scooter called Nicoletta means he frequently encounters random Italians and strikes up interesting conversations about local history or local food.
This deep enjoyment he gains, permeates the whole book, whether describing in mouth-watering detail some delicious meal or extolling the virtues of a swim on a deserted beach.
This is a delightful, romping read. Easy, littered with fascinating nuggets of info an altogether a happy experience.

[Jack Bates · Rating 4 out of 5]

I won this! Yes - and I never win anything.

Anyway, I thought it was a novel, but it isn't, it's travel writing, which is nice. Matthew Fort ambles about the Italian islands, eating lots of delicious food and talking to people. He rides a scooter called Nicoletta and goes on many ferries. He attempts to describe the exact colour of the water, goes snorkeling - it's all very gentle, but none the worse for that. He writes nicely, and we already know he knows about food. He's spent a lot of time in Italy as well, so he can compare things today to how they were fifty years ago. I enjoyed it.

[Jurga . · Rating 5 out of 5]

Tai ne pirma Forto knyga mano lentynoje. "Eating up Italy" pasirodė verta dėmesio, be to, su receptais, dvigubas malonumas žmogui, kuriam kelionės lygu maisto kultūros atradimas.

"Salos" kelerius metus gulėjo neliečiamos - kai kurioms knygoms reikia nuotaikos ir aplinkybių. Tokias knygas vadinu kelionių memuarais, vienu tų žanrų, nuo kurių negaliu atsiplėšti. Esu skaičiusi jų galybę, todėl jaučiuosi turinti teisę postringauti (kchem kchem) apie tokių knygų kokybę.

Mano akimis, tai vieni memuarų, kuriuos reikia perskaityti. Tiek siekiant plėsti akiratį, tiek ieškant įkvėpimo - ir virtuvėj, ir gyvenime. Fortas valdo žodį - ir tai vienas svarbiausių ingredientų tokio tipo knygose. Ilgus metus "The Guardian" dirbęs maisto rubrikos šefu, išmano savo darbą. Kažkas žemiau rašė, kad autoriui trūksta charizmos. Atleiskite, bet prunkšt. Skaitydama nuolat galvojau, koks tai įdomus žmogus ir kaip norėčiau su juo tratorijoj ragauti tuos moliuskus užgeriant baltuoju ir kalbėtis apie maistą ir gyvenimą.

Knygoje abiejų labai daug. Istorinių žinių taip pat, bet be jų kelionė būtų tik sausas faktas. Vizualika čia sproginėja žodžiais - ir ne, čia nereikia nuotraukų (prunkšt), vėl oponuoju ankstesnei nuomonei. Aš po ranka turėjau telefoną - puikus vedlys prireikus patikrinti, kaip atrodo Iskijos laukiniai triušiai, tarkim.

Man šiek tiek kliuvo gamtos aprašymai, bet, kita vertus, jie tokie vaizdingi, kad nuo savo lovos viens ir du imi ir atsiduri kurioj nors čiobreliais kvepiančioj saloj.

Forto pramintais takais drąsiai galima planuoti kelionę į Italijos salas. Knyga - ir memuarai, ir žinynas, ir kelionių vedlys viename. Bent jau aš ją išsisaugau ir... Ciao, Italia!

[Alice · Rating 3 out of 5]

I'd have liked a little more about Nicoletta the Vespa and the riding experience, but this is primarily a book about food and this is described in mouthwatering detail, along with the landscapes and the people who make it. I found the tone slightly snobby in its dismissal of tourists, but I suppose if you last saw a place in the Seventies when it was undiscovered, a little wistfulness is allowed.

[Greencoffeepot · Rating 4 out of 5]

An enjoyable read, although a good knowledge of Italian food may be required to fully appreciate it, as I found I got a little lost in places, not being overly familiar with the intricacies of an Italian menu! Nevertheless, an enjoyable slow ramble around some lovely italian islands, good escapism!

[Laura · Rating 5 out of 5]

Tai buvo skani, kvapu ir vaizdu kupina kelione. Turiu slapta itarima, kad kazkas panasaus laukia Frances Mayes knygoje “Po Toskanos saule” :)

[Rob Roy · Rating 3 out of 5]

Interesting only because I've spent time in Italy. The author drones on and on and on.

[Egle · Rating 5 out of 5]

Perfect book to get away to summer in Italy, imaging how you travel and eating most delicious food.

[Lineta Noreika · Rating 2 out of 5]

Boring book about the guy who eats in different places in Italy. Could not finish it

[Milda]

Did not finish